Matriarchatas    

Matriarchato teorija prasidėjo 1861 m., kai šveicaras Johannas Jakobas Bachofenas1) išleido „Motinos teisę“. Anot jo, matriarchatas yra natūralus reiškinys. Išskirti 3 žmonijos raidos etapai. Pradžioje nebuvo jokių vedybų ar lyčių santykių reguliavimų. Tada, kai santykiai buvo laisvi, patogiausia remtis motinos linija. tad žmonija pamažu perėjo į antrą etapą – matriarchatą, o tada ėmė nykti lytinių santykių anarchija. Vyrai tapo svarbesni, - ir atėjo patriarchatas, kuris Bachofenui kėlė daug abejonių.

1871 m. šią teoriją perėmė etnologijos pradininkas amerikietis Lewis Henry Morganas2), savo socialinės evoliucijos modelį kūręs pagal indėnų irokėzų pavyzdžiu. Jis irgi išskyrė tris pakopas: Matriarchato nuopuolis laukinumą (medžioklė, žvejyba, rinkimas, be nuosavybės, lygybė), barbarizmą (žemdirbystė, gyvulininkystė, nuosavybė ir socialinė hierarchija) ir civilizaciją (steigiasi valstybės). Morganas teigė, kad visoms kultūroms būdinga tai, kad matriarchatas buvo pirmiau patriarchato.

Vėliau šias idėjas skleis marksizmas. F. Engelsas patriarchatą laikė kenksmingu reiškiniu, nes vyrai linkę engti šeimos narius. O atsirado ir dar viena blogybė – turtinė nelygybė. O matriarchatas – tai prarastasis rojus, geresnę visuomenę, kurioje tiksliau paskirstomi darbai ir gėrybės. Beje, F. Engelsas suformulavo sampratą, kad kai kurios primityvios gentys nesieja lytinių santykių su nėštumu.

Paskatintos emancipacijos šalininkės komunistės Evelyn Reed, 20 a. 8-me dešimtm. šias idėjas prisiminė JAV feministės. Jos dėmesį atkreipė į ankstyvąsias, kaip tobulesnes visuomenes.
Tačiau Francoise Heritier tokias mintis vadina „mitu, nieko bendra neturinčiu su tikrove“. Atseit, vyriškasis pradas buvo vyraujantis nuo pat pradžių. Kitos nuomonės nėra tokios kategoriškos. Antropologė Martine Gestine mano, pirmykščių bendruomenių matriarchatas negarantuoja feminizmo triumfo. Juk ir dabar tebėra moteriškų kultūrų, kuriose suderinti ir vyrų, ir moterų interesai.

Pvz., Kinijos mosuo bendruomenėje tėvas ir motina tik kurį laiką gyvena po vienu stogu. O matristinės senegalo sererų ndutų sutuoktinėms įprasta keltis gyventi pas vyrus. Tuo tarpu Bisau Gvinėjoje bižogai tradiciškai apsigyvena pas sutuoktinę.
Kita vertus, moterų klanai traukia dėmesį ir tampa turistų lankymo objektais. Pvz., musuo kaimus kasmet aplanko per 100 tūkst. kinų.

Keli pavyzdžiai

Roša – viena iš 88 Bižagoso salyno, esančio Atlante prie vakarų Afrikos, salų. Vietiniai ilgai priešinosi portugalams, gal todėl ir išsaugoję matristines tradicijas. Pvz., paveldimos motinų pavardės. Vyrai mažiau gerbiami už moteris, nors politika reikia užsiimti vyrams. Kai kur, pvz., šiauriniame Inorėjuje, valdo karalius, tačiau jį renka moterų taryba. Vis tik karalius privalo atsižvelgti į tos pačios tarybos paskirtos dvasininkės nuomonę. Ji privalo būti kilusi iš šios vietovės ir būti atlikusi įšventinimo apeigas. Atseit tada moteryje įsikūnija į vyrus dar neįšventinto mirusio jaunuolio dvasia. Dvasininkė atkuria ryšį su dvasiomis ir tampa neliečiamąja.

Chučitanas, miestelis Meksikos Oachakos srityje, yra vienas iš senosios sapotekų kultūros centrų. Vyresni žmonės čia net nekalba ispaniškai.. Čia ant moterų laikosi visa bendruomenė. Jos yra investuotojos, prekeivės, o vyrai dirba žvejais, dirba žemę, ar užsiima amatais. Sveikatos priežiūra irgi priklauso moterims – jos savo žinias ir antgamtines galias perduoda tik dukroms. Moterys atsakingos ir už kalbą.

Minankabajų tauta parodo, kad islamas ir moterų įtaka gali būti greta. Indonezijoje jų gyvena apie 5 mln., iš jų apie 4 mln. Sumatros saloje. Jie musulmonai, tačiau gerbia ir tradicijas, atėjusias iš laikų, kai klestėjo animizmas. Motinos dukterims perduoda žemę, turtus ir pavardę. Vestuvių diena mergina užeina pasiimti būsimo vyro ir parsiveda į savo šeimą. Skyrybų atveju visas bendras turtas atitenka moteriai, jai tenka ir rūpintis vaikais. Berniukai auklėjasi pagal savas taisykles – 7 m. jie palieka motinos namus ir išvyksta mokytis. Subrendę išvyksta į užsienį, kur dirba, mokosi, o tada grįžta į namus, kur priimami į vyrų tarybą, kuriai vadovauja mamaksas – dėdė iš motinos pusės. Tai vienintelis titulas, kurį gauna vyrai.

Navahai – gausiausia JAV indėnų gentis (300 tūkst.) Jų bendruomenėje skiriama tikrai daug dėmesio – nuo mis titulo iki iniciacijos ritualo, atliekamo po pirmųjų mėnesinių.

Ceremonija gyvuoja jau per 500 m. pradedama hogane, tradiciniame kūgio formos moliniame namelyje. Jame mergaitė išbūna 4 d.: mala grūdus, minko tešlą, gabalėliais supjausto ėriuką, o moterys jai neša šeimos papuošalus, drabužius ir mokasinus. Paskutinę naktį ateina šamanas su artimiausiais giminaičiais ir pradeda paskutinę apeigų dalį. Tada būsimoji moteris švariai nuprausiama ir persekiojama vyriausio bėga horizonto link, kol užima kvapą.

Tada atliekamas paskutinis veiksmas. Mergaitė turi iškelti visą parą išraustoje duobėje kepusį karštą kukurūzų paplotėlį ir jį prapjauti. Tada šamanas ją paskelbia moterimi ir paragina visas žinias perduoti savo dukterims.

„Tumai“ suahelių kalba reiškia viltį – ir tai vieno Kenijos kaimo pavadinimas. Jį, esantį 400 km nuo Nairobio, 2001 m. įkūrė 30 samburų tautelės moterų, nesitaikstydamos su vyrų valdžia. Jos pasirėmė netoliese gyvuojančios 1995 m. įkurtos Umoja gyvenvietės pavyzdžiu. Dabar Tumai gyvena apie 60 moterų. Vienų, be vyrų. Intymūs ryšiai leidžiami tik už kaimo ribų. Gimę berniukai privalo palikti kaimą sulaukę 16 m. Beje, čia mergaitės neapipjaustomos, nors kitur Kenijoje toks ritualas įprastas. Bet kurio sprendimo priėmimui susirinkime išklausoma kiekvienos gyventojos nuomonė. Tas susirinkimas taip pat sprendžia, ar į Tumai priimti naujas moteris. Priimamos tik išsiskyrusios moterys.


Feminizmas        

1791 m., 3-iais Didžiosios Prancūzijos revoliucijos metais, Steigiamajam susirinkimui buvo pateikta svarstyti „Moters ir pilietės teisių deklaracija“. Jos autorė rašytoja Olimpija de Guž3) tvirtino, jog moteris gimsta laisva lygi ir laisva, todėl privalo naudotis tomis pačiomis teisėmis kaip ir vyras. „Jei moteris turi teisę kopti į ešafotą, ji turi tokią pat teisę pasirodyti ir tribūnose“, skelbė Olimpija, vėliau pati išbandžiusi giljotinos peilį. Moterų futbolas

Jos pastangos nedavė vaisių – Deklaracija nebuvo patvirtinta. Visuomenė, išskyrus šviesesnius protus, tų minčių nepalaikė. Tačiau jos davė stimulą feminizmo sąjūdžiui – ir tai tuo metu buvo pažangu.

Feminizmas ypač suklestėjo 19 a. pabaigoje ir 20 a. pradžioje, kai moterys pradėjo plačiau įsijungti į gamybą. Moterų sąjūdžiai daugelyje šalių padėjo joms iškovoti konstitucines teises. Vėliau feminizmas priblėso, stiprėjo demokratinis moterų judėjimas, ypač jis sustiprėjo po II pasaulinio karo, sukūrus Tarptautinę demokratinę moterų federaciją.

Neofeminizmo pradininke tapo Amerikos žurnalistė B. Fridan4), kurios knygoje „Mistinis moteriškumas“ (1963) aštriai kritikuojamos idėjos, jog moters paskirtis yra būti tik namų šeimininke ir motina, pasisakoma prieš dvasinį amerikietės skurdą. Ji 1966 m. įsteigė feministinę „Nacionalinę moterų organizaciją“. B. Friden leido suprasti, kad amerikiečių vaidmuo visuomenėje ir šeimoje tebėra antraeilis.

Bet greta nuosaikios B. Friden veiklos kūrėsi ir kairuoliškos moterų organizacijos skambiais pavadinimais: „Raganos“, „Raudonoji kojinė“ ir kt. Tai maištininkės: K. Millet5) („Seksualinė politika“), D. Griz6) („Moteris-eunuchė“), žurnalistė G. Steinjem7). Anot K. Millet, „seksualinė revoliucija“ moterį pavertė būybe, kuriai seksas alfa ir omega, bet tai naudinga tik vyrams-seksistams.

Šios radikaliosios feministės reikalavo panaikinti santuoką ir šeimą, nes, atseit, tai vyrų instrumentai „pavergti moterį“, padaryti ją „verdančio puodo dangčiu“. Jos siūlė įkurti „grupinę šeimą“ arba „moterų komunas“, kuriose moters vaidmuo baigtųsi kūdikio pagimdymu. O jį auklėti privalo visuomenė arba „grupinė šeima“. Ypač radikaliosios feministės siūlo visai atsisakyti motinystės, o vaikus išauginti mėgintuvėliuose.


Trumpos biografijos

1) Johanas Jakobas Bachofenas (Johann Jakob Bachofen, 1815-1887) - šveicarų teisininkas, teisės istorikas, senovės tyrinėtojas, matriarchato teorijų pradininkas.

Veikale „Motinos teisės teorija“ (1861) iškėlė tokius teiginius:

  • pradžioje lytiniai santykiai visai nebuvo ribojami (heterizmas);
  • tokie santykiai neleidžia patikimai nustatyti tėvą, tad kilmę galima nustatyti tik pagal motinos liniją;
  • dėl to moterys kaip motinos turėjo aukštą padėtį bendruomenėje iki pat jų viešpatavimo (ginekokratija);
  • perėjimas prie monogamijos reiškė senovės religinės nuostatos sulaužymą, dėl to reikėjo išpirkos (pasireiškusios tuo, kad moteris kurį laiką priklausytų kitiems).

2) Liuisas Henris Morganas (Lewis Henry Morgan, 1818–1881) - amerikiečių etnologas, antropologas, sociologas, istorikas ir rašytojas, pagal profesiją teisininkas. Labiausiai žinomas dėl savo darbų apie kultūrinę evoliuciją bei indėnus. Prisidėjo prie socialinės evoliucijos, mokymo apie giminystę, šeimą vystymo; buvo vienas evoliucionizmo socialiniuose moksluose pradininkų. „Senovės visuomenėje“ (1877) pagrindė motinos giminystės universalumą.

3) Olimpija de Guž (Olympe de Gouges, tikr. vardas Marie; 1748-1793) – prancūzų dramaturgė, žurnalistė, visuomenės aktyvistė, kurios feministinės idėjos tapo plačiai žinomos. Paskelbė „Moters ir pilietės teisių deklaraciją“ (1791). Š. Monteskjė pavyzdžiu siekė įgyvendinti valdžių padalijimo principą. Būdama mirties bausmės priešininkė, protestavo prieš mirties nuosprendį karaliui Liudvikui XVI, oponavo Prancūzijos revoliucijos lyderiams Robespjerui ir Maratui. 1791 m. įsteigė „Moterų revoliucionierių respublikonių draugiją“.

4) Betė Fridan (Betty Friedan, tikr. vardas Bettye Naomi Goldstein; 1921-2006) – žydų kilmės JAV rašytoja, aktyvistė ir feministė, laikoma neofeminizmo pradininke. 1966 m. įsteigė Nacionalinę moterų organizaciją. Išgarsėjo knyga „Mistinis moteriškumas“ (1963).

5) Katerina Milet (Katherine Murray Millett, 1934-2017) – amerikiečių feministė, menininkė, prisidėjusi prie neofeminizmo. Žinomiausia knyga „Seksualinė politika“ (1970).

6) Germaine Greer (g. 1939 m.) – australų rašytoja, vienas garsesnių neofeminismo balsų. Jos pirmoji knyga buvo kontraversiška „Moteris-eunuchė“ (1970). Ji labiau pasisako užmoterų išsilaisvinimą nei lygiateisiškumą („Visa moteris“, 1999). Kitos knygos: „Lytis ir likimas“ (1984), „Šekspyro žmona“ (2007) ir kt.

7) Gloria Marie Steinem (g. 1934 m.) – amerikiečių žurnalistė, feministė. 1963 m. paskelbė tiriamąjį straipsnį apie tai, kaip elgiamasi su „Playboy“ dirbančiomis moterimis. Išgarsėjo straipsniu „After Black Power, Women's Liberation“ (1969). Ji daug laiko skiria kalboms lygybės tema, su paskaitomis keliauja po daugelį šalių.

Trobriando salos
Rupertas Šeldreikas
Slidi sąmokslo teorija
Lilita: bjaurumų motina
Nubija ir jos istorija
Sahara senaisiais laikais
Umai – lyginamoji charakteristika
Moteris su dviem leopardais
Gobekli Tepe - seniausia šventykla
Froidas. Totemas ir tabu. Tabu ir jausmų ambivalencija
Baltieji vandenys: legendos ištakos
Uolų piešiniai prie Baikalo
Indonezijos mirusiųjų kultas
Pro-civilizacijos ir milžinai
Istorikas Al-Masudi
Misisipės tyrinėtojas
Sniego karalienė
Gal tai jau buvo
Vartiklis