|
Žodžio krikščionis kilmė (Yra 4 dalys: skaitykite tęsinį, II dalį) |
|
Biblijoje žodį krikščionis pirmą kartą sutinkame Apaštalų darbų knygos 11 skyriuje, 26 eilutėje: Jiedu abu ištisus metus darbavosi bažnyčioje ir išmokė gausų būrį. Antiochijoje pirmą kartą imta vadinti mokinius krikščionimis.
Pati žodžio kilmė ir reikšmė jau labai daug pasako apie krikščionybės esmę. Visų pirma atkreipkime dėmesį į tai, kad nors Bažnyčia jau gyvavo kurį laiką, joje esančių žmonių niekas nevadino krikščionimis. Bažnyčia gimė 33 metais, Sekminių dieną (Apd 2 sk.). Jėzaus mokinius pirmą kartą pavadino krikščionimis vėliau (Apd 11 sk). Manoma, kad tai įvyko 42 metais. Vadinasi, jau buvo praėję devyneri metai nuo Bažnyčios pradžios.
|
Juokas reikalas šventas
Jėzus tave stebi Kartą vagis, įsilaužęs į namus ir bekraustydamas svetimus stalčius, išgirdo balsą, sakantį: Jėzus tave stebi. Nervingai apsidairęs aplinkui, vagis ir toliau knaisiojosi po svetimus daiktus. Bet ir vėl tas pats balsas: Jėzus tave stebi. Vagis drebančiomis rankomis nukreipė savo prožektorių į tą pusę iš kurios girdėjosi balsas. Ten narvelyje tupėjo papūga. Jis paklausė: Ar čia tu taip sakei?. Papūga linktelėjo ir sako: Tik mėginau tave įspėti. Vagis nustebo: Mane įspėti? O kas tu būsi? Aš esu Mozė, - atsakė paukštis. Na ir kokie gi kvaili žmonės gali pavadinti papūgą Moze? Papūga atsakė: Nežinau, turbūt tie patys, kurie savo rotveilerį pavadino Jėzumi. |
Kalbant apie krikščionis, reikšmę turi ne pavadinimas, bet gyvenimas. Graikų kalba, kuria užrašytas Naujasis Testamentas, žodis krikščionis reiškia: toks kaip Kristus, panašus į Kristų, mažas Kristus. Jėzaus Kristaus mokiniai neskubėjo patys savintis tokio garbingo ir reikšmingo vardo. Kiti, stebėdami juos, pasakė: lygiai tokie, kaip Kristus.
Šiandien didžioji dauguma lietuvių save vadina krikščionimis, tačiau savo gyvenimu nei truputėlio nėra panašūs į Kristų. Svarbu, ne kaip save vadini, bet kaip gyveni. Ne vardas apsprendžia gyvenimą, bet gyvenimas - vardą.
Kaip pirmuosius krikščionis vadino iki tol, kol prigijo šis vardas? Vienas kitą paties Jėzaus siūlymu jie vadino "broliais ir seserimis" (Mt 23, 8). Tačiau aplinkiniai juos laikė sektantais. Štai advokato Tertulo, kaltinusio apaštalą Paulių prieš karalių Feliksą, teiginys: "Mes nustatėme, kad šis žmogus tarsi maras kursto sumišimą viso pasaulio žydijoje ir yra nazariečių atskalos vadovas" (Apd 24, 14). Iš Pauliaus atsakymo į šį klausimą suprantame, ir kaip netikinčių ratuose buvo vadinama pirmoji apaštalų bažnyčia: "Aš išpažįstu, jog tarnauju savo protėvių Dievui pagal kelią, jų vadinamą atskala" (Apd 24, 14).
Pirmoji bažnyčia ilgą laiką buvo vadinama judaizmo "atskala" arba "sekta", jos lyderiai - "sektantų vadovais". Iš apaštalo Jokūbo laiško galima daryti išvadą, kad pasauliečiams žodis "krikščionis" sukeldavo didelę neapykantą: "Ar ne jie niekina tą gražų vardą, kuriuo jūs vadinatės?" (Jok 2, 7).
Taigi žodžiai "krikščionis" ir "krikščionybė" kyla iš vieno asmens vardo - Jėzaus Kristaus.
Krikščionybė neatsirado dėl socialinių ar religinių konfliktų. Ji taip pat nėra kurio nors istorinio laiko visuomenės kultūrinės raidos išdava. Krikščionybės atsiradimą sąlygoja konkretus asmuo, gyvenęs žemėje maždaug prieš du tūkstančius metų Romos imperijos pavergtame krašte - Izraelyje. Tai - Jėzus iš Nazareto.
KRIKŠČIONYBĖS PRADŽIA - JĖZUS KRISTUS. KRIKŠČIONYS - PANAŠŪS Į KRISTŲ.
Bažnyčios gimimas
Krikščionybės iniciatorius ir pradininkas yra Jėzus Kristus. Savo profesija - stalius, prigimtimi - Dievo Sūnus, žadėtasis pasaulio Gelbėtojas ir žmogaus nuodėmių Atpirkėjas. Iš pradžių Juo pasekė 12 mokinių, įtikėjusių Jo pamokslais. Tačiau pasekėjų skaičius greitai augo ir tūkstantinės minios lydėjo Jėzų, Jam pamokslaujant Galilėjoje, Samarijoje ir Judėjoje.
Pagrindinė Jėzaus pamokslų tema buvo Dievo Karalystė. Jis skelbė judėjams, kad atėjo tos dienos, apie kurias kalbėjo pranašai - prisiartino Dievo Karalystė. Žydams, tikėjusiems Senuoju Testamentu, visų pirma tai reiškė politinės nepriklausomybės atgavimą ir taiką, taip pat grįžtantį karaliaus Dovydo ir jo sūnaus Saliamono laikų ekonominį klestėjimą. Jėzaus laikais Izraelis buvo integruotas į Romos imperiją, slegiamas didelių mokesčių imperatoriaus iždui.
Matydami Jėzaus daromus stebuklus, žmonės norėjo paskelbti Jį karaliumi ir Jam vadovaujant pradėti politinį maištą bei karą prieš romėnus (Jn 6, 14-15). Tačiau Jėzus šalinosi šios misijos ir vis atviriau aiškindavo apie dvasinę Dievo Karalystę. Nemažai Jėzaus pasekėjų, pamatę tokį keistą elgesį ir nesuprasdami dvasinio Dievo garbinimo reikšmės pasipiktinę pasitraukė (Jn 6, 66).
Būtent tada pirmą kartą Jėzus ir pradėjo kalbėti pasilikusiems mokiniams apie Bažnyčią. Judėjams tai buvo visiškai nauja. O visi Viešpaties mokiniai ir Jis pats buvo uolūs judėjai. Senajame Testamente Bažnyčia tiesiogiai nebuvo įvardinta, ir iki Jėzaus prisikėlimo iš numirusių niekas nesuprato ir neįžvelgė krikščioniškosios eros. Judėjams atrodė neįmanoma, kad Jų protėvių - Abraomo, Izaoko ir Jokūbo Dievas taps visų tautų Dievu. Judėjai turėjo Senąją Sandorą ir Naujosios Sandoros skelbimas jiems kėlė didžiulį pasipiktinimą. Sandora, kurioje tarpininkas tarp Dievo ir žmonių yra nebe Abraomas, o Jėzus iš Nazareto, jų supratimu, buvo visiškas paklydimas. Sandora, į kurią įstojama ne per apipjaustymą, bet per tikėjimą Jėzumi Kristumi, ir kurioje pasiliekama ne vykdant Mozės įstatymo reikalavimus, bet tikint Jėzaus vardu, judėjams buvo pati tikriausia erezija, su kuria reikia negailestingai kovoti.
Perskaitykime eilutes, kur Jėzus pirmą kartą prabyla savo mokiniams apie Bažnyčią. Atėjęs į Pilypo Cezarėjos apylinkes, Jėzus paklausė mokinių: "Kuo žmonės laiko Žmogaus Sūnų?" Jie atsakė: "Vieni Jonu Krikštytoju, kiti Eliju, kiti Jeremiju ar dar kuriuo iš pranašų". Jis vėl paklausė: "O kuo jūs mane laikote?" Tada Simonas Petras atsakė: "Tu esi Mesijas, gyvojo Dievo Sūnus!" Jėzus jam tarė: "Palaimintas tu, Simonai, Jonos sūnau, nes ne kūnas ir kraujas tai tau apreiškė, bet mano Tėvas, kuris yra danguje. Ir aš tau sakau: tu esi Petras - Uola; ant tos uolos aš pastatysiu savo bažnyčią, ir pragaro vartai jos nenugalės (Mt 16, 13-18).
Kai kas stengiasi įrodyti, kad ant Petro, žmogaus, stovi Bažnyčia, tačiau tam prieštarauja kitos Šventojo Rašto vietos. Vadinasi, jūs jau nebesate ateiviai nei svetimi, bet šventųjų bendrapiliečiai ir Dievo namiškiai, užstatyti ant apaštalų ir pranašų pamato, turintys kertiniu akmeniu patį Jėzų Kristų, ant kurio darniai auga visas pastatas, tampantis šventove Viešpatyje, ant kurio ir jūs esate drauge statomi kaip Dievo buveinė Dvasioje (Ef 2, 19 - 22); Dievo man suteikta malone aš, kaip išmanus statybos vadovas, padėjau pamatą, o kitas stato toliau. Tegul kiekvienas žiūrisi, kaip statąs. Juk niekas negali dėti kito pamato, kaip tik tą, kuris jau padėtas, kuris yra Jėzus Kristus (1 Kor 3, 10 - 11); Jūs gi esate patyrę, koks meilus yra Viešpats. Ženkite prie Jo, gyvojo akmens, tiesa, žmonių atmesto, bet Dievo išrinkto, brangaus. Ir jūs patys, kaip gyvieji akmenys, statydinkitės į dvasinius namus, kad būtumėte šventa kunigystė ir atnašautumėte dvasines aukas, priimtinas Dievui per Jėzų Kristų (1 Pt 2, 3-5).
Čia aiškiai pasakyta, kad akmuo, ant kurio statoma Bažnyčia, yra Kristus. Bažnyčios pamatas, arba kertinis akmuo, yra Jėzus Kristus. Evangelijos pagal Matą 16 skyriuje, 18 eilutėje graikiškame originale pavartoti du skirtingi žodžiai: "petros" ir "petra". "Petros" - "akmenėlis" ir "petra" - "akmuo". Jėzus taip sakė Simonui: "Tu esi "petros", ir ant "petra" aš pastatysiu savo Bažnyčią" ("Tu esi akmenėlis, bet ant akmens aš pastatysiu savo Bažnyčią"). Iš tokių gyvųjų akmenų Jėzus ir pradėjo statyti Bažnyčią - dvasinę Naujojo Testamento šventyklą. Kodėl Jėzus būtent Simoną pavadino akmeniu? Todėl, kad jis pirmasis Dievo Dvasios paakintas suprato, kad Jėzus yra daugiau nei dailidės sūnus, daugiau nei pranašas ar mokytojas, daugiau nei Dievo šventasis, daugiau nei karalius, Jis - Gyvojo Dievo Sūnus, pats Dievas. Jėzus atsakė jam, kad būtent iš tokių žmonių, asmeniškai gavusių apreiškimą apie Jėzų Kristų, Jis ir statys Bažnyčią. Petras savo laiške visus tikinčiuosius, patyrusius Viešpaties gerumą, vadina gyvais akmenimis ir ragina leisti Dievo Dvasiai statydinti juos į dvasinę šventyklą.
Žodis bažnyčia - graikiškai ekklesia. Jo reikšmė - susirinkimas, susibūrimas (pavyzdžiui, piliečių sušaukimas iš jų privačių namų į atvirą, viešą vietą). Šis žodis sudarytas iš dviejų graikiškų žodžių: ek ir kaleo; ek reiškia - iš; kaleo - šaukti, kviesti, pašaukti vardu.
Taigi bažnyčią galima vadinti žmonių, pašauktų vardais ir išskirtų iš pasaulio, susibūrimu aplink Jėzų. Jėzus nuolatos savo pamoksluose pabrėždavo: "Niekas neateis pas mane, jei mane pasiuntęs Tėvas jo nepatrauks" (Jn 6, 37. 44. 65). Bažnyčia nėra atsitiktinis žmonių sambūris. Kiekvienas, esantis dvasinėje Kristaus bažnyčioje, yra girdėjęs Dievą asmeniškai jį šaukiantį. Jėzus tiksliai nusako tai palyginime apie gerąjį Ganytoją (Jn 10, 1 - 5. 25 - 29). Mokinius prilyginęs avims, save - gerajam Ganytojui, Jėzus sako: "Jis šaukia savąsias avis vardais ir jas išsiveda. Išsivaręs visas saviškes, Jis eina priešakyje, o avys Jį seka, nes pažįsta Jo balsą". Tai Bažnyčia. Visus pirmuosius mokinius Jėzus pašaukė žodžiais: "Sek paskui mane". Šis principas nepasikeitė ir šiandien. Kiekvienas tikras Bažnyčios narys savo gyvenime asmeniškai susitiko su gyvu Kristumi, išgirdo kvietimą sekti paskui Jį ir pakluso Jam. Šiandien kiekvienas tikras krikščionis yra pergyvenęs atgimimą iš aukšto: nuodėmių atleidimą ir Dievo Dvasios atėjimą į savo širdį. Kiekvienas tikras krikščionis žiūri į Jėzų kaip į vienintelį Gelbėtoją ir užtarėją Dievo akivaizdoje ir, kaip Petras, išpažįsta Jį Gyvojo Dievo Sūnumi.
Nors ir iki mirties ant kryžiaus Jėzų supo Jo mokiniai, Bažnyčios iš tiesų dar nebuvo. Evangelijų aprašymuose mokiniai dar labai skyrėsi nuo savo Mokytojo. Tačiau Apaštalų darbų knygoje jie jau pradeda atspindėti Jėzų ir darosi vis panašesni į Jį žodžiais ir darbais. Evangelijose mokiniai dažną kartą pasiduodavo pagundymams, dažnai kalbėdavo neteisingai, žodžiu, tikrai nebuvo "pragaro vartų nenugalimi". Kada įvyko tas stulbinantis pasikeitimas? Po Jėzaus prisikėlimo iš numirusių, o dar tiksliau - nuo Sekminių (50-tos po prisikėlimo) dienos.
Tą dieną ant mokinių išsiliejo ta pati Šventoji Dvasia, kuri iki tol buvo ant jų Mokytojo. Tas pats Petras, kuris tik prieš pusantro mėnesio nakties sutemose išsigando tarnaitės ir tris kartus paneigė pažįstąs Jėzų, dabar stovėjo prieš keliatūkstantinę minią ir net nebandė neigti savo bendrystės su Jėzumi. Atvirkščiai: jis drąsiai ir įtaigiai kalbėjo apie Jėzaus Kristaus prisikėlimą iš numirusių ir apie tai, jog Jėzaus vardu žmonėms skelbiamas nuodėmių atleidimas. Šventoji Dvasia visada atneša drąsą ir duoda sugebėjimų skelbti Dievo žodį. Akivaizdu, jog Petras, paprastas žvejys iš Galilėjos, nesimokęs jokioje to meto mokykloje, be Dievo Dvasios jėgos nebūtų sugebėjęs taip paveikti ir įtikinti net tris tūkstančius žmonių, kurie tą dieną patikėjo jo žodžiais (Apd 2, 41).
Bažnyčia gimė Sekminių dieną. "Atėjus Sekminių dienai, visi mokiniai buvo drauge vienoje vietoje. Staiga iš dangaus pasigirdo ūžesys, tarsi kilus smarkiam vėjui. Jis pripildė visą namą, kur jie sėdėjo. Jiems pasirodė tarsi ugnies liežuviai, kurie pasidaliję nusileido ant kiekvieno iš jų. Visi pasidarė pilni Šventosios Dvasios ir pradėjo kalbėti kitomis kalbomis, kaip Dvasia jiems davė prabilti" (Apd 2, 1 - 4).
|
Juokas reikalas šventas
Iš dulkių į dulkes Grįžęs iš sekmadieninės mokyklos, mažas berniukas klausia mamos: Mama, ar teisybė, kad prieš gimdamas žmogus būna dulkė, o kai numiršta ir vėl pasidaro dulke?. Teisybė, o kodėl klausi? Šiaip sau, taip šiandien mus mokė sekmadieninėje mokykloje. Mama pasakė: Bėk, persirenk, nusiplauk rankeles ir ateik pavalgyti. Berniukas nubėga į savo kambarį. Praeina 10 minučių, o jo vis nėra. Pgaliau jis atbėga ir atsisėda už stalo. Jis dar kartą pasitikslina, ar teisybė, jog žmogus prieš gimdamas būna dulkė ir numiręs virsta dulke. Mama dar kartą tai patvirtina. Tada berniukas labai susirūpinęs sako: Mama, jei tai tiesa, bėk greičiau į mano kambarį. Ten po lova kažkas arba ruošiasi gimti, arba visai neseniai numirė. |
Bažnyčios gimimas buvo triukšmingas. Šventoji Dvasia, sudrebinusi aukštutinį kambarį, kuriame buvo susirinkę mokiniai, išvedė juos į Jeruzalės gatves. O jų pasirodymas ir maldos kitomis kalbomis tuoj pat sukėlė aplinkinių susidomėjimą ir įvairias reakcijas. Visi be galo stebėjosi ir, nieko nesuprasdami klausinėjo: "Ką tai reiškia"? O kiti šaipėsi: "Jie prisigėrę jauno vyno" (Apd 2, 12 - 13). Tai daugiau negu keistas vertinimas - Bažnyčia savo gimtadienio "proga" buvo apkaltinta alkoholizmu! Žmonės niekada teisingai neįvertindavo krikščionybės, kol patys nuoširdžiai neatsiversdavo ir neįtikėdavo Kristumi. Nagrinėjant Bažnyčios gimimą, pasikliauti galim tik Šventuoju Raštu, kuris atskleidžia tiesą. Kitų istorinių šaltinių vertinimai pateikia visai kitokį paveikslą. Štai ką, pavyzdžiui, rašė žinomas pirmojo šimtmečio istorikas Tacitas: Krikščionys nepakenčiami dėl jų bjaurysčių, dėl pamokslų, skleidžiančių pražūtingus įsitikinimus, ir dėl neapykantos žmogiškai rasei. Filosofas Celsas*) pažengė dar toliau. Savo veikale "Tikrasis žodis Jėzų Kristų jis vadina valkata ir apgaviku, Mariją - paleistuve. Jo teigimu, Jėzaus prisikėlimas iš numirusiųjų išgalvotas žmonėms mulkinti, ir apskritai krikščionybė - tai žvejų ir kvailių mokslas. Vertinimai iš šalies, nesvarbu kokių autoritetų išsakyti, dažnai, deja, būna visiškai absurdiški.
Ir šiandien ne vienas piktinasi ir niršta, girdėdamas Dievo išmintį paprastų, nekompetentingų" jaunų žmonių lūpose. Tačiau Dievas nevertina žmogaus pagal jo intelektualinį svorį. Laiške romiečiams parašyta: Kas neturi Kristaus Dvasios, tas nėra Jo (Rom 8, 9). Galima būti labai protingu, turėti daug teologinių laipsnių bei bažnytinių titulų, bet nepažinti Dievo. Tačiau galima būti tik paprastu žveju iš Galilėjos ir, pilnam Dievo Dvasios, atlikti didžiulį darbą krikščionybės istorijoje. Kiekvienas tikintysis, nepaisant jo socialinės, intelektualinės ar materialinės padėties, turi vietą Bažnyčios statyboje ir yra įrankis apreikšti Dievo šlovę, jėgą ir išmintį.
BAŽNYČIA - žmonių, išskirtų iš pasaulio, susibūrimas aplink Jėzų. Tik turintys Kristaus Dvasią, atgimę iš aukšto, yra Bažnyčia.
Ištrauka iš G. Saulyčio knygos Ankstyvoji krikščionybė
*) Celsas arba Kelsas (Celsus) arba Kornelijus -
2 a. romėnų filosofas, epikūrietis, vienas pirmųjų antikinių krikščionybės kritikų.
Pagrindinis jo veikalas Teisingas žodis (apie 177 m.) išliko tik Origeno veikalo Contra Celsum
citatose. Jis krikščionybę laikė prietaru, nevertu apsišvietusio žmogaus, mėgino parodyti jos mitologijos ir teologijos nepagrįstumą, iškelti politeizmo
pranašumus. Išjuokė krikščionybės pretenzijas į išskirtinumą iš kitų religijų; ironizavo dėl Kristaus dieviškumo ir jo, kaip žmonijos
atpirkėjo, misijos; išjuokė egzorcizmą, smerkė Senojo Testamento antroporfizmą ir amoralumą; puolė krikščionių
tikėjimą Kristaus įsikūnijimu ir jo darytais stebuklais; piktinosi, kad krikščionys nenori duoti ir gauti paaiškinimų dėl to,
kuo jie tiki. Celsas taip pat parašė kelias knygas, kritikuojančias magiją ir burtininkavimą, kurios irgi neišliko.
Reikia jį skirti nuo Aulo Celso, kuris buvo gydytojas ir gyveno anksčiau.
Yra 4 dalys: skaitykite tęsinį, 2 dalį | trečia dalis | ketvirta dalis
Judėjai
Rožančiaus istorija
Patristinė literatūra
Judaizmo ir krikščionybės etika
Žodžio krikščionis kilmė, 2 dalis
Sandūra: Judaizmas ir helenizmas
Krikščionybė: ortodoksijos gynėjai
Kazimieras: Ir šventieji puodus žiedžia
Kristaus dieviškumo pagrindimas šv.Jono rašiniuose
Kodėl žydai Kristaus nepripažįsta mesiju?
Pasaulio ir krikščionybės ištakos
Nikėjos susirinkimas
Milano ediktas
Susanos istorija
Religijos skyrius
Mitologijos skiltis
Vartiklis