Helovyno istorija. Vartiklis

Tradicija trunka jau apie 2000 m. Helovynas – sutrumpinimas iš „All Hallows Eve“ – Visų šventųjų dienos vakaras. Ji kilo šiaurės Europoje, ypač Anglijoje ir Prancūzijos šiaurėje keltų ir Škotijos galų tarpe. Užbaigus rudens darbus, spalio 31 d. jie apsirengdavo žvėrių kailiais ir švęsdavo „Samhain“ (reiškiančią mėnesio pabaigą ir naujų metų pradžią). Apeigoms vadovavo keltų žyniai (druidai); jų metu buvo aukojami Halloween pumpkin

gyvuliai ir rengiamos atsargos atšiauriems žiemos mėnesiams. Druidai tikėjo, kad šiuo metų laiku gyvieji ir mirusieji yra arčiausia vieni kitų.

Saulei besileidžiat, žmonės manė, kad netrukus turi pasirodyti mirtis ir ligos. Buvo užkuriami laužai, turėję nuvyti blogas dvasias. Vėliau šią tradiciją iš keltų perėmė krikščionys – popiežiai Grigalius III¹⁾ ir Grigalius IV²⁾ nusprendė Visų Šventųjų dieną iš gegužės 31 d. perkelti į lapkričio 1 d. Tačiau šventė imta švęsti naudojant florentietišką kalendorių [jame nauja diena prasidėdavo saulei nusileidus], t.y. prieš tai buvusios dienos vakare.

Airiai šią tradiciją atnešė į Šiaurės Ameriką „Didžiojo badmečio“ 1846-ais metu. Laikoma, kad iš šios tradicijos paimtas ir „Džeko žibintas“ (dabar Jack O‘Lantern) – išpjaustytas, imituojant galvą, moliūgas, kurio viduje uždegama žvakė. Tačiau ji gali būti kilusi Amerikoje ilgokai iki airių pasirodymo. Airių folklore pasakojama kitokia „Džeko žibinto“ kilmės istorija:

Džeką persekiojo kaimietis, kurį tasai apvogė dieną. Džekui bėgant per mišką, jis sutiko patį velnią, kuris pasakė, kad šiam „dar ne laikas mirti“. Džekas įkalbėjo velnią pasiversti sidabrine moneta, kuria jis galėtų sumokėti skolą priverčiant dėl monetos susipešti į bažnyčia einančius kaimiečius. Velnias pasivertė, Džekas įsidėjo monetą į piniginę ir ją užrišo. Velnias nežinojo, kad piniginėje yra iš kaimiečių pavogtas kryželis. Tasai iš velnio iškart atėmė visas galias – ir Džekas sutiko išleisti velnią tik šiam pažadėjus palikto jo sielą laisvą.

Praėjus daugeliui metų, kai Džekas mirė, jo sielą laikė esant pernelyg nuodėminga, kad įleistų į dangų, tad jai tebuvo vienas kelias – į pragarą. Tačiau velnias buvo pažadėjęs neimti jo sielos, todėl Džeko į pragarą neįsileido. Džekas paklausė velnio, kaip jam rasti kelią ir kuo pasišviesti. Velnias nusijuokė ir numetė Džekui amžinai žėruojančią žariją. Džekas susirado ropę, išgremžė minkštimą ir išdūrė skyles jos šonuose. Jis į vidų įdėjo žariją ir pradėjo klajoti ieškodamas poilsio vietos, tačiau jis jos niekur negali rasti ir yra priverstas klajoti amžinai.

¹⁾ Grigalius III (Gregorius III, m. 741 m.) – Romos popiežius (nuo 731 m.), šventasis. Buvo paskutiniu popiežiumi-ne eupopiečiu iki pat argentiniečio Pranciškaus. Jo ponfilato metu buvo aktyviai skleidžiama krikščionybė tarp germanų tautų, o taip pat vyko karai su arabais, kai Puatjė mūšyje prie Turo miesto (Prancūzija) Karolis Martelis (pramintas Kūju) sustabdė arabų skverbimąsi į Europą. Aštriai pasisakė prieš kovą su stabų garbinimu, pabrėžė savo palankią poziciją relikvijų garbinimo atžvilgiu. 732 m. uždraudė arklienos vartojimą, nes tai buvo susiję su pagoniškomis apeigomis.

²⁾ Grigalius IV (Gregorius IV, m. 844 m.) – Romos popiežius (nuo 827 m.). Jo pontifikato metu Romai grėsė arabų puldinėjimai, politinį nestabilumą kėlė Karolingų tarpusavio karai. Rūpindamasis Romos apsauga apjuosė ją gynybine siena, Tibro žiotyse pastatė tvirtovę ir uostą. Bandė sutaikyti Frankų imperatorių Liudviką Pamaldųjį ir prieš jį sukilusius sūnus. Jo pastangomis restauruota daug bažnyčių Romoje (perstatė San Marko baziliką), Laterano rūmus, atstatė Trajano vandentiekį. Įsteigė ir populiarino Visų šventųjų šventę (lapkričio 1 d.).

1. Vampyrai. Vampyrai Bulgarijos legendose teturėjo vieną šnervę, per kurią siurbė kraują.

Yra daugybė paaiškinimų apie vampyrus. Tačiau jų ištakas galima atsekti iki iki-krikščioniško vampyro. Slavų žemdirbių tarpe demonų vaidmuo religijoje buvo svarbus. Jie turėjo nemažai vampyrų savybių: gėrė kraują, galėjo virsti gyvūnais, neapkentė žmonių (dar skaitykite Apie vampyrus ir kitas paklydusias sielas bei Vampyrai astrologiškai).

2. Vilkolakiai. Senovės Azijoje vilkolakiai buvo gerbiami, nes laikyti šamanais, įgavusiais kitą formą.

Pradžioje vilkolakius kaltino už serijines žudynes. Dar visai nesenai vilkų užpultų žmonių atvejai buvo gana dažni, ypač Europoje. Nenuostabu, kad vilkams buvo duota antgamtinių savybių. Įdomu, kad istorikai laikė vilkolakius turėjus realų pagrindą – kad tai žmonės sirgę porfirija. Tarp simptomų buvo psichozė, šviesos vėngimas ir rausvi dantys. Taip pat skaitykite Vilkolakiai Viduramžiais ) Halloween costumes

3. Vaiduokliai. Tibeto budistai tikėjo vaiduokliais. Vaiduokliai – bendras reiškinys visose kultūrose. Pomirtinio gyvenimo paslaptis gimdė daugybę aiškinimų. Seniausia vaiduoklių forma vadinta „šešėliais“, požemyje gyvenančiomis žmogaus sielomis. Tai atsekama iki 8 a. pr.m.e. Homero “Odisėjos“. Įdomu, kad vaiduokliai paskatino dar populiaresnį mumijų personažą (pasiūlome Svečiai iš jungiojo pasaulio).

4. Zombiai. Kai kurie Mary Shelley Frankenšteiną laiko pirmuoju zombiu populiariojoje kultūroje. Filmai apie juos nepaprastai populiarūs paskutinius kelis dešimtmečius, tačiau zombių ištakos iš tikro siekia prieš 4 tūkstančius metų sukurtą epą apie Gilgamešą. Vis tik zombiai vakariečius pasiekė iš realaus gyvenimo. W.B. Seabrook'o „Paslaptingoji sala“ aprašo tikrus pasakojimus apie Haiti vūdū kultą. Vakarų afrikiečiai tiki, kad mirusįjį gali atgaivinti bokorai (burtininkai), tačiau visai nemąstančiu ir visiškai paklusniu savo šeimininkui. Tą reiškinį tyrę mokslininkai laiko, kad bokorai stipriai apnuodydavo savo aukas, kurios netekdavo valios. Tada „zombį“ palaidodavo ir atgaivindavo, sukurdami tokią psichologinę traumą, kad auka iš tikro patikėdavo esanti zombiu (skaitykite >>>>>)

Raganavimo ištakos glūdi religijoje, kultūroje bei folklore. Raganų medžioklė vis dar tebevyksta, pvz., Afrikoje žemiau Saharos. Moterys, naudoję užkeikimus ir burtus, yra mitų personažai. Tačiau pirmosios žinios apie raganų persekiojimus yra iš Egipto ir Babilono, kur jos buvo žiauriai baudžiamos. Apogėjų pasiekė Viduramžių Europoje, kur, kaip spėjama, buvo nužudyta 40-100 tūkst. įtariamųjų.

Vieno varsto atstumu nuo Rožkovičių (buvusio Pružansko valsčiaus Bresto apskrityje, dabartinės Baltarusijos pietvakariuose) augo dvi pušys, tarp kurių tuo pačiu metų laiku pasirodydavo moteris palaidais plaukais ir baltu ilgu drabužiu. Kas jai pasimaišydavo, tas tapdavo jos auka: būdavo vedžiojama po pelkes, mirtinai ją nuvargindama. Ir niekas negalėjo nelaimėlio rasti. Nuo raganos išsigelbėjo vos keli žmonės, kurie pasakojo, kad klajodami regėjo dideles ir plačias upes, plačius miškus ir didelius miestus.