Stensenas - geologijos pirmtakas: kryžius ir mokslas

Nielsas Stensenas (Niels Steensen, 1631-1686) buvo šiuolaikinės geologijos pionierius, jo stratigrafijos principai praėjo laiko išbandymą. Puslapyje pateikiamos ištraukos iš Stenseno „Prodromus“, svarbiausio jo geologijai skirto veikalo. Jame aprašoma Toskanijos, kurioje gyveno, geologinė istorija.

Pasaulio tvėrimo savaitė

Pirmuoju aspektu, Raštai ir Gamtos mokslai sutaria, kad visa buvo po vandeniu; kaip ir kada tai prasidėjo ir kaip ilgai tai truko, Gamtos mokslai sako „ne“ [nežinau], o Raštai paaiškina.

Pagal Pradžios knygą aišku, kad Žemė buvo po vandeniu iki trečiosios dienos, kai pirmąkart pasirodė sausuma. Stensenas tvirtina, kad, tirdamas uolienas, negali nustatyti, kiek laiko žemė buvo po vandeniu. Ir jis duoda suprasti, kad nežino ir to, kaip vystėsi procesai.

Kad buvo skystis tuo metu, kai dar nebuvo gyvūnų ir augalų, ir tas skystis dengė viską, įrodoma iš aukštų kalnų klodų, neturinčių jokių heterogeninių medžiagų.

Žemę dengiant vandeniui, augalų ir gyvūnų dar nebuvo, tad pirmapradėse uolienose neturėtų būti fosilijų. Reikia tik pabrėžti, kad vėlesnieji kreacionistai aukštus kalnus priskiria ne sutvėrimo, o Tvano laikotarpiui.

Ir tų klodų forma liudija apie skysčio buvimą, tuo tarpu jų substancija liudija apie heterogeninių kūnų nebuvimą. Medžiagos ir formos panašumas skirtingų ir nutolusių vienas nuo kito kalnų kloduose įrodo, kad Tvanas buvo visuotinis.

Bet jei kas sakys, kad tuose kloduose buvusi kieta medžiaga laikui bėgant buvo suardyta, jis negalės niekaip paneigti, kad turėtų būti pastebimas aiškus skirtumas tarp klodo materijos ir materijos, kuri persunkė klodo poras, užpildydama suardytų kūnų ertmes.

Čia Stensenas mini argumentą, kad, atseit, uolienos galėjo turėti fosilijų, kurios sunyko, bet tada fosilijų vietą turėtų užpildyti besiskirianti nuo uolienų medžiaga.

Bet jei kitas sluoksnis, užpildytas skirtingais kūnais yra kai kur randamas virš pirmojo užtvindymo sluoksnio, tai tesako, kad virš pirmojo užtvindymo sluoksnio depozitus paliko kitas užtvindymas...

... Tad niekas negali neigti, kad tie sluoksniai yra tokie, kad galėjo būti sutverti tiesiai iš Pirmosios Priežasties...

Laikotarpis iki Tvano

Dėl antrojo aspekto laiko ir pobūdžio, kai paviršius buvo sausa lyguma. Gamtos mokslai tyli, o Raštai paaiškina, ... kad vanduo, besiliedamas iš vieno šaltinio, užliejo visą žemę.

Čia Stensenas kalba apie tą laiką, kai pasirodė sausuma. Jis vėl sako, kad to laiko negali nustatyti tirdamas uolienas. Vienas vandenų šaltinis yra nuoroda į šaltinius (Pr. 1:5-6) arba upes (Pr 2:10-14) - tik šioje vietoje kalbama ne apie visuotinį užtvindymą. Jis aiškiai įvardija, kad tik dvi fazės buvo „vandeningos“.

Apie tai, kada trečiasis aspektas, laikomas kauburėtu, prasidėjo, nei Raštai, nei Gamtos mokslai neįvardija. Gamtos mokslai parodo, kad nelygumai buvo dideli, o Raštai mini kalnus Tvano metu. Bet kada tie kalnai atsirado ir ar jie sutampa su šiandieniniais, ar apsėmimo pradžioje slėniai buvo tokio pat gylio kaip šiandien, ar kloduose atsivėrė nauji plyšiai, pažemindami kylančio vandens lygį, nepaaiškina nei Raštai, nei Gamtos mokslai.

Kalbama apie kalnus iki Tvano. Šiuolaikiniai kreacionistai tvirtina, kad jie buvo Tvano sunaikinti, o šiuolaikiniai kalnai iškilo Tvano pabaigoje. Stensenas irgi sako, kad šiandienos kalnai nėra tie patys, kaip buvo pradžioje. Taipogi ir šių laikų geomorfologai mano, kad kalnų susidarymas įvyko geologiniu požiūriu neseniai.

Stenseno piešti ryklio nasrai

Tvanas

Stensenas parodo, kad daug geologinių faktų liudija buvus visuotinį Tvaną. Tačiau Stensenas neatmeta ir antgamtinės Tvano priežasties galimybės.

Kalvų susidarymas iš jūros sąnašų liudija, kad jūros lygis buvo aukščiau nei dabar ... Gamtos mokslai neprieštarauja Raštams dėl jūros lygio, matant kad
1. Neabejotinai jūros ženklai likę vietose iškilusiose kelis šimtus pėdų virš jūros lygio.

Stensenas spėja, kad žemės gelmėse galėjo būti ertmės, užpildytos skysčiu, kuris buvo tvano vandens šaltiniu. Tai gali būti užuomina apie Biblijoje minimus fontanus iš gilių įtrūkimų (Pr. 7:11). Dabartiniai geologai pripažįsta, kad mantijoje vis dar likę pakankamai daug vandens (užtektų dar 20 kartų užpildyti visus vandenynus) ir praeityje vanduo išsiliejo iš mantijos.

... kai kurie sako, kad žemės svorio centras ne visada sutampa su žemės centru, ir kartais būna pasislinkęs į vieną pusę, o kitą kartą - į kitą, priklausomai kaip susidaro požeminės ertmės, tad galima duoti paprastą priežastį, kodėl kadaise viską užliejęs skystis, atlaisvino kai kurias sausumos dalis, o vėliau vėl jas užpylė.

Stensenas aptaria galimą fizikinę Tvano priežastį. Jo kitos prielaidos yra, kad 1) tam tikri klodai galėjo pasislinkti į ertmes ir iš ten į paviršių išstumti vandenį; 2) požeminė ugnis išgarino požeminius vandenis, kurie po to iškrito kaip gausus lietus; 3) pakilo jūrų dugnas; 4) ertmes užpylė uolienos lietaus nuplautos uolienos iš aukštesnių vietų, 5) sausumos paviršius buvo daug lygesnis nei dabar (ir jį buvo lengviau užlieti).

Kas darėsi su žemės paviršiumi, kai jis buvo užlietas vandens, nieko aiškaus nenurodo nei Raštai , nei Gamtos mokslai; tik iš gamtos mokslų galime spėti, kad susidarė gilesni slėniai. Taip nutiko, nes: (1) ertmės, išsiplėtę dėl požeminės ugnies, sudarė vietos didesnėms įgriuvoms; 2) atvėrė praėjimus vandeniui į gilesnius žemės sluoksnius; 3) šiandien, toli nuo jūros esančiose vietose, randame slėnius su gausiomis jūros nuosėdomis.

Laikotarpis po Tvano

Stensenas aptaria kontinentų eroziją, kai upės suneša daug žemių į jūras; o sausumos dalis didėja.

Tai patvirtina senovės (išminčių) tikėjimas, kai ištisos sritys buvo vadinamos upių vardais ir graikų tradicijomis pasakojančiomis, kad žmonės, pamažu leisdamiesi nuo kalnų, apgyvendindavo rajonus palei jūrą, kurios buvo nederlingos dėl didelio drėgnumo, tačiau su laiku tapdavo derlingomis.

Apibendrinimas

Stensenas buvo kreacionistas ir jam geologija sutilpo į Biblijos apibrėžtus 6 tūkst. metų. Problemos kilo apie 1800 m., kai James Hutton ir Charles Lyell įvedė uniformitarizmą. Tai buvo pastangos paaiškinti žemės paviršiaus pokyčius remiantis dabar veikiančiomis priežastimis. Jie neįrodinėjo, kad Biblija klysta, jie tiesiog į ją nekreipė dėmesio.

---

Gamtos mokslai ir kryžius

Danų anatomas, geologas ir vyskupas Nielsas Stensenas (lot. Nicolaus Steno, 1638-86) pasižymėjo ir dvasiniuose moksluose. Jį 1988 m. spalio 23 d. kanonizavo popiežius Jonas Paulius II.

Stensenas gimė Kopenhagoje 1638 m. sausio 11 d. liuterono auksakalio šeimoje. 1656-64 m. studijavo mediciną Kopenhagoje, Amsterdame ir Leidene. Dar studijuodamas Kopenhagoje, patyrė tam tikrą religinę krizę ir keletui metų laikėsi deistinės pozicijos. 1667 m. lapkričio 2 d. Florencijoje jėzuitų koledžo rektoriaus Emilio Savignani (1605-78) buvo priimtas į katalikus. Pora metų 1672-74) padirbęs Kopenhagoje Karališkuoju anatomu, buvo įšventintas į kunigus, o po poros metų vyskupu in partibus infidelium. 1677-80 m. Hanoveryje dirbo karališkuoju vikaru, o 1680 m. tapo Miunsterio vyskupijos išrinktuoju vyskupu. 1683-85 m. dirbo misionieriumi Hamburge, o tada, iki pat savo mirties 1686 m. lapkričio 25 d., Schwerin'o dvare. Jį apraudojo tiek katalikai, tiek liuteronai.
Jo garbei pavadintas krateris nematomoje Mėnulio pusėje.

Vienu svarbesnių jo nuopelnų medicinoje buvo raumenų vaidmens išaiškinimas – kad tai ne tiesiog erdvę tarp organų užpildanti medžiaga, kaip daugelis tebemanė, o būtini organai judėjimo užtikrinimui. Be to, jam priklauso seilių pratako, dabar vadinamo jo vardu, nustatymas.

1667 m. Stensenas paskelbė ryklio galvos tyrinėjimus, atkreipdamas dėmesį jo dantų panašumą į uolose randamus suakmenėjusius darinius, vadintus glossopetrae. Kai kurie antikos autoriai, įskaitant Plinijų, laikė juos nukritusiais iš dangaus arba Mėnulio, nors kiti laikė juos susidarant kalnuose. Tačiau Fabio Colonna dar 1616 m. Įtikinamai įrodė juos esant ryklio dantimis. Stensenas atkreipė dėmesį į skirtumus lyginant su gyvais rykliais. Jis manė, kad su laiku jų cheminė sudėtis, išlaikant formą, galėjo pakisti. Tai jį privedė prie apmąstymų, kaip kietas daiktas gali būti randamas kitame kietame daikte. Savo geologinius tyrinėjimus paskelbė 1669 m., aprašydamas keletą stratigrafijos principų. Vis tik jis nebuvo pirmuoju, maniusiu, kad fosilijos yra gyvų organizmų liekanos.

Stensenas lyginant su Paskaliu ir Dekartu

Visi trys ateitį nulėmusias patirtis patyrė lapkričio mėnesį. 23 m. amžiaus Renė Dekartas 1619 m. lapkričio 10 d. naktį susapnavo tris keistus sapnus, kuriuos pavadino Olympica, kurie paskatino „naujajai“ filosofijai (skaitykite apie Dekarto sapnus).

21 m. amžiaus Blezas Paskalis 1664 m. lapkričio 23 d., prieš vidurnaktį, patyrė tai, kas aprašyta vadinamajame „Memoriale“, kurį nešiojosi užsiūtą savo drabužiuose ir kurį tarnas rado tik po jo mirties. Tai buvo vidinės tuštumos jutimo ir ilgos vidinės krizės, dėl ankstesnio gyvenimo būdo, kulminacija, kai pajuto Dievo buvimą šalia savęs.

Nielsas Stensenas po patirties 1666 m. per Corpus Christi procesiją Livorne, pasuko į teologijos studijas. Bet jį veikė ir draugų iš Florencijos Accademia di Cimento šventas gyvenimas, religinės tiesos paieškas jis aptarė su St.Clare vienuole ir kitais, tarp kurių buvo ir Lavinia Arnolfini (1631-1710), Lucca respublikos ambasadorė Florencijoje, paskatinusi priimti katalikybę.

Kaip ir Paskalis, Stensenas buvo įsitikinęs, kad patyrė nepaprastą Dievo malonę. Jis taip pat, kaip ir Paskalis, jis jaunystėje buvo Dekarto metodo įtakoje. Po atsivertimo nutarė laikytis celibato, tačiau, skirtingai nuo Paskalio, tęsė savo mokslinius tyrinėjimus.

Stenseno kelias į Dievą

Studijų Nyderlanduose (1660-64) metu jis susipažino su Dekarto deistinėmis ir ateistinėmis pažiūromis, jam sukėlusiomis religinę krizę. Jam rodėsi, kad visas tikėjimo paslaptis galima paaiškinti gamtos priežastimis. 1680 m. gegužės 7 d. jis net išpažino, kad beveik buvo paviliotas ateizmo. 1662-63 m. širdies tyrinėjimai kėlė mintis, kad toks „meno kūrinys“ negali atsirasti atsitiktinai. Tai leido jam grįžti prie tikėjimo Sutvėrėju. Vėliau jis sakė Leibnicui (1646-1716), kad nuo tada pradėjo studijuoti religinius klausimus. Jis pamatė, kad visos religijos yra geros, bet tik katalikybė teisinga. Didelę svarbą skyrė Dievo malonei. Tačiau įšventinus į katalikybę, moksliniai tyrinėjimai buvo užmesti.

Stenseno dvasingumas

Apie dvasingumo sistemą Stensenas neparašė atskiro veikalo. Stenseno paskutinių metų laiškuose galime rasti formuluotes apie tris skirtingus etapus išsigelbėjimo procese – pagal Trejybės asmenis. Dievas Tėvas parengė tai iš neatmenamų laikų, Sūnus uždirbo tai ant kryžiaus, o Šv.Dvasia atnešė tai mums. Tasai „tai“ yra dieviškosios dovanos, sudarančios kiekvieno individo gyvenimą.

Įsikūnijęs dvasingumas

Stensenas kėlė didelius reikalavimus kitiems ir sau. Florencijos didžiajam kunigaikščiui Cosimo III Medici (1642-1723) jis rašė, kad Hanoverio parapijiečių širdys yra šaltos kaip atšiauri žiema ir nėra būdų, kaip jas sušildyti dieviška šiluma (calore del divino amore). Žmogaus kūną ir jo organus Stensenas suprato kaip priemonę Dievo meilei priimti.

Literatūra:

1. H. Kermit. The Life of Niels Stensen, 2002
2. F. Sobiech. Herz, Gott, Kreuz, 2004
3. F. Sobiech. Nicholas Steno's way from experience to faith: Geological evolution and the original sin of mankind//. The Revolution in Geology from the Renaissance to the Enlightenment (ed. G.D. Rosenberg), 2009, pp. 179–186
4. M.-J.Kraus. Niels Stensen in Leiden, 2011

Marijos garbinimas
Severas iš Antiochijos
Kankinys šv.Polikarpas
Origenas iš Aleksandrijos
Škotai – geologijos pradininkai
Šv. meilės palaimintoji aistra
Patristika: Klemensas Aleksandrietis
Abelaras. Prieštaravimas neišmanančiam dialektikos
Rozenkreicerių gnostinė simbolika
Jonas Auksaburnis. Apie Susaną
Vėlyvoji pagonybė: Makrobijus
Ankstyvoji krikščionybė Egipte
B. Raselas. Ar yra Dievas?
Pirmieji krikščionių raštai
Mano sielos liūdesiai
Flavijus apie dievus
Filosofijos skyrius
Religijos sritis
Vartiklis