Ankstyvieji rašytojai fantastai

Redaktoriaus pastaba: čia tik dalis numatytų biografijų – puslapis palaipsniui bus plečiamas naujais autoriais.

Siranas de Beržerakas (Cyrano de Bergerac, 1619-1655) – prancūzų romanistas, poetas, dramaturgas, filosofas, laiškų rašytojas, gvardietis ir dvikovininkas. Laikomas vienu iš fantastikos pirmtakų. Žinomiausias jo kūrinys, paskelbtas po jo mirties, yra dilogija „Kitas pasaulis“ (1657- 62), kurioje aprašoma įsiaizduojama kelionė į Mėnulį ir Saulę, bei jų gyventojų gyvenimo būdas. Pasiekti Mėnulį pradžioje bandoma visai absurdišku būtu (buteliais su rasa), tačiau vėliau pereinama prie raketos. Tai kartu ir filosofinis kūrinys – pasakojant apie Mėnulį atskleidžiama rašytojo Visatos ir žmogaus koncepcija. Mat Mėnulyje sutinkamas pranašas Elijas bei Sokrato šmėkla ir kiti žemiečiai, o Saulėje T. Kampanela (su juo diskutuojama apie seksą Utopijoje – bet čia kūrinys ir nutrūksta) - su kuriais diskutuojama įvairiomis temomis. Pasijuokiama iš Ptolemėjo sistemos, iš tikėjimo stebuklais, neigiamas sielos nemirtingumas. Kūrinyje pastebimi gnosticizmo, teosofijos, alchemijos, gamtos filosofijos ir Viduramžių mistikų elementai.
Taip pat apie Beržeraką skaitykite Mėnulis: Pirmoji raketa

Minimas puslapiuose:
Toji kosminė 19-ojo amžiaus antra pusė
Psichikos jėga, atomo energija ir reaktyvine raketa
Kažkokio Hanso Pfaalio nepaprasti nutikimai
Keista Ciolkovskio filosofija
Septintasis kontinentas
Į susitikimą su nežemiečiais...
Svajokliai prieš imperiją
Baikonūro tremtyje
Mėnulis: Pirmoji raketa
Gotfriedas von Leibnicas

Achilas Ero (Achille Eyraud, 1821-1882) – prancūzų dramaturgas, poetas ir žurnalistas, kartais pasirašinėjęs pseudonimu Achille Lafont. Dirbo teisininku. Parašė vienintelį fantastinį romaną „Kelionė į Venerą“ (1865), vieną pirmųjų fantastinių kūrinių, kuriame kosminiam laivui naudojama raketa. Ankstesni bandymai, tokie kaip Elbert Perce „Guliveris Džojus ir jo trys kelionės“ nepasižymi tokiu detalumu ir arumentų stiprumu. A. Ero pagrindinis dėmesys skiriamas Veneroje aptiktai utopinio tipo visuomenei, kurios vertybės satyriškai priešpastatomos prancūziškoms (kai moterų teisės vis dar paminimos, o su dramaturgais elgiamasi šiurkščiai).
7-ios jo pjesės ir operetės buvo atliktos įvairiuose teatruose. Taip pat rašė skiltims įvairiuose laikraščiuose įvairiomis temomis, neretai mokslinėmis ir mokslo filosofijos temomis.

Minimas puslapiuose:
Psichikos jėga, atomo energija ir reaktyvine raketa
Toji kosminė 19-ojo amžiaus antra pusė

Persis Gregas (Percy Greg, kartais naudojosi Lionel G. Holdreth pseudonimu, 1836-1889) – anglų rašytojas, poetas ir istorikas. Jo garbei pavadintas krateris Marse.
Romanu „Per Zodiaką“ (1880) tapo fantastikos „kardas ir planeta“ žanro (nuotykių kitose planetose) pradininku. Jame jis įvedė „artlandą“ (dirbtinę kalbą) su jos gramatikos aprašymu. Be to, jame galbūt pirmąkart panaudotas žodis „astronautas“. Šoiame kūrinyje skrydžiui panaudojama antigravitacinė aperdžijos jėga, gana detaliai aprašomas pats laivas. Marse randama utopinio pobūdžio visuomenė – technologiškai pažangi, tačiau pasižyminti moksliniu literalizmu (už „kitas“ mintis baudžiama), įtartina seksualine morale (moterys perkamos ir parduodamos). Herojus susideda su opoziciniais telepatais, praranda žmoną ir draugus, pabėga laivu – ir siužetas nutrūksta. Kūrinys išliko įdomus paskaitymui. Kituose dviejuose „Ivy: pusbrolis ir nuotaka“ (3 t., 1881) ir „Ties nakties“ (3 t., 1885) šokama į netolimą politikų veiklos sukeltą (rašytojo požiūriai apie politiką buvo gana ekstrentiški) ateitį.
Rašė ir apie politiką, tačiau jo požiūris buvo labai reakcingas – jo „JAV istorija“ (1887) laikytina labiau polemine nei istorine.

Minimas puslapiuose:
Toji kosminė 19-ojo amžiaus antra pusė
Didžioji Marso revoliucija
Dž. Londonas. Tūkstantis mirčių
Antigravitacinis variklis

Edgaras Po (Edgar Allan Poe, 1809-1849) – amerikiečių poetas, prozininkas, readaktorius ir literatūros kritikas, priklausęs Amerikos romantizmui. Geriausiai žinomos jo mistiškos ir kraupios istorijos. E. Po yra laikomas detektyvo žanro pradininku bei glaudžiai siejamas su moksline fantastika, nors tik keli jo kūriniai gali būti apibūdinti kaip grynai fantastiniai (plačiau apie E. Po skaitykite >>>>>).
„Hanso Pfaalio nuotykiai“ (1850) aprašo skrydį balionu į Mėnulį; „Mellonta Tauta“ (iš graikų – „Nutikimai ateityje“, 1849) aprašo 2848-ųjų pasaulį, pabrėžiant įvairias transporto rūšis ir komunikacijų išsivystymą. Kai kurie kiti kūriniai irgi turi MF elementų, pvz., “Šešėlis – parabolė” (1835) aprašo, kaip maras sunaikino žmoniją, „Tūkstantis antra Šecherezados pasaka“ (1845) aprašoma kelionė, kurioje Sinbadas randa salas, kuriomis parodijuojamas 19 a. pasaulis, be to jame yra aiški nuoroda į Č. Babidžo kompiuterį; ir pan. E. Po padarė įtaką mokslinei fantastikai, ypač Žiuliui Vernui, kuris netgi parašė E. Po „Artūro Gordono Pimo nuotykių“ (1838) tęsinį „Artūro Gordono Pimo nuotykiai, Ledynų sfinksas“ (1897).

Minimas puslapiuose:
Toji kosminė 19-ojo amžiaus antra pusė
Edgaras Poe, arba grožio kūrimas pasitelkus ritmą
Edgaras Po. Hanso Pfaalio nepaprasti nutikimai
Apie vampyrus ir kitas paklydusias sielas
Baikonūro tremtyje

Vladimiras Odojevskis (1803-1869) – rusų kunigaikštis, filosofas, rašytojas romantikas, muzikologas, filantropas ir pedagogas. Domėjosi okultiniais dalykais (už tai vadintas „rusų Faustu“), vienas pirmųjų Rusijoje išbandė utopijos žanrą („4338 metai“, 1837), tęsė švietėjiškos satyros tradicijas. Buvo musikologijos pradininku Rusijoje; artimiausia muzikai laikė matematiką: „muzika – matematikos dukra; su ja dalijasi begalybės pasaulį“. Domėjosi ir dirbo galvanistikos srityje.
Gana įsidėmėtinas jo fantastinis apsakymas „Miestas be pavadinimo“ (1844), kuriame pateikiamos miesto, besivystančio pagal Maltuso dėsnį su geometrine progresija didėjančiu gyventojų skaičiumi, pasekmės.

Minimas puslapiuose:
Terra incognita ir Terra Fantastica
Baikonūro tremtyje
Didžioji Marso revoliucija

Žiulis Vernas (Jules Gabriel Verne, 1828-1905) – prancūzų rašytojas, fantastas. Žymiausios knygos: „Kelionė į Žemės centrą“ (1864), „Nuo Žemės į Mėnulį“ (1865), „Kapitono Granto vaikai“ (1867-68), „20000 mylių po vandeniu“ (1869), „Aplink pasaulį per 80 dienų“ (1873) ir kt. Rašytojas stengėsi rašyti realistinius kūrinius. Savo kūriniuose Vernas sujungė mokslą ir išradimus su nuotykiais. Kai kas iš jo „pramanų“ tapo realybe: tikra raketa buvo išrasta po 100 metų, o pirmasis elektrinis povandeninis laivas, pastatytas 1886 m., buvo pavadintas „Nautiliumi“. Romane „Robūras užkariautojas“ (1885) numatytas sunkesnio už orą sraigtinio skraidančio laivo išradimas.
Didžiąją savo kūrinių dalį rašytojas parašė iki 1880 m. Vėlesniuose Verno darbuose jaučiamas nerimas dėl žmonijos ateities.

Minimas puslapiuose:
Toji kosminė 19-ojo amžiaus antra pusė
K. Ciolkovskis: Ženklas iš aukščiau
Terra incognita ir Terra Fantastica
Inžinieriaus Garino hiperboloidas
Rusų kosminė mintis, 19 a
Paleovizitai: idėjos istorija
Mitologija Visatos masteliu
Svajokliai prieš imperiją
Septintasis kontinentas
Baikonūro tremtyje
Tuščiavidurė Žemė
Mėnulio kronikos
Telūrinės srovės

Kamilas Flamarionas (Nicolas Camille Flammarion, 1842-1925) – prancūzų astronomas ir rašytojas fantastas, astronomijos populiarintojas. Turėjo privačią observatoriją. Žymiausi pasiekimai gauti stebint dvinares ir daugianares žvaigždes. Be astronomijos domėjosi ir Žemės atmosferos tyrimais, klimatologija, vulkanologija. Intensyviai tyrinėjo vadinamuosius Marso „kanalus“ ir laikė juos esant dirbtinės kilmės. Tikėjo gyvybės egzistavimu kitose planetose (kaip ir gyvenimu po mirties). Tai perteikta „Gyvenamų pasaulių daugis“ (1862), o „Realūs ir įsivaizduojami pasauliai“ (1864) ir „Lumen“ aprašo daugybę egzotiškų rūšių, tarp jų ir mąstančius augalus. „Lumen“ – tai dialogai tarp žmogaus ir bekūnės sielos.
Vertingiausias jo mokslinio romantizmo kūrinys yra „Pasaulio pabaiga“ (1894), daugiau kaip esė, kuriame aprašomas Žemės susidūrimas su kometa. Žemė išgyvena, tačiau vėliau užšąla mirus Saulei. Jis ekranizuotas 1931 m. (rež. A. Gance).
Užsiėmė ir spiritualizmu, apie ką parašė „Nežinoma“ (1900), „Mirtis ir jos paslaptis“ (3 t., 1921-23) ir kt. Šis jo užsiėmimas padarė įtaką ir fantastikai. „Lumen“ (1887) žmogus sutinka nežemiečio sielą, gebančią keliauti greičiau už šviesą, reinkarnuotis kituose pasauliuose.
Jo garbei (1021) ir jo žmonos (355 Gabriella) garbei (ir netgi giminaičių) pavadinti asteroidai. Asteroidui 141 suteiktas ir jo kūrinio „Lumen“ pavadinimas. Taip pat jo vardą gavo krateriai Mėnulyje ir Marse.
Taip pat apie rašytoją skaitykite >>>>>; bei fragmentą iš "Populiariosios astronomijos".

Minimas puslapiuose:
Toji kosminė 19-ojo amžiaus antra pusė
Plutono atradimas: planetos X ieškojimai
Čiževskio „vientisas gamtiškas subtratas“
R. Kaijua. Sapnų apžavai ir problemos
Didžioji Marso revoliucija
Marsas: pasikartojančios temos
Kalimas – išmokimo motina
Panspermia: užkratas iš kosmoso
Baikonūro tremtyje
Rusų kosminė mintis, 19 a
Svajokliai prieš imperiją
Rusų fantastai apie Marsą

Žanas Grusė, labiau žinomas pseudonimu Andrė Lori (Jean Francois Paschal Grousset, pseudonimai André Laurie, Philippe Daryl, Tiburce Moray, Léopold Virey, 1845-1909) – prancūzų politikas (Paryžiaus komunos narys), žurnalistas, publicistas, vertėjas, rašytojas fantastas, kai kuriuos kūrinius parašęs kartu su Ž. Vernu. Žinomiausiu jo romanu yra „Žemės tremtiniai“ (1887; į anglų kalbą išverstas kaip „Mėnulio užkariavimas“), turintys „kosminės operos“ elementus. Jame planuojama prisitraukti Mėnulį į Sacharos dykumą, kur būtų panaudojami jo gamtiniai resursai – tačiau plano sumanytojai patys „pritraukiami“ Mėnulio.
„Kristalo miestas po vandeniu“ (1895) – apie Atlantidą yra steampunk atstovas ir aprašo moksliškai išsivysčiusią visuomenę. Labiausiai kritiškai priimtas jo „Spriridonas nebylys“ (1906) apie telepatiją ir požeminę skruzdžių civilizaciją.

Minimas puslapiuose:
Toji kosminė 19-ojo amžiaus antra pusė

Garetas Servisas (Garrett Putnam Serviss, 1851-1929) – amerikiečių astronomas, populiarintojas, lektorius, fantastas, amerikiečių žurnalistinės fantastikos pradininkas. Baigė teisę, tačiau teisininku nedirbo. Parašė apie 15 knygų apie astronomiją. 1898 m. parašė H. Velso „Žvaigždžių karų“ tęsinį „Edisonas užkariauja Marsą“. Pripažinimas atėjo, kai ėmė spausdintis žurnaluose: „Žvaigždžių piratas“ (1909), „Kosmoso Kolumbas“ (1909), „Antrasis tvanas“ (1911), „Menulio mergina“ (1915).

Minimas puslapiuose:
Planetų judėjimo pakeitimai
Psichikos jėga, atomo energija ir reaktyvine raketa

Donas Estoras (John Jacob Astor IV, 1864-1912) – JAV biznierius, išradėjas ir rašytojas, JAV- Ispanijos karo dalyvis. Nuskendo kartu su „Titaniku“ (tarp keturių fantastų laive). Jo „Kelionė į kitus pasaulius: ateities romanas“ (1894) pristato antigravitacinę priemonę, aperdžiją, kurios varomas laivas skrendo po Saulės sistemą 2000-aisiais. Žemėje tuo metu utopinė visuomenė, kurioje dominuoja JAV. Vienas herojų dirba kompanijoje, kurios tikslas yra ištiesinti Žemės ašį. Jutiteris yra priešistorinio Edeno lygyje, su primityvia gyvybe ir mineralais, tinkamais išgauti, o Saturnas tarsi dangus. Kūrinyje gausu mistinių apmąstymų, o kelionė kelia mintis apie teologines alegorijas, mokslines pranašystes ar alternatyvią evoliuciją.

Minimas puslapiuose:
Toji kosminė 19-ojo amžiaus antra pusė
Tesla: gyvenimas ir palikimas
Dž. Londonas. Tūkstantis mirčių
Baikonūro tremtyje

Arnoldas Galopinas (Arnould Galopin, 1865-1934) – produktyvus prancūzų rašytojas (per 50 romanų, kurių keli apie jo patirtį kare, taip pat nemažai skirtų jaunimui). Fantastiką rašė Ž. Verno ir H. Velso stiliumi – iš jų pažymėtina „Daktaras Omega“ (1906), „Rytdienos revoliucija“ (1909), „Bacila“ (1928) - šis apie pakvaišusį mokslininką, kerštui panaudojantį biologinį ginklą. Be to, jis sukūrė Tenebras, „Fantomaso” varžovą, bei detektyvą Alaną Diksoną.

Minimas puslapiuose:
Marsas: pasikartojančios temos

Valerijus Briusovas (1873-1924) – rusų poetas, simbolizmo atstovas, vertėjas, kritkas; bendravo su J. Baltrušaičiu. Taip pat parašė istorinės tematikos romanų, futurologinių prozos kūrinių, dramų, o taip pat kelis fantastikos kūrinius ( E. Po,  H. Velso, &nbps;K. Flamariono įtakoje), kurių keletas buvo išleisti rinkiniu „Pietų kryžiaus respublika“ (1904-05). Tai romanas „Žvaigždės kalnas“, apsakymai „Mašinų sukilimas“ (1908) ir „Mašinų maištas“ (1914), apysaka „Pirmoji tarpplanetinė“, anti-utopija „Pietų kryžiaus respublika“.
[ Apie V. Briusovo dėmesį Atlantidos temai skaitykite >>>>> ]

Minimas puslapiuose:
(Žvaigždės kalnas)
(Žvaigždės kalnas)
(Pirmoji tarpplanetinė ekspedicija)
(Naktinė kelionė)

Viktoras Gončiarovas - vienas rusų ir tarybinės fantastikos „serialų“ pradininkų. Apie jo gyvenimą žinoma mažai, jis gyveno Tbilisyje ir Maskvoje, 3-me dešimtm. aktyviai bendradarbiavo su „Jaunosios gvardijos“ leidykla. Pirmoji jo publikacija – apysaka „Nematomas gyvenimas“ (1923). Daugelis jo kūrinių priklauso „kosminės operos“ žanrui: „Tarpplanetinis keliautojas“ (1924), „Psichomašina“ (1924)... Taip pat sukūrė romanų ciklą apie daktarą Skalpelį (1924-26). Romane „Mirties slėnis“ (1924) pasakojama, kaip studentas atrado baisios griaunamosios jėgos medžiagą destriujitą, tačiau pasirodo, kad visa su tuo susijusi istorija tebuvo pasivaidenimas.

Minimas puslapiuose:
Psichikos jėga, atomo energija ir reaktyvine raketa
Kosminė opera ir Marsas
Planetų judėjimo pakeitimai
Pirmoji tarpžvaigždinė
Tarybinė technomagija

Herbertas Velsas (Herbert George Wells, 1866-1946) – anglų žurnalistas, rašytojas, fantastas, socialonis kritikas. Buvo tiesmukas socialistas ir pacifistas, vėlesni darbai kupini politikos ir didaktikos (pvz., rašė utopinius romanus). Taip pat apie rašytoją skaitykite >>>>>
Žymiausi kūriniai: „Laiko mašina“ (1895), „Pasaulių karas“ (1898), „Nematomas žmogus“ (1897), „Daktaro Moro sala“ (1896) ir kt., kurie ne kartą ekranizuoti. Įdomiai susiklostė 1938 m. spalio 30 d. (per Helovyną) per radiją nuskambėjusi Orson Welles’o parengta “Pasaulių karo” adaptacija – žmonės patikėjo, kad Žemę tikrai užpuolė marsiečiai.

Minimas puslapiuose:
H. Velso „pranašystės“
Velso atominė bomba
Antigravitacijos paieškos
Ankstyvosios kelionės į Mėnulį
Nežemiškų civilizacijų paieškos
Tesla: gyvenimas ir palikimas
Komunistinio antžmogio gimimas
Spindulinė energija rašytojų akimis Strugackiai. Antrasis marsiečių antplūdis
Toji kosminė 19-ojo amžiaus antra pusė
Terra incognita ir Terra Fantastica
K. Ciolkovskis: Ženklas iš aukščiau
Inžinieriaus Garino hiperboloidas
Tolkieno stebuklinga pasaka
Marsas: pasikartojančios temos
Moteris su dviem leopardais
Rusų filosofija: A. BogdanovasBR> Didžioji Marso revoliucija
R. Bratičius. Kur tu, Moze?
Į susitikimą su nežemiečiais
Nuo Dievų prie ateivių
Septintasis kontinentas
Daugiaveidis Marsas
Baikonūro tremtyje
Lenino marsiečiai
Mėnulio kronikos
Marso spinduliai
Neandertalietis

Robertas Koulas (Robert William Cole, 1869–1937) – britų fotografas ir rašytojas. Dalis jo kūrinių yra ankstyvosios fantastikos pavyzdžiai.
Savo pirmajame ir geriausiame romane „Kovoje už imperiją: 2236-ieji“ (1900) aprašo ateities karą. Anglosaksiškoji federacija užteršia Žemę ir išsiplečia į kitas žvaigždžių sistemas, ieškodama žaliavų. Tai sukelia karą su labiau išsivysčiusia civilizacija iš Sirijaus. Zemę apsupa torpedomis ginkluota armada, o Žemės mokslininkai bando sukurti lemiamą ginklą. Naudojami įvairių rūšių žudantys spinduliai.
„Kitas Aš“ (1906) yra jumoristinis pasakojimas, kaip žmogaus kūną užvaldo alter ego ir verčia stebėti, kaip jis daro nemoralius veiksmus; „Mirtini spąstai“ (1907) yra apie ateities karą, vokiečiams užpuolus Angliją, o „Dirbtinė mergina“ (1908) yra romantinė komedija apie rengimąsi kitos lyties rūbais ir su fantastika nesusijęs.

Minimas puslapiuose:
Toji kosminė 19-ojo amžiaus antra pusė

Džordžas Grifitas (George Chetwynd Griffith-Jones, kartais kaip Levin Carnac, 1857-1906) – anglų keliautojas, žurnalistas ir rašytojas fantastas. Pasireiškė „Revoliucijos angelu“ (1893), kurioje „Laisvės brolija“, ginkluota oro laivais, įsteigia „Pax Aeronautica“, pradedančias reformas visame pasaulyje. Jo tęsinyje „Dangaus sirenos“ (1893-94) po 125 m. visuomenė virsta visiška anarchija. Abiejuose yra elementų apie apokaliptines vizijas dėl kometos. „Medaus mėnesyje kosmose“ (1900) jaunavedžiai, kaip „valdančiosios rasės“ atstovai tyrinėja įvairaus geologinio vystymosi etapo planetas. S.L. Wood’o iliustracijose pirmąkart pasirodo superprotingi svetimieji su didžiulėmis plikomis galvomis (garsiųjų „pilkųjų” archetipas). Tik jo kūriniams trūko mokslinio pagrindimo. Jo populiarumą užtemdė H. Velso šlovė, tačiau jo įtaka Anglijos fantastikai buvo didelė.

Minimas puslapiuose:
Toji kosminė 19-ojo amžiaus antra pusė
Marsas: pasikartojančios temos

Žoržas le Foro (Georges Le Faure, kartais pasirašinėjęs Georges Faber pseudonimu, 1856-1953) – prancūzų rašytojas. Jo kartu su Anri Grafinji parašyti „Nepaprasti ruso mokslininko nuotykiai“ (1888-96) yra 19 a. mokslinio romantizmo pavyzdys ir yra aiškiai parašyti Ž. Verno įtakoje. Jame rusas selenite atranda sprogią medžiagą, galinčią sunaikinti pasaulį, taip pat daugybę kitų išradimų, daugybe skirtingų tipų laivų (tarp jų ir greitesnių už šviesą) keliauja į Mėnulį ir kitas, tarpusavyje kariaujančias planetas ir t.t.

Minimas puslapiuose:
Toji kosminė 19-ojo amžiaus antra pusė
Tarpplanetinė komunikacija fantastikoje
Rusų fantastai apie Marsą

Anri Grafinji (Raoul Henri Clément Auguste Antoine Marquis, arba Henry de Graffigny, 1863-1934) – prancūzų žurnalistas ir oreivis. Jis buvo daugiaplanis asmuo – tarp jo užsiėmimu: organinė chemija, taikomieji mokslai (ir fizika), elektros tyrimai. Jo kūriniai nuo fantastikos („Nepaprasti ruso mokslininko nuotykiai“, 1888-96), per komedijas, pjeses, mokslo ir technikos veikalus (aviacija, astronomija, radiologija...), mechanikos vadovėlius ir elektros bandymus pasiekia … „Viskas, ko reikia namų tvarkymui“.

Minimas puslapiuose:
Toji kosminė 19-ojo amžiaus antra pusė
Tarpplanetinė komunikacija fantastikoje
Psichikos jėga, atomo energija ir reaktyvine raketa
Rusų fantastai apie Marsą

Kurdas Lasvicas (Kurd Lasswitz, kartais naudojęs pseudonimą Velatus, 1848-1910) – vokiečių mokslininkas, filosofas ir rašytojas fantastas. Studijavo matematiką ir fiziką, tačiau gimnazijoje dėstė filosofiją. Jo vardu pavadintas krateris Marse ir asteroidas 46514. Nuo 1981 m. Vokietijoje už fantastiką skiriama jo vardo premija.
Debiutą fantastikoje pradėjo apysaka „Į nulinį egzistavimo tašką“ (1871), o pripažinimo sulakė su romanu „Dviejose planetose“ (1897). Joje tyrinėtojų komanda balionu skrenda į šiaurės polių, tačiau nematomas spindulys juo snuneša į Marsą. Čia žmonės susiduria su senesne ir pažangesne Marso civilizacija, kuriai baigiasi vanduo, kuri maitinasi sintetiniu maistu, keliauja judančiais takais ir turi kosminius laivus, varomus antigravitacins jėgos. Grįžtančius laivu užpuola britų karo laivas, - prasideda karas su marsiečiais, Žemė pavergiama, tačiau patobulėję žmonės sukyla ir tarp planetų nusistovi lygiava.
Lasvico „Traumkristalle“ pasitarnavo pagrindu J. Borgeso apsakymui „Babelio biblioteka“ (1941). Paskutiniu jo kūriniu buvo „Žvaigždžių rasa: Neptūno palydovo augalas“ (1909).

Minimas puslapiuose:
Baikonūro tremtyje
Didžioji Marso revoliucija
Planetų judėjimo pakeitimai
Toji kosminė 19-ojo amžiaus antra pusė
Rusų filosofija: A. Bogdanovas
Spindulinė energija rašytojų akimis

Ananijus Liakidė (apie 1840—1895) – rusų pedagogas, rašytojas, poetas, vertėjas, mokslo populiarintojas. Parašė „Eugenijaus Onegino“ tęsinį „Geresnio žmogaus likimas“ (1889). Parašė fantastinį romaną „Žvaigždžių vandenyne: astronominė odisėja“ (1892) apie kelionę po Saulės sistemos planetas. Kūrinys nemažai primena Viduramžių „kosmogonijas“. Rusas keliautojas pamato įvairių stebuklų – vienaakių Merkurijaus paukščių ir gyventojų; venerieių su trimis letenomis, lėtaeigių lunitų ir pan., o Marse randa visai „racionalią“ visuomenę (pateikiami net jų būstų brėžiniai).

Minimas puslapiuose:
Toji kosminė 19-ojo amžiaus antra pusė
Rusų kosminė mintis, 19 a
Rusų fantastai apie Marsą
Rusų filosofija: A. Bogdanovas

Leonidas Bogojavlianskis (m. iki 1917 m.) – rusų žurnalistas ir rašytojas fantastas, pasirašinėjęs Leonido B. ir L.B. Afanasjevo pseudonimais. Parašė vienintelį fantastinį romaną „Kelionė į Marsą“ (1901; vėliau pervadintą „Naujajame pasaulyje“, - 1902, 1904). Jame pasakojama apie trijų rusų matematikų ir anglų milijardierės skrydį „elektriniu laivu“. Įdomu, kad skrydžio trukmė (206 paros) artimos dabartiniai optimalaus skrydžio į Marsą trukmei (203-220). I6 to spėjama, kad Bogojavlianskis galėjo būti matematiku ir pirmasis paskaičiavo optimalią skrydžio trukmę.

Minimas puslapiuose:
Toji kosminė 19-ojo amžiaus antra pusė

Profirijus Infantjevas (1860—1913) – rusų prozininkas, apybraižininkas, etnografas, revoliucionierius, nemažai kalėjęs ir buvęs tremtyje (taip pat skaitykite >>>>>).
1892 m. dalyvavo ekspedicijoje į Šiaurės Uralą, aprašytą apybraižoje „Pas miško žmones“. Parašė apie 40 etnografinių knygų apie buriatus, čuvašus ir kitus sibiriakus. Fantastikoje pasižymėjo apysaka „Kitoje planetoje“ (1896, autorinis pavadinimas „Marso gyventojai“). Tarpplanetinio keliavimo būdas – žemiečio apsikeitimas sąmone su marsiečiu. Cenzūruotame leidime pašalinti skyriai apie visuomeninę Marso santvarką, tačiau autorinis tekstas parodo, kad ji buvo socialistinė, su vyraujančiu mokslo ir technologijų vystymusi.

Minimas puslapiuose:
Toji kosminė 19-ojo amžiaus antra pusė
Rusų filosofija: A. Bogdanovas
Rusų fantastai apie Marsą

Artūras Treinas (Arthur Cheney Train, 1875-1945) – amerikiečių teisininkas ir kriminalinių trilerių kūrėjas, ypač apie rūmų intrigas. Jis sukūrė personažą teisininką E. Tutą. Kartu su fiziku R. Vudu parašė du iškilius mokslinės fantastikos romanus: „Žmogus, kuris sukrėtė Žemę“ (1915) ir tęsinį „Antrasis Mėnulis“ (1916; taip pat žr. >>>>> bei >>>>>). Nuo 1922 m. pasišventė vien kūrybai.

Minimas puslapiuose:
Apsisaugojimas nuo asteroidų
Psichikos jėga, atomo energija ir reaktyvine raketa
Pirmosios astronautės fantastikoje

Henris Aloržas (Henri Allorge, 1878-1938) – poetas, rašytojas, laiškų autorius; nuo 1928 m. „Poetų namų“ direktorius. Pirmame fantastiniame romane „Didysis kataklizmas“ (1922) sugriaunama Žemė, o jo veikėjas satyriškai aprašinėja klajones po Paryžiaus griuvėsius lygindamas jį su savo pasauliu, kuriame dominuoja du miestai, o jiems dirba genetiškai modifikuotos beždžionės. Po romano „Dangus prieš Žemę“ (1924) jis dar parašė kelias pasakas vaikams.

Minimas puslapiuose:
Marsas: pasikartojančios temos

Vladimiras Orlovskis (tikr. pavardė - Grušvickis, 1889-1942) - rusų chemikas, tarybinis fantastas, kilme iš Lenkijos. 1910-13 m. tarnavo artileristu Varšuvoje. 1922 m. Petrograde ėmė dėstyti fiziką ir chemiją. Rašė mokslo populiarinimo straipsnius apie chemiją, ypač apie galurgiją (druskų perdirbimą).
Išpopuliarėjo „Siaubo mašina“ (1925), transliuojančia emocijas. Paminėtinas apsakymas „Iš kito pasaulio“ (1927), neturintis socialinės potekstės. Svarbiu indėliu tapo „Atomų maištas“ (1928) apie branduolinės energijos naudojimą. Kiti paminėtini kūriniai: „Timi liga“ (1928), „Dujų vagis“ (1928), „Štekeritas“ (1929), „Be eterio“ (1929)... Daugelį jo idėjų vėliau panaudojo kiti tarybiniai fantastai: A. Kazancevas („Liepsnojančioje saloje“; apie ja skaitykite >>>>>), A. Beliajevas („Pasaulio valdove“ ir „Oro pardavėjuje“)...

Minimas puslapiuose:
Inžinieriaus Garino hiperboloidas
Spindulinė energija rašytojų akimis
Tarybinė technomagija

Edvardas „Dokas“ Smitas (Edward Elmer Smith, 1890-1965) – amerikiečių konditeris (specializavęsis spurgų ir tešlos gaminių srityse), o kartu ir rašytojas fantastas, geriausiai žinomas „Linzmano“ (Lensmen) ir „Kosmoso vieversio“ ciklais. Kartais pavadinamasvienu iš „kosminės operos“ tėvų.
Rašyti pradėjo draugo žmonai Li H. Garbi pasiūlius parašyti romaną apie tai, kaip išmatuoti kosmoso temperatūrą (kai tuo klausimu jis susiginčijo su draugu). Iki 1916 pabaigos jiedu parašė apie trečdalį, o tada užmetė. Vėliau prie jo grįžo ir rašė vienas ir baigė 1920-ais, tačiau visi leidėjai atsisakė jį spausdinti. Ir tik 1927-ais jį priėmė „Amazing Stories“, kitais metais išleidęs „Kosmoso vieversio“ pavadinimu. Šiam ciklui priklauso ir paskutinis jo kūrinys „Skylark DuQuesne“ (1965).
Po jo mirties NESFA asociacija įsteigė Edvardo E. Smito atminimo premiją (ją 1967 m. gavo A. Azimovas; 2016 m. laureatas – Gardneris Dozua).

Minimas puslapiuose:
Pirmoji tarpžvaigždinė
Kosminės operos bangomis
Kosminė opera ir Marsas

Džonas Vindemas (John Wyndham Parkes Lucas Beynon Harris, 1903-1969) – anglų fantastas, naudojęs ir kitus pseudonimus (John Beynon, Lucas Parkes). Dalis jo kūninių priklauso post-apokaliptiniam žanrui. Jo stilius glaustas ir logiškas; jis buvo Ž. Verno stiliaus su detaliais aprašymais priešininkais. Katastrofų kūriniuose svarbiausia ne patys įvykiai, o žmonių elgesys. Žinomiausias kūrinys: „Trifidų dienos“ (1951), „Midvičo gegutės“ (1957, ekranizuotas kaip „Prakeiktųjų kaimas“, 1960 – apie ateivių įsiveržimo grėsmę), „Krakenas bunda“ (1953), „Chrizalidai“ (1955) ir kt. Jam priklauso viena originaliausių „moteriškų antiutopijų“ - apysaka „Parink jos kelią...“ (1956).

Minimas puslapiuose:
Kosminės operos bangomis
Į žvaigždes – pas kitus protus

Edmondas Hamiltonas (Edmond Moore Hamilton, 1904-1977) – amerikiečių fantastas, vienas „kosminės operos žanro“ pradininkų. Debiutavo apsakymu „Dievas – Mamurto pabaisa“ (1926), nuo 1928 m. skelbė „Žvaigždžių patrulį“. 1928 m. pirmasis aprašė holografiją („Žvaigždžių patrulis“), o 1935 m. pirmasis meninėje literatūroje iškėlė besiplečiančios Visatos hipotezę („Prakeiktoji galaktika“), o 1933 m. aprašė ir „šviesos kardą“ („Kaldaras, Antario pasaulis“), vėliau tapusį „Žvaigždžių karų“ „vizitine kortele“. Po karo jo populiarumas krito, tačiau vis tiek jis sukūrė keletą pavykusių romanų: „Gyvybės žvaigždė“ (1959), „Žvaigždžių saugotojai“ (1960), trilogija apie Žvaigždžių vilką (1967-1968).

Minimas puslapiuose:
Į žvaigždes – pas kitus protus
Bėgimas į kosmosą
Mažasis Magelano debesis

Artūras Barnis (Arthur Kelvin Barnes, 1909-1969) – amerikiečių mokslinės fantastikos rašytojas, daugiausia publikavęsis 4-5 dešimtm. pigiuose žurnaluose. Išsiskyrė vaizdingu nežemiškos gyvybės vaizdavimu. Vėliau tęstinės istorijos išleistos rinkiniuose „Tarpplanetinė medžioklė“ (1956) ir „Tarpplanetinė medžiotoja“ (2007).

Minimas: Pirmosios astronautės fantastikoje

Artūras Klarkas (Sir Arthur Charles Clarke, 1917-2008) - britų rašytojas, išradėjas ir futuristas. Nuo 1956 m. gyveno Šri Lankoje. Ten sukūrė „Rojaus fontanus“, kur aprašė kosmoso keltuvo idėją. Išleidęs „2001 metų odisėją“ (1968) Klarkas tapo daugiau mokslo ir technologijos patarėju. Paskutiniais metais kūrė televizijos laidas.
1945 m. pasiūlė palydovinių komunikacijų idėją. 1961 m. pelnė UNESCO Kalinga apdovanojimą už mokslo populiarinimą. 1998 m. Jungtinėje Karalystėje suteiktas riterio vardas.
Taip pat žr. >>>>>

Minimas: Gyvybės tikimybė
Kodėl jų nėra?
Kas atvedė prie LHC?
Apie taiką nešantį ginklą
Į žvaigždes – pas kitus protus
Keltuvas į kosmosą tampa realesnis
Keliautojo autostopu gidas po galaktiką
Naujas pirminių skaičių dėsningumas
Dulkėtais tolimų planetų takais
Antigravitacijos paieškų istorija
Augalai nesvarumo sąlygomis
Arka išrinktiesiems
Bėgimas į kosmosą
Senovės astronautai

Papildomi skaitiniai:
Fantastikos skyrius
Lino Aldani. Korokas
Į kur pakvietė Aelita?
Planetų judėjimo pakeitimai
Pirmosios astronautės fantastikoje
S. Lemas. Cave Internetum
Džonas Sledekas. Ralfas 4F
M. Jako. Protingumo testas
Igoris Proninas. Rusiška idėja
Aizekas Azimovas. Paimkite degtuką...
Lao Še. Užrašai apie kačių miestą
Vl. Berezinas. Riugeno aukštas dangus
Rėjus Bredberis. Vos ne pasaulio pabaiga
Ž. A. Roni-vyresnysis. Žvaigždžių klajūnai
Pavelas Podzorovas. Alyvos šakelė
Atgalinė kelionė prie pasakų
Pavelas Michnenko. Etiketas
Janušas A. Zaidelis. Riba
V. Baalis. Eksperimentas
Pusiaudienio pasaulis
Poezija ir skaitiniai
NSO svetainė