Šv. Grigalius Nazianzietis. Vartiklis

Šv. Grigalius iš Nazianzo (325-389) – bažnyčios daktaras, dar vadinamas Grigaliumi Teologu.

Gimė Arianze ir buvo vienas iš trijų Grigaliaus¹⁾, pietvakarių Kapadokijos Nazianzo vyskupo (329-374), ir krikščionės Nonna vaikų. Jo tėvas buvo eretiškos Hypsistarių (arba Hypsistianių) sektos nariu, atsivertusio į katalikybę pamaldžios žmonos dėka. Du savo sūnus jis pasiuntė į garsią Kesarėjos, Kapadokijos sostinės, mokyklą, kur jie mokėsi pas Carterius, greičiausiai tą patį, kuris vėliau mokė Šv. Joną Chryzostomą. Čia užsimezgė Grigaliaus ir Basilijo³⁾ (Vasilijaus) draugystė. Vėliau Grigalius persikėlė į Palestinos Caesarea, kur pas Thespesius mokėsi retorikos, o po to į Aleksandriją, kur vyskupu buvo Atanazas. Vėliau plaukdamas į Atėnus, pateko į baisią audrą ir, pasakojama, kad, gresiant mirčiai, jis su bendrakeleiviais pasikrikštijo. Tačiau vis gi manoma, kad iš tikro jis pasikrikštijo po kelių metų grįžęs į Nazianzą. Atėnuose vėl susitiko su Basiliju ir kartu mokėsi retorikos pas garsiuosius Himerius ir Proaeresius. Tarp mokinių buvo ir Julianas, vėliau pramintas Atskalūnu. Studijos Atėnuose truko net 10 m. ir iš ten jis išvyko tik 356 m., pakeliui į namus aplankydamas Konstantinopolį.

Grįžo į Nazianzą tvirtai apsisprendęs pasišvęsti Dievui, tačiau jo išsimokslinimas leido gauti gerą pasaulietinį darbą. Patarimo paklausė Basilijaus – ir jo raštuose yra aprašytas įdomus jų pokalbis nusprendžiant, nors vedant skirtingiems motyvams, atsidėti Dievo tarnybai. Basilis nusprendė traukti į Pontus, kad pradėtų atsiskyrėlio gyvenimą, tačiau pamatęs, kad draugas negali ten prisijungti prie jo, pirma apsistojo Tiberina mieste (netoli Grigaliaus namų), tada Neocaesarea bei Pontus, kur rinko cenobitų broliją, tarp kurių kuriam laikui buvo ir Grigalius. St. Gregory of Nazianzus

Laikinai ten apsistojęs 2-3 metus Grigalius kartu su Basilijumi redagavo kai kuriuos Origeno raštus ir padėjo draugui parengti garsias taisykles. Tada grįžo į Nanzianus, kur padėjo grįžti į ortodoksinį tikėjimą tėvui, kuris, tikriausiai per nežinojimą, buvo pasirašęs eretiškąjį Rimini aktą. Nuliūdęs dėl tėvui daryto spaudimo, trumpam laikui vėl nuvyko pas šv. Basilijų, tačiau po kelių savaičių vėl grįžo namo, kur pasakė savo pirmąjį pamokslą per Velykas ir parašė apologetinę kalbą, kuri iš tikro buvo veikalas apie kunigų instituciją, tapusią pagrindu Chryzostomo "De Sacerdatio", Grigaliaus Didžiojo "Cura Pastoris" ir daugybei kitų rašinių ta tema.

Kitus kelis metus apkartino jo brolio Caesarius ir sesers Gorgonia mirtys, kurių laidotuvėse pasakė dvi išlikusias labai iškalbingas kalbas. Maždaug tuo metu Basilijus tapo Kesarėjos vyskupu bei Kapadokijos metropolitu. Savo pozicijų sustiprinimui įsteigė naują vyskupiją Sasima mieste ir paskyrė Grigalių jo pirmuoju vyskupu, kažkiek prieš šio valią. Grigalius buvo nusiteikęs prieš Sasima iš pat pradžių – jis manė, kad jis netinka tai vieta, o vieta jam. Tad netrukus nutraukė savo vyskupystę ir grįžo į Nanzianus pas tėvą. Šis epizodas kiek atitolino Grigalių ir Bazilį vienas nuo kito. Netrukus mirus tėvui ir motinai, Grigalius liko vienas, išdalino vargšams nemažą palikimą ir sau pasiliko tik nedidelį žemės sklypą Arianzę. Jis pora metų tvarkė vyskupystės reikalus atsisakydamas tapti vyskupu. 375 m pasitraukė į Seleuci vynuolyną, kur vienatvėje praleido trejus metus ruošdamasis tam, kas tapo didžiausiu jo gyvenimo pasiekimu (nors to tuo metu dar nežinojo). Tuo metu mirė Basilijus, tačiau Grigaliaus sveikata neleido jam atvykti į laidotuves. Vienok, jis parašė laišką su užuojauta Basilijo broliui, Grigaliui iš Nyssa, ir sukūrė 12 eilėraščių draugo atminimui.

Praėjus 3 savaitėms po Basilijo mirties, imperatorius Gratianas skyrė Teodosijų²⁾ Rytų imperatoriumi. Imperijos sostas Konstantinopolyje buvo beveik 30 m. (nuo nužudyto vyskupo Pauliaus) užimtas arianistų, prelato Demofilo. Persekiojami katalikai kreipėsi į Grigalių, kad padėtų suvienyti išsklaidytas jų gretas. Po didelių abejonių jis sutiko ir 379 m. nuvyko į Konstantinopolį įsikurdamas privačiame name, kurį vadino "naujuoju Šilohu, kur prisišvartavo Arka" bei "Atastazija, tikėjimo priskėlimo vieta". Ne tik katalikai, bet ir eretikai rinkosi kuklioje Atastazijos koplyčioje patraukti Grigaliaus pasišventimo, mokytumo ir iškalbos. Būtent šioje koplyčioje jis pasakė 5 puikias kalbas apie Nikėjos tikėjimą – perteikdamas Trejybės doktriną – kurios suteikė jam vieninteliam (be apaštalo Šv. Jono) iš Bažnyčios mokytojų ypatingą titulą "Theologus" arba Dieviškasis. Šiuo laikotarpiu jis pasakė giriamąsias kalbas apie Šv, Kiprianą, Šv. Atanazą ir Makabėjus.

Tačiau buvo nuolat puldinėjamas arianistų vienuolių ir įtūžusių moterų. Jį liūdino ir vaidai jų pačių negausioje stovykloje, netgi kaltinant jį darant netikslumus dėl Trejybės. Jo mokiniu tapo Šv. Jeronimas. O Grigalių guodė Konstantinopolio patriarchas Petras, norėjęs, kad tasai taptų vyskupu. Tačiau, nelaimei, Grigalius susidėjo su avantiūristu Herojumi (arba kitaip Maksimu), atvykusiu į Konstantinopolį iš Aleksandrijos ir atrodžiusiu tarsi kinikas (ilgi plaukai, balti drabužiai, lazda), kuris prašėsi atverčiamas į krikščionybe ir karštai žavėjosi Grigaliaus pamokslais. Grigalius padėjo jam įsikurti ir viešai pagirdavo. Maksimo intrigas siekiant gauti vyskupo postą daug kur, tame tarpe ir Aleksandrijoje, palaikė, o tai supriešino patriarchą Petrą su Grigaliumi. Vieną naktį Egipto vyskupai, Grigaliui sergant, paskelbė Maksimą Konstantinopolio vyskupu. Tačiau Grigaliaus draugai susitelkė prie jo ir Maksimas turėjo pasitraukti iš Konstantinopolio, tuo labiau, kad imperatorius Teodosijus norėjo matyti vyskupu tik Grigalių.

Teodosijus buvo pakrikštytas Thesalonikoje 380 m. pradžioje. Lapkričio mėn. imperatorius liepė arianistų vyskupui Demofilui pasirašyti po Nikėjos susirinkimo nutarimu. Šiam atsisakius, jis buvo ištremtas iš Konstantinopolio. Teodosijus nusprendė, kad Grigalius turi tapti Konstantinopolio vyskupu ir pats palydėjo Grigalių į Šv. Sofiją. Konstantinopolis vėl tapo katalikišku miestu, katalikams buvo gražintos bažnyčios, o arianistams ir kitiems eretikams uždrausta rengti viešus susirinkimus.

Imperatorius Teodosijus įvykdė savo jau senai puoselėtą ketinimą surengti visuotinį susirinkimą Konstantinopolyje. 381 m. susirinkimo tikslas buvo įtvirtinti Nikėjos susirinkimo nutarimus. Iš 150 dalyvavusių vyskupų, 36 laikėsi Arijo ar makedoniečių pažiūrų ir niekas neįtikino juos pasirašyti po ortodoksinėmis nuostatomis. Tačiau dėl Grigaliaus paskyrimo Konstantinopolio vyskupu kilo ginčai, ir jaunesniems dalyviams "užsipuolus tarsi vapsvų spiečiui, Grigalius pasitraukė iš susirinkimo. Vėl išstojęs susirinkime pareiškė, kad tenori ramybės. Jam leido atsistatydinti iš posto. 381 m. birželio mėn. susirinkimui jis pasakė pamokslą ir netrukus paliko Konstantinopolį. Vyskupo postą iš po perėmė Nektarijus iš Kilikijos.

Grįžęs į Nazianzą, bažnyčios padėtį rado apgailėtiną, perėmusią klaidingą Apolinarijaus Jaunesniojo mokymą. Grigalius rūpesčiu tapo paiešką pamaldaus ir mokyto vyskupo. Ilgokai tai jam nesisekė ir teko pačiam užsiimti administracijos reikalais. Tačiau dėl sveikatos būklės kreipėsi į Tyana arkivyskupą prašydamas paskirti vyskupą. Tasai paskyrė Eulalius. 383 m. Grigalius, matydamas, kad krikščionių bendruomenė gavo patikimą valdytoją, išvyko į gimtąjį Arianzą, kur užsiimdamas literatūrine veikla praleido likusius gyvenimo metus. Čia, matyt, sukūrė nemažai poetinių veikalų, tarp kurių ir vertinga autobiografinė 2000 eilučių poema. Tiksli jo mirties data nežinoma, tačiau iš Jeronimo nuorodos galima spėti jį mirus 389 arba 390 m.

Peržvelgus jo gyvenimą galima pastebėti, kad visąlaik buvo perkėlinėjamas iš vietos į vietą ne jo iniciatyva į pareigas, kurios mažai tiko pagal jo charakterį.

Jo kūrybinį palikimą galima suskirstyti į tris grupes: eilėraščiai, laiškai ir kalbos. Jeronimas ir Suda⁴⁾ tvirtino, kad Grigalius parašė per 30 tūkst. eilėraščių eilučių, kurių 2/3 dingo.

¹⁾ Grigalius Nazianzietis Vyresnysis (apie 276-374) – Nazianzo (Kapadokijoje) vyskupas, garsios ekleziastų šeimos protėvis. Iš pradžių priklausęs žydiškai „galingiausiojo“ dievo Hypsisto garbintojų sektai, 325 m. su žmona Nona priėmė krikščionybę. Būdami turtinga šeima, jie rėmė bažnyčios statybą. 328 m. buvo išrinktas vyskupu. Trumpą laiką palaikė Ariano sampratą apie Trejybę, - dėl to jį ginti teko ir sūnui Grigaliui parašant „Žodį apie vienuolių grįžimą į bažnyčios glėbį“ (363).
Jo sūnus šv. Grigalius (325-389) buvo vienas iš Bažnyčios tėvų.

²⁾ Teodosijus Didysis (Flavius Theodosius Augustus, 347- 395) – paskutinis Romos imperatorius (379- 395). Jis uždraudė pagoniškus kultus, o 394 m. - Olimpines žaidynes. Jo laikais imperijoje galutinai įsigalėjo krikščionybė. Nikėjos susirinkime pasirinko ir įtvirtino krikščionybės formulę. Prieš mirtį jis padalijo imperiją dviem sūnums – Honorijui ir Arkadijui. Jo valdymo metais sustiprėjo Romos armijos barbarizacija, o gotams buvo leista kurtis imperijos žemėse.
Daugiau skaitykite >>>>>

³⁾ Vasilijus Didysis (apie 329-379) – krikščionių vyskupas Kesarėjoje (nuo 362 m.), teologas. Besimokydamas Atėnuose, susipažino su Grigaliumi iš Nazianzo, kurį vėliau „prastūmė“ į vyskupus. Jam priskiriamas ikonostaso ir liturgijos sudarymas. Sukūrė 5-ą ir 6-ą ryto maldas (privalomas stačiatikiams), parašė daugybę pamokslų ir laiškų (jų išliko apie 300). Pasisakė prie Arijaus mokymą.
Taip pat skaitykite >>>>>

⁴⁾ Suda - plati 10 a. bizantietiška enciklopedija graikų kalba apie senovės Viduržemio jūros regioną formaliai priskiriama Soudui (ar Souidui). Joje 30 tūkst. elementų, daug piešinių iš ankstesnių šaltinių, dažnai dingusių. Pavadinimas greičiausiai kilęs iš graikų kalbos žodžio souda, reiškiančio „tvirtovė“ ar „įtvirtinimas“ - su Eustafijaus padaryta klaida pavadinime (Suidas). Šiuolaikine prasme, tai kažkas tarp gramatikos žodyno ir enciklopedijos. Joje aiškinama žodžių šaltinis, kilmė ir prasmė pagal to meto filologijos požiūrį. Taip pat tai informacijos apie senąją Bizantijos istoriją šaltinis, nors ne kiekvienas elementas joje vienodai gerai išdėstytas. Pirmąkart „Suda“ išleista Milane 1499-ais. Iki 1998 m. nebuvo vertimo į anglų kalbą ir nuo 2000 m. vyko internetinis projektas jos vertimui iš graikų į anglų kalbą.

⁵⁾ Grigalius Nisietis (Gregorius Nyssenus, apie 331-po 394) - krikščionių teologas, Bažnyčios Tėvas, šventasis. Buvo Vasilijaus Didžiojo brolis (apie 325-389), Gregoro Nazianziečio artimas draugas. Dėstė retoriką; nuo 371 m. buvo Nisos vyskupu. Pasižymėjo kaip įtakingas Bažnyčios politikas, oratorius, pamokslininkas ir egzegetas. Gynė Nikėjos tikėjimo išpažinimą, kovojo su arijonais. Daug prisidėjo prie Šv. Trejybės ir Kristaus įsikūnijimo teologijos ir terminologijos išaiškinimo. Veikaluose derino krikščionybės, Origeno, neoplatonikų mokymą. Parašė poleminių eschatologinių raštų, homilijų, pamokslų, laiškų.