Gnosticizmo ištakos ir blogio misterija. Vartiklis

Gnosticizmas buvo Bažnyčios srovė pabandžiusi surasti gilesniąją krikščionybės esmę nei perteikta Evangelijose bei tradicijoje, o Bažnyčią paversti mistiniu sapnų ir įšventinimų kultu. Kartu tai buvo „intelektualų“ (kartais, neįprastos mąstymo galios) bandymas perimti teisę apmąstyti ir dogmatizuoti pagoniškuosius filosofijos mokslus.

Gnosticizmas nebuvo mokslinė draugija. Ji išsireiškė kaip religija su apeigomis ir šventikais, įstatais ir vyresniaisiais. Skaitykite apie tai, kaip suprantamas gnosticizmas.

Jei kiek anksčiau gnosticizmas buvo laikomas krikščionybės šaka, tai atidžiau tiriant jo ištakos nukeliamos keliais amžiais iki mūsų eros.
J. Gieseler'is¹⁾ ir J. Neander'as²⁾, F.Ch. Bauer'is³⁾ (1831) bei Lassen'as gnosticizmą siejo su Indijos religijomis; Lipsius (1860) jo kilme nurodė Siriją ir Finikiją; A. Hilgelfeld'as⁴⁾ (1884) siejo su vėlyvuoju mandeizmu. Joel'as (1880), Weingarten'as (1881), Koffmane (1881), Anrich'as (1894) ir Woblermin'as (1896) jo ištakomis laikė Platono filosofiją ir graikų misterijas, o A. Harnakas - krikščionybės helenizavimą. Kessler'is (1882) aiškino apie ryšius su Babilono religija. 1887-ais F.W. Brandt'as išleido „Mandiaische Religion“. Manichėjų tikėjimas yra neabejotina gnosticizmo forma. 1897-ais Wilhelm Anz'as parodė Babilono astrologijos sąryšius su gnostikų Hebdomad ir Ogdoad⁵⁾ teorijomis. Ta kryptimi tyrinėjimus tęsė W. Bousset'as (1907). 1898-ais M. Friedlander'is⁶⁾ atsekė gnosticizmo pėdsakais iki ikikrikščioniško judaizmo (tačiau jo nuomonė, kad rabinų minnim žymi ne krikščionis, o gnostikus, nebuvo palaikyta; E. Schurer‘is gana įtikinamai parodė, kad minnim yra aramėjų ethne atitikmuo).

Trismegisto kūriniuose (Reitzenstein. Poimandres, 1904) irgi daug sutapimų su gnosticizmo sąvokomis. C. Schmidt'as 1901-ais nustatė ryšį su Plotino neoplatonizmu. G. Aurich'as (1894) parodė bendrumus su graikų misterijomis. O. Gruppe („Griechische Mythologie und Religionsgechichte“, 1902) teigė Egipto įtaką.

Dėl filosofinės „platonizmo“ įtakos trims Nag Hammadi tekstams, - „Zostranos“, „Alogenui“ ir „Trims Seto steloms“ – vieni mano, kad bendra terminija atėjusi iš viduriniojo platonizmo (pvz., John D. Turner), o kiti (L. Abramowski, R. Majercik ir kt.) – kad iš neoplatonizmo. Tačiau padėtį komplikuoja tai, kad „Zostranos“ ir „Alogeną“ „Plotino gyvenime“ mini Porfirijus, kap buvusius pas „krikščionių eretikus“. Tačiau dauguma tyrinėtųjų šiuos tekstus priskiria nekrikščioniškajam setitų gnosticizmui – tad labai tikėtina, kad Porfirijaus minimi tekstai nėra tie patys, kaip rasti Nag Hammadi.

Iš minėtų tekstų ilgiausias yra „Zostranos“, turintis daugiausia skolinių iš Porfirijaus; jame jie pastoviai įterpiami į įvairių angeliškųjų būtybių kalbas, skirtas išminčiui Zostrianos, jam kylant per aeonus. Tačiau „Zostranos“ mūsų svetainėje dar nepaskelbtas, tad jo dabar nenagrinėsime.

„Alogenas“, kurio pagrindinė tema yra „sužinotas nežinojimas“, sutinkama Porfirijaus „Komentare apie Parmenidą“. Toji koncepcija sutinkama ir „Zostrane“ su nuoroda į Neregimą dvasią. Pasikartojantis „Nesužinamojo“ įvardijimo naudojimas „Alogene“, leidžia spėti jį paimtą iš „Komentaro apie Parmenidą“. „Alogenas“ panaudoja ir Porfirijaus „pažink save“ bei „įeik į save“ temas (sutinkamas ir „Zostriane“) – sąryšyje su hyparxis, vitališkumo ir mentaliteto triada. Alogenas, kildamas per dangus, įvairių „Šviesulių“ raginamas „pažinti save“ žvelgiant ar klausant į savąjį palaiminimą, o tada „surasti save“ įsitraukiant į minėtos triados aspektus. Atrodo, kad tie kilimo trilypiai elementai sumodeliuoti pagal Porfirijaus idėją, kad atskira siela yra trilypas visuotinės sielos atvaizdas (koncepcija, sutinkama ir pas Marių Viktoriną⁷⁾ sąryšyje su egzistavimo, gyvybės ir proto triada). Tad galime manyti, kad Alogenas kildamas trilypė savo sielos prigimtį suvienija su Siela viršuje.

„Trys Seto stelos“ yra trys himnai Dievui sulig trimis jo dieviškos esmės aspektais ar fazėmis: žemiausioje jis garbinamas kaip Autogenas (arba Savipatis), vidurinėje – kaip Barbelo (vyriškos lyties skaistus asmuo) ir aukščiausioje – kaip Nepradėtasis. Kiekviena fazė yra apibūdinama kaip pasitraukimas nuo vientisumo su dalumu, tačiau dlumu, kuris lieka nepadalytu: Nepradėtasis yra „nedalomas“, gryna monada ir nedali „trejopa galia“; Barbelo yra „didžioji monada“, kaip ir „pirmasis padalijimas“ bei „trejopa galia“; Autogenas padalintas visur, tačiau išliekantis „vienu“ ir, taipogi, esąs „trejopa galia“. Ši „nedalomų dalumų“ koncepcija sutinkama Sinesijaus „Himnuose“: „Aš šlovinu tave, monada; aš šlovinu tave, triada. Tu esi monada, nors esi triada; ir esi triada, nors esi monada. Noerinis dalumas reiškia, kad, kas yra padalintas, yra ir nepadalintas“.

Be to, „Trys Seto stelos“ atspindi ir tai, kas sutinkama Makrobijaus „Skipiono sapne“, kur Monada yra apibrėžiama, kaip „niekur nesumažinama ir visad nedaloma“ ir prilyginama „Aukščiausiajam Dievui“, „Protui“ ir „Sielai“ (yra spėjimų, kad tai perimta iš Porfirijaus „Komentarų apie [Platono] Timėjų“). „Stelose“ Nepradėtasis yra prilyginamas Aukščiausiajam Dievui, Barbelo – Protui ir Autogenas – Sielai. Autogenas nurodomas kaip tarpininkas tarp Barbelo ir jutiminio Gamtos pasaulio.

Gnosticizmas savo gelmėje turėjo vieną principą - filosofinį ir religinį pesimizmą. Ir jei gnostikai naudojamą terminiją pasiskolino iš kitų religijų, tai šios panaudojo išreikšti savajai visos būties netikusios prigimties idėjai bei išsigelbėjimo per magiškus užkalbėjimus bei antgamtiškąjį Išgelbėtoją išreikšti. To pesimizmo jie iš nieko neperėmė:

Kraštutinis pesimizmas laikant netikusia visą Visatą yra giminingas budizmui. Tačiau budizmas yra moralinio pobūdžio siekiant išsilaisvinimo panaikinant visus troškimus. Tuo tarpu gnosticizmas yra pseudo-intelektualaus pobūdžio besiremiantis magišku žinojimu.

Kai Kiras 539-ais įžengė į Babiloną - susidūrė du pasauliai, o tai sukėlė religijos sinkretizmą. Gėrio ir blogio kova yra pagrindinė mazdeizmo ar iraniečių dualizmo tema. Iš chaldėjų usės buvo neginčijama astrologijos tiesa, kad žvaigždės lemia pasaulio vyksmą. Septynių (Mėnulio, Merkurijaus, Veneros, Marso, Saulės, Jupiterio, Saturno) didybė, šventasis Hebdomad, simbolizuojamas laiptuotais Babilono bokštais. Jie garbinti kaip dievybės, tačiau išliko archontes ar dynameis, kurių galios baugino žmogų. Iš esmės, iš dievų jie virto devais (skaitykite Baltų Dievas ir šviesa), t.y. blogio įsikūnijimu. Užpuolikų ir nugalėtųjų religijos surado kompromisą - Babilono tikėjimas žvaigždėmis buvo tikras, tačiau už Hebodomad ribų buvo Ogdoado šviesa - ir kiekvieno žmogaus siela turėjo pereiti Hebdomad sritis prieš pakildama už jo esančio tikrojo gerojo Dievo. Šis kilimas dievopi per planetų sritis ir tapo gnosticizmo pagrindu.

Kita gnosticizmo sudedamoji buvo magija, ex opere operato galia per paslaptingus pavadinimus, garsus, gestus ir veiksmus. Šias magiškas formules, kurios pašaliečiams kelia juoką ir pasibjaurėjimą, rasite visose gnostikų pakraipose bei mandeizme. Nėra išbaigto gnosio be užkeikimų, tų, kurie sunaikina aukštesniąsias priešiškas jėgas, pažinimo. Magija yra pirmapradė gnosticizmo nuodėmė. Ji yra bet kurios pagoniškosios religijos dalis (ypač senųjų misterijų).

Ankstyvojo gnosticizmo terminija be galo artima semitų garsams ir įvardijimams. Gnosticizmas anksti kontaktavo su judaizmu dėl stiprių ir aukštos kultūros žydų kolonijų Eufrato slėnyje. Gal todėl Išgelbėtojo idėja siejasi su judėjų Mesijaus laukimu. Tačiau pas gnostikus jis yra labiau antgamtiškas. Jų Manda d'Haye arba Soter yra tiesioginė dievybės apraiška, šviesos Viešpats arba Aeonas (aion), gerojo Dievo emanacija. Susilietęs su krikščionybe, gnosticizmas tai įvilko į krikščioniškas formas, mėgdžiojo jos sakramentus, kėsinosi tapti ezoteriniu Jėzaus Kristaus ir jo apaštalų mokymu, užtvindė pasaulį apokrifinėmis evangelijomis ir „Darbais“ bei „Apokalipsėmis“. Gnosticizmas plito tarsi grybiena ant jos šaknų ir tvirtino esąs tikrąja krikščionybės forma – tiesa, ne tarp paprastų žmonių, o išsilavinusių sluoksnyje. Jo pavojus krikščionybei atrodė toks didelis, kad Bažnyčios tėvai skyrė visą savo energiją jo išnaikinimui. Įsitvirtinęs graikiškoje terpėje jis kiek pakeitė savo barbarišką ir semitišką terminiją įvesdamas graikiškus pavadinimus savo koncepcijoms ir atrodė tarsi koks neoplatonizmas, ką ypač neigė Plotinas.

Bet iš esmės gnosticizmo esmė buvo svetima krikščionybei (bandymai šias kryptis laikyti lygiagrečiomis patyrė nesėkmę, ypač kai tą skelbti liovėsi W. Bousset'as ir O. Gruppe, nors tas idėjas bandė atgaivinti G.R.S. Mead'as savo „Užmiršto tikėjimo fragmentuose“, 1900). Graikų dirvoje, atsikratęs „barbariškų“ terminų, supanašėjo su neoplatonizmu, nors nuo gnosticizmo šalinosi Plotinas, parašęs „Prieš gnostikus“. Egipte daugiau išliko jų ritualų praktikavimas, o ne teorija.

Gnosticizmas gimė iš vakarinės Azijos ir Egipto nusibaigiančių kultų spazmų. Nors ir sugraikintos, tos šalys savo esme liko rytietiškomis ir semitinėmis. Jose vyravo Rytų dvasia – Atis Mažojoje Azijoje, Ištarė Babilone, Izidė Egipte, o taip azijietiški astrologiniai ir kosmogoniniai mokymai. Gnosticizmas bandė Rytuose padaryti tai, ką neoplatonizmas padarė Vakaruose.

Daug bendrumų su manicheizmu, kuris istoriškai susijęs su jo įkūrėju Mani. Tačiau jis atsirado kažkur po 250 m, kai gnostikų saulė jau leidosi. Tikėtina, kad jų idėjos brendo lygiagrečiai (o nėra perimtos iš gnosticizmo). Nors kartais manicheizmas yra laikomas gnosticizmo atšaka ir vadinamas parsių gnosticizmu - skiriant jį nuo Sirijos bei Egipto gnosticizmo. Tačiau mainicheizmo pagrindas yra dualistinė nuostata, o gnostikams materija buvo pagrindinio Dievo emanacija.

Vis tik pora amžių gnosticizmas kėlė grėsmę krikščionybei, kaip ir mitraizmas bei neoplatonizmas. Tačiau krikščionybė išliko, o gnosticizmas mirė – ir matyt todėl, kad savyje neturėjo gyvybinės galios. Ankstyvieji gnosticizmo kritikai, Irenėjus ir Egezipas, įrodė, kad gnostikų doktrinos nevertos krikščionių vyskupų dėmesio.

1991-ųjų birželio 10 d. „Times“ žurnale Lance Morrow teigė, kad iš trijų žemiau išvardintų teiginių vienu metu teisingi gali būti tik du:

Jei Visagalis Dievas leidžia vykti baisiems dalykams, tai jis nėra labai geras. Tačiau gali būti labai geras Dievas leidžianti baisumus, nes neturi galios jiems sutrukdyti.

Tokie samprotavimai buvo priimtini ne tik 2-4 a. gnostikams, bet ir Viduramžių katalikybės šviesuliams. Tomas Akvinietis savo „Summa Theologiae“ pažymi, kad blogio egzistavimas yra geriausias argumentas prieš Dievą. Priėmus monoteistinio Dievo koncepciją pasaulyje nebelieka vietos blogiui.

Istorijos vingiuose blogio egzistavimas buvo išreikštas daugeliu būdų. Pirmykščiais laikais žmonės leido sau tarti, kad tiek gėris, tiek blogis kyla iš dieviškojo prado - ir šamanams nebuvo sunku pareikšti, kad tiek gėrį, tiek blogį žmonėms atneša Didžioji dvasia. Sudėtingesnė Babilono- šumerų pasaulėžiūra teigė, kad dievai linksminosi kurdami blogio demonus ir kitas baisybes. Mistinė žydų teologija laiko Dievą sudarytą iš gėrio ir blogio dalių (yetzirim).

Vėlesnė Dievo samprata neleidžia jame gėrio ir blogio dualizmo, kurio geriausias pavyzdys zoroastrizmas, - su teisiu ir geru dievu Ahura Mazda (Ormazd'u) turinčiu dieviškąjį priešininką Angsa Maiyu (Ahrimanas). Abu kaunasi dėl pirmumo.

Sudėtingos blogio sampratos yra Indijoje kilusiose religijose. Dauguma jų blogį laiko neapšviestąją būties dalį ir jo priežastis yra nežinojimas (avidya). Kai kas nors pakyla virš visų dualybių, jis išsilaisvina iš karma ciklų ir kitų aplinkybių - nirvanos būsenoje nėra vietos blogiui. Neaišku, ar toks išsilaisvinimas reiškia inkarnacijos baigtį, tačiau akivaizdu, kad toks gyvenimas, kokį suvokiame, pasibaigia.

Toliau seka monoteistinės religijos, pvz., krikščionybė ir judaizmas, kuriose blogis kyla iš žmogiškosios nuodėmės, pirmosios poros „nuopuolio“. Visi dvasiniai judėjimai neneigia, kad pasaulis nėra tobulas, - skiriasi tik priežastys ir jo įveikimo būdai.

Budizmas pradeda nuo pažinimo, kad žemiškas gyvenimas pilnas kančių. Su tuo sutinka ir gnostikai. Kančia yra blogio išraiška. Tačiau gnostikai to priežastimi nelaiko pirmosios poros nuodėmės. Tiesiog pasaulis iš pat pradžių buvo sutvertas netobulas. Jie matė, kad žydų (ir krikščionių) Dievas yra kaprizingas, kerštingas ir ne visada teisus. Tad kurdamas pasaulį pagal atvaizdą savo, jis negalėjo sukurti tobulo pasaulio. Tad gnostikai iškėlė dar svarbesnį klausimą - ar tai ir yra Tikrasis Dievas? Tokio požiūrio priežastis buvo nesutarimas su monoteistine religija. Giminingos srovės (pvz., hermeneutika), būdamos pagoniškos, neturėjo tamsaus Senojo testamento Dievo asmens.

Blogio buvimo Tvėrimo metu idėja ankstesnė už gnostikus. Graikų mite apie Dionisą, kai šį į skutus sudraskė Titanai, Dzeusas žaibu nubaudė nenaudėlius. Titanų ir Dioniso kūnai pavirto pelenais ir susimaišė. Kai iš tų pelenų išaugo įvairios būtybės (taipogi, ir žmonės), juose dieviškoji Dioniso prigimtis buvo sumišusi su titanų blogiu.

Gnostikai turėjo savo mitų apie blogio ir gėrio kilmę. Pradžioje buvo beribė pilnuma (Pleroma), buvusi už regimos Būties. Pleroma yra tikrojo Dievo (alethes theos) buveinė. Prieš laiko ir atminties pradžią Pleroma išplito į žemesniąsias Būties sritis. Šios emanacijos metu apsireiškė tarpinės būtybės - didingi angelai su didele kuriančiąja galia. Kai kurios jų, demiurgai, atsiskyrė nuo aukščiausiosios prigimties ir taip tapo blogio priežastimi.

Gnostikas Basilidas išsireiškė: „Blogis taip mėgsta sutvertą pasaulį, kaip rūdys - geležį“. Žmogus kaip vienas iš tvarinių, taip pat persunktas blogiu - ne tik kūnas, bet ir siela (psyche). Ir tik dvasia (pneuma), pasislėpusi giliai žmogaus viduje tėra išlikusi nepažeista blogio ir veržiasi link tikrojo Dievo.

Žmogus pats negali pašalinti blogio iš savęs - tam reikia pagalbos iš išorės. Mums padeda pasiuntiniai - Jėzus, Mani ir kiti. Jų misija - pažadinti sąmonę, kad ji priimtų gnosį. „Excerpta de Theodoto“ gnosį apibrėžia kaip pažinimą to, „kas esame, kuo tampame, kur esame, į ką esame įmesti, ar galime paskubinti; jei esame pasmerkti, kas yra gimimas ir kas atgimimas“.

¹⁾ Johanas Gizeleris (Johann Karl Ludwig Gieseler, 1792-1854) – vokiečių protestantų teologas ir religijos istorikas, dėstytojas ir autorius. 1817 m. įstojo į “Trijų karūnuotų kalavijų” masonų ložę. Nuo 1831 m. dėstė Bažnyčios istoriją ir dogmatiką Giotingeno un-te. Kartu su J. Herderiu sukuria „žodinio perdavimo hipotezę“, pagal kurią 4-ios evangelijos parašytos žodinės tradicijos pagrindu ir atmeta kažkokios pirminės Evangelijos idėją. Jis parašė 5-tomį Bažnyčios istorijos vadovėlį, kur perduoda tik faktus (pirmojo tomo pirma dalis pasirodė 1824 m., o į t. – po jo mirties 1855 m.).

²⁾ Johanas Neanderis (Johann August Wilhelm Neander, tikr vardas David Mendel, 1789-1850 ) – žydų kilmės vokiečių teologas, religijos istorikas, dėstytojas, autorius. 1806 m. perėjo į krikščionybę. Nuo 1813 m. buvo Berlyno un-to prof. Laikomas protestantiškos istorijos pradininku. Stambiausiu jo kūriniu yra 6 t. „Bendroji krikščionybės ir Bažnyčios istorija“ (1 t. – 1825 m.; 6 t. – po mirties 1852 m.) ir apima Bažnyčios pirmųjų 3 a. istoriją stengiantis suprasti, kokią vietą joje užėmė kiekvienas iš asmenų.

³⁾ Ferdinandas Baueris (Ferdinand Christian Baur, 1792-1860) – vokiečių protestantų teologas, (naujosios) Tiubingeno teologijos mokyklos įkūrėjas. Sekdamas Hėgelio dialektika, jis teigė, kad 2 a. krikščionybė buvo dviejų priešingų pakraipų sintezė: žydiškosios (Petro) ir nežydiškosios (Pauliaus) krikščionybių. Jai įvykus, ir buvo sukurtas Naujasis testamentas. Ankstyviausia jis laikė Mato evangeliją.
Ankstyvieji darbai buvo skirti mitologijai ir dogmatizmo istorijai. Tarp jų jis parašė „Manikėjų religinė sistema“ (1831), „Apolonijus iš Tianos“ (1832), „Krikščioniškasis gnosis“ (1835) ir kt. Tarp kitko jis bandė įrodyti, kad netikri mokytojai, minimi Pauliaus laiškuose Timotiejui ir Titui buvo gnostikai, tikėtina Markiono pasekėjai, kas rodytų, kad tie laiškai buvo parašyti 2 a. viduryje kaip atsakas į gnosticizmą. Be to, anot jo, Markionas buvo Pauliaus sektos lyderis, o Simono Mago nebuvo – tai buvo tiesiog Pauliaus pravardė (2 a. sudaryti „Apaštalų darbai“ įtraukė Simono paminėjimą iš ankstesnių rašinių).

⁴⁾ Adolfas Hilgenfeldas (Adolf Bernhard Christoph Hilgenfeld, 1823-1907) – vokiečių protestantų teologas, Jenos un-to profesorius. Priklausė TTiubingeno teologinei mokyklai. Pabrėždamas nepriklausomybė nuo F. Bauerio, iš tikro sekė juo. Nuo 1858 m. leido „Mokslinės teologijos žurnalą“. Išleido pilną „Hermos piemens“ leidinį (1887); sąryšyje su gnosticizmu paminėtina „Markiono evangelija“ (1850).

⁵⁾ Ogdoadas - atsirado ankstyvosiose gnostikų sistemose ir ši koncepcija buvo išvystyta Valentino.
Skaičius 8 turėjo ypatingą reikšmę gnostikams. Ankstyvieji gnostikai turėjo 7-is (planetarinius) dangus ir vieną sritį už jų – Ogdoadą. Valentino sistemoje 7-i dangūs ir net sritis už jos buvo laikomi kūrybinės galios veikimo etapais. Virš jų buvo Pleroma, pirmoji Pirmojo principo egzistencijos manifestacija.
Senovės astronomijoje už 7-ių planetarinių sferų buvo 8-oji, fiksuotų žvaigždžių, sfera. Čia, pasak gnostikų, gyveno motina (Sofija arba Prunikos, arba Barbelo), iš kurios kilę visi tie archonai. Tose sistemose hebdomad ne tik žymi 7-is archonus, bet ir vietų, t.y. dangaus regionų, kur tie 7-i archonai reziduoja, pavadinimą. Tuo tarpu Ogdoadas išreiškia dangaus regionus, kurie nepaklūsta jų valdžiai.

⁶⁾ Paulis Frydlenderis (Paul Friedlander, 1882-1968) – žydų kilmės vokiečių flologas, specializavęsis klasikinės literatūros srityje. Profesoriavo Marburgo (12 m.) ir Halės universitetuose (3 m.), kol 1935 m. nacių režimas privertė pasitraukti, o 1938 m. įkišo į koncentracijos stovyklą. Paleistas išvyko į JAV. 1954 m. išleido tritomį „Platonas“, kuriame bando derinti biografinę informaciją su požiūriu į Platoną kaip Gestalt, belaikę asmenybę.

⁷⁾ Gajus Marius Viktorinas (apie 285-po 363 m.) – romėnų gramatikas, oratorius, neoplatonikas, gimęs Afrikoje. Pasikrikštijo 355 m. Dauguma iki-krikščioniško laikotarpio kūrinių neišliko. Iš jų svarbiausi platonikų (Plotino, Porfirijaus) ir Aristotelio kūrinių vertimai. Jis komentavo ir Cicerono retorinius veikalus. Tie vertimai ir komentarai padarė nemažą įtaką Augustinui. Pilnu variantu nepasiekė ir gramatikos vadovas. Viktorinas buvo labai originaliu mąstytoju krikščioniškos dogmatikos požiūriu: jo Trejybės koncepcija yra beprecedentinė ankstyvosios krikščionybės metu.