Kai aplinka buvo tiesiog gamta. Vartiklis

Egzistencinė grėsmė, kurią kelia klimato kaita, yra tema, nuolat lydinti mokslinę fantastiką – ar tai būtų siužeto varomoji jėga, ar jo fonas. Annalee Newitz¹⁸⁾ yra pasakiusi (2019), kad „bet kokia istorija apie ateitį, kuri įvyks mažiausiai po šimtmečio, turi įtraukti dramatišką klimato kaitos vaizdą“. Klimatinė fantastika (dar vadinama cli-fi) paprastai vaizduoja ne tokią jau tolimą ateitį, kurioje žmonės prisitaiko prie pokyčių ir kaunasi už išlikimą, kaip pateikiama, pvz., Paolo Bacigalupi¹⁹⁾ „Peilyje vandeniui“ (2015), Chang-rae Lee²⁰⁾ „Tokioje pilnoje jūroje“ (2014) ar Omar El Akkad’o²¹⁾ „Amerikos kare“ (2017), prisimenant dar ir kad Ž.A. Roni-vyresniojo „Žemės žūtį“ (1910). Šią tendenciją lydi distopinės (anti-utopinės) fantastikos, kurioje dabartinės problemos sukelia neramumus ir visuomenės žlugimą, ar net žmonių išnykimą, pagausėjimas.

Daugelyje kalbų „gamta“ yra moteriškos giminės, o moterys neatleidžia abejingumo ir sukyla prieš prievartą. Patį terminą „ekologija“ (Ökologie) tik 1886 m. įvedė vokiečių biologas Ernstas Hekelis, tačiau jos pradinė reikšmė jau užmiršta. O dabar tardami žodį „ekologija“ dažniausiai mintyse turime antiekologiją. Daugybės biosferos ryšių sutraukymą… Ekologija dabar reiškia viską: užterštą, vis nuodingesnį orą, nykstantį vandenynų biofondą, pesticidais užterštus vaisius ir daržoves, gamtos resursų nykimą, milžiniškus šiukšlių sąvartynus ir plastiko salas vandenyne, nuolatinį mus lydintį triukšmą ir t.t. Ir jei japonų fantasto Sakio Komacu⁴² „Japonijos žūties“ (1973) bauginantys ateities vaizdai, įspūdingai pateikti kine, taps tikrove, tai nebus paprasta gamtos tragedija – tai bus nusikaltimu.

Vis tik reikia suprasti, kad ekologijos krizė kyla ne visur ir nebūtinai. Kai vyksta planingas gamtos naikinimas, o atskiri asmenys, nuo kurių tai priklauso, labiau rūpinasi apčiuopiama nauda nei kažkokiu ten neaiškiu ir efemeriniu ekobalansu – tada katastrofa neišvengiama. Ar tada turi prasmę visos gamtos saugotojų pastangos?! Taigi, ne žmonija bendrai atsakinga už tą nusikalstamą veiklą – tai ne likimas, ne aklumas, o konkretūs asmenys.

„Publishers Weekly^*)“ laikytas madų diktuotoju JAV knygų rinkoje. Ir tai, kad kelis mėnesius bestselerių sąraše pirmavo naujoko romanas, negali nepatraukti dėmesio. Kalbama apie Maiklo Kraitono „Andromedos štamą“ (1969). „Knopf“ leidykla jo nepriskyrė jokiam žanrui, tačiau pagal trumpą turinio aprašymą ant viršelio galima buvo spėti, kad tai priklauso mokslinei fantastikai. O tasai žanras buvo populiariausias JAV – tačiau, kad debiutanto romanas ilgai pirmautų sąraše, buvo neįprasta. O juk gerai pagalvojus jis nieko ypatingu neišsiskyrė. Kalba žurnalistiškai lakoniška, autorius aiškiai gerai išsilavinęs ir žino tai, apie ką rašo, dinamiška siužetas su gerai palaikoma įtampa. O daugiau niekuo toji knyga neišsiskiria. Tai kuo M. Kraitonas taip užbūrė skaitytojus? Andromedos štamas

Gal tema? O tai apie ekologiją. Bet juk tais pačiais metais pasirodė Ursulos Le Guin „Kairioji Tamsos pusė“ (1969), iškėlusi ekologijos temą į M. Kraitonui nepasiekiamas literatūrines ir filosofines aukštumas. O juk dar prieš 4 m. buvo pasirodžiusi Frenko Herberto epopėja „Kopa“ (1965). Apie tas knygas tebekalba iki šiol, o tuo tarpu M. Kraitono romaną ištiko įprastas bestselerių likimas – greita sėkmė, o tada sekęs nuopuolis.

Tačiau 1969-ais triumfavo M. Kraitonas. Tik po „Andromedos štamo“ (ir, ko gero, tais pačiais metais išėjusios K. Voneguto „Skerdyklos nr.5“) amerikiečių knygų rinka ir kritika kiek nustebusi aptiko fantastiką – ilgą laką šešėlyje buvusį literatūros žanrą, dominusį tik jos fanatus. Bet vis tik, kur „Kraitono fenomeno“ paslaptis? Ji paaiškėjo vėliau, kai pasipylė padirbinių „palei Kraitoną“ srautas. Pasirodo, knygos sėkmę lėmė temos aktualumas (keista „literatūros apie ateitį“ savybė).

Taigi, imkim ir pasiaiškinkim... Superslaptas Pentagono palydovas (skirtas ieškoti efektyvių bakteriologinio karo priemonių) 1967 m. į Žemę pargabeno akiai nepastebimą mirtį, kurios pirmomis aukomis tapo nieko neįtariantys žmonės. Tokia buvo Kraitono fantazija. Tačiau jau po metų 400 konteinerių su nervus paralyžiuojančiomis dujomis buvo nukandinti netoli Floridos krantų. Ir kas gali užtikrinti, kad iš jų nėra nuotėkio?! Bet tai jau iš žiniasklaidos...

Apibendrinant, reikia pripažinti, kad M. Kraitonas pateikė chrestomatinį romano „apie ekologinę katastrofą“ pavyzdį. Būtent tai ir „nukalė“ jam sėkmę. Jam nereikėjo kokių nors filosofinių apibendrinimų, nesigilinta ir į psichologinius niuansus – autorius pateikė probleminį romaną, idėją.

Grožinė literatūra visad dėmesį kreipė į žmogų: individo psichologinius išgyvenimus, jausmus ir emocijas. Aišku, visa tai tebebuvo glaudžiai susiję su supančia gamtos aplinka, kuri, vis tik, kažkaip išlikdavo nepakitusi, tiesiog „fonas“, kuriame galėjo vykti žmogiškosios dramos. O čia viskas staiga sujudo, o po to ir visai nutrūko nuo grandinės. Anot prancūzo Filipo Sen-Marko^**), „Gamtos socializacijos“ (1971) autoriaus, „šiandien liūdesį, kaip taisyklė, sukelia ne metafizikinis liūdesys, o fizinės terpės sanitarinė būklė“.

Ne, nesakome, kad psichologinė proza išeina iš mados – vis dar masė skaitytojų panirę į knygas, pateikiančias neišspręstą visų problemų problemą: Aš, Ji ir Kitas. Tačiau paaiškėjo, kad vien tokio tipo literatūra dvasiškai sotus nebūsi – ir šiuolaikinį žmogų domina ir visai kito pobūdžio konfliktai – kad ir žmonijos prieš gamtą (ne atskiro individo, o viso sociumo), kaip ir dvejopos prigimties aplinkų (natūralios ir technologinės) konfliktas.

„Ateis diena, kai medžiai bus iš metalo, pievos – iš veltinio, o jūrų pakrantės – iš metalo drožlių!... tai ‚progresas!‘“,
Žiulis Vernas

Ar literatūra atspindėjo žmogaus, jo vidinio pasaulio ir psichologijos ryšį su supančiu pasauliu? Keistas klausimas...

Tereikėjo sužibti proto kibirkštėlei Žemėje, pirmais vaizdais, kuriuos fiksavo bet kurio naujagimio smegenys, buvo žydras dangus ir augalų bei gyvūnų gausa. Gamta reiškė viską: saulę, orą, vandenį, maistą, pastogę, židinio šilumą... Apie ryšį su gamta mąstė ir senovės autoriai, ir dabarties rašytojai. Visur, nuo „Gilgamešo epo“ iki Folknerio romanų išvysim net ne aprašymą, o gamtos lūžį žmoguje. O ir žmogaus joje...

Tad paieškokime ištakų, privedusių prie ekologinės fantastikos užgimimo.

Ir nepasakysi, kad žmonijos aušra tebuvo idilė gamtos fone. Buvo visko: potvynių, žemės drebėjimų, ligų epidemijų, nederliaus metų, grėsmę kėlė ir stambūs plėšrūnai, ir smulkučiai vabzdžiai... Bet visa praeidavo – ir perilgus amžius tik nedaugeliui autorių kilo mintis apibendrinti, įsivaizduoti katastrofą globaliai.

Jau „Gilgamešo epe“ aprašomas pasaulinis tvanas. Panašių apokalipsinių epizodų gausu ir „Jono apreiškime“. Ir vis tik „katastrofų žanras“ atsirado santykinai neseniai. 1825 m. M. Šeli¹⁾ išleido romaną „Paskutinis žmogus“ apie žmonijos žūtį nuo nežinomos epidemijos, kuris buvo toks pat populiarus, kaip ir jos garsusis „Frankenšteinas“. Vis tik estafetę iš jos kiti perėmė tik po pusšimčio metų.

Bet kodėl naujasis žanras kilo Anglijoje? Tam buvo kelios priežastys: ir savita reakcija į iš Prancūzijos atėjusias Ž.-Ž. Ruso utopines mintis, ir pačių britų 19 a pabaigoje patirtų nelaimių (sukilimai kolonijose, pirmieji pojūčio apie imperijos subyrėjimą ženklai ir pan.) atspindys. Bet pasirodydavo romanai apie katastrofas ir Vokietijoje, Prancūzijoje, Rusijoje ir kitur. Tik štai amerikiečiai šios temos instinktyviai vengė (be Dž. Po 300 metų

Londono „Rausvojo maro“ (1912) daugiau nieko kaip ir nėra) – mat jie „užburti“ progreso perspektyvų buvo pilni optimizmo. Bet anglus gali vardinti nesustodamas: H. Velsas, A.K. Doilis²⁾, O. Stepldonas, Dž. Kristoferis³⁾, Dž. Vindemas, Dž. Balardas⁴⁾, B. Oldisas... Jau iki 20 a. pasirodė dešimtys romanų, ant skaitytojų galvų pylę visas įmanomas gamtos nelaimes - netgi Mėnulio nukritimą ir susidūrimą su kometa.

Vis tik vieno svarbaus momento to meto fantastai neįžvelgė – žmogaus (o tiksliau, žmonijos) sukeltos gamtos tragedijos. ir tai nesunku suprasti – nes tokio dalyko dar nebuvo įvykę. O ir kas per veikėjas toji žmonija, kaip ją panaudoti? O dar gyvavo ir tokia versija: atseit, tema nepatraukli literatūrai dėl kaltininko nebuvimo. Pvz., kanadietis literatūrologas Džozefas Mikeras⁵⁾ „Išgyvenimo komedijoje“ (1973) rašė: „Edipas savo nuodėmingomis vedybomis išniekino Tėbus, tačiau kas kaltas dėl Niujorko apdergimo⁶⁾? Danijos karalystės puvėsius ėmėsi valyti Hamletas, tačiau kas prisiims atsakomybę už pūvančias šiukšles Čikagos gatvėse?“

Vis tik 20 a. pradžioje, kartu su spartėjančiu techniniu progresu, tokio žanro kūrinių pasirodė – tik jie nebuvo gausūs ir juos mažai kas pastebėjo; nors jau 19 a. žinojo tokius dalykus kaip purvas miestų gatvėse ir virš jų kybantis smogas. Tačiau prie jų priprato...

Vis tik skvarbus žvilgsnis užčiuopė nežymų šmėkštelėjimą. Britų skaitytojai turėjo nustebti, atvertė vieną 1862 m. „Times“ numerį – po antrašte nurodyta no.55567 ir 1962 metai. O straipsniai vienas už kitą fantastiškesni – numeris perteikė įsivaizduojamą Anglijos vaizdą po 100 m. ir tarp daugybės nuostabių dalykų – nežymi žinutė, kad pagaliau Temzė išvalyta. Pagaliau – po 100 m.

O tuo tarpu M. Grifit⁷⁾ „Po 300 metų“ (1836) nė kiek nejaudina ateities Londono užterštas oras. Bet R. Baro⁸⁾ apsakyme „Londono likimas“ (1892) kūrenamos anglies dūmų ir rūko mišinys jau ne prastesnis žudikas nei po 5 m. Londoną užklupę H. Velso marsiečiai. Vis tik E. Meitlendo⁹⁾ „Žingsnis po žingsnio“ (1873) oras virš Londono jau švarus (ir, tikėtina, visiems laikams). Tačiau visi šie kūriniai šiandien gali sudominti nebent bibliografus, vienintele knyga, galėjusia sudominti amžininkus, buvo gamtininko R. Džefrio¹⁰⁾ storas romanas „Po Londono“ (1885), pateikęs apšniaukštos Žemės panoramą – bet tai tebuvo balsas dykruose. Tik retai šmėkštelėdavo apokaliptinės vizijos, kuriose katastrofos vaizduotos viena už kitą efektingesnėmis – tik įžvelgti, kad jų kaltininku galėjo būti žmogus, niekam nešovė į galvą.

O ir 20 a. pradžioje tik Dž. Beresfordo¹¹⁾ apsakyme „Žmogus, nekentęs musių“ (1929) mokslininkas-maniakas atrado absoliutų insekticidą, galiausiai sukėlusį ekologinę katastrofą (sunaikinant vabzdžius) – praėjus 2 m. po Č. Eltono¹²⁾ „Gyvūnų ekologijos“ (1927). Fantastus traukė nauji traukos centrai: atominis pavojus, gyventojų pertekliaus problema, bauginantis valstybės-kompiuterio vaizdinys, genų inžinerija...

Net 6-me dešimtm. pasirodė vos keli kūriniai. E. Hjamsas¹³⁾ „Astrologe“ (1950) susirūpino gamtos išteklių išeikvojimu. Dž. Blekbernas¹⁴⁾ „Šieno kvape“ (1958) aprašo „plastmasių rijiką“ (buvusio nacio paskleistą virusą). Amerikiečio V. Muro¹⁵⁾ romane „Žalesnis nei manei“ (1947) naujas trąšų tipas sukelia nepageidautiną mutaciją atsirandant „velnio žolei“, naikinančiai visą gyvybę. Smulkūs, bet efektyvūs štrichai sutinkami F. Polo¹⁶⁾ ir S. Kornblato „Kosmoso prekeiviuose“ Nuskendęs pasaulis

(1953). Ir galiausiai Dž. Vaitas¹⁷⁾ apsakyme „Mirtinai pavojingos šiukšlės“ (1960) jau rašo ir apie kosmoso apšiukšlinimą. Bet ir šie kūriniai nesupurtė smegeninių... Net garsusis Dž. Vindemo „Trifidų dienos“ (1951) sutiktas kaip eilinis „romanas apie katastrofas“ – o juk šiame romane autorius įžvalgiai pastebėjo tragediją, kurią sukėlė ne stichija, o žmogaus aklumas (tiesiogine ir perkeltine prasme). Ir šis romanas liko neužmirštas – bet estafetės lazdelės niekas neperėmė ir dar gerus pusantro dešimtmečio ekologinės nelaimės tema fantastikoje nebuvo liečiama.

Dž. Balardo „Nuskendęs pasaulis“ (1962), kaip ir susijusi „Sausra“ (1965), yra vienas ankstyviausių tikroviškų klimato kaitos nusiaubto pasaulio pavaizdavimų. Nors jame aiškiai nurodomas šiltnamio efektas ir poliarinių ledynų tirpimas kaip aplinkos nykimo katalizatoriai, vis tik pagrindinė kaltė priskiriama stichinėms nelaimėms, o ne žmogaus veiklai. Ir aplamai, žmogaus įtakos poveikis mokslinėje fantastikoje buvo sutinkamas rečiau – ir kaip taisyklė, kaip branduolinio karo pasekmė (skaitykite Atominis karas pokario fantastikoje). Taip truko iki pat 8-ojo dešimtm., kai atsirado didesnis ekologinis supratimas ir pasirodė tokie kūriniai, kaip Dž. Branerio „Avis žiūri aukštyn“ (1972), kuriame veikėjas suimamas už bandymą gauti duomenis apie užterštą orą, bei K. Wilhelm²²⁾ „Kur gieda vėlyvi paukščiai“ (1976) ar A. Hercogo²³⁾ „Karštis“ (1977). Tačiau gal dar svarbesni kultūriniai ir politiniai aspektai nei antropogeninės klimato pokyčių priežastys kaip kad Octavia Butler²⁴⁾ „Padavimas apie sėjėją“ (1993), kuriame visuotinis atšilimas sukelia plataus masto visuomenę griūtį ar K.S. Robinsono²⁵⁾ trilogijoje „Mokslas Kapitale“ (2004-07), kur mokslininkai bando sustabdyti lėtą klimato katastrofą, kam trukdo žmonių nerūpestingumas ir politinės valios nebuvimas.

Aiškiu „mirštančios Žemės“ temos pirmtaku yra Jack Vance²⁶⁾ apsakymų rinkinys „Mirštanti Žemė“ (1950) apie tolimą ateitį, kai Saulė pasiekė savo gyvenimo pabaigą. Nuo jos prasidėjo visas požanris aukštumas pasiekęs Gene Wolfe²⁷⁾ epiniu ciklu „Naujosios Saulės knyga“. Šio žanro kūriniai primena „lėtas apokalipses“, kai išlikę žmonijos likučiai bando išgyventi civilizacijos griuvėsiuose. Tai ir Margaret Atwood²⁸⁾ trilogija „MaddAddam“ (2013), Claire Vaye Watkins²⁹⁾ „Amargosos smėlynai“ (Gold Fame Citrus, 2015) bei Edan Lepucki³⁰⁾ „Kalifornija“ (2014). Vienu svarbiu skirtumu yra tai, kad „mirštančios Žemės“ žanre išgyvenusieji labiau linkę reaguoti resignacija, o klimato fantastikoje daugiau dėmesio skiriama išgyvenimui, prisitaikymui ir (kiek įmanoma) atstatymui – tiek K.S. Robinsono „Niujorkas, 2140-ieji“ (2017), tiek Alex di Francesco³¹⁾ „Visas miestas“ (2019) veiksmas vyksta apsemtame Niujorke ir juose yra veikėjų, pertvarkančių visuomenę pritaikant naujajai pasaulio tvarkai, o L.X. Beckett³²⁾ „Žaidimo taisyklių keitėja“ (2019) visuotinis bendradarbiavimas aplamai „atsuks“ klimato pokyčius.

Bet pasirodydavo ir kūrinių „žvaigždžių-juostuoto optimizmo“ dvasia (kaip kad Adriano Berio⁴²⁾ „Kiti 10 tūkstančių metų“, 1974), kuriuose užsipuolami „sąmyšio kėlėjai“, skleidžiantys nuopuolio nuotaikas – atseit, nėra dėl ko bauginti žmones...

Ekologinių baisumų aprašymai galiausiai tiek pabodo, kad net atkakliausi autoriai, dešimtmečiais eksploatavę šią temą, persimetė į kitas sritis. Juos pakeitė ekologinė utopija – ir visuotinio gamtos nugalėjimo mitą pakeitė visuotiniu nesikišimo į gamtos reikalus mitas. Atgijo netgi svajonės apie naująją „Naująją Eloizą³³⁾“... Tačiau jei Ž.-Ž. Ruso laikais dar buvo galima nuoširdžiai tikėti patriarchaliniu rojumi gamtos glėbyje, tai 20 a. pabaigoje skatinti tokias nuotaikas reiškia ciniškai žaisti žmonių baime ir neužtikrintumu laukiant ateities. Juk problema ne tame, kad žmogus naudojasi gamta, maitinasi jos vaisiais, o tame, kad žmogus nesusimąsto, blaškosi nuo vieno kraštutinumo kitą.

Renė Diubo³⁴⁾ UNESCO simpoziume pasakė: „Įsisavintą gamtą reikia suprasti ne kaip objektą, kurį reikia saugoti neliestą ar, atvirkščiai, pajungti savo reikmėms ir eksploatuoti, o greičiau kaip sodą, kurį reikia auginti pagal jo galimybes, kur žmonės vystosi pagal savo sugebėjimus“.

O kas gi vyko Rusijoje (plačiąja prasme, t.y. TSRS)? Ten S. Belskio³⁵⁾ romanas „Po kometa“ (1910) savo fatalizmu mažai nusileidžia anglų kūriniams. Beje, dar Vladimiro Odojevskio „4338-ieji. Peterburgo laiškai“ (1840) aprašoma tolimos ateities žemiečių technologijos, leidusios išvengti susidūrimo su kometa. O štai Valerijaus Briusovo pjesėje „Žemėje“ (1904) vaizduojama tolima ateitį, kurioje civilizacija patyrė nuopuolį ir yra arti žūties – dauguma technologijų prarasta, žmonija visiškai sumažėjo. Tenka rinktis – toliau lėtai degraduoti, staigiai išmirti ar pabandyti atgimti ir atsinaujinti… Vis tik pabaigoje suspindo vilties spindulys.

Tuo tarpu iki 7-ojo dešimtm. tarybinė fantastika ekologijos temą beveik ignoravo. Iki pokario ji buvo paliečiama tik rožinėmis spalvomis: Arktikos ledų ištirpdymas, užtvankos per sąsiaurius, apgręžiama upių tėkmė ir net kaitaliojamas oras, mažai mąstant apie visų tų dalykų pasekmes. Ir net atskiros knygos, kuriose šmėkštelėdavo nerimo šešėlis (pvz., A. Beliajavo „Oro pardavėjas“, 1929, arba A. Kazancevo „Liepsnojanti sala“, 1940-41) savo dvasia išlikdavo įprastais „romanais apie katastrofas“. D. Bilenkinas. Miestas ir Vilkas

Netgi B. Liapunovo³⁶⁾ bibliografiniame „Svajonės pasaulyje“ (1970, 2-sis leidimas vadinosi „Fantastikos pasaulyje“, 1975), nuodugniai aprašiusiame įvairiausias fantastikos atmainas, ekologijos „nė kvapo“.

Vėliau pasirodo ją liečiantys kūriniai – tad pabandysime apžvelgti ekologines apraiškas iki 8-ojo dešimtm. Pradžioje - apsakymai-įspėjimai. I. Rosochovatskio „Muitinės apžiūroje“ (1976) jau netolimoje ateityje tyras Baikalo vanduo bus vertingesnis už auksą. V. Saparino „Tantaluso teisme“ (1959) jau tolimesnėje ateityje, kai ligų sukėlėjai bus patikimai „suslėpti“ į specialias saugyklas, vis tik jie išsiveržia į laisvę. Pasakojama apie pasaulį, kuriame žmogus rado savitarpio supratimą su savo mažesniaisiais greta gyvenančiais broliais (S. Gansovskio „Dviese“ (1963), Bilenkinas - D. Bilenkino „Miestas ir Vilkas“ (1970) bei „Žmonių našta“ (1980), A. Gromovos³⁷⁾ apysaka „Mes vieno kraujo – tu ir aš“ (1967), neskaitant gausybės kūrinių apie kontaktus su delfinais). A. Šalimovo³⁸⁾ „Planetos šiukšlių surinkėjuose“ (1978) atsiranda Aplinkos atstatymo komitetas, o S. Drugalio³⁹⁾ apsakymų ciklas (1966-89) supažindina su Gamtos restauracijos instituto darbuotojais...

Neretai veiksmas būdavo perkeltas į kosmosą, gal tikintis, kad ten padės žemiška patirtis; tačiau bėda tiems, kurie nėra nugalėję atavistinio instinkto pirma šauti, o tik po to galvoti (Strugackių „Susitikimas“; M. Puchovo⁴⁰⁾ „Medžioklės ekspedicija“, 1968; B. Rudenko „Medžioklė su licenzija“, 1982); o net paprastas neatsargumas gali sukelti planetos masto kataklizmą (K. Bulyčevo „Taip prasideda potvyniai“, 1967) ir dar baisokas O. Larionovos apsakymas „Kur karališka medžioklė“ (1977), besibaigianti simboline scena – atimdamas svetimą gyvybę pirmiausia žudai save. Tačiau gal žmonijai ties slenksčiu į žvaigždes pakaks proto ir atsakingumo, kad susilaikytų nuo neapgalvoto įsikišimo į svetimą gamtos pusiausvyrą, esančią ties žūties riba (S. Gansovskio „Išgelbėti gruodį!“, 1967)...

Tačiau ir po visą galaktiką išsibarstę mūsų palikuonys nepamirš Žemės. Draustinis, planeta-parkas, į kurią „žmonės kaip dievai“ ves pažaisti savo vaikus, patys ilsėsis ir ieškos įkvėpimo – žaliai žydras civilizacijos, kurios nereikia įrodinėti gamtą pavergiančių mechanizmų gausmu ir žvangesiu, simbolis. Tokią planetą-svajonę V. Michailovas pavaizdavo apysakoje „Ištakos“ (1971). Vis tik įdomiausi paradoksalūs apsakymai. Tarkim, reikia gelbėti gyvūnus – bet atskirus individus ar visą rūšį? O jei antrasis variantas įmanomas tik atsisakius pirmojo? Tokią dilemą kelia D. Bilenkinas apsakyme „Ir visa kita…“ (1978) – kad tragiškų klaidų neišvengs ir visagaliai mūsų palikuonys.

Bet ir nebūtina kurti civilizaciją gamtos sąskaita. Brolių Strugackių „Įrengtoje planetoje“ (1961) ir A. Mirero⁴¹⁾ „Turiu 9 gyvybes“ (1969) pateikiami grynai „biologinių“ civilizacijų pavyzdžiai. Tuo tarpu P. Amnuelio apsakyme „Einu trasa“ (1973) klausimas iškeliamas kitaip – ar būtina pertvarkyti svetimą biosferą; gal paprasčiau pritaikyti prie jos paties žmogaus organizmą?! O mintį, kad problemos su ekologija nėra ir viskas „susitvarkys savaime“, labai aiškiai paneigia V. Rybakovo „Didžioji sausuma“ (1979) – kad tragiškų klaidų neišvengs ir visagaliai mūsų palikuonys. Ir kuo drąsesnės bus žmonių užmačios (paskatinti evoliuciją, suteikti jai pirmąjį impulsą, padėti beatsirandančiai gyvybei svetimos planetos pirmapradžiame okeane), tuo rimtesnės klaidų pasekmės. Ir siekiant padėti svetimai gyvybei, ji nužudoma. Tad ir pabūkime truputį protingesni (kaip sakė vienas veikėjas).

Filmas „Žaliasis soilentas“ (1973, rež. R. Fleišeris⁴⁴⁾) pagal H. Harisono romaną „Pasislinkite! Pasislinkite!“ (1966) prasideda įspūdinga įžanga. Lėtos, malonios muzikos fone išblukusi nuotrauka – 19 a. pabaigos šeimyninis portretas: ponios sukniomis su turniūrais⁴⁵⁾, vyrai šauniai užriestais ūsais. Dar ilgokas stop kadras – pirmojo automobilio nuotrauka. Dar viena, kita, trečia nuotrauka… kadrai keičiasi vis sparčiau, kai kur įsiterpiant kino kronikai – progresas! Keičiasi ir muzika, ji tampa trankesnė, tačiau nerimui dar nėra jokio pagrindo. Staklės, pirmieji aeroplanai, plečiasi miestai, vis tamsesni dūmai iš fabrikų kaminų… jau gatvėse mašinos grūdasi tarsi skruzdės, mėsos konservai ir alus skardinėse – ir auga piramidės iš tuščių skardinių. Muzika virsta kakofonija iš bildesių, girgždesių, triukšmo – prasideda tikra progreso bakchanalija! Po Antrojo pasaulinio suklesti chemija: nuodai, gyvsidabris, fosfatai, toksiškos rūgštys, radioaktyvios atliekos, herbicidai ir DDT (dustas) – visa tai teka į vandenynus, kyla į orą. O greta gyvūnų žūtys. Viskas taip paspartėja, kad prasmę praranda pats žodis „gyvenimas“. Ir staiga – viskas nutrūksta. Vėl prasideda stop kadrai, tik šįkart kapų tyloje. Tušti, be žmonių, be gyvybės dykrai. Medžių kamienų nuolaužos tarsi kryžiai kapinėse pilno dangaus fone. Pro miglą Niujorkas, lipnia naftos plėvele padengto vandens mūša į krantą, šimtus metrų padengtą cheminėmis atliekomis. Nė vienos gyvos būtybės - tik žmonės žemės spalvos oda prisiglaudę ir bandantys apsiginti nepatikimame mieste. Tragiškas virsmas – žmonija iš agresoriaus virto besiginančia auka. Dar gerai, kad visa tai kol kas tik fantastika!

^*) Publishers Weekly - amerikiečių savaitraštinis naujienų žurnalas, orientuotas į leidėjus, bibliotekininkus, knygų pardavėjus, literatūros agentus... Įsteigtas bibliografo F. Leypoldt’o 19 a. 7-me dešimtm., galutinį dabartinį pavadinimą gavęs 1872 m. Jame pateikiama informacija apie neseniai pasirodžiusias knygas. Nuo 1912 m. skelbia savą bestselerių sąrašą.

^**) Filipas Sen-Markas (Philippe Saint-Marc, g. 1927 m.) – prancūzų valstybės veikėjas, Apskaitos palatos magistratas (1971-1996). Yra karingos humanistinės ekologijos pradininku. Parašė „Gamtos socializaciją“ (1971), „Gamtos chartija“ (1972) ir kitas knygas.

¹⁾ Merė Šeli (Mary Wollstonecraft Shelley, 1797-1851) – anglų rašytoja, kūrusi romanus, apsakymus, esė, biografijas, kelionių literatūrą, labiausiai išgarsėjusi gotikiniu romanu „Frankenšteinas arba šiuolaikinis Prometėjas“ (1818). Laikoma viena iš mokslinės fantastinės literatūros pradininkių. Jos sutuoktiniu buvo P.B. Shelley – vienas didžiųjų 19 a. anglų poetų, kurio darbus redagavo, leido ir ji.
„Frankenšteiną“ parašė būdama vos 19 m. Romano pavadinimas siejamas su pagrindinio personažo mokslininko pavarde. Jis išmoko iš lavonų dalių sukurti didesnį ir galingesnį žmogų. Šis antžmogis vadintas „Būtybe”. Tačiau vėliau toji pabaisa sunaikina savo kūrėją. Vėliau parašė ir daugiau romanų, iš kurių apokaliptinio „Paskutinio žmogaus“ (1826) veiksmas irgi vyksta epidemijos apimtoje ateityje ir jame pasakojama apie žmonijos žlugimą. Pabaigoje pasaulyje išlieka tik 4-iese, tačiau ir jiems nelemta atkurti žmoniją: jie žūsta, ir gyvu lieka tik vienas, kuris nuvyksta į Romą ir rašo savo istoriją, bergždžiai tikėdamasis, kad kas nors ją atras ir perskaitys. Tačiau romanas buvo priimtas labai kritiškai ir liko praktiškai nežinomu iki 20 a. 7-ojo dešimtm.

²⁾ Artūras Konanas Doilis (Arthur Ignatius Conan Doyle, 1859-1930) – škotų rašytojas (pagal išsilavinimą - medikas), labiausiai žinomas kaip detektyvų apie Šerloką Holmsą autorius. Parašė per 50 knygų: istorinių novelių, pjesių, novelių ir kitų populiarių kūrinių. Pirmuoju romanu buvo „Kraujo spalvos etiudas“ (1887), o pirmuoju apsakymu iš ciklo „Šerloko Hormso nuotykiai“ - „Skandalas Bohemijoje“ (1891). 1912 m. išleido fantastinį romaną „Dingęs pasaulis“. Po Pirmojo pasaulinio karo buvo aktyviu spiritualizmo šalininku ir propaguotoju – išleisdamas „Spiritualizmo istoriją“ (1926). Gyvenimo pabaigą praleido kelionėse, kad skelbtų „religijos ir spiritualizmo atgimimą“ (skaitykite apie spiritualizmo istoriją Anglijoje)

³⁾ Džonas Kristoferis (John Christopher, 1922-2012) – britų rašytojo Sam Youd pseudonimas (naudojusio ir kitus pseudonimus). Parašė post-apokaliptinį ekologinį romaną „Žolės mirtis“(1956), kuriame virusas užpuola ryžių laukus Rytų Azijoje sukeldamas badą pasaulyje, „Savininkai“ (1964) ir post-apokaliptinį ciklą jaunimui „Trikojai“ (nuo 1967 m.), kuriame žmonija pavergta milžiniškų trikojų mašinų, o taip pat daugelį kitų kūrinių.

⁴⁾ Džeimsas Balardas (James Graham Ballard, 1930-2009) – anglų rašytojas, eseistas, satyrikas, kuriam šlovę atnešė fantastiniai kūriniai bei psichopatiniai trileriai („Autokatastrofa, 1973; kurią amerikiečių leidėjas gražino su prierašu „Autorius aiškiai patologiškai nesveikas“ – nes jame rašoma apie žmogaus seksualinius sąryšius su avarijomis); „Betono sala“, 1974). Pirmas jo romanas – „Vėjas iš niekur“ (1961), parašytas katastrofų žanru. Plačiau žinomu tapo su „Saulės imperija“ (1984), pusiau autobiografiniu jauno brito patirtimi Šanchajuje japonų okupacijos metu. Išsiskiria ir antrasis, „Naujosios bangos“ post-apokaliptinis romanas „Paskendęs pasaulis“ (1962), kuriame 22 a. suaktyvusi Saulė sukelia visuotinį atšilimą, dėl kurio didesnė Žemės dalis tampa netinkama gyvenimui, kartu pakyla vandenyno lygis, apsemdamas sausumą. Gyventojai keliasi link šiaurės ir pietų polių. Tuo tarpu „Sausroje“ (1965) vaizdas priešingas – pasaulyje trūksta vandens, ir žmonės traukia į vandenynų pakrantes. Sausrą sukėlė į vandenyną išleidžiamos pramonės atliekos, trukdžiusios garavimą. Kyla psichologiniai konfliktai ir pagrindinio veikėjo charakterio susvetimėjimas.
Apsakymo „Pasąmoningas žmogus“ (1963) veiksmas vyksta netolimos ateities pasaulyje, kuriame vartotojų įpročius valdo pasąmoninga reklama, skleidžiama per daugybę reklaminių stendų. Vartotojiškumas yra tapęs vos ne religine prievarta, į gaminius įtaisyti jų senėjimo mechanizmai ir jie turi būti keičiami vos po kelių mėnesių. Gaminių ir paslaugų įvairovės irgi beveik nelikę – viskas yra vienoda (kaip pas H. Fordą, kai galima rinktis bet kokią spalvą, jei ji juoda) – pvz., yra 4-i TV kanalai, tačiau visi jie rodo tą pačią programą.

⁵⁾ Džozefas Mikeras (Joseph W. Meeker) – Kanados ekologas, 20 a. 9-me dešimtm. parengęs nemažai radijo laidų iš ciklo „Rūpinkitės Žeme!“. Dėstė keliuose un-tuose. Parašė knygas „Gyvybės sferos“, „Išgyvenimo komedija“, „Rūpinkimės Žeme“, ...

⁶⁾ Originale panaudotas žodžių žaismas - pollution reiškia tiek „užteršimą“, tiek „išniekinimą“.

⁷⁾ Merė Grifit (Mary Griffith, 1772–1846) – prancūzų kilmės amerikiečių mokslininkė, daržininkė ir rašytoja. Pradėjo rašyti po vyro mirties 1815-ais. 1820-ais įsigijo žemės prie Raritano upės ir tai padidino jos susidomėjimą gamta. Ji eksperimentavo su augalininkyste, žemės mokslais, epidemiologija, optika – ir skelbė straipsnius moksliniuose ir literatūriniuose žurnaluose. Jos „Po 300 metų“ (1836) buvo pirmąją amerikiečių moters parašyta utopija, kurioje užmigęs herojus prabunda po 300 m. ir mato, kad vergovė jau panaikinta (nors ir sugražinant juodaodžius atgal į Afriką), moterys emancipuotos, pasaulis pilnai automatizuotas ir urbanizuotas, šunys išnykę, o Šekspyras pašalintas.

⁸⁾ Robertas Baras (Robert Barr, 1849-1912) – škotų kilmės kanadiečių rašytojas, dirbęs laikraščių ir žurnalų redaktoriumi. Paskutinį 19 a. dešimtmetį, atsikėlęs į Londoną, pradėjo rašyti detektyvus, kasmet išleisdamas po knygą. Vis tik nemažai jo apsakymų yra iš fantastikos ar siaubo žanrų. Ankstyvajame katastrofų žanro kūrinyje „Londono pražūtis“ (1892) londoniečius išnaikina pražūtingas rūkas; tą istoriją po pusės dėsto pasakotojas, išgyvenęs, nes išrado portatyvų deguonies generatorių.

⁹⁾ Eduardas Meitlandas (Edward Maitland, 1824-1897) – anglų okultistas (teosofas) ir rašytojas. Jo tritomė utopija „Žingsnis po žingsnio“ (1873) nukelia kelis šimtus metų į ateitį Afrikoje, kur numato įvairius technologijų padarinius (pvz., Sacharos drėkinimą), socialinius dalykus (pvz., įvairias santuokos atmainas ir kiek ribotą moterų emancipaciją)... Toji knyga leido jam susipažinti su antivaksere ir moterų teisių aktyviste Anna Kingsford, kurios įtakoje pasisakė prieš materializmą ir tapo vegetaru. Kartu su ja įsteigė Hermetinę draugiją (1884), labiau mistinę nei okultinę. Po Anos mirties 1888 m. jis toliau tebegaudavo “nušvitimus” iš jos. Parašė ir jos biografiją (1896).

¹⁰⁾ Ričardas Džefris (John Richard Jefferies, 1848-1887) – anglų gamtininkas, rašytojas, eseistas. Įdomiausi jo kūriniai apie gamtą, rašė vaikams (ypač, ciklas apie berniuką Bevį) ir mokslinę fantastiką, iš kurios paminėtinas post-apokaliptinis romanas „Po Londono“ (1885). Gyvenimo pabaigoje parašė ambicingą ir gana neįprastą romaną „Amarilis mugėje“, susijusi su jo šeima ir ūkiu jaučiant artėjančią nelaimę.

¹¹⁾ Džonas Beresfordas (John Davys Beresford, 1873-1947) – anglų rašytojas, prisimenamas savo ankstyvaisiais fantastikos kūriniais ir kai kuriais siaubo bei vaiduoklių žanrų apsakymais. Parengė kritinį darbą apie H. Velso kūrybą (1915). Jo romanas „Hampdenšyro stebuklas“ (1911) padarė įtaką O. Stepldonui. Jame pasakojama apie vaiko vystymąsi nuo kūdikio iki vunderkindo. Jo kūnas kiek deformuotas, kad sutalpintų didesnius smegenis. Originalioje romano versijoje ryškios Anri Bergsono progresionistinės idėjos apie evoliuciją. Įdomus ir jo anti-utopinis romanas „Bokšto paslaptis“ (1944), apie bendruomenę, panašią bičių šeimą avilyje. Požiūrį pakeitė susidomėjęs teosofija ir tapęs pacifistu. Be to, domėjosi psichologija. Rašė literatūrines apžvalgas žurnalams ir teosofiniam leidiniui „Arijų kelias“.

¹²⁾ Čarlzas Eltonas (Charles Sutherland Elton,1900-1991) – anglų zoologas ir ekologas, vienas populiacinės ir bendruomeninės ekologijos pradininkų, tyrinėjo invazinius organizmus. 1927 m. išleido „Gyvūnų ekologiją“, kurioje nusakė gyvenimo elgsenos ir gyvenimo istorijos (kaip kad maisto grandinės, maisto apimtys, ekologinės nišos ir skaičių piramidės koncepcija perteikiant ekosistemos struktūrą atsižvelgiant į maitinimosi ryšius) principus.

¹³⁾ Eduardas Hjamsas (Edward Solomon Hyams, 1910-1975) – britų sodininkas, istorikas, rašytojas, vertėjas ir eko-anarchistas. Prieš karą buvo pacifistu, tačiau liovėsi prieš prasidėjus Antrajam pasauliniui karui, stodamas į oro pajėgas, bet nepriimtas pilotu dėl prasto regėjimo; tada tarnavo jūrų laivyne; po karo užsiėmė sodininkyste, ypač susidomėjęs vynuogyste; šia tema paskelbė kelias knygas. 1959-74 m. vedė sodininkystės rubriką „Illustrated London News“. Pirmasis romanas – „Ryto sparnai“ (1939). Rašė fantastinius, apie vaiduoklius kūrinius, dažnai su satyrine ir aiškiai politine potekste: satyra „Astrologas“ (1950) apie ekologinę katastrofą, „Paskutinis vargšas“ (1966), kuriame herojus priešinasi kaimo pavertimui vienu dideliu aukštu bokštu, ir kt.

¹⁴⁾ Džonas Blekburnas (John Fenwick Anderson Blackburn, 1923-1993) – britų rašytojas, kūręs trilerius ir siaubo romanus. Vien rašytojo darbu užsiėmė tik po „Šieno kvapo“ (1958), po kurio atsirado generolo Kirko personažas, sėkmės. Jo siaubo istorijos dažnai turi trilerio struktūrą su detektyviniu siužetu apie tarptautinį šnipinėjimą, tačiau dažnai baigiasi antgamtiniu ar fantastiniu sprendimu, nors „Nakties vaikai“ (1966) yra grynai fantastinis kūrinys apie požeminę rasę su telepatinėmis galiomis.

¹⁵⁾ Vordas Muras (Joseph Ward Moore, 1903-1978) – amerikiečių fantastas; nelabai produktyvus, tačiau kiekviena jo knyga buvo kažkuo ypatinga. Jo garsiausiu kūriniu yra alternatyvios istorijos romanas „Bring the Jubilee” (1953), kuriame aprašomas pasaulis, kai laimėjo JAV Pietų konfedaratai. Jo „Žalesnė nei manei“ (1947) pasakoja apie nesustabdomą į JAV įvežtą „Bermudų žolę“, o antiutopija „Kadukėjaus tyrlaukiai“ (1978; su R. Bradfordu) apie medarchiją, t.y. visuomenę, valdomą gydytojų.
Apie jo apsakymus „Lotas“ ir „Loto dukra“ (1953-54) skaitykite >>>>>

¹⁶⁾ Frederikas Polas (Frederik George Pohl Jr., 1919-2013) – amerikiečių fantastas, leidėjas. Jo kūrybinis kelias truko beveik 75 m. – nuo poemos „Elegija mirusiam Mėnuliui“ (1937) iki romano „Visi jo nugyventi gyvenimai“ (2011). 1959-69 m. redagavo „Galaxy“ ir jo dukterinį žurnalą „If“. 6-me dešimtm. kartu su S. Kornblatu parašo kelis romanus: „Kosmoso prekeiviai“ (1953; apie pasaulį, valdomą reklamos agentūrų), kurio tęsinys „Prekeivių karas“ (1984), ir kt. Bendradarbiavo ir su kitais rašytojais. Iki 8-o dešimtm. jo apsakymai buvo sėkmingesni už romanus, tačiau užbaigus leidybinę veiklą, parašė ir iškilių romanų: „Žmogus pliusas“ (1976), „Vartai“ (1977), „Kvantinių katinų atėjimas“ (1986), „Černobylis“ (1987) ir kt. „Kosmoso prekeiviuose“ perpildytame pasaulyje verslas užima vyriausybės vietą. Reklamos atstovo akimis satyriškai perteikiamas išvystytas vartotojiškumas. Galiausiai jis atsiduria Antarktidoje ir tampa revoliucionierių (gamtos apsaugos) grupės propagandistu.

¹⁷⁾ Džeimsas Vaitas (James White, 1928-1999) – rašytojas iš Šiaurės Airijos, fantastas, vienas iš „Naujosios bangos“ atstovų. Fantastika susidomėjo 1941-ais, kai susipažino su V. Vilisu, su kuriuo leido fenzinus „Slant“ (1948-53) ir „Hyphen“ (1952-65). Pirmas apsakymas – „Pagalbinis praėjimas“ (1953), pirmas romanas – „Slapti lankytojai“ (1957). Pagrindine jo kūrybos tema – žmonių ir ateivių kontaktai. Šlovę jam atnešė „Kosmoso ligoninė“ (rašyta nuo 1962 m. iki gyvenimo pabaigos) – 12 knygų „Bendrojo sektoriaus“ ciklas apie Galaktikos 12-o sektoriaus ligoninę, kurioje dirba per 80 skirtingų rūšių gydytojai. A. Newitz ir Kitokio laiko ateitis

¹⁸⁾ Anali Nevic (Annalee Newitz, g. 1969 m.) - amerikiečių žurnalistė, taip pat rašytoja. 1999-2008 vedė rubriką „Techsploitation“, o 2000-04 m buvo „San Francisco Bay Guardian“ kultūros redaktore, vėliau „Gizmodo“ redaktore. Rašė apie technologijas įvairiems periodiniams leidiniams. Pirmuoju jos fantastikos romanu buvo „Autonominis“ (2017), kurį sekė „Kitokio laiko ateitis“ (2019) apie kelionę laiku, kai feministė Tesė keliauja laiku, kad pasaulį paverstų labiau tinkamu moterims. Kelionės laike metu susitinkama su savimi paauglystėje ir su ja pakalbama apie mokyklos draugus. Trečiajame romane „Teraformuotojai“ (2023) pagrindine tema yra environmentalizmas ir veiksmas vyksta po 60 tūkst. m.

¹⁹⁾ Paolo Bačigalupi (Paolo Tadini Bacigalupi, g. 1972 m.) - amerikiečių fantastas. Jo biopanko žanro debiutinis anti-utopinis romanas „Gamyklos mergina“ (2009) gavo Hugo premiją. Jame veiksmas vyksta 23 a. Bankoke, dėl visuotinio atšilimo didelės sausumos dalys po vandeniu, gamtos resursai išnaudoti ir dauguma technikos veikia naudojant spyruokles. Ekologinę temą tęsia ir „Peilis vandeniui“ (2015), kuriame JAV pietvakariai kenčia nuo dulkių audrų, o vanduo yra saugoma prekė turčiams. „Peiliu vandeniui“ vadinamas veikėjas

²⁰⁾ Čang-rae Li (Chang-rae Lee, g. 1965 m.) - korėjiečių kilmės amerikiečių rašytojas, kūrybinio rašymo profesorius Stanfordo un-te. Pirmasis romanas „Gimtoji kalba“ (1995) apie korėjietį, bandantį asimiliuotis JAV, gavo daug apdovanojimų. „Tokia pilna jūra“ (2014) yra anti-utopija apie ateities Baltimorę (B-mor), kurios pagrindinis veikėjas yra kinas, dirbantis akvalangistu žuvų fermoje. Viena naujausių jo knygų yra „Mano metai užsienyje“ (2021), kur veiksmas vyksta Naujajame Džersyje ir pagrindiniuose Azijos megapoliuose, kur Azijos kraujo turintis amerikietis gauna išsilavinimą verslumo, hedonistinio pertekliaus ir darbuotojų išnaudojimo srityse.

²¹⁾ Omaras El Akadas (Omar El Akkad, g. 1982 m.) - egiptiečių kilmės Kanados žurnalistas ir rašytojas, turintis kompiuterininko specialybę. 10 m. dirbo „The Globe and Mail“ reporteriu, rašydamas apie karus (Afganistane) ir kitus neramumus (Egipte), o vėliau apie JAV judėjimą „Juodųjų gyvybės svarbios“ (BLM). Jo pirmas romanas „Amerikos karas“ (2017) kritikos priimtas palankiai; jis apie netolimą JAV ateitį (2074), nualintą klimato kaitos ir Antrojo pilietinio karo, kilusio dėl naudingųjų iškasenų. Likęs pasaulis irgi patyrė geopolitinius pokyčius (pvz., pabėgėliai iš Europos keliasi į Afriką). Kita jo knyga „Koks keistas rojus“ (2021) apie sirųpabėgėlį paauglį, išgyvenusį po laivo sudužimo ir išmesto į salą ir jo ryšius su vietine mergina.

²²⁾ Keitė Vilhelm (Kate Wilhelm, 1928-2018) – amerikiečių rašytoja, fantastė. Debiutavo apsakymu „Mylios ilgio žvaigždėlėkis“ (1957). Parašė apie 30 romanų ir gavo keletą apdovanojimų (įskaitant Hugo, tame tarpe ir už „Kur gieda vėlyvi paukščiai“, 1976“). Pavadinimas „Kur gieda vėlyvi paukščiai“ paimtas iš Šekspyro soneto; jis apjungia ant-utopiją ir post-apokalsinę fantastiką, išryškindamas ekologijos ir klonavimo problemas. Vaikantis technologijų naujovių, didelė žemės dalis tapo netinkama gyvenimui ir žmonija atsidūrė ties išmirimo riba, nes po branduolinio karo jie tapo nevaisingi. Jie rado, kad problemą galimą spręsti klonavimu. Tikri žmonės išmiršta, o klonai įsigali,… tačiau jie neturi realybės jausmo ir galiausiai ... išmiršta.

²³⁾ Artūras Hercogas (Arthur Herzog III, 1927-2010) – amerikiečių žurnalistas ir rašytojas, žinomas fantastikos ir detektyviniais kūriniais. Rašė ir ne grožinės literatūros temomis, pvz., „Bažnyčios spąstuose“ (1968) kritikuoja JAV protestantų, katalikų ir judaizmo organizacijas. „Karštis“ (1977) rašoma apie netolimą ateitį, kur inžinierius L. Pikas sužino, kad orai greitai keičiasi ir netrukus taps tokiais, kad jokia gyvastis negalės išgyventi. Jo prognozės išsipildo,… tačiau vyriausybė jo neklauso. Lieka vienintelė viltis – išgyventi.

²⁴⁾ Oktavija Batler (Octavia Estelle Butler, 1947-2006) – juodaodė amerikiečių fantastė. Debiutavo apsakymu „Susikirtimas“ (1971), o pirmuoju romanu buvo „Matricos šeimininkas“ (1976), kur netolimoje ateityje vyksta kova tarp dviejų antžmogių, „sfinksų“, atsiradusių sujungus žmonių ir nežemiečių DNR ir „telepatų“ grupių su „nebyliaisiais“, žmonių likučiais. Su „Padavimu apie sėjėją“(1993) ji padidino savo šlovę; joje paauglė post-apokaliptinėje 21 a. pradžios Kalifornijoje turi sindromą, pajaučianti kiekvieną skausmą, kurį pamato. Ji susikuria tikėjimo sistemą „Earthseed“, numatančią žmonijos ateitį kitose planetose. Apsakyme „Kraujo vaikas“ (1984) veiksmas vyksta svetimoje planetoje, kur parodomi santykiai tam žmonių pabėgėlių ir vabzdiškų čiabuvių, kurie juos laiko draustinyje, kad apsaugotų, tačiau kartu kaip savo palikuonių nešiotojus. Paskutinius kelis metus rašytoja kentėjo nuo aukšto spaudimo ir širdies priepuolių – tad paskutinė jos knyga „Paukštelis“ (2005) išėjo tik po 7 m. literatūrinės tylos.

²⁵⁾ Kimas Stenlis Robinsonas (Kim Stanley Robinson, g. 1952 m.) - amerikiečių fantastas, geriausiai žinomas „Marso trilogija“ (1992-96), kurioje žmonės kolonizuoja Marsą blogėjant klimato padėčiai Žemėje. Kolonistų bendruomenė suskilusi požiūriu į teraformavimą, diskutuodama, ar nederlingas Marso kraštovaizdis turi ekologinę ar dvasinę vertę. Trilogijoje teigiama, kad kapitalizmas yra feodalizmo pasekmė ir jį turėtų pakeisti pažangesnė ekonominė sistema. Daugelis jo kūrinių atskleidžia ekologines, kultūrines ir politines temas, o veikėjais yra ateities mokslininkai. Alternatyvios istorijos romane „Ryžių ir druskos metai“ (2002) prisiliečia prie budizmo (svarstoma, kai būtų pasikeitęs pasaulis, jei maras būtų išnaikinęs 99% Europos gyventojų). Trilogija „Mokslas Kapitale“ (2004-07) susirūpinusi globaliu atšilimu 21 a. pradžioje; jos veikėjai yra biotechnikai, o taip pat keli budistų vienuoliai. Išreiškiamas ir rūpestis visuotinių elektroniniu sekimu. Kitose dviejose trilogijos dalyse užšąla Golfo srovė ir bandoma ją atstatyti. Romane „Niujorkas, 2140-ieji“ (2017) ateities miestas dėl visuotinio atšilimo beveik užtvindytas, nes vandens lygis pakilo 15 m, ir gatvės virto kanalais tarsi Venecijoje, o dangoraižiai yra tarsi salos, kuriuose ir įsikūrę gyventojai. Jame kartu kritikuojamas kapitalizmas, neprižiūrima finansinė sistema ir rinkos ekonomika.

²⁶⁾ Džekas Vensas (John Holbrook Vance, 1916-2013) – amerikiečių fantastas, daugelį kūrinių publikavęs Jack Vance pseudonimu. Gavo įvairius apdovanojimus: už apysakas „Drakono valdovai“ (1962), „Paskutinė citadelė“ (1966) ir „Žmogus narve“ (1961), romaną „Madukas“ (1989) ir fentezi ciklo „Liūtė“ (1983-89). Parašė daug detektyvų, tačiau žymiausiu jo kūryboje yra rinkinių ciklas „Mirštanti Žemė“ (1950-84), kurių veiksmas vyksta tolimoje ateityje Saulei baigiant savo gyvenimą, kai žmonija jau beveik išmirė, klesti prievarta, magija ir burtai. Po 300 metų

²⁷⁾ Džinas Vulfas (Gene Rodman Wolfe, 1931-2019) – amerikiečių fantastas ir poetas, kurio kūrybai ryški katalikybės įtaka. Daugelio apdovanojimų laureatas. Geriausiai žinomas „Naujosios Saulės knygos“ (1980-83; 1987) ciklu, kuriame pasakojama tolimos ateities, kai Saulė jau priblėso, o Žemėje atvėso, budelio Severiano, ištremto į tolimą Frakso miestą pietų pusrutulyje, gyvenimą. Kitas ciklas „Latro rūke“ (1986-2006) apie karį graikų-persų karų metu liko neužbaigtas. Rašė ir atskirus romanus; išleido ir keletą apsakymų rinkinių. Už poemą „Kompiuteris iteruoja Didžiuosius Kozirius“ gavo Raislingo premiją.

²⁸⁾ Margareta Atvud (Margaret Eleanor Atwood, g. 1939 m.) - kanadiečių rašytoja ir poetė, kritikė, feministė ir aplinkos apsaugos aktyvistė. Išleido apie 18 poezijos rinkinių ir 18 romanų, gausybė vaikiškų knygelių, nemažai apsakymų rinkinių ir ne grožinės literatūros kūrinių; daugelio apdovanojimų laureatė. Geriausiai žinoma futuristinio anti-utopiniu romanu „Tarnaitės pasakojimas“ (1985), kurioje veiksmas vyksta netolimoje ateities Naujosios Anglijos patriarchalinėje ir totalitarinėje teonominėje visuomenėje. Anti-utopinė trilogija „Išprotėjęs Adomas“ (2013) vaizduoja mažos primityvių ir į žmones panašių „krakerių“ grupelės gyvenimą po biologinės katastrofos. Iš mokslinių knygų paminėtina „Išgyvenimas: teminis vadovas po kanadiečių literatūrą“ (1972), analizuojančią Kanados literatūrą iš išgyvenimo ir aukos požiūrio taško. Nuo 2022 m. iki dabar nušviečia karą Ukrainoje socialiniuose tinkluose.

²⁹⁾ Klerė Votkins (Claire Vaye Watkins, g. 1984 m.) - amerikiečių rašytoja ir pedagogė. Pažymėtinas apsakymų rinkinys „Gimus mūšyje“ (Battleborn, 2012). Jos debiutiniu romanu buvo surrealistinis „Gold Fame Citrus“ (2015) apie kadaise aukso karšligės krėstą, Holivudo šlovę patyrusią, nokinusią vaisius, o dabar nepaprastos sausros alinamą Kaliforniją, kai JAV pietvakarius užgrobia nuolat besiplečianti Amargosos kopų jūra. Los Andžele įsikūrusiai porai apriboto gyvenimo ten tarsi ir pakanka, kol jų keliai persikerta su paslaptingos mergaitės Igos, kurią jie pagrobia iš pasibjaurėtinos gaujos – ir atsiranda noras geresniam gyvenimui. Sklinda gandai, kad už dykumos neįtikėtiną miestą, kuriam vadovauja „pranašas“, virgulėmis surandantis vandens. Ir prasideda nepaprasta kelionė per dykumą; ir kai praktiškai pasmerkti mirčiai, pabunda nedidelėje bendruomenėje. Bet apsišaukėliai pranašai skelbė pasaulio pabaigą nuo pat žmonijos ištakų. Smėlio kopų kolonijos lyderio Levi portretas pakaitomis šiurpinantis, traukiantis, paranojiškas, įtikinamas ir apgailėtinas. Jis mato išeitį, nes j-iems sako, kad tai „dykynė, nes jiems reikia, kad ji būtų dykyne“...

³⁰⁾ Edan Alexandra Lepucki (g. 1981 m.) - amerikiečių rašytoja, išgarsėjusi savo debiutiniu post-apokaliptiniu romanu „Kalifornija“ (2014), kuriame iš sugriauto Los Andželo pabėga įsimylėjėlių pora, įsikurianti apleistame name ir gyvenantys kaip ūkininkai. Turtingesni išgyvenusieji gyvena „bendruomenėse“, kuriose yra internetas, privatus saugumas ir kiti prabangos dalykai. Į vieną tokių „bendruomenių“ persikelia ir pora, kai sužino apie nėštumą svarstydama, ar pranešti apie jį dėl baimės būti išvarytiems. Naujesniu jos romanu yra teigiamai priimta „Moteris nr.17” (2017) apie namų šeimininkės ir auklės draugystę Kalifornijoje.

³¹⁾ Aleksas di Frančesko (Alex di Francesco) - italų kilmės transvyrė (translytė) amerikiečių rašytoja, išleidusi „Visas miestas“ (2019), „Psichopompus“ (2019 ), „Prakeiksmo nuėmimas“ (2024) ir apsakymų rinkinį „Transmutacija“ (2021). Post-apokaliptinis cli-fi žanro „Visas miestas“ (2019) yra apie netolimą ateitį, kuriame gyvenimas pateikiamas iš skirtingų požiūrio taškų. Kad gražintų viltį, nežinomas menininkas ima piešti spalvingus grafiti ant namų sienų – ir tai pastebi žiniasklaida. Romanas paliečia lyties, klasės, rasės ir psichinės sveikatos klausimus.

³²⁾ L.X. Beckett (Alyxandra Margaret Dellamonica, 1968) – kanadiečių rašytoja, feministė, lesbietė ir kvirė, naudojanti L.X. Beckett pseudonimą. Išleido 7 romanus (iki 2025-ųjų). „Stingdantis lietus“ (2018) kritikuoja globaliąją ekonomiką. „Žaidimo taisyklių keitėjos“ (2019) veiksmas vyksta 21 a. „Bounceback“ kartos atstovė, buvusi žaidėja, o dabar advokatė Rubi Whiting padeda asmenims su asocialiais charakteriais. Ji sutinka klientą Lucy, nuolat susiduriantį su „Cloudsight“, visuotinės socialinių tinklų stebėjimo sistemos, trukdymais. Kartu Lucy siekia sustabdyti planetos atstatymą – ir Rubi bando suprasti, kodėl. Jos tęsinys yra „Sandorio nutraukimas“ (2021), kuriame Rubi pavyksta įtikinti bendruomenę, kad leistų žmonijai naujus mokslinius atradimus ir technologijas, tačiau ten tebėra manančių, kad žmonija pernelyg nuodinga ir godi, ir pasirengę neleisti jai atsikelti.

³³⁾ Julija arba Naujoji Eloiza (Julie ou la Nouvelle Héloise) - Ž.-Ž. Ruso romanas laiškų forma, rašytas 1757-60 m. Amžininkų tarpe buvo nepaprastai populiarus ir paskatino madą „kaimiškam skoniui“ ir šveicariškiems peizažams. Jame jaunas nekilmingas jaunuolis įsimyli aristokratę Juliją, gyvenančią sodyboje prie Šveicarijos ežero. Jos tėvui uždraudus susitikinėti, jie išsiskiria, tačiau tebebendrauja laiškais.

³⁴⁾ Renė Diubo (René Jules Dubos, 1901-1982) – prancūzų kilmės amerikiečių mikrobiologas, patologas, aplinkosaugininkas. Į JAV persikėlė 1924 m. Pagrindiniai moksliniai darbai skirti antibiotikams ir imunitetui prieš tuberkuliozę. Tyrinėjo žarnyno bakterijas. Sukūrė naujus chemoterapijos metodus. Jam priskiriamas posakis „Mąstyk globaliai, veik lokaliai“ (t.y aplinkos problemas spręsk tik išsamiai viską apmąstęs). Parašė daug knygų, iš kurių „Taigi žmogus – gyvulys“ (1968) gavo Pulicerio premiją.

³⁵⁾ Simonas Savčenko (1883-1923) – rusų keliautojas, žurnalistas ir fantastas, pasirašinėjęs Belskio pseudonimu. Rašė įvairiomis temomis: istorinė ir etnografinė fantastika, atominės ir ekologinės katastrofos, tarpplanetiniai skrydžiai ir kt. Jo kūriniuose dažnai greitos žūties, pasaulio nestabilumo nuojautos. Taip romane „Po kometa“ (1910) aprašome globali kometos sukelta katastrofa, kai nedaugelis išlikusių žmonių ir toliau tarpusavyje suvedinėja sąskaitas. Daugelio rinkinio „Kur varnas kaulų neužnešė“ (1914) apsakymų veiksmas vyksta Tolimųjų rytų taigoje. Po Revoliucijos – emigravo.

³⁶⁾ Borisas Liapunovas (1921-1972) – tarybinis fantastas, bibliografas, žurnalistas, mokslo populiarintojas. Buvo „Kelio į žvaigždes“ (1957) ir kt. filmų scenaristas. Dar 1946 m. sudarė nuorodų sąrašą „Mokslinė fantastika“, o 1970 m. paskelbė ir fantastikės literatūros Ariadna Gromova. „Mes vieno kraujo

apžvalgą „Svajonės pasaulyje“. Jo dėka buvo „atrastas“ pokariu primirštas A. Beliajevas.

³⁷⁾ Ariadna Gromova (1916-1981) – ukrainiečių rašytoja, kritikė ir vertėja. Pirmoji fantastinė publikacija – „Nežinomamo pėdsakais“ (1959, kartu su V. Komarovu). Dėmesį atkreipė romanu „Glegai“ (1962), kuriame palietė įsikišimo į kitų civilizacijų vystymosi eigą tema. Paskutiniu jos „solo“ romanu tapo „Mes vieno kraujo – tu ir aš“ (1967), pašvęstas telepatiniam ryšiui su gyvūnais. Jaunas mokslininkas susidomėjo hipnoze, kurią nutarė išbandyti su savo katinu. Pasekmės buvo šokiruojančios – katinas kartojo jam pasakytus žodžius. Problemos kilo, kai kitam katinui pradėjo grasinti pagiežinga ir prietaringa babsė. Kova su žiaurumu ir laukiniškumu mumyse pačiuose – štai kuo gali mums padėti kalbantys gyvūnai. Nemažai jo darbų skirti utopijai ir anti-utopijai, S. Lemo kūrybai, broliams Strugackiams ir kt.

³⁸⁾ Aleksandras Šalimovas (1917-1991) – tarybinis geologas ir fantastas. Pirmasis fantastinis apsakymas „Naktis prie mazaro“ (1959). Daugelis jo kūrinių susiję su profesine veikla ir atspindi įvairias paslaptis bei gamtos reiškinius gamtoje, bet lietė ir kitas temas: Atlantida, gravitacija, kosminiai skrydžiai, robotai, ekologija ir kt. Socialinei tematikai skirta anti-utopija „Prisijungimas prie daugumos“ (1975), o branduolinio karo pasekmėms – apysaka „Siena“ (1982), kurioje jos veikėjai išgyvena esminį pokytį, sužinoję kad jų pasaulis po katastrofos ne visa planeta, o tik „sanitarinis anklavas“ atominės bombos sprogimo vietoje. Apysakoje „Planetos šiukšlių surinkėjai“ (1978) 21 a. pabaigoje planetoje jau komunizmas, o Kovoso komiteto darbuotojai bando pašalinti visos gyvasties žuvimo priežastį prie Guamo salos. Paskutiniais metais labai daug keliavo po pasaulį.

³⁹⁾ Sergejus Drugalis (1927-2011) – tarybinis inžinierius geležinkelininkas, išradėjas ir fantastas. Pirmasis fantastinis apsakymas – „Pasirinkimo teisė“ (1966). Rinkinyje „Tigras palydi iki garažo“ (1984) pasakojama apie Gamtos restauracijos institutą, kurio tikslas mokslinių pasiekimų pagalba atstatyti ir pertvarkyti gamtą; įtraukiamos ir idėjos apie ateities pedagogiką. Kita rinkinio tema – apie pirmąjį kontaktą su nežemiškomis civilizacijomis. Vėliau „ekologinio“ ciklo kūriniai buvo apjungti į romaną „Pagonys“ (1989). Kitas apsakymų rinkinys – „Baziliskas“ (1990).

⁴⁰⁾ Michailas Puchovas (1944-1995) – tarybinis fantastas, poetas ir vertėjas. Pirmas fantastinis apsakymas – „Medžioklės ekspedicija“ (1968), kuriame žmonių kolonijų maistu ir tarpžvaigždiniu transportu yra milžiniški kosmoso gyvūnai. Daugiausia rašė trumpus kūrinius. Pirmuosiuose kūriniuose jaučiama amerikiečių rašytojų įtaka; jie pasižymi nerūpestingu stiliumi, išlaikiusiu tendenciją ir vėliau. 1985 m. nuspėjo Plutono pašalinimą iš planetų sąrašo (2006). Vėliau susidomėjo programavimu ir parašė kelis žaidimus programuojamiems kalkuliatoriams ir net parašė literatūrinį kūrinį savo paties žaidimo motyvais („Tikra tiesa“, 1985).

⁴¹⁾ Aleksandras Mireras (1927-2001) – tarybinis fantastas, literatūrologas ir vertėjas. Debiutavo apysaka „Bus puiki diena!“ (1965). Išgarsino apysaka „Turiu 9 gyvybes“ (1969), kuriame trys tyrėjai, išbandydami tarperdvinius persikėlimus, atsiduria akmens amžiuje, kur randa civilizaciją, gyvenančią darnoje su gamta, tačiau toji darna priklauso nuo biologinių kompiuterių „sveikatos“, o šie po supernovos sprogimo „išprotėja“ ir civilizacija žūsta. Vėliau, naudodamas Zerkalovo pseudonimą rašė apie M. Bulgakovą, brolius Strugackius ir kt. 20 a. pabaigoje grįžo prie grožinės prozos – romanas „Verazano tiltas“ (1998) apie nepaprasto energijos generatoriaus išradimą.

⁴²⁾ Sakio Komacu (Sakyo Komatsu, 1931-2011) – japonų fantastas ir scenaristas. Pirmasis kūrinys – apysaka „Taika Žemėje“ (1961), kurioje Antrasis pasaulinis karas niekad nesibaigia. Pirmasis romanas – „Japonų apačius“ (1964). Vėliau kūrė „tvarkingus“, tačiau aiškiai komercinius kūrinius. Keli jo romanai ekranizuoti, tarp jų ir „Japonijos žūtis“ (1973; ekranizuotas taip pat 1973 m.; 2 dalis „Japonija skęsta“ - 2006 m.). Jo parašymo metu japonams nerimą kėlė galimas Japonijos paskendimas dėl Žemės plokščių pasislinkimo. Jam buvo įdomu, kas būtų, jei nacionalistai prarastų savo žemę, ir ironiškai numatė 2011 m. Tohoku žemės drebėjimą su cunamiu, kovo 11 d. sukėlusį atominės elektrinės avariją,- „pažiūrėti, kaip Japonija vystysis po katastrofos“.

⁴³⁾ Adrianas Beris (Adrian Michael Berry, 1937-2016) – britų žurnalistas, „The Daily Telegraph“ mokslo korespondentas (1977-96), apie 10 knygų autorius. 2015 m. straipsnyje neigė klimato kaitą. „Kiti 10 tūkstančių metų“ (1974) skirta kitų planetų kolonizacijai (užsimenant Veneros teraformavimą). O kaip dėl lėšų, technologinių žinių ir energijos, ar turime rūpintis užteršimu, resursų išeikvojimu, branduoliniu karu – Beris niekina tokias priekabes. Žemei dar liko apie 5 mlrd. m., taigi „baimės dėl ilgalaikių branduolinio karo pasekmių ar kitų katastrofų gana kvailos“.

⁴⁴⁾ Ričardas Fleišeris (Richard Owen Fleischer, 1916-2006) – amerikiečių kino režisierius, pripažinimą gavęs filmais „20 tūkstančių ljė po vandeniu“ (1954), „Vikingai“ (1958), „Tora! Tora! Tora!“ (1970), „Konanas Naikintojas” (1984) ir kt. Kūrė plataus temų diapazono filmus – nuo vesternų iki fantastikos.

⁴⁵⁾ Turniūras (pranc. tournure) - sijonas ant karkaso, pūstas iš nugaros, sukurtas anglų kilmės rūbų dizainerio Ch.Worth’o. Pūstumo efektas buvo išgaunamas specialios pagalvėlės pagalba, kuri taip pat vadinosi turniūras ir buvo pakišama po suknele iš nugaros žemiau liemens ant karkaso iš metalinių lankų, banginių ūsų ir pan.