B. Raselas. Ar yra Dievas? (1952)

Apie autorių žr. >>>>>

Į klausimą „Ar yra Dievas?“ dėl skirtingų priežasčių skirtingai atsakė skirtingos bendruomenės ir skirtingi individai. Absoliuti dauguma žmonių priima vyraujančią jų bendruomenės nuomonę. Ankstyviausiais laikais, apie kuriuos žinome, kiekvienas tikėjo daugeliu dievų. Žydai pirmieji ėmė tikėti tik vienu Dievu. Pirmojo įstatymo, kai jis buvo ką tik įvestas, buvo labai sunku laikytis, nes žydai tebetikėjo, kad Baalas1), Aštartė2), Dagonas3), Molochas ir kiti buvo tikrais dievais, tačiau nusidėjo, nes padėjo žydų priešams. Žingsnis nuo to, kad jie nusidėję, prie to, kad jie neegzistuoja, buvo sunkus. Buvo metas, būtent valdant Antiochui IV, kai buvo energingai bandoma helenizuoti žydus. Antiochas išleido įsakus, kad žydai privalo valgyti kiaulieną, liautis apipjaustinėti ir pradėti maudytis. Dauguma žydų Jeruzalėje pakluso, tačiau kaimiškuose rajonuose pasipriešinimas buvo atkaklesnis ir, vadovaujant Makabėjams, žydai pagaliau iškovojo teisę laikytis savo dogmų ir papročių. Monoteizmą, kuris Antiocho persekiojimų pradžioje tebuvo vienos mažos tautos dalies tikėjimas, perėmė krikščionybė, o vėliau islamas, ir tapo dominuojančiu pasaulyje į vakarus nuo Indijos. Į rytus nuo Indijos jis neturėjo sėkmės: induizme buvo daug dievų, budizmas savo primityviąja forma neturėjo nė vieno dievo, o nuo 11 a. konfucionizmas irgi neturėjo jokio dievo. Tačiau jei apie religijos teisingumą spręsime pagal jos pasisekimą pasaulyje, argumentas monoteizmo naudai yra labai stiprus, nes jis turi didžiausią armiją, didžiausią laivyną ir sukaupęs didžiausius turtus. Mūsų laikais šis argumentas ne toks lemiamas. Tiesa, kad Japonijos Is God there? nekrikščioniška grėsmė pašalinta, tačiau krikščionys dabar susidūrė su ateistinių maskvėnų grėsme, ir nėra tikra, kai kas nors tikisi, kad atominė bomba bus lemiamu argumentu teizmo pusėje.

Tačiau meskim ši politinį ir geografinį religijų nagrinėjimą, kurio vis labiau atsisako mąstantys žmonės nuo pat senovės Graikijos laikų. Net tada buvo žmonių, kurie nesitenkino pasyviu kaimynų nuomonės religijos atžvilgiu palaikymu, o stengėsi surasti, ką protas ir filosofija gali pasakyti apie tai. Komerciniuose Jonijos centruose, kuriuose išsivystė filosofija, 6 a. pr.m..e. buvo laisvamanių mąstytojų. Lyginant su šiuolaikiniais laisvamaniais, jų uždavinys buvo lengvas, nes Olimpo dievai, kad ir turėję poetinio šarmo, vargiai galėjo atlaikyti metafizikos panaudojimą. Populiarumą įgavo su orfikais (kuriems daug kuo dėkinga krikščionybė) ir, iš filosofijos pusės, Platonu, iš kurio graikai išrutuliojo filosofinį monoteizmą, labai besiskiriantį nuo politinio ir nacionalistinio žydų monoteizmo. Kai graikų pasaulis priėmė krikščionybę, jis naujas dogmas derimo su platoniškąja metafizika ir taip atsirado teologija. Katalikų teologai, pradedant Šv. Augustino laikais, tikėjo, kad Dievo egzistavimą galima įrodyti protaujant. Jų argumentus 13-me amžiuje išbaigta forma pateikė Šv. Tomas Akvinietis. 17-me a. prasidėjus šiuolaikinei filosofijai, Dekartas ir Leibnicas kažkaip nušlifavo senus argumentus ir didele jų pastangų dėka pamaldumas išliko intelektualiai gerbtinas. Tačiau Lokas4), nors pats buvo įsitikinęs krikščionis, išklibino senųjų argumentų teorinius pagrindus ir daugelis jo pasekėjų, ypač Prancūzijoje, tapo ateistais. Nesigilinsiu į jų filosofinių argumentų dėl Dievo egzistavimo subtilybes. Tarp jų yra, kaip aš manau, tik vienas, tebeturintis svorį tarp filosofų, - tai Pirmosios priežasties argumentas. Pagal jį, kadangi visa, kas įvyksta, turi priežastį. Turėtų būti Pirmoji priežasties, nuo kurios prasidėjo visa seka. Tačiau argumentas turi tokį pat trūkumą, kaip tasai apie dramblį ir vėžlį. Pasakoja (nežinau, kiek tai teisinga), kad vienas indų išminčius tikėjo, kad Žemė laikosi ant dramblio. Paklaustas, ant ko stovi dramblys, atsakė, kad ant vėžlio. O paklausatas, ant ko stovi vėžlys, atsakė: „Pavargau nuo šito. Siūlau keisti temą“. Tai parodo nepakankamą Pirmosios priežasties pagrįstumą. Tačiau jį teberasite ultra-šiuolaikiniuose fizikos traktatuose, laikančiuose, kad fizikiniai procesai galiausiai praeityje privalo turėti staigų prasidėjimą, kas yra dėl Dieviškojo sutvėrimo. Jie susilaiko nuo bandymų parodyti, kad toji hipotezė padaro dalyką suprantamesnį.

Scholastinius argumentus apie Aukščiausios būtybės egzistavimą dabar atmeta dauguma protestantų teologų remiantis naujais argumentais, kuriuos, pagal mane, jau negalima patobulinti. Scholastiniai argumentai buvo autentiškos mąstymo pastangos ir, jei jų samprotavimai būtų buvę nepajudinami, būtų parodę savo išvadų teisingumą. Naujieji argumentai, kuriems pirmenybę atiduoda modernistai, yra migloti ir modernistai su panieka atmeta bet kokias pastangas juos patikslinti. Čia kreipiamasi į širdį kaip priešingybę protui. Nelaikoma, kad atmetantys naujus argumentus nėra logiški, o tik, kad jiems trūksta gilaus pojūčio ar moralinio pagrindo. Vis tik panagrinėkime šiuolaikinius argumentus ir pažiūrėti, ar juose yra kažkas, ką jie įrodo.

Vienas pamėgtų argumentų yra iš evoliucijos. Kadaise pasaulyje nebuvo gyvybės, o kai ji atsirado, tai tebuvo niekingas žalias gleivių gabalėlis ar koks kitas nelabai įdomus dalykas. Palaipsniui ji išsivystė į gyvūnus ir augalus, o galiausiai atsirado ŽMOGUS. Žmogus, kaip mus tikina teologai, yra toks tobula Būtybė, kad būtų laikomas kulminacija, kurios preliudija prieš daugelį amžių buvo krumslelis ir gleivių gniužulėlis Aš manau, kad teologai privalo būti laimingi dėl savo žmogiškų kontaktų. Jie man neatrodo davę pakankamą svorį Hitleriui ar Belzeno žvėriui5). Leiskite mums tikėtis. Tačiau, puoselėjant šią viltį, atsisakome patirties ir prieglobsčio ieškome optimizme, kurį istorija mažai palaiko.

Yra ir daugiau prieštaravimų šiam evoliuciniam optimizmui. Yra daug priežasčių tikėti, kad gyvybė mūsų planetoje nesitęs amžinai, tad bet koks optimizmas, besiremiantis žemiška istorija, turėtų būti laikinas ir yra ribotas. Žinoma, gyvybė gali būti ir kitur, tačiau, net jei ji yra, nieko apie ją nežinome ir neturime priežasčių laikyti, kad ji labiau panaši į dorus teologus, o ne Hitlerį. Žemė yra labai mažas Visatos kampelis. Ji maža Saulės sistemos dalis. Saulės sistema yra maža Paukščių tako dalis. Ir Paukščių takas yra maža dalelė tarp daugybės milijonų galaktikų, kuris nustatė šiuolaikiniai teleskopai. Šiame nesvarbiame kosmoso kampelyje yra trumpas intarpas tarp dviejų epochų, kuriose nėra gyvybės. Šiame trumpame intarpe yra dar trumpesnis, kurio metu randasi žmogus. Jei iš tikro žmogus yra Visatos tikslas, priešistorė atrodo per ilga. Tai primena vieną nuobodų džentelmeną, kuris pasakoja nenutrūkstamą visiems neįdomų anekdotą su labai trumpa pabaiga. Nemanau, kad teologai rodo pakankamą pamaldumą, kas leidžia daryti tokį palyginimą.

Vienas teologų trūkumas visais laikais buvo mūsų planetos svarbos pervertinimas. Be jokių abejonių, tai gana natūralu net laikais iki Koperniko, kai manyta, kad dangus sukasi aplink Žemę. Bet po Koperniko ir dar vėliau šiuolaikiniais laikais, ištyrus tolimas sritis, tas Žemės sureikšminimas tampa tiesiog provincialus. Jei Visata turėjo Kūrėją, sunkiai suprantama, kad jis domėjosi mūsų mažu kampeliu. Ir, jei jis nesidomėjo, jo vertybės turėjo skirtis nuo mūsų, nes didžiojoje sričių dalyje gyvybė negalima.

Yra moralinis argumentas dėl Dievo egzistavimo, kurį išpopuliarino Viljamas Džeimsas6). Anot jo, mes turėtume tikėti Dievu, nes kitaip negalėtume elgtis dorai. Pirmas ir didžiausias prieštaravimas šiam argumentui yra kad, geriausiu atveju, jis negali įrodyti, kad yra Dievas, o tik politikai ir edukatoriai galėtų bandyti priversti žmones galvoti, kad tasai yra. Ar tai gali būti padaryta, yra ne teologinis, o politinis klausimas. Argumento tokio pat tipo kaip tie, kuriais vaikai raginami gerbti vėliavą. Žmogus, turintis autentišką religinį jausmą, nesitenkins požiūriu, kad tikėjimas Dievu yra naudingas, nes bus bandoma sužinoti, ar Dievas yra. Absurdiška aiškinti, kad tiedu klausimai yra vienodi. Vaikystėje tikėjimas Kalėdų seneliu yra naudingas, tačiau suaugę žmonės negalvoja, kad tai įrodo, kad Kalėdų senelis realiai egzistuoja.

Kadangi mes neaptariame politikos, tai galime laikyti pakankamu moralinio argumento paneigimu, tačiau, matyt, tai verta pratęsti kiek vėlesniam laikui. Yra, visų pirma, labai abejotina, ar tikėjimas Dievu turi visus tuos moralinius poveikius, kurie jam priskiriami. Daugelis istorijai žinomų geriausių žmonių buvo netikinčiais. Džonas Stiuartas Milas7) gali būti tokiu pavyzdžiu. Ir daug blogiausių žmonių, žinomų istorijai, buvo tikinčiaisiais. Tam yra nesuskaičiuojamas kiekis pavyzdžių. Tipiniu pavyzdžiu galėtų būti Henris VIII8).

Tačiau gali būti, kad visad pražūtinga, kai vyriausybės stengiasi įpiršti nuomonę apie savo naudingumą, o ne savo tiesą. Kai tik tai padaroma, būtina įvedama cenzūra, kad neleistų priešingų argumentų, ir manoma, kad yra protinga, trukdyti mąstyti jaunimui bijant „pavojingų minčių“. Kai tokios blogos praktikos pritaikomos prieš religiją, kaip Sovietų Rusijoje, teologai gali matyti, kad jos blogos, tačiau jos taip pat blogos, kai panaudojamos ginant tai, ką teologai laiko geru dalyku. Mąstymo laisvė ir įprotis teikti reikšmę faktams yra žymiai didesnės moralinės svarbos nei tikėjimas viena ar kita teologine dogma. Dėl viso to negalima laikyti, kad teologiniai tikėjimai turėtų teigti savo naudingumą neatsižvelgiant į tiesą.

Egzistuoja paprastesnė ir naivesnė to paties argumento forma, patinkanti daugeliui asmenų. Žmonės sakys mums, kad be religijos paguodos jie būtų labai nelaimingi. Tiek, kiek tai teisinga, tai bailio argumentas. Niekas, o tik bailys gali sąmoningai rinktis gyventi kvailių rojuje. Kai vyras įtaria žmoną neištikimybe, jis nemano, kad geriau užsimerkti prieš faktus. Ir aš negaliu matyti, kodėl faktų ignoravimas turėtų būti niekingas vienu atveju ir keliantis pasigėrėjimą kitu atveju. Nepaisant šio argumento, religijos svarba asmens laimei yra pernelyg perdėta. Ar jūs laimingi ar nelaimingi priklauso nuo daugelio veiksnių. Dauguma žmonių nori geros sveikatos ir sotaus valgio. Jiems reikia geros socialinės aplinkos nuomonės apie jį ir artimųjų meilės. Jie nori ne tik fizinės sveikatos, bet ir sveiko proto. Gavę tuos dalykus, daugelis žmonių bus laimingi nepriklausomai nuo teologijos. Be jų, dauguma žmonių bus nelaimingi, nepriklausomai nuo teologijos. Galvodamas apie pažįstamus žmones, nerandu to vidurkio, kuris tikinčiuosius padarytų laimingesnes nei netikinčius.

Perėjęs prie savo tikėjimo, nesugebu išskirti jokio tikslo Visatoje, ir net dar labiau neturiu noro jį išskirti. Tie, kurie įsivaizduoja, kad kosmoso evoliucijos vyksmas lėtai linksta prie kažkokios Dievui malonios tobulybės, yra logiškai pasmerkti (nors jei paprastai to nesuvokia) požiūriui, kad Kūrėjas nėra visagalis arba, jei jis būtų visagalis, iškart nesivargindamas būtų padaręs tą galutinį variantą. Aš nematau jokios tobulybės, link kurios vystosi Visata. Pagal fizikus, energija darysis vis vienodžiau pasiskirsčiusi tol, kol taps visai nenaudinga. Palaipsniui visa, ką laikome įdomiais ir maloniais dalykais, kaip kad gyvybė ir šviesa, dings – taip bent jie tikina mus. Kosmosas yra tarsi teatras, kurioje vaidinama tik viena pjesė, tačiau, nusileidus užuolaidai, teatras lieka šaltas ir tuščias tol, kol visai sugriūva. Netvirtinu visu rimtumu, kad taip bus. Tam gali reikia daugiau žinių nei turime. Aš tik sakau tai, kas yra tikėtina pagal dabar žinomus faktus. Aš dogmatiškai netvirtinu, kad nėra kosminio tikslo, o tik sakau, kad nėra nė mažiausio fakto, rodančio, kad jis yra.

Pasakysiu daugiau, kad jei būtų tikslas ir tasai tikslas būtų Visagalio Kūrėjo, tada tasai Kūrėjas, toli gražu ne toks mylintis ir švelnus, kaip sakoma, turėtų būti sunkiai suvokiamo nedoros laipsnio. Žmogus, nužudęs žmogų, laikomas blogu žmogumi. Visagalė dievybė, jei tokia yra, žudo visus. Žmogus, sąmoningai sukėlęs kitam skausmą vėžio pavidalu, būtų laikomas išgama. Tačiau Kūrėjas, turėdamas žinias ir galią, reikalingą tam, kad vaikams padarytų gerą darbą, vietoje to pasirenka bloga darymą, kas šiaip sutinkama su neapykanta. Tačiau Dievas, jei Jis egzistuoja, taip renkasi daugelio savo vaikų atžvilgiu. Visa visagalio Dievo koncepcija, kurią bedieviška kritikuoti, galėjo kilti tik esant rytietiškiems despotizmams, kai suverenai, nepaisant nepastovių žiaurumų, mėgaujasi vergų liaupsėmis. Tai psichologija atitinkanti tą pasenusią politinė sistemą, kuri pavėluotai rado vietą ortodoksinėje teologijoje.

Yra, tiesa, modernistinė teizmo forma, pagal kurią Dievas nėra visagalis, tačiau stengiasi kiek gali nepaisydamas sunkumų, su kuriais susiduria. Šis požiūris, nors ir naujas tarp krikščionių, nėra naujas mąstymo istorijoje. Jis, faktiškai, randamas pas Platoną. Nemanau, kad galima įrodyti, kad šis požiūris klaidingas. Manau, kad visa, kas gali būti pasakyta, yra tai, kad nėra pozityvios priežasties jo naudai. Russel teapot movement logo

Daugelis ortodoksų kalba taip, tarsi labiau būtų skeptikų reikalas paneigti dogmas, o ne dogmatikų – jas įrodyti. Tai yra, žinoma, klaida. Jei tarčiau, kad tarp elipsine orbita Žemės ir Marso aplink Saulę sukasi kiniško porceliano arbatinukas9), niekas negalėtų paneigti mano teiginio, jei aš apdairiai pridėčiau, kad arbatinukas yra per mažas, kad jį galėtų pamatyti net galingiausi teleskopai. Ir jei dar pareikščiau, kad, kadangi mano tvirtinimas negali būti paneigtas, žmogaus supratimui būtų netoleruotina abejonės šiuo klausimu prielaida, tada aš teisingai būčiau palaikytas kalbančiu nesąmones. Bet jei vis dėlto tokio arbatinuko egzistavimas būtų patvirtintas kokioje nors senovinėje knygoje, mokomas kaip šventa tiesa kiekvieną sekmadienį ir pamažu įteigiamas vaikams mokykloje, svyravimas, ar tikėti tuo, ar ne, taptų ekscentriškumo žyme ir nukreiptų dvejojantįjį psichologo jurisdikcijon apsišvietusiųjų amžiuje arba inkvizitoriaus akiratin ankstesniuose laikuose.

Yra įprasta laikyti, kad, jei tikėjimas plačiai paplitęs, jame turėtų būti kažkas prasminga. Nemanau, kad tokio požiūrio turėtų laikytis kiekvienas, kuris studijavo istoriją. Praktiškai visi laukinių žmonių tikėjimai yra absurdiški. Ankstyvosiose civilizacijose galėjo būti apie 1% apie ką kažkas buvo pasakyta. Mūsų dienomis.. Tačiau čia privalau būti atidus. Visi žinome apie absurdiškus tikėjimus Sovietų Rusijoje. Jei mes protestantai, žinome, kad katalikai turi absurdiškų tikėjimų. Jei mes katalikai, žinome, kad protestantai turi absurdiškų tikėjimų. Jei esame konservatoriai, mes stebimės prietarais sutinkamais Darbo partijoje. Jei esame socialistais, mes apstulbinti konservatorių patiklumo. Aš nežinau, brangus skaitytojau, koks yra jūsų tikėjimas, tačiau koks jis bebūtų, turite pripažinti, kad 9/10 tikėjimų tarp 9/10 žmonijos yra visiškai neracionalūs. Įtartinais tikėjimais yra, žinoma, tie, kurių nesilaikote. Tad aš iš anksto nusistatęs abejoti kažkuo, kas ilgą laiką buvo laikomas teisingu, ypač kai toji nuomonė vyravo tik tam tikruose geografiniame regionuose, kaip yra visais teologinių nuomonių atvejais.

Mano išvada ta, kad nėra priežasties tikėti nė viena tradicinės teologijos dogma ir, daugiau, nėra priežasties tikėtis, kad jos teisingos. Žmogus tol, kol nėra gamtos jėgų subjektas, yra laisvas savo likimo kalvis. Jo atsakomybė, taigi ir galimybė.

Išnašos

1) Baalas - šiaurės vakarų semitų dievas („šeimininkas“), iš kurio kilęs Belzebubo vardas.

2) Aštartė - semitų (finikiečių) deivė, Baalo žmona, siejama su vaisingumu, seksualumu. Babiloniečiai vadino Ištarte.

3) Dagonas - asirų-babiloniečių (vakarų semitų) derlingumo dievas, išmokęs dirbti žemę, sėti javus ir kepti duoną. Vaizduotas kaip žmogus su žuvies uodega.

4) Džonas Lokas (1632-1704) – anglų filosofas, politikas ir pedagogas, empirizmo ir liberalizmo atstovas, kuris paskatino sensualizmo plitimą. Jo idėjos padarė įtaką epistemologijos ir politinės filosofijos vystymuisi (jo mintys atsispindi JAV Nepriklausomybės deklaracijoje). Laikomas įtakingu Švietimo epochos mąstytoju. Skelbė, kad protas yra „švarus lapas“ (t.y., gimstama be įgimtų idėjų).
Daugiau >>>>>

5) Belzeno žvėrimi Juozapas Krameris (1906-1945), buvęs nacių Bergen- Belzeno koncentracijos stovyklos komendantu, asmeniškai kaltu už tūkstančių žmonių nužudymą. Po karo buvo apkaltintas karo nusikaltimais ir pakartas Chamelno kalėjime.

6) Viljamas Džeimsas (1842-1910) – amerikiečių filosofas ir psichologas, plėtojęs psichologinėįir instrumentinį pragmatizmą, funkcionalizmą. Jam religijos vertybė buvo sugebėjime padėti žmonėms įgauti pozityvų požiūrį į gyvenimą. Skaitykite daugiau >>>>>

7) Džonas Stiuartas Milas (1806-1873) – britų filosofas, politinės ekonomikos atstovas ir politikas. pagrindė liberalizmo ir utilitarizmo teorijas. Jis teigė žmogaus asmeninės laisvės viršenybę prieš valstybės kontrolę.

8) Henris VIII (1491-1547) – Anglijos karalius. Jo valdymo metu buvo išformuoti vienuolynai ir sudaryta Anglijos ir Velso unija. Išleido keletas aktų, atskyrusių Anglijos bažnyčią nuo Romos katalikų bažnyčios ir įtvirtinančių karalių kaip Anglijos bažnyčios aukščiausią vadovą. Žinomas kaip aistringas lošėjas ir žaidėjas kauliukais.

8) Ši analogija įgavo „Raselo arbatinuko“ pavadinimą (daugiau žr. >>>>> ). Ji siekia parodyti, kad įrodymo našta tenka teigiančiajai pusei. Raselo arbatinuko argumentas ar jo analogijos dažnai naudojamos ateistų diskusijose su tikinčiaisiais. Vėliau populiariomis tapo ir kitos analogijos, pvz., Skrajojančio Spagečių Monstro ir pan.

Karlas Poperis
Agnosticizmas
Raselo arbatinukas
Patarimai ieškančiam Dievo
Objektyvizmas (Ayn Rand)
P. Fejerabendas prieš mokslą
Neapibrėžtumas, tikimybė ir prognozė
Į komunizmą – atsisakant Dievo
B. Raselas. Laisva mintis ir oficialioji propaganda
Kibernetikos istorijos etiudai, V. Nalimovas
Šiuolaikinė fizika – į tiesą panašus mitas?
Thomas Nagel. Ką reiškia būti šikšnosparniu?
Ultimatyvi logika: Iki begalybės ir toliau
K. Jaspersas. Filosofinis gyvenimo būdas
Dviejų filosofinės logikos paradigmų kova
Mokslo filosofas Tomas Kunas
Betarpiško pažinimo problema 17 a. filosofijoje
Gotfydas Vilhelmas Leibnicas
P. Florenskio teoantropokosmizmas
Džonas Lokas. Apie auklėjimą
Benediktas Spinoza
Filosofijos puslapis
Vartiklio naujienos