Ši ištrauka iš baigiamojo „Mekos atvėrimų“ skyriaus, sudaryto kaip „pamokslai” arba „nurodymai“ (vasaja) muridams - sufijų šeichų mokiniams. Aišku, kad pagrindine jų tema bus moralinio pobūdžio klausimai. Vis tik sufizmo mokymas pasižymi dideliu sudedamųjų dalių organiškumu ir artumu – tad moralinius klausimus galima suprasti nagrinėjant kartu su ontologijos, gnoseologijos ir net estetikos klausimais. Tad siūlome pasiskaityti apie Ibn Arabi filosofijos pagrindus.

Patarimai ieškančiam Dievo
Ištrauka iš Ibn-Arabi „Mekos atvėrimų“ (al-Futuhat...)

Jei sutiksi žinantįjį, tačiau nepanaudojantį savo žinių, pasinaudok, su juo pagarbiai elgdamasis1), savo žinojimu, perduotum žinančiajam, – nes jis žinantis – ką pridera. Ir tegu tavęs nuo to neatbaido tojo [žinančiojo] netikusi būsena, juk jis palei Dievą turi savo žinojimo laipsnį [daradža]. Prisikėlimo dieną kiekvienas žmogus bus pašauktas2) kartu su tuo, kurį mylėjo. Kas savyje lavina3) kokį nors dievišką bruožą, tas Prisikėlimo dieną paims [kasaba] tąjį atributą ir jame4) bus [Dievo] pašauktas.

Daryk visa, ką žinai, kad tinka Dievui ir ką Dievas myli, ir atsiduok tiems dalykams lengva širdimi. Jei, ištroškęs Dievo meilės, papuoši save tokiais darbais, Dievas tave pamils, o pamilęs, leis tavo laimei pažinti Save. Tada iš Savo dosnumo Jis apdovanos tave Savo apraiška5) ir paguos išbandymuose. O Dievas myli labai daug, iš ko, kiek galima, išdėstysiu tau, kiek pavyks, patarimų ir nurodymų forma.

Taigi, būk gražus prieš Dievą. Būti gražiam [tadžammul] – ypatingas, nepriklausomas garbinimas, tuo labiau maldos metu. Pats Aukščiausiasis liepė tai: „O Adomo sūnūs! Būkite gražūs, kai žemai lenkiatės [priešais Dievą]“ [7:31]. Ir kitoje vietoje jis kalba kaltindamas: „Pasakyk, kas uždraudė gražias Dievo [dovanas], kurias Jis sukūrė savo vergams, ir tyras gyvenimo palaikymo priemones? Pasakyk, čia, žemiškame pasaulyje, jos atiduotos tikintiesiems, ir jiems vieniems bus Prisikėlimo dieną. Taip mes aiškiname ženklus žinantiesiems“ [7:32]; ir kitų panašių paaiškinimų rasi Korane.

Tarp Dievo grožio [zinat al-lah] ir žemiško gyvenimo grožio [zinat al-haiat ad-dunia] vienas skirtumas – pagal tikslą [kasd] ir ketinimą [nijja], tuo tarpu kai pats grožis [`ain az-zina] tas pats, o ne kitoks. Tai reiškia, kad ketinimas sudaro bet kokio dalyko dvasią, ir kiekvienam atseikėjama pagal jo ketinimus. Tarkim, pasekmė [hidžra], visada nagrinėjama būtent kaip pasekmė, [visada] lieka savimi [vahidat al-`ain], tačiau kas siekia Dievo ir Jo pasiuntinio, tasai siekia būtent jų, o kas siekia geresnio žemiškojo gyvenimo arba vesti trokštamą moterį, tas siekia būtent to, o ne kažko kita6). Apie tai pasakyta ir as- Sahih [hadise] apie tris vyrus, prisiekusius imamui, su kuriais neprakalbės Dievas Prisikėlimo dieną, kuriems nebus pasiteisinimo ir kurių laukia baisios kančios. Tad štai, vienas jų – vyras, prisiekęs imamui vien iš niekingų sumetimų: jis ištikimas savo priesaikai, kol toji tenkins jo žemiškąją gobšumą, ir sulaužys ją, kai tik ištikimybė liausis jam būti naudinga7).

Taigi, poelgiai [vertinami] pagal ketinimus; tai vienas iš musulmonų tikėjimo principų8) As-Sahih‘e sakoma, kad kažkas pasakė Dievo pasiuntiniui: „O Dievo pasiuntiny! Aš labai mėgstu gerą ir tvirtą apavą ir gražius drabužius“. Į tai Dievo pasiuntinys atsakė: „Pats Dievas gražus ir myli grožį“ 9). Tokie jo žodžiai: Dievas arčiau to, kuris gražus prieš jį.

Štai kodėl Aukščiausiasis siuntė pas jį [Mahometą] Gabrielių dažniausiai Dihjos10) pavidalu: tas buvo pats gražiausias iš savo laikmečio žmonių, ir toks didelis buvo jo grožis, kad tereikėdavo jam užsukti į kokį nors miestą, kaip bet kuri nėščia moteris, vos jį išvydusi, prarasdavo savo neišnešiotą kūdikį: taip jo grožis veikė tvarųjį pasaulį. Dievus tarsi sakė Savo pranašui, perduodamas gerąją žinią apie Gabrieliaus atsiuntimą: „Tarp Manęs ir tavęs, Mahometai, - tik grožio vaizdas“, grožio priemone pranešdamas jam tai, kad [yra] Jame, Aukščiausiame.

O kas nebūna gražus prieš Dievą (kaip apie tai kalbėjome), tas nesulauks ypatingos Dievo meilės. Jei jis nesulauks tos ypatingos meilės, jis negaus iš Dievo ir to, ką ji suteikia: jis negaus žinojimo, apsireiškimo ir palaimos laimės buveinėje11), o šiame gyvenime, savo elgesyje ir liudijime12) nebus tarp reginčiųjų13) ir gausiančių paliudijimą dvasioje, žinojime ir prasmėje14). Tačiau visa tai jis gali turėti, jei, kaip sakėme, ketins būti gražiu būtent Dievui, o ne pasaulietiškam sambrūzdžiui, ne iš puikybės ir garbės troškimo, kad kiti manimi gėrėtųsi.

Toliau, kiekviename išbandyme [17] visad kreipkis į Dievą, nes Jis, kaip sakė Jo Pasiuntinys, myli tuos, kas noriai į Jį kreipiasi. Pats Dievas sako: „... sutvėręs mirtį ir gyvenimą, kad išbandytų, kieno poelgiai geresni“ [18], nes išbandydamas sužinos, koks iš tikro yra žmogus, kokiu žodžiais nori atrodyti: „Tai – ne kas kita kaip tavo išbandymas: juo tu, ką panorėsi, suklaidinsi“, t.y., į pasimetimą, „o ką panorėsi, nuvesi teisingu keliu“ [19], t.y. parodysi, kaip išsigelbėti tame išbandyme.

Didžiausi iš išbandymų ir pagundų – moterys, turtai ir valdžia. Kai kam nors iš savo vergų Dievas siunčia vieną jų ar visus iš karto, o tasai, supratęs, kodėl jais Dievas bando jį, kreipiasi būtent į Jį, neužsiimdamas jais kaip tokiais, ir laiko juos malone, siųsta paties Dievo, - tada tie išbandymai vergą veda tiesiai prie Aukščiausiojo. Apie tai kalbėjo Ibn Madža savo „as-Sunan“ [20], perduodamas Dievo Pasiuntinio žodžius: „Dievas kartą sakė Mozei: ‚O Moze! Pajausk man visišką dėkingumą!‘ Mozė paklausė: ‚Viešpatie! Kas galėtų būti tikrai dėkingas?‘ Į tai Dievas atsakė: ‚Kai pamatysi, kas siunčiu [tik] malonę tai ir bus tikras dėkingumas‘“. O kai Dievas atleido savo Pranašui Mahometui visus ankstesnius ir būsimus nusidėjimus bei pranešė apie tai: „...kad atleistų tau Dievas visus tavo ankstesnius ir būsimus nusidėjimus“ [21], tasai stovomis tol reiškė dėkingumą Aukščiausiajam, kol nenutirpo kojos, o tuo metu nejuto nuovargio ar poreikio poilsiui. O kai kažkas jam tai nurodė ir paklausė, ar jam negaila savęs, Dievo pasiuntinys atsakė: „Negi nesu dėkingas vergas?“ [22] – juk žinojo, kad Aukščiausiasis pasakė: „Dievą garbink ir būk tarp dėkingų“ [23].

Jeigu vergas nejaus dėkingumo geradariui, jį aplenks ta ypatinga dieviškoji meilė, kurią pažįsta tik dėkingieji (apie tai pats Dievas sako: „Tačiau nedaugelis iš mano vergų yra dėkingi“ [24]). Neturint tos dieviškos meilės, jis neturės ir Dievo pažinimo, jam neapsireikš Dievas ir nebus dovanota malonė ir savas, ypatingas regėjimas bei atsidėkojimas Didžiojo išbandymo dieną. Juk bet kuri dieviškos meilės rūšis dovanoja tam tikrą ypatingą žinojimą, apreiškimą, malonę ir padėtį, tad juos gaunantysis skiriasi nuo likusiųjų žmonių.

Jei vergui siųstas išbandymas moterimi, štai kaip jis jame turi kreiptis į Dievą. Jas pamilęs, jis privalo žinoti, kad visuma myli savo dalį ir prie tos dalies jaučia potraukį. Tad, [mylėdamas moterį], jis myli pats save, nes moteris pirmiausia [buvo] sutverta iš vyro, iš jo šonkaulio. Tad tegu ji jam būna tarsi ta forma, tuo atvaizdu, kuriuo Dievas sutvėrė Tobulą žmogų. Tai – Dievo forma, kurią jis pristatė kaip savo apraišką ir veidrodišką atspindį. O kai kas nors pasirodo akiai kaip apsireiškimas to, kuris žiūri, jis tame atvaizde mato ne ką kita, o save patį. Ir štai, jei tas vergas, aistringai pamilęs moterį ir siekdamas jos visa savo siela, joje išvys save patį, vadinasi, jis joje pamatė savo atvaizdą, savo formą, - o tu jau supratai, kad jo forma – tai Dievo forma, pagal kurią Jis tave sutvėrė. Tad jis išvys būtent Dievą, kažką kita, - tačiau išvys Jį per meilės aistrą ir sueities malonumą.Tada tikrosios meilės dėka jis moteryje ras tikrąją žūtį [25] ir savo savastimi atitiks ją, kaip vienas kitą atitinka du tapatumai [26]. Todėl joje ir randa žūtį: kiekviena jo dalelė – joje, niekas jame nėra nepaliesta meilės srovės, ir jis visas su ja sujungtas. Štai kodėl visas jis žūsta savo panašume (o tokio nebūna, jei jis pamilsta nepanašų į save); toks visaapimantis yra jo jungimasis su meilės objektu, kad jis gali pasakyti:

Aš tasai, kuris aistra liepsnoja
Aš tasai, kuris aistra liepsnoja, ir aistringai mano mylimas – aš.

Kiti šiame makamek1) sakė: „Aš - Tiesa“ [27].

Tad štai, jei ką pamilsi tokia meile ir Dievas leis tau joje pamatyti tai, apie ką kalbėjome, vadinasi, Jis tave myli, ir tasai išbandymas atvedė tave prie tiesos.

Ir štai dar kaip galima mylėti moteris. Jos potyriai [28] ir apmąstymo talpos, ir iš jų kiekvienoje giminėje atsiranda naujos būtybės ir panašumai. Ir nėra abejonių tame, kad, jei paimtume pasaulį jo nebūties būsenoje, Dievas pamiltų pasaulio būtybes tik todėl, kad jos yra potyrių talpos. Ir štai, parodydamas savo Valią, jis joms tarė „tebūnie!“ – ir jos radosi [29]. Taip per jas Jo karaliavimas [mulk] tapo būtimi, ir tos būtybės tinkamai atsidėkojo Dievo dieviškumui; ir štai Jis – Dievas [30]. Juk pagal savo būklę [31], jos garbino Aukščiausiąjį visais vardais, nesvarbu, ar joms buvo žinomi tie vardai ar ne. Ir štai, nėra tokio dieviško vardo, kuriame neįsitvirtintų vardas savo formos ar būklės dėka, net jei ir nežinojo, koks to vardo vaisius [32]. Būtent tai turėjo Dievo pranašas mintyje melsdamas vardų: „...ar tik sau vienam pasilikai jų žinojimą, nuslėpęs jį, ar išmokei jo ką nors iš savo tvarinių“ [33]; ir tuo žinojimu tasai skirsis nuo kitų žmonių. Ir daug tokio yra žmoguje – kas jam pačiam nežinoma, o Dievui žinoma, kad visa tai jame. Tad štai, jei pamilsi moterį už tai, apie ką sakėme, meilė jai atves tave pas Dievą. tada tame išbandyme rasi tu atsidėkojimą ir sugebėsi palenkti dievo meilę todėl, kad savo meile moteriai tu kreipeisi į Jį.

O jei mes išvysime, kad kas nors prisirišęs tik prie vienos moters (nors tai, ką sakėme, galima rasti bet kurioje), tai paaiškinama ypatingu dvasiniu dviejų žmogiškų būtybių atitikimu: taip jau jos surėdytos, tokia jų prigimtis ir dvasia. Toks prisirišimas [34] būna kuriam tai laikui, o būna ir belaikis, tiksliau, riba jam – mirtis, nors pats prisirišimas nedingsta. Tokia Pranašo meilė Aišaik2), kurią jis mylėjo labiau už kitas žmonas, ir jo meilė Abu Bakruik3) – jos tėvui. Visi tie antriniai atitikimai išskiria kurį nors žmogų [mylinčiajam] iš kitų, o apie pirminę [meilės] priežastį jau kalbėjome.

Tad tiems Dievo vergams, kurie įkūnijo absoliučią meilę, absoliutų paklusnumą ar absoliutų matymą, nė vienas žmogus pasaulyje neišsiskiria iš kitų: kiekvienas jų mylimas ir kiekvienu jie apimti [35]. Kartu su tuo, nepaisant to absoliutumo, jie būtinai turi ypatingą atskirų žmonių siekimą dėl ypatingo abipusio atitikimo: tokia jau pasaulio sandara, kad kiekvienas jo vienetas patiria tokį siekį. Todėl susiejimo neišvengsi, ir tobulas tas, kuris absoliutų sujungia su sujungtuoju. Absoliutaus pavyzdžiu yra Pranašo tarimas: „Mūsų pasaulyje man patiko trys dalykai: moterys...“ [36], neišskyrus nė vienos moters; o sujungtumo pavyzdžiu – tai, kaip, kaip apibūdinome, jis mylėjo Aišą labiau už kitas savo žmonas dėl to dieviško atitikimo, kuri siejo tik su ja ir jokia kita moterimi, - nors jis ir mylėjo visas moteris.

Tam, kuriam, neatimtas supratimas, to pakaks pirmam klausimui.

Antru tarp išbandymų yra valdžia [džah], išreiškiama per viršumą [rijasa]. Viena bendruomenė, apie tai neturinti žinių, apie ją sako taip: „Meilė viešpatavimui kyla iš teisiųjų širdžių“. To laikosi ir žinantieji, tačiau tai sakydami, jie omenyje turi kitką nei kaip tai supranta paprasti kelio sekėjai [37]. Parodysime, kokią būtent viršenybę čia supranta Dievo žmonės.

Mat žmogaus sieloje Dievas paslėpė labai daug: „... kad negarbintų jie Dievo, kuris parodo paslėptą danguje ir žemėje, žinotų ir tai, ką slepiate, ir tai, ką aptinkate“ [38], t.y., kas jumyse išreikšta, ir tai, kas giliai paslėpta, ko patys apie save nežinote. Dievas nuolat iš savo vergo sielos ištraukia tai, kas joje paslėpta, apie ką tasai ir nežinojo, kad yra jo sieloje. Kaip gydytojas, pažvelgęs į sergantįjį, jame mato ligą, kurios tasai nejautė ir apie kurią nenumanė, taip ir su tai, ką Dievas paslėpė savo tvarinių sielose. Argi tu nežinai, kad Pranašas sakė: „Pažinęs savo sielą, pažinsi Viešpatį savo“? [39] Tačiau ne kiekvienas žino savo sielą, nors toji siela ir yra jis pats.

Taigi, Dievas nuolat iš žmogaus sielos traukia, kas joje paslėpta, ir tai išvydęs žmogus sužino apie savo sielą tai, ko anksčiau nežinojo. Štai kodėl daugelis sako: „Meilė viešpatavimui kyla iš teisuolių širdžių“, - juk išeidama iš širdies, ji jiems tampa aiški, ir jie pradeda mylėti viešpatavimą, - tačiau ne taip, kaip myli paprasti žmonės. Jie myli jį todėl, kad, kaip apie juos pasakė Dievas, Jis yra jų klausa ir rega [, o taip pat kitomis jų jėgomis ir nariais] [40].

Jei jie tokie, tai ir viešpatavimą pamėgo Dievo dėka, juk Dievas ankstesnis už pasaulį, o tuo tarpu jie – Jo vergai. Tačiau šeimininko nėra be pavaldinio nei būtyje, nei pilna prasme [41]. Šeimininkas trykšta pavaldiniui didžiausia meile, juk būtent pavaldinys įtvirtina šeimininko viršumą. Valdovui nėra nieko brangiau už Valstybę – juk būtent ji išlaiko jį kaip Valdovą. Štai kaip jei supranta žodžius „Meilė viešpatavimui kyla iš teisuolių širdžių“: ta prasme, kad jie regi ir liudija tą meilę, ragaudami ją [42], o ne ta, kad ji palieka jų širdis ir jie nemyli viešpatavimo. Juk nepamilę viešpatavimo, jie negalėtų paragauti ir pažinti jo, - o jis yra tas vaizdinys ir toji forma, pagal kurią juos sukūrė Dievas, kaip apie tai pasakė Pranašas: „Dievas sukūrė Adomą pagal savo atvaizdą“ [43], nors tuos žodžius aiškina įvairiai. Taigi, žinok ir nepamiršk to.

Valdžia pasireiškia savo žodžio laikymusi, O nėra žodžio greičiau ir išsamiau įvykdomo bei jo ištarimas: „Kai jis ko nors panorsta, Jam tereikia tarti ‚tebūnie!‘ – ir tai įvyksta“ [44]. Todėl didžiausią valdžią turi tasai vergas, kurio valdžia iš Dievo, tapusio jo kūnu ir krauju [45]. Likęs pas savimi, toks vergas mato tai [kad liko Dievo įsikūnijimu] ir todėl žino, kad jis nepaprastas panašumas [46]: juk jis – vergas-šeimininkas, tuo tarpu kai galingas ir didis Dievas – šeimininkas, tačiau niekaip ne vergas. Taip jis sukauptasis, o Tikrasis – vienetinis [47].

Trečia, pakalbėsime apie turtus. Šis vardas jam duotas todėl, kad jo natūraliai siekia [48]. Dievas nuspendė savo vergus išbandyti turtais, sutvarkęs taip, kad su jo pagalba viskas tampa lengva ir pasiekiama, ir į tvarinių širdis įskiepijęs meilę ir pagarbą turtų turėtojui [net jei tas gobšus]. Žmones į jį žiūri pagarbiai, galvodami, tarsi jam, turtų valdytojui, niekas nėra reikalingas – o juk sieloje tasai turčius, galbūt, labiau už kitus siekia žmonių, nepasitenkindamas tuo, ką turi; visai neįsitikinęs, kad jam to pakanka, jis siekia daugiau nei turi. Ir štai, kadangi žmonių širdys pririštos prie turčiaus dėl pačių turtų, žmonės pamilo turtus; o žinantieji [49] to ieško Dievo veide, per kuri jie pamiltų turtus, - juk neišvengsi meilės ir jo siekio. Štai tame ir yra išbandymas bei pagunda, kai gali rasti teisingą vadovą ir kelią.

Žinantieji savo žvilgsnius nukreipia į dieviškus dalykus, tarp kurių Jo kalbos: „.. ir gerą duoklę duokite Dievui“ [50], nukreiptos pasiturintiems. Štai jie ir pamilo turtus, nes toji dieviška kalba jiems skirta ir kad jie galėtų visur ir visada mėgautis to nurodymo vykdymu. Duodami tokią duoklę, jie mato, kad auką priima Dievo ranka. Taip turto dėka, jų atiduotą, Dievas priima ir tampa jiems skolingas: tai skolos ryšis. Dievas išaukština Adomą apie jį taręs: „... kurį sukūriau savo rankomis“ [51]; tačiau tasai, kuris duoda Jam, tenkindamas jo paties prašymą, aukštesnis ir kilnesnis už tą, kurį sukūrė savo rankomis. O neturėtų jie turtų, negalėtų paklusti tai dieviškai kalbai ir negautų to Dievo įsiskolinimo dėl duoklės, - o ji sudaro ryšį su Dievu.

Taigi, Dievas juos pirma išbandė turtais, o tada prašymu atiduoti. Pats save Tikrasis pastatė į vergų, prašančių turtingųjų ir pasiturinčių [pagalbos], padėtį, kai apie save pasakė chadise: „O mano verge! Prašiau tavęs maisto, tačiau tu manęs nepamaitinai; prašiau tavęs gerti, tačiau tu nepagirdei manęs“ [52].

Štai taip suprasta meilė turtams pravedė juos [žinančiuosius] per pagundas ir išvedė į teisingą kelią.

O vaikai yra išbandymu todėl, kad sūnus – tėvo paslaptis [sirr] [53], jo kūnas iš jo kūno. Vaikas – artimiausias dalykas tėvui, kurį jis myli kaip pats save, - o labiausiai kiekvienas myli save patį. It štai Dievas gundo savo vergą jo paties išoriniu vaizdu, kad sužinotų, ar jisai neužmirš, savimi užimtas, jam Dievo duotos pareigos ir įpareigojimų. Žiūrėk, Dievo pasiuntinys apie savo dukrą Fatimąk4), kuri visiems laikams įsikūrė jo širdyje, pasakė: „Jei Fatima, Mahometo dukra, būtų apkaltinta vagyste, aš nukirsčiau jai ranką“ [54]. O Omaras ben al-Chatabas [55] nubaudė savo sūnų už piktnaudžiavimą paleistuvavimu, o kai tasai mirė, jo siela buvo rami. Save paaukojo Maizas ir toji moteris, pareikalavę bausmės, kuri juos pražudė. Tai apie jų atgailą sakė Dievo pasiuntinys: „Jei jį padalintumėm mūsų tautai, užtektų visiems“ [56]. O ar yra didesnė atgaila nei kai išpirkimui atiduoda savo sielą? Tačiau didesnis tasai, kuris atlaiko išbandymą ir skirs rūsčią, bet būtiną bausmę savo vaisiui. Pats Dievas tarė apie vaiko netenkantį tėvą: „Mano tikinčiajam vergui būtinai bus atlygis Rojuje, jei pasiimu iš tvaraus pasaulio ką nors artimą jam“ [57].

Didžiausiu žmonių giminėje taps vyras, kuris įveiks tuos didžiausius išbandymus ir pagundas, jose kreipęsis į Dievą ir visad Dievą prisimindamas.

Komentarai

1) su juo pagarbiai elgdamasis - originale fi `adabi-ka ma`a-hu. Sąvoka adab perteikia pagarbos ir gero elgesio normų kompleksą.

2) Žodžiu pašauktas išverstas veiksmažodis iuhšar, reiškiantis „surinkti į krūvą“. Čia kalbama apie tai, kad žmonės bus prikelti iš mirusiųjų ir „sugrupuoti“ pagal tai, kam dėmesį skyrė būdami gyvi. Ibn Arabi išsakytas teiginys yra viena pagrindinių islamo tiesų. Kad žmogaus dėmesio objektas yra jo gynėjas ir užtarėjas, o ypač Paskutinio Teismo dieną, buvo viena pagrindinių nuostatų, pranašo Mahometo naudotų kaip įtikinamas argumentas: vien tik tikrasis Dievas gali garantuoti tikrą užtarimą. Toji tezė atspindėta Korane: „Bus diena, kurią Mes surinksime visus ir pasakysime daugiadievininkams: ‚Į vietą [makan] savo, jūs ir jūsų dievai!’ Mes atskirsime juos, jų dievai sakys: ‚Mūsų jūs negarbinote; Dievas vienintelis liudininkas jums apie mus ir apie jus dėl to, kad mes nekreipėme dėmesio į jūsų garbinimus‘. Čia kiekviena siela bus išbandyta tame, ką ji įdėjo į save; jos vėl bus pateiktos Dievui, tikrajam jų valdytojui; o tie, kuriuos anie išgalvojo, pasislėps nuo jų“ (10:28-30); „Bus diena, kurią Jis surinks juos ir tuos, kuriem lenkėsi jie, o ne Dievui, ir tars: ‚Ar jūs suklaidinote šios Mano vergus, ar jie patys nuklydo nuo šito kelio?‘ Jie pasakys: ‚Šloviname Tave!’“ (25:17-18; t.p. žr. 37:20-35, kur netikri dievai atsisako savo garbintųjų priešais tikrąjį Dievą). Panašių tvirtinimų randame ir hadisuose: „Žmonės klausė: ‚O Dievo pranaše! Ar pamatysime mūsų Viešpatį Prisikėlimo dieną?‘ Tasai atsakė: ‚Ar jūs abejojate, kai giedrą naktį matote pilną mėnulį?‘ ‚Ne, o Dievo pasiuntinį!‘ ‚O ar abejojate, kad giedrą dieną matote saulę?‘ ‚Ne‘, atsakė tie. ‚Ir Jį taip išvysite! Prisikėlimo dieną bus surinkti žmonės ir Jis jiems pasakys: ‚Garbinę ką nors, teseka tai!‘ Ir tada vieni nuseks saulę, kiti mėnulį, dar kiti savo stabus, liks [vietoje] tik ši bendrija, įskaitant ir veidmainius [munafikun]. Prie jų prieis Dievas tardamas: ‚Aš esmi jūsų Viešpats!’ Tie atsakys: ‘Tujei - mūsų Viešpats’“ (As-Sahih).

Šios citatos rodo neabejotiną Dievo vienatinumą ir kitų dievų netikrumą, o taip pat, kad kiekviena bendrija turi savo „vietą“ [makan], nustatomą pagal tai, ką garbino jos nariai. Ibn Arabi labai svarbu savo filosofinius požiūrius dėstyti pagal tradicinius sunitams tikėjimo siužetus.Tačiau tai nereiškia prisirišimo prie tradicinių išvadų. Greičiau atvirkščiai. Ibn Abari tradiciniais siužetais pagrindžia savo teiginius taip, tarsi jie būtų nenuginčijami jo tiesos įrodymais.

Taip šioje vietoje „vieta“, kurią užima kiekviena bendrija, suartinama su sąvoka „dieviškasis atributas“ arba „dieviškas vardas“. Jei kiekvienas, ką nors garbinantis, turi nustatytą „vietą“, tai reiškia, kad kokio nors dalyko garbinimas nustato tam tikrą garbintojo santykį su dieviškąja esme, ir net daugiau, tas santykis randasi dieviškos esmės viduje, nes Ibn Arabi Dievo atributus apmąsto kaip Dievo vidinius „santykius“ [nisab]. Kaip nesuskaičiuojami dieviškieji atributai, taip nesuskaičiuojami ir galimi garbinimo objektai, o kartu ir galimi santykiai su Dievu, išsidėstantys Dievo viduje. Svarbu tai, kad nė vienas tų santykių negali būti pavadintas netikru, nes visi jie – santykiai su Tiesa Tiesos viduje. Netikrais gali būti ne patys santykiai (t.y. ne patys meilės ir garbinimo objektai), o tik požiūriai apie jų savipatį ir absoliutų pobūdį ir, antra, iš čia sekantį įsivaizdavimą apie kitų meilės ir garbinimo dalykų netikrumą. Kiekvienas garbinamas dalykas garbintojui priskiria kažkokią tai „vietą“, tačiau dėl Ibn Arabi toji vieta atsiduria Dieve.

Tokiu požiūriu moralinio pamokymo tikslu yra leidimas suprasti, kad nurodytas įsivaizdavimas (apie garbinimo objekto absoliutumą ir jo išimtinį tikrumą) turi būti įveiktas. Jau pradinė Ibn Arabi pozicija yra, kad žmogaus veiksmo (meilės, garbinimo) dalykas pats savaime yra neutralus, viskas priklauso nuo to, kokiu santykiu jis nagrinėjamas. Santykis [munasaba] tampa pagrindine kategorija, apie kurią dėliojami kiti terminai, formuojantys teksto prasminį kontinuumą.

3) savyje lavina - originale ma`addaba ma‘a, kas reiškia „vysto save kartu su“. „Kartu“ (ma`a) perteikia svarbią „suderinimo“ sąvoką, šiuo atveju – suderinimo su kokiu nors Dievo atributu. Verta pastebėti „lavinimo su“ ir „pagarbos su“ (ištraukos pradžioje) sugretinimą, kas leidžia geriau suprasti samprotavimą apie būtinybę „duoti, kas pridera“ [`ifa al-hakk] , žinančiajam, net jei tasai ir neatskleidžia savo žinių. Kaip santykyje su žinančiuoju, net jei tasai neatrodo tokiu, reikia, pagarbiai, parodyti savo žinojimą, tuo pačiu pripažįstant ir žinančiojo žinias, taip ir bet kurio meilės ir garbinimo dalyko atžvilgiu elgtis taip, tarsi tasai dalykas būtų sklidinas dieviškumo, net jei tai neišreikšta. Neišreikšto dieviškumo išaiškinime ir yra moralinio veiksmo esmė.

4) jame - originale fi-ha. Verčiant išlaikome įvardžio formą, atspindinčią erdvinį santykį, nes jo pakeitimas į priklausomybę perteikiančią formą (su juo) ar kitą logišką santykį būtų prasmės iškraipymas. Būtent tame atribute, su kuriuo išaugo žmogus (žr. 3)), jis stos Prisikėlimo dieną. Kitaip tariant, nėra išorinio santykio su dieviškosios esmės aspektu, išreikštu kaip atributas, ir žmogus yra prikeltas Dieve, o ne prieš Dievą.

5) apraiška [tadžallin] – viena pagrindinių Ibn Arabi filosofijos sąvokų, reiškianti begalinio daugio, glūdinčio vientisume [batin], išaiškinimą [izhar].

6) Aliuzija į hadisą, kuriuo prasideda as-Sahih al-Buhari: „Omar ben al- Hattab sakė: Girdėjau, kaip Dievo pasiuntinys pasakė: ‚Poelgiai [vertinami] pagal ketinimus, ir bet kokiam vyrui – tai, ko jis ieško: kam pasekmė [hidžra] dėl pasaulietiškų [naudų] ar dėl moters vedyboms, tam pasekmė – tai, kur jis ėjo‘“. Kalbama apie motyvus, kuriais vadovavosi Mahometo pasekėjai, prisijungę prie jo emigruojant [hidžre] iš Mekos į Medina.

7) Dievo pranašas tarė: „Su trimis vyrais Dievas nepakalbs, nepažvelgs į juos ir nepateisins, - jiems skirtos baisios kančios! Tai vyras, turėjęs vandens perteklių ir nepasidalinęs su pakeleiviu; tai vyras, prisiekęs kitam tik dėl žemiškųjų gėrybių, ir kol tas duoda, ko jis nori, jam ištikimas, o jei ne, nustoja būti ištikimu; vyras, po pusiaudienio maldos besiderantis su kitais dėl kainos ir prisiekinėjantis Dievu,kad už prekę davė tiek ir tiek, tad tegu tasai perka iš jo“.
„As-Sahih“ („Patikimas“) – dviejų autoritetingiausių sunitams hadisų rinkinių, kuriuos sudarė al-Buhari ir Muslimas, pavadinimas.

8) Prasminė sąsaja „poegis-ketinimas“ islamo etikoje yra klausimo apie atpildą pagrindas, beje, atsižvelgiama ne į poelgį kaip tokį ir ne ketinimą kaip tokį, o būtent poelgio- ketinimo derinimas, o galimos šių elementų variacijos sukelia vertinimo variacijas. Iliustracijai pateiksime tokį hadisą: „Dievo pasiuntinys pasakė: ‚Dievas sako: ‚Jei mano vergas panorės [arada] padaryti bloga, nerašykite šito [į likimo knygą], kol jis tai nepadarys. Jei jsi padarys, taip ir užrašykite, o jei dėl Manęs atsisakys nuo jo, užrašykite jam tai kaip gerą darbą. Jei jsi panorės padaryti gera, tačiau nepadarys, užrašykite jam kaip vieną gerą darbą, o jei jį padarys, užrašykite dešimteriopai, ir iki septynių šimtų kartų‘‘“ Al-Buhari As-Sahih, o Dievo kalba, kaip nurodo komentatoriai, skirta angelams.

9) „Pranašas pasakė: ‚Tas, kurio širdyje gramas pasipūtimo, neįeis į rojų.‘ Vienas vyras paklausė: ‚O štai vyras, mėgstantis gražius drabužius ir apavą‘. Tas atsakė: ‚Pats Dievas gražus ir myli Grožį. Pasipūtimas – tai, kai atmeta tiesą ir žmones.‘“ Muslimas. As-Sahih.

10) Dihja - Dihja al-Kalbi, vienas Mahometo pasekėjų, pagarsėjęs nepaprastu savo grožiu. Pagal tradiciją, būtent jis į Jeruzalę Bizantijos valdytojui Heraklitui nugabeno Mahometo laišką, kuriame tasai kvietė imperatorių priimti islamą. Al-Buhari ir Muslimas nežymiai besiskiriančiomis redakcijose perdavė hadisą, pagal kurį Uma Salama (viena pranašo žmonų) matė, kaip kartą pas Mahometą atėjo Dihja al-Kalbi ir kalbėjosi su juo. Ji net neįtarė, kad tai galėjo būti kas nors kitas, tačiau vėliau savo pamoksle pranešė, kad jam Dihjos pavidaro apsireiškė Gabrielius.

11) negaus ... laimės buveinėje - t.y. nepažins ir nematys Dievo ir nebus Jo pamalonintas pomirtiniame pasaulyje.

12) t.y. praktišku („elgesys“, suluk) ir apmąstomu („liudijimas“, mušahada) savo veiklos aspektais.

13) Regėjimas [ru`ja] – pavyzdinis simbolinis žinojimas, iš Dievo gaunamas sapne arba budraujant ir reikalaujantis išaiškinimo.

14) T.y. pilnai suprantant ir įžvelgiant dieviškosios tikrovės pilnatvę. Sąvoka ma`nan, čia versta prasmė, naudota apibrėžiant „žodį“ (kalima), kuris buvo suprantama kai „skambėjimo“ (lafz) ir „prasmės“ (ma`nan), tarp kurių egzistuoja vienareikšmiškas ‚nurodymo“ (dalala) atitikimas,vienybė. Svarbu, kad „skambėjimas“ ir „prasmė“ apmąstomi kaip ekvivalentiški ir vienareikšmiškai tapačiai verčiami. Galima tarti, kad „prasmė“ yra vidinė, neišreikštoji, tačiau visada prieinama pasireiškimui ekvivalentiška apreikštajam „skambėjimui“. Svarbu pastebėti, kad dėl skambėjimo nurodymo vietoje prasmės ir įmanoma konstrukcija, kuri vadinama „žodžiu“. Filosofijoje ma`nan reiškia neišreikštas, tačiau būtinai daikte esančias šalis, ekvivalenčias jų apreikštoms savybėms ir, galbūt, dėl tokio ekvivalentiškumo esančiomis išreikštumo pagrindimu. Visa tai suteikia įsivaizdavimą apie termino skambėjimą šiame kontekste: kalbama apie matymą stovinčio už apreikštojo ir vienareikšmiškai jį atitinkantį slaptąjį, matymą, kuris galimas žinojimo dėka ir kuris mums parodo daiktų „dvasią“, kitaip sakant, Dievo matymą kaip neišreikštąjį „ekvivalentą“ visiems ir kiekvienam pasaulio daiktui.

[17] Išbandymas - originale fitna, kas reiškia ir „sugundymas“, „apžavėjimas“, „pakerėjimas grožiu“. Ta tolimesni samprotavimai yra apie „išbandymus apkerinčiu grožiu“, apie nedieviško grožio pagundomis, kurias žmogus turi įveikti.

[18] Koranas, 67:2

[19] Koranas, 7:155. Cituojami Mozės žodžiai, kai tasai, nusileidęs nuo Sinajaus kalno su Įsakymų plokštėmis, pamatė, kad jo tauta paliko tikrąjį Dievą ir garbina aukso veršį. Aiškindamas stabmeldžių suklydimą kaip sufijų „pasimetimą“, Ibn Arabi sako, kad bet koks „išbandymą“ ir „gundymą“ reikia priimti kaip dievišką malonę – tačiau ne todėl, kad, kaip sakytų krikščionis, išbandymas sutvirtina ir apvalo sielą, įveikiančią išbandymą, o todėl, kad bet kurią kūnišką ar dvasišką pagundą, aistrą galima (ir reikia) paversti aistra ir Dievo siekiu.

[20] Ibn Madža - Abu Abdula Mahometas ben Jazidas al-Kazvini (m. 273 A.H.; 886 m.). „As-Sunan“ – jo sudarytas chadisų rinkinys, kuris, kartu su al-Buchari, Muslimo, as-Sidžistani, at- Termezi ir an-Nasa`i rinkiniais priklauso vadinamosioms Šešioms knygoms (al-kutub as-sitta), sunitų laikomomis labiausiai autoritetingomis. Gali būti, kad Ibn Arabi nuoroda klaidinga, nes cituojamo chadiso jame nesurastas.

[21] Koranas, 48:2. Anot tradicijos, prašymas atleisti visas praeities ir ateities nuodėmes buvo maldoje, kuria Mahometas naktimis kreipėsi į Dievą.

[22] al-Buchari ir kt.

[23] Koranas, 39:66

[24] Koranas, 34:13

[25] Tikrąją žūtį - originale fana`a hakkin, ką galima suprasti ir kaip „tikrąją žūtis“ , ir kaip „Tiesos žūtį“ (t.y., Dievo žūtį, žūtį Dieve). Žūtis (fana) – būklė, laikoma vainikuojančiu sufijaus siekį susiliejimui su Dievu. Paprastai tą būklę apibrėžia kaip tą, kurioje dingsta žmogaus „aš“ nuo visuotinės Tiesos. Svarbu pabrėžti, kad atskirtumo dingimas nereiškia paties „aš“ dingimo [žr. 26 komentarą].

[26] Atitikimas - originale mukabala. Juo žymimas toks santykis tarp dviejų prasminių kompleksų, kuris matematikoje apibrėžiamas kaip abipusis atitikimas. Toks atitikimas yra būtina žūties sąlyga [žr. 25 komentarą]. Tačiau atitikimas tarp dviejų negali būti pasiektas kitaip nei esant ir išsaugant abejus. Todėl „žūtis“ neveda prie „žūstančiojo“ „savasties“ [zat] ar „aš“ [`ana] išnykimo, ji reiškia pilną „aš“ ir to, su kuo duotasis „aš“ ‚susietas“ [ta`alluk], harmonizaciją. Ryšio harmoniškumas, išreiškiamas kaip pilnas vieno kitam atitikimas, reiškia, kad jungiantysis (šiuo atveju - moteris) liaujasi „riboti“ [takjid]: visiškas harmoningas jungumas leidžia matyti jungiamą kitą kaip savą, kaip savo „aš“, nors jis nesiliauja būti kitu. Būtent tai išreiškia savo „aš“ prilyginimą „mylimajam“ arba Dievui; toks prilyginimas greičiau jau gali būti išreikšta kaip dvikryptis atitikimas <=>, išsaugantis atitinkančiųjų savastį, nei nuasmeninanti tapatybė º

[27] [27] Čia turima mintyje sufistų mistikas Mansuras al-Chaladža (858-922) iš pietų Irano (Farso). Laikėsi fano doktrinos – mistiko ištirpimo Dievuje. Vienos meditacijų metu sušuko „Ala-l-Hakk“ (Aš - Tiesa), už ką buvo apkaltinamas piktžodžiavimu prie Dievą ir įkalintas. Kalėjime parašė „Kitab at-Tavasin“ (Pažinimo sodas). Vėliau Rumi išaiškino, kad jo pasakymas buvo ne išdidumas, o nuolankumas, nes nuo meilės su Dievu žmogus pajunta visišką susliejima su Juo.

[28] Potyrių talpa - originale mahall al-infi`al. Moteris yra pasyvaus prado įsikūnijimas skirtingai nuo vyro, esančio aktyviu, veikiančiu pradu.

[29] Aliuzija į ajatą: „Kai jis ko nors panorės, jam liks tik tarti ‚tebūnie!“ – ir tai bus“ (Koranas, 36:82).

[30] Dieviškumas (`uluhijija) – šiuo terminu Ibn Arabi žymi dieviškosios esmės savybę, reiškiančią visų atributų nešėją. Tie atributai įkūnyti kaip pasaulio daiktai, todėl be santykio su pasauliu negalima kalbėti apie Dievo dieviškumą... dievas (ilah), žodis neapibrėžtoje būsenoje, skirtingai nuo al-lah. Čia išsakoma tezė bus išplėsta vėliau [žr. komentarus 41 ir 42].

[31] Pagal savo būklę - t.y. savyje įkūnijant tuos ar kitus atributus, nebūtinai juos „ištariant“. Ta prasme bet kuri būtybė „garbina Dievą“ be išlygų (taigi, ir visą pasaulį), nes bet kuri daikto savybė – vienas iš nesuskaičiuojamų Dievo atributų.

[32] Vaisius (natidža – „rezultatas“) – terminas pradžioje reiškė galvijų prieauglį.

[33] Dievo Pasiuntinys pasakė: „Dar nebuvo taip, kad kas nors nuliūdęs sakytų: ‚O Dieve, aš tavo vergas, tavo vergo ir vergės sūnus, mano kuodas tavo rankoje, visiškas tavo teismas man, teisinga tavo skirtis man. Meldžiu tave visais tavo vardais, kokiais pasivadinai ar išmokei ką nors iš savo tvarinių, arba atskleidei savo Rašte, arba sau pačiam palikai jų žinojimą, - padaryk Koraną mano širdies palydovu ir mano sielos šviesuliu, išskaidančiu mano liūdesį‘, - ir Dievas nepašalintų jo liūdesio, o vietoj jų neduotų džiaugsmo“. Jo paklausė: „O Dievo pasiuntiny, o ar nevertėtų mums išmokti jos [maldos]?“ Tasai atsakė: „Prašau, kas ją išgirs, tam verta išmokti“ (Ibn Chanvbal ir kt.)

[34] Prisirišimas [,a`alluk], kurio kam nors dėka tampa „sujungtais“ ir netenka savo „absoliutaus“ pobūdžio [žr. tolimesnius samprotavimus apie „susietą“ ir „absoliutų“].

[35] „Absoliutus“ [mutlak] arabų filosofijoje pastoviai priešpastatomas „ribotam“ [mukajijad]. Ibn Arabi skiria meilę, paklusnumą ir regėjimą kaip „ribotus“, kai jie susieti su tam tikru „ypatingu“ [hass] objektu.

[36] Dievo pasiuntinys ištarė: „Tvariame pasaulyje man patiko moterys ir malonumų aromatas, o malda man tapo akies žvilgsniu“ (an-Nasa`i ir kt.)

[37] Kelio sekėjai - sufijai. Čia kalbama apie tikrojo pažinimo ir pažinimo paprastiems žmonėms priešpastatymą sufizme.

Kun. 11:19; 2. Įst. 14:18 [38] Koranas, 27:25. Citata paimta iš kukučio kalbos, pranešant Saliamonui apie Saulės garbintojus – Sabos karalienės Bilkis pavaldiniusk5).

[39] Vienas dažniausiai sufijų cituojamų chadisų. Sunitų tradicijoje abejone dėl jo tikrumo pasisakė daugelis Viduramžių tyrinėtojų.

[40] Aliuzija į „šventąjį chadisą“ [t.y., kuriame perteikiami Dievo žodžiai Mahometui, tačiau, skirtingai nuo Korano, ne „savo vardu“, o kaip „Dievo kalba“]: „Aukščiausiasis ir maloningiausiasis Dievas tarė: ‚Skelbiu karą tam, kas įžeis mano man pamėgtąjį; o iš to, kas prie manęs artina mano vergą, labiausiai myliu tai, ką nurodžiau jam kaip privaloma. Dėl papildomo darbo [navafil] mano vergas artinasi prie manęs tol, kol jo nepamilsiu; kai aš pamilsiu jį, aš esu jo klausa, kuria girdi jis, ir jo rega, kuria jis regi, ir jo ranka, kuria ima jis, ir jo koja, kuria jis žengia, ir jo liežuvis, kuriuo jis kalba. Jis manęs paprašys – jam atsakysiu, atbėgs pas mane – padėsiu jam. Ir jokiame savo veiksme taip neabejoju, kaip dėl tikinčiojo sielos: jam nesinori mirti, o aš nenoriu jo įžeisti‘“ (al-Buchari). „Privalomas“ originale yra fard, t.y. garbinimo apeigos, kurias islamas apibrėžia kaip būtinas.

[41] Originale vudžudan va-takdiran. Takdir buvo vienu plačiausiai naudojamų ir bendriausių Viduramžių sąvokų. Filosofijoje ir fikchek6) jis žymėjo praleistų ar pakeistų, tačiau logiškai būtinų ir pradžioje egzistavusių, tam tikros struktūros grandžių atstatymo procesą. Gramatikoje taip atstatoma. Pvz., pirmapradė [‚asl], teisinga forma kai kurioms žodžių klasėms; beje, netaisyklingos formos morfologinės ypatybės aiškinamos remiantis „pilnos/teisingos“ formos atstatymo (takdir) pagrindu. Fikche takdir reiškia pagrindimų, aiškinančių vieną ar kitą Įstatymo normą, atstatymą; tarkim, aiškinantis chadisus, kuriuose aptariamos zakatok7) išmokėjimo proporcijos ir aptariant klausimą apie išmokos galimybę ne natūra, o pinigais, fakichai turėjo nuspręsti, koks tų nurodymų pagrindimas (`illa), kuriais rėmėsi Mahometas, tačiau jų neišsakė. Taip praleistų grandžių atstatymas buvo svarbiu teorijų sudarymo ir verifikacijos būdu, apibrėžiamu bendra Viduramžių įprasminimo kultūra.

Čia takdir panaudotas kaip „pilna prasmė“. Aišku, įprastesniu vertimu būtų „nei būtyje, nei mintyje“, kas gražintų prie mums įprastų priešpastatymų (materialus-idealus), tačiau toks vertimas būtų išskirtiniu nenoru paliesti mūsų kultūros stereotipus, tad būtų klaidinančiu. Kai Ibn Arabi teigia, kad nėra „šeimininko“ (ra`is) be „pavaldinio“ (mar`us, jis visai nenori sakyti, kad mūsų mintyse neegzistuoja „šeimininkas“ be „pavaldinio“. Mąstymui (fikr arba vahm) būtų visai pateisinama nagrinėti Šeimininką kaip tokį, nes žodis Šeimininkas įprasmintas kaip žodis. Tai įteisina Dievo kaip tokio aptarimą, ir tą galimybę išreikštiniu būdu nurodys pats Ibn Arabi (žmogus – „vergas-šeimininkas, tuo tarpu kai galingas ir didis Dievas – šeimininkas, tačiau niekaip ne vergas“). Šiuo atveju kalbama apie tai, kad pilna prasminė struktūra, apibrėžianti prasmines „šeimininko“ ypatybes, atstatoma (takdir) kaip „šeimininkas-pavaldinys“.

Taip „egzistuojantis“ priešpastatomas ne tam, kas „apmąstoma“. Neapmąstoma idėja sugretinama su buitiškumu. Ir pirminiu Ibn Arabi pagrindu yra prasminės struktūros pilnumas. Okiu pirminiu ir fundamentaliu pradu nėra būties sąvoka. Tik Tikrasis Dievas pas Ibn Arabi valdo būtį: „Žinok, kad tik Dievas turi būties atributą; dar daugiau, pasakysiu: Tikrais – pats būties įsikūnijimas“ („Mekos atvėrimai“). Tokie Ibn Arabi samprotavimai yra kartu su samprotavimais, kad būtį valdo būtent Dievas/Tvėrimas, - ir nenustatoma, ar tiedu tvirtinimai prieštarauja vienas kitam.

[42] Ragaudami - originale zavkan. „Ragavimas“ (zavk) sufizme reiškia tiesioginį ir betarpišką prisilietimą prie „ragaunamojo“. Čia išsakytą mintį galima laikyti aliuzija į kiek prieš tai pateiktą samprotavimą apie prasminės struktūros pilnumą [žr. 41 komentarą]. Žodis, perteikiantis meilės veiksmą, yra jahrudž (pasirodo paviršiuje) – tos pačios šaknies charidž (ar charidžiji - „išorinis“) Viduramžių arabū filosofijoje naudotas kaip būties atributas, priskiriamas dalykui, egzistuojančiam greta jį tiriančio žmogaus. Viešpatavimo meilė, išeinanti iš širdies, gali būti nagrinėjama kaip įgaunama iš išorės (nepriklausomai nuo žmogaus) būtis. Tai neabejotinai Dievo meilė savajam viešpatavimui, nes tik to dėka Jis yra Šeimininku, Valdovu. Esminga, kad išeidama į išorę meilė nesiliauja būti ir viduje širdies: būtent dėl tokio vienalaikiško buvimo išorėje ir viduje ji „ragaujama“ teisuolio. Dievo meilė ir žmogaus meilė „viešpatavimui“ yra sutampančios to ragavimo metu. Taip per meilę viešpatavimui susiformuoja pilna Dievas-žmogus struktūra, kurioje vienus elementus teigia kiti. „Meilės viešpatavimui“ tobulumas yra būtent tos pilnos struktūros atgaminime, suteikiančiame jai tikrąją prasmę: meilė viešpatavimui tampa žmogaus meile savajai priklausomai padėčiai ir meile Dievo viešpatavimui, be to antroji visada būtinai įtvirtinama pirma ir tik pirma.

[43] „Kaudamiesi vienas su kitu neužgaukite veido, nes dievas Adomą sukūrė pagal atvaizdą savo“ (Muslimas 4713 ir pan. kt.). Paskutinius žodžius daugelis tyrinėtojų laiko abejotinais, jie aiškinami įvairiai, kai kurie ir iš viso juos pašalina iš chadiso. Vienas aiškinimų, siekiantis paaiškinti dievo panašumą žmogui, remiasi perskaitymu „... Dievas sukūrė Adomo jo atvaizdu“, galimu dėl arabų kalbos gramatikos ypatybių. Kaip paprastai tvirtina sunitai, chadiso prasmė ta, kad Dievas iškart sukūrė Adomą kaip išbaigtą formą skirtingai, visų pirma, nuo kitų tvarinių, kurių formą Dievas keitė kartą ar daugiau kartų, o antra, skirtingai nuo kitų žmonių giminės narių, šviesą išvystančių dauginimosi keliu ir vystantis nuo embrioninės stadijos daug kartų keičiant formą (tai aprašyta Korane 23:12-14). Drauge su tuo žmogaus panašumas į Dievą, kurio patvirtinimui paprastai pateikiamas šis chadisas, yra viena pagrindinė sufizmo tezių.

[44] Koranas, 36:82

[45] Aliuzija į chadisą „... Aš esu jo klausa, kuria jis girdi, ir rega jo, kuria jis regi...“

[46] pažodžiui originale „panašumas, kuriuo negalima nepanašėti“. Tai gali būti aliuzija į žinomą ajatą: „Nėra nieko, kas nebūtų Jo atvaizdu“ (Kor., 42:11). Jį Ibn Arabi laiko trumpa formule, vienu metu išreiškiančia dvejopą požiūrį į Dievą: kaip absoliutų nepanašėjantį ir kaip būtiną pasaulio panašumą į Jį. Tai atsispindi kitoje frazėje, kur Dievas apibūdinamas kaip „unikali“, o žmogus kaip „sukauptinė“ esybė. Į Dievą panašus žmogus su Juo yra atitikimo santykyje, dėl kurio pasiekiama pilna Dievas-žmogus struktūra. Paradoksaliu būdu žmogus, panašus Dievui, tampa tarsi didesnis už Dievą, - nors ir ne kitoks, nei Dievas. Būtent „Dievo panašumas‘ ir negali toliau turėti panašumo: panašumas papildo prasminę struktūrą (kaip kad moteris, esanti vyro panašumu, papildo vyro grožį), tuo tarpu struktūros Dievas- žmogus jau negalima papildyti.

[47] Sąvoka „sukauptumas“ išreikštas terminas džam‘ijija, o „vienetinumas“ - infirad.

[48] Panašiai skambančių ir panašiai užrašomų žodžių žaismas“ „turtai“ - mal; „patiria siekį“ - jumal. Ibn Arabi suartina tas sąvokas.

[49] Žinantieji [Dievą]: mistikai, sufijų mokymo adeptai.

[50] „Melskitės, duokite išmaldą ir gerus darbus darykite Dievui“, Koranas, 73:20

[51] Koranas, 38:75

[52] Dievo pasiuntinys tarė: ‚Dievas Prisikėlimo dieną sakys: „O Adomo sūnau! Sirgau, o tu manęs neaplankei“. - „O Dieve, kaip aš galiu Tave, pasaulių Viešpatį, aplankyti?“ – „Argi nežinojai, kad mano kuris vergas susirgo? Tačiau neužėjai pas jį. Argi nežinojai, kad jį aplankęs rastum ir mane šalia jo? O Adomo sūnau! Prašiau tavęs maisto, tačiau nepamaitinai manęs“. – „O Dieve, kaip galėjau pamaitinti tave, pasaulių Viešpatį?“ – „O argi nežinojai, kad mano kuris vergas prašė tavęs pamaitinamas? Tačiau jo nepamaitinai. Argi nežinojai, kad jį pamaitinęs, greta būtum radęs mane? O Adomo sūnau! Pašiau tavęs gėrimo, tačiau manęs nepagirdei“. – „O Dieve, kaip galėjau pagirdyti tave, pasaulių Viešpatį?“ – „Tavęs gerti prašė mano vergas, tačiau jo nepagirdei. O jei būtum pagirdęs, jį būtum radęs ir šalia manęs“‘. (Muslimas)

[53] Terminas taip pat reiškia „siela“, „švenčiausioji dalis“.

[54] Nasai 4818 (ir pan. kt.). Mahometas tai ištarė, kai aiškinosi vagyste apkaltintos moters bylą bei skelbė nuosprendį.

[55] Omaras ben al-Chatabas (apie 585-644) – Mahometo žentas, antrasis teisusis kalifas. Tradicijoje žinomas savo rigorizmu. Tapo šariato griežto laikymosi simboliu.

[56] Kiek kitaip šį chadisą pateikia Muslimas (ir pan. kt.). Jis pasakoja tokio Maiza ben Maliko, atėjusio pas Mahometą prašyti, kad tasai atleistų jam, istoriją. Mahometas kelis kartus siuntė jį prašyti atleidimo pas Dievą, tačiau tasai kaskart grįždavo. Tada Mahometas paklausė, kuo jis nusikalto, ir Maiza prisipažino išdavyste žmonai. Įsitikinęs, kad tasai nėra girtas, Mahometas paskelbė nuosprendį, ir Maiza buvo mirtinai užmėtytas akmenimis. Vėliau tokia moteris atėjo pas Mahometą ir prisipažino, kad yra nėščia nuo neteisėtų santykių. Mahometas pasiuntė ją atgailauti pas Dievą, tačiau toji prašė nevilkinti, kaip buvo su Maiza. Mahometas skyrė jau tokią pat bausmę, nurodęs atidėti vykdymą, kol baigsis nėštumas.

[57] „Šventasis“ [kudsiji] chadisas, kurį pateikia al-Buchari (ir pan. kt.). Ibn Arabi praleidžia žodžius: „jei jis tuomkart bus kantrus“.


Papildomi paaiškinimai

k1) Makamas (apsistojimas, stovykla) – sufizme dvasinė būsena tobulėjimo kelyje, pasižyminti tam tikru stabilumu, „tarikato“ stotelė. Juo siekiama įtvirtinti sufijaus būklę ir kvantuoti „žygdarbį“. Paprastai yra 7 makamai. Terminas „makamas“ taikomas ir hadžos metu, reiškiantį „sustojimą poilsiui“.

k2) Aiša bint Abi Bakr (613-678) – Abu Bakrok3) dukra, trečioji Mahometo žmona (620 m.). Laikoma, kad Pranašui ją skyrė Aukščiausiasis. Musulmonų šaltiniai ją aprašo kaip gražią, protingą, kuklią ir padorią moterį. Mahometas labai ją mylėjo ir vadino „chumeira“ (rausvute) – jis sakė: „Aiša lenkia visas moteris kaip saridas lenkia visus kitus valgius“. Aiša laikoma viena iš 7-ių didžiųjų islamo mokslininkų - jai tebegyvenant ją vadino „Teisingąja“. Mahometas mirė ant Aišos rankų kai šiai buvo 18 m. Pati Aiša mirė 66 m. amžiaus ir, pagal jos valią, palaidota Medinoje. Taip pat skaitykite >>>>>

k3) Abu Bakr as-Sadik (apie 573-634) – Mahometo uošvis, pirmasis teisusis (as-sadik) kalifas (632-634). Iki priimant islamą, buvo vienu turtingiausių Mekos pirklių, buvo teisėju joje, buvo gerbiamas dėl genties istorijos žinojimo ir sapnų aiškinimo. Persikėlęs į Mediną, ištekino savo dukrą Aišą už Mahometo, taip suartėdamas su juo. Dalyvavo visuose Mahometo žygiuose, o mūšyje prie Tabuko buvo vėliavnešiu. Kalifu tapo po Pranašo mirties – jam valdant prasidėjo musulmonų užkariavimai. Mirė nuo ligos, palaidotas Aišos kambaryje greta Mahometo.
Fatimos laidotuvės Fatimos laidotuvės

Plačiau žr. Pranašo įpėdinis

k4) Fatima Zahra (apsaugotoji nuo ugnies ir blogio; apšviečiančioji, apie 605 ar 615 - 632) – jauniausioji Mahometo ir Hadidžos dukra, vienintelė išgyvenusi iki tėvo mirties. Musulmonų garbinama kaip dievobaimingumo ir kantrybės, o taip pat moralumo simbolis. Jos rankos siekė Abu Bakras ir kiti, tačiau Mahometas ištekino už pusbrolio Ali (622/623 m.), kuris taip ir nevedė kitos žmonos.

k5) „Korane“ ir kai kuriuose žydų šaltiniuose kukutis siejamas su žvėrių ir paukščių valdovu Saliamonu. Pasakojama tokia istorija:
Kartą, apžiūrinėdamas savo paukščius, Saliamonas tarp jų nematė kukučio, kur klausė: „Kur kukutis? Aš jį nubausiu, jei pateiks rimto pasiteisinimo“. Grįžęs kukutis ir sako: „Sužinojau, ko nežinai. Atvykau iš Sabos su žinia. Ten sutikau moterį vardu Balkis, jų karalienę. Dievas jai suteikė galią ir plačią valdžią. Ir mačiau, kad ji su pavaldiniais garbina Saulę, nes juos suklaidino Šaitanas [Šėtonas].“ Susidomėjo Saliamonas, liepia kukučiai nunešti žinią karalienei. Atsakydama atsiuntė gausias dovanas, o vėliau ir pati atvyko pas Saliamoną.

Islamo literatūroje taip pat tvirtinama, kad kukutis išgelbėjo Mozę ir jo tautą, jiems kertant Raudonąją jūrą, nuo milžino Ogo. Persijoje kukutis laikytas doros simboliu, paukščių valdovu.

k6) Fikchas („suprasti, pažinti“) – islamo (religinė) teisė, besiremianti Koranu ir Suna bei jų aiškinimais (aiškintojai vadinami fakichais), o taip pat visuomeninių normų kompleksas. Kartais tapatinamas su šariatu, tačiau kitų tyrinėtojų aiškinimu šariatas yra islamo teisė plačiąja prasme, fikcho pagrindas. Fikcho pagrindu atliekamos apeigos, juo grindžiamos visuomenės ir moralinės normos (pvz., Koranas tiksliai nenurodo kaip pasminkauti per ramadaną ar atlikti kasdieninį apsiplovimą – tokie klausimai dažniau aiškinami chadisuose). O kai ir to nepakanka, naudojamasi analogija [kijas] ir autoritetų nuomone [idžma]).

k7) Zakatas („apvalantis“) – mokestis (pašalpa, parama) skurstantiems islame, viena iš 5-ių musulmono pareigų (arkanų). Jį įvedė Mahometas, o institutu įtvirtino pirmasis kalifas Abu Bakras. Išskiriamos dvi sąvokos: zakatas – privalomas mokestis, ir sadaka - savanoriška parama. Taip pat zakatas nėra renkamas ne iš musulmonų.
Musulmonų pareiga yra mokėti 1/40-tąją (2,5%) nuo turimos turto sumos, kurią jie turėjo pilnus mėnulio metus, 2,5% nuo prekybai naudojamų daiktų, 5% ar 10% nuo tam tikro derliaus.

Istorikas al-Masudi
Džalal ad-Din Rumi
Dvasinė praktika sufizme
Arabų filosofija: Ibn Sina
Musulmonų-krikščionių dialogas
Paulius Tilichas: filosofija ir teologija
Regima ir neregima Ibn Arabi įtaka Vakarams
Arabų filosofija ir mokslas: Omaras Chajamas
Raselas. Laisva mintis ir oficialioji propaganda
Ar svarbu, kad guru mirė prasigėręs?
Jaspersas. Filosofinis gyvenimo būdas
Rudaki: nepasiekiamojo paprastumas
Omaras Chajamas. Rubajatai
Laisva valia ir determinizmas
Pranašų nenuodėmingumas
Kas Saulė, o kas Mėnulis?
Rytų ir Vakarų priešprieša
Didysis bastūnas Chodža
Mano sielos liūdesiai
Filosofijos puslapis
Vartiklis