Gnostikai. Simon Magus. Vartiklis

Irenėjus savosios „Prieš erezijas“ III knygos pratarmėje Simoną Magą pavadina „visų erezijų tėvu“. Jo požiūrė palaikė ir Eusebijus „Ekleziasto istorijoje“. Tai kuo nusipelnė Simonas tokių „pagyrimų“?

Tuo, kad įkūrė gnosticizmą ir, kaip atskirą samariečių šaką jame, simonizmą. Jis vadintas „šiurpinančiu magu“, kurio sugebėjimai „stebino Samarijos gyventojus“ - ir čia nereikia užmiršti, kad trys išminčiai, aplankę kūdikėlį Jėzų, buvo vadinami irgi magais. „Apaštalų darbuose“ Simonas parodomas kaip didis išminčius. Samariečiai sakė apie jį – tai „vyras su Dievo galia, kuri didi“ (o taip pavadinti galėjo būti tik nedaugelis). Ir net ankstyvieji krikščionys tikėjo magijos galiomis, - ir tik stiprėjant Bažnyčios įtakai ėmė jomis abejoti ir jų naudojimą laikyti nuodėme.

„Apaštalų darbuose“ nurodoma, kad Simoną apkrikštijo jo mokinys Pilypas, kuris pats tai didžiuodamasis paliudijo. Ir net neaišku, ar Simono ir kitų apaštalų krikščionybės samprata skyrėsi.

Simonas „atėjo“ iš Gethono Samaroje, kur priklausė Dositėjaus (po Jono Krikštytojo mirties) įkurtai religinei mokyklai. Vėliau Aleksandrijoje studijavo arabų-žydų magiškąją mediciną.

3 a. Bažnyčios tėvas Ipolitas tvirtino, kad Simonas buvo susijęs su filosofu pavadintu "tamsiuoju Heraklitu" ir aiškino, kad visatos pagrindas yra Begalinė jėga. Jis cituoja atseit Simono "Didžiojo Atskleidimo" knygos žodžius iš 2 a. simoniečių raštų (kieno tie žodžiai bebūtų, jie neabejotinai heleniškosios kilmės, nes "pasaulio šaknų" terminą mini ir graikų filosofas Empedoklis):
"Tai žodžių [balso] ir vardo apreiškimo knyga per didžiosios Begalinės galios pažinimą. Ir todėl ji antspauduota, paslėpta, uždengta ir padėta ten, kur yra visatos pagrindas [šaknys]".

Helenizmo poveikis Simonui didino jo prieštaravimą su ankstyvaisiais krikščionimis, ypač apaštalu Petru, su kuriuo pirmąkart susitiko Samaroje, kur apaštalai Petras ir Jonas atėjo pamokslauti (pagal Apd. 8:9-24). Jie ten gydė ligonius ir tie, ant kurių dėjo rankas, gavo šv. Dvasią. Simonas juos stebėjo ir buvo giliai sukrėstas jų galios.

Sako, kad tada jį apsėdo mintis pasiekti tokias pat galias. Jis pasiūlė Petrui pinigų prašydamas: "Duok ir man galią, kad bet kuris, virš kurio ištiesiu rankas, gautų Šv. Dvasios apraišką".

Toks prašymas sukrėtė ir papiktino apaštalus. Jie nesitikėjo, kad kas nors galėtų norėti nusipirkti tokią galią. Petras jam priekaištavo: "Tegu tavo sidabras lieka su tavimi, nes galvoji, kad Dievo dovaną gali gauti už pinigus! Neturėsi nė dalies jos, nes tavo širdis nėra teisi prieš Dievą. Tad atgailauk už savo poelgį ir melsk Dievą, kad, jei tai galima, jis užmirštų tavo širdies nuopuolį. Matau, kad esi apimtas kartaus pykčio ir apraizgytas blogio pančiais."

Simonas nuolankiai atsiliepė: "Melsk Viešpatį, kad niekas, apie ką kalbėjai, man nenutiktų".

Tačiau Petras įspraudė stigmą. Nuo tų laikų terminas Sinonizmas reiškia norą pirkti ar parduoti bažnyčios turtą. Be abejo, šis naujojo Testamento epizodas skirtas parodyti Bažnyčios tarno teisybę prieš "svetimąjį". Pristatoma tik vieno Petro pozicija ir nutylima Simono.

Ar tikrai Simonas norėjo pirkti galią už pinigus? Taip, - atsakytų skaitantys Bibliją. Bet atidžiau ištirkime aplinkybes.

Veikia trys apaštalai: Pilypas, apkrikštijęs Simoną, Jonas ir Petras, kuriam Kristus prisakė "pastatyti" jo bažnyčią. Iki to, Petras buvo žvejys, - ir tikėtina, nelabai išsilavinęs. Apaštalai, tikėtina, labai stropiai saugojo savo galią ištiesus rankas perteikti šv. Dvasią. Fanatiškai atsidavę žmonės nėra linkę priimti kritiką.

Prieš juos stovėjo Simonas, "svetimasis" ir, tikėtina, samarietis, kuriuos žydai tuo metu ne itin mėgo. Ir dar – jis buvo išsilavinęs priklausydamas Dositėjaus mokyklai, mokęsis medicinos ir "ragavęs" helenų mokslo. Ir dar – laikomas "vyru su Dievo galia, kuri didi"

Tad kažin ar jis panašus į asmenį, kuriam būtų prireikę apaštalų galios, kurią pirktų už pinigus. Tai asmuo, kuris mokėsi pas Jono krikštytojo mokinį. Greičiau atvirkščiai, tai leido Simonui suprasti šv. galios, kurią turėjo apaštalai, svarbą. Ir graikų papročiu norėjo atsidėkoti už tą paslaptį, kurią sužinojo. Petras, nežinojęs graikų papročių, jį suprato klaidingai. Taip Simonas visiems krikščionims tapo atstumtuoju.

Tuo labiau, kad akivaizdu, kad tai perdirbtas pasakojimas apie apaštalą Paulių, kurį išdėstė ankstyvųjų Petro krikščionių ebionitų sekta, buvusi nusistačiusi prieš Paulių. Vėliau, kai ebionitai susitaikė su pauliukėnais, nuorodos į Paulių buvo pakeistos Simonu Magu.

Petro priekaištai nesutrukdė Simonui tapti gnosticizmo šakos įkūrėju. Tebegyvendamas kaip magas, jis mokėjo pleventi ore bei pasiversti gyvūnu. Tačiau didžiausią jo priešų kritiką sukėlė jo ryšiai su tariama labai žavia prostitute, kuri, kaip jis tikėjo, yra Trojos Elenos inkarnacija už kurios tokį atgimimą iššaukė jos nuodėmė su Priamu. Vieni sako, kad tą moterį jis pakerėjo, kiti ją laiko prostitute iš Tyro (kaip Irenėjus). Dar kiti sako, kad ji buvo begėdė pasileidėlė, kurią jis perviliojo iš Dositėjaus.

Klemensas "Pažinimuose", tikriausiai parašytuose 3 a., rašo, kad Simonas mokė, kad aukščiausioji būtybė yra androginas, vyras-moteris (Galia ir Mintis) kartu. Jis tikėjo, kad žmogaus išsilaisvinimas yra tampant tarsi dievu, atradus jo giminingą sielą ir susijungus su ja. Kaip Galia jis yra visagalis, tačiau pilnumui reikia papildančiosios Minties. Jis surado ištvirkėlę, su kuria paniro į nuodėmingą meilę. Jis ją vadino Elena iš Trojos, ir pristatydavo kaip Minties įsikūnijimą. Jis ir jo pasekėjai šlovino seksualinius santykius sakydami: "Viskas ant žemės yra žemė, ir nesvarbu kur ir kaip ilgai sėsi". Tai, kad pasaulis sudarytas iš blogio, jų nejaudino. Susijungę vienas su kitu jie buvo išsigelbėję ir virš įstatymų.

Pats Simonas šią mistinę moterį vadino Elena iš Trojos (ta pati, kuri apdainuota Homero). Simonas ją vadino savo Idėja ir joje įžvelgė Dievo Dvasią. Išsivysčius gnosticizmo mokymui jo vizija įgavo dvigubą prasmę. Gnostikams Tikrasis dievas turėjo moteriškąją pusę, Dvasią (kuriai priklausė Elena), Deivę Motiną, vadinamą Dievo Išmintimi (Sofija). Ir būtent dėl Deivės Motinos koncepcijos krikščionims gnostikai buvo labai sunkiai įveikiamas mokymas.

Antroji prasmė – Elenos įtakoje išsivystė pagrindinis gnosticizmo principas, kad (moteriškoji) Dievo Dvasia persunkia visą materiją – taipogi, ir ypač, vyrą (skaitykite apie Ievos (moters) vaidmenį pasaulio sutvėrimo metu). Čia reikia prisiminti, kad Senajame testamente šv. Dvasia įvardijama "ruwach", moteriškosios giminės žodžiu. Daugiau apie tai žr. atskirame puslapyje).

Kuo labiau vystėsi gnosticizmas, tuo plačiau sklido gandai apie "nemoralų" Simono elgesį. Tačiau ką "nemoraliu" laikė jų priešininkai, tas buvo priimtina gnostikams, kurie tikėjo, kad Demiurgas, netikras dievas tapatinamas su krikščionių Viešpačiu, sukūrė šį pasaulį, kuriame liko tikrojo Dievo Dvasia.

Priešininkai sakė, kad Simonas sukūrė religiją su nuodėmingais ritualais:
"Jų slapti šventikai tenkino geidulius ir visapusiškai naudojo magiją, užsiėmė užkeikimais ir burtais, prasimanydavo meilės pozų ir suvedžiojimo būdų, aiškino sapnus ir vystė juoduosius menus. Simoną jie laikė tarsi Dzeusu, o Eleną tarsi Minervą – ir garbino juos. Save vadino simonidais, pagal erezijos įkūrėjo vardą. Tai kas klaidingai buvo pavadinta pažinimu [gnosiu], tapo jų pagrindu ir gali būti sužinota iš jų pačių teiginių".

Gnostikai skilo į dvi pagrindines sroves. Kita laikėsi visiškos abstinencijos seksualinių santykių atžvilgiu. Vedybos buvo leidžiamos, tačiau svetimiavimas griežtai draudžiamas. Buvo siekiama kuo greičiau atsisakyti "mėsos" įnorių ir pasiekti tikrąją Tiesą.

Simono vardas buvo plačiai žinomas, o jo pasekėjų buvo daugelyje tautų. Romoje jo garbei buvo pastatyta statula. Simonas turėjo ir įtakingų užtarėjų, tarp kurių buvo ir Romos imperatorius Neronas, kuris Simoną pakvietė būti rūmų magu. Jis demonstravo sunkių daiktų judinimą (psichokinezė) bei sveikas pereidavo per ugnį. Neronui jis parodė, kaip keičia savo formą - staiga tapo vaiku, paskui seniu, o kartais jaunuoliu. Ir "Neronas dėl to jį laikė Dievo sūnumi".

"Petro ir Pauliaus darbuose" sakoma, kad Simonas privertė šliaužti varinį žaltį, kvatoti akmens statulas ir galėjo skraidyti ore, o "atsakydamas į tai Petras žodžiu gydė ligonius, gražindavo akliesiems regėjimą ir kt."

Minimi dar du konfliktai su Petru, jiems susitikus Romoje, kurioje pamokslavo Petras. Pirmojo metu Simonas savo pasekėjams paliepė jį užkasti gyvą į kapą, kad jis trečiąją dieną prisikeltų. Kai jis trečią dieną neatsikėlė, jo priešininkai pradėjo tvirtinti, kas jis nesąs Mesijumi.

Kitas konfliktas tiesiogiai susijęs su Petru ir užrašytas "Apaštalų darbuose". Romos forumo viršuje įvyko varžytuvės, kuris jų iš tikro turi Dievo galią. Simonas pasakė, kad jei jis sugebės skaidyti virš miesto, tai reikš, kad turi galią. Tada Petras meldė Viešpatį, kad taip nenutiktų. Simonas trenkėsi žemę, o Petro malda buvo išklausyta.

Klemenso "Pažinimuose" rašoma, kad Simonas Magas "galėjo atgaivinti statulas, - ir jas matę manė, kad tai žmonės" [2 kn., 9 sk.; 3 kn. 37 sk.; taip pat "Pamokslai", 2 pam. 32-34 sk., 4 pam. 4 sk.]

Jo sugebėjimų viršūnė buvo vaiko sukūrimas:
„Kartą aš savo galiomis paverčiau orą vandeniu, o tada vandenį krauju, kurį sutirštinau į mėsą ir iš jos suformavau naują žmogiškąją būtybę, vaiką. Atlikau didesnį darbą nei Dievas Sutvėrėjas, nes jis kūrė iš žemės, o aš iš oro, kuris labiau neparanki medžiaga. Ir vėl jį išskaidžiau ir gražinau į orą, bet palikau jo atvaizdą savo kambaryje atminimui (kaip įrodymą).“ [2 kn. 15 sk.]

Tad jis kalba apie vaiką, kurio sielą, žiauriai nužudęs, naudojo savo reikalams. Žiauri mirtis buvo sielos paruošimo magijai būdas. Yohanan Alemanno mini, kad magai sakė, kad ką nors nužudžius, siela tęsia tą darbą, apie kurį nužudytasis mąstė mirties akimirką (ir tas faktas panaudojamas magijoje) [Ša'ar ha-Heskeq, fol.43a]. Ir net Šekspyro „Hamlete“, pasitaikius progai, Hamletas karaliaus nežudo, nes šis meldžiasi, - jis nusprendžia palaukti, kol tas bus girtas ar piktžodžiaus.

Bandymas pakartoti Dievo veiksmą, žmogaus sutvėrimą, yra labiausiai magiškas aktas. Simonas naudoja orą su juo atlikdamas keletą transformacijų - toks procesas gali būti laikomas alchemijos apraiška. To kūno nereikia laikyti siela, nes ši vis dar nepavaldi mago galioms.

Tai siejasi su senovės žydų sąvoka Zelem (iš kurio išvestinis yra Golem'as - dar paskaitykite Ar androidas gali tapti žydu?), turinti eterinį kūną. Mošė Idel'is^*) knygoje „Golemas“ (1990) sako, kad viduramžių žydai Golemu laikė iš dulkių magiškai sutvertą kūną, o kitais atvejais - Rojuje sutvertą dvasinį kūną besiskiriantį nuo sielos [čia "dulkės" gali būti ir eterinės substancijos metafora, o oras yra astralui artimesnė sąvoka].

Būdamas gydytoju, jis rašė apie kraujo cirkuliaciją ir moters kūno sandarą.

Gal būt, jei nebūtų kilę nesutarimų tarp Petro ir Simono, gnosticizmas nebūtų išvadintas erezija, o mes turėtume kitokią krikščionybę.

„[Simonas Magas] taip apkvailino romiečius, kad Klaudijus jam pastatė statulą. Tokiai netiesai plintant, atvyko Petras su Pauliumi, garbinga pora ir Bažnyčios valdytojai, ir ištaisė klaidą... Jie prieš Magą panaudojo maldos ginklą ir privertė nukristi ant žemės. Petrui, tam, kuris neša dangaus raktus, nebuvo nieko stebuklinga, ir net paties stebuklo. Ir nieko Pauliui, kuris paimtas į trečiąjį dangų“.
(Katalikiškieji skaitiniai 6:14 [350 m.], Kirilas iš Jeruzalės)

„Simonas Petras, Jono sūnus, iš Bethsaida miestelio Galilėjos krašte, apaštalo Andrėjaus brolis…, buvęs Antiochijos vyskupu… antraisiais Klaudijaus valdymo metais persikėlė į Romą, kad čia pranoktų Simoną Magą ir čia praleido 25 metus iki paskutinių, t.y. 14-ų Nerono valdymo metų...“
(Žymių žmonių gyvenimai, 396 m., Jeronimas)

^*) Mošė Idelis (Moshe Idel, g. 1947 m.) – iš Rumunijos kilęs žydų istorikas, kabalos žinovas, filosofas, dėmesį skyręs žydų misticizmui. Nuo 1963 m. gyvena Izraelyje, kur dėstė keliuose universitetuose. Jam U. Fuko paskyrė savo „Fuko švytuoklę“. Jis vienas iš 2013 m. Cfato koledže įkurto mistikos ir dvasinių praktikų padalinio iniciatorių.
Nagrinėdamas mistiką, jis dėmesį, skirtingai nuo G. Šolemo, sutelkė į religinio mąstumo tipus žydų tradicijoje savo metodą laikydamas fenomenologistiniu, siekiančiu atskleisti prasmines struktūras. Laikė, kad svarbiausios kabalos sąvokos visada išliko tokios pačios ir nekito. Joje dvi kryptys: „teosofinė-teurginė“ ir „ekstazinė“ (šios pagrindu yra dvekut, prilipinimo prie dievo, idėja – šiai priskiriant Abulafiją ir jo mokinius). Judaizmo filosofijoje išskyrė tris kryptis: biblinę (nagrinėjančią sakralinę istoriją ir Dievo nurodymus – „kas įvyko ir ką reikia daryti“), rabinistinę („kaip reikia daryti“) ir spekuliatyviąją („kodėl?“).

Literatūra:
The Recognitions of Clement, Book 2, ch,9, The Anti-Nicene Fathers, vol.8, Grand Rapids, 1951
Butler. The myth of the Magus, Cambridge, 1980
Fossum. The Name of God and the Angel of the Lord
Scholem. The Idea of the Golem
Charles B.Waite. History of the Christian Religion to the year two hundred