Candle with rose

Flavijus Juozapas
Ištrauka apie dievus

    Candle with rose

Flavijus Juozapas - žymus žydų istorikas. Jis buvo kunigas ir kariuomenės generolas. Prasidėjus žydų karui su romėnais, jis vadovavo žydų armijai Galilėjoje. Vėliau jis pateko į nelaisvę, o romėnų karo vadas Vespasianas norėjo jį nužudyti. Juozapas pasakė jam turįs iš Dievo žinią, kad jis tapsiąs Romos imperatoriumi. Vespasianas patikrino kai kuriuos kitus jo pasisakymus ir rado juos tikrais, įvykusiais faktais. Vespasianas nebežudė Flavijaus Juozapo. Kada Vespasianas tapo imperatoriumi, o jo sūnus Titus karo vadu, jis suteikė Juozapui laisvę. Juozapas sutiko būti Tito palydovu ir vertėju žydų reikaluose. Visą Jeruzalės apgulimo laiką jis gyveno Tito būstinėje ir daug kartų kalbėjo į sukilusius žydus Jeruzalėje.

Juozapo atsakymas kritikams

Juozapas sako, kad pagonių rašytojai Apionas, Lysimachus, Molones ir kiti yra menki išminčiai. Jis sako:

“Aš neturiu tikslo peržiūrėti kitų tautų įstatymus ir juo įvertinti. Mes turime savo įstatymą ir rūpinamės jo laikytis. Bet kadangi mūsų priešai nerimsta ir, iškeldami savo įstatymus ir dievus, mus niekina, negalima tylėti, reikia atsakyti. Primenu, jog šiuo klausimu pasisakau ne pirmas. Apie tai yra rašę ir pasisakę kai kurie labai garbingi ir žinomi rašytojai.

Jie pasakoja apie tokią daugybę pagonių dievų, kurių negalima nei įsivaizduoti, ir kad jie yra gimę iš kitų dievų. Jie rašo apie dievų gyvenimą, vietas ir jų būdą, kad jų gyvenimas yra labai panašus į gyvulių gyvenimą. Kai kurie iš jų gyvena po žeme, kiti jūroje. Vienas iš jų – seniausias – net randasi surištas pragare. Visų tų dievų, kurie sutepė dangų, yra vienas valdovas, kuris turi tėvo titulą. Bet iš aprašymo jo gyvenimo būdo, jis yra ne tėvas, bet tironas. Rašoma, kad jo žmona, brolis ir duktė sukilo prieš jį. Bet pirm to, jis pats sukilo prieš savo tėvą ir jį suėmė.

Apie kai kuriuos šių dievų rašoma, kad jie yra jauni ir be barzdų, kiti vėl – seni ir barzdoti. Vieni jų kalviai, kai kurios deivės audėjos, kiti vėl karžygiai ir kariai. Jie kovoja ne tik savo tarpe, bet ir su žmonėmis. Kai kurie vėl yra muzikantai ir šauliai. Net žmonės kartais sugeba juos sužeisti. Dėl to dievai verkia ir dejuoja.

Labiausiai krinta į akis, kad jie beveik visi yra gašlūs. Jų meilės aferoms nėra ribų. Taip aprašomi vyrai dievai ir deivės. Net jų vyriausias dievas tėvas turėjo meilužių, sugyveno su jomis vaikų ir supykęs metė jas į kalėjimą arba paskandino jūroje. Jis pats taip priklauso nuo likimo, kad nesugeba savo vaikų apsaugoti nuo mirties ir dėl jų lieja graudžias ašaras.

Tai bent dievai! Danguje tarp dievų vyksta šlykšti paleistuvystė. Ir kodėl dievai turėtų susilaikyti, jei pats vyriausias tėvas toks yra. Vieni tų dievų yra žmonių tarnai, jie padeda žmonėms už gerus darbus, kiti kerdžiai, vėl kiti niekšai, nusikaltėliai ir randasi surakinti kalėjime.

Ar įmanoma išmintingam žmogui tikėti šiomis durnystėmis? Nenuostabu, kad ne tik kyla pasipiktinimas tokiais dievais, bet atsiranda žmonių, kurie ieško “geresnių” dievų, sukyla, įtikina visą miestą, net kraštą, aukoti geresniam dievui.

Kokią išvadą galima padaryti iš viso to. Kad pagonių tautų įstatymų leidėjai nesuprato Dievo esmės. Jie paliko rūpintis dievais poetams ir politikams. Šie sugeba įpiršti vis naujus dievus. Graikų menininkai ir paišytojai turėjo čia didelę laisvę savo fantazijai lipdyti dievus iš molio ir juos garbinti. Išmintingesnieji iš jų kūrė dievus iš dramblio kaulo, aukso, sidabro ir darė iš to didelį pelną. Taip kai kurios jų šventovės visai ištuštėjo, o kitos išaugo.

Atėnai ypač didžiavosi, kad sugeba visus patenkinti; bet jie užmiršo, kad kitaip manančius jie žiauriai baudė mirtimi. Dėl ko jie nužudė Sokratą? Jis neišdavė savo tėvynės, neniekino ir neplėšė šventovių, bet tik pasakojo, ką jam dievaitis sako apie tai, ką daryti ir ko nedaryti. Jie taip pat nužudė Anaksagorą, kuris sakė, kad saulė nėra dievas, bet ugnies kamuolys. Jie persekiojo ir žudė kitus, kurie netikėjo jų mistika ir jų dievais. Tačiau jie patys susikūrė tiek naujų dievų, kad net pritrūko jiems vardų. Tokia buvo Atėnų administracija”.

Apaštalas Paulius Atėnuose

Vadai gali būti galingi ir neteisingi. Tokius juos matome ir mūsų laikais. Kitaip yra su Šventojo Rašto Dievu. Šv. Rašte Dievas apsireiškia žmogui, o ne žmogus susikuria Dievą. Žmogus tiek žino ir supranta apie Dievą, kiek Dievas jam leidžia suprasti. Jau Šv. Rašto iš pat pradžių parašyta apie vienintelį – apsireiškiantį Dievą. Šv. Rašto Dievas yra ne tik galingas, bet ir teisingas – moralus. Iš žmogaus Jis reikalauja atsivertimo ir šventumo.

Tokį Dievą Paulius skelbė Atėnų mokslininkams. Paulius, belaukdamas atvykstant savo draugų, matė stabų pilną miestą. “Paulius dvasioje netvėrė pykčiu. Jis aiškinosi sinagogoje su žydais ir pamaldžiaisiais, o aikštėje kasdien aikštėje su tais, kurie ten būdavo. Kai kurie epikūrininkų ir stoikų filosofai bandė su juo ginčytis. Vieni klausė: “Ką šis plepys nori pasakyti?” O Kiti: “Atrodo, kad jis svetimų demonų skelbėjas”. Mat jis skelbė Jėzų ir prisikėlimą.

Jie paėmė, nusivedė jį į Areopagą ir tarė jam: “Ar galėtume sužinoti, kokį naują mokslą tu skelbi? Nes tu kalbi mūsų ausims negirdėtus dalykus. Taigi norėtume sužinoti, kas tai būtų”. Mat visi atėniečiai ir ten gyvenantys ateiviai leisdavo laiką ne kaip kitaip, o tik pasakodami arba klausydami ką nors nauja.

Tada Paulius, atsistojęs Areopago viduryje, prabilo: ‘Atėnų vyrai, matau, kad jūsvisais atžvilgiais labai religingi. Vaikščiodamas ir apžiūrinėdamas jūsų šventenybes, radau aukurą su užrašu: ‘Nežinomam dievui’. Taigi Tą, kurį nepažindami garbinate, aš jums ir skelbiu.

Dievas, pasaulio ir visko, kas jame yra, Kūrėjas, būdamas dangaus ir žemės Viešpats, negyvena žmonių rankose statytose šventyklose ir nėra žmonių rankomis aptarnaujamas, tarsi Jam ko nors trūktų. Jis gi pats visiems duoda gyvybę, alsavimą ir visa kita. Iš vieno kraujo Jis išvedė visas žmonių tautas, kad šios gyventų visoje žemėje. Jis nustatė iš anksto paskirtus laikus ir apsigyvenimo ribas, kad žmonės ieškotų Viešpaties ir tartum apgraibomis Jį atrastų, nors Jis netoli nuo kiekvieno iš mūsų.

Juk mes Jame gyvename, judame ir esame, kaip yra pasakę ir kai kurie jūsų poetai: ‘Mes irgi esame kilę iš Jo’. Todėl, būdami dieviškos kilmės, neturime manyti, jog Dievybė yra panaši į auksą, sidabrą ar akmenį, įgavusį pavidalą žmogaus sumanymų ir sugebėjimų dėka.

Ir štai Dievas nebežiūri anų neišmanymo laikų ir dabar įsako visur visiems žmonėms atgailauti, nes Jis nustatė dieną, kada teisingai teis visą pasaulį per žmogų, kurį paskyrė ir visiems už Jį laidavo, prikeldamas Jį iš numirusių”.

Išgirdę apie prisikėlimą iš numirusių, vieni ėmė šaipytis, o kiti sakė: “Apie tai tavęs paklausysime kitą kartą”. Šitaip Paulius paliko jų būrį. Vis dėlto kai kurie vyrai prisidėjo prie jo ir įtikėjo. Iš jų Dionisas, Areopago narys; viena moteris, vardu Damaridė, ir jų draugai” (Apaštalų darbai 16-34).

Kostas Burbulys, 1993 m. Chicago
Iš knygos “Apie Biblijos kilmę”

Josifas Flavijus. Prieš Apioną
Šv. Ignacijus iš Antiochijos
Ignacijaus laiškas Polikarpui
Abraomo ankstyvasis gyvenimas
Ištrauka iš "Žydų senovės": Aleksandras Jeruzalėje
Lesteris Samralas: Kaip atrodė Jėzus?
Kristaus dieviškumo pagrindimas šv.Jono rašiniuose
Blezas Paskalis: mokslinis mąstymas ir krikščioniškas tikėjimas
Džirolamas Savonarola — eretikas iš San-Marko
Kodėl žydai Kristaus nepripažįsta mesiju?
Eusebijus iš Cezarėjos
Visų dienų apmąstymai
Babelio bokšto data
Susanos istorija
Mitologijos puslapis
Pasaulio sukūrimo puslapis
Biblijos skiltis
Vartiklis