Atgal į ateitį: laivai kelioms kartoms

Mūsų anūkai pasieks žvaigždes...

Taip, jie išdrįso raketomis išskristi į tarpžvaigždinę erdvę! Suprantate, ką tai reiškia! Prireiks šimtmečių, kad pasiektų artimiausią žvaigždę. Akivaizdu, kad visi Žemės gyventojai išvyko į šią kelionę, tikėdamiesi, kad jų tolimi palikuonys užbaigs ją.
Artūras Klarkas. Gelbėjimo būrys, 1946
Moon of Briks of E. Hale

Atstumai tarp žvaigždžių milžiniški, o technika netobula. Kelionė iki jų trukti ne vieną žmogaus gyvenimą. Tačiau mokslininkai ir fantastai jau sugalvojo, kaip apgauti erdvę ir laiką: į kelionę turi išvykti ne atskiri kosmonautai, o šeimos. Tarpžvaigždiniai laivai taps gimtaisiais namais kelioms žmonių kartoms.

Įdomumo dėlei pridursime ir tokį istorinį papildymą:

Edward Everett Hale (1822-1909), Unitarų bažnyčios kunigas, „Žmogus be šalies“ (1863) autorius, apsakyme „Mėnulis iš plytų“ (1869) aprašo iš plytų pastatytą sferą, „labai patvarią ugniai“, kurios diametras 200 pėdų (60 m), kuri paleista į 4000 mylių (6400 km) aukščio orbitą. Tiesa, ji turėjo būti orientyru navigatoriams, nes danguje turėjo matytis kaip ryški žvaigždė. E. Hale buvo teisus, kad tokia stotis turi skristi poliarine orbita palei Grinvičo dienovidį. Stotį į orbitą išmetė du milžiniški smagračiai. Beje, E. Hale parašė ir vieną pirmųjų pasakojimų apie svetimus pasaulius, „Nesikišimas“ („Arfininkai“, 1881).

Arka išrinktiesiems

Šiandien gali atrodyti keista, tačiau kosmonautikos pionieriai netikėjo žmonijos sugebėjimą pasipriešinti nelaimėms ir kataklizmams. Jie manė, kad anksčiau ar vėliau mūsų civilizacijai smogs Damoklo kardas. Priežastis gali būti bet kokia, tačiau pasekmės būtinai bus katastrofiškos: Žemės susidūrimas su milžiniška kometa, visuotinė epidemija, žmonių giminės išsigimimas, ekologinė katastrofa, anarchijos arba diktatūros įsiviešpatavimas. Todėl jie laikė, kad žmonijai būtina įkurti koloniją vienoje iš Saulės sistemos planetų, o dar geriau – prie artimiausios žvaigždės.

Panašias mintis kėlė ir Konstantinas Ciolkovskis, puskurtis mokytojas iš Kalugos, sukūręs kosmonautikos pagrindus ir skelbęs žmogaus išėjimo į kosmosą idėją. Jis laikė, kad Visatoje egzistuoja svetimos civilizacijos, pajėgios sukurti ir sunaikinti ištisus pasaulius. Tų civilizacijų svarbiausias tikslas – sumažinti visos Visatos gyvų būtybių kančias, o mūsų Žemė yra tarsi rami laboratorija Visatos pakraštyje, kurioje atliekamas naujų biologinių formų sukūrimo eksperimentas. Jei nesugebėsime „kančių“ sumažinti iki tinkamo lygio, nežemiečiai apsireikš ir sunaikins mus tarsi piktžoles. Kad to neįvyktų, mums būtina išeiti į kosmosą. Tik kosmose, autonominiuose miestuose-sferose, geriausi žmonijos sūnūs gaus terpę, kurioje galės patogiai gyventi nesirgdami ir nepatirdami skausmo.

Kartu, išėjimas į kosmosą išspręstų ir žmonių pertekliaus Žemėje problemą. 20 a. pradžioje laikyta, kad gausėjančios žmonijos poreikiai augs gerokai sparčiai nei gamyba. Amžiaus pabaigoje turėjo ribą pasiekti ne tik gamybiniai pajėgumai, bet ir išsekti resursai. Laimei, šios pesimistinės prognozės nepasitvirtino.

1926 m. K. Ciolkovskis parengė „Tarpplanetinės erdvės užkariavimo planą“, pagal kurį, visų pirma, aplink Žemę būtina įrengti „gausias gyvenvietes“, gyvuojančias Saulės energijos dėka. Tada žmonija patrauks į asteroidų juostą, kur galės asteroidus panaudoti kosminių laivų ir miestų statybai.

David Gump‘o „Deep Space Industries“ siekia tapti pirmąja kompanija, išgaunančia retuosius elementus asteroiduose. Anot jo, „300 arti Žemės praskrendančių asteroidų gali turėti tokį pat vaidmenį kaip geležies rūdos rajonai turėjo 20 a. automobilių pramonei“.

2015 m. ketinama tinkamų asteroidų paieškai parengti kosminių aparatų flotilę „FireFly“, o po metų stambesni „DragonFly“ aparatai ims skraidyti pavyzdžių atgabenimui. Tačiau ekspertai abejoja šių ketinimų ekonomine nauda. Taip NASA planuotos ekspedicijos metu užplanavo tik 2 kg pavyzdžių pargabenimą, kai skrydžio kaina milijardas dolerių.
Dar paskaitykite apie Asteroidų keliamas grėsmes...

Atlikus artimiausių žvaigždžių žvalgybą, skraidantys miestai-asteroidai leisis į kosminį plaukiojimą, galintį trukti dešimtis ir net šimtus metų. Ciolkovskiui nebuvo svarbu, kiek kartų pasikeis tokiame žvaigždėlėkyje – svarbiausia, kad tikslas bus pasiektas, o žmonės apgyvendins Paukščių taką [daugiau apie tai >>>>]. Building of Sphere of Dyson

„Kelių kartų laivų“ idėja buvo tokia tolima nuo realizacijos, kad jos rimtai niekas nenagrinėjo iki pat 7-ojo dešimtm. Būtent tada mokslininkai, įkvėpti kosminio proveržio, ėmė atsargiai prognozuoti apie galimus pirmojo tarpžvaigždinio skrydžio terminus. Tada pasirodė ir skraidančių miestų, kuriuose galėtų gyventi šimtas-kitas projektai.

Realistiškiausią projektą pasiūlė amerikiečių fizikas Frimenas Daisonas, kuris 1959 m. parengė atmintinę „Oriono“ projekto vadovybei, kurioje pirmąkart aprašė tarpžvaigždinį laivą-sprogstalėkį (nuoroda). Tai buvo tikras „kelių kartų laivas“, milžiniškas kupolas su įrengtu skydu-stūmiku, už kurio turėjo sproginėti atominės bombos, suteikiančios laivui iki 10 tūkst. km per sekundę greitį. Jis artimiausias žvaigždes, Kentauro Alfa ir Proksima, turėjo pasiekti per 150 m. Laivu siūlyta siųsti tūkstantį geriausių Žemės gyventojų tuo atveju, jei įvyktų visuotinis kataklizmas.

Per 10 m. Daisonas permąstė savo idėją, ir prieš „Oriono“ projekto uždarymą pasiūlė konkrečius skaičius. Žvaigždėlėkis turėjo būti 150 km skersmens, o jo masė – 240 mln. t. Šis laivas 30 m. turėjo greitėti, panaudojęs apie 25 mln. atominių bombų. Kainos problemos Daisono nejaudino, nes jis laikė, kad laivo statyba turėtų trukti bent 200 m., ir net esant minimaliam 4% ekonomikos prieaugiui šalys-dalyvės nepatirtų didelių sunkumų.

Aprašydamas savo laivą 1969-ais, F. Daisonas pridūrė dar dvi priežastis, kodėl jis gali būti pastatytas. Žmonės privalo turėti „atsarginį“ pasaulį didelės ir netikėtos katastrofos atvejui, arba nepriklausomą koloniją staigaus politinio klimato pokyčio (pvz., fašizmo pergalės) atveju [daugiau apie Daisono sferą].

Ship LandScape K. Ciolkovskio idėją vystė kitas amerikiečių fizikas – Džerardas O‘Neilas. 1969-ais, “Apollo-11“ skrydžio metais, jis organizavo studentišką diskusiją tema „Ar tinkamos planetos išsivysčiusios civilizacijos plitimui?“ Apsvarstę ją, studentai padarė išvadą, kad tinkamiausias būdas yra statyti kosminius miestus, kurių viduje būtų sukurta žemiškoji gyvenimo terpė. Dešimtys tūkstančių žmonių panors persikelti į juos iš perpildytų purvinų Žemės megapolių, nes ten bus daugiau komforto. Paprasčiausias O‘Neilo kosminės gyvenvietės variantas – du ilgi cilindrai, besisukantys aplink savo ašį į priešingas puses, kad kompensuotų giroskopinį efektą. Ant cilindrų vidinių sienų bus sukurtas dirbtinis landšaftas: medžiai ir žolės, upės ir vandens telkiniai. Trys ilgi „slėniai“ (žemės juostos) eis pakaitomis su „soliariais“ (langais), pro kuriuos Saulės šviesa pateks nuo trijų stačiakampių veidrodžių, kurių padėtį valdys kompiuteris, reguliuosiantis klimatą ir dienos trukmę.

Pirmos gyvenvietės masė bus 500 tūkst. t. Jos sukūrimui ir apgyvendinimui prireiks 16 m. Kai tokia „atraminė” gyvenvietė bus pastatyta, ji taps naujų statybų baze. Gyvenvietėse įrengus variklius, jas galima pasiųsti į tūkstantmetę kelionę link artimiausių žvaigždžių. O‘Neilas rašė, kad tokias gyvenvietes geriausia siųsti ne po vieną, o grupėmis, kad jos palaikytų ryšį, galėtų prekiauti ir keistis kultūriniais pasiekimais. Tada net labai ilga kelionė neatrodys nuobodi.

A. Klarko „Gelbėjimo būryje“ ateiviai suranda žūstančią Žemę, kurios gyventojai ją paliko daugybe „žvaigždžių arkų“. Dž. Makintošo trilogijoje aprašomas kandidatų į „arką“ atrinkimas ir pats skrydis. Žmonija gelbstisi po galingo Saulės radiacijos išmetimo suniokotos Žemės ir Ch. Elisono „Atbuline eiga: 480 sekundžių“. Beje, šis autorius prisidėjo ir prie vieno iškilesnių TV projektų, parašydamas scenarijų mini- serialui „Pasimetę tarp žvaigždžių“. Žmonija nuo katastrofos sprunka iš uždarų biosferų, kuriose gyvena skirtingų kultūrų atstovai, sudaryta grandine. Tačiau Elisonas nebuvo patenkintas serialu ir pašalino savo vardą iš jo titrų.

Link maišto laive

Mokslinėje fantastikoje – „kelių kartų laivų“ tema gerbiama. Aišku, rašytojus mažai domino, kaip ir kada jie bus pastatyti, techninė pusė beveik neaptarinėta, nes fantastams daug įdomiau buvo tai, kaip vystysis tokia bendruomenė.

Amerikiečiai laiko, kad pirmą tokį laivą aprašė Lourensas Meningas apsakyme „Gyvoji galaktika“ (1934). Tačiau vis tik pirmas tai padarė tarybinis rašytojas Vivianas Itinas apsakyme “Gongurių šalis“ (1922 m.; leista ir pavadinimais „Rielio atradimas“ bei „Aukštasis kelias“). Joje herojus patenka į utopinį lygiagretųjį pasaulį, kuriame Saulės sistema jau įsisavinta ir rengiamas pirmas skrydis į žvaigždes:
„Prieš pusantro šimto metų Tagorė pakilo už Saulės sistemos ribų, kad niekada negrįžtų. Su juo buvo 20 vaikų. Suaugusieji buvo tik trys. Todėl, kad jų kelionė turėjo trukti daugiau nei 30 mūsų metų..“ Universe of Robert Heinlein

Detaliau temą išvystė kitas tarybinis rašytojas Abramas Palėjus, kurio romane „KIM planeta“ (1930) komjaunuolių grupė vyksta į Mėnulį, tačiau dėl klaidos patenka į asteroidą Cererą, ten jie įkuria koloniją, sudaro šeimos poras, gimdo vaikus (t.p. žr. >>>>>). Tačiau nei šie du pasakojimai, nei amerikiečio Dono Vilkokso apysaka „600 m. trukmės kelionė“ (1940) nepadarė pastebimo poveikio skaitytojams. Viskas pasikeitė paskelbus jaunojo Roberto Heinleino apysaką „Visata“ (1941).

Šis kūrinys, dar vadinamas ir „Visatos posūniai“, buvo atspausdintas 1941 m. ir pasakojo apie kelių kartų laivą, kurio ekipažas pamiršo savo skrydžio tikslą ir prasmę (panašaus turinio yra ir mūsų publikuotas fragmentėlis)... Vyrauja visuotinis nusivylimas ir pasimetimas. Knygos motyvais tapo konservacija, dezorientacija ir atsinaujinimas. Dar daugiau, pats laivas jo gyventojų suvokiamas kaip Visata, o informacijos fragmentai, išlikę iš pirmojo ekipažo, virto vietine religija. Knygos finalas kelia atsinaujinimo ir naujo gyvenimo pradžios viltį

R. Heinleinas įvedė „kelių kartų laivų“ standartą. Jis parodė maišto uždarame žvaigždėlėkio pasaulėlyje pavojų – kai gali atsirasti visai nauja civilizacija, kuriai svetima viskas, kas žemiška. Klifordas Saimakas „Tikslą pasiekusios kartose“ (1953), kaip ir visoje savo kūryboje, geranoriškas, sentimentalus ir, svarbiausia, optimistas. Ir čia laivo gyventojai pamiršta ne tik tikslą, bet ir tai, kad randasi kosminiame laive. Tačiau skirtingai nuo Heinleino, juos skatina ne egoistiniai siekiai, o pareigos jausmas. Be to, pastebimas antidogmatinis ir antiklerikalinis kryptingumas (t.p. žr. >>>>>; o apie Saimako „Kosmoso inžinieriai“ žr. >>>>).

Daugiau ar mažiau šią idėją panaudojo kiti autoriai: Čedas Oliveris „Skersvėjis“ (1957), Brajanas Oldisas „Be sustojimo“ (1958), Samuelis Dileni „Baladė apie Betą-2” (1965), Fricas Leiberis „Šešėlių laivas“ (1969).

Dž. Branerio „Pasimatyme su Likimu“ pasakojama apie „Žemės bėglius“, kuriems laivas tapo surogatine motina, kurio jie neišgali palikti, net pasiekę tikslą. B. Steblfordas „Pažadėtose žemėse“ aprašo koloniją, kurioje pritaikė laive susiformavusią socialinę struktūrą. Č. Oliveris apsakyme „Skersvėjis“ parodo, kaip vienintelis „arkos“ gyventojas, nekenčiantis nuo klaustrofobijos, atidaro liuką ir pamato, kad laivas yra nusileidęs jau prieš kelis šimtmečius. Haris Harisonas „Nugalėta Visata“ (1969) sumodeliavo kosminį laivą pagal senovės actekų visuomenės modelį. Čimalas, gimęs iš gretimų kaimų tabu dėl kraujomaišos sulaužymo, tampa pirmąja genialumui pasmerktų vaikų kregždute. Anot autoriaus, socialinių pareigų padalijimas gali būti realizuojamas tik autoritarinėje bendruomenėje, kuriai vadovauja Didysis Kūrėjas. O Džinas Vulfas tetralogijoje „Tolimosios Saulės knyga“ (1993-95) siužeto pagrindu tapo sulaukėjusių palikuonių iš pirmosios pagal O‘Neilo projektą pastatytos gyvenvietės nagrinėjimas. Samuel Delany. Ballad about Beta-2

Į žvaigždes kyla „naujosios amazonės“

Kasmetiniame Amerikos mokslo vystymo asociacijos narių Džeffri Lendis, atstovavęs NASA, atskleidė projekto „Nojaus arka“ detales. Į kosmosą turėtų būti siunčiama 180 moterų. Skrydis iki Kentauro AlfosKosminis laivas bus sumontuotas orbitoje ir bus tarsi nedidelis miestelis, varomas milžiniškos „Saulės burės“. Lendis taip pagrindžia projekto reikalingumą: „Gyvenimo Žemėje laikas ribotas. Saulė pamažu sudegins visus savo resursus ir atvės; ir žmonijai teks ieškoti naujų namų“.

Originaliai temą pateikė Džudita Meril apysakoje „Troškimas žvaigždėje“ (1958) – į žvaigždes išskrenda moterys, prigriebę 4-is vyrus “veisimui”. O Artūro Selingso apysakoje „Įžengimas į gyvenimą“ (1951) laivo keleiviai žūsta nuo „kosminio maro“, gyvi telieka tik du vaikai, kurių auklėjimu tenka užsiimti laivo robotams.

Į bekraštį tolį ir dar toliau

Beje, maišto su po jo sekančia degradacija idėja kelių kartų laivų tema nėra išsemta. Laivą, kuriame tarsi arkoje, gelbstisi rinktiniai kultūros atstovai, aprašo Li Breketas romane „Kentauro Alfa arba mirtis!“ (1953) bei Rodžeris Diksonas romane „Nojus-2” (1970). Iškart dvi arkas – kosmoso ir vandenyno – sutinkame Tomo Baso dilogijoje “Pusiau antžmogis” (1969) ir „Dievas-banginis” (1974). Plačią kosminę ekspansiją, atliekamą skraidančių mechanizuotų miestų-gamyklų, aprašė Džeimsas Blišas tetralogijoje “Skrendantys miestai” (1950- 70), o vėliau dar kartą grįžo prie šios temos kūriniu „... Ir žvaigždės – scena“. Temą dilogiją sudariusiuose romanuose „Šis pasaulis – mūsų“ ir „Kosmosas – mūsų namai“ vystė F. Karsakas (žr. >>>>>).

B. Oldiso romane „Be sustojimo“ veiksmas vyksta namo grįžtančioje „arkoje“. Šįkart žvaigždžių klajokliams tenka susidurti ne tik su gentainiais (iki pirmykštės bendruomenės lygio degradavusiais laivo gyventojais), bet ir kitomis rūšimis: paslaptingais Gigantais ir protingomis žiurkėmis. Autorius nurodė įdomią religiją, susiformavusią psichoanalizės ir kitų psichologinių teorijų pagrindu, kuri skirta ilgos kelionės dvasinių NON-STOP by Brian W. Aldiss problemų sušvelninimui. Filanas turi gerą ironijos dozę, kai paaiškėja, kad laivas pagaliau pasiekė Žemės orbitą ir jau daugelį metų yra žemiečių tyrimų objektu (daugiau žr. >>>>>).

Ir tikrai, „arka“ yra parankus tyrinėjimų objektas. S. Dileni „Baladėje apie Betą-2” antropologijos studentas nagrinėja senovinę baladę apie paslaptingą nutikimą viename tokių laivų. Joje pirmąkart spėjama, kad ne reikšmingi bus ne tik socialiniai, bet ir kultūriniai klausimai, tame tarpe ir kalbos pasikeitimas. Beje, tokią galimybę paminėjo jau S. Lemas „Magelano debesyje“.

Antropologiniu požiūriu įdomūs ir kiti kūriniai. A. Panšino romanas „Perėjimo ritualas“ (1968), išaugęs iš apsakymo „Apačioje pasauliai tikriems vyrams“ pasakoja apie laive atliekamas išlikimo apeigas. P. Sardžent romanas „Žemės sėkla“ (1983) pasakoja apie asteroidu keliaujančių vaikų brendimą. Beje, asteroidai neretai tampa tarpžvaigždiniais laivais. Asteroidu keliauja M. Leserio „Žvaigždžių ieškotojai“, Dž. Zebrovskio „Makrogyvenime“ (1979) ten įrengiama ištisa kolonija, netikėtai Saulės sistemoje pasirodęs laivas-asteroidas aprašomas H. Biro dilogijoje „Aeonas“ ir „Amžinybė“. Dž. Barli trilogijoje „Titanas“ ateiviai atskriejo asteroidu, kurio pavadinimas kaip ir Jupiterio palydovo. O pačią neįprasčiausią „arkos“ variantą pasiūlė A. Šeldonas (Dž. Tiptri-jaunesnysis) apysakoje „Momentinis būties prieskonis“, kurioje patys žmonės tampa vitalinės esaties nešėjais, savotiškais spermatozoidais, skirtais Visatos apvaisinimui.

Socialistinėje fantastikoje išskirtiniausia knyga buvo S. Lemo „Magelano debesis“ (t.p. žr. >>>>>), kurios veiksmas vyksta 32 a., kai išspręsta dauguma žemiškų problemų ir žmonės Gajos“ laivą pasiunčia į Kentauro žvaigždyną. Autoriaus dėmesys skaidomas tarp ateities visuomenės ir laivo gyventojų, „naujosios formacijos“ žmonių aprašymo. Beje, šiame kūrinyje šmėkšteli ir idėja pačią Žemę paversti žvaigždėlėkiu: Štai ką sako vienas personažų: „Į tarpžvaigždinę kelionę reiktų siųsti ne raketą, o pačią Žemę; ją iš orbitos išmušti reikia galingais branduoliniais sprogimais, lėtai įsukti spirale, vis tolstančia nuo Saulės, ir galiausiai pasiųsti į pasirinktą žvaigždę“. Bet dar ryškiau tokią idėją perteikė F. Karsakas garsiame romane „Žemės pabėgimas“. Beje, astronominiu požiūriu, kurį pailiustravo S. Lukjanenko jumoristiniame apsakyme „Nuo Balandžio pas Heraklį“, mūsų planeta kartu su visa Saulės sistema jau atlieka tokią kelionę... (daugiau žr. >>>>>)

Taigi, „kelių kartų laivų“ tema tapo ir humoro tema. Robas Grantas romane „Kolonija“ (2000) rašo apie eilinę kosminę arką išrinktiesiems, kai po daugelio metų skrydžio paaiškėja, kad jie visai ne tokie, kokiais apsimeta. Kartais temą suderina su fentezi žanru, pvz., Alfredo van Vogto apysakoje „Šelmiškas laivas“ (1947) ar Frico Leibero apysakoje „Šešėlių laivas“ (1969)., o taip pat video žaidime „Fentezi 3 žvaigždė: žūstanti karta“ (1991).

Ir įdomiausia, kad kelių kartų tema sugebėjo pateikti tikrai stambų kūrinį, kurio autorius gavo Nobelio premiją! Tai švedų prozaiko ir poeto Hario Martinsono poema „Aniara“ (1956). Jos pagrindu 1959 m. švedų Francis Carsac. Ce monde est notre kompozitorius Karlas-Birgeris Blumdalis sukūrė operą, susilaukusią sėkmės Europos scenose. Jose kalbama apie tragišką „Aniaros“ laivo, nuklydusio nuo kurso ir pasmerkto tūkstantmetėms klajonėms po Visatą, keliautojų likimą.

Kelių kartų laivams taip pat skirti kūriniai (toli gražu ne visi):

Miltonas Leseris. Sikersų žvaigždė, 1953 (romanas)
Edvinas Tabas. Gimęs kosmose, 1956 (apysaka)
Edmundas Kuperis. Šviesanešė sėkla, 1959 (romanas)
Dž.T. Makintošas. Du šimtai metų iki Kristaus gimimo, 1961 (romanas)
Deivisas Romas. Laimė, 1962 (apysaka)
Frensis Karsakas. Kosmosas – mūsų namai, 1962 (romanas)
Aleksejus Panšinas. Perėjimo ritualas, 1968 (romanas)
Džeimsas Vaitas. Visi nutarimai akimirksniu žlugo, 1968 (romanas)
Pavelas Vežinovas. „Ajakso“ žūtis, 1973 (apysaka, TSRS publikuota stipriai sutrumpinta)
Džeimsas Vaitas. Mieguistas tūkstantmetis, 1974 (romanas)
Liubenas Dilovas. Ikaro kelias, 1974 (apysaka, TSRS nepublikuota)
Vladimiras Michailovas. Durys iš kitos pusės, 1974 (romanas)
E. Brajandtas-jaunesnysis ir Ch. Elisonas. Feniksas iš pelenų, 1975 (romanas)
Feliksas Dymovas. Pasaulio sutvėrimas, 1975 (apsakymas)
Borisas Lapinas. Pirmas žingsnis, 1976 (apysaka)
Kevinas O‘Donell-jaunesnysis. Kandys, 1979 (romanas)
Džordžas Zebrovskis. Makrogyvenimas, 1979 (romanas)
Demianas Broderikas. Miegantys drakonai, 1980 (romanas)
Pamela Sardžent. Žemės sėkla, 1983 (romanas)
Frenkas Robinsonas. Tamsa už žvaigždžių, 1991 (romanas)
Leonidas Kaganovas. Puodai ir dievai, 2004 (apsakymas)

Ir kita:

TV serialas „Žvaigždžių kelias“, Epizodas „Arba dangus tuščias, o aš paliečiau dangų“, 1968
TV serialas „Pamesta žvaigždė“, 1973
TV serialas „Žvaigždžių kelias: Vojadžeris“, Epizodas „Liga“, 1999
Žaidimų serija „Elita“ ir „Frontyrius“, 1984-2005
Žaidimas „Maratonas“, 1994

Papildomai skaitykite:
Bėgimas į kosmosą
Tikrasis vyriškumas
Transportas fantastikoje
Fantastikos priešaušris
Apie ufologiją kine
Kosminės operos bangomis
S. Lemas. Kosminis kazino
A. Cvetkovas. Ateities pabaiga
Pirmoji tarpžvaigždinė kelionė
Terra Incognita ir Terra Fantastica
Ateitis nebus tokia kaip buvo...
Kosminė opera ir Marsas
Ar pametėsit į visatos pakraštį?
Ankstyvosios kelionės į Mėnulį
Bendra kosmoso ir muzikos istorija
Į žvaigždes – pas kitus protus
Psichikos jėga, atomo energija ir reaktyvine raketa
Toji kosminė 19-ojo amžiaus antra pusė
Žmogus, kuris nukrito į Žemę
Žvaigždžių žmonės: pastabos dabar
Mokslininkų indėlis fantastikai
Naujasis kolonizavimo protokolas
Nikas Sredinas. Galvoti – reikia!
Noutbukas planetininkui Bykovui
Ant sparnų bei dievų valia
Planetų judėjimo pakeitimai
Rusų fantastai apie Marsą
Mėnulis: Pirmoji raketa
Ar bus grįžta į Mėnulį?
Mitologija Visatos masteliu
Žmogaus misija kosmose
Kosmoso musės ir musytės
Mėnulio kronikos kine
Fantastikos skiltis
Vartiklis