Parmenidas (eiliuotai). Vartiklis

Parmenidas (apie 540 arba 520 m. pr.m.e.) buvo pirmasis filosofas savo sistemą išdėstęs metrine sistema. Jo pirmtakai Anaksimandras, Anaksimenas ir Heraklitas rašė proza, o eiliuotai iš graikų tedėstė tik Parmenidas ir Empedoklis, nes Ksenofanas buvo filosofu ne daugiau nei Epičarmas ir neabejotinai buvo veikiamas orfikų.

Pirmoje „Poemos“ dalyje Parmenidas daugiausia stengiasi įrodyti, kad tai yra, tačiau iš karto nelengva pasakyti, kad tiksliai yra tas, kas yra. Jis sako paprastai: Kas yra – yra. Čia neturėtų būti abejonės, kad tai yra tai, ką vadiname kūnu. Neabejotinai jis yra erdvinis, todėl gana rimtai galime laikyti sfera. Be to, Aristotelis tvirtino, kad Parmenidas netikėjo niekuo, o tik jusline realybe. Parmenidas niekur nekalba apie "Būtį" ir vergia žodžio "dievas", kurį taip laisvai naudojo ankstesni ir vėlesni mąstytojai. Prielaida, kad tai yra apima būtent tai, kad visata yra plenum ir kad nėra tokio dalyko, kaip tuštuma, nei pasaulyje, nei jo išorėje. Iš čia seka, kad negali būti tokio dalyko kaip judėjimas. Vietoje to, kad Vienatiniui priskirtų pirmąjį postūmį pasikeitimams, kaip padarė Heraklitas, ir taip leistų paaiškinti pasaulį, Parmenidas pašalina pasikeitimą kaip iliuziją. Jis parodė visiems, kad jei Vienatinio idėją priimsime rimtai, būsime priversti neigti visa kita. Visi ankstesni klausimo svarstymai tą aspektą praleido. Anaksimenas, tikėjęsis išsaugoti pirminės substancijos vienovę savo išretėjimo ir sutankėjimo teorija, nepastebėjo, kad laikant, kad vienoje vietoje kažko esant mažiau nei kitoje, netiesiogiai pripažįstamas niekio (kas nėra) egzistavimas. Pitagoriečiai laikė, kad tuščia erdvė arba oras randasi pasaulio išorėje; ir kad ji įsiveržė į jį, kad atskirtų elementus. Tai irgi pripažįsta niekio (kas nėra) egzistavimą. Kaip ir Heraklito teorija nėra pakankama, nes ji remiasi prieštaravimu, kad ugnis kartu ir yra, ir nėra.

Nuorodos į Heraklitą abejotinos, nes Heraklitas niekur nesakė, kad Būtis ir Nebūtis yra tas pat – kaip nurodė Zeller'is. Tačiau teiginį „visi daiktai juda priešingomis kryptimis“ sunku kitaip suprasti, kaip Heraklito "aukštyn ir žemyn". Ir Parmenidas gi nepriskiria požiūrio, kad Būtis ir Nebūtis yra tas pat kritikuojamam filosofui – jis tik sako, kad „ tai yra ir tai nėra tas pat ir ne tas pat“

Rimta Parmenido naujovė yra jo aptarimo būdas. Pirmiausia jis paklausia, kas bendra visuose požiūriuose, kuriuos jis aptaria, ir suranda, kad tai yra „ko nėra“ egzistavimas. Kitas klausimas – ar tai gali būti apmąstoma, į ką atsakoma, kad ne. Jei mąstai, tai mąstai apie ką nors. Todėl nėra niekio. Tik kas gali būti, gali būti apmąstoma.

Šį argumentą Parmenidas pateikia visu griežtumu. Jis neleidžia mums manyti, kad galime mąstyti apie kažką, kas neapmąstoma. Nes tada kils neatitikimas su mūsų jutimais, pateikiančiais mums kintantį ir irstantį pasaulį. Tai neišvengiama kūniškojo monizmo išvada – ir tvirtas nusistatymas galėjo visiems laikams sunaikinti tą teoriją. Jei Parmenidas savo meto vyraujančius požiūrius būtų išvystęs iki loginės išvados, kokia paradoksali ji bebūtų, žmonės būtų sukęsi amžiname priešstatų, išretėjimų ir sutankėjimų ir t.t., ir pan. cikle. Parmenido tiksli dialektika užtikrino progresą. Filosofija buvo priversta liautis būti monistine arba kūniškąja. Ji negalėjo liautis būti kūniškąja, nes bekūniškumas yra nežinomas. Taigi ji turi liautis būti monistine – ir priėjo prie atomistinės teorijos, kuri, kaip žinome, yra paskutinis žodis laikantis požiūrio, kad pasaulis yra kūnas, kuris juda.

Parmenidas vysto prielaidos, kad tai yra pasekmes. Tai privalo būti nesukurta ir nesunaikinama. Tai negali atsirasti iš nieko, nes nėra tokio dalyko, kaip niekas. Kaip tai negali atsirasti ir iš kažko, nes ten nėra vietos niekam kitam, o tik jam pačiam. Už to negali būti jokios tuštumos, iš kurios kažkas galėtų atsirasti, nes tuštuma yra niekas, o niekis negali būti apmąstytas ir todėl egzistuoti. Todėl nei kas nors atsirado, nei kas nors atsiras ateityje. Jei tai yra, tai yra dabar, viskas vienu metu.

Tuštumos neigimas buvo gerai žinomas Platonui, kuris sako, kad Parmenidas laiko, kad "visi daiktai yra viena ir tas viena lieka savyje, nes nėra vietos, į kurią galėtų pajudėti". Aristotelis taip pat aiškiai nurodė, kad Parmenidas teigė, kad Viena nejudantis, nes niekas dar neįsivaizdavo, kad yra kokia kita tikrovė, nei galima suvokti jutimais.

Tas, kuris yra - yra, ir negali būti nei didesnis, nei mažesnis. Pasaulis yra vientisas nedalomas plenum. Iš čia neišvengiamai seka, kad jis nejuda, nes tada turėtų persikelti į tuštumą, o jos nėra. Jis iš visų pusių gaubiamas kas yra. Dėl tos pačios priežasties, jis privalo būti baigtinis ir neturėti nieko savo išorėje. Jis išbaigtas savyje, ir neturi reikmės tęstis be galo į tuštumą, kurios nėra. Todėl, jis sfera. Jis yra vienodai realus visomis kryptimis, o sfera yra vienintelė tai tenkinanti forma. Nes bet kas kita viena kryptimi būtų daugiau, nei kita.

Apibendrinant: kas yra yra baigtinis, sferiškas, nejudrus kūniškas plenum ir nieko nėra jo išorėje. Daugio ir judėjimo, tuštumos ir laiko apraiškos tėra iliuzijos. Taigi pirmine ankstyvųjų filosofų ieškota substancija yra tarsi "daiktas savyje". Ir tai niekada nepraranda savo pobūdžio. Tai, kas vėliau, kaip Empedoklio elementai, vadinamosios Anaksagoro „homoeomerijos“, Leukipo ir Demokrito „atomai“ tėra Parmenido „būtis“. Tad Parmenidas tikrai nėra, kaip kai kurie sako, „idealizmo tėvas“, - priešingai, visas šiuolaikinis materializmas priklauso nuo jo tikrovės sampratos.

Visuotinai priimta, kad antroji „Poemos“ dalis perteikia dualistinę daiktų kilmės teoriją, savąjį jutiminio pasaulio aiškinimą arba Mirtingųjų nuomonę, kuri, vienok, apėmė ne tik kitų žmonių, bet ir jo paties nuomonę. Vienoje vietoje Aristotelis lyg ir pritaria šio tipo požiūriui, tačiau tai tėra kaip anachronizmas ir ne paties Aristotelio nuomonė. Peripetikų požiūriu, Parmenidas čia pateikė „daugelio“ teoriją. Taip suprato Teofrastas, o ir Aleksandras tarsi aiškino apie kosmologiją kaip kažką, ką Parmenidas laidė visiškai klaidinga. Kitas požiūris pasiekia iš neoplatonikų, ypač Simplicijaus, priėmusių Tiesos kelią kaip protingo pasaulio įvardijimą ir Nuomonės kelią kaip jutiminio pasaulio apibūdinimą. Tačiau pats Parmenidas vienareikšmiškai pareiškia, kad jo pateiktoje teorijoje visai nėra tiesos, o jis perteikia tik „mirtingųjų“ tikėjimą. Tai ir leido Teofrastui kalbėti apie „daugelio“ nuomonę.

Tačiau toks aiškinimas neįtikima "Daugelis" yra pernelyg toli nuo Parmenido išvystyto dualizmo ir perdaug dirbtinė hipotezė. Reikia atkreipti dėmesį, kad "mirtingųjų nuomonė" minima deivės kalboje. Toliau Parmenidas uždraudžia du tyrinėjimo kelius, kurių antrasis, irgi priskirtas "mirtingiesiems", turėtų būti Heraklito sistema. Reiktų tikėtis, kad kitas kelias irgi kokia nors mokykla, - ir tuo metu sunku rasti rimtesnę, nei pitagoriečių. Ir tam nesant prieštaravimų, galima laikyti, kad visa kosmologija paimta iš to šaltinio. Dar prisiminkime, kad pats Parmenidas buvo pitagorietis. Pratarmėje jis sako, kad praėjo iš tamsos į šviesą. Tad kiekvienas turi susipažinti su kitų nuomone, kad galėtų apie ją spręsti. Matyt todėl jis ir perteikė poemoje pitagoriečių mokymą.

Pitagoriečiai kai kuriuos aspektus perėmė iš senojo jonėnų tikėjimo. Pitagoras kilo iš Samos salos, pasaulio kvėpavimo idėją perėmė iš Anaksimeno, randame Anaksimandro minčių pėdsakus. Dar įsigilinkime į Aristotelio žodžius. Jis sako, kad Parmenidas kalbėjo apie du elementus: Šilumą ir Šaltį. Ugnis, apie kurią kalba Parmenidas, yra šilta, o kita, priešingą savybę turinti, „forma“ turi būti šalta. Taigi turime tradicines Mileto mokyklos „priešybes“ – nors Aristotelio (kuriuo pasekė Teofrastas) identifikavimas jų kaip Ugnies ir Žemės yra klaidingas. Tuo tarpu Simplicijus iškart, paminėjęs Ugnį ir Žemę, pridūrė „arba labiau Šviesa ir Tamsa“.

Ir pagaliau, Aristotelio tankaus elemento susiejimas su "kas nėra" sunkiai suderinama su tuo, kad tai žemė. Iš kitos pusės, jei tarsim, kad antroji iš "formų" yra pitagoriečių Oras arba Tuštuma, gausime neblogą paaiškinimą Aristotelio jos siejimui su "kas nėra". Ir pats Parmenidas vieną "formą" vadina Šviesa, Liepsna ir Ugnimi, o kitą Naktimi. Mums reikia nuspręsti, ar tai sietina su pitagoriečių Ribotu ir Neribotu. Kaip matėme, pasaulio kvėpavimo idėja turėjo vietą ankstyvojoje pitagoriečių sistemoje ir tada nesunku tą "beribį kvėpavimą" susieti su Tamsa, kuri neblogai tinka Neribotam. "Oras" arba rūkas visada laikytas tamsiu elementu.

Pačios Parmenido kosmologijos fragmentai yra negausūs ir juos sunku interpretuoti. Tarkim, Aetijus tvirtina:
"Parmenidas laikė, kad ten yra kaspinai, susikertantys ir besisukantys vienas apie kitą, sudaryti atitinkamai iš retų ir tankių elementų; ir tarp tų buvo įsimaišę kiti kaspinai, sudaryti iš šviesos ir tamsos. Tai, kas juos supa, yra tvirta tarsi siena, o po jo yra ugninis kaspinas. Tai, kas visų kaspinų viduryje, taip pat kietas ir taipogi supamas ugninio kaspino. Centrinis mišrių kaspinų ratas yra visa ko judėjimo ir ramybės priežastis. Jis ją vadina 'deive, kuri nukreipia juos', 'Burtų laikytoja' ir 'Būtinybe'".

Nereiktų tų "kaspinų" laikyti sferomis - stephanai gali reikšti ir "rėmus" ar "briaunas". Ir net neatrodo, kad visa gaubiantis ratas irgi būtų sferinis – tokiu atveju išsireiškimas "kaip siena" būtų nelabai vietoje. Tikėtina, kad susidūrėme su kažkuo tarsi Anaksimandro "ratai" ir tikėtina, kad pritaikė jo teoriją. Mes nėra įrodymų, kad pitagoriečiai kitaip suprato dangaus kūnus. Plaroto "Ero mite", neabejotinai pitagoriečių dvasia, negirdime nei apie sferas, o tik koncentrinių sraigės kiaukutų "lūpas", sudėtas viena į kitą. "Timėjuje" taip pat nėra sferų, o tik kaspinai ar atraižos, susikertančios kampais. Ir pagaliau Homero "Himne Arėjui", sukurtam pitagoriečių įtakoje, planetų orbitos nusakomos žodžiu antux, kuris reiškia "briauna".

Toliau mums aiškina, kad tie kaspinai supa vienas kitą arba sudėti vienas virš kito bei kad jie sudaryti iš retų ir tankių elementų. O tarp jų yra "mišrios juostos", sudarytos iš šviesos ir tamsos. 12 fragmentą galima suprasti ir taip, kad siauresnius supa platesni su naktimi, ir visų jų viduje lekioja ugnys – ir tai vėl primena Anaksimandro "ratus".

„Tų viduryje yra dievybė, kuri tvarko visus dalykus“. Aetijus aiškina, kad tai „mišrių juostų“ viduryje, o Simplicijus – kad visų kaspinų viduryje, t.y. pasaulio centre. Simplicijus tą dievybę tapatina su pitagoriečių Hestija arba centrine ugnimi, o Teofrastas to nedaro, nes jis tvirtina, kad Parmenidas Žemę laikė apvalia ir pasaulio centre. Tame pasaže teigiama, kad kas yra visų kaspinų viduryje, yra kieta. Tad dievybės tapatinimas su centrine ugnimi atmestinas. Tačiau taip pat netinka laikyti dievybę esant apvalios Žemės viduryje.

Toliau Aetijus sako, kad ta dievybė vadinasi Ananke ir yra „Burtų saugotoja“. Dar Simplicijus prideda, kad ji siunčia sielas iš šviesos į nematomą pasaulį, o kitas atgal. Tad čia vėl matome pitagoriečių įtaką. 10 fragmente Anankė paėmė dangų ir privertė žvaigždes judėti jame nustatytais keliais. 12 fragmente sakoma, kad ji poravimosi ir gimimo pradžia. Ir pagaliau, 13 fragmente, kad pirmiausia ji sutvėrė Erotą. Pas Empedoklį randame, kad Anankė dievus privertė suktis atgimimų rate.

Pagal Teofrastą, Anankė užėmė vietą tarp žemės ir dangaus – ir tai dera su Aetijaus teiginiu, kad ji „mišrių juostų“ viduryje. Ji tapatinama su vienu kaspinų neaiškiame Cicerono pasaže, kaip ir visos kaspinų ar ratų teorijos, greičiausiai įkvėptos Paukščių tako. Galbūt, turime Paukščių taką laikyti juosta tarp Saulės ir Mėnulio – ir tai dera su paminėjimu 11-me fragmente. Įdomu pastebėti, kad pagal vienus Pitagoras, o pagal kitus Parmenidas atrado, kad Aušrinė ir Vakarė yra tas pats šviesulys.

Neabejotinai, toliau Parmenidas aprašė, kaip atsirado ir išnyko kiti dievai; tai orfikų idėja ir nemažai yra paimta iš pitagoriečių. Tai vėl aptinkame pas Empedoklį. Platono „Puotoje“ Agatonas gretima Parmenidą su Hesiodu, kaip pasakotoją apie senovės darbus bei dievų žiaurumus.

Kaip visa kita, žmogus sudarytas iš šilumos ir šalčio, o miršta jis, kadangi netenka šilumos. Vyrai atsiranda iš dešinės pusės, o moterys – iš kairės. Moterys turi daugiau šilumos, o vyrai – šalčio; o tai priešinga Empedoklio požiūriui. Šilumos ir šalčio santykis nusako jų mąstymo pobūdį ir net lavonuose, kuriuose neliko šilumos, išlieka tamsos ir šalčio suvokimas. Sveikata yra priešybių pusiausvyra. Taigi ir čia įžvelgiama pitagoriečių įtaka. Dar iki jų, Krotonas buvo garsus savo gydytojais.

Parmenidas

Parmenidas (apie 540 arba 520 m. pr.m.e.) – senovės graikų filosofas. Maždaug 510 m. pr.m.e. gimė garsioje šeimoje Elėjoje, Žemutinėje Italijoje. Jo mokytoju, anot Diogeno Laertiečio, buvo pitagorietis Ameinias^*). Buvo pagrindinis eklektinės filosofijos atstovas. Įkūrė Elėjos mokyklą; jo mokiniais buvo Zenonas ir Melisas iš Samos. Miestiečių buvo gerbiamas už pavyzdingą elgesį, jis laikytas miesto gerbūvio ir klestėjimo garantu. Jis dažniausiai buvo pristatomas kaip Ksenofano mokinys. Mažai žinoma apie jo gyvenimą – išskyrus kad maždaug 65 m. amžiaus buvojo Atėnuose ir ten susipažino su jaunuoju Sokratu.

Parmenidas atsisakė tradicinio Jonijos stiliaus ir rašė hekzametru. Išliko jo didaktinės poemos „Apie gamtą“ tik fragmentai (apie 150 eilučių), nors išliko Proemas (pratarmė). Jis ją rašė jauname amžiuje (deivė, kuri jam atskleidė tiesą, jį vadina „jaunu“). Kūrinys nelaikomas labai menišku, nes Parmenidas nebuvo užsigimęs poetas ir neaišku, kas paskatino jį tai avantiūrai.

„Proemas“ pradedamas Parmenidui esant dangiškam vežime, o jį lydi Nakties rūmus palikusios Saulės mergelės. Jie pasiekia Nakties ir Dienos vartus, kurie užverti. Saulės mergelės įkalba juos atidaryti – ir jie atvyksta į Deivės (manoma, kad tai Persefonė) rūmus. Ši jam išaiškina apie Tiesą ir Tikėjimą (kuriame visai nėra tiesos). Yra priežasčių manyti, kad Tikėjimas yra pitagoriečių mokymas.

Kūrinys toliau yra iš dviejų dalių – pirmoji (aletheia) aptaria tiesą, o antroji (doxa) - iliuziją, t.y. jutimų pasaulį ir klaidingą žmonijos supratimą remiantis jais. Iš čia kyla suklydimai, kad yra egzistencija ir kad nėra egzistencijos. Tiesa yra tai kas, kas nesivysto, nesikeičia, neturi ribų ir nedaloma – tikroji dalykų esmė; reiškinių pasaulis – iliuzija ir nuomonės apie jį nėra įtikinamos.

Šiuo principu remiantis aptariama esatis. Pirma, tai negali atsirasti, nes turėtų kilti arba iš nieko arba kažko. Iš nieko niekas negali kilti, nes jame nieko nėra. Tačiau iš kažko gali atsirasti tik jis pats – nes nėra tuščios vietos, kažkam kitam sutalpinti. Jei kas galėjo rastis, tik iškart ir visas.

O jei kažkas (būtis) jau yra, jo negali būti daugiau ar mažiau (taip atmetama suspaudimo ir išplėtimo galimybė), tasai yra vientisas ir nedalomas (o tai reikia, kad jis nesiliečia dat su kažkuo). Tai nejuda, nes judėti galima tik į tuščią vietą, o juk tuščia vieta yra niekas, o niekas neegzistuoja. Tai apvalus, nes jo negali būti kuria nors kryptimi daugiau ar mažiau – ir jis baigtinis. Ir tai nėra mintys, nes mąstyti galima tik apie kažką, kas yra, ir negalima apie tai, ko nėra.

^*) Amenijus - mažai žinomas dualistas, pitagorietis, Diochaitas sūnus, „vargšas tačiau kilnus žmogus, kuriam vėliau Parmenidas pastatė koplyčią kaip didvyriui“. Sotionas iš Aleksandrijos jį mini buvus Parmenido mokytoju.