Aukso amžius

Senovės graikai ir romėnai buvo įsitikinę, kad žmonijos aukso amžius buvo jos egzistavimo pradžioje. Klasikiniai tokių pažiūrų skleidėjai – Hesiodas ir Ovidijus. Hesiodas „Darbuose ir dienose“ aprašo aukso amžių, dievišką tobulumo ir laimės laikotarpį, kurį vėliau sekė vis niūresni laikai – sidabro, vario, geležies. Golden Age by Joachim Twewael, 1605 Vėliau šią koncepciją Ovidijus išvystė „Metamorfozėse“. Pagrindinė idėja – viskas, kas geriausia, jau praeityje.

Naujaisiais laikais, po didžiųjų geografinių atradimų, vėl atgijo būtojo aukso amžiaus koncepcija. Buvo susidurta su pirmykščiais žmonėmis, kurie, anot europiečių, turi tokią laimę, kuri nežinoma civilizuotoms tautoms.

Kelionių aprašymuose žavimasi pirmykščių žmonių gerumu, patiklumu, paprasta santvarka, kai galima gyventi nerūpestingai, sunkiai nedirbant, nuolat džiaugiantis. Ž. Lafitas, 1724 m. rašydamas apie laukines Amerikos tauteles, skelbė, kad ir mes būtume laimingi, jeigu galėtume būti tokie pat abejingi daugeliui daiktų, be kurių, kaip mums atrodo, nebegalime gyventi.

Be abejo, toks europiečių požiūris nebuvo objektyvus. Jau tada išvargę nuo civilizacijos, spūsties, jie pavydėjo tiems, kurie gyveno kitaip. iš Europos jie išvažiuodavo jau susiformavusių pažiūrų. Dauguma tais laikais pamačiusių svetimus kraštus buvo arba misionieriai, arba avantiūristai. Misionieriai pabrėždavo tenykščių žmonių gerumą, laimingumą ir taip moralizuodami šias savybes pateikdavo europiečiams kaip pavyzdį. O avantiūristai ir nusikaltėliai bėgdavo iš Europos dėl to, kad čia jiems padai svilo, todėl savaime turėjo labiau vertinti kitas gyvenimo formas.

Keliautojų pasakojimai apie egzotiškas šalis buvo labai populiarūs europiečių visuomenėje, jau pavargusioje nuo savo kultūros. XVII a. ir ypač XVIII a. pasirodo daug literatūros apie pirmykščių žmonių aukso amžių. Iš etnografinių aprašymų pereita ir į grožinę literatūrą. iš esmės tai buvo pusiau fantastiniai kūriniai, kur kelionių aprašymai persunkti keliautojų vaizduotės dariniais. Geri, protingi ir laimingi čiabuviai. P. Marivo „Proto saloje“, trogloditai Monteskjė „Persų laiškuose“, laukiniai A. F. Prevo romane „Anglų filosofas“, perujiečiai Voltero tragedijoje „Alzyra, arba Amerikiečiai“, Taičio salos laukiniai, aprašytieji D. Didro.

Pirmykščio gyvenimo kultas ypač išplito XVIII a. viduryje, kraštutinę ir sentimentalią išraišką jis įgavo Ž. Ž. Ruso kūryboje. Pirmykščiais žmonėmis imta domėtis iš smalsumo, o Ruso pirmasis pradėjo liūdėti, kad mes seniai nebetekome tokio gyvenimo. Po Ruso beveik kiekvienas poetas, rašytojas arba moralistas yra ką nors parašęs apie pirmykščius žmones, kurie mus stebina ir kuriems mes pavydime. Paplito nuomonė, jog žmonių nelaimė yra ta, kad jie nesugebėjo išsaugoti pirmykščio būvio ir kad tikroji pažanga būtų vėl sugrįžti į tai. tiesa, pats ruso taip negalvojo: jis suprato, kad laiko atgal nesugrąžinsi. Tačiau kiti tuo tikėjo ir rašė apie tai: Ž. Meljė „Testamente“ ir Moreli „Gamtos kodekse“.

Baigiantis XVIII a. pamažu geso įsivaizduotojo aukso amžiaus kultas.

Airių elfai
Merkaba kabaloje
Drugelio simbolizmas
Kur gieda angelai?
Elohimų alchemija
Stebėtojai: Dievo sūnūs
Jugos – kosmologinės eros
Puolę angelai ir Nefilimai
Žvejų dievai arba dievai-žuvys
Kulionys: etnokosmologijos muziejus
Indijos mitai ir Himalajų legendos
Sfinksai, cherubai ir Zodiako ženklai
Abadonas - dienos ir nakties demonas
Mito ir mokslo susidūrimas
Adivasi kultūra ir civilizacija
Zep Tepi - pirmasis laikas
Deukalionas ir Pira Visų religijų vienybė
Pirmieji dailininkai
21 amžiaus Diotima
Višta mitologijoje
Mitologijos skiltis
Religijos skiltis
Matriarchatas
Vartiklis