Erotas ir Afroditė. Vartiklis: Mythology: Eros

Erotas - graikų meilės dievas. Homeras jo nemini, jam meilė yra Afroditė. Tuo tarpu Hesiodo „Teogonijoje“ tai vienas keturių pirmapradžių dievų (su Chaosu, Gaja ir Tartaru), kosmogoninių jėgų. Klasikinėje poezijoje Erotas yra Dzeuso (Euripido „Ipolite“) arba Afroditės ir Arėjo (poetas Simonidas^*)) sūnus. Platonas (Sokrato lūpomis) jį laiko skurdo (Penijos) ir turto (Poroso) vaiku, gimusiu tą pačią dieną kaip ir Afroditė - paveldėjęs iš tėvų aistrą turtui, ryžtingumą ir ... likęs benamiu („Puota“). Ciceronas „De nature diarom“ (Apie dievų prigimtį) mini, kad Erotas laikomas Artemidės ir Hermio, Afroditės ir Arėjo ir t.t. sūnumi. Vėliau Graikijoje imta skirti senąjį Erotą, kosminės meilės ir vaisingumo jėgos simbolį, nuo Afroditės pagimdyto jauno meilės dievo. Su Erotu dažnai tapatintas Potas (aistra), šalia jo charitės, mūzos ir pan. Pas romėnus Erotą atitinka Amūras ir Kupidonas.

Helenizmo eroje Erotas yra gudrus ir žiaurus berniukas, įsakinėjantis savo motinai, dažnai vaizduojamas su sparnais, lanku ir strėline bei šaudantis į žmones ir dievus (Apolonijus iš Rodo. Argonautika). Jam nepavaldžios tik Artemidė, Atėnė ir Hestija. Taip atsirado sakmė apie Eroto ir Psichėjos meilę, kai Erotą kamuoja žmogaus sielos personifikacija - Psichėja, žmones vedanti į gėrį, o per Erotą ir į palaimą.

Pagrindinė šventykla Erotui buvo Bojotijoje, kur stovėjo archaiška Eroto formos neapdirbtas akmuo. Ten buvo ir Praksitelio bei Lisipo sukurtos statulos, kuriose Erotas yra žavus jaunikaitis.

Tikros Amūro strėlės

Amūro strėlės egzistuoja tikrovėje! Jomis naudojasi Afrikos bušmenai – kai bušmenas įsimyli, jis iš savo nušauto žvėries kaulo meistrauja ploną strėlytę. Jos ilgis būtinai privalo būti 7 cm (7 laimingas skaičius ir būtinai neša sėkmę). Ją papuošia žolėmis ir gėlėmis. Strėlę išmirko specialiu mišiniu („meilės gėrimu“) ir iššauna tiesiai į nugarą pamiltajai. Sako, kad tai neskausminga.

Laikoma, kad jei strėlė sulūžo, tai įsimylėjėlio tolimesnės pastangos beprasmės. Bet jei strėlė liko sveika, toliau priešintis beviltiška – tenka tekėti.

Ankstesniajame mite Afroditė kildinama iš kraujo, nutekėjusio Kronui iškastravus Uraną, kuris nutiško ant jūros vandens prie Kytiros krantų (tad ir vadinta Kytirėja) ir suputojo (Hesiodas). Tai aiškina ne tik jos vardą, „kilusioji iš putų“ (afros - puta), bet ir vieną epitetų, Andiomenė, „atsiradusi jūros paviršiuje“. O dar senesnis mitas ją laiko archaiška chtoniška būtybe. Hesiodas irgi mini, kad iš Urano kraujo radosi erinijos ir titanai, kurie vyresni už Dzeusą - tad vyresnė už jį turi būti ir Afroditė. Vėlesniajame mite, ji Dzeuso ir Dionės dukra (Homeras, Iliada).

Deivės archaiškumą paliudija ir juosta, atiduota Herai, kad ši sugundytų Dzeusą. Joje buvo įausti gundantys žodžiai, meilė, aistra, - tai, kas apsvaigina net išminčius. (Homeras, Iliada). Vėliau archajiškoji Afroditė, duodanti seksualumą ir vaisingumą, virsta žaisminga ir koketiška Olimpo deive. Visi paklūsta jai ir net nori vesti. „Odisėjoje“ ji Hefaisto žmona. Šlubas Hefaistas, nagingiausias, bet ir negražiausias dievas, dirba kalvėje, o nuolat jam neištikima Afroditė guli savo miegamajame, šukuojasi auksinėmis šukomis ir priima viešnias - Herą ir Atėnę (Apolonijus iš Rodo. Argonautika). Afroditė rūpinasi trojėnais, todėl Pariui pažada Helenės meilę, jį išgelbsti iš Menelajo. Ji myli trojėną Anchisą (Enėjas - jų sūnus). Ji myli ir karo dievą Arėją (gal todėl ir laikyta karingąja deive, Arėja). Apie tai rašo ir Hesiodas, kur jiedu turėjo 5 vaikus: Erotą, Anterotą, Fobą, Deimą ir Harmoniją. Tad Hefaistas padaro nematomus tinklus, į kuriuos pagauna Afroditę su Arėjumi meilės glėbyje. Juos pamatę dievai juokėsi, o kai Poseidono paprašytas Hefaistas juos išlaisvina, šiedu iškart išsiskiria - Arėjas nulekia į Trakiją, o Afroditė į Kretą.

Afroditės kultas sietas su jūra yra kildinamas iš Azijos (Sirijoje, apie tai Lukianas parašė traktatą „Apie Sirijos deivę“). Ji, kaip ir finikiečių Astartė, įkūnijo kuriamąsias gamtos jėgas, pripildė kosmosą galinga visa persmelkiančia meile. Žmonės ją įsivaizdavo kaip derlingumo, amžino pavasario ir gyvybės deivę tai išreikšdami epitetais: sodų Afroditė, laukų Afroditė ir pan. Visur ją lydi horos ir charitės (Homeras. Iliada, Odisėja), nimfos; ją supa anemonės, narcizai, rožės, mirtos, lelijos... Kaip ir Astartė bei Babilono-Asirijos Ištarė, Egipto Izidė yra lydima laukinių žvėrių: vilkų, lokių, liūtų... Juos ji sutramdo ir perteikia meilės aistrą. Tuo ji priartėja prie Kibelės.

Afroditė laikyta ir santuokos deive (simbolis - vėžlys). Ji padeda mylintiems ir baudžia meilės nepripažįstančius (Ipolitas, Narcizas). Ji įkvėpė nedorą meilę Pasifajai ir Mirai, o

Astartė - semitų deivė, Baalo žmona arba sesuo. Siejama su derlingumu, vaisingumu, seksualumu ir karu. Jos simboliu buvo liūtė, žirgas, sfinksas, balandis ir žvaigždė apskritime (Venera). Tapatinta su Afrodite ir romėnų Junona. Babiloniečių atitikmuo – Ištarė (Astartė – graikiškas Ištarės atitikmuo; iškraipytas variantas - Atargata arba Tarata).
Jos kultas Izraelyje žinomas nuo 14 a. pr.m.e., dažnai minima Biblijoje, o aramėjiški tekstai iš Viršutinio Egipto ją mini kaip Jahvės žmoną (iki monotistinės reformos). Helenistiniu laikotarpiu susilieka Anata ir Astartė – imant ją vaizduoti kaip apnuogintą moterį su lelija arba žalčiu (arba ant žirgo su kalaviju). Jos kulto pagrindiniu miestu buvo Memfis.
O Finikijoje ji garbinta kaip svarbiausia moteriška dievybė, „Dievų motina“, kuri suteikia gyvybę. Ji sieta su Mėnuliu ir Venera. Kai jos vyrą (Saulę) įveikė tamsos jėgos, ji verkia stovėdama ant Mėnulio pjautuvo rankoje laikydama kryžių (beje, panašiai vaizduota ir krikščionių mergelė Marija).

Hipsipilei ir lemnietėms davė bjaurų kvapą. Vėliau dangiškoji Afroditė (Uranija) buvo priešpastatoma liaudiškajai (Pandemos), kurią Platonas „Puotoje“ laiko vulgaria ir visiems prieinama (simbolis - ožys). Tokia ji nėra siejama su dangumi - tai tik Dionės ir Dzeuso dukra.

Pagrindinė Afroditės garbinimo vieta buvo Kipras, kur jungėsi graikiškieji ir azijietiškieji papročiai. Afroditės šventyklos stovėjo graikų uostuose, salose.Daugybė jų buvo Korinte, Bojonijoje, Mesenijoje, Kretos Pafe, Kiteroje. Finikiečiai atnešė Afroditės kultą į Siciliją, kur nuo Eriko kalno ji gavo epitetą Erikinė.

Romėnai Afroditę tapatino su Venera, iki tol buvusia sodų, pavasario, žydinčios gamtos deive. Valdant Cezariui ir Augustui Venerą paskelbė romėnų tautos ir Julijų giminės pramote (mat Julijai kilo iš Enėjo, Lukrecijus). Balandžio mėnesį moterys švęsdavo Veneros šventę (Ovidijus).

^*) Simonidas iš Kėjos (apie 556-468 m. pr.m.e.) – graikų poetas lyrikas, gimęs Kėjos saloje, Aleksandrijos mokslininkų įtrauktas į Devynių lyrikų sąrašą. Atvyko į Atėnus ir buvo gerbiamas tirono Hiparcho, kurį nužudžius (514 m. pr.m.e.), pasišalino į Tesaliją. Į Atėnus grįžo po Maratono mūšio (490 m. pr.m.e.). Ilgą laiką vadovavo chorams ir kūrė ditirambinius himnus Dioniso šventėms. Didžiausio pripažinimo sulaukė po graikų-persų karų, kai apdainavo garsiąsias kautynes. Tačiau iki mūsų dienų išliko tik 3 trumpos elegijos ir keletas epigramų ir epitafijų ir apie 90 lyrikos fragmentų. Jis paveikė ir poetinės veiklos koncepciją bei praktiką, teigdamas, kad poeto globėjas, užsakęs eilėraštį, privalo tinkamai atsilyginti – tad laikomas pirmuoju poetu, kūrusiu už atlygį, gaudamas nemažas sumas. Kaip mokslininkas, laikomas mnemonikos pradininku ir graikų abėcėlės pertvarkytoju.

Artumas dviese yra utopija, kurios neapsakomai ilgisi žmonės... Meilei nereikia visos visuomenės ir jos pritarimo... Kiekvienas išgyvena meilę kaip grynai asmeninį jausmų antplūdį....

Meilė nėra jaunuolių privilegija. Ir brandaus amžiaus ją išgyvenę žmonės teigia, kad šis nuostabus jausmas išvaduoja iš rutinos, depresijos, gyvenimas tampa intensyvesnis. Be to, .. . meilė labai teigiamai veikia sveikatą.

Taip yra dėl to, kad sulaukę tam tikrų metų rožinius akinius žmonės palieka stalčiuje. Todėl partnerį iš esmės mato tokį, koks jis i tikrųjų yra. Ir gilus nusivylimas po pirmojo meilės svaigulio jiems negresia.

Brandi meilė auga lėtai ir dėl šios priežasties nebūna akla. Žmonės išsiaiškina savo jausmus ir gerai žino, kas vyksta.... Neretai brandžių partnerių meilė išsirutulioja iš senos draugystės. Jie nuo pat pradžių žino, ko tikėtis iš kito žmogaus ir kokių kompromisų teks imtis, todėl nekliedi dėl nepasiekiamų svajonių....

Brandūs įsimylėjėliai taip pat suvokia, jog meilė nėra pastovi vertybė. Jie žino, ką reikia daryti, norint ją išsaugoti, ir yra pasirengę dėti nemažai pastangų, kad jų ryšis būtų kokybiškas.

Tokia sąmoningai išgyvenama meilė būna kur kas stabilesnė už jaunystės svaigulį ant debesų. Pabandykite tai paneigti nemeluodami sau.