E. Blavatskaja. Skaičius septyni
Teosofistas, 1880 m. birželis

Didelė svarba buvo priskiriama skaičiams gilioje senovėje. Tada nebuvo žmonių, susijusių su kažkuo, kaip filosofija, tačiau skaičiams buvo skiriamas didelis dėmesys religinėse apeigose, nustatant švenčių dienas, simbolius, dogmas ir netgi imperijų geografinį išsidėstymą. Mistinė Pitagoro skaičių sistema, pasirodžiusi prieš pat 600 m. pr.m.e.,
Titianas. 7 moters amžiai
Titianas. 7 moters amžiai
nebuvo visiška naujovė. Okultinė skaičių ir jų kombinacijų prasmė iškildavo visų tautų išminčių meditacijose; ir netoki diena, ateisianti dėl amžino cikliško įvykių pasikartojimo, mūsų vakarietiškas skeptiškas netikėjimas turės pripažinti, kad tame amžiname pasikartojančių įvykių periodiškume yra kažkas daugiau nei vien aklas atsitiktinumas. Jau dabar mūsų vakarietiški mokslinčiai pradeda tai pastebėti. Neseniai jie prasidūrė ausis ir ėmė samprotauti apie ciklus, skaičius ir visa tai, ką vos prieš kelis metus jie niekino kaip senai užmirštus dalykus, tebeišlikusius atminties kertėse ir niekada nebūsiančius vertais atskleisti, kurie tegali kelti šypseną kaip mūsų neišsimokslinusių protėvių keisti ir kvaili prietarai.

Kaip vieną iš tokių naujovių, senas ir besiremiantis faktais vokiečių žurnalas „Die gegenwart“ išspausdino rimtą ir mokslišką straipsnį „apie skaičiaus septini reikšmingumą“, skaitytojams pristatytą kaip „kultūrinę-istorinę esė“. Pacitavę kelias jo ištraukas, kai ką dar papildysime. Autorius sako:

Skaičius septyni ne tik laikytas šventu visų kultūringų senovės, įskaitant Rytų, tautų, bet gerbtas ir vėlesnių Vakarų tautų. Astronominė šio skaičiaus kilmė neabejotinai nustatyta. Žmogus, jausdamasis priklausomas nuo dangaus jėgų, visada ir visur žemiškus dalykus priskyrė dangiškiems. Didžiausi ir ryškiausi jo regimi šviesuliai tapo didžiausiomis ir svarbiausiomis galiomis; tokios buvo planetos, kurios senovėje buvo septynios. Bėgant laikui jos virto septyniomis dievybėmis. Egiptiečiai turėjo septynis pirmuosius ir aukščiausius dievus; finikiečiai - septynis kabiris; persai - septynis šventuosius Mitros žirgus; parsai - septynis angelus prieš septynis demonus bei septynias dangaus buveines atitinkančias septynias žemesniąsias sritis. Siekiant aiškiau perteikti šią idėją konkrečia forma, septyni dievai dažnai vaizduoti kaip viena septyngalvė dievybė. Visas dangus buvo valdomas septynių planetų; iš čia, beveik visose religinėse sistemose sutinkame septynis dangus.

Brahminų religijos tikėjimas sapta loka [septyniais pasauliais] išliko ir archaiškoje filosofijoje; ir, kas žino, bet pati idėja kilo Arijavartoje, tame visų filosofijų lopšyje ir visų religijoje motinoje! Ir kai egiptiečių metempsychosis arba sielų transmigrisijos dogma teigė, kad yra septynios apsivalymo ir palaipsnio tobulėjimo būsenos, tai teisinga ir tai, kad budistai iš Indijos, o ne Egipto, perėmė idėją apie septynis nuoseklaus sielos po mirties vystymosi stapus, alegoriškai perteikiamą per septynis pasakojimus ir skėčius, pamažu mažėjančius kylant į jų pagodų viršų.

Paslaptingame Mitros garbinime yra „septyni vartai“, septyni altoriai, septynios paslaptys. Daugelio Rytų tautų šventikai buvo susiskirstę į septynis laipsnius, prie altoriaus vedė septyni laipteliai, o šventykloje žvakes uždegdavo septynšakėse žvakidėse. Kai kurios masonų ložės iki šiol tebeturi septynis arba keturiolika laiptelių.

Septynios planetų sferos buvo modeliu valstybės suskirstymui ir organizacijai. Kinija buvo padalinta į septynias provincijas, o senovės Persija į septynias satrapijas. Pagal arabų legendą, septyni angelai atvėsino saulę ledu ir sniegu, kad toji nesudegintų žemės į pelenus; o septyni tūkstančiai angelų pučia kiekvieną rytą, kad išjudintų saulę. Dvi seniausios Rytų upės – Gangas ir Nilas – turi po septynias žiotis. Senovėje Rytuose buvo septynios pagrindinės upės (Nilas, Tigras, Eufratas, Oksas, Jaksartas, Araksas ir Indas); septyni pagrindiniai turtai; septyni aukso miestai; septyni pasaulio stebuklai ir t.t. Kartu skaičius septyni buvo svarbus šventyklų ir rūmų architektūroje. Garsioji Čiuringamo pagoda [neaišku, gal Kaningemo (Cunningham)] supama septynių sienų, išpaišyta septyniomis spalvomis, o kiekvienos sienos viduje septynbriaunė piramidė; kaip kad prieštvaninių laikų Borsippa*) šventykla, dabar Birs-Nimrudo, kuri turėjo septynias pakopas, simbolizuodama septynių sferų septynis koncentrinius ciklus, kurių kiekviena kurių buvo uždengta čerpėmis ir metalu atitinkamai pagal pakopą valdančios planetos spalvą.

Mums sakoma, kad visi šie „pagonybės reliktai“ yra „senųjų prietarų, kurie, tarsi pelėdos ar šikšnosparniai iš tamsių požemių, kurie išskrido, kad niekada daugiau negrįžtų į ryškią krikščionybės šviesą“, pėdsakai – toks teiginys, kurį, vienok, labai lengva paneigti. Jei aptariamo straipsnio autorius buvo surinkęs šimtus pavyzdžių, kad ne tik senovės, bet ir šių dienų krikščionys išsaugojo skaičių septyni ir dar taip šventai, kaip niekados anksčiau, jų iš tikrųjų galima rasti tūkstančius. Pradedant astronominiais ir religiniais romėnų paskaičiavimais, kurie savaitę skaidė į septynias dienas ir septintąją laikė švenčiausia, Jupiterio Sol arba sekmadienį, kur kurią visos krikščioniškos šakos, o ypač protestantai, padarė puja [iš sanskr. šventė]. Jei atsakėme, kad, galbūt, tai yra ne iš pagoniškosios Romos, o monoteistinių žydų, turėjusių ją, tai kodėl ne šeštadienis ar pats šabas vietoje sekmadienio, o Sol diena.

Jei „Ramajanoje“ septyni kiemai minimi buvus Indijos karalių rūmuose; septyni vartai vedė į senovės šventyklas ir miestus, tai kodėl dešimtame krikščioniškos eros amžiuje Fryzijos gyventojai, skirstydami kraštą į provincijas, laikėsi įsikibę skaičiaus septyni ir primygtinai reikalavo mokėti septynis „pfenigius“ mokesčių? Šventoji Romos ir Krikščionių imperija turėjo septynis Kurfursts arba Rinkėjus. Vengrai emigravo vedami septynių kunigaikščių ir įkūrė septynis miestus, dabar vadinamus Semigradija (šiandien Transilvanija). Pagoniškoji Roma buvo pastatyta ant septynių kalvų, Konstantinopolis turėjo septynis pavadinimus – Bizantija, Antonija, Naujoji Roma, Konstantino miestas, Pasaulio šalių Atskyrėjas, Islamo Lobis, Stambulas – ir taip pat papildomai vadintas septynių kalvų bei septynių bokštų miestu. Musulmonų jis „buvo apgultas septynis kartus ir septynių osmanų sultonų paimtas po septynių savaičių. Rytų žmonėms septynias planetų sferas atitiko septyni moterų nešiojami žiedai ant septynių kūno dalių – galvos, kaklo, rankų, pėdų, ausyse, nosyje ir ant juosmens – ir tie septyni žiedai ar ratai iki šiol tebedovanojami sužadėtinių nuotakoms; persų dainose moters grožį sudaro septyni apžavai.

Septynios planetos visada buvo vienodu atstumu viena nuo kitos ir sukosi tuo pačiu keliu, iš šis judėjimas grindė idėją apie amžinąją visatos harmoniją. Šiame sąryšyje skaičius septyni jiems visada buvo švenčiausias ir išlaikė savo svarbą astrologams. Pitagoriečiai septynis laikė dieviškosios tvarkos ir gamtos harmonijos modeliu. Tai buvo skaičius, dukart savyje sutalpinantis šventąjį skaičių trys arba triadą, prie kurių pridėtas „vienas“ arba dieviškoji monada: 3+1+3. Kaip kad gamtos harmonija skamba erdvėje, taip girdimų garsų harmonija pastebima mažesniu masteliu muzikoje kaip nuolat pasikartojantys septyni tonai. Iš čia, septynios dūdos dievo Pano (arba Gamtos) sirinkse. Jų palaipsniui mažėjančios formų proporcijos perteikia atstumą tarp planetų bei šių iki žemės – taipogi ir septynstygė Apolono lyra. Imant kaip skaičiaus trys (dieviškosios triados su visais žmonėmis, tiek krikščioniais, tiek pagoniais, simbolis) ir keturi (kosminių jėgų ar elementų simbolis) sąjungą, skaičius septyni simboliškai nurodo Dievybės sąjungą su visata; šią pitagoriečių idėją pritaikė krikščionys (ypač Viduramžiais), kurie plačiai naudojo skaičių septyni savo šventosios architektūros simbolikoje. Taip, pavyzdžiui, garsioji Kelno katedra ir Regensburgo Dominikonų bažnyčia perteikia šį skaičių ir mažiausiose architektūrinėse detalėse.

Šis mistinis skaičius ne mažesnę svarbą turėjo proto ir filosofijos pasaulyje. Graikijoje buvo septyni išminčiai, krikščionys Viduramžiais turėjo septynis laisvuosius menus (gramatiką, retoriką, dialektiką, aritmetiką, geometriją, muziką, astronomiją). Musulmonų Sheikh-ul-Islam į kiekvieną svarbų susirinkimą kviečia septynis „ulemus“. Viduramžiais priesaikoje turėjo dalyvauti septyni liudininkai, ir tasai, kuris prisiekdavo, buvo septynis kartus pašlakstomas krauju. Procesijos aplink bažnyčias ėjo po septynis kartus, ir pašventintieji turėjo priklaupti septynis kartus. Atvykę Pikų septynakė musulmonų piligrimai aplink Kaabą apsukdavo septynis kartus. Šventieji indai buvo gaminami iš septynis kartus valyto aukso ir sidabro. Senovės vokiečių teismai buvo priskirti septyniems medžiams, po kuriais sėdėdavo septyni „Schoffers“ (teisėjai), kurie reikalavo septynių liudininkų. Nusikaltėliui grėsė septyneriopa bausmė ir reikėjo septyneriopo apsivalymo, o septyneriopas atpildas buvo žadamas už dorą. Kiekvienas žino svarbą, kurią Vakaruose turi septinto sūnaus septintas sūnus. Visi mitiniai personažai dažniausiai turėjo septynis sūnus. Vokietijoje karalius, o dabar imperatorius, negali atsisakyti būti krikšto tėvu septintajam sūnui, net jei jis yra elgetos sūnus. Rytuose, susitaikant ar sudarant taikos sutartį, valdovai apsikeisdavo septyniomis arba 49-mis (7 x 7) dovanomis.

Bandymas išvardinti visus dalykus, susijusius su šiuo mistiniu skaičiumi, pareikalautų ištisos bibliotekos. Citavimą baigsime dar keliais pavyzdžiais iš demoniškosios srities. Anot šios srities autoritetų – senųjų laikų krikščionių dvasininkijos – sandoris su velniu turėjo būti iš septynių paragrafų, buvo sudaromas septyniems metams ir pasirašoma septynis kartus; visi magiškieji gėrimai, ruošiami su žmogaus priešo pagalba, buvo iš septynių žolynų; laimi tas loterijos bilietas, kurį ištraukia septynių metų vaikas. Legendiniai karai trukdavo septynis metus septynis mėnesius ir septynias dienas, o kovotojų būdavo septyni, septyniasdešimt, septyni šimtai, septyni tūkstančiai ir septyniasdešimt tūkstančių. Pasakų princesės u-keiktos būdavo septynis metus, o garsiojo katino – Markizo Karabaso – batai buvo septynmyliai. Senovėje žmogaus kūnas buvo dalijamas į septynias dalis (galva, krūtinė, pilvas, dvi rankos ir dvi kojos), o gyvenimas - į septynis laikotarpius. Kūdikiui dantys pradeda dygti septintą mėnesį, o sėdėti jis pradeda keturioliktą (2 x 7) mėnesį, vaikščioti pradeda po dvidešimt vieno (3 x 7) mėnesio, kalbėti po dvidešimt aštuonių (4 x 7) mėnesių, nebežindomas nuo trisdešimt penkto (5 x 7) mėnesio; keturiolikos (2 x 7) metų prasideda jo galutinis brendimas, dvidešimt vienerių (3 x 7) jis liaujasi augęs. Vidutinis žmogaus ūgis, prieš žmonijai degeneravus, buvo septynios pėdos, todėl ir senieji vakarietiški įstatymai reikalavo, kad sodų sienos būtų septynių pėdų aukščio. Spartiečių ir senovės persų vaikai būdavo pradedami mokyti sulaukus septynerių. O krikščioniškose religijose – tame tarpe ir Romos katalikų bei graikų ortodoksų – vaikas neatsako už jokį nusikaltimą iki septynerių metų amžiaus, kuris yra ir tinkamas laikas eiti išpažinties.

Jei indai pagalvos apie Manu ir prisimins kas yra senosiose „Šastrose“, jie neabejotinai aptiks šios simbolikos ištakas. Niekur kitus skaičius septyni nevaidina tokio svarbaus vaidmens kaip pas senosios Indijos arijus. Tereikia prisiminti: septynis išminčius - Sapta Riši; Sapta Loka - septynis pasaulius; Sapta Pura - septynis šventuosius miestus; Sapta Dvipa - septynias šventąsias salas; Sapta Samudra - septynias šventąsias jūras; Sapta Parvatta - septynis šventuosius kalnus; Sapta Arania -septynias dykumas; Sapta Vrikša - septynis šventuosius medžius ir t.t., kad įsitikintume hipotezės tikrumu. Arijai niekada nieko nesiskolino, kaip ir brahmanai, kurie buvo pernelyg išdidūs ir nedarė išimčių. Tad iš kur tada skaičiaus septyni paslaptingumas ir šventumas?


Priedas

O štai su skaičiumi 7 jau yra kitaip. Iš tautosakos žinome, kad kaip tik jam ilgą laiką yra tekę būti „paskutiniu“. Arabiškas žodis „sab“, reiškiąs 7, turi tą pačią šaknį kaip ir sab‘a „sudraskyti į gabalus“. Ar tai nerodo, kad arabų protėviai skaičių 7 siejo su neapibrėžtai dideliu kiekiu dalių, į kurias laukinis žvėris gali sudraskyti savo auką. Ir jie ne vieninteliai. Antai prancūzas savo priesaiką, kad būtų įtikinamesnė, sutvirtina žodžiais „tvirtai kaip septyni“. O daugelyje tautų laimingas žmogus jaučiasi esąs septintame danguje, kitaip sakant, yra be galo laimingas. O kur dar septynios savaitės dienos, septyni pasaulio stebuklai, septyni senovės išminčiai? Skaičius „septyni“ tvirtai prigijęs ir liaudies kūryboje. Be to, ne vienoje šalyje. Jį galima užtikti ir Naujosios Zelandijos maorių, ir etiopų, ir albanų, ir Dramblio kaulo kranto valstybės baule genties pasakose. Ir visuose šiuose liaudies kūriniuose 7 suprantamas ne kaip „6+1”, o kaip žodžio „daug“ sinonimas. Skaičius „septyni“ paskutinis buvo ir mūsų artimiausiems kaimynams slavams. Tai liudija posakiai: „Septynetas vieno nelaukia“ (t.y. daug vieno nelaukia), „Septynis kartus pagalvok, vieną kartą pasakyk“ ir pan. O kalbant apie tokius, kurie iš karto imasi daug darbų, buvo sakoma: „Septyndarbė“.

Atrodytų, jog lietuvių darbštuolės suspėja daugiau darbų nudirbti, nes pas mus jas įprasta devyndarbėmis vadinti.

A. Baltrūnas. Begalybės biografija, 2004    


*) Borsipa (arba Birs Nimrud) – archeologinė vieta Irako Babilono provincijoje, 20 km į pietvakarius nuo Babilono, prie dirbtinio ežero. Šis svarbus Šumero miestas minimas nuo antrosios Uro dinastijos. Pradžioje buvo dievo Tatu garbinimo centru, o vėliau jį išstūmė išminties dievas Nabu (kuris vadinamas Marduko „sūnumi“), kuriam buvo pastatyta Ezidos šventykla („Amžinybės namas“) bei Euriminanki zikuratas („Septynių dangaus ir žemės valdovų namas“). Borsipa laikytas naktinės saulės miestu – kaip pora su Babilonu, vadintu dienos saulės miestu. Jis klestėjo Navuchodonosoro II laikasi. Per Naujuosius metus Nabu statula kanalu buvo plukdoma į Babiloną. Miestas išliko iki pat arabų laikų. Kasinėjimus 1854 m. pradėjo H. Raulinsonas. Trečiojo Irako karo metu Borsipai padaryti dideli pažeidimai, ISIS taip pat sprogdina jo kultūrinį paveldą (pvz., 2016 m. susprogdino Nabu šventyklos „Žuvų vartus“).

Aukso amžius
Drugelio simbolizmas
Dievų ir žmonių akys
E. Blavatskaja. Kiklopų griuvėsiai
A. Zalatorienė. Laiko sauja. Septyni
Skaičius "13" Lietuvos istorijoje
Tikėjimas gyvenimo prasme
Gnosticizmas: septyni spinduliai
Blavatskaja. Mirties ir Šėtono klausimu
Blavatskaja: Tolstojus – vienas iš nedaugelio
Blavatskaja: Išrinktieji, Vidinis žmogus ir 4
Išsilaisvinti iš nuodėmės nusidedant?
Zoroastrizmas, senasis arijų tikėjimas
Žvejų dievai arba dievai-žuvys
E. Blavatskaja. Ar milžinai tėra išmonė?
Blavatskaja. Atmintis mirties akimirką
Ezoterinės tradicijos riboženkliai
Mito ir mokslo susidūrimas
Gilgamešo-Muromeco sugretinimai
4-ojo etapo evoliucija
Skaičių simbolika Vedose
Lilita: bjaurumų motina
Visų religijų vienybė
Gralio taurė – Kaukaze?
Pranašas Nostradamas
Papročių paskirtis
Rodanti kelią
Mitologijos skyrius
Religijos skiltis