Lilita: bjaurumų motina
Krikščioniškame tikėjime yra du moters simboliai. Vienas jų - Marija. Ir nors protestantai neigia ją,
remdamiesi jos pačios žodžiu Biblijoje, katalikams ji yra lygi Išpirkėjui. Ji sterili, nekalta, nebiologinė būtybė. Tai tikros moters parodija.
Daugelis nežino apie kitą moterį, tamsią ir baisią, vos bepaminėtą Biblijoje. Tai Lilita - tikroji žmonijos motina. Pirmiausia ji pirmapradė mūsų motina, Tamsioji gamtos pusė, Matrica (įsčios), iš kurios Visata išėjo į Būtį. Mes nesame išvaryti Ievos vaikai. Mes kažkas daugiau. Ir pagaliau Lilita yra Tamsaus ir Nežinomo psichologinis archetipas. Ji siejama su Mesopotamijos mitologijos demonėmis lilitu, kurios, kaip buvo tikima, ypač pavojingos nėščioms moterims ir kūdikiams. Talmude Lilita aprašoma kaip nevedusių vyrų gundytoja.
Lilita reta viešnia Biblijoje, tačiau ji sutinkama ankstyvuosiuose krikščionių apokrifuose, Negyvosios jūros rankraščiuose, Zohare... Jos vardas paminimas ir Gilgamešo epe (ir šumerų legendose) bei ant Arslan-Tašo amuletų*). Semitų kalbose jos vardo reikšmė yra naktinė, o taip pat tai pelėdų rūšies pavadinimas (gal todėl kartais Lilitą vaizduoja kartu su pelėda). Vardas galėjo kilti ir iš šumerų lil oras, vėjas, dvasia.
Nedaug moterų, galinčių prilygti Lilitai, jos įniršiui, gundymo galiai ir egzistencijos variacijoms. Daugelis tvirtina, kad ji buvo pirmoji Adomo žmona, palikusi jį, kai atsisakė nuolanki lytiniams santykiams. Vienas populiariausių variantų yra, kad, palikusi Edeno sodą, ji nuvyko prie Raudonosios jūros, sudarė sandorį su Šėtonu ir pagimdė jo sūnų. Pamačiusi vaiko galią, ji susidėjo su demonais ir pagimdė daugybę palikuonių. Adomas prašė Dievo, kad jam duotų kitą moterį, tačiau šis nusprendė Lilitai suteikti paskutinį šansą grįžti pas Adomą. Ultimatumą, kad, jai grįžus, viskas bus užmiršta, nunešė trys angelai: Sanvi, Sansanvi ir Semangelaf'as (Talmude jie vadinami Senoy, Sansenoy ir Semangelof'u). Lilita, įpykusi ir įsižeidusi, prisiekė, kad niekada nenusilenks prieš vyrą. Dievas nužudė visus jos vaikus, tame tarpe ir (Šėtono) pirmagimį, o iš Lilitos atėmė kūną, jai palikę tik dvasią taip ji tapo piktuoju demonu. Tada sukūrė Ievą, kuri buvo pavaldi Adomui (skirtingai nuo Lilitos, kuri buvo lygi Adomui).
Įsigilinus į tą legendą, kad Lilita buvo lygi Adomui, taigi prilygo jam ir protu, matosi, kad Ieva buvo antraeilės reikšmės, tačiau likimas lėmė,
kad būtent Ieva pirmoji paragavo Pažinimo medžio vaisių (ir taip padarė Pirmąją nuodėmę).
Biblijoje retai paminima Lilita, tačiau yra užuominų ir paminėjimų vėlesnėse knygose, Iz 34:14 (tačiau paprastai jis ten verčiamas nakties šmėklos):
Laukinės katės susitiks su hienomis, satyrai vienas kitam šūkaus. Netgi Lilita [nakties šmėklos] ilsėsis ten, - ji ras sau poilsiui vietą.
Šokli angis ten sau lizdą kraus, dės kiaušinius, išperės vaikus ir augins savo paunksnėje.".
Jos pagrindinės savybės buvo gerai išvystytos link Talmudo laikotarpio pabaigos. Lilita kaltinama daugeliu blogų dalykų atvejų: išsigimę vaikai buvo jos nužiūrėti įsčiose, verkiantys ir neramūs vaikai buvo jos paliesti, o nenorintys imti krūties todėl, kad pieną pirmoji paragavo Lilita. Jos vardą naudojo pagąsdinant jaunas merginas. Įvairiose tautose minima 50-ia skirtingų vardų (Belili et Mali, Lillake, Baalat, Džino motina, Lilium, Layla, Lahuswa ir kt.), ji sieta su vaikų pagrobimu ir nužudymu, vyrų suviliojimu ir seksualinių fantazijų sukėlimu. Keisčiausias kaltinimas, kad naktinės ejakuliacijos atseit yra Lilitos bandymas pagrobti vyrų sėklą sukeliant jiems seksualius sapnus (Talmude Lilita aprašoma kaip nevedusių vyrų gundytoja).
Vienas įdomiausių pasakojimų yra tai, kad Lilita stovi prie vartų į požemių karalystę, be veido, tik kaip tamsus siluetas. Ji yra visų gyvų ir kvėpuojančių būtybių motina, tačiau siekiant išlaikyti pusiausvyrą tarp gyvenimo ir mirties, reikia jai aukoti, kad ji būtų laiminga. Netgi yra legenda apie Kraujo jūrą, kuriame Lilita reikalauja aukų arba žada amžiną kankinimą po mirties. Sakoma, kad ji buvo ir žmona" vieno iš Stikso upės keltininkų, kuris krėtė pokštus žmonėms ir bandė pavogti jų sielas arba bent reikalavo susimokėti už perkėlimą.
Kabalistinė mistika bandė nustatyti tikslesnį ryšį tarp Lilitos ir Dievo. Izaoko Lurijos kabalistiniame mokyme sakoma, kad yra daug lilitų (M. Sitonas sakė: Yra daug Lilitų ir demonų anapus; ir jie keliauja aukštyn ir žemyn). Reikšmingiausia iš jų Adomo Kadmono žmona, avataras, kurį Dievas panaudojo kuriant Visatą visuose jos 10-tyje ar daugiau matavimų. Kita, labiau demoniška ir paleistuvinga Lilita yra Samaelio (Šėtono) moteriškas atitikmuo. Anot Zoharo (1:5a), Lilita yra Samaelio žmona ir demonų motina. Traktate Apie kairiąją emanaciją ji Samaeliui pagimdė aklą Slibiną, kurį kastravo, kad jo kiaušiniai neišsiristų pasaulyje. Iš jų išsiritusieji vadinami Lilinais jų visas kūnas apžėlęs plaukais, išskyrus galvą.
Viduramžiais legenda kiek pakito: Lilita jau nebuvo gyvate, o tapo nakties dvasia: kartais ji apsireiškia žmonių gimimą prižiūrinčiu angelu, o kartais demonu, įkyrinčiu miegantiems ar keliaujantiems naktį vienišiams. Liaudies sampratoje ji įsivaizduojama kaip aukšta nekalbi moteris su ilgais juodais palaidais plaukais.
Pagal vieną versijų Lilita kaip dieviška esybė arba spontaniškai kilo iš Didžiosios Antgamtiškos bedugnės, Dievo aspekto galios (Geburos, 5-os sefiros). Tasai aspektas buvo neigiamas ir baudžiantis būtent dėl to Lilita ir susiliejo su Samaeliu. Alternatyvi versija Lilitą sieją su šviesulių sukūrimu. Pirmoji šviesa, t.y. Padėkos (vienos iš sefirų, Chesed) šviesa pasirodė pasaulyje, kai Dievas ištarė Tebūnie šviesa. Toji šviesa pasislėpė, - iš Šventumą apgaubė blogio apvalkalas: Klipa (apvalkalas) susidarė aplink smegenis. Ir tasai apvalkalas išplito ir sukūrė kitą apvalkalą, kuriuo buvo Lilita.
Mūsų laikais Lilita lieka populiari tarp okultistų ir satanistų. Ji buvo sukubu A. Kraulio De Arte Magica; ji kartais tapatinama su Babele Thelemos tekstuose. Ją garbina keli okultiniai ordinai.
*) Arslano Tašo amuletai - šiaurės Sirijoje senovės Hadatu vietoje rasti talismanai. 1933 m. prancūzų archeologas R. du Buissonas ir valstiečio nusipirko dvi kalkakmenio plokšteles su raižiniais (vėliau buvusias Alepo muziejuje). Buvo kilo abejonių dėl jų autentiškumo, tačiau dauguma juos laiko autentiškais. Nuspręsta, kad tai talismanai dėl mažesnės plokštelės viršuje buvusios skylutės. Joje vaizduotas lamassu (sparnuotas liūtas su žmogaus galva) virš vilkės su skorpiono uodega (demoniškoji būtybė), o kitoje jos pusėje einantis (greičiausiai) asirų dievas su rankoje iškeltu kirviu. Kitoje plokštelėje užkeikimai prieš demonų patekimą į namus. Jos tekste sutinkamas pažeistas žodis lly-, kurį, papildžius -t gautume analogą hebrajų Lilitai (arba ll wyn - diena ir naktis).
Matriarchatas
Gilgamešo epas
Misterijų ištakos
Raselo arbatinukas
Dievų ir žmonių akys
Tikėjimas gyvenimo prasme
Gyvoji Žemė: Motina Žemė
Mirjamos darbai ir nuobauda
Seksualumas kabalos požiūriu
Demonologija ir anglų folkloras
Išsilaisvinti iš nuodėmės nusidedant?
Kas - čerauninkės, žolininkai ar raganos?
Zoroastrizmas, senasis arijų tikėjimas
Kai dar elniai iš dangaus krisdavo
Žvejų dievai arba dievai-žuvys
Soma, gėrimas iš musmirės?
Mito ir mokslo susidūrimas
Drugelio simbolizmas
Visų religijų vienybė
Žvilgsnis ir žodis
Papročių paskirtis
Mitologijos skiltis
Religijos skyrius
Vartiklis