E. Blavatskaja. Apolonijus iš Tianos ir Simonas Magas  

Taip pat skaitykite Judėjas: Ant Artemidės šventyklos laiptų
Magas Simonas Samarietis - gyvenimas

Charles B. Waite, A.M. „Krikščionių religijos istorija iki du šimtųjų metų“, anonsuotoje ir apžvelgtoje „Banner of Light“ (Bostonas), randame dalis liečiančias didžiojo 2 a. thaumaturgisto Apolonijaus iš Tianos, kuriam konkurento Romos imperijoje niekada neatsirado.

„Laikas, kurį apima šis tomas, padalintas į 6 laikotarpius, kurio antrajame nuo 80 iki 120 m. įtrauktas „Stebuklų laikas“, kurio istorija sudomins spiritualistus kaip priemonė, leidžianti palyginti mūsų meto nematomų protingų esybių apraiškas su panašiais įvykiais dienomis, netrukus po krikščionybės įvedimo. Apolonijos iš Tianos buvo iškiliausia to laikotarpio asmenybė, mačiusi tuzino Romos imperatorių valdžią. Prieš jam gimstant, Protėjus, Egipto dievas, pasirodė jo motinai*) ir pranešė, kad jis inkarnuosis į gimsiantį kūdikį. Laikydamasi jai sapne duotų nurodymų, ji išėjo į pieną nusiskinti gėlių. Ten gulbių pulkas susirinko aplink, plasnodamos sparnais ir giedodamos unisonu. Joms taip darant, ore padvelkus švelniam vakarų vėjui, gimė Apolonijus“.
Apollonius of Tyana

Tai legenda, kuri senovės laikais kuria kiekvienas iškilus asmuo buvo padaromas „Dievo sūnumi“ stebuklingai gimusiu iš nekaltos mergelės. O paskui ją seka istorija. „Jaunystėje jis buvo guvaus proto ir grožio ir didžiausią malonumą turėjo kalbėdamasis su Platono,  Chryzipo ir Aristotelio mokiniais. Jis nevalgė nieko, kas buvo gyva, gyveno vaisiais ir žemės produktais; jis buvo karštas Pitagoro gerbėjas ir pasekėjas, ir kaip toks, tylėjo penkis metus. Kur beeidavo, visur pertvarkydavo religinį garbinimą ir darė stebuklingus darbus. Puotose jis stulbino svečius duonos, vaisių, daržovių ir įvairių skanėstų pasirodymu prie savo stalo. Atgydavo statulos ir bronzinės figūros palikdavo pjedestalus ir darydavo tarnų darbus. Tos pačios galios dėka įvykdavo dematerializacija; auksiniai ir sidabriniai indai kartu su turiniu dingdavo; net dalyviai akimirksniu pranykdavo iš akių.“

„Romoje Apolonijus buvo apkaltintas išdavyste. Atvestas į tardymą, kaltintojas išėjo į priekį, išvyniojo ritinį, kuriame buvo surašytas jo kaltinimas, ir apstulbo, pamatęs, kad jis visiškai tuščias.“

„Sutikęs laidotuvių procesiją, jis tarė dalyviams: ‚Nuleiskite ant žemės karstą ir aš išdžiovinsiu jūsų ašaras, kurias jūs liejate dėl merginos‘. Jis palietė jauną moterį, ištarė kelis žodžius ir mirusioje atgijo. Būnant Smirne, maras siautėjo Efese, ir jį pakvietė į ten. ‚Kelionės negalima atidėlioti‘, pasakė jis ir greičiau nei ištarė žodžius, jau buvo Efese

„Beveik 100 metų amžiaus, jis buvo atvestas pas Romos imperatorių, kaltinamas esąs burtininku. Jis buvo uždarytas į kalėjimą. Klausiamas, kada jis galėtų būti laisvas, atsakė, kad ‚rytoj, jei tai priklauso nuo teisėjo, dabar, jei tai priklauso nuo manęs‘. Tai sakydamas jis ištraukė koją iš grandinių ir tarė: ‚Matai laisvę, kuria mėgaujuosi‘. Tada sukišo ją į grandines.“

„Tribunole jo paklausė: ‚Kodėl žmonės tave vadina dievu?‘
‚Nes, - jis atsakė – kiekvienas žmogus, kuris geras, turi teisę būti vadinamas.‘
‚Kaip galėjai išpranašauti marą Efese
‚Valgydamas lengvesnį maistą nei kiti‘, - jis atsakė.
“

„Jo atsakymai į šiuos ir kitus kaltintojo klausimus rodė tokią jėgą, kad Imperatorius buvo labai paveiktas, kad paskelbė jį išteisinantis, tačiau pasakė, kad turi jį užlaikyti privačiam pokalbiui. Jis atsakė: ‚galite užlaikyti mano kūną, bet ne mano sielą, ir dar pridėsiu, kad [negalite] net ir mano kūno.‘ Ištaręs tuos žodžius jis išnyko tribunole ir tą pačią dieną susitiko su draugais Puteolyje, [esančiame] trys dienos kelio nuo Romos

„Apolonijaus rašiniai rodo jį buvus išsilavinusiu, žinančiu žmogaus prigimtį, pilną kilnių sentimentų ir įsigilinusiu į filosofiją. Laiške Valerijus jis sako:

„Nėra jokios niekieno mirties, o tik atrodymas; taip pat nėra ir ko nors gimimo, o tik atrodymas. Tai kas iš esencijos pereina į gamtą atrodo gimusiu; panašiai, tai kas iš gamtos pereina į esenciją atrodo mirusiu; nors iš tikro niekas neatsiranda ir niekas neišnyksta, o tik tampa matomas ir pranyksta. Tai pasirodo dėl materijos tankio ir pradingsta dėl esencijos retumo; bet tai visada lieka tuo pačiu, besiskiriant tik judesiu ir sąlygomis‘.“

„Didžiausią pagarbą Apolonijui parodė Imperatorius Titas. Filosofas netrukus po jo iškilimo parašė jam, patardamas būti santūriu valdant, o Titas atsakė:

“Savo vardu ir šalies vardu jums dėkoju ir prisiminsiu tuos dalykus. Žinia, aš paėmiau Jeruzalę, tačiau jūs mane paėmėte‘.“

Nuostabiais Apolonijaus padarytais darbais, kuriuos laikė stebuklingais, kurių šaltinį ir sukeliančią priežastį aiškiai atskleidžia šiuolaikinis spiritualizmas, buvo be išimties tikima, antrame amžiuje ir šimtus metų po to, tiek krikščionių, tiek kitų. Simonas Magas buvo kitas iškilus 2 a. stebukladarys; ir niekas neneigė jo galios. Net krikščionys buvo priversti pripažinti, kad jis darė stebuklus. Užuomina apie jį yra Apaštalų darbuose, VIII:9-10. Jo šlovė buvo pasaulinė, jo pasekėjų buvo kiekvienoje tautoje, o Romoje jo garbei pastatyta statula. Jis dažnai ginčijosi su Petru, ką šiais laikais pavadintume magų varžybomis, aiškinantis, kuris turi didesnę galią. „Petro ir Pauliaus darbuose“ tvirtinama, kad Simonas priversdavo bronzinę gyvatę judėti, akmenines statulas juoktis, o pats pakildavo į orą, prie ko pridėta: ‚kaip atsvarą tam Petras gydė ligonius žodžiu, priversdavo akluosius praregėti ir t.t.‘ Simonas, atvestas pas Neroną, pakeitė savo formą: staiga tapo vaiku, tada seniu; kitais tarpais – jaunuoliu. ‚Ir Neronas, matydamas tai, jį palaikė Dievo Sūnumi‘.

„‚Pripažinimuose‘, ankstyvame Petro kūrinyje, pateikiamas viešas pokalbis tarp Petro ir Simono Mago, kuris perteikiamas šiame tome.“

„Pristatoma daug kitų stebukladarių, darant išvadas, kad galia, kurios dėka jie veikė, nebuvo apribota vienu ar keliais asmenimis, kaip moko krikščionių pasaulis, o mediumų dovana buvo tada, kaip ir dabar, duota daugeliui. Ištraukos, paimtos iš pirmųjų dviejų mūsų eros amžių rašytojų privers patikėti pačius nepatikliuosius – net šiais stebuklų laikais. Daugelis tų paminėjimų gali būti gerokai perdėti, tačiau nėra protinga manyti, kad visi jie neabejotinos apgaulės; gerokai mažiau nei atskleidimai, įvykę nuo šiuolaikinio spiritualizmo atėjimo. Kruopštumo, su kuriuo pateikiama kiekviena šio tomo tema, idėja gali susidaryti, kai paminėsime, kad indekse yra 213 nuorodų į fragmentus susijusius su „Jėzumi Kristumi“, iš kurių, taipogi, galima padaryti išvadą, kad kas pateikiama, turėtų būti didelė vertė ieškantiems informacijos, kuri leistų nustatyti, ar Jėzus buvo ‚Žmogus, Mitas ar Dievas‘. ‚Krikščionių doktrinų kilmė ir istorija‘, o taip pat ‚Romos bažnyčios pradžia ir valdžios įsigalėjimas visoms bažnyčioms‘ visapusiškai išdėstyta ir daug nušviesta neaiškus ir ginčytini dalykai. Vienu žodžiu, mums neįmanoma, toli išeinant už šio straipsnio ribų, atskleisti visą tiesą apie šia labai informatyvią knygą, bet manome, kad pakankamai pasakyta, kad įtikintumėm mūsų skaitytojus, kad ji verta didesnio nei įprasta dėmesio ir yra tinkamas šio progresyvaus amžiaus pirkinys“.

Kai kurie rašytojai bandė Apolonijui suteikti legendinį pobūdį, o pamaldūs krikščionys nepaliauja jį vadinti apsišaukėliu. Jei Jėzaus iš Nazareto egzistavimas būtų taip gerai perteiktas istorijoje ir jis pats bent pusę tiek būtų žinomas klasikiniams rašytojams, kaip kad buvo Apolonijus, joks skeptikas nesuabejotų tokių žmonių kaip Marijos ir Juozapo sūnus buvimu. Apolonijus iš Tianos buvo Romos imperatorienės ir kelių imperatorių draugas ir su kais susirašinėjo, tuo tarpu Jėzus istorijos puslapiuose liko ne daugiau, nei kad jo gyvenimas būtų užrašytas dykumų smėlyje. Jo laiškas Agbarui, Edesos princui, kurio autentiškumas patikintas tik vieno Eusebijaus – patristinės hierarchijos Barono Miunchauzeno – „Krikščionybės įrodymuose“ net paties Paley**), kurio tvirtas tikėjimas leidžia priimti pačias neįtikinamiausias istorijas, vadinamas „klastotės bandymu“. Tuo tarpu Apolonijus yra istorinis personažas; tuo tarpu net daugelis apaštališkųjų tėvų, priešais atidžią istorinio kriticizmo akį, pradeda mirgėti ir daugelis jų išblėsta ir dingsta tarsi žaltvykstė arba ignis fatuus.

Theosophist, June 1881    


*) Protėjas.  Čia Blavatskaja mini ne Egipto karalių Protėją, su kuriuo siejama Faro sala, o graikų dievą Protėją, Poseidono sūnų. Homero „Odisėjoje“ šis senas ir išvaizdą gebantis keisti dievas irgi gyveno Faro saloje, esančioje Nilo deltoje. Joje jis praneša Menelajui, kad šio brolis Agamemnonas buvo nužudytas.
Protėjaus pasirodymo Apolonijaus motinai istorija pateikta Filostrato „Apolonijaus iš Tianos gyvenime“. Būtent jame Protėjas vadinamas „Egipto daimonu“[demonu]. Jis pasirodė nėščiai motinai Homero pavidalu. Ji jo paklausė, nuo ko ji nėščia. Daimonas atsakė: „Nuo manęs“ – ir pasakė esąs Egipto dievu. Taip Protėjo išmintis ir besikeičianti prigimtis nulėmė Apolonijaus likimą.

**) Viljamas Peilis (William Paley, 1743-1805) – anglų filosofas, dvasininkas, krikščionybės gynėjas, teigęs protingą tikslą gamtoje. „Moralės principai ir politinė filosofija“ buvo vienu įtakingiausiu filosofinių vėlyvojo Švietimo Anglijoje tekstų. „Gamtos teologijoje“ (1802) tvirtino, kaip matant sudėtingą laikrodžio mechanizmą kyla mintis apie jį sukūrusį laikrodininką, taip ir pasaulio tvarka ir tikslingumas kelia mintį apie jį sukūrusį Dievą.

Eusebijus iš Cezarėjos
E. Blavatskaja. Skaičius septyni
E. Blavatskaja. Kiklopų griuvėsiai
Blavatskaja. Mirties ir Šėtono klausimu
Magas Simonas Samarietis - gyvenimas
Blavatskaja: Tolstojus – vienas iš nedaugelio
Simonas Samarietis - pirmojo gnostiko mokymas
Thomas Nagel. Ką reiškia būti šikšnosparniu?
K. Jaspersas. Filosofinis gyvenimo būdas
R. Šteineris. Atomizmas ir jo paneigimas
Gnosticizmo ištakos. Blogio misterija
Blavatskaja. Atmintis mirties akimirką
A. Zalatorienė. Laiko sauja. Septyni
Pagrindinė sofijalogijos problema
E. Weinberger. Karmos pėdsakai
Ezoterinės tradicijos riboženkliai
Ankstyvasis gnosticizmas: Ofitai
Gnosticizmas: septyni spinduliai
Benediktas Spinoza
L'ombra di Venezia
Gnostikų koncepcijos
Filosofijos skiltis
Vartiklis