Gilgamešo epas    

Poema apie Gilgamešą – ne tik vos ne seniausia iš mūsų žinomų užrašytų žmonijos epopėjų, t.y. vos ne nuo jos (tiksliau – nuo ankstyviausių šumerų pasakojimų apie Gilgamešą, sukurtų su 3-ame tūkstantmetyje pr.m.e.) reikia vesti visus eiliuotus Senojo pasaulio epus. O 19 a. antroje pusėje radus vėlesnį ir pilnesnį variantą akadų kalba iš 1 tūkst. m. pr.m.e. bibliotekos, nesibaigia bandymai ją perteikti šiuolaikinėmis kalbomis.

Internete yra kelios dešimtys šiai poemai skirtų svetainių. Juose jauni žmonės keičiasi mintimis apie poemos supratimo sunkumus. Taip pat pateikiami straipsniai, viso teksto ar atskirų lentelių vertimai ar perpasakojimai. Kitu teksto gyvybingumu yra daugybė šiuolaikinių kūrinių, perteikiantys šios poemos variacijas. 1986 m. išleistas Kvebeko (Kanada) rašytojo Alain’o Gagnon’o romanas “Gilgamešas”. Sukurta nemažai spektaklių, muzikos kūrinių Gilgamešo mito tema (pvz., čeko Bohuslavo Martinu choras „Gilgamešo epas“ ir kt.; techninių elementų panaudojimu išsiskiria amerikiečio Barry Truax’o misterija „Gilgamešas“).

Mokslo ir populiariojoje literatūroje pirmauja sąsajų su Biblija (ypač Tvano epizodu) tema. Tai pagyvėjo nustačius, kad Juodojoje jūroje įvyko geologinė katastrofa, kurios metu prieš 5 tūkst. m. po vandeniu galėjo atsidurti plačios civilizuoto pasaulio sritys.

Gilgamešas Pirmąkart Gilgamešas paminimas 3 ir 2 tūkst. pr.m.e sankirtoje sudarytame šumerų karalių sąraše, kuriame Uruko karalius Bil-ga-mes buvo penktuoju „po Tvano“. Apytiksliai jo valdymą galime priskirti 28-26 a. pr.m.e. Maždaug po tūkstančio metų vieno iš paskutinių Uruko karalių Amano užrašas patvirtina, kad Gilgamešas pastatė šio miesto gynybinę užtvarą. Kitame vėlyvame įraše minima Gilgamešo pastatyta šventykla. Abu šie statiniai minimi visose poemos variacijose. Nors šių ir kitų paliudijimų pakanka Gilgamešo realumui patvirtinti vis tik daugumoje jį mininčių 3-2 tūkst. m. pr.m.e. tekstų jis pateikiamas jau kaip dievas ar dievų sūnus. Taigi istoriškumo perėjimas į mitą jo atveju buvo gana spartus. O kartu imti eiliuoti ir pasakojimai šumerų kalba. Pirmieji jų galėjo būti giesmėmis, savo poetika artimomis folklorui. Galbūt, ankstyviausiu galėjo būti „Gilgamešas ir Aga“, kuriame pasakojama apie Uruko apsiaustį užpuolus Kiš Ago miesto valdytojui (kurio istoriškumas patvirtintas įrašu). Kūrinys datuojamas apie 26 a. pr.m.e. po kelių amžių sukurtos ir kitos šumerų dainos apie Gilgamešą, daugiau mažiau turinčių mitinį pobūdį.

Šumerų mitiniai įvaizdžiai apie trigubą pasaulio medį ir pasakiškas būtybes, gyvenančias jame, galima rekonstruoti iš epo apie Gilgamešą ir huluppu medį. Kitas svarbus Rytų tradicijoms vaizdinys, Dangaus Jautis, perteiktas šumerų tekste apie jo kovą su Gilgamešu, kurio, deja, kaip „Gilgamešo mirties“, teišliko fragmentai.

Dar plačiau buvo paplitęs siužetas apie Gilgamešo ir jo draugo Enkidu kova su pabaisa Huvava (Humbaba). Pasakojimas mini kedrų miškus (matyt, Libano, o gal ir labiau į rytus) ir gali turėti realų pagrindą. Tačiau jis įtraukė mitinius motyvus ir taip susijungė su mitu apie Enkidu keliones į anapusinį pasaulį.

Šių šumerų pasakojimų apie Gilgamešą pagrindu apie 1600 m. pr.m.e. susiformuoja epas apie Gilgamešą, kuris parašytas akadų kalba (priklausiančiai semitų kalbų grupei), tuo metu Mesopotamijoje beveik išstūmusiai šumerų kalbą, išlikusią kaip šventą ir mokslo kalbą. Poemoje galima išskirti pagrindinę poemos temą – įvairios nemirtingumo atmainos. Dėl jos įtrauktas it Tvano siužetas bei arkos statytoją, tapusį nemirtingu. Tasai siužetas buvo atskiru pasakojimu. Prie jo prisijungė Gilgamešo kelionė per negyvuosius vandenis ir gyvatės nusinešto nemirtingumo žiedo motyvas. Ir būtent mirties ir nemirtingumo tema paaiškina vis didėjantį susidomėjimą epu. Šios temos išsprendimo nėra šiuolaikinėje pozityvistinėje, absurdiškoje ar groteskinėje postmodernistinėje literatūroje.

Senoji Babilono versija žinoma tik iš kai kurių fragmentų, nors ir labai būdingų. Iš 11-os lentelių išliko tik 5-ių lentelių fragmentai. Juose aprašoma Gilgamešo draugystės su Enkidu pradžia ir įvykiai iki mūšio su Humbaba bei jo metu. O išlikusiuose 10-os lentelės fragmentuose (Meisnerio lentelė) aprašomas Gilgamešo požiūris į mirtį bei (1965 m. rastas Britų muziejuje) pokalbis su dievų šeimininke. Dauguma ištraukų datuojamos 18-17 a. pr.m.e.

Rasta ir nemažai fragmentų, priskiriamų antrajai 2 tūkstantmečio pr.m.e. pusei. Vėliausia to laikmečio “periferijos” versija buvo paplitusi po visus Artimuosius Rytus. Išskyrus lentelę iš Uro, pasakojančiai apie mirtiną Enkidu ligą, visi kiti fragmentai rasti už Mesopotamijos ribų. Šiaurės Sirijos esančiame Emare prancūzų ekspedicija rado didelę biblioteką, kurioje buvo ir 13 a. pr.m.e. „periferijos“ versijos 4-os ir 6-os lentelių fragmentai. Antrojoje pateikiami Gilgamešo ir Dangaus Jaučio motyvai. Izraelyje perie Megido rasta 14 a. pr.m.e. ištrauka, aprašanti mirtinai sergantį Enkidu ir jo pokalbį su Gilgamešu. Nemažai akadiškų fragmentų išliko Hetitų karalystės archyve, kurių dauguma skirti draugystės pradžiai ir kovai su Humbaba, o taip pat nesėkmingoms deivės Ištarės, įsimylėjusios Gilgamešą, pastangoms pasiekti jo palankumo, o vėliau užsiundančios Dangaus Jautį. Tame archyve rastas ir visos „periferijos“ versijos atpasakojimas hetitų kalba. Jis apima ir pradžią - dieviškąjį Gilgamešo gimimą, o taip pat draugustės su Enkidu užsimezgimą, jų bendrą žygį prieš Humbabą ir vėlesnę Gilgamešo kelionę į anapusinį pasaulį. Be to tame archyve rasti ir atpasakojimo huritų kalba (artima Kaukazo kalboms) fragmentai. Huritų kultūra, padariusi įtaką hetitų kultūrai, vystėsi Urartu (Armėnijos teritorijoje). Trys dantiraščio fragmentai rasti Urartu mieste Argištihinili yra elamo kalba, kuria kalbėta vakarų Irane ir kuri artima dravidiškoms Indijos kalboms. Tai Gilgamešo pokalbiai su dievų šeimininke Siduri, kurį pertraukinėja choro intarpai. Gilgamesh epos

Tačiau žinomiausia yra galutinė („standartinė“ arba Ninevėjos) poemos versija, rasta Asirijos valdovo Ašurbanapalo bibliotekoje. Šios versijos nepažeistos lentelės ar jų fragmentai rasti keliuose Mesopotamijos miestuose. Seniausios jų nesiekia 2 tūkstantmečio pr.m.e. pabaigos. Laikoma, kad Ninevėjos versiją suredagavo Sinlikiunini. 8 a. Ninevėjos versija papildyta 12-a lentele, pasakojančia apie Enkidu kelionę į anapusinį pasaulį. Ji priskiriama perrašinėtojui Nabuzukupkenui.

Pastebėti epo pėdsakai ir vėlesniuose kūriniuose. Pvz., aramėjiški Gilgamešo ir Humbabos vardai rasti „Milžinų knygos ištraukose. Epo atgarsių yra sirų literatūroje. Tyrinėtojai bandė įrodyti, kad epas paliko pėdsaką ir graikų literatūroje, pvz., bandė Gilgamešą sieti su Polifemo vardu.

Gilgamešo epą tyrinėti pradėjo Dž. Smitas 1872 metais Britų muziejuje radęs 11-ą lentelę su Tvano aprašymu. 1884-91 m. P. Houptas išleido visas tuo metu žinomas Ninevėjos versijos dalis. XX a. pirmaisiais dešimtmečiais jau buvo keletas skirtingo tikslumo vertimų į Vakarų kalbas. Į rusų kalbą ėmėsi N. Gumiliovas, pagrindu paėmęs prancūzišką Dormo vertimą, su netaisyklinga dalių tvarka. Prie prancūzų klaidų prisidėjo paties Gumiliovo išmonės, pvz., jis prikurdavo kai kurias ištraukas.

Giliai į poemos problematiką buvo įnikęs asirologas V. Šileiko (netgi išvertęs poemą 1920-ais, tik, deja, išliko tik 6-os lentelės vertimas). Tai liudija nedidelė žinutė “Mesas ir Saulė”, kurioje aptariama pagrindinė epo tema – Gilgamešo požiūris į mirtį. Tema atskleidžiama vėlesnės pasaulio literatūros fone. Gilgamešo mirties baimė po Enkidu mirties lyginama su senovės ir šiuolaikinių poetų (nuo Euripido iki Taso) eilėmis apie mirtį ir anapusinį gyvenimą. Kartu Šileiko parodė, kad epas apie Gilgamešą išlieka šiuolaikišku kūriniu.


Kas žemiška – neamžina, nieks neišlieka,
Gyvenimas greit prabėga!
... Sutvėrę žmogų Dievai priesaiką iškepė:
Teužmiega jisai kape!
... Argi prisiminimai ilgam išlieka?
Viskas žemėje palieka.
... Argi polaidžio vanduo amžiams ištykšta?
Juk ir upės sugrįžta!

Alain Gagnon (1943-2017) - Kvebeko (Kanada) rašytojas ir poetas, dirbo dėstytoju Chicoutimi Kvebeko un-te.

Ninurta portale

Ningišzida - šumerų chtoninis dievas, požemio karalystės dievo Ninazu (arba deivės Ereškigalės, o pagal Lagaše rastą užrašą - Anu) sūnus. Pavadintas „tvirto medžio šeimininku“, nes medžių šaknys tįsta į požemių pasaulį. Kai kuriuose tekstuose laikomas moteriškos lyties, tada „Nin-„ reikštų „ponia“. Jis ar ji buvo vienu iš Gilgamešo protėvių.

Jis piktųjų demonų valdovas, kartu su Dumuzi saugantis dievo Anu dangaus vartus. Buvo Gudėjos iš Lagašo (kuriame buvo jo pagrindinė šventykla) globėjas. Jo žmona laikyta Azimua arba Geštinana. Jo simboliu buvo slibinas, žvaigždynas danguje, vėliau graikų pavadintas Gyvate. Jo simbolinis gyvūnas – raguotoji gyvatė (tad galėjo būti ir gydančiuoju dievu kaip ir jo tėvas), besivejanti apie strypą.

Ninurta - Enlilio sūnus šumerų ir akadų mituose, medžioklės ir karo dievas, taip pat garbintas kaip žemdirbystės ir gyvulininkystė dievas (šumerų mituose jis vadinamas „Enlilio žemdirbiu“). Yra „Pamokymas Ninurtai“, parašytas Enlilio vardu, kuriame jis moko sūnų įvairios ūkinės veiklos. Jo žmona buvo Gula (kitaip, Ninsuna). Naujieji metai švęsti kaip jų vedybų šventė.

Senesnėse transliteracijose kartais įvardijamas Ninibu (arba Ninipu), o ankstyvuosiuose komentaruose nurodomas kaip Saulės dievas. Gali būti, kad jis (arba asirų karalius Tukulti-Ninurta) buvo užuomina bibliniam Nimrodui. Danguje jo atitikmuo buvo Saturnas. Garbintas Babilone, Asirijoje, o Lagaše tapatintas su miesto globėju Ningirsu.

Vienoje legendų Ninartu kaunasi su paukščio pavidalo pabaisa Imdugudu (akadų Anzu); babiloniškoje versijoje Anzu iš Enlilio pavagia Likimo lenteles.
„Gilgamešo epe“ Ninurta padeda užtvindyti žemę ardydamas žemės pylimus.

Ninurta dažnai vaizduotas su lanku ir strėle, pjautuvo formos kardą ar vėzdą, kuris vadinamas šaruru (tūkstančių triuškintojas), galinčiu kalbėti ir įgauti sparnuoto liūto formą.
Reljefas Britų muziejuje vaizduoja Ninurtą vartuose (portale) [ jo abu tėvai, Enlilis ir Ninlila buvo ateiviai ir turėjo tą pačią sielą ]. Jis smiliumi sienoje spaudžia kažką sienoje. Emblema ant jo kaklo atitinka tamplierių dizainą. [ egzistuoja ir kitas atvaizdas, kuriame būtybė, vilkinti paukščio galvos pavidalo kaukę, irgi turi tokį laikrodį – gal tai Anzu, su kuriuo kovėsi Ninurta? ]

Džordžas Smitas (George Smith, 1840-1876) - britų asiriologas, atradęs ir išvertęs „Gilgamešo epą“. Jis taip pat iššifravo Kipro raštą. Ankstyviausia jo sėkme buvo dvieji įrašų, kurių viename nurodoma pilno saulės užtemimo data sivano mėnesyje (763 m. pr.m.e.), o antrajame – elamitų įsiveržimo į Babiloną data (23 a. pr.m.e). 1872 m. išgarsėjo chaldėjų telsto apie Pasaulinį tvaną vertimu – ji dabar žinomas kaip paskutinis „Gilgamešo epo“ skyrius.

Tvanas Gilgamešo epe
Babilono pasaulio sukūrimo epas
E. Blavatskaja. Skaičius septyni
Popul Vuh: majų šventoji knyga
Liūtagalvis dievas Apedemakas
Gilgamešo-Muromeco sugretinimai
Tikroji varlės-karalienės istorija
Australijos Svajų metas
Stebėtojai: Dievo sūnūs
Lilita: bjaurumų motina
Ar Žemė yra plokščia?
Nojaus arka surasta
Zoologija ir mitologija
Kur išėjo hetitai?
Japonų 'Kodziki'
Izraelio kaimynai
Pasaulio sutvėrimas
Mitologijos skiltis
Burtų ištakos
Vartiklis