Alogenas. Gnosticizmo publikacijos. Vartiklis

„Alogenas“ – 3-is 9-ių puslapių traktatas Nag Hammadi XI kodekse. Po kelias eilutes yra neįskaitomai pažeista daugelio puslapių viršuje. Skirtingai nuo kitų setitų kūrinių, „Alogenas” pristato eilę apreiškimų.

„Alogenas“ yra apreiškimo kažkokiam Alogenui, kurį jis užrašo savo „sūnui“ Mesui, išaiškinimas. Ne betarpiška pakartoto Alogeno kreipimosi į Mesą prigimtis seka iš paties vargo „Alogenas“, kuris reiškia „Svetimas“, „Kitos rasės“ (Pr. 4:2 – „kitos sėklos“), vardo, kuriuo dažnai tuo metu įvardijo Setą ar dvasinės setitų rasės atstovą (o Messos - „vidurinis“ - t.y. tarpininkas tarp dieviškosios ir žemesnių sferų). Tad skaitytojas jau skatinamas tapatintis su Mesu ir mokytis iš Alogeno, kaip įveikti baimę ir nežinią, kurie pradžioje glumino ir Alogeną. Skaitytojas taip pat sužinos, kaip apmąstyti kiekvieną Šventųjų žinių lygį, o ypač tai, kai pasiekti visišką savo dvasinio vidinio Aš realizaciją Dieviškajame Aš.

Traktatą sąlyginai galima padalinti į dvi dalis. Pirmoji dalis (45.1-57.23) į priekį iškelia penkis moteriškosios Jouelės^**) (Ijuilės) apreiškimus, esančius dieviškų (Trejopų) galių aprašymu (palyg. neoplatoniškąją triadą to on, zoe, nous), tame tarpe ir Barbelo aeono, esančio Pirmąja mintimi („apimančia formas tų, kurie tikrai esti“). Antrojoje dalyje jau labiau filosofine kalba aprašomas „Alogeno iškilimas“ kaip nuoseklus Dangaus šviesulių atskleidimas. Baigiamoji scena, „Pirminis Nepažinaus atskleidimas“, pateikia transcendentalų Dievą kaip nematomą, neišmatuojamą, nesuvokiamą „Dvasinę neregimą trejopą jėgą“, „geriausią iš geriausių“, parodoksaliai egzistuojančią „nebūtiškai“.

Skirtumu tarp dalių galima paaiškinti skirtingais šaltiniais arba tikslais. Barbelo^***) taip pat sutinkama „Jono apokrife“, kur ji susijusi su tuo, kaip Sofija į Visatą įnešė padalijimą. Tačiau barbeliškasis gnosticizmas išreiškia pozityvų dieviškosios tikrovės atskleidimą ir neaiškina, iš kur atsirado blogis. Antroji „Alogeno“ dalis turi paralelių su „Jono apokrifu“ aprašant transcendentinį Dievą. Tačiau irgi tas žinias pateikia kylančiu būdu, panašiu herministinio gnosticizmo. Tad „Alogeno“ autorius sėmė savo filosofinį monizmą iš tų pačių šaltinių ir abi dalys turėjo tą patį tikslą – pateikti dvasinio tobulėjimo modelį. Kaip ir „Trijose Seto stelose“ siūloma šlovinti dieviškąsias šloves.

Laikant, kad skaitytojas jau pasiekė išsivadavimą iš blogio (ir tikriausiai yra išklausęs paruošiamąjį mokymą ar yra inicijuotasis), jis nukreipiamas į dangiškąjį kelią, šlovinant dieviškumą, į Pažinimo įlanką, į vitalias gyvenimo jėgas ir galiausią į tą būtį kuri yra ne-būtis. Hermetiškojo pakilimo ritualai laikas nuo laiko mus siunčia prie visuomeninio gyvenimo taisyklių.

Kai galiausiai Jouelė išvyksta, Alogenas praleidžia visą šimtmetį ruošdamasis naujoms vizijoms – ir neapviliamas. Jis paimamas į šventąją vietą, kur jam dangiškos galios paaiškina, kaip jam gali būti atskleista apie Nežinomąjį, Vieną. Alogenas kyla iki pat Trejopos galios ir aprašo Nežinomąjį transcendentiniais ir paradoksaliais terminais. Alogenui nurodoma paslėpti knygą kalne – matyt todėl. kad ji skirta ne visiems, tik pažengusiems.

Traktatas sukėlė susidomėjimą, nes neoplatonikas Porfirijus rašė, kad Plotinas užsipuolė kažkokius gnostikus, pateikiančius „Zoroastro, Zostriano, Nikofėjaus, Alogeno, Meso ir panašių apreiškimus“. Tai rodo apie tam tikrą gnostikų ryšį su vėlyvuoju platonizmu. Juk gnostikai „apreiškia“ tas tiesas, apie kurias Plotinas sako paėmęs iš paties Platono.

Taip pat įdomu, kad „Alogenas“ nerodo jokio dėmesio materialiajam pasauliui, nes nemini jokio demiurgo, kūrusio pasaulį, kurį gnostikų tradicijose įprasta priešpastatyti dvasiniam, Aukščiausiajam ir Nepažiniam Dievui. Taip pat tekste nėra skatinimo asketiniam gyvenimui bei libertiniškos etikos. Labiau skatinama pažinti vidinę patirtį per filosofines studijas, atsiriboti nuo išorinių to trikdžių, kurias gali sukelti įvairios apeigos – pasninkavimas, lytinis susilaikymas, krikštas ir šventųjų vardų ar „balsių“ kartojimas.

Kilęs iš Aleksandrijos graikiškas „Alogeno“ tekstas datuojamas ne vėlesniu nei 300 m. laikmečiu, o koptiška versija turi būti ankstesne. „Alogenas“ nėra krikščioniškojo gnosticizmo tekstas. 20 a. 8-me dešimtm. rastas ir „Alogeno gundymas“ (koptų kalba – publikuotas tik 2006 m.), deja, smarkiai pažeistas. Jame Sakla^*) (Šėtonas) gundo Alogeną.

Epifanijus iš Saliami „Prieš erezijas“ mini, kad setitai parašė knygų ir „Svetimo“ vardu, nes Setas turėjo 7 sūnus vadinamus „svetimais“. Manoma, kad „Alogenas“ yra alegorija į Setą. Kitur senaisiais laikais neminimas Alogeno vardas.

^*) Sakla (arba Saklas) – šio pasaulio demiurgas arba kūrėjas, dažniausiai sutinkamas setitų tekstuose. Manichėjų tekstuose jis yra materialaus pasaulio demoniškasis tvėrėjas (kartu su Nabroelu, tamsos valdovu). Abramėjų kalba „sakla“ reiškia „kvailys“. Taip vadintas ir Samuelis, Jaldaboatas. Galima traktuoti ir kaip „šėtoną“.

^**) Jouelė - setitiškame gnosticizme angelas, nekaltas vaikinas. Jis minimas keliuose rankraščiuose iš Nag Hamadi rinkinio („Alogene“, „Didžiosios nematomos dvasios šventojoje knygoje“, „Zostriane“).

^***) Kaip atspindėdama Trejopą galią į save, Barbelo taip pat veikia kaip trijų laiptelių laiptai: Slaptasis (Kaliptas), Protofanas ir Alogenas. Kaliptas pasirodo „Alogene“, „Zostriane“, „Trijose Seto stelose“.

Alogenas

[ ... 5 eilutės neįskaitomos ... ]

... juk jie tobuli asmenys ir gyvena visi kartu, susijungę su Protu, mano skirtu Sargu, mokiusį tave [t.y. Sizigijų]. Ir tai tavyje glūdinti Galia, dažnai pasireiškianti kaip žodis iš Triskart galingo, to iš visų, kurs gyvuoja su Neišmatuojamuoju, nekintama Amžina žinojimo šviesa, kuri pasireiškia kaip nekaltai skaistus Jaunuolis, pirmasis iš aeonų iš vienintelio triskart galingo Aeono, Triskart galingas, iš tikro esąs, nes kai buvojo ramybėje, buvo išgriebtas, o kai buvo išgriebtas, tapo pilnutiniu, ir gavo galią iš jų visų. Jis žino save ir Tobulą neregimą dvasią. Ir jis atėjo, kad buvotų Aeone, žinančiam, kad ji žino apie jį. Ir tapo jis Kaliptu, veikiančiu tuose, kuriuos ji žino. Jis tobulas, neregimas, noetinis [protingas] Protofanas- Harmedonas. Ir suteikdamas jėgos asmenims ji reiškiasi Triskart vyriška. Ir būdama individualiai...

[ ... 5 eilutės neįskaitomos ... ]

... asmeniškai iš vienos pusės, o kartu iš kitos pusės; nes ji – jų būtis, o iš tikro ji regi juos visus. Ji sudaro Dieviškąjį Autogeną.

Kai ji pažino savo egzistenciją ir stovėdama ji pateikė Šitąjį [vyr. g.], juk ji matė visus juos individualiai esančius kaip ir jis. Ir kai jie taps tokiais kaip jis, įžvelgs Dieviškąjį Triskart vyrišką, galią aukštesnę už Dievą. Jis – visų esančių kartu Mintis. Jei jis apmąsto apie juos, tai apmąsto Didįjį Vyriškąjį [ .. ] noetinį [protingąjį] Protofanesą, jų procesiją. Kai jis mato tai [negyvoji forma], jis taipogi mato tuos, jis mato Kaliptą. Ir jei jis mato vieną iš Slaptųjų, jis mato Barbelo aeoną. O kas liečia Jo nepradėtąjį palikuonį, tai jei matosi, kaip jis gyvena...

[ ... 4 eilutės praleistos ... ]

... išgirdote, neabejotinai apie kiekvieno jų turtus.

O kas dėl Neregimojo, dvasinio Triskart galingo – klausyk! Jis egzistuoja kaip Neregimasis, nesuprantamas jiems visiems. Jis apima juos visus savyje, nes jie visi gyvuoja jo dėka. Jis tobulas, jis didingesnis nei tobulas, ir jis palaimintas. Jis visad Vienas ir randasi visuose juose, likdamas neišsakytas, neįvardintas, vientisas, egzistuojantis per juos visus – jis, kuriam (jei kas jį atskiria jį) niekas nepanorėtų iš esaties ir pirmiausia iš esančių, nes jis šaltinis iš kurio visi kilo. Jis pirmesnis už tobulybę. Jis pirmesnis už bet kokį dieviškumą, ir jis pirmesnis už bet kurį palaiminimą, nes jis suteikia bet kurią galią. Ir jis – nekūniškoji substancija, nes jis Dievas, virš kurio nėra dieviškumo

[ ... 5 eilutės neįskaitomos ... ]

... galia. Jiems nėra neįmanoma gauti atskleidimą apie šiuos dalykus, jei jie atėjo kartu. Jus asmenys negali pažinti Visuotiną, esantį vietoje aukščiau Tobulojo; jie supranta [Visuotiną] per Pirmąją mintį – ne vien kaip pačią Būtį, bet kartu su Esaties pradėjimu, kurį jis priskiria Būčiai. Jis sau priskiria kiekvieną dalyką, nes tai jis ateis, kuris pažins save. Ir jis Vienas, esantis Būties priežastimi ir šaltiniu, bei nematerialioji substancija, ir nesuskaičiuojamas skaičius, ir beformė forma, ir bekontūrė aprėžtis, ir bejėgystė, ir galia, ir nekūniškoji medžiaga, ir nejudrus judesys, ir neveikli veikla. Ir dar jis – užtikrinantis užtikrinimą bei dieviškumo dieviškumas. Bet kad ir kada tik jie [jį] beaptiktų, jie dalyvauja pirmajame Vitališkume ir neišskirstytoje veikoje, Pirmojo iš Pirmojo hipostazėje, Tikrai esančiame. Ir antroji veika [...], tačiau yra [ .. ] Jis [nurodant gyvąją formą] turi malonę ir gerumą, nes kai jis pažintas kaip jame esančios Neregimos dvasios priešybė, ji [beribybė] pasuka jį į jį [neregimą dvasią], kad tasai [neregimoji dvasia] galėtų pažinti, kas jo viduje ir kaip jis gyvuoja. Iš jis tamga išsigelbėjimu kiekvienam, būdamas pradiniu tašku tiems, kurie tikrai gyvuoja, nes per jį išlieja jo žinojimas, juk jis tasai, kuris žino, kad jis esti. Tačiau jie nieko iš savęs nesukūrė – nei galios,nei tvarkos, nei šlovės, nei aeono, - nes jie visi amžini. O jis – Gyvastis, ir Mąstymą, ir Tai, kas Esti. Nes tada Tai, kas Esti, nuolat turi savo Gyvastį ir Mąstymą [mentališkumą], o gyvenimas turi Gyvastį, įtraukiančią Ne-būtį ir Mąstymą. O Mąstymas gi turi Gyvastį ir Tai, kas Esti. O Trys yra Vienas, nors individualiai jie ir trys.

Tad dabar, kai tai išgirdau šiuos dalykus, mano sūnau Mesai, pabūgau ir pasukau į Daugio pusę [...] minties [ ... ] suteikia jėgą tiems, kurie gali pažinti šiuos dalykus per apreiškimą, kuris gerokai didingesnis. Ir aš sugebėjau, nors ir buvau kūne. Iš tavęs girdėjau visa tai ir tą mokymą, kuris juose, juk manyje esantis Mąstymas atskirdavo visa, ko neišmatuosi, kaip Nepažinų. Tad ir bijau, kad mano mokymas galėjo tapti kažkuo anapus to, kas tinka.

O tada, mano sūnau Mesai, Visašlovė, Juelė, vėl prakalbo man. Ji man davė apreiškimą ir pasakė: „Niekas nepajėgus išgirsti visa tai, o tik Didžiosios galios, o Alogenai. Tau buvo suteikta Didžioji galia, kurią visuotinybės Tėvas, Amžinasis, suteikė tau prie ateinant į šią Vietą, kad visi tie dalykus, kuriuos sudėtinga atskirti, galėtum atskirti, ir visų tų nežinomų dalykų gausą galėtum sužinoti, ir kad galėtum [saugiai] pasitraukti pas Tą, kuris tavasis, buvęs pirmuoju, ir kuriam nėra poreikia būti apsaugotu...“

[ ... 5 eilutės praleistos ... ]

... tau Formą ir Neregimojo, dvasinio Triskart galingo, kurio išorėje vyro nedalijamas, bekūnis, amžinas žinojimas, atskleidimą.

Ir su visais aeonas, taip pat egzistuoja Barbelo aeonas, su priskirtais tikrai esančių tipais ir formomis, Kalipto atvaizdu. Ir aprūpintas Protingu žodžiu, jis neša noetinį [protingą] vyriškąjį Protofaną tarsi Atvaizdą, ir asmenų viduje veikia arba gudrumu, arba sugebėjimais, arba daliniu instinktu. Jis turi dieviškąjį Autogeną tarsi atvaizdą ir žino kiekvieną iš jų. Jis veikia atskirai ir individualiai tebetaisydamas gamtos defektus. Jis turi Triskart vyriškumą kaip išsigelbėjimą jiems visiems bendradarbiaujant su Neregima dvasia. Jis žodis iš Tarybos, [jis] – tobulas Jaunuolis. Ir ši hipostazė yra ... [Autogenes]

[ ... 6 eilutės neįskaitomos ... ]

... mano siela slinko lėtai, o aš bėgau ir buvau labai sujaudintas. Ir pasisaukau į save ir išvydau mane gaubiančią Šviesą ir manyje esantį Gerąjį. Ir patapau dievišku.

Ir Visašlovė, Juelė, vėl patepė mane ir suteikė galią. Ji pasakė: „Štai ir tapo pilnu tapo apmokymas, ir tu pažinai Gerąjį savyje, klausydamas apie Triskart galingą, ką labai ir tyliai saugosi, nes tai niekam nepasakyta, o tik [to] vertiems, galintiems išgirsti: nes vargu ar tinka kalbėti neapmokytai kartai apie visuotinį Vienąjį, esantį aukščiau tobulojo. Tačiau tu turi [jas] iš Triskart galingo, gyvuojančio pašlovintu ir gerume, atsakingame už juos“.

Jo viduje daug didybės...

[ ... 5 eilutės praleistos ... ]

... Pirmosios Minties, nepaliekančios gyvenančių supratime, žinojime ir atpažinime. Ir Ji nejudėdamas judėjo tame, kurį valdo, ką betalpintų į Beribybę per tvirtą Proto veiklą. Ir įėjo jis į save patį apsireikšdamas kaip Visa-apimantis, esantis aukščiau už tobuląjį.

Iš tikro gi, ne per mane jis toliu lygiu yra prieš žinojimą. Atsižvelgiant, kad [čia] nėra galimybės pilnai suprati, jis vis tik žinomas. Taip yra dėl Trečios Proto tylos ir Antros Nesuskaidytos veiklos, apsireiškusios Pirmojoje mintyje, t.y. Barbelo aeone, kartu su Nedalomu Dalomo atvaizdu, ir Triskart galingu, ir Nematerialia Būtimi.

[Tada] per tūnančią ramybėje ir tyloje veiklą pasireiškė Jėga, nors [pati] skleidė garsą: zza, zza, zza. Bet kai ji [Juelė] išgirdo Jėgą ir prisipildė...

[ ... 5 eilutės neįskaitomos ... ]

Tu esi [ ... ], Solmis! [ .. ] pagal tą tavo Vitališkumą ir Pirmąj veiklą, kylančia iš dieviškumo. Didis tu, Armedone! Tu tobulas, Epifanijus!

Ir tos tavo Veiklos, Antrosios galios ir Protavimo dėka, kylančių iš palaiminimų: Auroerui, Berifeusui, Erigenaorui, Orimeniusui, Aramenui, Alflegesui, Eleleufeusui, Lalameusui, Efeusui, Noefeusui – didis tu! Žinantis tave žino ir Visuotiną. Tu esti Vienas, tu – Vienintelis, Gerasis, Afredonas. Tu – aeonų Aeonas, tas, kurs egiszuoja amžinai!

Tada ji [Juelė?] pašlovino Visuotiną tardama: „Lalameusai, Noefeusai, Senaonai, Asin[ėjau], [...]rifanoisai, Melefaniusai, Elemaoni, Smounai, Optaonai, - Esąs! Tu, kurs esi, aeonų Aeonas, Nepradėtasis, aukščiau esąs už nepagimdytuosius“, Jatomenas, vienintelis, dėl kurio buvo pagimdyti visi nepradėtieji, Bevardis!

[ … 10 eilučių praleista … ]

... žinojimas.

Iškart, kai tik visa tą išgirdau, įžvelgiau tobulų asmenų šloves ir visiškai tobulus, esančius kartu, ir tuos visiškai tobulus, kurie prieš tobuluosius. Ir vėl Didžioji Šaunioji, Juelė, man sakė: „O Alogenai, tu žinai nepažinius pažinimu; žinai, kad Triskart galingas būvoja prieš Šloves. Jų nėra tarp egzistuojančių. Nesa jie kartu su Esančiais, kaip ir su Iš tikro Esančiais. Tatatos, jie buvoja kaip Dieviškumas ir Palaiminimas, ir Esatis, ir Bekūniškumas ir Esatis anapus būties.“

Tada ėmiau melsti apreiškimo. Ir tada Visiškai Šlovingoji, Juelė, man pasakė: „O Alogenai, žinoma, Triskart vyriškas – kažkas anapus substancijos. Kai jis dar nebuvo kūniškas...“

[ ... 9 eilutės praleistos ... ]

... egzistuojantys sąveikoje su tikrai esančių karta. O Savigimiai buvoja kartu su Triskart vyrišku.

Jei paieškosi tobulu siekiu, pažinsi Gerąjį, esantį tavyje. Tada pažinsi save kaip kylantį iš Dievo, kuris iš tikro buvojo prieš visa. Po šimto metų turi tau ateiti Jo apreiškimas per Salameksą ir Semeną bei Barbelo aeono šviesulius. O to užribinio kas tinka tau, pradžioje nepažinsi, kad nebūtum pažeistas. Ir jei gausi Jo doktriną, tad būsi pilnai užpildytas Žodžiu. Tada tapsi dievišku, ir tapsi tobulu. Gausi tai ...

[ ... 4 eilutės neįskaitomos ... ]

... siekiant [ ... ] Esatis [ ... ], jei ji bet ką pasiekia, jei ji pasiekto to ir tik to, kas patalpino. Ir tada jis tampa didingesniu, talpinančiu ir žinančiu, nei talpinęs ir pažinęs. Bet jei jis nusileidžia iki savo prigimties, - jis mažesnis, juk ne kūniškos esybės nesusietos su jokiu dydžiu. Turėdami tą Galią, jie visur ir niekur, juk jie didesni už bet kokį dydį ir mažesni už bet kokį mažumą.

Iškart, kai tik tai pasakė Visašlovė, Juelė, ji atsiskyrė nuo manęs ir paliko mane. Aš nepraradau vilties dėl išgirstų žodžių. Aš pasiruošiau tam ir šimtą metų apmąsčiau vienas su savimi. Ir nudžiugau neparastai, juk buvojau Didžiojoje šviesoje ir Dieviškam Kely, juk tie, kuriuos leido pamatyti, kaip ir tie, kuriuos buvau vertas išgirsti – tie, kuriems norisi, kad tik Didžiosios galios ...

[ ... 5 eilutės praleistos ... ]

... Dievo.

Kai priartėjo skirto šimto metų pabaiga, man buvo duotas gero linkintis Amžinos vilties palaiminimas. Aš išvydau gerąjį dievišką Autogeną ir Išgelbėtoją, jauną tobulą Triskart vyrišką vaiką, ir jo Gerumą, noetinio tobulo Protofano-Harmedono, ir Kalipto malonę bei pirmąjį malonės Šaltinį, Barbelo aeoną, sklidiną dieviškumo, ir pirminį šaltinį to, kurs be pradžios, dvasinis, nematomas Triskart galingas, Visuotinis, esantis virš tobulojo.

Kai buvau paimtas manyje glūdėjusios Apgaubiančios Amžinos šviesos į Šventąją vietą, apie kurią negali būti atskleista pasauliui, tada per didžiąją malonę ir pamačiau visus, apie kuriuos girdėjau. Ir padėkojau visiems, ir išsaugojau savo žinias ir linkau prie Visuotinių, Barbelo aeono, pažinimo.

Ir išvydau Šventąsias galias per Skaisčiuosius [seksualiai] Barbelo Šviesulius sakančius man, kad man leistina įvertinti, kas vyksta šiame pasaulyje: „O Alogenai, pažink malonę sau, kaip ji tyliai skiriama [tau], pasitrauk į Gyvastingumą, kurią pamatysi judant. Ir nors tau nepavyks atsilaikyti, nebijok. Bet jei ketini atsilaikyti, pasitrauk į Esatį, kurią rasi bwsanr ramybėje už Atvaizdo to, kuris tikrai [randasi] ramybėje ir tyliai ir neveikliai apima juos visus. Ir kai gausi apreiškimą iš jo per Nežinomojo pirminį atskleidimą, to, kurį ir galėtum pažinti, nepažinsi jo, - ir apims baimė toje vietoje, [tad] dėl Veikimo pasišalink. Ir kai tapsi tobulas Toje vietoje, - lik savimi pačiu. Ir pagal atvaizdą tavyje taipogi sužinok, kad būtent toks yra kelias į visus tuos [dalykus] palei tą atvaizdą. Ir daugiau nekankink savęs, kad sugebėtum atsilaikyti, ir netrošk būti veikliu, kad nenutoltum nuo Nežinomojo neveiklumo. Nesistenk pažinti jo, nes tai neįmanoma, tačiau jei nušvitusia mintimi galėtum jį pažinti, lik nepažinęs jo“.

Taip klausiau aš visų tų dalykų, kuriuos jis sakė jiems. Manyje tvyrojo Tylos ramybė, ir girdėjau Palaiminimą, per kurį aš pažinau tikrąjį Save.

Ir aį pasitraukiau į Gyvastingumą, kurio ieškojau pats, ir įsiliejau į jį, ir laikiausi netvirtai, tačiau ramiai. Ir išvydau amžiną, išmintingą, nesuskaidytą judėjimą, apėmusį visas Beformes galias, neribojamas apribojimu.

Ir kai panorau tvirtai laikytis, pasišalinau į Esatį, kurią būtent ir radau esančią ir ramybėje palei atvaizdą ir panašumą to, kas uždėta man Nedalomojo ir Esančio ramybėje apreiškimu. Ir mane užpildė apreiškimas per pirminė Nepažinaus atskleidimą. Ir nors nežinojau jo, pažinau jį, ir jis man suteikė galią. Nuolat stiprėdamas pažinau Esantį manyje ir Triskart galingą, ir jo nesutalpinamumo atskleidimą. Ir per pirminį atskleidimą Pirmojo, nežinojo jiems visiems, Dievo, esančio aukščiau tobulybės, regėjau jį ir Triskart galingąjį, esantį juose visuose. Ieškojau Neištartojo ir Nepažinaus Dievo, kurį jei kas ir galėtų pažintų, liktų jo nepažinęs, Tarpininko Triskart galingajam, besirandančio ramybėje ir tyloje, nepažinaus.

Ir kai buvau įvesdintas į visus tuos dalykus, Šviesulių galios man tarė: „Liaukis priešinęsis tavyje glūdinčiam neveiklumui siekdamas nepažinių dalykų, o geriau klausyk apie Jį, kol tai įmanoma per Pirminį atskleidimą ir apreiškimą“.

Taigi, jis yra kažkas tokio, nes randasi tame, kuriame jis tarsi egzistuoja ir dar taps, arba veikia, arba žino. Nors jis gyvuoja be Proto, ar Gyvasties, ar Būties, ar ne-Būties, kas nesuvokiama. Ir jis kažkas tokio su neatskiriama jo būtimi. Jis neatidėtas kaip nors, tarsi kažką atliktų, kas patikrinta, ar apvalyta, ką gauna ar duoda. Jis niekaip nesumenkinamas, nei savo valia, ar kieno nors kito. Jis neturi jokių norų – nei savų, nei kitų; jis jų neveikiamas. Ir netgi nieko jis neduoda sau – kaip bebūtų sumenkintas kitu atžvilgiu, tad dėl tos pačios priežasties jam nereikia nei Mąstymo nei Gyvasties, ir aplamai nieko [nereikia]. Jis aukščiausias iš Visuotinų savumu ir nepažinumu, tai yra nebūtiškąja esatimi, nes jam būdinga tyla ir ramybė, kaip jo nemenkintų tie, kurie nėra menkinami.

Jis nei dieviškumas, nei palaiminimas, nei tobulumas. Labiau ji [toji Trejybė] yra nepažini jo esybė, o ne toji, kuri priskiriama. Labiau jis kitas, aukščiau palaimos, dieviškumo ir tobulumo. Nes jis ne tobulas, o kažkas aukščiau [tobulumo]. Jis ne beribis, ir neapribotas kito, Labiau jis kažkas aukščiau [to]. Jis ne kūniškas. Jie ne bekūnis. Jis nėra didis. Jis nėra mažas. Jis nėra skaičius. Jis ne tvarinys. Jis kažkas nebūtiška, kokį galėtumėte žinoti. Jis kažkas kita, aukščiau to, ką kas nors gali pažinti.

Jis – pirminis atskleidimas ir Savęs pažinimas, ir tik jis vienas žino apie save. Ir jis nėra vienu iš esančiųjų, o kažkas kita, aukščiau už aukščiausius net lyginant su tuo, kas jo, ir kas ne jo. Jis nedalyvauja laikmetyje ir neveikia laike. Jis nieko negauna iš kažko kito. Jis nėra numenkintas, ir jis nemenkimą kažką, ir jis nesumenkinamas. Jis savižinis kaip kažkas toks nepažinus, kad aplenkia labiausiai nepažinius.

Jam suteikta palaima, tobulumas ir tyla – ne [Palaima] ir ne Tobulumas – ir ramybė. Ir būtent, šios [savybės] – jo esmė, egzistuojanti ir kurios niekas nepajėgus pažinti, ir esanti ramybėje. Ir būtent, jos yra jo savybės nepažinios visiems jiems.

Ir jis smarkiau aukščiau grožiu už geruosius, tad jis nė vienu požiūriu nėra jiems pažinus. Ir per visus juos jis yra juose visuose, ir ne tik kaip jam būdingas Nepažintasis žinojimas. Ir jis sujungtas su jį matančiu Nežinojimu. Ar [mato kas], kaip jis yra nepažinus, ar [sako, kad] mato kokiu nors kitu aspektu, ar [kas] gali pasakyti, kad jis kažkas gimininga žinojimui – taai nusidės jam, melagingu sprendimu, nes jis nežino Dievo. Jis nebus teisiamas To, kurie nei rūpinasi dėl kažko, nei turi kokį norą, o [sprendimas] bus jo paties, nes jis nerado to tikrai egzistuojančio šaltinio. Jis buvo aklas, be apreiškimo Akies, esančios ramybėje, veiksnios, nuo Pirmosios Nematomos Dvasios Trigubos galios. Tasai gi egzistuoja...

[ ... 15 eilučių neįskaitomos ... ]

… kažkas … tvirtai laikosi [ … ], Grožis ir Pirmoji Ramybės, ir Tylos, ir Ramumo, ir Neišmatuojamo didingumo apraiška. Kai pasirodė jis, jam nereikėjo laiko, nes jam [būdinga] amžinybė. Iš tikro, iš neišmatuojamai bedugnis. Jis neskatina savęs ramybei. Jis ne egzistavimas, jis už norų. Erdvėje jis kūniškas, kai iš tikro yra bekūnis. Jo nebūtiškoji būtis. Jis be jokių norų egzistuoja visiems jiems pats savyje. Bet jis didesnė nei Didybės viršūnė. Ir jis aukščiau savo Ramybės, dėl...

[ ... 15 eilučių neįskaitomos ... ]

... jis juos pamatė ir suteikė visiems galią, nors jie nesisiejo su juo, o taip pat, jei kas galėtų gauti iš jo, - negauna galios. Niekas neskatina jo pagal ramybėje esančią vienybę. Nes jis nepažinus; jis beribybės beorė erdvė. Kadangi jis beribis, ir bejėgis, ir nebūtis – jam neduota Būtis. Iš tikro, jis viską laiko savyje, būdamas ramybėje ir būdamas už to, kas ilgyje, juk ten atsirado Amžinoji Gyvastis, Neregimasis ir Triskart galinga Dvasia, esanti visuose egzistuojančiuose. Ir jis supa juos visus, būdamas aukščiau visų jų. Šešėlis...

[ ... 15 eilučių neįskaitomos ... ]

... jis pilnas Galios. Ir jis stovi prieš juos, sustiprindamas visus juos, ir juos visus pripildydamas.

Ir visa tai tu išgirdai teisingai. Ir neieškos ko nors daugiau, o eik. Mes nežinomas, ar pas Nepažinų yra Angelai ar Dievai, ar tasai, kurs Ramybėje visą turintis savyje išskyrus Ramybę, ja ir esantis, jei jis sumenkintas (?). Netinta daugiau švaistyti laiko paieškoms. Tiktų, kad pakalbėtumėt su kuo nors kitu. Bet gausite tai...

[ ... 5 eilutės praleistos ... ]

... ir jis man pasakė: „Užrašyk tai, ką pasakysiu tau ir tai, ką priminsiu tau, dėl tų, kurie taps verti po tavęs. Ir paliksi šią knygą kalne ir užkerėsi Sargą: ‚Ateik, Siaubingasis‘“.

Ir kai jis man papasakojo visa tai, atsiskyrė nuo manęs, mano sūnau Mesai, kad galėčiau tau atskleisti (visa) tai, kas buvo man pranešta prie manęs. Ir pirmiausia tai gavau didžioje tyloje, ir atlikau pats su savimi pasirengdamas. Tokie tad man atskleisti dalykai, o mano sūnau Mesai...

[ … 13 neįskaitomų eilučių ... ]

... skelbk j[uos], o mano sūnau Mesai, kaip antspaudą visoms Alogeno knygoms.