Gnostikai ir ofitai. Gnosticizmas. Vartiklis

Pirmaisiais mūsų eros amžiais antikinė visuomenė išgyveno dvasinę ir moralinę krizę - graikų ir romėnų mokslo centrai nyko, periferijoje kilo nauji kultūros židiniai. Krikščionybės formavimosi metu įvairios religinės ir filosofinės mokyklos kėlė klausimą: Jei žemės visos gentys yra tos pačios žmonijos dalys - tai kas jas vienija? Atsirado grupė mąstytojų, kurie pabandė senąsias religijas (ypač svarbią vietą skiriant zoroastrizmui) suderinti su senovės graikų (neopitagoriečių, stoikų, neoplatonikų) filosofijomis. Naujos srovės atstovai pasivadino gnostikais (gnostikos - pažįstantis, žinąs). Savo filosofiją jie paskelbė slaptu mokslu prieinamu tik išrinktiesiems.

Gnostikai rašė senovės graikų, sirų, koptų ir kitomis Artimųjų Rytų kalbomis. Daug jų raštų sunaikimo krikščionių ortodoksai, tad apie juos daugiausia žinoma iš kritikų. laimė, 1945-ais Nad Hamadi kaime (Aukštutinis Egiptas) buvo rastas molinis puodas su gnostikų raštais koptų kalba (apie tai skaitykite atskirame puslapyje).

Bendra visoms gnostikų srovėms buvo tai, kad jie pasaulį laikė vieninga substancija, siekiančia tobulumo. Todėl turi būti vienas dievas, kuris yra nepažinus visa ko pradas, pasireiškiantis tik savo emanacijose - eonuose. Jam priešpriešinama materija, kurios šaltinis yra Demiurgas - ypatingas kūrybinis (bet ne tobulas) pradas. Materija nuolat kovoja su įvairiomis tobulos būties apraiškomis (eonais), kuriuos kuria save suvokiantis ir tobulėjantis dievas. Amžinosios esybės eonai užpildo erdvę tarp dievo ir materialaus pasaulio. Vienas iš eonų buvo Kristus (skaitykite apie gnostikų pasaulio sutvėrimo sampratą).

Tai buvo pagrindas jų pagrindinei problemai spręsti - iš kur kyla blogis? Jei visas gėris kyla iš tobulo dievo, tai blogis gali kilti tik iš materijos.

Gnosticizmo (ir kitų erezijų) pradininku laikomas apaštalų amžininkas Simonas Samarietis (1 a.), kuris paminėtas ir „Naujajame Testamente“: „Mieste buvo vienas žmogus vardu Simonas, kuris užsiiminėjo magija, stebindamas Samarijos gyventojus ir girdamasis, kad jis yra kažkas nepaprastas“ (Apd 8,9). Jis save laikė aukščiausiu dievu: tėvu, sūnumi ir šv. Dvasia. Jam priskiriamas veikalas „Didžioji pranašystė“.

Pirmajam periodui priskiriamas ir į daugelį grupių suskilęs ofitų (2 a.), praktikavusių mitinės gyvatės kultą, mokymas (gr. ophis - gyvatė). Gyvatė simbolizavo pasaulio dvasią, kuri pravingiuoja fizinio ir dvasinio gyvenimo prieštaravimus. Jie bandė atsakyti, kas yra pasaulis, žmogus, iš kur visa atsirado. Tai įmanoma tik pažinus, kas yra aukščiausioji dievybė, kurią ofitai laikė visa ko esme, pradžia, galia ir potencija. Bet jei visa iš dievo, tai iš kur atsiranda pasaulio netobulumas ir žmonių kančios?
Iš Nad Hamadi tekstų, mininčių gyvates, trys atrodo susiję su ofitais: „Archonų hipostazė“, „Jono apokrifas“ ir „Apie pasaulio kilmę“.

Pirmąkart apie juos užsimenama maždaug tuo metu, kai gyveno Basilido pasekėjai , t.y. 2 a. viduryje, nors jų mokymo elementai ateina iš gerokai ankstesnių šaltinių, kuriais buvo slapti įvairių pagoniškų misterijų mokymai ir kai kurios filosofinės graikų teorijos. Klemensas jų ištakas priskiria Eufratui, o taip kai kurios koncepcijos atitinka mandėjų (Jono Krikštytojo pasekėjų) mokymą.
Ipolitas juos vadina „naasenais, kurie patys vadinosi gnostikais. Kadangi jų suklydimai įvairūs ir turi daug galvų [užuomina į jų garbinamą gyvatę] tarsi hidra iš mito, tai jei aš nukirsiu visas galvas tiesos vėzdu, sunaikinsiu visą gyvatę, nes kitos sektos tik nežymiai pagrindiniais klausimais skiriasi nuo šios“.

Egzistuoja Pirmapradis (žmogus), jo sūnus Antrasis (Mintis) ir jų Pirmoji Motina, visa, kas gyva, kūrėja, sklandžiusi virš Gelmės (Chaoso). Išėjusi už Pirmapradžio ir jo sūnaus ji pagimdė Kristų. Gimdydama ji „pritvinkusi“ ir kaip „šviesos rasa“ (ar Sofija, Išmintis) nukritusi į Chaoso vandenyną, kuris pradėjo virti. Iš jo susikūrė kūną ir tapo jo centru, - bet kartu pakliuvo materijos (tamsos) priklausomybėn, iš kurios bando vaduotis kurdama naujas esybes, eonus). Jos vadavimasis ir yra pasaulio istorija.

Pagaliau ji paprašo vieną iš eonų, Kristų, kad jis susijungtų su žmogumi Jėzumi ir per jį žmonėms atskleistų dievo ir pasaulio paslaptis (t.y. gnosį). Tuo jis supykdė Ofį ir kerštingą jo tėvą, kurie bausdami Jėzų neįžiūrėjo jame įsikūnijusio Kristaus. Ir nukryžiuotas buvo žmogus, o ne Kristus (t.y. dieviškasis pradas), kuris danguje renka „šviesos rasą“, susimaišiusią su materija - išimdamas šviesos spindulius netgi iš mirusiųjų. Kai surinks visą - išvaduos Sofiją iš materijos gniaužtų.

Gyvatė ofitams buvo dvasingumo ir išminties simbolis. Būtent jis leido Rojuje Adomui ir Ievai gauti pažinimą ir už tai buvo nubausti blogo Dievo, sutvėrusio materialųjį pasaulį. Tikėjo, kad siela yra įkalinta kūne bei Visatos materijoje iš kurių ištrūkti tegali tik pažinusi savo trancendentinę kiltį.

Pripažino žmogiškąjį Jėzų (o ne dvasinį Kristų, įvilktą į žmogaus kūną), mokiusį ezoterinės gnosio tiesos.

„Ialdabaoth'as, atsiskyręs nuo motinos [Dvasios] ir siekdamas Aukščiausios Būties, sutvėrė pasaulį bei žmogų (pagal atvaizdą savo). Jie [Kristus ir Išmintis] prikėlė Jėzų gyvenimui ir davė jam eterinį kūną, kuriame Žemėje jis praleido 18 mėnesių ir iš Išminties gavo tikrąjį pažinimą, kurį perteikė mažai apaštalų grupelei“
[Moralė ir dogma, pp.563-564. Išleista po 1971-ųjų ir paplito tarp JAV Škotų ložės pietinės jurisdikcijos narių].

Ofitai tikėjo, kad Ialdabaoth'as (jis ir Samaelis) yra Motinos Sofijos sūnus, kuris užantspaudavo dangų, kad neleistų apačioje esantiems pažinti tai, kas yra virš jų. „Jono apokrifas“ atskleidžią tą, kuris yra Tėvas, Motina ir Sūnus, tačiau perduotas per Kristų.

Pirmasis amžinasis aeonas perėjo daugelį emanacijų, kol Jaldabaotas, žydų dievas, sutvėrė pasaulį. 7-i jo archonai matė to aeono atspindį pirmapradžiuose vandenyse ir nutarė sutverti sūnų pagal jo atvaizdą. Jie sutvėrė jo kūną ir sielą, tačiau jis buvo be gyvybės. Jaldabaotas turėjęs šiek tiek motinos dvasios įkvėpė ją žmogui. Tada Tėvas pasiuntė savo sielą. Jaldabaotas patalpino žmogų Edeno sode ir vėliau sugundė Ievą pagimdyti Kainą ir Abelį, kurie buvo Jehova ir Elohimas (žr. puslapį apie Dievų vardus). Kai kurie žmonės turėjo dvasią, o kiti tik atrodė, kad turi ją, nes iš tikro buvo archonų ir žemės dukrų palikuonys (Pr 6:1). Tik tikrosios dvasios gali pakilti iki nemirtingumo.

Origeno (185/6-254/5) „Contra Celsum...“ buvo nukreiptas prieš platonizmo atstovą Celsus. 6-oje knygoje yra pateikta diagrama iš koncentrinių apskritimų, kurią Origenas priskiria ofitų arba naasenų gnostikų sektai. Irenėjus rašo, kad ofitai Rojaus žaltį (gyvatę) laiko anapusinio pasaulio motinos Sofijos-Prunikos (Sophia-Prunikos) emisaru, jos pasiųstu, kad sutrukdytų jos nepaklusnaus sūnaus, blogio demiurgo Jaldabaoth'o veiklai ir paskatintų Adomą bei Ievą suvalgyti.pažinimo vaisių prieš jo (Jaldabaoto) valią. Žalčio veiksmai buvo gnosio pradžia žemėje. Jis yra pneumatinis principas bei išsigelbėjimo simbolis - ir todėl sietinas su Jėzumi, kaip liudijama Jn 3:14:
„Kaip Mozė dykumoje iškėlė gyvatę, taip turi būti iškeltas Žmogaus Sūnus..“

Mūsų laikais 1948 m. H.A. Sloane (1905-1975) įsteigtas satanistinis „Dievo motinos Endoro koventas“ remiasi gnostikų, o ypač ofitų tikėjimo elementais. Jis garbina Šėtoną, apibūdinamą kaip žaltį Edeno sode, Ievai atskleidusį tiesą (gnosį) apie tikrąjį Dievą.

Gnostikų mokymo domėjosi ir lietuvių filosofas L. Karsavinas – tad pateikiame ir ištrauką apie ofitus iš jo straipsnio apie gnostikus – skaitykite gale >>>>>

Literatūra:
Origen. Contra Celsum et in fidei christianae defensionem libri. Rome, Georgius Herolt, 1481
H.J. Sheppard. Gnosticism and Alchemy// Ambix, VI (1957), pp. 86-101;
H.J. Sheppard. The ouroboros and the unity of matter in alchemy; a study in origins// Ambix, X (1962), pp. 83-96.

Dvi ištraukos (iš Celso ir Origeno) apie ofitų ritualinę diagramą

Celsas sako, kad diagrama sudaryta iš dešimties [ar 7-ių] atskirų apskritimų apibrėžtų apskritimu, kuris yra pasaulio siela ir yra vadinamas Leviatanu. Diagrama perskirta juoda stora linija vadinama Gehenna arba graikų Tartaru. „Antspaudas yra to, kuris uždeda jį ir vadinamas Tėvu; antspauduotasis vadinamas Jaunuoliu arba Sūnumi. Ir jis atsako: "Aš buvau pateptas nuo gyvybės medžio“.

Yra 7-i angelai, kurie atneša antspaudą. Jie stovi abipus sielos išlaisvintos nuo kūno. Ir dar yra kitų šviesos angelų vadinamų Archontais. O Archonas yra prakeiktas žydų dievas sukeliantis lietų ir griaustinį.

Jis yra pasaulio Demiurgas, Mozės Dievas aprašytas pasaulio tvėrimo pasakojime. Iš 7 archontų demonų pirmasis yra kaip liūtas, antrasis jautis, trečiasis amfibija, ketvirtas erelis, penktas lokys, šeštas šuo, o septintasis asilas vadinamas Tafabaotu arba Onoeliu.

Kai kurie žmonės sugrįžta prie archontų išvaizdos virsdami liūtais, jaučiais, žalčiais, ereliais, lokiais ar šunimis. Tai kvadratas ir žodžiai virš Rojaus vartų.

Jie įveda daugiau prasmių:
Pranašų pasisakymai, apskritimai virš apskritimų, žemiškosios bažnyčios ir apipjaustymo emanacijos, galios emanacija iš nekaltos mergelės Prunikos, gyvoji siela, dieviškasis nužudymas to, kurs galėjo gyventi, ir žemiškasis žudymas kardu ir daug nužudytųjų, kurie galėjo gyventi, mirties sunaikinimas danguje kai pražus pasaulio nuodėmės, siauras kelias atgalios ir savaime atsiveriančios durys. Visur yra Gyvybės medis ir medžio prisikėlimas.

Jie sako, kad kai kurie dalykai surašyti dviejuose aukščiausiuose dieviškuose apskritimuose, - didesniame ir mažesniame, Tėve ir Sūnuje.

Kildama Siela turi praeiti pro 7-is dangaus šventyklos sargus, kurie reikalauja slaptažodžio. Jiems privalu parodyti atitinkamą simbolį (kubą, tau kryžių, pentagramą ar kt.).

Ištrauka iš Origeno:

Pirmasis angelas, liūto išvaizdos, vadinamas Mykolu; antrasis, jaučio, vadinamas Sourieliu; trečiasis, gyvatės, Rafaeliu; ketvirtasis, erelio, vadinamas Gabrieliu; penktasis, lokio, vadinamas Totabaotu; šeštasis, šuns, vadinamas Erataotu; septintasis, asilo, vadinamas Onoeliu arba Tartaraotu. Apie juos mokoma, praėjus Gyvybės medžio ribą ir pasišventus pagal panašumo vaizdą su neturinčiuoju priekaištų, sakyti: „Tebūnie malonė su manimi, Tėvas su manimi“.

Šioje diagramoje yra didesnis ir mažesnis apskritimai. Ant jų diametrų užrašyta „Tėvas“ ir „Sūnus“. Tarp didesniojo, kuris apima mažesnįjį, ir kito apskritimo, susidedančio iš dviejų apskritimų, išorinio geltono ir vidinio tamsiai mėlyno yra brūkšnis nupieštas tarsi dviašmenis kirvis. Virš jo yra mažas apskritimas - mažesnis už didesnį iš paminėtųjų ir kuriame įrašyta „meilė“.

Žemiau yra kitas su žodžiu „gyvenimas“. Kitame apskritime derinyje ir apgaubiančiame kitus du bei vieną rombo formos figūrą įrašyta „Išminties pažinimas“ ir virš jų susikirtimo yra apskritimas, kuriame įrašyta „žinios“, o žemiau dar vienas, kuriame įrašyta „suvokimas“.

Liudijimas iš Ipolito „Visų erezijų paneigimo“ (apie ofitų mokymą):

^*) Gerionas - graikų mitinė būtybė, trigalvis, triliemenis, 6-rankis, 6-kojis milžinas, kurį užmušė Heraklis, kai tasai vijosi, kad atsiimtų iš jo pagrobtas karves (10-as Hraklio žygdarbis). Jį pagimdė okeanidė Kalirojė, o tėvas - iš gorgonės kraujo gimęs Chrisaoras.

L. Karsavinas. Šėtoniškosios gelmės (ištraukos)

Mūsų eros amžiais visas helenistinis pasaulis užimtas naujos religijos ir kankinosi jos gimimo kančiose. [ ... ] Tie patys klausimai, sako Tertulianas, rūpėjo ir filosofams, ir eretikams: „iš kur blogis ir kodėl? iš kur žmogus ir kaip? iš kur Dievas?“ Šiuose žodžiuose gana tiksliai išreikšta gnosticizmo, siekusio išspręsti klausimą apie blogį sąryšyje su žmogaus kilmės ir jo susijungimo su Dievu klausimais, problema. [ ... ]

Seniausieji gnostiniai mokymai, matyt, geriausiai išliko pas vadinamuosius ofitus arba „gyvačių brolius“, suskilusius į visą eilę grupių (kaip patys ofitai, nachašenai arba naasenai, peratai, setitai, kainitai, barbeliečiai, Justino pasekėjai). Ofitai neabejotinai egzistavo jau ikikrikščioniškais laikais ir tik įjungė į save krikščioniško mokymo elementus. Dar Origeno laikais dalis ofitų buvo visai už krikščionybės ir ne mažiau nekenkė krikščionių nei pagonis Keljė.

Pabandysime, atsiribodami nuo nesutarimų ir terminologinių skirtumų taro atskirų sektų, už prieštaringų ir neaiškių paliudijimų apie ofitus pagauti jų pagrindinę religinę-filosofinę idėją.

Pirmiausia, visa ko šaltinis - tiek kosmologine, tiek logine prasme – vientisas esme, tačiau trilypis savo apraiškose arba modusuose. Tai – „Neįvardijamasis“, „Visa ko tėvas“, „Pirmoji šviesa, iš kurios kilo visa, arba tiesiog „Pirmučiausias“; tai „Nepažinus gėris“, „Bepradė visa ko pradžia“, vientisas (dar ne trilypis), nepažinus. Pasaulis savo dievišku pagrindu, o todėl ir „Pirmažmogis“ arba „Adomas“.

Iš karto pažymėkime: Pirmapradiškumas apmąstomas ne kaip neatskirtoji ir neatskiriama Dievo ir pasaulio vienybė, t.y. panteistiškai, ir kaip vientisa, t.y. ne krikščioniškojo trilypumo prasme. Ir nors naasenai ir kalba apie trilypę Pirmapradiškumo esmę: apie „Aukščiausiąjį tėvą“, su kartu esančiu Sūnumi bei motiniškuoju pradu, trilypumas jiems, kaip ir kitiems ofitams, suprantamas absoliučiojo prado antrojo vystymosi momento prasme. Tuo atmetama absoliuti trilypumo tikrovė ir aukščiausiąja būtimi pripažįstama neišskiriamumas, potencialumas, kas, žinoma, savyje slepia paslėptą Pirmapradiškumo absoliutizmo neigimą.

Iš „Pirmučiausiojo“, iš „Pirmažmogio“ ar absoliučios Būties savaime randas Antrasis pradas arba Antrasis žmogus - kaip Mąstymas, Mintis, Logosas arba Tyra Dvasia. Tau jau išsiskyrimo modusas, taigi, ir pirmapradiškumo suvokimo, Absoliučiojo pirmojo atskleidimo, vaizdinys ir pasaulio idėja, jo kūrybinis pradas ir esmė. Kaip vientisas su Pirmąja šviesa, Antrasis gali būti tapatinamas su ja; kaip pasaulio pradas – jis išskyrimo ir daugio (Elohim) principas, tačiau kartu ir vientisumo ir susijungimo (Jėzus) principas. Būdamas Mintimi, Protu ar Logosu, Antrasis yra žinojimo ar gnosio pradas; per žinojimą ir sujungiant pasaulį Pirmažmogyje.

Santykis tarp Pirmojo ir Antrojo pradų aiškus sąryšyje su helenistine-judėjiška filosofija, atskiru atveju, su Filono idėjomis. Absoliutiškasis (o todėl ir Vientisasis), pažindamas save, tarsi susidvejina, sukurdamas Mintį, Logosą ar Nusą. Ir kilusi Mintis yra patsai Absoliutiškasis, o juo būdama – absoliučia Idėja arba idėjų pasauliu. Tačiau būtent čia apmąstyme iškyla naujas susidvejinimas. Antrasis apmąstomas kaip absoliutus dvasiškumas, kaip „Tyra dvasia“. Iš kitos pusės, jis yra aktyviuoju pradu, mąstymo veikloje apiforminančiu ir, taigi, leidžia būti kažkuo apiformintu, pasyviu, besąlygišku, tam tikru chaosu ir materialumu. Taip būtinu tampa pasiūlyti trečiąjį Dieviškumo modusą – prarają, bedugnę, chaosą arba hyle, drėgmę, vandenį arba tamsą. Besirangydamas mintimi tarsi gyvatė, Antrasis tarsi atsispindi bedugnių vandenų tamsiame veidrodyje.

Visai natūralu, kad Trečiasis gali susivokti arba savo savitumu, arba savo vieningumu su Pirmuoju (juk jis ir yra lyg tai, kas liko Pirmapradiškume po išskyrimo – antrojo gimimo), arba vieningume su Antruoju, kurio substratu yra ir kuris, šiuo atveju, praranda savo tyrą dvasingumą, arba, galiausiai, sąryšyje su Pirmuoju ir Antruoju, kaip jų tvarinys. Bendrai imant, jis labiau atsiriboja nuo Pirmojo ir Antrojo, nei Antrasis nuo Pirmojo. Setitai. tiesiai kalba apie šviesą ir tamsą ir jų derinį per Tyrą dvasią, tačiau šviesos ryšis su tamsa setitams yra, kartu, ir jų tarpusavio kova. Šviesa ir Dvasia siekia išsilaisvinimo iš tamsos, o tamsa bando juos turėti. Be to, materija, kaip kažkas kintamo ir laikino, pasmerkta žūčiai. Jei ji amžina, tai tik paskutiniajame savo pagrinde – kaip chaosas ar jūra. Todėl ir sutvertas trijų pradų pagrindu pasaulis laikinas ir, savo vystymesi, regimojoje būtyje – dieviškas.

Taigi, mistinis ofitų apmąstymas Absoliučiajame pirmiausia išskiria potencialumo momentą, pripažindamas šią potencijos vienybę aukščiausiąja ir tobuliausiąja būsena arba Dieviškumo modusu. Tendenciją panašiam Absoliuto supratimui galima stebėto neoplatonizme bei ankstyvuosiuose krikščioniškos filosofijos triadolinėse struktūrose. Jo neišvengiama pasekme bus Absoliučiojo aktualizacijos pripažinimas jo nuopuoliu arba sumenkinimu ir, galiausiai, nesuderinama su absoliutumu laikinumo idėja. Išgelbėti Dieviškumo absoliutumą galima tik trilypumo pripažinimo dogma, kad Absoliutiškąjį jo potencialume reikia tapatinti su savimi pačiu savo aktualume, t.y. kaip vieningumą, o, tiksliau, - potencijos ir akto dvivieniškumą.

Toliau, - ofitai suvokia Antrąjį prieštaringai: ir kaip apsijungimo principą (iš čia ir jo įvardijimas Dvasia), ir kaip atsiskyrimo principą. Antruoju atveju jis ir turi būti materialumo pradu, kuriame, kaip absoliutus atsiskirtinumas, yra jo aktyvumo tikslas; pirmajame jis numano jau esamą išsiskyrimą, t.y. pat jau ne Antrasis, o Trečiasis. Aišku, kad potencialumo vienybės išaukštinimas neišvengiamai veda ne daugio išaukštinimą visavienybėje, o daugio neigimą (nes jau nėra visavienybės idėjos, pakeistos neišskiriamos vienybės idėja), t.y. bet kokio išsiskyrimo ir materialumo neigimą. Ir ofitai įžvelgia materijos pirmapradiškumą tik tam, kad atmestų materiją. Pakanka, kad jie atmestų pasaulio realumą, įsikūnijimo realumą; ir pakeitė krikščionybę tyros dvasios religija.

Leidau sau šį nukrypimą ne tam, kad sumenkinčiau ofitų apmąstymo reikšmingumą, o tam, kad per jų nepakankamumo parodymą stipriau ir aštriau iškelčiau jų teigiamas puses. Mes jau palietėme ir antrąją pagrindinę ofitų klaidą. Kartu su trivieningumo idėjos pakeitimu potencialumo vienybės idėja, sumenkinančia savo absoliutumą ontologiškai laikiname trilypiame savęs atskleidime, randasi ir panteistinė idėja. O ji priveda prie visos sistemos susinaikinimo. Chaosas, kaip Pirmapradiškumo apraiška, pasirodo esąs priešišku jam principu: panteizmas išsigimsta į dualizmą, kas, tiesą sakant, neturėtų būti netikėtu pakankamai įvertinus prieštaravimus absoliutiškojo supratime. Žinoma, atverdamas sistemos dialektiką, neimsiu neigti, kad pas ofitus panteistiškas siekis susipynė su tikru moralinio ir kosminio samprotavimo dualizmu, dualizmu tokiu ryškiu Markiono sistemoje ir susijusiu su pagrindine problema: „iš kur blogis?“ A tik laikau patį tą „susipynimą“ ne atsitiktinio prieštaringų tradicijų it tendencijų derinio pasekme, o nepakankamo įsigilinimo į svarbiausią intuiciją, kurios neleidžia atpažinti sinkretizuojančios minties motyvas, pasekme.

Neapibrėžtas pradinis prieštaravimas pasireiškia nenuoseklumų seka. Iš tikro, naasenų himne siela, „išvarginta mirties priespaudos“, „būdama blogyje“ siekia „pabėgti iš kartaus chaoso“. Naasenai. Laikydami tikrąja žmogaus esme dvasią, įkalintą sieloje, kaip kad ir siela kūne, greta dvasinių (pneumatikų) ir „sielos“ (psichikų) žmonių išskiria materialiuosius (hoikus) žmones. Ofitai, pagal Irenėjaus pateikimą, Šventąją dvasią skiria nuo chaoso. Iš šviesos ir Antrojo žmogaus vedybų su Šventąja dvasia, kaip moko jie, gimė Kristus kartu su trimis jį pagimdžiusiais sudaręs Šventąją Tikrąją Bažnyčią. Tačiau Dvasios vedybos su Tėvu ir Sūnumi atvedė į tai, kad Dvasia-žmona persipildė ir „nuliejo į kairę“. Ir toji nusiliejusi jėga, „Šviesos sudrėkinimas“ arna „Prunikos“ sukėlė „vandens“ rūgimą arba virimą, t.y. drėgnąjį vyriškąjį-moteriškąjį pradą. Ji nusileido įanksčiau visiškai nejudrius vandenis iki pat jų gelmės, iš jų sau susikūrė kūną ir juos sujudino. Tačiau tapusi Šviesiu materijos centru, ji pasidarė jos belaisve ir kovoje už išsilaisvinimą iš jos sutvėrė regimą pasaulį. Ir čia, be skinančios meninės mitologemos, vertinga įžvelgti pasaulio pradžią absoliučios būties viešpatavime. Tačiau man šiame ryšyje svarbu pabrėžti kita – chaoso savitumą, t.y. dualistinį principą, materialaus pasaulio neigimą ir Dieviškumo įkalinimo idėją.

Ofitai pas Irenėjų atskiria materialų pasaulį nuo Dieviškumo, nors jų ir sumenkinto Dieviškumo, Pasaulio dvasios. Idealistinis motyvas persmelkia visą sudėtingą ofitų kosmogoniją. Pasaulio egzistavimo prasmė dieviškojo prado kovoje su negyvąja materija, galutinis tikslas – dvasingojo prado išlaisvinimas per aukščiausiąją dvasinę veiklą, t.y. gnosį. Tuo pačiu – nauji prieštaravimai – pasaulio sutvėrimas nagrinėjamas kaip dieviškojo kūrybinė veikla sąjungoje su chaosu (Demiurgas, angelas Jaldabaotas) išlaisvinant Dieviškumą iš nelaisvės – kaip paties Dieviškumo reikalas.

Įveikti prieštaravimą tarp panteistinių ir dualistinių momentų ne taip lengva. Matyt reikia arba pripažinti dviejų abipusiškai neigiančių pradų teisėtumą, arba atmesti dualizmą, t.y. šviesos ir tamsos, gėrio ir blogio skirtumus. Antrasis bandymas etikos srityje veda į visišką libertinizmą, kokiu ir kaltino kai kurias gnostinės sektas (kainitus, nikolaitus); pasaulio paaiškinimo srityje – į neįmanomumą išeiti už konkrečios duotybės ribų. Ofitai ieško išeities prieštaravimų perkėlimu į patį Pirmapradiškumą. Tačiau perkelti maža: reikia dar ir įveikti. Kitaip Pirmaoradiškumo prieštaringumas liks nepaaiškintu ir jo modusai nesuprantamai nelygiaverčiai. Setitai nieko neaiškina, priimdami pirmapradės kovos tarp Šviesos ir Tamsos faktą, neišskiriamais ir nesusijungusiais, laikydami teogonijos ir kosmogonijos tikslu galutinį jų atskyrimą. Tu jie tik dar aiškiau išskiria daugio antraeiliškumą Absoliučiajame, t.y neigia jo absoliutizmą. Tas pats ir pas kainitus, pripažįstančius dvi jėgas: :jėgą stipriausiąją“ kaip Sofiją ir „sekančią silpniausiąją jėgą“, pasaulio sutvėrėją.

Dar labiau nepatenkinamas būdingas gnosiui bandymas pridengti Absoliučiojo sumenkinimą leidžiant tai, kad perėjimas nuo teigiamo prado prie neigiamo vyksta palaipsniui – Dieviškumo lygiu mažėjančių aeonų seka. Šiame bandyme vertinga tik neišnaudota galimybė aiškinti blogį kaip Būties nepakankamumą, neišnaudota ir todėl, kad numano kartu su Absoliučiuoju dar „kitokį“ tvarųjį, t.y. ne panteizmą ir ne dualizmą, o krikščioniškąją koncepciją. Pats savaime Absoliutiškojo sumenkinimo leidimas neišvengiamai veda į ontologinio laikiniškumo pripažinimą. Ir peratai kartu su Justinu tai moko apie neišvengiamą „Pagimdytojo“ arba Trečiojo pasaulio žūtį ir išsigelbėjimą visko priklausančio pirmiesiems dviem per Visuotinę gyvatę arba Kristų, tai linksta prie mokymo apie pasaulio iliuzoriškumą.

Išeities nėra. Dualizmas neįveikiamas, nes juo pagrįsta visa ofitų etika; beje, gėris suprantamas būtent kaip dvasingumas, blogis – kaip materialioji stichija. Dėl ofitų panteizmo absoliutiškasis pas juos imanentinis pasauliui, jaučiamas pasaulinio vystymosi dėsningume, kurį valdo dieviškos jėgos – astronominės sferos, planetos, stichijų dvasios. Bet kai visiškai imanentinis Absoliutiškasis netikėtai tampa transcendentiniu visam regimam pasauliui, kuriame jam priklauso tik dalis – dvasingumas, o kadangi pasaulis savo objektyvumu (nors ir iliuzoriniu) realus ir ne absoliutus, siekianti sišpirkimo žmogus ne krito, ne iškraipė savo vaizdinį ir nepasiekė idealo: jis įkrito į svetimą jam elementą ir įkalintas jame. Negali būti ir kabos apie išpirkimą, o tik – apie išsilaisvinimą ir padalijimą. Be to ne visiems skirtas prisikėlimas, t.y, iš karsto prisikelia ne visi kūnai, iš savęs paskleisdami Dievišką kibirkštį. Ir Kristus tik apvalo Dieviškąjį nuo jį įkalinusios tamsos, išskiria ir surenka ją iš visų kosmoso sferų ir žmogaus. Jo įsižmoginimas nieko pasaulio prigimtyje nekeičia, nereikalingas, o todėl menamas – tik regimas.

[ ... ]