Vilkolakiai Viduramžiais
Sabine Baring-Gould

Apie autorių

Sabine Baring-Gould (1834-1924) – anglų dvasininkas, hagiografas ir rašytojas. Parašė daug romanų (tarp jų ir „Mehalah“) bei „Gvajava: alavo kasyklų darbininkas“ (1897), pasakojimų apie vaiduoklius rinkinį. Rinko liaudies dainas; iš jo folkloro tyrimų gimė „Knyga apie vilkolakius“ (1865), dažnai vadinama likantropijos studija. Vienas populiariausių jo kūrinių buvo „Įdomūs Viduramžių mitai“ (1866-68), pateikianti įvairius Viduramžių prietarus. Jo namai išsaugojo pradinį vaizdą ir dabar ten įsikūręs viešbutis.
Čia pateikiama ištrauka iš jo „Knyga apie vilkolakius: baisių prietarų liudijimas“ (5 skyrius).

Olaus Magnus‘as¹⁾ pasakoja, kad

Prūsijoje, Livonijoje ir Lietuvoje, nors jų gyventojai nemažai kenčia nuo vilkų visus metus, kadangi tie retina jų galvijus, plačiai pasklidusius po miškus, jiems kiek paklydus, tačiau tai jie laiko mažiau rimtu dalyku nei vilkais virtusių žmoni piktadarystes.

Per Kristaus gimimo šventę, naktį, didelis vilkais virtusių žmonių susirenka tam tikroje susitartoje vietoje ir iš jos pasklinda siautėti su nepaprastu įniršiu prieš žmones ir naminius gyvulius; ir tų regionų gyventojai kenčia nuo jų daugiau nei nuo tikrų vilkų. Jei tie aptinka žmonių gyvenamąją vietą, esančią nuošaliai miške, jie ją įniršę apsupa, stengdamiesi išlaužti duris, ir jei tai jiems pasiseka, jie surija visas rastas žmogiškas būtybes bei gyvūnus. O tada įsiveržia į vyno rūsius ir ištuština alaus ar midaus statines, tuščias statinaites sukrauna viena ant kitos rūsio vidury, taip parodydami savo skirtumą nuo tikrų vilkų... Tarp Lietuvos, Livonijos ir Kuršių krašto yra senos pilies griuvėsiai. Šioje vietoje kartais, nustatyta proga jų susirenka tūkstančiai, kur jie išbando savo šoklumą. Tuos, kurie neįstengia užšokti ant sienos, kaip dažnai nutinka storiausiems, vado baudžiami bizūnu ir suėdami.

47 skyriuje Olaus taip pat rašo apie kažkokį didiką, keliavusį per didelį mišką lydimas savo valstiečių, kurie užsiimdavo burtais. Jie nerado namų, kur galėtų apsistoti nakčiai ir buvo gerokai išalkę. Tada vienas valstiečių pasiūlė, kad, jei visi kiti laikys liežuvius, jis gali atnešti ėriuką iš toli esančios bandos.Visi prisiekė.

Jis pasitraukė į miško gilumą, ten pavirto vilku, užpuolė avių bandą ir savo bendrakeleiviams nasruose atnešė ėriuką. Jie jį dėkingi paėmė. Tada jis vėl pasitraukė į tankmę ir atvirto į žmogaus pavidalą.

Didiko žmona Livonijoje išreiškė abejonę vienam savo tarnų, ar įmanoma vyrui ar moteriai taip pakeisti pavidalą. Tarnas iškart pasisiūlė jai įrodyti tą galimybę. Jis išėjo iš kambario ir kitą akimirką buvo matomas per lauką bėgantis vilkas. Jį vijosi šunys ir, nepaisant jo priešinimosi, išdraskė vieną jo akį. Kitą dieną tarnas pasirodė su apakusia akimi.

Vysk. Majolus²⁾ ir Caspar Peucer³⁾ pasakoja apie tokius atvejus Livonijoje:

Per Kalėdas raišas berniukas eina per kraštą kviesdamas velnio pasekėjus, kurių skaičius nesuskaičiuojamas, rinktis į bendrą susirinkimą. Kuris likdavo ar eidavo nenoromis, kitų buvo raginami pliekiant geležiniu botagu iki pat kraujų, ir jie palikdavo kruvinus pėdsakus. Žmogiškas pavidalas dingdavo ir visi virsdavo vilkais. Daug tūkstančių susirinkdavo. Priekyje ėjo vadas su geležiniu rimbu, o būrys sekdavo „tvirtai įsitikinę, kad yra virtę vilkais“. jie užpuldavo galvijų ir avių bandas, tačiau paprastai nekenkė žmonėms. Kai jie pasiekdavo upę, vadas pliaukštelėdavo per vandenį savo rimbu, ir tasai prasiskirdavo, palikdamas sausą taką, kuriuo būrys galėdavo praeiti. Pasikeitimas trukdavo 12 dienų, kurioms pasibaigus vilko kailis pranykdavo ir žmogaus pavidalas atsistatydavo. Tą prietarą bažnyčia aiškiai draudė: „Credidistri, quod quidam credere solent, ut illae quae a vulgo Parcae vocantur, ipsae, vel sint vel possint hoc facere quod creduntur, id est, dum aliquis homo nascitur, et tunc valeant illum designare ad hoc quod velint, ut quandocunque homo ille voluerit, in lupum transformari possit, quod vulgaris stultitia, werwolf vocat, aut in aliam aliquam figuram?“⁴⁾ – Ap. Burchard (m. 1024)⁵⁾. Panašiai šv. Bonifacijus⁶⁾ kvietė melstis prieš tuos, kurie prietaringai tikėjo į „strigas et fictos lupos“ ⁷⁾ („Serm.“ Apud Mart. Et Durand. ix. 217).

Iš Muller‘io⁸⁾ disertacijos⁹⁾, remiantis Cluverius¹⁰⁾ ir Dannhaverus¹¹⁾ („Acad. Homilet“, p.ii), sužinome, kad kažkoks Albertas Pericofcius Maskovijoje turėjo įprotį terorizuoti ir priekabiauti prie savo pavaldinių baisiu būdu. Vieną naktį, kai jis nebuvo namuose, jo visa galvijų banda, įgyta plėšikaujant, krito. Jam grįžus jam pranešė apie praradimą, ir nedoras žmogus pratrūko baisiausiais piktžodžiavimais, šaukdamas „Tegu tasai, kuris pražudė, surija lavonus ir, jei Dievas nori, tegu jis suėda mane taip pat“.

Jam kalbant, kraujo lašai ėmė kristi ant žemės ir didikas, pavirtęs laukiniu šunimi, nulėkė prie savo kritusių galvijų, draskė ir darkė jų lavonus, rijo jų mėsą; gali būti, jis buvo ėdęs juos pieš tai (ac forsan hodique pascitur). Jo besilaukianti žmona, būdama arti gimdymo, numirė iš siaubo. Apie tuos įvykius yra ne tik girdėjusių, bet ir mačiusių (Non ab auritis tantum, sed et oculatis accepi, quod narro). Panašus pasakojimas yra apie didiką prie Prahos, kuris plėšė savo pavaldinių turtus ir juos nuskurdindavo. Jis atėmė paskutinę karvę iš našlės su penkiais vaikais, tačiau, kaip bausmė, krito visi jo paties galvijai. Tada jis pradėjo burnoti prieš Dievą; ir tasai jį pavertė šunimi: tačiau paliko su žmogaus galva.

Pasakoja, kad Šv. Patrikas¹²⁾ pavertė Velso karalių Veretiką vilku, o abatas Šv. Natalis¹³⁾ atskyrė nuo bažnyčios garsią Airijos šeimą, ko pasėkoje, kiekvienas jos vyras ir moteris septyneriems metams įgaudavo vilkų pavidalą ir gyvendavo miškuose, bastydavosi po pelkes, graudžiai staugdavo ir savo alkį malšindavo valstiečių avimis¹⁴⁾. Vienas Prūsijos kunigaikštis, anot Majolio²⁾, įkalino kaimietį, nes jis žudė kaimyno galvijus. Vargšas buvo ligotas, luošas, su dideliais randais ant veido nuo šunų įkandimų, jam buvus vilku. Buvo manoma, kad jis pavidalą keičia dukart metuose, per Kalėdas ir Jonines. Sakoma, kad jis patirdavo daug nepatogumų, kai vilko plaukai imdavo kristi, o jo kūno forma keisdavosi.

Jis ilgai laikytas kalėjime ir atidžiai stebėtas, manant, kad gali virsti vilkolakiu ir bandyti pabėgti, tačiau nieko tokio nenutiko. Jei tai tas pats asmuo, kurį minėjo Olaus Magnus‘as¹⁾, kai tai atrodo tikėtina, vargšas buvo sudegintas gyvas.

Jonas iš Niurnbergo pasakoja tokią įdomią istoriją¹⁵⁾. Kartą kunigas keliavo per svetimą kraštą ir paklydo miške. Pamatęs laužą, jis nuėjo prie jo ir rado prie jo tupintį vilką. Vilkas kreipėsi į jį žmogaus balsu, liepdamas jo nebijoti, nes jis „buvo Ozyrio rasės, kurios vyrai ir moterys yra prakeikti kelis metus būti vilko pavidalu. Tik po 7 metų jie gali grįžti namo ir atgauti ankstesnį pavidalą, jei lieka gyvi“. Jis meldė kunigą aplankyti ir paguosti jo sergančią žmoną bei duoti jai paskutinį patepimą. Tai kunigas, po kai kurių abejonių ir tik įsitikinęs, kad žvėris yra žmogiška būtybė, pamatęs, kad tasai priekinėmis letenomis gestikuliuoja kaip rankomis, o vilkė nusinėrė vilko kailį nuo galvos iki juosmens, pasirodydama kaip pagyvenusi moteris, sutiko padaryti.

Marie de France¹⁶⁾ sako savo „Lais du Bisclaveret“:

Bisclaveret ad nun en Bretan
Garwall l‘alelent li Norman.

Jadis le poet-hum oir
Et souvent suleit avenir,
Humes pluseirs Garwall deviendrent
E es boscages meisun tindrent. 17)

„Breslauische Sammlungen”¹⁸⁾ yra įdomus Rhanaeus‘o straipsnis apie vilkolakius kuršių krašte. Autorius rašo: “Yra labai daug pavyzdžių, ne vien tik iš nuogirdų, bet turint neginčijamus paliudijimus, aptariant tai, kad Šėtonas – jei tik neneigsime, kad tokia būtybė egzistuoja ir veikia su tamsos vaikais – likantropus išlaiko savo įtakoje trimis būdais:

1. Tam tikromis aplinkybėmis jie veikia kaip vilkai, persekiodami avis ar kenkdami galvijams ir pan., tačiau nevirtę vilkais (nes vilkolakiais netiki joks kuršių mokslininkas), o savo žmogišku pavidalu, su žmogiškomis galūnėmis, o tik tokioje fantazijų ar haliucinacijų būsenoje, kad tiki, kad yra virtę vilkais, ir tokiais laikomi kitų, kenčiančių nuo panašių haliucinacijų; ir tokie žmonės bėgioja tarsi vilkai, nors nėra tikrais vilkais.

2. Kenčiantys nuo likantropijos¹⁹⁾ įsivaizduoja, giliai įmigę ar įsisvajoję, kad jie žaloja galvijus, tačiau nepalikdami savo buvimo vietos; velnias yra jų šeimininkas, kuris įsikūręs jų kailyje, juos nukreipia ar pataria.

3. Blogasis pradas verčia tikrus vilkus elgtis neįprastai, o tada taip gerai tai perduoti miegančiajam, nepajudėjusiam iš vietos, tiek sapnuose, tiek budraujant, kad tasai tiki, kad tai padarė būtent jis.

Rhanaeus‘as, tuo pasiremdamas, papasakoja tris istorijas, kurias tiki esant patikimomis. Pirmoji yra apie vyrą, kuris prieš išvykstant į kelionę, aptiko vilką, puolantį jo paties bandą; jis šovė į jį ir sužeidė, tad tasai spruko kaukdamas į tankmę. Jam grįžus iš kelionės, jis aptiko, kad visi kaimynai mano, kad tokią ir tokią dieną bei valandą jis šovė į vieną savo tarnų, Mikelį. Apklausiama smuklininko žmona vardu Lebba papasakojo apie aplinkybes, puikiai besiderinančias su daugelio liudininkų tvirtinimais – kai jos vyras pjovė savo rugius, jis pasitarė su savo žmona, kaip gauti kažkiek mėsos, kad pasidarytų sau šventę. Žmona ragino jį nevogti iš savo šeimininko bandos, nes ją saugojo pikti šunys. Tačiau jisai nepaisė patarimo ir užpuolė šeimininko avis, tačiau nukentėjo ir namo grįžo šlubuodamas. Iš pykčio dėl nesėkmės, užpuolė savo paties arklį ir jam mirtinai perkando gerklę. Tai nutiko 1684 metais. Tais pačiais 1684-ais vienas medžiotojas buvo bešaunąs į vilkų būrį, kai išgirdo jame balsą: „Palauk! Palauk! Nešauk. Nieko gero iš to nebus“.

Trečias pasakojimas toks: likantropas¹⁹⁾ buvo atvestas pas teisėją kaltinant raganavimu, tačiau kadangi prieš jį nebuvo galima pateikti jokių įrodymų, teisėjas nurodė vienam iš valstiečių aplankyti jį kalėjime ir išgauti iš jo tiesą, o taip pat įkalbėti kalinį padėti atkeršyti kitam jam žalą padariusiam valstiečiui, nužudant vieną to karvių; tačiau valstietis turėjo įkalbėti kalinį tai padaryti slapta ir, jei įmanoma, apsimetus vilku. Valstietis sutiko imtis užduoties, tačiau turėjo sunkumų įkalbinėjant kalinį, tačiau galiausiai jam tai pavyko. Kitą rytą baisiai sudarkyta karvė rasta tvarte, tačiau kalinys nebuvo palikęs savo kameros; nes sargybiniai, paskirti jo stebėjimui, pranešė, kad jis visą naktį giliai miegojo ir tik vieną kartą jis padarė nežymius judesius galva, rankomis ir kojomis.

Wierius²⁰⁾ ir Forestus²¹⁾ cituoja Gullielmus Brabantinus apie tai, kad aukštą padėtį užimantis vyras buvo taip apsėstas blogio, kad neretai metų bėgyje imdavo elgtis taip, tarsi būtų virtęs vilku; ir tais atvejais lakstydavo miškais ir bandydavo sugauti ir suėsti mažus vaikus, tačiau galiausiai, per dievo malonę, atgaudavo nuovoką.

Neabejotinai garsusis Pierre Vidal²²⁾, Provanso trubadūrų Don Kichotas, turėjo būti paliestas tos beprotybės, kai pamilęs Carcassone ponią vardu Loba arba Vilkę, savo aistrą išliejo po kraštą lakstydamas ir staugdamas tarsi vilkas, atrodydamas labiau neprotingu žvėrimi nei protingu žmogumi.

Jis įamžino savo vilkišką beprotybę eilėraštyje „A tal Donna“ ²³⁾:

 
Karūnuotas nemirtingos laimės
Iškilau virš didžių karūnų,
Nes esu pašlovintas meilės
Kunigaikščio gražiosios dukters.
Nėrinius ant Na Raymbaudos rankų
Vertinu labiau už visas žemes
Ričardo, - su jo Puaktonu,
Turtinga Turinija24) ir garsiuoju Anžu25).


Kai loup-gurou prasčiokai vadina,
Ir šūkauja valkatos piemenys,
Persekiodami ir skirdami koja
Tai nė akimirkai nežeidžia manęs;
Aš netrokštu rūmų ar šlovės,
Ar užuovėjos žiemai atėjus,
Mano siela šaltyje ir vėjuos
Nakties apimta susižavėjimo.


Aš sakau, kad mano vilkė [Laba] tokia dieviška:
Ir visai pagrįstai ji priima tai, 
Nes žadėjau, kad mano gyvenimas yra jai
Labiau nei kam kitam, labiau nei sau pačiam.

Job Fincelius²⁶⁾ pasakoja liūdną istoriją apie Pavijos valstietį, kuris vilku užpuolė daug žmonių krašte ir juos sudraskė į gabalus. Po daugelio bandymų maniakas buvo sugautas ir tada jis tikino sučiupusiuosius, kad vienintelis jo skirtumas nuo tikro vilko tėra tai, kad vilko plaukai auga į išorę, o jo – į vidų. Kad patikrintų tą tvirtinimą, teisėjai. Neabejotinai patys būdami žiauriais ir kraujo ištroškusiais vilkais, nukirto jo rankas ir kojas; vargšas nenaudėlis mirė nuo nukraujavimo. Tai įvyko 1541-ais. Idėja, kad kailis gali būti išvirkščias, yra labai sena: versipellis²⁷⁾ kaip priekaištas sutinkamas pas Petronijų²⁸⁾, Lucilijų²⁹⁾ ir Plautą³⁰⁾ ir primena normanų hamrammr.

Taip pat Fincelius pasakoja, kad 1542-ais aplink Konstantinopolį buvo tiek daug vilkolakių, kad Imperatorius, lydimas kariuomenės, paliko miestą, kad stipriai pataisytų padėtį, ir nužudė 150-mt jų.

Spranger‘is³¹⁾ pasakoja apie tris jaunas moteris, kurios kačių pavidalu užpuolė darbininką ir buvo jo sužeistos. Jos kitą rytą rastos kraujuojančios lovose.

Majolis pasakoja, kad vyras, kamuojamas likantropijos, buvo pristatytas Pamponatijui³²⁾. Vargšas buvo rastas įsirausęs šiene, o kai prisiartino žmonės, jis ragino juo sprukti, nes jis yra vilkolakis ir gali juos sudraskyti. Kaimiečiai ketino jam nudirti odą, kad pažiūrėtų, ar į vidų neauga plaukai, tačiau Pamponatijus išgelbėjo ir išgydė tą vargšą.

Bodin‘as³³⁾ pasakoja kelias istorijas apie vilkolakius remdamasis patikimais šaltiniais; tik gaila, kad tie Bodino šaltiniai buvo tokie melagiai. Jis sako, kad Karališkasis prokuroras generolas Bourdin‘as tikino jį, kad jis šovė į vilką ir strėlė įstrigo į žvėries šlaunį. Po kelių valandų vyro lovoje šlaunyje rasta strėlė. Vernone, apie 1566-us, gausiai kačių pavidalu susirinko raganos ir burtininkės. Nuošalioje vietoje tų žvėrių buvo užpulti 4 ar 5 vyrai. Vyrai didvyriškai atsilaikė, užmušdami vietą tų katyčių ir sužeisdami daugelį kitų, Kitą dieną daug sužeistų moterų rasta mieste, ir jos teisėjui aiškiai išdėstė jų sužeidimų aplinkybes.

Bodinas cituoja Pierre Marner, veikalo apie burtininkavimą autorių, kaip Savojoje stebėjusį žmonių virsmą vilkais. Nynauld‘as³⁴⁾ pasakoja, kad Šveicarijos kaimelyje netoli Liucernos valstietį, jam kertant medžius, užpuolė vilkas; jis apsigynė nukirsdamas priekinę vilko leteną. Tuo momentu, kai pradėjo tekėti kraujas, vilko pavidalas pasikeitė, ir jis pamatė moterį be rankos. Ji buvo sudeginta gyva.

Įrodymu, kad raganos yra virtusios žvėrimis, yra uodegų nebuvimas. Tačiau, kai velnias įgauna žmogaus formą, išlieka satyro šleivumas, pagal kurį jis gali būti atpažintas. Tad gyvūnų be uodegų reikia vengti, nes jais gali maskuotis raganos. Thingwald‘as [iš vikingų, „susirinkimų vieta“] turėtų būti laikoma naujo Manx‘o kačių³⁵⁾ susirinkimo vieta.

Forestas²¹⁾, skyriuje apie smegenų ligas, pasakoja apie savo stebėjimus 17-o amžiaus viduryje Nyderlandų Alcmaar‘e. Valstietį kiekvieną pavasarį apimdavo beprotybė, kurios apimtas jis skubėdavo prie bažnyčios, įbėgdavo į ją, užšokdavo ant suolų, šokdavo, buvo apimtas šėlsmo, laipiodavo aukštyn, leisdavosi ir niekaip nenurimdavo. Rankoje nešėsi ilgą lazdą, kuria vijo tolyn šunis, kurie puldavo ir kandžiodavo jį taip, kad jo šlaunis nusėdavo randai. Jo veidas buvo išblyškęs, akys giliai įdubę. Forestas sako, kad žmogus buvo likantropas¹⁹⁾, tačiau nemini, kad tasai vargšas būtų tikėjęs virtęs vilku. Nurodydamas atvejį, jis vis tik pamini ispanų didiką, tikėjusį virstant lokiu, kuris įsiutęs bastėsi po miškus.

Donatus iš Altomare³⁶⁾ tvirtina, kad matė vyrą Neapolio gatvėse, apsuptą žmonių ratu, kuris vilkolakystės priepuolyje iškasė lavoną ir ant pečių nešėsi koją. Tai buvo 16 a. viduryje.

---

Pastabos

¹⁾ Olaus Magnus. Historia de Vent. Basil. 15, lib.xviii.cap.45
Olausas Magnusas (tikroji pavardė: Månsson, 1490– 1557 (ar 1558 )) - Švedijos istorikas, kartografas, katalikų arkivyskupas. Švedijai pereinant į reformaciją, O. Magnusas turtas buvo konfiskuotas, o jis 1530-ais persikėlė gyventi į Dancigą. Dancige, patartas draugo portugalo Damianus ? Goes, pradėjo tirti savo paliktos tėvynės kultūrą ir istoriją. 1539 m. Venecijoje išleido vieną seniausių ir patikimiausių to meto Šiaurės Europos žemėlapių – Carta Marina. Jame pavaizduota teritorija, apimanti Skandinaviją, dabartines Baltijos šalis, Baltijos ir Baltąją jūras, Kolos pusiasalį ir aplinkines teritorijas. 1544 m. buvo paskirtas Upsalos arkivyskupu. Nuo 1550 m. iki mirties gyveno Romoje. 1555 m. Romoje išleistas O. Magnuso fundamentalus veikalas „Šiaurės tautų istorija“ (Historia de Gentibus Septentrionalibus). Knygoje aprašyti ir lietuvių papročiai, kultūra, buitis.

²⁾ Majoli Episc. Vulturoniensis Dier. Canicul. Helenopolis,1612, tom. Ii, colloq.3
Simone Majoli (1520–1597) – italų kanauninkas ir rašytojas. Gimė Astyje. 1572-1597 m. buvo Volturarijos ir Montekovino vyskupu. Jo enciklopedinis veikalas “Dies caniculares” (Šunų dienos, 1597) apėmė daug temų iš gamtos istorijos, demonologijos ir kt. (pvz., vilkolakius). Jis Ch. Lyell’o paminėtas ankstyvojoje fosilijų aiškinimų istorijoje kaip ugnikalnių išsiveržimų aiškintojas.

³⁾ Caspar Peucer. Comment. de Praecipuis Divin. Generibus, 1591, p. 169
Caspar Peucer (1525-1602) - vokiečių reformatorius, gydytojas ir mokslininkas. Gimė Bautzene (Budišine), Vitenbergo un-te studijavo matematiką, astronomiją ir mediciną. 1554 m. tapo šio universiteto matematikos, o 1560 m. ir medicinos profesoriumi; iki 1674 m. buvo dekanu ir rektoriumi. Apkaltintas kripto-kalvinizmu, 12 m.(iki 1586 m.) praleido kalėjime garsiojoje Kionigšteino tvirtovėje. Vėliau buvo asmeniniu Anhalto princo gydytoju. Mirė Desau mieste. Rašė astronomijos, geometrijos ir medicinos klausimais.

⁴⁾ “Nejaugi įtikėjote tuo, kuo įprato tikėti kai kurie, tarsi kažkokios būtybės, neišsilavinusių vadinamos parkais, egzistuoja ir iš tikro turi tą galią, kurią joms priskiria neišsilavinę? T.y., nejaugi, kai gimsta žmogus, jos gali nulemti jo likimą; nepriklausomai nuo žmogaus valios jie gali paversti jį vil?u, prastuolių vadinamo vilkolakiu, ar kuo kitu?“

⁵⁾ Buchard‘as iš Vormso (apie 950/65-1025) – katalikų vyskupas ir kanono įstatymo autorius (Decretum Burchardi, 20 knygų). Gimė turingoje šeimoje Reino-Heseno rajone. 1000-aisiais, po brolio mirties, buvo paskirtas Vormso vyskupu. Vormsas buvo susirūpinę tuo, kad jį nuolat puldinėjo vilkai ir plėšikai. Buchardas užsiėmė miesto sienų perstatymu, daugelio vienuolynų ir bažnyčių statymu. Jis stipriai konfliktavo su Karintijos hercogu Otto I. Buchardas paėmė vaiką iš priešo stovyklos, vėliau tapusį imperatoriumi Konradu II. Su Bavarijaus karaliaus Henriko II pagalba jis sugriovė Otto pilį, ją perstatydamas į Šv. Pauliaus vienuolyną. Taip pat perstatė ir miesto Šv. Petro katedrą.

⁶⁾ Šv. Bonifacijus (lot. Bonifatius; Winfried, 672/673- 754) – Mainco vyskupas, žinomiausias misionierius ir bažnyčios reformatorius Frankų imperijoje, vadintas „visų vokiečių apaštalu“. Jo nuopelnai tame, kad jo veikla buvo nukreipta į steigimą Rytų kraštuose Romos popiežiui pavaldžių religinių struktūrų, į Romos įtakos stiprinimą Vakarų ir Centrinėje Europoje.

⁷⁾ „Raganas ir netikrus vilkus“.

⁸⁾ August Friedrich Muller (1684-1761) – vokiečių teisininkas ir logikas. Gimė Penige, nuo 1703 studijavo filosofiją Leipcigo un-te, 1707 m. įsteigė filosofijos mokyklą. 1714 m. Erfurto un-te gavo daktaro laipsnį. Grįžęs į Leipcigą dėstė ir teisę, tapo universiteto filosofijos profesoriumi, buvo filosofijos fakulteto dekanu. 1725 m. Miulerio gimtadienio proga Bachas sukūrė kantatą.

⁹⁾ De {graikiškai Lukanorwpia}. Lipsiae, 1736

¹⁰⁾ Philipp Clüver (t.p. Philippus Cluverius ar Klüwer, 1580-1622) – vokiečių geografas ir istorikas. Gimė Gdanske, kiek laiko praleidęs Žygimanto III Vazos rūmuose, pradėjo studijuoti teisė Leideno un-te (Olandija), tačiau netrukus perėjo prie istorijos ir geografijos. Nuvyko į Bohemiją, kur kelis metus tarnavo kariuomenėje. Vėliau pėsčiomis keliavo po Angliją, Škotiją, Prancūziją, - ir grįžo į Leideną. Pagrindinis tyrinėjimo sritis – Antikos geografijos tyrinėjimai (praktiškai, jis yra istorinės geografijos pradininkas). Taip pat rašė matematikos ir teologijos klausimais.

¹¹⁾ Johann Conrad Dannhauer (1603-1666) – liuteronų teologas. Gimė Freiburge. Studijavo filosofiją Stasburge, vėliau tęsė studijas Marburge, Altorfe ir Jenoje, kartu skaitydamas filosofijos ir lingvistikos kursus. Grįžęs į Stasburgą, tęsė administratoriaus, mokytojo ir teologo karjerą, tapo oratorijos ir teologijos profesoriumi, buvo pastoriumi katedroje. Buvo labai produktyvus rašytojas.

¹²⁾ Šv. Patrikas (lot. Patricius, air. Naomh Padraig, 390-460) – keltų krikščionių misionierius, laikomas pagrindiniu Airijos šventuoju ir globėju. Šv. Patriko diena švenčiama kovo 17 d. Taip pat žr. >>>>>

¹³⁾ Šv. Natalis iš Alsterio (Saint Naile, m. 564) – airių vienuolis, steigė vienuolynus, buvo abatu daugelyje jų. Jo pagerbimo diena yra sausio 27-oji.

¹⁴⁾ Phil[ipp]. Hartung. Conciones Tergeminae [in festa totius anni...], pars ii. p. 367

¹⁵⁾ John Eus. Nierenberg de Miracul. in Europe, lib.ii, cap.42
Jonas I iš Niurnbergo (apie 1279 – 1300) – kilęs Hohenzollern’ų šeimos, nuo 1297 buvęs Niurnbergo burggrafu.

¹⁶⁾ Šios įdomios istorijos santrumpą galima perskaityti Ellis „Early English Metrical Romances“
Marie de France - 12 a. Anglijoje gyvenusi poetė, kilusi, greičiausia, iš Prancūzijos. Jai priskiriamos 4 knygos: 12-os lė rinkinys; „Izopetas“; Šv. Patriko vizijos perpasakojimas „Legenda apie Skaistyklą“; „Šv. Odrės gyvenimas“.

¹⁷⁾

Bisklavrė vadintas Bretanėje,
O garvalu – Normadijoje.

Daug eilių apie tai sukurta,
Kad anksčiau buvo nutarta,
Jog žmonės su garvalo dūšia
Gyvena žvėrimis gūdžiam miške

¹⁸⁾ Supplement III. Curieuser und nutzbarer Anmerkungen von Natur und Kunstgeschichten, gesammelt von Kanold, 1728
„Breslauische Sammlungen“ - yra sutrumpintas vieno svarbesniųjų 18 a. pradžios mokslinių žurnalų pavadinimas. Jame buvo pateikiamos naujausi gamtos mokslų ir medicinos pasiekimai, techniniai išradimai.

¹⁹⁾ Klinikinė likantropija – psichinė liga, kai asmuo tiki, virtęs gyvūnu (nebūtinai), ir elgiasi atitinkamai. Biblijoje Danieliaus knygoje (4 sk.) aprašytas Babilono karaliaus Nebuchadnezaro elgesys gali būti likantropijos apraiška. F. Kafkos „Metamorfozėje“ komivojažeris Gregoras Zamza prabudęs pajunta virtęs milžinišku bjauriu vabzdžiu.

²⁰⁾ Johannes Wier (lot. Ioannes Wierus ir Piscinarius, 1515-1588) – olandų gydytojas, okultistas ir demonologas, Henriko Kornelijaus Agripos mokinys. Gimė ir didesnę gyvenimo dalį praleido ties Vokietijos ir Nyderlandų riba. Daugiausia žinomas savo „De praestigiis daemonum“ (1563), kurioje pasisakė prieš raganų medžioklę. Kartu jam priklauso demonų klasifikacija ir instrukcijos jų iškvietimui. Rašė ir medicinos bei filosofijos temomis, kurių sankirtai priklauso „Apie mirties baimę“ (1577).

²¹⁾ Pieter van Foreest (Petrus Forestus, 1521-1597) – garsus olandų gydytojas, vadintas „olandų Hipokratu“. Gimė Alkmaare, studijavo Leuveno un-te. Nuo 1536 m. lankė kelis Europos universitetus, siekdamas gilių medicinos žinių. 1546 m. grįžo į Alkmaare, kur vertėsi medicinos praktika. 1558 m. paskirtas į Delfto miesto gydytojo postą, kuriame išbuvo per 37 m. Jis bjaurėjosi šarlatanais bei nelegalia medicinine praktika. Jo veikalai „Observationes“ ir „Scholia“ buvo pagrįsti asmeniniais pacientų stebėjimais.

²²⁾ Pierre Vidal (m. 1229) – prancūzų trubadūras Provanse. Gimė Tulūzoje pirklio šeimoje, tačiau didiko iš Marselio pavyduliavimas privertė jį palikti gimtą kraštą. Jis su Ričardu Liūtaširdžiu vyko į Palestiną, kur riterystė, atrodo, jam sumaišė galvą. Keliavo po Carcassonne ir Juodųjų kalnų regioną, iš pilies į pilį, dainuodamas apie meilę. Šlovino Fanjeaux rūmus. Buvo grafo Raymond‘o V draugu. Šiam mirus, labai nusiminė; olikai nusiskuto ir tarnams liepė tą patį padaryti, vilkėjo juodais drabužiais, arkliams nukirpo uodegas ir ausis. Pasakojama, kad užsidėjęs vilko kailį lakstė po kraštą siekdamas Lobos meilės. Tačiau buvo sudraskytas šunų.

²³⁾ Bruce Whyte. Histoire des Langues Romaines [et de leur litterature...] [Paris, 1841], tom. ii, p.248
Pernelyg pažodinis vertimas - originalus eilėraščio tekstas:

De fin joi sui coronatz
Sobre tot emperador,
Quar de filha de comtor
Mes ui tant enamoratz;
Son n‘ai mais d‘un pauc cordo
Que NA Raymbauda me do,
Qu‘el reys Richartz ab Peitieus
Ni ab Tors ni ab Angieus.

    E sitot lop m‘apellatz,
    No m‘o tenh a deshonor,
    Ni si m cridon li pastor,
    Ni si m sui per lor cassatz;
    Et am mais boscz e boisso
    No fauc palaitz ni maizo,
    Et ab joi li er mostrieus
    Entre vent e gel e nieus.

La Loba ditz que sieus so,
Et a ben dreg e razo,
Que per ma fe mielhs sui sieus
Que no sui d‘autrui ni mieus

²⁴⁾ Turinija – istorinė Ptancūzijos provincija su Turo sostine. Vėliau ji padalinta tarp Luaro, Šero ir Endro departamentų. Už ypatingą derlingumą vadinta Prancūzijos sodu. 1040 m. Turinijos grafystė atiteko Anžu grafams. Čia gimę R. Dekartas, O. Balzakas, F. Rablė...

²⁵⁾ Anžu (pranc. Anjou – istorinė sritis Prancūzijos Šiaurės vakaruose. Beveik sutampa su Meno ir Luaros departamentu. Didžiausias miestas – Anžeras.

²⁶⁾ Fincelius de Mirabilibus, lib.xi
Jobus Fincelius (m. 1582) – vokiečių humanistas ir gydytojas. Studijavo Erfurte, Jenoje ir Vitenberge, kur 1549 m. įgijo filosofijos laipsnį. 1562 m. tapo medicinos profesoriumi Veimare. 1568 m. dirbo gydytoju Zwickau. Jo „Apie mūsų meto stebuklus“ (1556) knygoje pateikiama seniausia legendos versija apie Pied Piper’į iš Hamelno, kurioje jisai tapatinamas su velniu. Apie vilkolakius rašo 10-oje dalyje.

²⁷⁾ versipellis - „išverstas kailis”.

²⁸⁾ Petronijus (lot. Petronius) - I a. romėnų Nerono laikų patricijus, spėjamas romano „Satyrikonas“ autorius. Išlikę “Satyrikono” epizodai pasakoja apie trijų jaunuolių, neaiškios praeities ir be moralinių nuostatų, nuotykius.

²⁹⁾ Gajus Lucilijus (Gaius Lucilius, apie 160-103 m. pr.m.e.) – Romos satyrikas, kurio kūrybos teišliko tik apie 1300 eilučių. Poetinę karjerą pradėjo parodijuodamas epinę ir tragišką poeziją. Buvo užkietėjęs viengungis, laikęs, kad žmona – „malonus blogis“ (dulce malum).

³⁰⁾ Plautas (Titus Maccius Plautus, apie 254-184 m. pr.m.e.) – Romos dramaturgas. Jo komedijos yra ankstyviausi išlikę kūriniai lotynų kalba.

³¹⁾ Bartholomeus Spranger (1546-1611) - flamandų dailininkas ir graveris. Tapė įvairiose Romos bažnyčiose. Buvo rūmų dailininkas Vienoje ir Prahoje.

³²⁾ Peter Pamponatius (1462-1525) – italų filosofas iš Mantujos. Buvo labai mažo ūgio, tačiau gilaus proto.

³³⁾ Žanas Bodenas (Jean Bodin, 1530–1596) – prancūzų juristas ir politinis filosofas, Paryžiaus parlamento narys, teisės profesorius Tulūzoje. Žinomas savo suvereniteto teorija, rašiniais apie demonologiją. Išgarsėja „Lengvuoju istorijos mokymosi metodu“ (1566), kuriame ne tik išdėsto savo apmąstymus apie žmonijos vystymąsi, bet ir suformuluoja savo teorijos apmatus, kuriuos vėliau išvystys „Šešiose knygose apie valstybę“ (1576). Anot jo, valstybė yra civilizacijos viršūnė. Tačiau demokratiją vertino kritiškai; kaip ir vergiją, kurią palaipsniui reikėtų naikinti. Pripažino žmogaus teisę rinktis religiją ir Dievą.
1587 m. paveldėjo Lano generalinio prokuroro postą, kuriame teko dalyvauti apie 200 teismų dėl raganavimu kaltinamų moterų, kurių daugelis baigė gyvenimą lauže. Šiai temai skirta knyga „Raganių demonologija“ (1580).

³⁴⁾ Nynauld. De la Lycantrophie [transformation et extase des sorciers].. Paris, 1615, p.52
Jean de Nynauld „De la Lycanthropie“ knyga aiškina, kaip velnias gali žmogų paversti vilku. 7 skyriuje jis daro išvadą, kad visos tariamos transformacijos tėra haliucinacijos.

³⁵⁾ Menkso katės – kačių veislė, išvesta Meno saloje. Jų charakteringu požymiu yra uodegos nebuvimas.

³⁶⁾ De medend[is] human[i] corp[oris malis ars medica...] Corp. lib.i, cap.9

---

Oro grobuonys
Jie tebegyvena!?
Gyvosios ugnys
Helovyno istorija
Lunatizmas ir pilnatis
Dievų ir žmonių akys
Tarp sapno ir tikrovės
Kas - čerauninkės, žolininkai ar raganos?
Gyvieji spinduliai ir gyvasis laukas
Kai dar elniai iš dangaus krisdavo
Blavatskaja. Atmintis mirties akimirką
Arba-arba: spiritualizmo šaknys
Svečiai iš jungiojo pasaulio
Veidrodžio informacinis laukas
Oda: tarp kūno ir dvasios
Mito ir mokslo susidūrimas
Dievų žemiškasis veidrodis
Niagaros didžioji gyvatė
Mėnulio dievinimo ištakos
Kodėl palėpėje bilda?
Vampyrai astrologiškai
Drugelio simbolizmas
Slibinai-gundytojai
Žvilgsnis ir žodis
Sielos klajonės
Papročių paskirtis
Mitologijos skyrius
Religijos skiltis
Vartiklis