Mito ir mokslo susidūrimas

Pirma dalis [ tęsinys: Mitas ir reikšmė (bei muzika) ]

Prancūzų antropologas Claude Levi-Straussas sukūrė fundamentalius struktūralizmo metodologinius pagrindus. Jo pateikti principai reikšmingi ne tik antropologijai, bet ir kitoms humanitarinėms disciplinoms. Jis efektyviai naudojo matematinių struktūrų principus, pirmasis įvertino ir pritaikė struktūrinės lingvistikos metodologiją kultūros reiškiniams tirti. Jis stengsi sujungti Anglijos ir Amerikos mokyklų polinkį į empirizmą bei paslėptą struktūrų ieškojimą, būdingą prancūziškajai sociologinei E.Durkheimo tradicijai, senąjį 19 a. požiūrį į mitą kaip pažinimo įrankį bei naują traktavimą mito, kaip ritualinės socialinės kontrolės ir psichologinės pusiausvyros palaikymo instrumento, atkreipiant dėmesį į jo afektinį iracionalų-intuityvų aspektus, plerogizmo bruožus ir t.t. Jis bandė integruoti froidizmo idėjas su marksistiniu principu. Claude Levi-Strauss

Kultūros reiškinių ženklinio pobūdžio postulavimas – vienas esminių C. Levi-Strausso teorinių teiginių. Etnologija yra ypač svarbi semiotinių tyrimų sritis, nes galima atskleisti universalius principus, būdingus kultūrai apskritai. "Elementarinės giminystės struktūrose" (1949) jis analizuoja, kaip pirmykštėse visuomenėse atsiradus komunikacijai, atribojusiai žmogišką kultūrą nuo gamtos, susiformavo pirmosios socialinės struktūros. Jis pateikė mainų struktūrinę-semiotinę interpretaciją, nurodydamas, kad pasikeitimas, pvz., dovanomis, sudaro sistemas, kuriose socialiniai faktai figūruoja vienu metu ir kaip daiktai, ir kaip ženklai. Atskleidžiami bendri giminystės ir matematinių struktūrų principai, sukuriama formali vedybinių taisyklių, sutinkamų kai kuriose pirmykštėse bendruomenėse, teorija.

Autobiografinė knyga "Liūdni tropikai" (1955) tapo prancūzų intelektualų bestseleriu; joje iškelta idėja, kad žmonių charakteristikos visur yra identiškos, o matomi išoriniai skirtumai nėra esminiai. Tuo metu Levi paskelbė ir keletą svarbių straipsnių apie įvairius pirmykštės kultūros objektus ir jų tyrimo aspektus. Vėliau jie pasirodė knyga "Struktūrinė antropologija" (1958). Atskiro dėmesio verti straipsniai apie bororo genties socialinę struktūrą, liaudies meno, šamanizmo, mito analizę. Kiti veiksniai, atskleidžiantys ribą tarp gamtos ir kultūros, yra pirmykštis klasifikavimas ir pirmykštė logika, artimai susiję su pagrindinių žmogaus proto principų atskleidimu – parodant, kad pirmykštė sąmonė kokybiškai iš esmės nesiskiria nuo civilizuoto žmogaus sąmonės. Knygose "Totemizmas" (1962), "Pirmykštis mąstymas" (1962) išryškėja tendencija nustatyti bendražmogiškus bruožus, bendrus pirmykščiam gamtos reiškinių klasifikavimui ir šiuolaikiniam mokslui, atskleidžiant esminį skirtumą tarp jų, kadangi pirmykštė pažintinė veikla remiasi akivaizdžiais jutiminio pasaulio vaizdiniais, o mokslas vis labiau tolsta nuo tiesioginės jutiminės patirties.

Pagrindinę vietą užima mito ir folkloro teorija bei tyrimo metodologija. Levi yra mitų struktūrinės tipologijos "tėvas". Mito tyrimą jis laiko vienu iš žmogaus mąstymo savižinos būdų, nes, kuriant mitą, mąstymas esąs laisvas nuo išorinių objektų, kitų žmogaus veiklos formų, infrastruktūrų, t.y.operuojąs pats su savimi kaip objektu, atskleisdamas tų operacijų ir taisyklių dėsnius. Specialiai mitams skirta jo monografijų serija "Mitologikos" (1964-1971). Bororo Indian

Mito analizėje išryškėja keli modeliai: lingvistinis, formalus (matematinis) ir muzikinis. Apibūdindamas mitinį mąstymą kaip tarpinę grandį tarp loginės minties ir estetinio suvokimo, Levi sugretina mitą su "pirmykščiu mokslu", o taip pat – su menu. Nors muzikinis modelis, ne visiškai įvertinantis informacinį mito aspektą, turi polinkį į savitikslę struktūrų analizę, minėtas dvigubas sutapatinimas apskritai labai praturtina mito supratimą. Mito sugretinimas su menu praplečia kai kurio meno aspektų pažinimą bei suvokimą, suponuoja analogijas meno tyrimo metodologijoje.

Paskutinis reikšmingas straipsnių rinkinys yra "Antroji struktūrinė antropologija" (1973), kur pasireiškia aiški humanisto pozicija, keliama "naujojo humanizmo" idėja. Šis grindžiamas "superracionalizmu", integruojančiu jutimiškumą ir bylojančiu apie žmogiškosios prigimties vieningumą fundamentaliame neįsisąmonintame lygmenyje, bendrame žmogui ir gamtai. "Mitas ir reikšmė" (1978) pagrindas yra serija ilgų pokalbių, 1977 m. transliuotų Kanados radijo laidose.


Claude Levi-Strauss.
Mitas ir reikšmė
[ištraukos]

Mito ir mokslo susidūrimas

Leiskite man pradėti išpažintimi. Yra žurnalas, kurį ištikimai skaitau kiekvieną mėnesį nuo pirmos iki paskutinės eilutės, net jei ir ne viską suprantu – tai "Scientific American". Ypač stengiuosi, kiek įmanoma, būti informuotas apie tai, kas vyksta šiuolaikiniame moksle ir jo naujose srityse. Tat mano nuostata mokslo atžvilgiu nėra negatyvi.

Antra, aš manau, kad galbūt reikėtų bandyti atgauti kai kuriuos prarastus dalykus, nes nesu tikras, jog pasaulyje, kuriame gyvename, vadovaudamiesi tradiciniu moksliniu mąstymu, būtų galima tuos dalykus sugrąžinti natūraliai ir paprastai; tačiau galima bandyti pradėti įsisąmoninti jų egzistavimą ir reikšmę.

Trečia, šiuolaikinis mokslas, mano nuomone, visiškai nenusigręžia nuo šių prarastų dalykų, bet vis labiau ir labiau stengiasi reintegruoti juos į mokslinio tyrimo sferą. Tikroji spraga, tikrasis mokslo atsiskyrimas nuo to, ką sąlyginai galėtume pavadinti mitiniu mąstymu, nors tai nėra tikslu, įvyko XVII ir XVIII amžiais. Tuo metu Baconui, Descartes'ui, Newtonui ir kitiems buvo būtina mokslą priešpastatyti senosioms mitinio ir mistinio mąstymo tradicijoms, kai mokslas galėjo egzistuoti tik atsigręždamas į jutimų pasaulį, pasaulį matomą, užuodžiamą, skanaujamą ir suvokiamą; betgi juntamasis pasaulis, jų manymu, apgaulingas, tuo tarpu tikrasis – tai matematinių savybių pasaulis, suvokiamas tik intelekto dėka ir visiškai nesuderinamas su klaidingais jutimų parodymais. Toks žingsnis buvo tikriausiai reikalingas, nes patirtis rodo, kad šio atsiskyrimo – jei norite, schizmos – dėka galėjo susiformuoti mokslinis mąstymas. Cranach. Adam and Eve in the Eden garden

Šiuo metu susidaro įspūdis (žinoma, aš nekalbu kaip mokslininkas – nesu nei fizikas, nei biologas, nei chemikas), kad dabartinis mokslas stengiasi įveikti šią spragą, ir vis daugiau ir daugiau jutiminių duomenų reintegruojama į mokslinę analizę kaip tai, kas turi reikšmę ir gali būti paaiškinta.

Imkime kad ir kvapų pasaulį. Buvome įpratinti manyti jį esant visiškai subjektyvų, už mokslo ribų. O dabar chemikai gali mums papasakoti, kad kiekvienas kvapas ar kiekvienas skonis turi tam tikrą cheminę sudėtį, taip pat pateikti priežastis, kodėl subjektyviai kai kurie kvapai ar skoniai mūsų jaučiami kaip turį kažką bendro, o kai kurie kiti atrodo esą labai skirtingi.

Imkime kitą pavyzdį. Filosofijoje nuo Antikos laikų iki XVIII ir net XIZ amžiaus – ir iki šiol – vyko plati diskusija apie matematinių sąvokų – tiesės, apskritimo, trikampio – prigimtį. Pagrindinės yra dvi klasikinės teorijos: viena, teigianti, kad protas esąs iš pradžių nieko neturinti tabula rasa; viskas į jį ateina iš patirties. Matydami daugybę apskritų objektų, iš kurių nė vienas nėra tobulai apskritas, mes vis dėlto galime abstrahuoti apskritimo sąvoką. Antroji klasikinė teorija remiasi Platonu, tvirtinusiu, kad tokios sąvokos, kaip apskritimo, trikampio, tiesės sąvokos, yra idealios, protui įgimtos ir, kadangi jos protui yra duotos, mes galime, taip sakant, panaudoti jas tikrovėje, nors tikrovė niekada nepateikia tobulo apskritimo ar trikampio.

Dabar šiuolaikiniai regėjimo neurofiziologijos tyrinėtojai moko, kad nervinės ląstelės tinklainėje ir kituose organuose už tinklainės yra specializuotos: kai kurios ląstelės yra jautrios tik tiesia kryptimi suvokiant vertikalę, kitos horizontalę, dar kitos – įžambinę, kai kurios iš jų yra jautrios santykiui tarp antrojo plano ir centrinių figūrų ir pan. Taigi – aš kalbu labai supaprastintai, nes angliškai paaiškinti man pernelyg sudėtinga – atrodo, kad visos šios patirties ir proto problemos sprendimas glūdi nervinės sistemos struktūroje, kitaip tariant, ne proto struktūroje ar patirtyje, bet kažkur tarp proto ir patirties mūsų nervinės sistemos mechanizme ir mechanizme, jungiančiame protą ir patirtį.

Mano prote turbūt slypi koks giluminis lygmuo, nulemiantis tai, kad aš visada buvau tuo, kas dabar vadinama struktūralistu. Motina man yra pasakojusi, kad būdamas gal dviejų metų ir, žinoma, dar nemokėdamas skaityti, aš tvirtindavęs, jog iš tikrųjų moku skaityti. Ir kai manęs prašydavę paaiškinti, aš sakydavęs, kad žiūrėdamas į parduotuvių iškabas – pvz., boulanger (kepėjas) ar boucher (mėsininkas) – galiu kai ką perskaityti, nes tai, kas akivaizdžiai panašu grafiškai, raštu negali reikšti nieko kito, kaip "bou", tą patį pirmąjį žodžių "boucher" ir "boulanger" skiemenį. Tikriausiai čia yra ne kas kita, kaip struktūralistinis priėjimas – invarianto ar invariantinių elementų ieškojimas išoriniuose skirtumuose.

Visą gyvenimą šis ieškojimas buvo bene vyraujantis mano interesas. Vaikystėje trumpai aš ypatingai domėjausi geologija. Geologijoje taip pat iškyla didžiulės landšaftų įvairovės invarianto problema, t.y. landšafto redukavimo į baigtinį geologinių klodų ir operacijų skaičių problema. Vėliau, paauglystėje, daug laisvalaikio praleisdavau piešdamas kostiumus ir dekoracijas operai. Čia lygiai ta pati problema – pabandyti išreikšti viena, t.y. grafikos ir piešimo, kalba tai, kas taip pat egzistuoja muzikoje ir librete; kitaip tariant, pabandyti nusakyti labai sudėtingo kodų (muzikinio, literatūrinio, aktorinio) tinklo invariantinę ypatybę. Problema yra rasti tai, kas jiems visiems bendra. Tai, galima sakyti, vertimo problema – to, kas išreikšta viena kalba (ar vienu kodu, jeigu jums labiau patinka, bet pakanka pasakyti – kalba), vertimas į kitą kalbą.

Struktūralizmas, arba bet kas, juo pasivadinęs, laikomas visiškai nauju ir kartu revoliucingu dalyku; manau, kad tai dvigubas iškraipymas. Pirmiausia, net humanitarinėse srityse tai nėra visiškai nauja; galima puikiausiai atsekti šią mąstymo tendenciją nuo Renesanso iki XIX a. ir iki šių dienų. Antra, klaidinga taip manyti ir dėl kitos priežasties: tai, ką mes vadiname struktūralizmu lingvistikoje, antropologijoje ar kitose srityse, yra niekas kitas, o tik labai blanki ir menka imitacija to, kuo "griežtieji mokslai", kaip manau, Anglijoje juos vadinate, užsiėmė visą laiką.

Mokslo yra tik du pasireiškimo būdai: redukcionistinis arba struktūralistinis. Su redukcionistiniu būdu susiduriama tuomet, kai labai sudėtingi reiškiniai viename lygmenyje redukuojami į paprastesnius reiškinius kituose lygmenyse. Pvz., gyvenime yra daugybė dalykų, kuriuos galima redukuoti į fizinius cheminius procesus, paaiškinančius, deja, dalį, bet ne viską. Ir kai susiduriama su pernelyg sudėtingais reiškiniais, neredukuojamais į žemesnės eilės fenomenus, jie traktuojami atsižvelgiant į jų santykius, t.y. bandant išaiškinti, kokią originalią sistemą tie santykiai sudaro. Kaip tik tai mes bandome daryti lingvistikoje, antropologijoje ir kitose srityse.

Tiesa – vardan šio argumento leiskite personalizuoti gamtą – Gamta savo dispozicijoje turi ribotą veikimo būdų skaičių, ir viename tikrovės lygmenyje Gamtos naudojami yra apriboti kituose tikrovės lygmenyse. Labai tinkamas pavyzdys – genetinis kodas: gerai žinoma, jog, kada biologams ir genetikams iškyla problema aprašyti savo atradimus, jie negali padaryti nieko geriau, kaip pasiskolinti kalbą iš lingvistikos ir kalbėti žodžiais, frazėmis, diakritiniais ir skyrybos ženklais bei pan. Aš, žinoma, nemanau, kad tai yra tas pats dalykas. Bet tai ta pati problemos rūšis, iškilusi dviejuose skirtinguose tikrovės lygmenyse.

Būtų labai tolima mano mintims bandyti redukuoti kultūrą, kaip sakoma antropologiniu žargonu, į natūrą; bet vis dėlto tai, ką matome kultūros lygmenyje, formaliu požiūriu (aš neturiu omenyje turinio aspekto) yra tos pačios rūšies fenomenai. Bent įmanoma prote atsekti tą pačią problemą, kurią galima stebėti gamtos lygmenyje, nors, žinoma, kultūros lygmuo yra daug sudėtingesnis ir reikalauja kur kas daugiau pakeitimų.

Aš neketinu filosofijos ir net teorijos išreikšti formule. Nuo vaikystės man rūpėjo tai, ką galime pavadinti iracionalumu, ir aš mėginau ieškoti tvarkos už to, kas mums duota kaip netvarka. Taip jau atsitiko, jog antropologu tapau ne todėl, kad domėjausi antropologija, o kad bandžiau pasitraukti iš filosofijos. Be to, Prancūzijos akademinėje sistemoje, kur antropologija tuo metu universitetuose nebuvo dėstoma kaip teisėta disciplina, kai kam iš studijavusių ir bestudijuojančių filosofiją buvo įmanoma pereiti į antropologiją. Aš ten perėjau ir iškart susidūriau su viena problema – visame pasaulyje yra daugybė vedybų taisyklių, kurios atrodo visiškai bereikšmės, ir tai itin įdomu, nes jei jos bereikšmės, tai kiekvienai tautai turėtų būti kitokios taisyklės, nors taisyklių skaičius vis dėlto galėtų būti daugiau ar mažiau baigtinis. Taigi, jeigu kartojasi vienas absurdas, taip pat kartojasi ir kitos rūšies absurdas, tuomet kažkas nėra absoliučiai absurdiška: priešingu atveju tai nesikartotų.

Tokia tat buvo mano pirmoji nuostata: bandyti rasti tvarką už šios, atrodytų, netvarkos. Ir kada, tyrinėdamas giminystės sistemas ir vedybų taisykles, aš visiškai atsitiktinai ir nesiekdamas jokio tikslo atkreipiau dėmesį į mitologiją, susidūriau su lygiai ta pačia problema. Mitinės istorijos yra ar atrodo arbitralinės, beprasmiškos, absurdiškos, tačiau, nepaisant to, jos pasakojamos visame pasaulyje. "Fantastiškas" proto kūrinys vienu atveju būtų unikalus – nerastume to paties kūrinio visiškai kitoje vietoje. Man iškilo problema bandyti sužinoti, ar yra kokia tvarka už šios, atrodytų, netvarkos – štai ir viskas. Aš nepretenduoju, kad iš to būtų daromos išvados.

Manau, kad visiškai neįmanoma suvokti reikšmę be tvarkos. Semantikoje itin kurioziška yra tai, kad žodis "reikšmė" kalboje – tai, kaip tik tas žodis, kurio reikšmę sunkiausia atskleisti. Ką reiškia "reikšti"? Man rodos, vienintelis galimas atsakymas toks: "reikšti" reiškia galimybę bet kokiems duomenims būti išverstiems į kitokią kalbą. Aš turiu omenyje ne skirtingas kalbas, kaip prancūzų ar vokiečių, bet skirtingus skirtingų lygmenų žodžius. Pagaliau šis vertimas duoda tai, ką paprastai duoda žodynas – žodžio reikšmę skirtinguose žodžiuose, kurie šiek tiek skirtingame lygmenyje yra izomorfiniai bandomam suprasti žodžiui ar išsireiškimui. Koks gi būtų vertimas be taisyklių? Jis būtų visiškai nesuprantamas. Kadangi neįmanoma pakeisti bet kurio žodžio bet kuriuo kitu žodžiu ar bet kurio sakinio bet kuriuo kitu sakiniu, reikia turėti vertimo taisykles. Kalbėti apie taisykles ir apie reikšmę – vadinasi, kalbėti apie tą patį: ir kai stebime visus žmonijos intelektualinius susitarimus, užfiksuotus pasaulyje, bendras vardiklis visuomet pasireiškia tam tikros tvarkos įvedimu. Jeigu tai reprezentuoja esminį tvarkos reikalingumą žmogaus prote, tai, kadangi žmogaus protas galiausiai yra tik visatos dalis, tas reikalingumas tikriausiai egzistuoja, nes visatoje yra tam tikra tvarka ir visata nėra chaosas.

Čia aš mėginu pasakyti, kad įvyko skyrybos – mokslinio mąstymo ir to, ką vadinu konkretybės logika, t.y. jutiminių duomenų vertinimas ir naudojimas priešingoms sąvokoms ir simboliam bei pan. Mes esame liudininkai to momento, kai šios skyrybos galbūt pasitvirtins arba bus atšauktos, nes šiuolaikinis mokslas gali progresuoti ne tik savo tradicine kryptimi – verždamasis į priekį ir į priekį, tačiau vis to paties siauro kanalo viduje – bet tuo pačiu metu ir platindamas tą kanalą, vėl įtraukdamas daugybę problemų, kurios anksčiau buvo paliktos už jo ribų.

Šiuo požiūriu mane gali kritikuoti kaip scientistą ar tokį mokslo fanatiką, kurio manymu mokslas gali išspręsti absoliučiai visas problemas. Aš, žinoma, tuo netikiu, nes negaliu įsivaizduoti ateisiant dieną, kada mokslas bus užbaigtas ir pasiektas. Čia visuomet bus naujų problemų, ir lygiai tuo pačiu tempu, kuriuo mokslui paklūsta problemos, prieš daug metų ar amžių laikomos filosofinėmis, čia iškils nauji, iki tol nesuvokti spręstini klausimai. Visuomet bus spraga tarp atsakymo, kurį mokslas gali mums duoti, ir naujo klausimo, kurį šis atsakymas iškels. Taigi šiuo požiūriu aš nesu scientistas. Mokslas niekada neduos visų atsakymų. Galima tiktai bandyti labai lėtai gausinti atsakymų, kuriuos, manau, gali duoti tik mokslas, bei gerinti jų kokybę.

(2 dalis: Mitai ir muzika)    

C.Levi-Strauss. Mitas ir reikšmė (2 dalis)
Pasaulio religijos
Kultūrinė entomologija
Indėniškosios kultūros
Šamanų ratu einant
Kas yra Kogi gentis?
Vienatvė nėra atsiskyrimas
Polinezijos šalių šauksmas
B.Malinovskis ir antropologija
Trobriando Polinezijos salos
Žmonių aukojimas actekuose
A. Duginas. Hiperborėjos teorija
Demonologija ir anglų folkloras
Nuo nihilizmo į Kristų
Mirtis nekelia siaubo
Vilkolakiai Viduramžiais
Vaivorykštės mitai
Filosofijos puslapis
Mitologijos puslapis