Imperatorius Konstantinas. IV a. pradžioje įvyko didelis ir reikšmingas pasikeitimas - krikščionybė Romos imperijoje buvo pripažinta ir įteisinta. Į valdžią atėjo imperatorius Konstantinas (valdė 306-337), kuris visapusiškai gynė krikščionis ir pats, daugelio istorikų nuomone, nuoširdžiai tikėjo Kristų. Kaip ten bebūtų, Konstantinas laikomas pirmuoju imperatoriumi krikščionimi. Nuo imperatoriaus Bažnyčios tėvai - Justinas Kankinys, Irenėjus Diokleciano laikų valdžia faktiškai buvo keturių, o ne vieno žmogaus rankose. Tai sukėlė pretekstą perversmams ir varžymuisi dėl pagrindinio sosto. 312 metais į jį pretendavo du kandidatai: Konstantinas (apie 272-337) ir Maksentijus. Konstantinas valdė Angliją ir Galiją, o Maksentijui priklausė šiaurinė Italija. Pasakojama, kad ruošdamasis lemiamam mūšiui prie Romos sienų, už kurių buvo Maksentijaus sostas, Konstantinas turėjo dvasinį regėjimą. Danguje jis išvydo kryžių ir žodžius: Šituo ženklu nugalėsi. Imperatorius Konstantinas įsakė kareiviams ant skydų nusipiešti kryžių ir, išžygiavęs prieš didesnę ir pajėgesnę Maksentijaus armiją, laimėjo mūšį. Pergalei atminti Konstantinas Romoje pastatė savo statulą, vaizduojančią imperatorių, laikantį dešinėje rankoje kryžių. Ant kryžiaus buvo iškalti žodžiai: Šiuo išganymo ženklu, kuris yra tikras drąsos įrodymas, aš išgelbėjau jūsų miestą nuo tirono jungo ir išlaisvinau jį.1 Eusebijus Cezarietis. Bažnyčios istorija. - V., IX.5. Netrukus 313 m. išėjo vadinamasis Milano ediktas. Jame Konstantinas drauge su imperijos rytuose valdančiu Licinijum paskelbė religijų lygybę: "<...> kaip vieną iš svarbiausių dalykų mes nusprendėme paskelbti taisykles, kurios garantuotų pagarbą Dievui, duoti krikščionims ir visiems kitiems laisvę išpažinti tokį tikėjimą, kokį jie nori <...> Niekam negalima atimti teisės pasirinkti ir išpažinti krikščionišką tikėjimą ir apeigas <...> Kiekvienam žmogui galima leisti pasirinkti ir išpažinti tą religiją, kurią jis nori" 2. Eusebijus. Bažn. įst. X. 5. Tokiu būdu imperijos valdžia atsisakė nuo vienos oficialios tikybos ir visas pradėjo traktuoti vienodai, nevaržydama vienų ir neaukštindama kitų. Dar daugiau, tuo pačiu ediktu buvo įsakyta provincijų valdytojams grąžinti krikščionių bendruomenėms persekiojimų metu konfiskuotą turtą. Tai buvo iš tiesų įspūdinga krikščionybės pergalė. Bažnyčia, ligi tol laikyta žalinga imperijai, nusikalstančia ir nelegalia žmonių bendruomene, buvo pripažinta, o jai padarytos skriaudos kompensuotos. Nėra jokios abejonės, kad Dievo vaikai šlovino ir garbino savo Viešpatį už tokį posūkį politiniame gyvenime. Dabar jie netrukdomi ir atvirai galėjo kiekvienam liudyti ir skelbti atperkančiąją Jėzaus auką. Tačiau tokia padėtis ilgai neišsilaikė. Ne, šį kartą ne persekiojimai sukėlė grėsmę tikintiesiems, bet pagundymas pasikliauti žemiška valdžia, skelbiant Evangeliją ir įgyvendinant savo tikslus. Tokia tendencija sparčiai ryškėjo. 315 metais pasirodęs ediktas įpareigojo valstybę finansuoti krikščionių maldos namų statymą. 323 metais išleistu ediktu buvo draudžiama kokiu nors būdu versti krikščionis dalyvauti pagoniškose šventėse. Mirus imperatoriui Konstantinui, jo sūnūs Konstancijus ir Konstancas 346 metais išleido ediktą, kuriuo buvo įsakyta uždaryti visas pagoniškas šventyklas. "Mes norime, kad būtų tuojau uždarytos šventovės visose vietose ir visuose miestuose, kad uždraudimas į jas įžengti neduotų progos šiems pasmerktiesiems nusidėti <...> Tesiliauja prietaras, tebūna išnaikintas aukojimo pamišimas <...> 1" * Kiekvienam laužančiam šį įstatymą grėsė mirties bausmė. 1 Jakštas J. Vakarų krikščionių mintys apie Romos imperiją iki V amžiaus. - K., 1937. - P. 112. Akivaizdu, kad minėti ediktai, nors ir gynė krikščionių interesus bei padėjo Bažnyčiai įsitvirtinti visuomenėje, pradėjo stokoti Kristaus dvasios ir galiausiai ją visai prarado. Dievas niekam neatima laisvos valios ir galimybės rinktis. Šventoji Dvasia gerbia ir gina laisvą pasirinkimą. Nors ir trokšta apšviesti kiekvieną ir atverti žmogaus dvasios akis tiesai, Ji visada palieka pasirinkimo laisvę. Jono Evangelijos 6-ame skyriuje skaitome, kad daugelis Jėzaus pasekėjų pasipiktino Juo ir Jį paliko. Jėzaus reakcija nebuvo nervinga. Atvirkščiai, Jis atsisuko į artimiausius ir jų taip pat paklausė: "Gal ir jūs norite pasitraukti?" (Jn 6, 67). Kristus pabrėžė laisvą savo pasekėjų pasirinkimą. Kitą kartą apaštalas Jonas papasakojo Jėzui, kaip draudė išvarinėti demonus vienam nuo jų atsiskyrusiam mokiniui. Tačiau Jėzaus atsakymas buvo vienareikšmis: "Nedrauskite jam" (Mk 9, 38-39). Panašiai Jėzus sudraudė savuosius ir tada, kai Jokūbas su Jonu pasišovė melstis, kad ugnis nužengtų iš dangaus ir sudegintų Samarijos kaimą, atsisakiusį suteikti nakvynę jų Viešpačiui: "Nežinote, kokios dvasios esate. Žmogaus Sūnus atėjo ne pražudyti žmonių gyvybių, o gelbėti" (Lk 9, 55-56). Prievarta Jėzui buvo svetima. Prieš mirtį ant kryžiaus, stovėdamas valdytojo Piloto akivaizdoje, Jis aiškino, jog Jo valdžia ir Karalystė visai kitokia: "Mano Karalystė ne iš šio pasaulio. Jei mano Karalystė būtų iš šio pasaulio, mano tarnai juk kovotų, kad nebūčiau atiduotas žydams. Bet mano Karalystė ne iš čia <...> Kas brangina tiesą, klauso mano balso" (Jn 18, 36-37). O kai sunkią valandą Petras griebėsi kalavijo, kad apgintų savo Mokytoją ir Viešpatį, Jėzus pareiškė: "Kišk kalaviją atgal į jo vietą, nes visi, kurie griebiasi kalavijo, žus nuo kalavijo" (Mt 26, 52). Jokiu būdu nenoriu pasakyti, kad krikščionybė ir pasaulietinė valdžia yra nesuderinami dalykai. Krikščionis gali būti ir politiku, ir kariškiu. Greičiausiai, kad imperatorius Konstantinas buvo tikras krikščionis. Tačiau svarbu suvokti, jog kiekvienas sprendimas, įkvėptas Šventosios Dvasios, visada gins žmogaus teisę į laisvą pasirinkimą. Pirmųjų amžių krikščionys puikiai suprato, kad jų jėga ir valdžia slypi Šventojoje Dvasioje. Dvasios kalaviju jie kovojo ir griovė pagoniškas netikėjimo tvirtoves. Kristaus mokinių ginklas buvo atvira širdis, tyra sąžinė, nuoširdus tikėjimas, žodinis liudijimas bei Evangelijos skelbimas. Būtent taip, žingsnis po žingsnio, metai po metų krikščionybė skverbėsi į pagonišką imperiją. Tačiau su Konstantino atėjimu situacija ėmė smarkiai keistis. Bažnyčios gynėju tapo daugiau imperatoriaus, o ne Dievo sostas, Šventosios Dvasios liudijimą pamažu keitė valdžios ediktai. Todėl kai kurie istorikai linkę manyti, jog Konstantinas nebuvo nuoširdus krikščionis, bet greičiau sumanus politikas. Iš vienos pusės, matydamas silpstančią ir susiskaldžiusią imperiją, iš kitos pusės - persekiojimais nesužlugdomą Bažnyčią, Konstantinas galėjo panaudoti krikščionišką jėgą, meilę ir pasišventimą imperijos tikslams. Aišku viena, jog labai greitai, jau IV amžiaus pabaigoje, Bažnyčia ir imperija susiliejo. Valdžia visokeriopai remė Bažnyčios veiklą, skyrė daug pinigų maldos namų statymui, atleido dvasininkus nuo visiems privalomų mokesčių. Bažnyčia savo ruožtu pradėjo liaupsinti imperiją. IV amžiaus pradžioje Eusebijaus Cezariečio parašyta "Bažnyčios istorija" yra tipiškas pataikavimo pavyzdys krikščioniškam imperatoriui. Imperija iš tiesų tapo "krikščioniška" , o Bažnyčia - romėniška. 380 metais imperatorius Teodosijus išleido ediktą, atvirai liudijantį šią sąjungą:
Šis ediktas paskelbė Bažnyčios visuotinumą. Krikščionys privalėjo pradėti save vadinti Romos katalikais (graikiškai "katholikos" - "visuotinis"). Kas norės nešioti "bepročio" etiketę ir laukti "valstybės keršto ir susidorojimo"? Todėl dauguma Romos piliečių pasivadino katalikais. Kai kurie Bažnyčios istorijos tyrinėtojai teigia, jog IV amžiaus pradžioje krikščionys sudarė maždaug 10 procentų visų imperijos gyventojų, o to paties amžiaus pabaigoje šis skaičius šoktelėjo iki 90 procentų. 1 63. Į bažnyčią plūstelėjo masės žmonių. Nėra abejonių, jog didžioji dalis "naujatikių" taip elgėsi ne dėl asmeninio tikėjimo Evangelijos žinia, bet iš baimės prieš įstatymą. Išpažinti pagonybę pasidarė lygiai taip pat pavojinga kaip prieš 100 metų išpažinti Kristų. Bijodami prarasti savo padėtį, visi imperijos valdininkai tapo uoliais katalikais. Negimę iš aukšto ir nepatyrę išgelbėjimo malonės, turėdami tik išorinį krikščioniško pamaldumo rūbą, jie į Bažnyčią atnešė nuodėmę. Nuoširdūs krikščionys, žinoma, matė šią veidmainystę ir pradėjo su ja kovoti. Šis konfliktas prasidėjo dar Konstantino valdymo metu. Afrikoje Kartaginos bendruomenė 313 metais suskilo, nes viena grupė nepripažino vyskupo, persekiojimų metu atsižadėjusio Kristaus, o atėjus Konstantinui į valdžią, vėl tapusio dvasiniu lyderiu. Grupei, smerkiančiai tokią veidmainystę, vadovavo Donatas. Šis judėjimas buvo pavadintas donatizmu. Donatistai mokė, kad Bažnyčia negali toleruoti bendravimo su aiškiais nusidėjėliais, kad dvasiniai tarnautojai turi gyventi šventai, o ne vien kalbėti teisingo tikėjimo išpažinimą. Donatistai save laikė ateities "kankinių bažnyčia", kuri buvo priešinga "išdavikų ir apsimetėlių bažnyčiai". 313 metais Romoje, o 314 metais Arlo mieste donatizmas buvo pasmerktas ir pavadintas erezija. Nuo tada pradėta laikytis nuostatos, kad tarnavimo Dievui kokybė priklauso ne nuo asmeninių dvasinio lyderio bruožų, bet nuo rankų uždėjimu perimtos bažnytinės tarnystės. Tokia nuostata atvėrė duris veidmainių skverbimuisi ne tik į Bažnyčią, bet ir į dvasinių lyderių tarpą. Tarnavime tapo svarbu nebe Šventosios Dvasios patepimas ir sugebėjimai, išplaukiantys iš Dievo nuožiūra duotos tarnavimo malonės, bet "įstatymiškas" bažnytinės vietos perėmimas. Nuo Konstantino laikų prasidėjo visuotiniai sinodai (pirmasis įvyko Nikėjos mieste 325 metais) įvairiems bažnyčios klausimams spręsti. Imperatorius dažniausiai pats būdavo jų iniciatorius arba aktyvus stebėtojas, trokšdamas "Bažnyčios vienybės", kuri tada jau prilygo imperijos vienybei. Bet kokie teologiniai nesutarimai kėlė grėsmę visuomenės ramybei. Taip po truputį Šventosios Dvasios vadovavimą ir autoritetą Bažnyčioje pakeitė valstybės pripažintos religinės institucijos. Pasaulietinė valdžia kontroliavo ir sinoduose priimamus sprendimus ir žingsnis po žingsnio skverbėsi į Bažnyčios gyvenimą. Dar tiksliau - Romos imperijos dvasia, maždaug 400 metų kūrusi ir kontroliavusi imperinę valdymo sistemą, įėjo į Kristaus Kūną ir ėmė Jam vadovauti. Vyskupavimas pasidarė ne tik geru ir doru darbu, kaip mokė apaštalas Paulius (Tim 3, 1), bet ir prestižiniu bei pelningu. Dvasininkai Konstantino potvarkiu buvo atleisti nuo visų valstybinių prievolių, taip pat ir nuo mokesčių mokėjimo. Tačiau aiškiausiai krikščionybės romėnizacija (Romos imperijos dvasios įtaka) pasireiškė troškimu fiziškai susidoroti su pagonimis ir krikščionimis-atskalūnais. Yra išlikęs vienas raštas, parašytas apie 346-350 metus, kuriame Konstantino sūnūs, tuometiniai imperatoriai, raginami nušluoti pagonybę nuo žemės paviršiaus. Šio rašto autorius Hirmikus Maternus žada Dievo malonę, jei bus imtasi priemonių pagoniškoms šventykloms griauti ir uždrausti bet kokią religinę praktiką. Pagonis jis vadina nesąmoningais paklydėliais, kuriuos reikia sulaikyti ir priversti eiti kitu - tiesos keliu. Tai jau buvo nebe ta Evangelija, kurią skelbė Jėzus ir pirmųjų amžių krikščionys. Minėto rašto autorius buvo pilnas tos pačios dvasios, kaip ir krikščionybės puolėjai: Lukjanas, Celsas, Porfirijus. Romos nuosmūkio priežastimi ir atpirkimo ožiu dabar tapo nebe krikščionybė, o pagonybė. Įdomu, kad tuo metu taip pat atsirado ir pagonybės apologetų, kurie stengėsi malšinti kylančią rūstybę pagonių atžvilgiu. Vienas iš jų, Simachas, prašė tolerancijos pagonybei, kreipdamasis į imperatorių tokiais žodžiais: "Į tas pačias žvaigždes žiūrime, bendras dangus yra, tas pats pasaulis mus gaubia. Kam gali rūpėti, kas kokia išmintimi tiesos ieško?"1 Tokie samprotavimai pagonio lūpose buvo paties Jėzaus žodžių aidas ir turėjo daugiau krikščioniškos dvasios negu naujųjų Bažnyčios "sergėtojų" darbai: "O aš jums sakau: mylėkite savo priešus ir melskitės už savo persekiotojus, kad būtumėte savo dangiškojo Tėvo vaikai; Jis juk leidžia savo saulei tekėti blogiesiems ir geriesiems, siunčia lietų ant teisiųjų ir neteisiųjų" (Mt 5, 44-45). * Jakštas J. Vakarų krikščionių mintys apie Romos imperiją iki V amžiaus - K., 1937. - P. 123. Su didžiule neapykanta buvo užsipuolami ir nekatalikai - atskalūnai, dėl įvairių priežasčių nesutinkantys su Romos bažnyčia. Nėra abejonės, kad tarp jų buvo ne vienas tikras eretikas, iškreipęs Naujojo Testamento mokymą. Jau pirmieji apaštalai saugojo Bažnyčią, kovodami su eretikais. Apaštalas Jonas rašė: "Saugokitės, kad nepražudytumėte, ką esame nuveikę, bet kad gautumėte pilną užmokestį. Kas tik peržengia ribas ir nesilaiko Kristaus mokslo, neturi Dievo <...> Jei kas ateina pas jus ir neatsineša šitokio mokslo, to nepriimkite į namus ir nesveikinkite, nes, kas jį sveikina, dalyvauja jo piktuose darbuose" (2 Jn 8-10). Apaštalas Paulius įspėjo: "Atskalūno, vieną kitą kartą įspėjęs, saugokis, žinodamas, jog jis nukrypėlis ir nusidėjėlis, savo paties nuosprendžiu pasmerktas" (Tit 3, 10). Tačiau apaštalų instrukcijos: "nesveikinti", "nesėsti prie vieno stalo" (1 Kor 5, 11), "saugotis" yra visai kas kita negu sodinti į kalėjimą, tremti ir žudyti. "Mūsų kovos ginklai ne kūniški, bet dieviškai pajėgūs griauti tvirtoves. Jais nugalime gudravimus ir bet kokią puikybę, kuri sukyla prieš Dievo pažinimą", - aiškina Paulius apie kovos su klaidžiamoksliais būdą (2 Kor 10, 4-5). Tačiau ketvirtojo ir ypač vėlesnių amžių Romos katalikiškos bažnyčios "gynėjai" į kovą su atskalūnais kviečia pasaulietinę valdžią. Baudžia senomis, gerai žinomomis imperijoje priemonėmis: trėmimais, kankinimu, fiziniu sunaikinimu. Pavyzdžiui, vyskupas Optatus iš Milevijaus savo kūrinyje prieš donatistus stengėsi filosofiškai ir teologiškai pagrįsti pasaulietinės valdžios intervenciją į Bažnyčios gyvenimą. Žinoma savo fraze: "Ne respublika yra bažnyčioj, bet bažnyčia respublikoj" jis kvietė besąlygiškai paklusti Romos imperatoriaus sprendimams. Imperatorių jis teigė esantį aukščiausiu žemėje po Dievo, o nepaklusnumą imperatoriaus sprendimams - tolygų maištui prieš patį Dievą. Optatus pateisino fizinį susidorojimą su donatistais, vykusį apie 340 metus, ir gynė jam vadovavusius imperatoriaus komisarus Paulių ir Makarėjų. Nors pats Konstantinas dar nesiėmė fizinių bausmių ir nežudė eretikų, tačiau jau jo sūnums valdant imperinis kalavijas buvo ištrauktas iš makšties ir atsuktas prieš "atskalūnus". O tarp jų vis dažniau atsirasdavo nuoširdžių ir pasišventusių Jėzaus mokinių, nesutinkančių su veidmainyste ir krikščionybės romėnizacija, atvirai pasisakančių prieš bažnyčios supasaulėjimą. Apibendrinimas Krikščionybės ištakos nusidriekia iki pat žmonijos istorijos pradžios - Adomo ir Ievos sukūrimo. Po pirmųjų žmonių nuodėmingo kritimo Dievas pažadėjo atsiųsti į žemę žmonijos Gelbėtoją - Jėzų. Praėjus maždaug 4000 metų, Jis gimė žydų tautoje ir, sulaukęs 30 metų, pradėjo savo Misiją ir paskelbė Bažnyčios, arba krikščionybės, epochą. Dar būdamas su Dvylika Jėzus kalbėjo, kad pastatys savo Bažnyčią, kurios pragaro vartai nenugalės. Bažnyčios dvasinė statyba prasidėjo Sekminių dieną, Šventajai Dvasiai nužengus ant 120 mokinių. Nuo pirmųjų savo gyvavimo metų Naujojo Testamento bažnyčios susilaukė didžiulio dvasinio pasipriešinimo, kuris reiškėsi šmeižtu, neapykanta, skundais ir galiausiai fiziniu susidorojimu. Pirmus tris mūsų eros amžius Kristaus mokiniai buvo vadinami "sektantais" ir laikomi nepageidautinais atskalūnais "dieviškoje" Romos imperijoje. Tačiau nežiūrint visų pastangų, - tiek antikrikščioniškų filosofų argumentų, tiek imperatorių ir valdytojų įsakymų žudyti krikščionis, sunaikinti Šventąjį Raštą, sugriauti visus jų maldos namus - Bažnyčia augo ir plėtėsi visoje Romos imperijoje, susilaukdama vis daugiau pasekėjų iš visų visuomenės sluoksnių. Tikrai akinančiai pildėsi Kristaus žodžiai: "Aš pastatysiu savo Bažnyčią, ir pragaro vartai jos nenugalės" (Mt 16, 18). Romos imperijos intelektualai (filosofai, oratoriai, teisininkai, valdytojai), patikėję Evangelijos žinia ir per tikėjimą Jėzumi Kristumi pergyvenę Dievo malonę, pradėjo rašyti krikščionybę ginančias apologijas. Jose paneigė neteisingus kaltinimus Kristaus mokiniams ir teigė, jog krikščioniškas tikėjimas pranoksta visus kitus kultus bei religijas, ir jo puoselėjimas galėtų atnešti didžiulės naudos visai imperijai. Apologetų raštai galiausiai pasiekė savo tikslą - IV amžiaus pradžioje imperatorius Konstantinas paskelbė krikščionybę legalia ir lygia kitoms imperijos religijoms. Jis ėmėsi visų priemonių, kad būtų atlyginta persekiojimų metu Bažnyčiai padaryta žala ir visokeriopai skatino Bažnyčios įtaką visuomenei. Daugeliui tuo metu atrodė, kad tai ir yra Kristaus žadėtoji Bažnyčios pergalė prieš velnią. Tačiau tai nebuvo velnio pralaimėjimas - greičiau jo taktikos pakeitimas ir naujas ginklas, naujas išbandymas Kristaus Kūnui. I-III amžiais vykę persekiojimai skaistino ir saugojo Bažnyčią nuo apsimetėlių, veidmainių ir klastingų savanaudžių. Tačiau atėjus laisvei į Bažnyčią plūstelėjo masės būtent tokių. Imperatoriaus palankumas, o vėliau ir ediktai skatino visus "padorius" Romos piliečius tapti krikščionimis. Nepergyvenę tikro atsivertimo ir nuodėmių nuplovimo, jie įnešė nuodėmę į Dievo namus. Bažnyčiai tampant visuotine (katalikiška), į ją pradėjo skverbtis pagoniškos tradicijos pagoniškoms šventėms pritaikomi Evangelijos įvykiai: Jėzaus gimimas, mirtis ir prisikėlimas. (Ir šiandien katalikiškose šalyse, taip pat ir mūsų tautoje kai kuriems žmonėms neaišku, ar Kalėdos yra Jėzaus gimimo, ar susitikimo su mirusių giminių dvasiomis diena). Visa tai gesino Šventąją Dvasią ir griovė dvasinę Dievo šventyklą - Naujojo Testamento Bažnyčią. Imperatorius tapo aktyviu Bažnyčios gyvenimo dalyviu, neabejingu teologiniams nesutarimams, kurie kildavo tarp skirtinguose miestuose esančių bendruomenių. Stengdamasis išsaugoti vieningą imperiją, jis ėmėsi "vienyti" Bažnyčią ir "saugoti" ją nuo jos priešų. Tokiu būdu pasaulietinė valdžia tapo Bažnyčios aprūpintoja, globėja ir gynėja - žodžiu, visu tuo, kuo iki tol buvo Bažnyčios galva - pats Kristus. IV amžių galima apibūdinti kaip pasaulietinės valdžios intervencijos į Kristaus Kūną pradžią. Vėliau Bažnyčia visiškai susiliejo su imperija, o jai žlugus - išlaikė jos dvasią. Prasidėjus tokiems reiškiniams, Šventoji Dvasia išėjo iš šventyklos. Šlovė pasitraukė nuo Dievo tautos. Gimė Naujo Testamento Ikabodas (1 Sam 4, 21). "Kas gi bendra tarp teisumo ir nuodėmės? Arba kas bendra tarp šviesos ir tamsos? Kaipgi galima gretinti Kristų su Beliaru arba tikintįjį su netikinčiu? Ir kaip suderinti Dievo šventovę su stabais?" (2 Kor 6, 14-16). Daugelis tų, kurių dvasinės akys buvo atmerktos, ėjo paskui Dievo Dvasią iš visuotinės bažnyčios ir tarnavo Dievui. Tačiau kovai su jais jau buvo paruošta dirva. Pasaulietinė ir visuotinė Bažnyčia nebeleido niekam vadinti savęs krikščionimi ir laikytis atskirai. Jokia bendruomenė nebeturėjo teisės vadintis bažnyčia. Jai, pagal imperatoriaus Feodosijaus ediktą (380 m.) priklausė valdžios "kerštas ir susidorojimas". Iš tiesų tai, ko Bažnyčios priešui - velniui nepavyko padaryti per 300 metų iš išorės, persekiojant ir spaudžiant Kristaus Kūną, jis padarė per nepilnus 100 metų, klastingai suvedžiojęs Bažnyčią pasaulietinės valdžios palankumu, pasaulietiniu mąstymu ir veiklos būdais, priešingais Jėzaus Kristaus Dvasiai. Troškimas viešpatauti ir valdyti visą pasaulį Bažnyčią apgavo, sudarkė ir pražudė. Prasidėjo 1000 metų epocha, istorikų vadinama tamsiaisiais viduramžiais. Nuoširdūs krikščionys vėl turėjo slėptis įvairiose "katakombose", nes oficialioji, viešpataujanti, o nuo IX amžiaus ir "neklystanti", Bažnyčia iškreipė Naujojo Testamento mokymą ir, praradusi Šventąją Dvasią, kaip demonų apsėstas tironas Saulius, pradėjo negailestingai persekioti kiekvieną naują Dovydą, tyra širdimi mylintį Dievą ir trokštantį Jam tarnauti. Baigdamas noriu paklausti: ar pavyko Sauliui nužudyti Dovydą? Ne. Ar pasisekė šėtonui sugriauti Kristaus Bažnyčią? Ne. Nepajudinami yra Jėzaus žodžiai: "Aš pastatysiu savo Bažnyčią, ir pragaro vartai jos nenugalės". Dievas ir tamsiaisiais viduramžiais turėjo žmonių, kuriuos išsaugojo kaip Eliją ir 7000 savo pranašų. Bažnyčios istorijai jau beveik 2000 metų. Ir šiandien Viešpaties žodžiai vėl švyti akinančia šviesa. Evangelija skelbiama visame pasaulyje. Dievo Dvasia juda visose tautose. Krikščionių skaičius milžiniškai auga. Šimtai milijonų visame žemės rutulyje išpažįsta, jog yra gimę iš aukšto Dievo vaikai, asmeniškai sutikę prisikėlusį Jėzų. Pragaro vartai iš tiesų dreba. Kiek dar truks Naujojo Testamento šventyklos statyba? Kada Bažnyčia susitiks su savo Gelbėtoju ir Viešpačiu? "Tos dienos ir valandos niekas nežino" (Mt 24, 36). Aišku viena: šlovingiausios Bažnyčios dienos vis dar priešakyje. Jėzus grįš pasiimti savo Nuotakos be dėmės ir raukšlės. Tačiau žiūrint į tai, kas vyko nuo Bažnyčios pradžios iki šių dienų, galima drąsiai sakyti: Bažnyčios istorija žemėje artėja į pabaigą. Jėzus greitai grįš. Jis liudija: "Taip, aš veikiai ateinu!" O mylintys ir laukiantys Jo atsiliepia: "Ateik, Viešpatie Jėzau" (Apr 22, 20). Ištrauka iš G.Saulyčio knygos "Ankstyvoji krikščionybė"
Smyrno bažnyčios enciklika |
