Filonas iš Aleksandrijos
Apie askezę(apie 30 m.)

[ Šis fragmentas parodo, kad asketai Egipto dykumose buvo įprastas reiškinys dar iki krikščionių vienuolių. ]

1. Paminėjęs esenus, kurie visais aspektais gerbtini už jų ypatingą praktinį gyvenimo būdą ir kurie išsiskyrė visa kuo, daugeliu atvejų tęsdamas pagal tvarką, kalbėsiu apie tuos, kurie priėmė mąstančio žmogaus gyvenimą, ir pasakysiu, ką laikau verta pasakyti šia tema, nieko neišsigalvodamas, kad pagražinčiau tais klausimais, kuriuos beveik visi poetai ir rašto žmonės įpratę išgirti dėl jo retų apraiškų; kuo paprasčiau ir griežtai prisilaikant tiesos, gerai žinant, kad net labai iškalbingi žmonės mažai apie tai kalba.

Kaip bebūtų, turime įdėti pastangų, norėdami pasiekti tą dorybę Neteisinga, kad žmonių doros dydis turėtų būti tylos priežastis tiems, kurie nemano, kad viskas, kas girtina, turėtų būti atiduota tylai; tuo tarpu filosofo nuostatos iškart nustatomos iš jiems duoto pavadinimo - griežtai prisilaikant etimologijos, jie vadinti therapeutae ir therapeutrides, nes medicinos meną buvo įsisavinę geriau nei paprastai miestuose (nes tie tegydo kūnus, o anie gydo sielas, kurios sunkiai ir beveik nepagydomai serga, kurias apėmė malonumai ir apetitai, baimės ir nelaimės, godumas ir kvailumai, neteisybė ir nesuskaičiuojamas kiekis kitų potraukių ir ydų) arba todėl, kad jiems buvo nurodyta prigimties ir šventųjų įsakymų patarnauti gyvajam Dievui, kuris aukščiau gėrio ir paprastesnis už jį bei senesnis nei sąjunga su tuo, kuris, vienok, yra iš išpažįstančių pamaldumą, kurį galime palyginti? Ar galime lyginti tuos, kurie garbina elementus: žemę, vandenį, orą ir ugnį? - kuriems skirtingos tautos davė pavadinimus, pavadindamos ugnį Hefaistu, manau dėl jos kaitrumo, o orą Hera, manau dėl jo kilimo aukštyn iki didelio aukščio, o vandenį Poseidonu, tikriausiai todėl, kad jis geriamas, o žemę Demetra, nes ji tarsi augalų ir gyvūnų motina.

2. Kadangi tie žmonės ne tik savo žemiečius, bet ir visus, kurie prisiartindavo, užkrėsdavo beprotybe, palikim juos neatskleistus, labiausiai suluošintus pagal mūsų reikalingiausia pojūtį, būtent, regėjimą. Čia kalbu ne apie kūno regą, o apie sielos, tik kurios dėka galima atskirti tiesą nuo netiesos. Tačiau terapeutikai, nuolat mokomi mąstyti be pertraukos, nesunkiai galėjo pasiekti gyvojo Dievo reginį ir nepastebėti saulės, matomos išoriniais jutimais; ir jie niekada neužmesdavo tos tvarkos, davusios visišką laimę. Tie, kurie pasišventė šio tipo garbinimui, ne todėl, kad buvo verčiami to daryti dėl papročių ar patariami tam tikrų asmenų, o todėl, kad buvo šaukiami tolyn tam tikros dangiškos meilės, suteikusios entuziazmą, veikusį kaip daugelį apreikštųjų bakchanalijų ar koribantiškųjų misterijų metu, tok kol neišvysdavo karštai trokštamo objekto.

Tada, dėl aistringo troškimo siekiant nemirtingo ir palaiminto gyvenimo, manydami, kad jų mirtingasis gyvenimas eina į pabaigą, palikdavo savo turtus sūnums ir dukterims bei, galbūt, kitiems giminaičiams, o neturėję giminių išdalindavo savo turtą kaimynams ir draugams; nes būtina, kad praregėję, įgiję turtus, atsisakytų turtų, kurie akina, dėlei tų, kurie vis dar akli savo mintyse.

Kai tokiu būdu vyrai atsisakydavo nuosavybės neveikiami jokios vyraujančio veiksnio, jie išeidavo net neatsisukdami, palikę brolius, vaikus, žmonas, tėvus, gausias šeimas, draugų būrius, gimtąsias vietas, kur gimė ir užaugo, ir nors ilgas prisirišimas yra stiprus ryšis, jie galėjo sutraukyti visus. Ir jie išvykdavo – ne tiesiog į kitą miestą, kaip tie, maldaujantys būti nupirkti tų, kurie šiuo metu priklauso, būdami nelaimingi ar kitaip nepatenkinti tarnai, arba siekiantys pakeisti šeimininką, o ne siekiantys atgauti laisvę (kiekviename mieste, net turinčiame geriausius įstatymus, pilna šurmulio, neramumų ir nelaimių, kurių nė vienas, net trumpam ieškantis išminties, negali priimti); jie įsirengdavo būstus už miesto ribų, arba laukuose, arba apleistose vietose, ieškodami nuošalių virtų, ne dėl kokios nesveikos mizantropijos, kuriai siektų atsiduoti, o dėl ryšių su visiškai skirtingos nuostatos žmonėmis, su kuriais jiem būtų tekę susidurti, ir kuriuos jie laikė nenaudingais ir trukdančiais.

3. Ir dabar šį žmonių tipą gali sutikti daugelyje vietų, nes jiems vienodai tiko tiek Graikija, tiek barbarų šalys; ir didžiausias tų vyrų skaičius yra Egipte, kiekvienoje jo srityje ar nomuose, kaip jie vadinami, ir ypač aplink Aleksandriją; ir iš visų kraštų geriausieji tų therapeutae vyksta į tą jiems geriausią vietą, tarsi ji būtų jų gimtąja šalimi, už Maereotiko ežero, esančio truputį iškilusioje lygumoje, tinkamą jų tikslui dėl saugumo bei oro temperatūros.

Mat laukuose pastatyti namai ir kaimai supantys iš visų pusių užtikrino saugumą, tinkamą oro temperatūrą palaikė nuolatiniai brizai, pučiantys nuo ežero, įtekančio į jūrą, o taip pat nuo pačios greta esančios jūros; brizai nuo jūros buvo lengvi, o brizai nuo ežero, įtekančio į jūrą, buvo sunkūs, o susimaišę užtikrindavo tinkamiausią orą.

Tų žmonių namai, pastatyti grupėmis, buvo labai paprasti, duodantys tik pastogę užtikrindami du svarbiausius dalykus: gindami nuo saulės karščio ir šalčio iš lauko; ir jie negyveno taip arti vienas kito, kaip žmonės miestuose, kai artima kaimynystė gali būti sunkinanti ir nemaloni tiems, kurie turi išreikšti pagarbinimą ir yra pasišventę vienatvei; o iš kitos pusės, negyveno nutolę vienas nuo kito dėl draugystės, kurią norėjo palaikyti ir siekiant padėti vienas kitam, jei būtų užpulti plėšikų

Kiekviename name yra šv. koplytėlė vadinama šventąja vieta, kurioje jie atlieka visas savo šventojo gyvenimo misterijas, nenešdami į ją nieko, nei maisto, nei kitko, kas būtina kūno palaikymui, o tik joje studijuodami įstatymus ir šventąsias Dievo pranašystes, paskelbtas šventųjų pranašų, ir himnus bei psalmes, p taip pat visokius kitus dalykus, kurių dėka stiprėja pažinimas ir pamaldumas.

Todėl jie visada išsaugo Dievo prisiminimą taip, kad net sapnuose joks kitas dalykas nepasirodo, o tik dieviškosios doros bei dieviškųjų galių grožis. Todėl daugelis žmonių kalba per miegus, skelbdami ir persakydami jų šlovinamas šventosios filosofijos doktrinas. Ir jie meldžiasi dukart į dieną: saulei tekant maldauja Dievą, kad ateinanti diena būtų tikrai laiminga, kad jų mintys būtų pripildytos dangiškos šviesos; ir saulei leidžiantis meldžia Dievą, kad jų siela, būdama visiškai nušvitusi ir išsivadavusi nuo sunkių materialių jausmų, galėtų atsekti konsistorijų ir pasitarimų kambarį. Ir laiko tarpą nuo aušros iki vakaro jie visiškai skiria meditacijai ir doros vystymui, nagrinėdami šv, raštus ir filosofinius kūrinius, aiškindamiesi alegorijas, kaip simbolius, turinčius slaptą prasmę, stengdamiesi įsisavinti tas simbolinius išsireiškimus.

Jie turėjo ir raštus senovės išminčių, buvusių vienos ar kitos sektos įkūrėjais ir palikusių nemažai alegorinių rašymo ir paaiškinimų paminklų, kuriuos jie priėmė kaip modelį ir mėgdžiojo anų sektų elgesį; tad jie neužsiėmė vien tik kontempliacija, bet taipogi kūrė ir psalmes bei himnus Dievui įvairiais stikliais ir melodijomis; būtinai aiškiu ritmu. Tad šešias dienas kiekvienas jų, pasitraukęs į vienatvę, filosofuodavo vietovėse vadinamose vienuolynais, neišeidami iš kiemo į išorę, ir net nepasižvalgydami.

Tačiau septintą dieną jie susirinkdavo kartu, tarsi šventąjį susirinkimą, ir susėsdavo pagal savo amžių, rankas slėpdami savo drabužiuose, dešinę ranką laikydami tarp krūtinės ir drabužio, o kairę nuleidę šone žemyn; ir tada vyriausiasis, pasiekęs giliausią pažinimą, išeidavo į priekį ir kalbėdavo tvirtu balsu, didele proto jėga ir išmintimi, nedemonstruodamas oratorinių sugebėjimų kaip senų laikų retorikai ar šių laikų sofistai, tačiau nagrinėdamas su didžiu skausmu ir labai tiksliai aiškindamas įstatymus, ne tik sėdinčiųjų ausims, bet persmelkdamas per klausą iki sielos ir likdamas ten ilgam; ir visi klausydavo tyliai tos maldos, kurią jis kalbėdavo, parodydami savo pritarimą ne tik galvos palinkčiojimais, bet ir degančiomis akimis.

Ir toji šventoji vieta, kur jie susirinkdavo 7 dieną buvo dviguba patalpa, dalinai atskirta į vyrų kambarį ir į moterų kambarį, nes ir moterys, kaip pas juos įprasta, sudarė dalį klausytojų, turėdamas tuos pačius pajautimus kaip ir vyrai ir prisijungę prie tos sektos vedamos tokių pat paskatų; ir siena tarp namų kilo nuo žemės 3 ar 4 kubitus, tarsi apsauginė, o viršutinė dalis kilo iki stogo be jokio praėjimo, pirmiausia, kad kuklumus, kuris būdingas moteris dėl sekso, būtų apsaugotas, o antra, kad moterys galėtų lengvai suprasti, kas kalbama, sėdėdamos girdimumo ribose, taip, kad niekas netrikdytų kalbančiojo balso.

4. Ir tie įstatymo rodytojai, pirmiausia laikydamiesi nuosaikumo, kaip tam tikro pagrindo sielų ramybei, siekė vystyti kitas dorybes, ir nė vienas jų nevalgė ir negėrė iki saulei leidžiantis, nes laikė, kad filosofavimo darbas tėra vienintelis galimas dienos šviesoje, o kūno reikmės tenkintinos tik tamsoje, tad dieną praleisdavo vienoje vietoje, o trumpesnė nakties dalį kitoje; kai kurie žmonės, turintys karštesnį pažinimo potraukį, galėjo susilaikyti nuo maisto trims dienoms net neprisiliesdami prie jo, tad kai kurie buvo toli pažengę ir buvo laimingi, sotūs išmintini, taip gausiai maitinusia juos ir jų doktrinas, kad galėjo susilaikyti net dvigubai ilgesniam laikui ir kartais paragaudavo tik iš būtinumo truputį maisto šeštos dienos pabaigoje, įpratę, kaip jie sako, kaip žiogai, maitintis oru ir dainuoti savo dainą, kaip įsivaizduoju, leidžiančią jiems iškęsti maisto stoką.

Tad jie, laikydami septintą dieną kaip vieną svarbiausių šventenybių ir iškilmes, galvojo, kad ji verta didžiausio pagerbimo, pasirūpinę savo siela, jie pamalonindavo ir savo kūną, duodami jam, kaip duoda savo galvijams, visišką poilsį po jų pastovios veiklos; tad jie nieko nevalgė nieko brangaus, o tik vieną duoną paskanindami druska, o labiau pasiturintys paskanindavo ją izopu ir užsigerdavo šaltinio vandeniu, nes jie įveikė tuos poreikius, kuriuos prigimtis padarė žmonių giminės valdovais, būtent, alkį ir troškulį, jiems nepataikaudami bei pasišaipydami iš jų, laikydami tik būtinais dalykais, be kurių negali egzistuoti. Tad jie valgė tik tiek, kad nebūtų alkani ir gėrė tik tiek, kad nebūtų ištroškę, vengdami persisotinimo, kaip priešo ir sąmokslininko tiek prieš sielą, tiek prieš kūną.

Ir turėjo dviejų rūšių apdangalus: apdarus ir būstus: jau kalbėjome apie namus, kad jie nebuvo išpuošti, pastatyti paskubomis, kad galėtų patenkinti tik būtiniausias reikmes; taip ir jų apdarai buvo paprasčiausi, pakankamai tvirti, kad apsaugotų nuo šalčio ir karščio, kailėti apsiaustai pasislėpimui žiemą ir plona skraistė ar lininė skara vasarą; trumpai kalbant, jie praktikavo visišką paprastumą, laikydami melą puikybės pagrindu, o tiesą paprastumo šaltiniu; ir laikė, kad iš melo radosi visa blogio ir nedorybių įvairovė, o iš tiesos tekėjo visų įsivaizduojamų gerų dalykų, dieviškų bei žemiškų, gausa.

Šumero filosofija
Filonas Aleksandrietis apie esenus
Logosas Filono Aleksandriečio raštuose
Filonas Aleksandrietis. Pasaulio sutvėrimas
Platonas ir Aristotelis
Tacitas ir Gajus Suetonijus
Trejybės atsiradimas ir unitarizmas
Ankstyvasis misticizmas: Filonas Aleksandrietis
Simonas Samarietis - pirmojo gnostiko mokymas;
Trumpa graikų filosofijos istorija
R. Šteineris. Arimaniška apgaulė
P. Florenskio teoantropokosmizmas
Kumrano ritinių paslaptis
Laiko vertė ir matas
Markionas: Antitezės
Alogenas
Kinų kambarys
Filosofijos puslapis
Mitologijos skyrius
Religijos skiltis