Tarpplanetinė komunikacija  

Mintį panaudoti radijo telegrafą tarpplanetinei signalizacijai išsakė amerikiečių astronomas D.P. Todd'as (1855-1939) netrukus po Herco darbų publikacijos. O Tesla 1900 m. pranešė, kad jam pavyko pastebėti paslaptingus elektros svyravimus atliekant bandymus dideliame aukštyje. Jis leido sau spėti, kad jie dėl srovių, ateinančių iš planetų, ir laikė, kad įmanoma sukurti aparatą, leidžiantį į Marsą pasiųsti pakankamą kiekį energijos, galinčios paveikti imtuvus, panašius į telefoną ar telegrafą.

Šis klausimas vėl patraukė dėmesį 1924 m. Radijo stotys neretai priima kažkokius neaiškius garsus. Didžioji jų dalis kilusi dėl atmosferoje esančios elektros. Tačiau kai kurie tų paslaptingų signalų labai skiriasi. Apie 1924 m. Markoni išsakė prielaidą, kad jie ateina iš kokios nors planetos, greičiausia – iš Menfildas Robinzonas Marso (prieš tai jis teigia juos girdėjęs 1921 ir 1922 m. – kai Marsas buvo santykinai arti). Tos hipotezės patikrinimui jis surengė kelias ekspedicijas į skirtingas Žemės vietas, kur atlikta daug įvairių stebėjimų ir matavimų, tačiau įrodymų teiginiui nerasta.

Europos gyventojus sudomino radijo mėgėjo iš Londono, juristo Menfildo Robinzono pranešimas 1926 m., kad jis priėmė radijo telegrafo signalą iš Marso kaip tik artimiausio suartėjimo su juo metu. Jis sakė, kad marsiečių signalą tesudarė viena raidė „M“, perduota Morzės abėcėle. Tai nesulaukė pasitikėjimo ir prancūzų astronomas Šarlis Nordmanas šmaikščiai nuvainikavo pašnekovą iš Marso – Vargu ar marsiečių tiek ištobulintas radijas, kad jie, iš visų Žemės gyventojų, sugebėjo perduoti signalą būtent Robinzonui. Be to, labai abejotina, kad marsiečiai naudojosi būtent Morzės koduote, žinojo Europos abėcėles ir, pasinaudoję artumu Žemei, pasivargino perduoti tik vieną raidė kaip brolišką pasveikinimą iš kito pasaulio.

Vis tik Robinzonas, būdamas spiritualistu, tvirtino, kad jis teisus, ir kad „jam duota skaityti tai, ko kiti negali pasiekti“. Ir jis panoro pasiųsti atsakymą į Marsą. Spalio 29 d. jis į Londono telegrafą atnešė telegramą, kurios adresas buvo „Į Marso planetą“. Tarnautojas priėmė telegramą, informavęs Robinzoną, kad pašto skyrius negarantuoja pristatymo. Kitą dieną istorija tapo žinoma visam Londonui – siuntėjas išgarsėjo. Jis mielai atsakinėjo į klausimus. Jis pareiškė, kad su Marsu bendrauja jau senai, nors to įrodymų pateikti negali, tačiau gali daug papasakoti apie marsiečių gyvenimą, ką sužinojo iš savo draugės mis Honoruru, kuri yra Marso radijo ryšių direktoriaus dukterimi. Robinzonas netgi nupiešė jos portretą – kurios ypatybės yra, kaip įprasta, milžiniškos ausys ir labai maža nosis.

Paryžiuje prof. Sagonas išsiuntė panašią telegramą. Daugelis okultistų ir spiritualistų kvietė Marso gyventojų dvasias. Pvz., prof. Flurnua (Ženeva) į transą įveda mediumę Eleną Šmidt, kuri pradžioje skelbė pranešimus senovės Romos ir arabų kalbomis, o vėliau kažkokia nauja kalba, profesoriaus laikyta marsiečių.

A. Volkovas apysakoje „Svetimi“ (1928, žr. >>>>> bei >>>>>) pasakoja, kaip Žemėje atsidūrė 6 tolimo ūko gyventojai. Jų laivas patyrė avariją ir pagalbos pasikvietimui jie Žemėje įsirengė radiją. Ant plonų kuolų buvo uždėta milžiniškas laidų tinklas, į didelę dėžę vertikaliai įstatytas strypas, ant kurio baisu greičiu sukosi miglos kamuolys. Toliau virš šios stoties tankiu debesiu į viršų šovė oro balionas. O tinkle šokinėjo žydros, žalios ir mėlynos kibirkštys. Balionas pakilo iki atmosferos ribos ir buvo tarsi bevielio telegrafo bokštas. Netrukus buvo gautas atsakymas.

Radijo teleskopija

Televizorius ir telefonografas

Įdomų dviejų aparatų ryšiui su Marsu aprašymą pateikia G. Arelskis apsakyme „Marse pabuvojęs žmogus“ (1927; dar žr. >>>>> bei >>>>>). Jo veikėjas – rusų mokslininkas, pagarsėjęs tuo, kad sukūrė mini raketą su automatine kino kamera. Iš Amerikos paleista ji per 6 dienas apskrido aplink Žemę, o kino kamera iš didelio aukščio nufotografavo visą Žemės rutulį. Tai jam uždirbo nemažai pinigų, už kuriuos jis už miesto pasistatė namą ir įsirengė observatoriją, kurios pagrindiniais instrumentais buvo televizorius ir telefonografas.

Arelskio vizorius Televizorius buvo tarsi teleskopas-reflektorius. Jo gale buvo didelis stiklinis rutulys, greta kurio buvo elektros baterijos. Teleskopą pavadino radioreflektoriumi, o rutulį – šviesos imtuvu. Perdavimui dar buvo reikalingas kitas panašus rutulys – šviesos siųstuvas, tačiau Marso detalių stebėjimui jį puikiai pavadavo Marso palydovas. Štai kaip aprašomas televizoriaus veikimas:
Išradėjas įjungė baterijas ir užgesino šviesą. Observatoriją užpildė pro kupolo angą pasipylusi melsva dangaus tamsa. Stiklinis rutulys ėmė sparčiai suktis ir tamsėti. Jame staiga pasirodė ryškus ežero vaizdas, aplink kurį vientisa mase kilo keisti cilindriniai pastatai... (toliau Marso vaizdų aprašai)... Bet štai vietovė, kur susikerta šeši Marso kanalai, sudarydami penkiakampę žvaigždę, pastebėtą astronomų Duglo ir Pikeringo. Toliau matomas nuostabus naktinis peizažas, be to, minėta pentagrama švytėjo.

O telefonografas buvo skirtas garso radijo bangų gaudymui. Tyrinėtojas prie reflektoriaus pastatė nedidelę raudonmedžio dėžutę su indukcine rite, prie kurios laidais pritvirtinti garso radijo rageliai. Prie ritės magneto prilituota plona metalinė adata, vienu galu besiremianti į išvaškuotą sugrafuotą plokštelę. Tada jis pastatė radijo baterijas ir jas sujungė su dėžute bei reflektoriumi. Užgesinęs šviesą, jis paleido rutulį, kuriame vėl įsižiebė žalsvoka žvaigždė. Kartu strėlytė suvirpėjo ir plokštelėje pradėjo brėžti kreivę. Kai kreivė užpildė visą plokštelę, jis sustabdė aparatą ir, išėmęs plokštelę, parodė joje užrašytą žodį „Murluu“... Kai prie ausų pridėjo radijo ragelius, tai į aparatą įdėjus plokštelę, išradėjo draugas patyrė tokius įspūdžius:

„Pradžioje nieko negirdėjau, išskyrus metalinį elektros baterijų gaudesį, tačiau vėliau jis liovėsi, ir įsivyravo visiška tyla. Panašios tylos niekada negirdėjau Žemėje. Man pasirodė, kad ji pripildo visą mano kūną kažkokiu lengvumu, kažkokiu visišku visa, kas aplink, užsimiršimu. Ši beorės erdvės tyla man teikė tokį pojūtį, tarsi aš nerčiau į ramų nerūpestingo ir bedugnio vandenyno vandenį, užlietą melsva mirksinčių žvaigždžių šviesa. Aš užsimerkiau... Ir štai išgirdau tylią melodiją, tokią be galo liūdną ir saldžią, kad man apmirė širdis. Jos ritmas priminė sruvenančią šviesą, keičiančią atspalvius ir tampančią vis ryškesne. Ir kai pagaliau melodija pasiekė savo apogėjų – ji netikėtai nutrūko... ir tada išgirdau aiškiai nuskambėjusį paslaptingą 'Murluu' žodį. Jis nuskambėjo tęsiamai ir liūdnai ir kažkodėl priminė man senovinio laikrodžio mušimą, pasklidusį po visą miegančios planetos pusrutulį. Ir jo liūdesyje pajutau kažkokią gilią, paslėptą prasmę, kažkokį atskleidimą, kažkokį neatspėtą gyvenimo laukimą...“.

Grafobioskopas

S.A. Semionovas (taip pat žr. >>>>>) apsakyme „Iškastos kaukolės paslaptis“ (1927) aprašo grafobioskopą, kurio pagalba atgaminami žmogaus, kurio kaukolė rasta Juros periodo Mezozojaus eros pirmos pusės nuosėdose, regėti vaizdai. Tie vaizdai įsispaudė smegenų ląstelėse ir to prietaiso pagalba gali būti iš ten nuskaitomi. Prietaisas sukurtas anglų fiziko atrastų framo spindulių pagalba. Aprašomi Juros periodo vaizdai, augalai, gyvūnai. Toliau pasakojama apie rutulo formos skaidančio aparato pasirodymą, kuriuo pas kaukolės savininką atvyksta pora žmonių, matyt, kitos planetos gyventojų. Aprašomas rutulio vidus, kurio ypatybe buvo didelis, besisukantis mėlynas rutulys, kajutėje pastatytas ant aukštos pakylos. Jo pagalba veidrodyje atsispindėjo ne tik vietovės, virš kurios skrido rutulys vaizdai, bet ir Mėnulio padidinti vaizdai – tarsi veidrodis turėtų teleskopo savybes. Mėnulyje matėsi laivų plaukiojimas kanalais, rutulio formos skaidantys aparatai, miestai, rūmai ir pan. Viskas baigiasi tuo, kad grafobioskopo poveikyje smegenys kaukolėje sudegė, o pati kaukolė sudužo...

Telelaida iš Veneros

Vokiečių fizikas ir romanistas Hansas Dominikas (1872-1945; plačiau žr. >>>>>) romane „Uranidų palikimas“ (1928) aprašo, kaip kitos žvaigždės gyventojai, uranidai, atvykę į Venerą, į Žemę siunčia ypatingus spindulius, kuriuos pavyksta atgaminti kino juostoje ir parodyti ekrane. Filmuose parodomas uranidų gyvenimas Veneroje.
Be to, jis knygoje „Stebuklingame technikos pasaulyje“ (1921-22) siūlo į Marsą siųsti radijo signalus. Išreiškiančius pirmųjų Pitagoro trikampių kraštinių dydžius, pvz., 3, 4, 5. Jei marsiečiai juos supras, atsakys kad ir taip: 5, 12, 13 ir t.t.

Kinoteleskopas

J. Okunevas (1882-1932) utopiniame romane „Būsimas pasaulis“ (1923) aprašo kinoteleskopą Būsimo pasaulio Pasaulio mieste. Štai kaip jis, nukreiptas į Mėnulį, veikia:

Okunevas. Būsimas pasaulis „Staiga Mėnulis ėmė kristi ant Žemės. Arba Žemė ant Mėnulio. Tik ką jis buvo sidabriniu lęšiu mėlyname danguje ir staiga pradėjo plėstis. Per ketvirtį valandos jo skersmuo padidėjo iki sieksnio. Ir dar be to visą dangų uždengė tanki padūmavusi skraistė, uždengęs žvaigždes, ir tik Mėnulis išsipjovė iš tos skraistės, ir vis augo ir augo.
Dešimtys Pasaulio miesto observatorijų neramiai aptarinėjo radio-ideografu:
- Kas tai? Kas tai?
- Pasaulinė katastrofa?
- Pažeisti visuotinės traukos dėsniai! Galas Žemei!
- Tuoj prasidės baisūs ciklonai!
- Stebėkite magnetinę strėlytę! Bus magnetinė audra! Pasaulis žus anksčiau nei žemė susidurs su Mėnuliu nuo žemės atmosferos sprogimo!

Visi rytų pusrutulio, kur buvo stebimas tas reiškinys, gyventojai pabiro į Pasaulio miesto terasas ir su nebyliu siaubu stebėjo dangų. Nei žvaigždžių, nei mėlynės. Nuo horizonto iki horizonto ruda padūmavusi skraistė, o joje milžiniškas Mėnulio veidas. Jis jau dengė ketvirtį dangaus skliauto. Štai jo kalnai ir krateriai, aštriai tamsūs šešėli pusėje, akinančiai balti – saulės. Niūrios, negyvos prarajos. Balti smėlynai. Observatorijos susisiekia:
- Žemės atmosferoje nėra pakitimų!
- Magnetas ramus!
- Ciklonų nėra!
- Mokslas bankrutavo! Mes nieko nežinom! - tvirtino vienas pasimetęs mokslininkas.
- Ne! Ne! Mokslas nemeluoja! Meluoja mūsų akys, mūsų prietaisai! - atsako kiti.

Pusę dangaus uždengė Mėnulis. Aiškia matosi plyšiai kalnų šlaituose, mėnulio plutos raukšlės užpildytos kažkuo baltu. Sniegas? Dar ketvirtis valandos. Visas dangaus skliautas nuo krašto iki krašto uždengtas išgaubta Mėnulio taure. Akmenys, uolos, aštrūs dantys suversti į negyvas krūvas. Saulės pusėje kažkoks nepagaunamas judesys. Kas tai – gyvybė?..
Ir iškart, tarsi kokia galinga ranka nuo dangaus nutraukė jį dengusį milžinišką Mėnulio diską. Vėl Mėnulis kybo mažu sidabriniu skrituliuku aukštoje mėlynėje, vėl spindi žvaigždės. Ir stuksendama aukso raidėmis danguje, visam pasauliui praneša radijo telegrama: „Aš, išradėjas Leslis, pademonstravau savo naująjį išradimą – konoteleskopą. Jį sudaro teleskopas ir mano patobulintas kino aparatas. Teleskopas meta atspindį į konoaparato objektyvą, padidinantį vaizdą 20 mln. kartų. Galingas reflektorius dangaus skliautą padengia ekranu, o kino aparatas į tą ekraną siunčia vaizdą. Nuo šiol astronominiai stebėjimai bus įmanomi ne tik observatorijose, bet ir paprasta plika akimi, ir, be to, astronominiai reiškiniai taps masiniu reginiu“.

Kitas aprašytas prietaisas buvo ideografas, per atstumą perduodantis mintis:
Vyksta susirinkimas. Salėje apie 10 tūkst. dalyvių.
Skambus varpo dūžis. Dešimties tūkstančio žmonių sujudimo šlamesys. Visi prie smilkinių priglaudžia nedideles taureles, prisisiurbiančias prie odos. Prijungia nuo taurelių prie gnybtų einančius laidus. Nuo gnybtų laidai kyla aukštyn, link kupolo, prie cilindrų sistemos. Šis prietaisas – taurelės, laidai, cilindrai – sudaro ideografą, perduodantį žmogaus mintis, idėjas, dvasinius išgyvenimus. Idealiai jautri plokštelė ideografo taurelėje atspindi mažiausius nervų medžiagos smegenyse virpesius ir tuos svyravimus perduoda klausytojui, jam sukeldama tas pačias mintis, idėjas ir vaizdinius. Atsistoja oratorius. Mintyse ištaria:
- Draugai. Pradedu kalbą.
Ideografas jo mintis perkelia į dešimties tūkstančių sąmonę. Dar daugiau: nuo universiteto kupolo žemyn ir toliau į požeminį tunelį leidžiasi kabelis. Kiekviename pasaulinio miesto name yra ideografas. Dešimtys tūkstančių žmonių įvairiose pasaulio dalyse prie kabelio prijungia ideografą ir klauso pranešėjo.

Tapplanetinis telefoninis ryšys

Mėnulio ryšis su Venera

Du prancūzų romanistai Foras ir Grafinji „Nepaprastuose rusų mokslininko nuotykiuose“ (1889; taip pat žr. >>>>>) aprašo būdą, kurio dėka selenitai, Mėnulio gyventojai, įsirengė ryšį ir kalbasi su Veneros gyventojais. Mėnulio astronomai Veneros paviršiuje pastebėjo spindinčius taškus, nuolat keičiančius formą ir grupavimą. Po daugelio spėlionių jie nusprendė, kad tai signalai, kuriais Veneros gyventojai keičiasi su kitų dangaus kūnų gyventojais. Kai taip ženklų prasmė tapo aiški, Mėnulio astronomai pasistengė atsakyti. Jie Mėnulio paviršiuje rado metalą (seleną), kurio elektros laidumas stipriai kinta priklausomai nuo į jį krentančios šviesos intensyvumo. Iš jo jie sukonstravo milžiniško dydžio reflektorių, į kurio centrą atvedė gijas nuo elektros generatoriaus ir žodžių perdavimo aparato. Aparato veikimas buvo toks: jis buvo grindžiamas garso bangų keitimu šviesos signalais, kurie nuskrieja į Venerą ir ten priimami panašiu aparatu. Šis aparatas taip pat ir šviesos signalus verčia garsu, tad Veneros gyventojai gali girdėti perduotus žodžius. Ryšis abipusis.

Tarpplanetinis telefonas

V.I. Kryžanovska (apie ją daugiau žr. >>>>>) romane „Planetos mirtis“ (1911) aprašo aparatą, kurio pagalba „didieji įšventintieji“ Kryžanovska. Planetos mirtis bendrauja su Saulės sistemų šventyklomis ir jų tolimų pasaulių šventikais:

„Ant apvalaus didelio auksinio stalo stovi aparatas, panašus į kolosalų laikrodžio mechanizmą: maži krištoliniai ar metaliniai ratukai ir skirtingų dydžio blizgantys dantratukai greitai sukosi, išmesdami įvairiaspalves liepsneles.
Ilgos ir plonos, tarsi plaukai, strėlytės sukiojosi diskais, o iš ilgų vamzdžių praplatėjusiais galais slinko tarsi fosforizuotos juostelės, kurios sukosi spiralėmis, kilo aukštyn ir dingo skliauto tamsoje. Visa tai pūškavo, traškėjo ir virpėjo, o mažyčiai plaktukėliai, tarsi varpeliai, skambino taktą. Ant stalo krašto buvo įtaisyti emaliuoti įvairių spalvų mygtukai, giminingi elektriniams, kurie sujungti su visą mechanizmą išsiraizgiusiais blizgančiais laidais.
Šio aparato veikimo principas kaip ir bevielio telefono; tereikia mokėti valdyti vibracines bangas ir pagauti norimą kryptį.
Štai kaip jis pritaikytas vienos planetų bendravimui su Žeme.
Instrumentas turėjo didelio teleskopo išvaizdą; jo ilgo vamzdžio gale buvo didelis judrus ratas, iš vidaus padengtas drebutine medžiaga, išvagota plonomis fosforizuojančiomis linijomis.
Adeptas pirštu paspaudė spyruoklę, ir ratas ėmė suktis neįtikėtinu greičiu; tačiau pradžioje nebuvo galima nieko įžvelgti be ugninių bruožų. Po kurio laiko sukimasis ėmė lėtėti; ir tarsi priartėjo milžiniška tamsi masė, o tada pasirodė didelio kontinento kontūrai: objektai vis labiau ryškėjo ir jau buvo galima įžvelgti visas kalnų, slėnių ir kita detales. Susidarė įspūdis, kad žiūrovas sėdi prie lango ir pro jį praslenka apgyvendintos vietovės, miestai, namai ir net žmonės.
Tada adeptas paėmė plokštelę, kurio paviršius buvo padengtas pilkos drebutiškos medžiagos sluoksniu; prie jos krašto buvo pritvirtinta maža, plona tarsi siūlas, spiralė, besibaigianti smulkute adata, kuri įkaito iki baltumo, kai adeptas uždėjo ranką ant apatinės spiralės dalies.
Tada jis susikaupė; ant kaktos susiformavo tarsi šviesus kamuolys, iš kurio išsiveržė ugninis spindulys ir dingo erdvėje po savęs palikęs fosforinį pėdsaką. Po sekundės pasirodė antra šviesi čiurkšlė ir prieš ją, tarsi šešėlis, kyojo Žemės adepto galva. Šviesos juosta palietė plokštelę, kurios paviršius virpėjo ir nerimo, ir adata nubrėžė fosforines raides...
Žmonės nesusimąsto apie milžinišką, jų galvoje glūdančią minties jėgą, taip lengvai jų sukuriamą ir esančią didžiausiu vibracinio eterio variklių“.

Balso perdavimas į Marsą pagal S. Lebedevą

Dar 19 a. 8-me dešimtm. A.H. Belas, telefono išradėjas, sukūrė fotofoną, t.y balso perdavimo šviesos pagalba prietaisą. Kadangi šviesos spindulys neturi svorio ir inercijos savybės, tai perdavimo atstumas neturi reikšmės. Manyta, kad bendravimui su Marsu pakanka tūkstančio lankinių lempų, pastatytų aukštuose kalnuose. Žemėje perdavimo metu privalo būti naktis, o Marse praeiti valanda po saulėlydžio. Jei tuo metu marsietis nukeiptų galingą teleskopą į Žemę, joje pastebėtų labai silpną šviesos dėmę. Būdamas geru fiziku, jis galėtų teleskopo židinyje įrengti fotoelektrinę kamerą ar kitą šviesai jautrų įtaisą, ir jį sujungęs su šviesą į garsą verčiančiu aparatu, atgaminti iš Žemės perduotus garsus. Tik štai Žemės teleskopai dar per silpni, kad pastebėtų šviesos dėmes Marse. Fonvielio ryšio aparatas

Bevielis telefonas Marsas-Žemė

Žurnale „Gamta ir žmonės“ buvo išspausdintas originalus V. Fonvielio prietaisas, kurio dėka marsiečiai, atseit, galėjo kalbėtis su Žeme.

Magneto-elektrinis ryšys su Mėnuliu

Oskaras Hofmanas (1866-1928) apysakoje „Mako Milfordo kelionė pasaulio erdve“ (1902) aprašo aparatą, kuriuo pavyko perduoti žodžius iš Žemės į Mėnulį ir atgal.

Signalizacija tarpplanetinėje erdvėje

N. Muchanovas romane „Liepsnojančios bedugnės“ (1924, žr. >>>>> bei >>>>>) aprašo Žemės gyventojų kosminių laivų eskadros bendravimo būdus. Vadovaujančio komandos saulės zonoje perduodamos liuksografo, o planetų šešėliuose – chaosografo. Norint Žemėje matyti, kas dedasi Marse, Himalajuose buvo įrengta speciali observatorija, kurios kupole įrengtas telurijus – tikslus Saulės sistemos tarp Žemės ir Jupiterio modelis.

Kai žiūrovas ant akių užsidėdavo nedidelį reflektorių ir paspausdavo vieną iš mygtukų, tai Marso modelyje pamatydavo smulkiausias jo paviršiaus detales, marsiečių posėdžių salę, o paspaudęs kitą mygtuką, ir išgirsti kalbėtojus.

Papildomai skaitykite:
Kosminė opera ir Marsas
L. Kaganovas. Komutacija
Mitologija Visatos masteliu
Planetų judėjimo pakeitimai
Mūsų anūkai pasieks žvaigždes...
A. Platonovas. Saulės įpėdiniai
Į žvaigždes – pas kitus protus
Spindulinė energija fantastikoje
Ar „Marsietis“ nuves į Marsą?
Lao Še. Užrašai apie kačių miestą
Toji kosminė 19-ojo amžiaus antra pusė
Jefremovo ir Kazancevo paleokosmonautai
Grigorijaus Kalendarovo „mirties spinduliai“
Ž. A. Roni-vyresnysis. Nepažintasis pasaulis
Ar pametėsit į visatos pakraštį?
Bendra kosmoso ir muzikos istorija
Žvaigždžių žmonės: pastabos dabar
Sv. Zlatarovas. "Protėjaus" operacija
Mokslininkų indėlis fantastikai
Rusų fantastai apie Marsą
Žmogaus misija kosmose
S. Ivanovas. Ramanas
Šeiveris ir „Slėpiniai“
Ateities vizijos
Vartiklis