Paulius Tilichas: filosofija ir teologija  

Paul Tilich. Oil on canvas Pauliaus Tilicho (1886-1965) mokymo branduolys – būties klausimas. Tilichas siekė rasti naujus kelius ontologijoje – iš vienos pusės, Platono ir Augustino, o taip pat Fichtės, ir, iš kitos pusės, vėlyvojo Šelingo ir Hėgelio dvasioje. 19 a. pab. – 20 a. pr. polinkis į gnoseologiją (neokantizmas, empiriokriticizmas, pragmatizmas) sukėlė susidomėjimo ontologija protrūkį.- nuo Dž. Santajanos3) „būties karalysčių” iki M. Heidegerio „fundamentaliosios ontologijos“ bei Ž.-P. Sartro „egzistencinės analitikos“. Savo „Būtis ir laikas“ pradžioje Heidegeris atkartojo tarsi užkeikimą: „Klausimas apie prasmę turi būti iškeltas... Klausimas apie būties prasmę dvasioje“. Tilichas, kaip filosofas ir teologas, negalėjo likti šalia tų klausimų.

20-me a. naujai iškeltas ir klausimas apie filosofijos ir teologijos santykį – priverčiant sugrįšti prie vakarų civilizacijos ištakų, permąstyti jos dvilypę priklausomybę tikrajai Parmenido ir Heraklito būčiai ir atsiveriančiam Mozės, pranašų ir Kristaus Dievui.

Paulius Tilichas sukūrė visaapimančią teologinę sistemą, įkūnytą “Sisteminės teologijos” tritomyje. Savo forma šis kūrinys primena gausias scholastines “sumas”, o iš kitos pusės, Hėgelio sistemą. Ir tikrai, Tilichas dažnai kartojo, kad ir scholastai (Origenas, Jonas Damaskietis, Bonaventura, Akvinatas, Okamas), ir vokiečių klasikiniai filosofai (nuo Kanto iki Hėgelio) buvo varomąja jėga jam. Vis tik pagrindinė kūrinio prasmė apologetinė. Sistema perteikta tik forma – o ji turėjo atgaminti „ne save atskleidžiančios sąvokos logiką, bet ir rato, būdingo organinių gyvybės procesams, pobūdį“. Tas ratas nuteikia amžinam mąstymo sugrįžimui prie savo ištakų kiekviename skyriuje, kiekvienoje naujoje temoje. Tilichas rašė: „Sukurti egzistencinės tiesos sistemą – sunkiausias uždavinys sisteminiam teologui. Tačiau šį uždavinį reikia bandyti spręsti kiekvienoje kartoje, nepaisant to pavojaus, kad arba egzistencinis elementas sugriaus sisteminę tvarką, arba sisteminis elementas pasmaugs egzistencinę sistemos gyvastį“. Darbas su kūriniu pradėtas dar 1925 m. ir tęsėsi iki 1964 m. (3 t.)

Pirmame tome „Protas ir apreiškimas“ įrodinėja, kad, atsisakius siauro proto kaip techninės funkcijos ir Apreiškimo kaip informacijos apie dieviškumą supratimo, proto ir Apreiškimo priešpastatymas netenka prasmės. Apreiškimas negriauna proto, o įgyvendina jį, išlaisvindamas iš griaunančių egzistencinių konfliktų. Tilichas daug kartų kartojo: „Priešingai Kierkegorui, aš tvirtinu: Abraomo, Izaoko ir Jokūbo Dievas ir mokslininkų ir filosofų Dievas – vienas ir tas pat“. Tilichas niekada nematė konflikto tarp Atėnų ir Jeruzalės, Akademijos ir Bažnyčios. „Sisteminė teologija“ prasideda būtent filosofijos ir teologijos santykio aptarimu. Anot autoriaus, filosofija ir teologija kelia klausimą apie būtį, tačiau iš skirtingų pusių. Filosofija užsiima būties „savyje“ struktūra, o teologija – būtimi „mums“. Būtent šis skirtumas sudaro tiek jų išsiskyrimą, tiek suartėjimą.

Filosofija esant būtinybei kelia klausimą apie tikrovę kaip visumą – apie būties struktūrą. Atsakymą pateikia tokiais „terminais“ kaip kategorijos, struktūriniai dėsniai ir universalios sąvokos. Ji privalo atsakyti ontologiniais terminais. Teologija irgi esant būtinybei kelia tą klausimą, nes tai, kas mums be galo rūpi1), privalo priklausyti būčiai. Kitaip mes negalėtume „sutikto“, ir tai mums be galo nerūpėtų. Tai, kas „mums be galo rūpi“, privalo būti mūsų būties pagrindu – tuo, kas nusprendžia mūsų būtį arba nebūtį.

Pirmu filosofijos ir teologijos išsiskyrimu yra kognityvios filosofo ir teologo pozicijos. Nors filosofą ir skatina filosofinis erosas, tačiau būties ir jos struktūrų atžvilgiu jis bando išlaikyti „nusišalintą objektyvumą“. Jis bando pašalinti visas asmenines, socialines ir istorines sąlygas, galinčias iškreipti objektyvų tikrovės vaizdą. Jo aistra – tai aistra tai tiesai, kuri prieinama bendram nagrinėjimui, bendrai kritikai ir pasikeitimams sulig kiekvienu nauju atradimu – tai tiesai, kuri atvira ir gali būti perduota kitiems. Visais atžvilgiais filosofas nesijaučia besiskiriąs nuo mokslininko – istoriko, psichologo ir pan.

Su teologu viskas atvirkščiai: jsi ne tik nenusišalinęs nuo savo tyrimų objekto, bet ir įtrauktas į jį. Jis į savo objektą žvelgia su aistra, baime ir meile. Tai ne filosofo erosas ar jo aistra objektyviai tiesai; tai būtent toji meilė, kuri priima gelbstinčiąją ir, aišku, asmeninę tiesą. Teologo požiūris „egzistencinis“: jis į tyrinėjimą įtrauktas visu savo egzistavimu, savo ribotumu, nerimu, saviprieštara2) ir neviltimi, o taip pat tomis gydomosiomis jėgomis. Kurios veikia ir jame pačiame, ir jo situacijoje… Trumpiau tariant, teologas determinuotas savo tikėjimo.

Jų atsiskyrimą atsveria akivaizdus jų suartėjimas – iš abiejų pusių. Filosofas kaip teologas irgi „egzistuoja“ ir negali „peršokti“ per savo egzistavimo konkretybę bei savąją implicityviąją teologiją. Jis sąlygotas savo psichologinės, socialinės ir istorinės situacijos. Ir, kaip bet žmogiškoji esatis, jis randasi ribinio rūpesčio valdžioje nepriklausomai nuo to, ar jsi pilnai ją suvokia, ar priima ją sau ir kitiems. Nėra jokios priežasties, dėl kurios net pats „moksliškiausias“ filosofas galėtų jos nepriimti, nes be ribinio rūpesčio jo filosofijai trūktų aistros, rimtumo ir kūrybinės dvasios. Bet kuris kūrybiškas filosofas yra slaptas (o kai kada ir viešas) teologas. Jis yra teologu tokiu lygiu, kokiu jo egzistencinė situacija ir ribinis rūpestis formuoja jo filosofinį matymą.

Toks filosofijos ir teologijos santykių dualizmas iškelia dvilypį klausimą: ar įmanoma filosofijos ir teologijos sintezė ir ar neišvengiamas konfliktas tarp jų? Į abu šiuos klausimas P. Tilichas atsako neigiamai: sintezė neįmanoma, konfliktas nėra neišvengiamas. Konfliktas numato tą bendrą pagrindą, ant kurio vyksta kova. Tačiau filosofija ir teologija neturi tokio bendro pagrindo. Jei filosofas ir teologas stoja į kovą, tai kaunasi jei arba ant filosofinio, arba ant teologinio pagrindo. Teologinis pagrindas – tai mūsų ribinio rūpesčio analizė, mūsų „būti ar nebūti“. Filosofinis pagrindas – tari būties struktūros analizė. Jei teologui prireikia būties struktūros, jis privalo ją arba pasiimti iš filosofo. Arba pats tapti filosofu. Paprastai jis daro ir tai, ir kita. Jei teologas įžengia į filosofijos sferą, tai negali išvengti tiek konfliktų, tiek sąjungų su kitais filosofais. Teologas neturi teisės pateikti kokius nors argumentus apie vieną ar kitą filosofinę nuomonę vardan savo ribinio rūpesčio. Jis privalo argumentuoti filosofinį sprendimą vardan universalaus logoso ir iš gryno proto pozicijų. Nelaimė būtų teologui ir kančia filosofui, jei filosofinėje diskusijoje teologas staiga kreiptųsi į kokį nors autoritetą apeidamas gryną protą. Konfliktai filosofiniame lygmenyje – tai konfliktai tarp dviejų filosofų, kurių vienas yra kartu ir teologas, tačiau ne konfliktai tarp filosofijos ir teologijos.

Tačiau filosofijos istorija liudija, kad kiekviename iškilesniame filosofe egzistencinė aistra (ribinis rūpestis) ir racionalumo jėga (prisirišimas prie universalaus logoso) yra vieningi ir tikra filosofijos vertė priklauso nuo tų dviejų elementų susiliejimo kiekvienoje sąvokoje. Šios situacijos apmąstymas kartu yra ir to fakto, kad du filosofai, kurių vienam teko garbė būti ir teologu, gali tarpusavyje ginčytis ir kad du teologai, kurių vienam teko garbė būti filosofu, taip pat gali ginčytis. Tačiau čia nėra vietos konfliktui tarp filosofijos ir teologijos, nes nėra jam bendro pagrindo. Filosofas gali įtikinti, bet gali ir neįtikinti teologą-filosofą. O teologas gali atversti, o gali ir neatversti filosofo-teologo į tikėjimą.

Tilichas laiko, kad tam tikra prasme bet kuri šiuolaikinė filosofija yra krikščioniškąja – net ir kai ji humanistinė, ateistinė ar sąmoningai antikrikščioniška – ta prasme, kad jos egzistencialistiniu pagrindu yra istorinė krikščionybė. Juk joks filosofas, gyvenantis krikščioniškoje (vakarų ar rytų) kultūroje, nedrįs neigti savo priklausomybės nuo šios kultūros, kaip ir bet kuris graikų filosofas negalėjo nuslėpti savo priklausomybės nuo apoloniškosios-dionisinės kultūros – net ir tada, jei kategoriškai atmesdavo Homero ir Hesiodo dievus. Dabartinis tikrovės matymas ir jo filosofinė analizė skiriasi nuo ikikrikščioniškųjų nepriklausomai, ar jie determinuoti Siono kalno ar Dievo ar Golgotos kalno Kristaus buvimu. Su tikrove susitinkama kitaip; kitokia ir patirtis – tiek savo kryptingumu, tiek savo užpildymu. Ir Tilichas teisus – niekam neduota iššokti iš to „užburto“ rato. Nyčė, pabandęs tai padaryti, šaukėsi Antikristo. Bet ir šis priklauso nuo Kristaus, prieš kurį jis sukyla. Senovės graikams, kurių kultūra taip žavėjosi Nyčė, neteko kovoti su Kristumi. Ir vis tik jie parengė jo atėjimą iškėlę tuos klausimus, į kuriuos jis atsakė. Šiuolaikinė filosofija – ne pagoniška filosofija. Ateizmo ir antikrikščionybės irgi negalima laikyti pagoniškais. Jie yra antikrikščioniškais krikščioniškais terminais; krikščioniškos tradicijos pėdsakai nenutrinti. „Net nacistų pagonybė nereiškė tikrojo sugrįžimo prie pagonybės, - kaip ir žvėriškumas nėra sugrįžimas prie žvėrių būsenos“.

Idealiu atveju, filosofijos ir teologijos santykis apibrėžiamas „koreliacijos metodu“; filosofija kelia egzistencinius klausimus, teologija duoda egzistencinius atsakymus. „Apreiškimas atsako į tuos klausimus, kurie užduodami ir bus užduodami visada, nes tie klausimai yra ‚mes patys‘. Žmogus – tai klausimas, kurį jis užduoda apie save patį dar iki tol, kol koks nors klausimas suformuluojamas... Būti žmogumi – reiškia užduoti klausimą apie savo egzistavimą ir gyventi veikiant atsakymams į tuos klausimus“.

Tilicho požiūris į teologijos ir filosofijos santykį smarkiai skiriasi nuo protestantiškos ortodoksijos (ir, žinoma, nuo Karlo Barto neortodoksijos). Liuteris „Augsburgo tikėjimo išdėstyme“ rašė: „Elgiamės teisingai, jei, palikę dialektiką ir filosofiją, kreipiamės į Dievo žodį ir mokomės kalbėti nauja kalba tikėjimo karalystėje. Priešingu atveju, mes naują vyną supilsime į senus vynmaišius ir žūsime“. Taip manė ir kiti Reformacijos „šulai“: Melanchtonas, Kalvinas, Cvingli. Tačiau realybėje taip nenutiko: Reformacijai teko gintis nuo aršių atsigavusios katalikybės antpuolių, šalinti vidinius nesutarimus, gesinti konfliktus savo terpėje. Buvo būtina įnešti aiškumą į naujus dogmatinius darinius, nurodyti ir aiškinti neatitikimus su priešininkais. Protestantinė ortodoksija buvo smulkmeniška, nekantri, priekabi. Tai tik dar kartą įrodė, kad teologija negali egzistuoti be filosofijos.

Pats terminas „teologija“ krikščioniškais laikais sutinkamas pas apologetus. Tačiau graikai jį naudojo dar anksčiau: Aristotelis jį panaudojo mitologijos prasme. Artima jo prasmė buvo ir pas stoikus – jiems mintis buvo ginama apreiškimo, o mitologija buvo smarkiai rekonstruojama. Neoplatonizmas pateikė pasaulėžiūrą, paremtą religinėmis sąvokomis filosofine forma ir metodu. Palaimintasis Augustinas neoplatonizmo dvasia kalbėjo apie poetus, kurie save irgi vadino teologais (Homeras, Hesiodas, Pindaras), nes „jie kūrė poemas apie dievus“. Panašia prasme Filonas Aleksandrietis teologu vadino Mozę.

Krikščioniškajai teologijai teko spręsti gerokai sudėtingesnį uždavinį. Antikos filosofai su mitais elgėsi be ceremonijų: į juos prikaišiodavo savo idėjų tiek, kad jų siužetas tebuvo tam tikra „šventa drobulė“. O krikščionybė atvirkščiai, nuo pat pradžių paskelbė karą gnostikams, kurie su Evangelija pabandė padaryti tą patį, ką antikos filosofai darė su mitais. Tačiau su pasauliu teologijai teko kalbėtis pasaulio kalba, o tam reikėjo panaudoti jam suprantamas filosofines sąvokas. Tai darė jau ankstyvieji apologetai - šv. Justinas, šv. Teofilas,  Tatianas,  šv. Irenėjus ir daugelis kitų. Jiems krikščionybė – ne tik Apreiškimas, bet ir filosofija, nes krikščionybė suprantamai atsako į filosofų iškeltus klausimus. Krikščionybė negalėjo nenorėti tapti vientisa ir išbaigta pasaulėžiūros sistema.

Vakarietiškos krikščioniškos teologijos kūrėju Tilichas laiko Augustiną, padėjusi pagrindus visam Viduramžių mąstymui. Tilichas žavisi Jonu Skotu Eriugena (apie 810-877), artimu Augustinui ie gerai susipažinusiu su neoplatonizmu. Jis jį cituoja: „Tikra filosofija yra tikra religija ir atvirkščiai“. Tilichas Eriugeną laiko primu scholastu, tačiau savo siekiais jis už scholastikos: jam filosofija visai ne teologijos tarnaitė! Ir šiaip, scholastika Tilichui buvo mokykla, kurioje kelis šimtmečius Europa mokėsi mąstyti. Jos gelmėje buvo įdėtas išsilaisvinimas: Abelaro mokinys Petras Lombardietis „Keturiose sentencijų knygose“ prie pasaulio lenkia autoritetą ir protą, Gimsta sistemos, siekiančios suderinti peripatetikų filosofiją su bažnyčios dogmomis: Aleksandras iš Helso, Bonaventura, Albertas Didysis ir, aišku, Tomas Alvinietis. Metafizika, nepaisant skelbiamo „filosofija – teologijos tarnaitė“, bandė išsilaisvinti iš priklausomybės. Tilichas kalba apie keistą „meškos paslaugą“, kurią teologijai padarė nominalistai (Dunsas Skotas, Okamas) – šiems, be individo, nėra nieko realaus; bet jei egzistuoja tik individas, tai neįmanomi tokie mokslai kaip antropologija ir teologija. O tada bažnyčia turi visiškai atsišlieti nuo mokslo, skelbti tikėjimą ir grįžti prie ankstyvųjų krikščionių bendruomenių tyrumo. Taigi nominalizmas, siekęs atsidavimo bažnyčiai, iš esmės griovė jos dogmatiką, įrodymų bei pagrindimų sistemą, gimdė skepticizmą ir abejingumą.

Protestantizmas iki pat 19 a. Tilichui nekelia simpatijų. Neretai ir filosofija, „koreliuojama“ su protestantiška teologija, kelia kritiką, netgi I. Kantas, kurio filosofija atgaivino racionalistinę teologiją, tačiau kartu nutraukė ryšį tarp filosofijos ir teologijos. Pasirodė, kad visi Dievo būties įrodymai, išskyrus siūlomą praktinio proto, vien nesusipratimas! Tačiau taip Kantas parengė dirvą iškiliausiam vokiečių teologui F. Šlejermacherui., kuris laikė, kad tiesos, duotos per jausmą ir intuiciją (religinės), ir tos, duotos per mąstymą, priskiriamos skirtingoms sritims ir tarpusavyje nesusiduria. Todėl filosofija ir teologija susijungia tarpusavyje nesusimaišydamos. Kanto įtaka pastebima ir pas 19 a. liberalios teologijos atstovą Adolfą Ričlį, kuris dar aštriau atskiria teologiją ir filosofiją, sakydamas, kad konfliktas tarp jų, iš esmės, neįmanomas. Bet, pagal Tilichą, tasai neatranda ir tikros jų sintezės.

Žmogiškosios būties struktūros analizėje Tilichas jungia („koreliuoja“) su būtimi susijusius filosofinius klausimus, ypač apie žmogaus ir visų būtybių ribotumą, atsakydamas teologiškai arba Apreiškimu, kai Dievas suvokiamas kaip Savi- Būtis, ribinis ir begalinis Būties pagrindas arba Būties galia. Šie klausimai aptariami antrame tome.

Filosofija kelia klausimą apie būtį kaip apie būtį, tiria viso, kas yra, pobūdį tuo mastu, kokiu ji yra. Jos atsakymas determinuoja visų atskirų būties formų analizę. Tai ir yra „pirmoji filosofija“ arba „metafizika“. Tačiau po diskusijų su analitinės filosofijos atstovais (G. Hudmenu, V. Kuainu ir kt.) Tilichas pirmenybę atidavė terminui „ontologija“. Jo nuomone, ir metafizika, ir ontologija kelia būties klausimą. T.y. metafizika neapima ontologijos, kaip laikė 17 a. filosofai bei Ch. Volfas. „Tačiau priešdėlis ‚meta-‚ dabar neišvengiamai turi šio pasaulio dubliavimo konaciją dėl transcendentinės esačių karalijos“. Jo nuomone, ontologinis klausimas keliamas taip: „Kas yra Savi-Būtis? Kas yra tai, kas nėra nei atskira esatimi, nei esačių visuma, nei kažkuo konkrečiu, nei kažkuo abstrakčiu, o daugiau kažkuo tokiu, apie ką mes visada mąstom implicityviai (o kai kada ir eksplicityviai), kai sakom, kad kažkas yra“? Savi-Būties, t.y. „būties savaime“, „būties kaip tokios“ kategorija siekia Aristotelį („Metafizikos“ 6 kn.), o Viduramžiais ją (Ipsum Esse) galima sekti nuo Proklo iki Boecijaus, o toliau iki Tomo Akviniečio.

Tilicho ontologija antropologinė, nes jis, kaip ir daugelis egzistencialistų, laiko, kad žmogaus būtis yra vienintelis raktas būčiai aplamai. Čia aiški Heidegerio įtaka, nors jis savęs ir nelaikė Heidegerio pasekėju. Tačiau iš esmės jis perima ano fenomenologinę nuostatą: sąvoka „Dasein“ Heidegeris žymi tą „vietą“, kurioje save aptinka būtis, kurioje būtis „atverta“ žmogui. Tilichas mano, kad ontologijos pagrindu privalo būti žmogaus būtis, o ne „šaliažmogiškų“ esatys, nes tik žmogus įgalus apmąstyti būties struktūrą. Tačiau tai nereiškia, kad žmogus yra prieinamiausias mokslinio pažinimo objektas. Netgi atvirkščiai; jis „sunkiausiai suprantamas“. Tilichas tvirtina, kad būties problemos sprendimas – tai fenomeloginė žmogaus patirties analizė, o ne „objektyvus“ tos patirties tyrinėjimas. Žmogaus klausimą apie būties prasmę Tilichas apibrėžia kaip „ribinį rūpestį“ arba „absoliutų rūpestį“: „Žmogus be gali susirūpinęs savo būtimi ir jo prasme. ‚Būti ar nebūti‘ šio atžvilgiu tampa ribine, besąlygiška, visuotine ir begaline rūpesčio išraiška“. Žmogaus „ribinis rūpestis“ dėl būties prasmės – liudijimas to, kad viduje žmogus susijęs su būtimi, tačiau realiame gyvenime atsiskyręs nuo jos. O tai ir sukelia tragišką įtampą.

Tilichas kūrė savą kalbą (idiolektą), įtraukdamas naujas konotacijas į sąvokų karkasus tokių skirtingų mąstytojų kaip Aristotelis ir Biomė, Tomas Akvinietis ir Šelingas,  Kierkegoras ir Hėgelis, tačiau labiausiai – į Heidegerio kategorijas. Jis naudojo tiek klasikinės filosofijos sąvokas, tiek tradicinius krikščioniškus terminus, jiems suteikdamas kiek kitokią simbolinę prasmę – „rūpestis“, „baimė“, „nerimas“, „būtis mirčiai“, „Savi-Būtis“, „be pagrindo“, „demoniškas“, „kairos“, „logosas“, „teonomija“, chaosas“, „chiubris“ ir t.t. Protestantiškoje teologijoje 20 a. 4-me dešimtm. ši tema pavadinta krikščionybės „demitologizacija“. Tai nepaprastai sudėtinga užduotis – tiek filosofijai, tiek teologijai. Aptariant, tarkim, dvi Kristaus prigimtis, dievišką ir žmogišką, Šventąją dvasią, Šv. Trejybę, mes ne visada suprantame, kad patristikos laikais, kai formavosi krikščioniško mokymo dogmatika, įsivaizdavimas apie tai, kas yra „žmogus“, „prigimtis“, „dvasia“ ir kt., labai skyrėsi nuo šiuolaikinių sampratų. Bažnyčios tėvai privalėjo naudoti tą „sąvokų aparatą“, kurį turėjo savo rankose, t.y. graikų filosofijos priemones. Pvz., L. Karsavinas rašė, kad Vakaruose tiesiog nesuprato Rytuose vykstančių ginčų apie Trejybę vien todėl, kad graikiškos sąvokos „hipostazė“ ir „esmė“ (sekuliaria prasme labai artimos) buvo verčiamos vienu žodžiu „substancija“. Tačiau šiandien jau nepakanka ir graikų kalbos priemonių. Galbūt, 20 a. krikščionybės krizė susijusi ir su tuo, kad apie šiandienines žmogaus ir pasaulio problemas sunku aiškinti 4 a. antikinės filosofijos kalba.

4-5 dešimtm. demitologizacija palietė beveik visus protestantų teologus: R. Bultmanas, P. Tilichas, broliai Nibūros, F. Hogartenas, E. Bruneris, H. Mercas, E. Turgeizenas, F. Delekatas, H. Knitermeisteris, E. Chiršas ir kt. Buvo šalininkų (R. Bultmanas, P. Tilichas), bet buvo ir aršių priešininkų (K. Bartas, E. Bruneris).

Tilichas sako, kad klasikinė teologija visada naudojo sąvoką „būtis“, tačiau ji buvo kritikuota tiek nominalistinės filosofijos, tiek personalistinės (Augustino) teologijos. Jis laiko, kad jo sistemoje yra būtina atsakyti į tą kritiką, o kartu išaiškinti ir tą prasmę, kurią įgauna „būtis“ priklausomai nuo to, kam ši sąvoka taikoma.

Jo nuomone, nominalistų ir jų pasekėjų (prie kurių priskiria ir neopozityvistus) kritika pagrįsta prielaida, kad būties sąvoka yra aukščiausia iš galimų abstrakcijų. Ji suprantama kaip esanti tos rūšies, kuriai pavaldžios visos kitos rūšys – tiek visuotinumo, tiek abstrakcijos lygiais. Jei „būtis“ būtų suvokiama būtent taip, tai nominalizmas tikrai galėtų ją interpretuoti taip, kaip ir visas kitas universalijas, t.y, kaip tas „Komunikatyvias“ sąvokas, kurios nurodo konkrečius dalykus, tačiau, tuo pačiu, neturi savojo realumo. Tokiu požiūriu realumą teturi tik atskirybė (daiktas čia ir dabar). Universalijos – tai komunikacijos priemonės be jokios būties galios. O tada būtis kaip tokia nereiškia nieko tikra. Dievas, jei jis egzistuoja, yra tarsi kažkas atskira ir, anot nominalistų, gali būti pavadintas pačiu individualiausiu iš esačių.

Į tai atsakydamas Tilichas nurodo, kad būtis neturi to pobūdžio, kurį jai priskiria nominalistai ir beopozityvizmas. Būtis – tai ne aukščiausia abstrakcija; ji – būties patirties nebūties atžvilgiu išraiška. Todėl ji gali būti apibūdinta kaip Galia Būties, besipriešinančios nebūčiai, ir todėl Viduramžių filosofiją vadino pagrindine trascendentalija anapus universalumo ir atskirtybės. Taip vienodai būtį suprato tiek Parmenidas Graikijoje, tiek Šankara Indijoje, o ją naujai atskleidė egzistencialistai: Heidegeris,  Jaspersas ir Marselis.

Kai tik pasakoma, kad Dievas yra (kad jis turi būtį), kyla klausimas, kokia prasme suprasti jo santykį su būtimi. Vieninteliu galimu atsakymu yra, kad jis yra Savi-Būtis. Tilichas laiko, kad biblinėms (Abraomo) religijoms (judaizmas, krikščionybė, islamas) svarbiausia yra šventumo patirties personalizacija, kuri išreikšta suasmenintais Dievo vaizdiniais bei suasmenintu žmogaus santykiu su Dievu. Tai jis nuodugniai gvildena knygoje „Biblinė religija ir Absoliučios tikrovės paieškos“. Priešingai daugeliui Rytų religijų ( budizmas, brahmanizmas, džainizmas,  daosizmas) ir neoplatonizmui bei krikščioniškam misticizmui, klausimas apie būtį biblinėse religijos eksplicityviai nekeliamas. Tilichas parodo, kad formaliai bibliniuose tekstuose nėra ontologinių ieškojimų. Tuo pat metu poreikis kelti ontologinį klausimą suvokiamas visu rimtumu. Tokie dirbtiniai intelektualiniai barjerai, anot Tilicho, gali sutrukdyti ieškančia, protui užsiimti klausimu apie Dievo būtį, apie neatitikimą tarp esamos ir egzistencialistinės žmogaus būties bei Naująja būtimi Kristuje.

Pastabos

1) Tilichas pasiima Heidegerio rūpesčio kategoriją, tačiau sudaro rūpesčių hierarchiją: per “įprastinį” rūpestį prasišviečia Ribinis rūpestis. Anot Tilicho, religinis rūpestis, yra ribinis; jis atima iš visų kitų rūpesčių jų ribinį reikšmiškumą ir daro juos tik paruošiamaisiais ir sąlygotais.

2) Tilicho sukurtas terminas.

3) Džordžas Santajana (Jorge Agustin Nicolas Ruiz de Santayana y Borras, 1863-1952) – ispanų kilmės amerikiečių filosofas ir rašytojas. Žinomas 6-tomiu „Proto gyvenimu“ (1905-06), „Skepticizmas ir gyvūnų tikėjimas“ (1923), „Paskutinis puritanas“ (1935), o taip pat esė, eilėraščiais ir romanais.
Politinės filosofijos srityje buvo „elitos“, priešpastatant ją demokratijai, šalininku. Pagrindinė jo filosofinė mintis tame, kad tobuliausias žmogaus santykis su pasauliu yra estetinis, o visuomenės išsivystymasis apibrėžiamas kiek energijos skiriama „gyvenimo papuošimui ir vaizduotės kultūrai“. Jis buvo įsitikinęs, kad „moksle randasi visa persmelkiantis, neišvengiamas ir kintantis poezijos elementas“.

Tomas Akvinietis
Monothelitizmas
Apmatai: Moralumas
Origenas apie Trejybę
Objektyvizmas (Ayn Rand)
Patarimai ieškančiam Dievo
Vasilijus Nalimovas ir anarchizmas
Hėgelio dvasios fenomenologija
Eriugena. „Apie gamtos skirstymą“
Gnosticizmo ištakos. Blogio misterija
Virš-sąmonė ir mistinio proto kritika
K. Jaspersas. Filosofinis gyvenimo būdas
Ned Crosby. Kaip turėtume gyventi drauge?
Amžinasis teksto sugrįžimas poststruktūralizme
Filosofijos atsiradimo problematikos istorija
Gabrielis Marselis - prancūzų egzistencialistas
Postmodernistas Žakas Derida
Bonifacas VIII. Unam Sanctum
Visi Viešpaties pavidalai
Paaiškinimas apie Sielą
B. Raselas. Ar yra Dievas?
Svetimų minčių problema
Benediktas Spinoza
Apie ontologiją
Advaita Vedanta
Egzistencializmas
Bonaventūras
Dao laikas
Filosofijos puslapis
Vartiklis