Gnostikai ir ofitai  

Pirmaisiais mūsų eros amžiais antikinė visuomenė išgyveno dvasinę ir moralinę krizę - graikų ir romėnų mokslo centrai nyko, periferijoje kilo nauji kultūros židiniai. Krikščionybės formavimosi metu įvairios religinės ir filosofinės mokyklos kėlė klausimą: Jei žemės visos gentys yra tos pačios žmonijos dalys - tai kas jas vienija? Atsirado grupė mąstytojų, kurie pabandė senąsias religijas (ypač svarbią vietą skiriant zoroastrizmui) suderinti su senovės graikų (neopitagoriečių, stoikų,  neoplatonikų) filosofijomis. Naujos srovės atstovai pasivadino gnostikais (gnostikos - pažįstantis). Savo filosofiją jie paskelbė slaptu mokslu prieinamu tik išrinktiesiems.

Gnostikai rašė senovės graikų, sirų, koptų ir kitomis Artimųjų Rytų kalbomis. Daug jų raštų sunaikimo krikščionių ortodoksai, tad apie juos daugiausia žinoma iš kritikų. laimė, 1945-ais Nad Hamadi kaime (Aukštutinis Egiptas) buvo rastas molinispuodas su gnostikų raštais koptų kalba (apie tai skaitykite atskirame puslapyje).

Bendra visoms gnostikų srovėms buvo tai, kad jie pasaulį laikė vieninga substancija, siekiančia tobulumo. Todėl turi būti vienas dievas, kuris yra nepažinus visa ko pradas, pasireiškiantis tik savo emanacijose - eonuose. Jam priešpriešinama materija, kurios šaltinis yra Demiurgas - ypatingas kūrybinis (bet ne tobulas) pradas. Materija nuolat kovoja su įvairiomis tobulos būties apraiškomis (eonais), kuriuos kuria save suvokiantis ir tobulėjantis dievas. Amžinosios esybės eonai užpildo erdvę tarp dievo ir materialaus pasaulio. Vienas iš eonų buvo Kristus (skaitykite apie gnostikų pasaulio sutvėrimo sampratą).

Tai buvo pagrindas jų pagrindinei problemai spręsti - iš kur kyla blogis? Jei visas gėris kyla iš tobulo dievo, tai blogis gali kilti tik iš materijos.

Gnosticizmo (ir kitų erezijų) pradininku laikomas apaštalų amžininkas Simonas Samarietis (1 a.), kuris paminėtas ir „Naujajame Testamente“: „Mieste buvo vienas žmogus vardu Simonas, kuris užsiiminėjo magija, stebindamas Samarijos gyventojus ir girdamasis, kad jis yra kažkas nepaprastas“ (Apd 8,9). Jis save laikė aukščiausiu dievu: tėvu, sūnumi ir šv. Dvasia. Jam priskiriamas veikalas „Didžioji pranašystė“.

Pirmajam periodui priskiriamas ir į daugelį grupių suskilęs ofitų (2 a.), praktikavusių mitinės gyvatės kultą, mokymas (gr. ophis - gyvatė). Gyvatė simbolizavo pasaulio dvasią, kuri pravingiuoja fizinio ir dvasinio gyvenimo prieštaravimus. Jie bandė atsakyti, kas yra pasaulis, žmogus, iš kur visa atsirado. Tai įmanoma tik pažinus, kas yra aukščiausioji dievybė, kurią ofitai laikė visa ko esme, pradžia, galia ir potencija. Bet jei visa iš dievo, tai iš kur atsiranda pasaulio netobulumas ir žmonių kančios?

Klemensas jų ištakas priskiria Eukratui, o taip kai kurios koncepcijos atitinka mandėjų (Jono Krikštytojo pasekėjų) mokymą.

Egzistuoja Pirmapradis (žmogus), jo sūnus Antrasis (Mintis) ir jų Pirmoji Motina, visa, kas gyva, kūrėja, sklandžiusi virš Gelmės (Chaoso). Išėjusi už Pirmapradžio ir jo sūnaus ji pagimdė Kristų. Gimdydama ji "pritvinkusi" ir kaip "šviesos rasa" (ar Sofija, Išmintis) nukritusi į Chaoso vandenyną, kuris pradėjo virti. Iš jo susikūrė kūną ir pato jo centru, - bet kartu pakliuvo materijos (tamsos) priklausomybėn, iš kurios bando vaduotis kurdama naujas esybes, eonus). Jos vadavimasis ir yra pasaulio istorija.

Pagaliau ji paprašo vieną iš eonų, Kristų, kad jis susijungtų su žmogumi Jėzumi ir per jį žmonėms atskleistų dievo ir pasaulio paslaptis (t.y. gnosį). Tuo jis supykdė Ofį ir kerštingą jo tėvą, kurie bausdami Jėzų neįžiūrjo jame įsikūnijusio Kristaus. Ir nukryžiuotas buvo žmogus, o ne Kristus (t.y. dieviškasis pradas), kuris danguje renka "šviesos rasą", susimaišiusią su materija - išimdamas šviesos spindulius netgi iš mirusiųjų. Kai surinks visą - išvaduos Sofiją iš materijos gniaužtų.

Gyvatė ofitams buvo dvasingumo ir išminties simbolis. Būtent jis leido Rojuje Adomui ir Ievai gauti pažinimą ir už tai buvo nubausti blogo Dievo, sutvėrusio materialųjį pasaulį. Tikėjo, kad siela yra įkalinta kūne bei Visatos materijoje iš kurių ištrūkti tegali tik pažinusi savo trancendentinę kiltį.

Pripažino žmogiškąjį Jėzų (o ne dvasinį Kristų, įvilktą į žmogaus kūną), mokiusį ezoterinės gnosio tiesos.

„Ialdabaoth'as, atsiskyręs nuo motinos [Dvasios] ir siekdamas Aukščiausios Būties, sutvėrė pasaulį bei žmogų (pagal atvaizdą savo. Jie [Kristus ir Išmintis] prikėlė Jėzų gyvenimui ir davė jam eterinį kūną, kuriame Žemėje jis praleido 18 mėnesių ir iš Išminties gavo tikrąjį pažinimą, kurį perteikė mažai apaštalų grupelei“
[Moralė ir dogma, pp.563-564. Išleista po 1971-ųjų ir paplito tarp JAV Škotų ložės pietinės jurisdikcijos narių].

Ofitai tikėjo, kad Ialdabaoth'as (jis ir Samaelis) yra Motinos Sofijos sūnus, kuris užantspaudavo dangų, kad neleistų apačioje esantiems pažinti tai, kas yra virš jų. „Jono apokrifas“ atskleidžią tą, kuris yra Tėvas, Motina ir Sūnus, tačiau perduotas per Kristų.

Pirmasis amžinasis aeonas perėjo daugelį emanacijų, kol Jaldabaotas, žydų dievas, sutvėrė pasaulį. 7-i jo archonai matė to aeono atspindį pirmapradžiuose vandenyse ir nutarė sutverti sūnų pagal jo atvaizdą. Jie sutvėrė jo kūną ir sielą, tačiau jis buvo be gyvybės. Jaldabaotas turėjęs šiek tiek motinos dvasios įkvėpė ją žmogui. Tada Tėvas pasiuntė savo sielą. Jaldabaotas patalpino žmogų Edeno sode ir vėliau sugundė Ievą pagimdyti Kainą ir Abelį, kurie buvo Jehova ir Elohimas (žr. puslapį apie Dievų vardus). Kai kurie žmonės turėjo dvasią, o kiti tik atrodė, kad turi ją, nes iš tikro buvo archonų ir žemės dukrų palikuonys (Pr 6:1). Tik tikrosios dvasios gali pakilti iki nemirtingumo.

Daugiau skaitykite Tertuliano "Prieš visas erezijas"

Tarp to meto heleniškojo pasaulio alchemijos ir gnosticizmo yra abipusė sąsaja - naudojamos metaforos ir alchemikai taipogi siekė išsigelbėjimo per pažinimą. Abi savo koncepcijas kildino iš Stoa, kaip atskiru pneuma atveju.

Heleniškoje alchemijoje žaltys kartais vaizduojamas kaip Ouroboros, materijos vientisumo simbolis. Hen kai Pan (vienas visame). Abstraktesne forma šis simbolis išreiškiamas trimis apskritimais ir yra gyvybės priežastis kosmose, Aeonas. Kaip kad gyvatė keičia odą, taip kosmosas atsistato save kas pavasarį, o pabaigoje - sugraužia pati save.

Ciklinis Visumos vienybės pobūdis yra stoikų koncepcija ir atėjo iš Heraklito, „tamsiojo filosofo“, mokiusio, kad viskas sukurta iš ugnies ir viskas bus sunaikinta ugnimi. Ši mintis turi būti priimtina alchemikams pripažinusiems ciklinį opus pobūdį - per ugnį, neturinčią nei pradžios, nei pabaigos. Vienybe skirtybėje patvirtinama „Corpus Hermeticum“ XII,8, kai Hermis persako, ką išgirdo iš Agathos Daimon - „Aš girdėjau jį sakant, kad Visa yra Viena“.

Net ir Šv. Gralį (daugiau skaitykite šiame puslapyje) galime laikyti Gnosio taure. Ofitai naudojo taurę su susivijusia ir sparnuota gyvate, buvusia Išpirkėjo simboliu. Taip pat ofitai turėjo Anacreon'o indą, turintį panašią reikšmę.

Ouroboros, aeon
Ouroborosas, gnostikų aeono ženklas, iš Horapollo,
Selecta Hieroglyphica, 1597

Origeno (185/6-254/5) "Contra Celsum..." buvo nukreiptas prieš platonizmo atstovą Celsus. 6-oje knygoje yra pateikta diagrama iš koncentrinių apskritimų, kurią Origenas priskiria ofitų arba naasenų gnostikų sektai. Irenėjus rašo, kad ofitai Rojaus žaltį (gyvatę) laiko anapusinio pasaulio motinos Sofijos-Prunikos (Sophia-Prunikos) emisaru, jos pasiųstu, kad sutrukdytų jos nepaklusnaus sūnaus, blogio demiurgo Jaldabaoth'o veiklai ir paskatintų Adomą bei Ievą suvalgyti.pažinimo vaisių prieš jo (Jaldabaoto) valią. Žalčio veiksmai buvo gnosio pradžia žemėje. Jis yra pneumatinis principas bei išsigelbėjimo simbolis - ir todėl sietinas su Jėzumi, kaip liudijama Jn 3:14:
"Kaip Mozė dykumoje iškėlė gyvatę, taip turi būti iškeltas Žmogaus Sūnus.."

Dvi ištraukos (iš Celso ir Origeno) apie ofitų ritualinę diagramą

Celsas sako, kad diagrama sudaryta iš dešimties [ar 7-ių] atskirų apskritimų apibrėžtų apskritimu, kuris yra pasaulio siela ir yra vadinamas Leviatanu. Diagrama perskirta juoda stora linija vadinama Gehenna arba graikų Tartaru. "Antspaudas yra to, kuris uždeda jį ir vadinamas Tėvu; antspauduotasis vadinamas Jaunuoliu arba Sūnumi. Ir jis atsako: "Aš buvau pateptas nuo gyvybės medžio".

Yra 7-i angelai, kurie atneša antspaudą. Jie stovi abipus sielos išlaisvintos nuo kūno. Ir dar yra kitų šviesos angelų vadinamų Archontais. O Archonas yra prakeiktas žydų dievas sukeliantis lietų ir griaustinį.

Jis yra pasaulio Demiurgas, Mozės Dievas aprašytas pasaulio tvėrimo pasakojime. Iš 7 archontų demonų pirmasis yra kaip liūtas, antrasis jautis, trečiasis amfibija, ketvirtas erelis, penktas lokys, šeštas šuo, o septintasis asilas vadinamas Tafabaotu arba Onoeliu.

Kai kurie žmonės sugrįžta prie archontų išvaizdos virsdami liūtais, jaučiais, žalčiais, ereliais, lokiais ar šunimis. Tai kvadratas ir žodžiai virš Rojaus vartų.

Jie įveda daugiau prasmių:
Pranašų pasisakymai, apskritimai virš apskritimų, žemiškosios bažnyčios ir apipjaustymo emanacijos, galios emanacija iš nekaltos mergelės Prunikos, gyvoji siela, dieviškasis nužudymas to, kurs galėjo gyventi, ir žemiškasis žudymas kardu ir daug nužudytųjų, kurie galėjo gyventi, mirties sunaikinimas danguje kai pražus pasaulio nuodėmės, siauras kelias atgalios ir savaime atsiveriančios durys. Visur yra Gyvybės medis ir medžio prisikėlimas.

Jie sako, kad kai kurie dalykai surašyti dviejuose aukščiausiuose dieviškuose apskritimuose, - didesniame ir mažesniame, Tėve ir Sūnuje.

Kildama Siela turi praeiti pro 7-is dangaus šventyklos sargus, kurie reikalauja slaptažodžio. Jiems privalu parodyti atitinkamą simbolį (kubą, tau kryžių, pentagramą ar kt.).


Ištrauka iš Origeno:

Pirmasis angelas, liūto išvaizdos, vadinamas Mykolu; antrasis, jaučio, vadinamas Sourieliu; trečiasis, gyvatės, Rafaeliu; ketvirtasis, erelio, vadinamas Gabrieliu; penktasis, lokio, vadinamas Totabaotu; šeštasis, šuns, vadinamas Erataotu; septintasis, asilo, vadinamas Onoeliu arba Tartaraotu. Apie juos mokoma, praėjus Gyvybės medžio ribą ir pasišventus pagal panašumo vaizdą su neturinčiuoju priekaištų, sakyti: "Tebūnie malonė su manimi, Tėvas su manimi".

Šioje diagramoje yra didesnis ir mažesnis apskritimai. Ant jų diametrų užrašyta "Tėvas" ir "Sūnus". Tarp didesniojo, kuris apima mažesnįjį, ir kito apskritimo, susidedančio iš dviejų apskritimų, išorinio geltono ir vidinio tamsiai mėlyno yra brūkšnis nupieštas tarsi dviašmenis kirvis. Virš jo yra mažas apskritimas - mažesnis už didesnį iš paminėtųjų ir kuriame įrašyta "meilė“.

Žemiau yra kitas su žodžiu „gyvenimas“. Kitame apskritime derinyje ir apgaubiančiame kitus du bei vieną rombo formos figūrą įrašyta „Išminties pažinimas“ ir virš jų susikirtimo yra apskritimas, kuriame įrašyta „žinios“, o žemiau dar vienas, kuriame įrašyta „suvokimas“.

LiudijimasIpolito „Visų erezijų paneigimo“ (apie ofitų mokymą):

V. 6. „...kaip visų daiktų pradžią garbina žmogų ir jo sūnų. Tas žmogus esąs ir vyriškos, ir moteriškos priginties ir vadinamas Adomu. ... To žmogaus, panašiai kaip Geriono*), skiria tris dalis: protinę, dvasinę ir žemišką. Be to tiki, kad to žmogaus pažinimas yra dievo pažinimo pradžia. Tą mintį išsako šitaip: ‚Tobulumo pradžia yra žmogaus pažinimas, o dievo pažinimas jau yra visiškas pažinimas‘. Taigi visos tos trys dalys – protinė, dvasinė ir žemiška – esą įsikūnijusios kartu viename vieninteliame žmoguje Jėzuje, kurį pagimdė Marija; ir tuo pačiu metu tuo pačiu būdu tie trys žmonės pareiškė apie jiems būdingą esmę, savo prigimtį. Pagal jų mokymą esančios trys kiekvienos būtybės formos – angeliška, dvasiška ir žemiška: jų vardai – Išrinktoji, Pašauktoji ir Prislėgtoji.

V. 7. ... kiekviena prigimtis trokšta sielos, nes ... viskam, kas minta ir auga, reikalinga siela... Net ir atgaivinti akmenys yra sielos, nes sugebą augti. Tačiau augti neįmanoma be maisto. Tik maisto dėka augą visa, kas didėja. maistas yra priedas toms būtybėms, kurios maitinasi. Tad kiekviena „dangiškų, žemiškų ir požemio“ būtybių prigimtis trokšta sielos. Tokį reiškinį asirai vadina Adoniu (finikiečių augmenijos ir derlingumo dievas)...“

V. 17. [ ... ] Visata esą sudaryta iš Tėvo, Sūnaus ir materijos. Kiekvinas jų turi neišmatuojamą galios kiekį. Tarpinę vietą tarp Tėvo ir materijos užima Sūnus – Logosas. Tai esąs žaltys, amžinai šliaužiąs nejudraus Tėvo ir judrios materijos link; vieną kartą jis kreipiasi į Tėvą ir iš jo pasisemia jėgų, o kitąkart, prisikrovęs jėgų, vėl slenka materijos link. [ ... ] Ir toje materijoje be kokybės bei be formos Sūnus esą formuoja idėjas, kurias prieš tai Tėvas suformavo Sūnuje. [ ... ]

V. 26. Buvę trys visų daiktų pradai: du – vyriški, vienas – moteriškas. Iš vyriškų pirmasis vadintas Geru ir tik jis vienas turėjęs tą vardą. Antrasis vadintas visų sutvertų daiktų Tėvu ir buvęs nematantis, nepažinus ir nematomas, trečiasis turėjęs moterišką prigimtį, buvęs nematantis, greitai supykstantis, su dvigubu protu ir dvigubu kūnu, visais atžvilgiais panašus į aną padarą iš Herodoto: iki papilvės jis esąs mergaitė, o žemiau – žaltys. Mergaitės vardas buvo Edem arba Izrael. Tokie buvę visų daiktų pradai, ištakos ir bet kokios egzistencijos šaltiniai. Kitokios pradžios nebuvę. Tad kai Tėvas pamatė tą pusiau mergaitę Edem, jis, būdamas nematantis, ėmė geisti jos. Tas Tėvas vadinęsis Elohimu. Edem taip pat pradėjo stipriai geisti Elohimo – ir tas geismas juos sujungė apipuse meile [ ... ]


*) Gerionas - graikų mitinė būtybė, trigalvis, triliemenis, 6-rankis, 6-kojis milžinas, kurį užmušė Heraklis, kai tasai vijosi, kad atsiimtų iš jo pagrobtas karves (10-as Hraklio žygdarbis). Jį pagimdė okeanidė Kalirojė, o tėvas - iš gorgonės kraujo gimęs Chrisaoras.

Literatūra:
Origen. Contra Celsum et in fidei christianae defensionem libri. Rome, Georgius Herolt, 1481
H.J. Sheppard. 'Gnosticism and Alchemy', in: Ambix, VI (1957), pp. 86-101;
H.J. Sheppard. 'The ouroboros and the unity of matter in alchemy; a study in origins', in: Ambix, X (1962), pp. 83-96.

Kita gnostikų Ieva
Trejopa Protenoja
Epifanijus iš Saliamio
Gyvatės žmonių požiūriu
Krikščioniškasis gnosticizmas
Trumpa graikų filosofijos istorija
Gnosticizmo srovės. Kainitai ir setitai
Gnosticizmo ištakos. Blogio misterija
Valentinas ir vidinis savęs pažinimas
Gnostikai: Pasaulio sutvėrimo motyvai
Monistinės kosmologijos iki Parmenido
Filonas Aleksandrietis: žydų misticizmas
Simonas Samarietis - pirmojo gnostiko mokymas
Novgorodo Sofijos ikona: tarp stačiatikybės ir sofijalogijos
Nag Hammadi bibliotekos atradimas
P. Florenskio teoantropokosmizmas
Pagrindinė sofijalogijos problema
Gnostikų vertimai į lietuvių kalbą
Egiptas: Basilidas ir basilidiečiai
Teofrastas. Apie akmenis
Demiurgai tveria pasaulį
Hermetiškosios vizijos;
Mitologijos puslapis
Religijos skyrius
Filosofijos skiltis
Vartiklis