Dievų ir žmonių akys. Vartiklis: Astrologija

Senovės mituose Saulė, Menulis ir žvaigždės – dievų akys. Senovės Egipto dievas Ra gyrėsi, kad jam atsimerkus tampa šviesu. Kosmoso akimi buvo laikoma jo mylimojo duktė. Ra akį, t.y. Saulę, buvo pagrobusi ir prarijusi milžiniška gyvatė. Britų muziejuje galima pamatyti gyvatę su akimi „rankose“. Akį dievui Ra grąžino Totas. To garbei per pačią ilgiausią metų dieną buvo švenčiama "akies išgydymo" šventė.

Žvaigždėse taipogi įžvelgiamos dievybių akys. Babilone švytintis ryškus Saturnas buvo laikomas dievo Anu akimi.

Mituose sakoma, kad iš dievų akių atsirado pasaulis ir žmonės. Japonų saulėtoji deivė Amatorasė gimė iš belytės būtybės kairės akies, o Mėnulis – iš dešinės.

Dievų akys dieną ir naktį, kaip Saulė ir Mėnulis, žvelgia į žmones. Senovės Egipte piešė milžinišką akį, plevenančią virš besimeldžiančio žmogaus. Septynios Biblijos dievo Jahvės akys savo žvilgsniu aprėpia visą Žemę. Krikščioniškame mene visa matančio dievo simboliu tapo akis trikampyje – Trejybės ženklas. Dieviškoji akis saugojo gyvą ir mirusį žmogų. Senovės Egipte buvo gaminami akies formos amuletai, saugoję nuo ligų. Geriesiems Dievo akys padėdavo, o piktuosius bausdavo. Egipte tikėjo, kad Horo akis baudžia piktadarius. Biblijoje dieviškosios akys mato bloguosius ir geruosius.

Žmonių akys irgi turi mistinės galios. Augustinas paskelbė mokymą apie trigubą žinojimą arba tris žmogaus akis: pirmoji, nukreipta į jausmus, beveik nepakito nuo Adomo ir Ievos laikų; antroji, reginti vidinį žmogaus pasaulį, to nuopuolio metu apsiblausė, o trečioji ir svarbiausioji beveik apako (skaitykite plačiau apie Augustino trejopo matymo koncepciją).

Dar Senovės Egipte vaivorykštinį akies apvalkalą su lėlyte centre laikė „Saule skylutėje“. Graikų filosofas Plotinas mokė, kad žmogaus akys negalėtų žiūrėti į Saulę, jei pačios nebūtų (kito dydžio) šviesuliu. Tik akys suteikia žmogui pilnai pajusti didybę bei dieviškosios šviesos grožį. Adomas pradžioje matė Dievą savo išorinėmis akimis, nes jo kūnas tebuvo išaustas iš šviesos a dvasinės misterijos. Tačiau paragavus uždrausto vaisiaus, protėvių akys užsimerkė, o likęs fizinis regėjimas prarado sugebėjimą justi dangiškąjį šviesos srautą. Jiems ir jų palikuonims rojus tapo reta išimtimi ir neregimu pasauliu. Žmonės tapo akli, nors ir turi akis.

Jėga, sklindanti iš dvasiškai turtingų asmenybių, suteikia išsigelbėjimą. Jei akys kuo nors išsiskirdavo, - tai jose būdavo įžvelgiamas ypatingos galios šaltinis. Mene akys buvo piešiamos ant įvairių žmogaus kūno vietų: rankų, plaštakų, liemens, įvairiose galvos vietose. Tai rodė žemiškojo regėjimo dvasišką ekvivalentą. Ant rankų vaizduojamos akys rodė aiškiaregystės galią.

Nusikaltusiam ar nusidėjusiam žmogui keičiasi akių išraiška ir iš jų sklinda neigiama energija. Biblijoje nurodoma, kad nedoras dažnai mirkčioja. Egipte sakyta, kad nusikaltėlių akys raudonos ir sklidinos kraujo. Žinoma, kad krikščionių fanatikai išsidurdavo akis, jei manydavo padarė nuodėmę. Kažkokia vienuolė, sužinojusi, jog jos akys apžavėjo jaunuolį, čiupo audimo staklių šaudyklę ir išsidūrė abi akis.

Graikų mito herojus Tiresijus^*) išvydo besimaudančią nuogą Afroditę tuo metu, kai ji lipo iš vandens. Už tai jaunuoliui išlupo akis, nors jis nusižengė ir netyčia. Romėnai manė, kad Izidė savo skriaudikus irgi baudžia apakindama. Kad gyvo žmogaus akys godžios ir nepasotinamos rašoma Talmude. Kai Aleksandras Makedonietis po mirties nebuvo įleistas į rojų, jam buvo įteikta žmogaus akis. Išminčiams patarus, akį padėjo ant vienos svarstyklių lėkštės, o ant kitos sukrovė visą valdovo auksą, kokardą ir karūną. Akis buvo sunkesnė ir tik kai išminčius užpylė ją žemėmis, turtai nusvėrė. Tik tada didysis užkariautojas suprato, kad akis įkūnija godų žmogų, kuriam visko visada maža. Tik palaidojus, jau nebereikia nieko…

Renesanso epochos skulptūrose akys be lėlyčių reiškė perėjimą į anapusinį pasaulį. Jos nėra neregės, nes nemato tik fizinio pasaulio. Jau senovės išminčiai teigė, kad aklasis kartais regi dieviškąją esmę geriau nei regintysis. Aklasis Homeras neabejotinai buvo arčiau dievo nei jo sveiki amžininkai.

Dvasiniai senovės pranašų regėjimai prasidėdavo, kai jiems atsiverdavo „trečioji akis“, matanti tada, kai kitos miega. Buvo manoma, kad ji yra tarp akių ir susijusi su kankorėžine liauka. Graikų dievo Dioniso kelioninė lazda baigėsi pušies kankorėžiu, trečiosios akies atsivėrimo mistiniu simboliu. Manyta, kad lytinė žmogaus energija per atvertą trečiąją akį susilieja su kosmine kuriančiąja dieviškąja energija.

„Chirurginės“ manipuliacijos su akimi Viduramžių alegoriniuose pasakojimuose turi mistinę prasmę. Viename pasakojama, kad vietoje varnos pavogtos akies buvo įstatyta ožio akis. Tai simbolizavo perėjimą nuo Senojo įstatymo į Naująjį bei mistinį Dievo pažinimą.

Tačiau prievartinis akių netekimas buvo vertinamas kaip sunkus nusikaltimas. Akys buvo išdurtos pirmiesiems krikščionių kankiniams. Bizantijoje religiniams ir politiniams priešams žiauriai išdegindavo akis: ties akimi, neliečiant lėlytės, laikė įkaitintą strypą, nuo kurio žmogus „neskausmingai“ prarasdavo regėjimą. Daugelyje mitų ir legendų prarastos akys virsta brangakmeniais ir gėlėmis. Antikinio piemenėlio akys, Dianos numestos ant žemės, virto raudonais gvazdikais.

Jei teisuolio akys skleidžia šviesą ir gėrį, tai demonų akys pilnos pykčio ir skleidžia niųrią šviesą. Vandenis turi raudonas žmogaus delno dydžio akis; nelabojo akys žalios ir dega kaip anglys. Demoniškumo požymis – daugiaakystė. Deivė Hera po daugiaakio milžino Argo žūties jo akimis padabino povo uodegos plunksnas. Pasak kai kurių Viduramžių simbolistų, povo plunksnose įkūnytas velnias.

Žudančioji pusiau žmogiškų, pusiau demoniškų būtybių jėga sutelkta jų vienintelėje akyje. Apvali akis ant mitinių ciklopų kaktos perteikė griovimo idėją, kurią patvirtina jų vardai: Brontas – perkūnas, Steropas – žaibas ir Artas - šviesą nešantis.

Plačiai paplitęs tikėjimas apie žvilgsnio jėgą, galinčią padaryti daug blogio. Mituose minimas užburtas veidas, kai burtininko akys pasiskverbia į žmogaus kūną. Viename paveiksle pavaizduota dvasia-žudikė. Pabaisa turi ilgus ragus ir ant siūlų kabančias akis. Teiresijus užmuša gyvates

Pavojingos buvo Viduramžių Europos raganų akys. Jos dažniausiai buvo raudonos ir „švietė naktį tarsi blėstančios anglys“. Manyta, kad jų lėlytėse buvo galima įžiūrėti ožio, taigi velnio, figūrą (skaitykite apie raganas).

^*) Teiresijas - graikų mituose aklas Tėbų pranašautojas, nimfos Chariklos sūnus; pranašės Mantos tėvas. Žlugus Tėbams, vyko į Delfus, bet pakeliui mirė. Pasakojama, kad apako būdamas 7-ių. Pasak vienos versijos, dievai Teiresiją apakinę, nes šis atskleidęs žmonėms daugiau, nei šie turėję žinoti. Anot kitos (Kalimacho himno), Atėnė (arba Artemidė) jį, šliūkštelėjusi vandens į akis, apakinusi už tai, kad šis pamatęs ją nuogą besimaudančią. Kai Teiresijo motina meldė Atėnę, kad ši grąžintų sūnui regėjimą, ši, negalėdama to padaryti, apvaliusi Teiresijo ausis, kad šis galėtų suprasti paukščių kalbą, be to, davė jam lazdą, parodančią kelią. Dar yra versija, kad kartą Dzeusas susiginčijo su Hera, kas jaučia didesnį malonumą meilės guolyje – vyras ar moteris. Išspręsti ginčą pakvietė Teiresijų, nes šiam yra tekę pabūti tiek vyru, tiek moterimi – mat kartą, išvydęs dvi besiporuojančias gyvates, jis patelę užmušė lazda, už ką dievai jį pavertė moterimi, o kai po 7 m. vėl atsidūrė panašioje situacijoje – užmušė patiną ir atvirto vyru. Tad jis atsakė, kad moteris jaučia 9 kartus didesnį malonumą, už ką supykusi Hera jį apakino, tačiau Dzeusas suteikė pranašystės dovaną ir jo gyvenimą prailgino 9 kartus.
Teiresijo kapas buvęs prie Tilfusos šaltinio; visgi Tėbuose būta jo kenotafo (simbolinio antkapio), o vėlesniais laikais – „observatorijos“, kur, stebint paukščius, būdavo skaitomi pranašiški ženklai.Jis minimas Sofoklio tragedijose „Antigonė“ ir „Karalius Edipas“, Euripido „Finikietėse“ ir „Bachtantėse“ ir kitur.

Augustino trejopo matymo koncepcija

Augustinas savo „Genesi ad litteram“ (401-415, „Pradžios knygos išsamus išaiškinimas“) 12-oje knygoje išdėstė savo koncepciją apie trejopą matymą, apibrėžiančią žmogiško regėjimo arba Dievo pažinimo gradacijas. Kūniškoji rega yra tai, ką mato akys. Dvasinė arba vaizduotės rega yra tai, ką mato sąmonės akys. Ir galiausiai, proto rega yra dieviško nušvitimo dalelė, esanti anapus žmogaus intelekto. Augustinas šiuos tipus laikė tarpusavyje priklausomais, išskyrus trečiąjį. Tad kūniškai regai reikalinga dvasinė rega tam, kad užtikrintų informacijos apdorojimą ir išsaugojimą atmintyje. Dvasinei regai reikia proto gebėjimo suprasti ir išsiaiškinti tai, ką mato, nors ji gali veikti ir be kūniškos regos. Proto regai nereikia kitų regos tipų, nes ji yra grynas žinojimas ir supratimas. Kiekvienam regos tipui Augustinas priskyrė atitinkamą dangaus gradaciją.

Nors ši tema buvo daug aptariama Viduramžiais, tačiau kelis pirmuosius amžius po Augustino mirties tapo apleista. Viena to priežastimi galėjo būti tai, kad ji neturėjo susidomėjimo, nusprendžiančio, kas įtraukiama florilegijas (citatų rinkinius) ¹⁾.

Ankstyviausi Augustino teksto šia tema panaudojimai buvo dviejuose 7-8 a. sandūroje laiškų iš Airijos komentaruose. Pirmajame anoniminis autorius pradėjęs aiškinimu apie Jokūbo laiško 2:8 apie „meilę artimui savo“, toliau pereina prie Augustino trejopo matymo doktrinos. Atseit, trys regos tipai atitinka tris meilės tipus. Antrajame, iš „Tractatus Hilarii“, nuoroda į tris regos tipus, vienok, neturi aiškinamosios svarbos.

¹⁾ Pvz., Italijoje Eugipijaus „Excerpia ex operibus S. Augustini“ (6 a. pradžia) puikiai parodo tą tendenciją. Jis kruopščiai perskaitė „Genesi ad litteram“ ir į savo ištraukų sąvadą įtraukė 14 jos ištraukų, tačiau tarp jų nebuvo nė vienos iš 12 knygos. Tai rodo, kad toji Augustino koncepcija tuomet buvo marginalinė.

Genesi ad litteram. 12 knyga

Joje išaiškinamas išminties ir žinojimo skirtumas bei tai, kas vadinama žinojimu savaime. Aptinkama tam tikra (žemesnioji) trejybė, kuri, nors ir susijusi su vidiniu žmogumi, vis tik neturėtų vadintis Dievo atvaizdu.

1. O dabar pažiūrėkime, kur yra bendra riba tarp išorinio ir vidinio žmogaus. Nes visa, ką sieloje (in animo) turime bendra su gyvūnu, teisingai laikoma priklausančiu išoriniam [žmogui]. Juk išorinis žmogus neturi būti užimamas vien kaip kūnas, nes prie jo šliejasi tam tikra gyvybė, pripildanti kūną, ir visi jutimai, kuriuos turi išorės pajutimui. Kai šių jutimų vaizdiniai, įsitvirtinę atmintyje, vėl atgyja atsiminimuose, tai toji būsena kol kas dar charakterizuoja išorinį [žmogų]. Ir tame mes niekuo nesiskiriame nuo gyvūnų, išskyrus tai, kad savo figūra esame ne sulinkę, o stovime stati. Ir tuo, kad skiriamės nuo jų stačiu kūnu, mes esame įspėti mūsų Sutvėrėjo nepanašėti į gyvūnus ir savo geresniąja dalimi, t.y. siela. [Ir mūsų tikslas] ne tame kad mes patalpintume savo sielą į tai, kas yra labiausiai pakylėta kūne, nes ieškoti ramybės valiai net tokio tipo dalykuose reikia pažeminti sielą. Tačiau, kadangi [mūsų] kūnas natūraliai nukreiptas aukštyn į tai, kas yra aukščiausia tarp kūnų, t.y. dangiškąjį, nes ir siela, esanti dvasine esybe (substantia spiritualis), privalo nusikreipti aukštyn į tai, kas yra aukščiausia tarp dvasinga, tačiau ne per išdidumą, o tikrą pamaldumą.

24. ... Platonas bandė įtikinti, kad žmonių sielos egzistavo ir iki gaudamos kūnus, ir kad tai, ką išmoksta, sužinoma ne kaip nauja, o prisiminama kaip [anksčiau] pažinta. [Taip Platonas mums] praneša apie berniuką, kurio paklausė (neprisimenu, ko) apie geometriją, ir [tas] atsakė taip, tarsi buvo nepaprastai pažangus tame moksle. [Taip nutiko,] nes klausimai jam buvo užduodami nuosekliai ir aiškiai, [tad] jis pamatė tai, ką ir reikėjo pamatyti, ir pasakė tai, ką pamatė. Juk jei tai būtų prisiminimai apie anksčiau žinotus dalykus, tai, žinoma, ne kiekvienas ar toli gražu ne kiekvienas sugebėtų atsakyti taip klausiamas Juk ne kiekvienas ankstesniame gyvenime buvo geometru, nes tie taip gana reti tarp žmonių, kad vargiai būtų surastas bent vienas.

Tad mums greičiau jau verta patikėti tuo, kad suprantančio proto (mentis intellectualis) prigimtis tokia, kad sulig Sutvėrėjo nustatymu jis matė tai, kas paklūsta natūraliai tvarkai protu suvokiamiems dalykams per tam tikrą bekūnišką savo rūšies šviesą (sui generis), panašiai kaip kūniška akis mato tai, kas supą ją toje kūniškoje šviesoje, kokiai priimti ji buvo sukurta. [Tačiau] ir ne todėl jis be [jokio] mokytojo gali atskirti baltą nuo juodo, nes jau žinojo tas [spalvas] iki tol, kol buvo sutvertas kūniškai. Tačiau kodėl tik protu suvokiamų dalykų atžvilgiu gali būti taip, kad kiekvienas, kai klausiamas teisingai, gali atsakyti į tai, kas susiję su mokslu, kuriame jis nėra pažangus? Ir kodėl niekas negali padaryti to su jutiminiais dalykais, išskyrus matytus savo kūne arba tuos, kuriais patikėjo kitų, apie juos žinojusių, žodžiais ar raštais? Ir mes neturime tenkintis tais, kurie praneša, kad Pitagoras iš Samos prisiminė kažką panašaus iš to, ką išgyveno, kai jau buvo čia [, atseit, ] kitame kūne (o taip pat kitais, pasakojančiais apie kitus, [, atseit,] išgyvenusius kažką panašaus savo sąmonėje). Nes tai – klaidingi prisiminimai, kokius mes paprastai išgyvename sapne, kai mums atrodo, tarsi mes darėme tai, ko niekada nedarėme. Panašūs išgyvenimai nutinka net būdraujantiems, įteigtiems piktų ir gudrių dvasių, siekiančių apgauti žmones, įtvirtinant arba pasėjant klaidingą supratimą apie sielų ratą. Iš to galima daryti išvadą, kad jei jie tikrai prisiminė tai, ką čia matė anksčiau, būdami kituose kūnuose, tad tai nutinka daugeliui ar beveik visiems; juk jie laiko, kad kokiu būdu nepaliaujamai iš gyvų tampa mirusiais, tokiu pat būdu ir iš mirusiųjų – gyvais; lyg iš būdraujančių – miegančiais, o iš miegančių – būdraujančiais.