Eusebijus iš Kezarėjos

Eusebijus iš Kezarėjos (apie 263-339; dar vadintas Eusebius Pamphili - „Eusebijus – Pamfilo [draugas]) – priskiriamas Bažnyčios Tėvams dėl savo darbų apie ankstyvosios bažnyčios istoriją. Nuo 314 m. buvo Kezarėjos (Palestinoje) vyskupu.

Eusebius Pamphili Tiksli gimimo data ir vieta nežinomos, mažai žinoma ir apie jo jaunystę. Jis susipažino su presbiteriu Dorotėjum iš Antiochijos. 296 m. buvojo Palestinoje ir matė Konstantiną, aplankiusį kraštą su Diokletianu. Buvo Kezarėjoje, kai Agapijus tapo vyskupu ir tapo Pafilo iš Kezarėjos draugu, su kuriuo, matyt, studijavo Biblijos tekstus pasiremdami Origeno „Hexapla“ ir Pamfilo surinktais komentarais. 307 m. Pamfilas buvo įkalintas, tačiau Eusebijus tęsė pradėtus darbus. Po Pamfilo mirties, atrodo, kad Eusebijus nuvyko į Tyrą, o vėliau Egiptą, kur pirmąkart patyrė persekiojimus.

Po Agapijaus tapo Kezarėjos vyskupu. Nieko nežinoma apie pirmuosius vyskupystės metus. Tačiau Dokletiano persekiojimo laikais išsaugojo Kezarėjos biblioteką, kas padėjo išlikti kai kuriems ankstyviesiems krikščioniškiems tekstams. Nikėjos susirinkimo metu 325 m. Eusebijus jau buvo pastebimas diskusijose. Jis nebuvo dvasiniu lyderiu ar teologu, tačiau išsilavinusiu žmogumi, žinomu autoriumi, turinčiu imperatoriaus palankumą. Jo pasiūlyta formuluotė tapo Nikėjos nutarimo pagrindu.

Eusebijus įsitraukė į tolimesnes diskusijas dėl Ariano mokymo (atskiru atveju, ginče su Estatijum iš Aleksandrijos, kuris priešinosi augančiam Origeno populiarumui, tame tarpe ir prieš jo alegorinį raštų aiškinimą). Estatijus pas Origeną įžvelgė arianizmo pagrindus. Eusebijus palaikė Origeną ir apkaltino Estatijų nukrypus nuo Nikėjos nutarimų ir net priklausant sabelianizmui. Estatijus buvo pasmerktas ir Antiochijos sinode pašalintas iš Antiochijos vyskupo posto. Dalis Antiochijos gyventojų sukilo prieš tokį veiksmą, o kiti pasiūlė Eusebijų tapti Antiochijos vyskupu, tačiau jis atsisakė.

Tada Eusebijaus šalininkai stojo prieš Atanasijų iš Aleksandrijos, stipresnį oponentą. 334 m tasai buvo iškviestas į Cesarėjos sinodą, tačiau neatvyko. Kitais metais vėl buvo kviečiamas į sinodą Tyre, kuriam vadovavo Eusebijus. Atanasijus, numatydamas rezultatą, nuvyko į Konstantinopolį ir pateikė skundą imperatoriui. Tasai sukvietė vyskupus, tame tarpe ir Eusebijų, kurie 335 m. pasmerkė ir ištrėmė Atanasijų. Tame pat sinode buvo užsipultas ir vyskupas Marcelijus iš Ankyros. Jis 336 m. apkaltintas sabelianizmu ir pašalintas. Kitais metais mirė Konstantinas, o ir Eusebijus ilgai negyveno.

Iš gausios Eusebijos literatūrinės veiklos išliko nemažai. Jo tikslios citatos iš šaltinių išsaugojo žinias apie daugelį oponentų. Jo kūriniai atspindi jo veiklą per visą gyvenimą. Pradžioje biblinė kritika. Vėliau Diokletiano ir Galerijaus persekiojimai atkreipė jo dėmesį į kankinystės (to meno ir praeities) klausimus. Kovos su arianizmu laikotarpiu į pirmą planą iškilo dogmos klausimai. Kai krikščionybė tapo valstybine religija, rašomos apologijos. Galiausiai, tapus rūmų teologu, kuriamos Konstantiną šlovinančios eulogijos.

Du stambiausi Eusebijaus istoriniai veikalai yra „Bažnyčios istorija“ ir „Kronikos“ (siekia 325 m.). Ištisos „Kronikos“ neišliko, tačiau gali būti atstatomos iš vėlesnių Bizantijos mokyklos atstovų (ypač George Syncellus) ištraukų. Išliko antros dalies Jeronimo vertimas į lotynų kalbą. Išlikę pirmos dalies vertimai armėnų kalba.

„Bažnyčios istorija“ (historia Ecclesiastica) bando perteikti Bažnyčios istoriją nuo apaštalų iki jo laikmečio, ypač pabrėžiant: svarbiausius vyskupų postus, Tėvų mokymus, erezijų istoriją, žydų istoriją, santykius su pagonimis, kankinystę. Informacija sugrupuota pagal imperatorių valdymą. Jis kažkiek kaltina žydus už tai, ką jie padarė su Kristumi.

Tarp kitų kūrinių paminėtini panegirika „Konstantino gyvenimas“, ankstyvųjų kankinysčių rinkinys: Smyrno bažnyčios laiškas dėl Polikarpo, Pionijaus kankinystė, karpo, Papilo ir Agatonikės kankinystė, kankinystės Vienos ir Liono bažnyčiose, Apolonijaus kankinystė. Tarp apologetinių ir dogmatinių veikalų yra:

Iš dogmatinio požiūrio taško, Eusebijus visiškai remiasi Origeno ir Arijaus mokymais. Kaip Origenas, jis pradėjo nuo absoliučios Dievo aukščiausios valdžios (monarchia) teigimo. Dievas yra visų būtybių priežastis. Jame randasi visas gėris, iš jo kyla visa gyvybė, jis visų dorybių šaltinis. Dievas pasiuntė Kristų, kuris yra Dievas ir amžinos šviesos spindulys, tačiau spindulingumas taip susiaurintas, kad pabrėžiamas savaiminė Jėzaus egzistencija.

Eusebijus pabrėždavo Šv. Trejybės asmenų skirtumus ir palaikė Sūnaus (Logoso, Žodžio) subordinaciją Tėvo (niekad nevadinto theos) atžvilgiu ir kitokiose pažiūrose į tai įžvelgdavo sabelianizmą. Sūnus (kaip laiko arianizmas) yra Dievo tvarinys iki prasidedant laikui, Jis veikia kaip Dievo instrumentas ir gali kisti (nes yra išvestinė esybė) ir įgauti žmogaus formą. Panašiai aiškinta ir Šv. Dvasios santykis Trejybėje. Visa tai nėra originalios mintys, kurios atsekamos pas Arijų ir Origeną.

Publikacijos

      Skaitykite ištrauką iš Praeparatio Evangelica, IX

Eusebijus. Žydai

[ Dauguma pradinių Eusebijaus tekstų neišliko. Šis tekstas yra iš lotyniško armėniško vertimo varianto ].

Aiškiai parodyta [ankstesniame skyriuje], kad žydų rasės protėviai buvo chaldėjai, nes Abraomas buvo chaldėjas ir pasakojama, kad jo protėviai gyveno chaldėjų žemėje, kaip Mozė sako šiais žodžiais: „Terahas pasiėmė sūnų Abramą, savo vaikaitį Lotą, Harano sūnų, savo marčią Sarai, Abraomo žmoną, ir išėjo su jais iš kaldėjų Ūro į Kanaano kraštą“ (Pr. 11:31).

Čia tinka, po mūsų pasakojimo apie chaldėjus, išdėstyti senovės žydų istoriją. Žydų tvano aprašymas labai skiriasi nuo graikų pasakojimų apie Tvaną Deukaliono laikais. [Žydų tvanas] nutiko gerokai anksčiau iki Ogigo**) ir toks pat didelis tvanas, kaip pasakoja graikai, buvo Ogigo laikais. Bendrai, žydų aprašomas tvanas buvo 1200 metų prie Ogigo laikus, kas savo ruožtu yra 250 metų prieš tvaną Deukaliono laikmetyje.

*) Kušas – kasitų tauta ir karalystė. Tai ne Etiopija (Nubija), o kasitų šalis į rytus nuo Mesopotamijos.
Šinaras – senoji Sumerija pietinėje Mesopotamijoje; plačiau žr. >>>>>.
Rehobot-Iras („miestas plačiomis gatvėmis“) – galbūt, Ninevės epitetas, o ne atskiras miestas.
Kalahas (asir. Kalhu) – Asirijos sostinė 9 a. pr.m.e.

**) Ogigas – graikų mitologijoje pirmasis Atikos valdovas. Vardas siejamas su „Okeanu“, milžiniška upe, kuri, kaip manyta, supa Žemės diską. Vėliau jo prasmė pasikeitė į „pirmapradas“, „pirmasis“. Buvo ir kitų Ogigų: a) pirmasis Beotijos karalius, paskutinis Achajos karalius.

Tačiau yra nemažas sutapimas tarp žydų raštų ir asirų liudijimų bei pasakojimo, ką jie pasakoja apie tvaną. Jie mini, kad iki tvano buvo dešimt kartų.

Po tvano žmonių rasė visame pasaulyje kilusi iš trijų asmenų. Jafetas buvo Europos gyventojų protėvis, nuo Amano kalno iki vakarų vandenyno. Hamas buvo Egipto, Libijos ir visų sričių į vakarus [gyventojų protėvis]. Ir Šemas, vyriausias brolis, buvo asirų ir visų gyventojų į rytus [protėvis].

[ ... ] Tai mūsų laikotarpio iki tvano aptarimo pabaiga.

Žydų raštai teigia, kad Nimrodas buvo pirmasis, pastatęs Babilono miestą. Štai raštų žodžiai: „Kušas*) buvo Nimrodo tėvas, pirmasis galiūnas [karys] žemėje. Viešpaties malone jis buvo galingas medžiotojas, dėl to sakoma: ‚Kaip Nimrodas Viešpaties malone galingas [medžiotojas]‘. Jo karalystės pradžia buvo Babilonas, Erechas ir Akadas – miestai Šinaro krašte. Iš to krašto jis išėjo į [Asiriją], kur pastatė Ninevę [, Rehobot-irą, Kalahą bei Reseną tarp Ninevės ir Kalaho]“ (Pr. 10:8-11)

[ ... ]

Dabar aptarkim laikus po tvano. Pirmiausia, pastebėkime, kad chaldėjų knygos apie tvaną ir arką, kurią pastatė Nojus, pateikia variantą labai panašų žydų pasakojimą. [ ... ]

Kai kurie įrodymai to, kad tvanas iškilo virš aukščiausių kalnų, buvo pateikti gerokai vėliau po to, kat parašėme šią [kroniką]. Mes pastebėjome, kad mūsų laikais, rastos žuvys ant aukščiausių Libano kalnų viršūnių. Kai kurie žmonės nuvykę ten, kad kalnuose iškirstų akmenų statyboms, rado įvairių jūros žuvų, įspaustų į dumblą karnų ertmėse. Žuvys išliko iki mūsų laikų, tarsi būtų dirbtinai išsaugoti ir jų matymas duoda mums įrodymą, kad senovinis pasakojimas yra teisingas.

Martinizmas
Milano ediktas
Origenas apie Trejybę
Klemensas Aleksandrietis
Apie Šv.Trejybės paieškas
Origenas iš Aleksandrijos
Smyrno bažnyčios enciklika
Šv. Ignacijus iš Antiochijos
Abraomo ankstyvasis gyvenimas
Ankstyvoji krikščionybė Egipte
Ortodoksų bažnyčia ir filioque prieštaravimas
Efraemas Sirietis: gnosticizmo kritika
Religijų, krikščionybės ir Biblijos forumas
Kristaus dieviškumo pagrindimas šv.Jono rašiniuose
Senovės Rytų bažnyčios vienuolių apžvalga
Valentinas ir vidinis savęs pažinimas
Žvejų dievai arba dievai-žuvys
Filosofija iš antropologinio taško
Kodėl indėnai netapo žydais?
Mani - manicheizmo pradininkas
Šv. Grigalius Nazianzietis
Severas iš Antiochijos
Cerinthus. Doketizmas
Montanizmas ir Alogi
Vieningoji Trejybė
Okultizmo spąstai
Susanos istorija
Monothelitizas
Filosofijos puslapis
Biblijos skyrius