Krikščioniškasis gnosticizmas. Vartiklis

Pastaba: Įžangą apie krikščioniškąjį gnosticizmą skaitykite atskirame puslapyje.

Minimas kaip Menanderio, Simono Mago mokinio, pasekėjas. Sukūrė kosmogoniją paaiškinančią blogį ir jo prigimtį - sąryšyje su aistra. Jehova, Sutvėrėjas, buvo žemesnė dievybė už Tėvą, o žemiau dar buvo archonai, tarp jų ir velnias. Šėtonas į pasaulį jis atnešė seksą, privedusio prie pirmapradės Visatos išprievartavimo. Tad Saturninas ypač propagavo asketizmą ir susilaikymą.

Saturninas arba Satornijus iš Antiochijos - apie 100-120 m. aktyvus krikščioniškojo gnosticizmo atstovas iš Simono Mago mokyklos. Minimas Irenėjaus, Justino Kankinio ir Egesipo kūriniuose. Kartu su Basilidu, buvo iškiliausi Menanderio mokiniai. Basilidas išvyko į Aleksandriją ir Menanderio idėjas išvystė savaip, o Saturninas liko Antiochijoje. Jis gali būti pirmuoju, įtraukusiu Kristų į gnosticizmo mokymą, o taip pat judaizmo dievo kaip blogiojo apsišaukelio sąvoką, platoniškąją nusileidusios kibirkšties idėją ir tai, kad yra skirtingos žmonių klasės. Tad jis gali būti doketizmo pradininku. Buvo kaltinamas enkratitikų idėjos įtraukimu. Buvo kraštutinio astetizmo šalininkas, vegetaras, laikėsi celibato.

Jis mokė, kad materija yra „nešvari“, o pasaulį sutvėrė 7 sukilę angelai („planetų archonai“), kurių vadovas vadinosi žydų dievu, mėgdžiojančiu tikrąjį Dievą, visa ko Tėvą. Vis tik tie angelai nebuvo svarbiausi šėtoniški asmenys, jie buvo neutralios esybės. Skirtingai nuo Menanderio, jis buvo dualistas, tikėjęs, kad Dievui priešpastatytas jam lygus Šėtonas, besiskiriantis nuo demiurgų archonų.
Sukilę prie Dievą, angelai tada nukreipė kovą prieš Šėtoną, nusprendusį perimti tą tvėrimą. Žmogus turėjo būti sukurtas po šviesios jų išvystos vizijos iš aukščiau, tačiau nesugebėjo pasiekti, kad jis vaikščiotų stačias. Tada Dievas jų pasigailėjo ir jiems padėjo, žmonėms įduodamas dievišką kibirkštį. Tačiau Šėtonas vėl įsiterpė kaip Edeno žaltys, įvedęs vedybas ir dauginimąsi.
Žmonės pradžioje buvo valdomi žydų dievo, tačiau, kadangi jis nebuvo pajėgus jų apginti nuo Šėtono, tikrasis Dievas pasiuntė Jėzų Kristų, kuris buvo doketiška esybė (nes „mėsa“ yra persunkta blogio). Jo tikslas buvo nuversti žydų dievą, sunaikinti nusidėjusius ir gyvybės kibirkštis sugražinti Aukščiausiajam dievui.

Jis Romoje buvo populiarus, nes buvo susipažinęs su šiuolaikine Evangelijos forma bei ankstyvąja krikščionybės bendruomene ir, antra, buvo sūnus Sinope vyskupo Philologus - jei ne paties Pauliaus, tai bent jau pažinusio jį mokinio.

Žmogaus siela kartu su kūnu sukurta žemesniojo angelo, buvusio prieštaroje su geruoju Tėvu, nuo kurio atėjo Jėzus Kristus, kaip pasiuntinys siūlantis išsigelbėjimą žmonijai, svetimai Tėvui. Tai jį skiria nuo kitų gnostikų, kuriems žmogaus siela buvo iš Tėvo ir amžina. Markionui visas Tvėrimo veiksmas buvo ydingas ir jam pasaulyje nėra dieviškumo. Tėvas nėra Senojo testamento dievas - ir nėra ko Senajame testamente ieškoti tiesos. Panašiai mintijo ir valentinietis Ptolemėjas, pasakęs, kad po Jėzaus Kristaus Įstatymo nereikia.

Markiono pasekėjai laikėsi griežtų normų - nevalgė mėsos, žuvies, kiaušinių ir pan., negėrė vyno (ir net eucharistinį vyną keitė vandeniu), krikščionims draudė užimti postus vyriausybėje, būti kariais ir nešioti ginklą (net ir savigynai) ir neturėti fizinio sąlyčio su priešinga lytimi. Jiems vaikų gimdymas buvo netoleruojamas.

Jo mokiniu buvo Cerdon, kurio reputacija tarp Bažnyčios tėvų buvo nekokia (priešingai nei paties Markiono, buvusio apaštališkojo vyskupo sūnumi ir rimtu evangelijų tyrinėtoju).

Kilęs iš Edessa Sirijoje, kur jis pakeitė kitą gnostiką Bardesaną. Sakoma jį buvus samariečio mago ir gnostiko Menanderio mokiniu. Įtakojo Valentiną, kuris, vienok, atmetė bet kokias apeigas, kurios siejosi su ankstyvosiomis rytų magijos mokyklomis ir buvo labiau puritoniška mokykla.

Jis buvo ryškus doketizmo atstovas - pasak jo, kentėjo tik Simonas iš Kirenės, o ne Kristus, buvęs laisvas. Judas Iskariotas padėjo Jėzui parengti nukryžiavimo planą - ir jo Jėzaus išdavimas nebuvo nuodėmingas - jis sakėm kad Jėzus nužudytas, nes mokiniai nesuprato mokytojo ketinimų.

Basilidiečių simbolinis krikštas jungė ugnies ir vandens elementus be jokio pašventinamojo panardinimo.

Dievą jis laikė esant žemesniu už Aukščiausiąjį, - tokį požiūrį 13 a. atgaivino mistikas Eckhartas. Tai nebuvo dualistinis požiūris, o tik tikėjimas nepaaiškinamu Aukščiausiuoju dievu įvardijamu kaip „pirmasis, pirmapradis, neegzistuojantis“, „negimęs tėvas“, „neregimasis“, „nepažinusis“. Jį galima pažinti per Jėzų Kristų. Trejybė yra žemiau nei monada.

Basilidas buvo Romoje tuo pat metu kaip ir Valentinas. Tačiau vadovybę gąsdino jo nepagarba klerikalams ir vadovybei.

Basilidiečiai buvo griežti moralistai, sakę, kad negalima vėl „nusidėti“, nes nuodėmės neatleidžia. Ši nuostata atgimė su katarais ir tarp vėlyvųjų puritonų. Po Basilido mokęs Izidorius apie 141 m. judėjimą pertvarkė į Bažnyčią.

Tėra išlikęs tik fragmentas „apie teisingumą“, parašytas jo sūnaus Ephiphanes, kuriame išdėstomi bendros nuosavybės idealai (pasisakant prieš privačią nuosavybę), ypač pabrėžiant moterų bendrumą.

Karpokrates naudojo apeigas perimtas iš Izidės kulto, - pagal kai kuriuos šaltinius jis buvo jo žynys prieš atsiverčiant į krikščionybę. Tarp jų buvo slaptųjų ženklų naudojimas, fonemų dainavimas (vadinamas Neume), keletas įšventinimo apeigų, slaptažodžiai, rankų paspaudimai ir daugelį kitų, kaip ir slaptosiose draugijose.

Karpokratas sakėsi besiremiąs slapta Marko evangelija - su aliuzija, kad Lozoriaus prisikėlimas iš numirusiųjų buvo Jėzaus Kristaus apaštalo Jono įšventinimas.

Karpokratas skatino seksualinę veiklą dėl malonumo, bet buvo prieš vaikų pradėjimą.

Karpokratas pesimistiškai vertino fizinių apribojimų pasaulį ir manė, kad sulaužyti sistemą ir išsilaisvinti iš Įstatymo gniaužtų galima per orgijas panašias į Dioniso. Nors šių teiginių nepatvirtino kiti šaltiniai neo Bažnyčios tėvai.

Irenėjus teigia, kad jų buvo gausu, o jų centras buvęs Aleksandrijoje.
Kai kurie mokslininkai išveda Barbelo vardą iš „keturių šviesų“ (hebr., be-arba-orim), sklindančių iš Aukščiausiojo, išvesto principo. Tai Armozelis, didysis, tėvas; Oroajelis, šviesa-motina (pati Barbelo); Davifėjas, mylimojo sūnaus; Elelefas, kito, būtent pirmapradžio žmogaus.

Viena iš gnosticizmo krypčių, garbinanti pirmapradį aeoną Barbelo, kuriam apsireiškė pati Aukščiausioji būtybė, Aukščiausiojo dievo pirmosios emanacijos moteriškąjį aspektą, buvo sizigija, harmoninis priešybių ciklas. Pirmapradė sizigija buvo iš dviejų dalių - Pirmosios minties (Protenoja) ir Žodžio. Barbelo buvo Pirmoji mintis iš Pirmosios Nepažinaus Aukščiausio dievo sąmonės.

Kita sizigijos dalis buvo antogenai, - Žodis ir savigeneracija - ir iš šios sizigijos radosi antroji. Apie ją rašo „Jono apokrifas“:

Kai kuriuose barbelitų tekstuose Barbelo įgauna Sofijos bruožų. Tai pirmapradė niekad nesenstanti dvasia, vienu metu nekalta Viešpaties dukra, kosminė žmona, visuotinė motina bei Prunika^*) (prouneikos - nepadorus), kekšė.

Barbelitai praktikavo borborizmą. Epifanijus (21:2 4-5) rašo, kad Barbelo jėga yra paskirstyta tarp archonų, tad ji jiems pasirodo gundančiame grožyje ir suteikia malonumą. Tada ji priima jų emisijos sėklą, taip susirinkdama atgal savo išsklaidytą jėgą. Jos pasekėjai elgėsi panašiai, sakydami: „Mes surenkame Prunikos jėgą iš kūnų per jų fluidus“.
[ Yra čia įžvelgiančių spermos ir mentruacijų kraujo naudojimą ritualiniais tikslais, pvz., žr. >>>>> ]

Barbelitams priskiriami „Jono apokrifas“, „Trejopa Protenoja“, „Archonų hipostazė“ ir „Pasaulio sutvėrimas“ ir kiti tekstai iš Nag Hamadi rinkinio. Ji dažnai paminima „Pistis Sophia“, tačiau ten jos vieta neaiški.

Sielos atgims atvykę į Paskutinį teismą paskutiniame aeone, Nekaltos mergelės (Barbelo) aeone.

Tai, kad šie gnostikai taip išaukštino moteriškąjį pradą, Bažnyčios tėvams tai prilygo „erezijai“, nesvarbu, kokių dorybių jie laikėsi ar nesilaikė. Labai tikėtina, kad Ieiu knyga ir „Pistis Sophia“ yra kilę iš barbelitų terpės. Jose randama pasažų, perspėjančių dėl nepadorios praktikos laistyti žmogaus sėklą ant javų ir ryti ją dėl sveikatos ir kaip simbolinį aktą - jį išvestume (jei gerai supratome) iš žemdirbių pagonių apeigų skirtų gauti gerą derlių.

Jų doktrina perteikiama "Archonų hipostazėje". Pagal ją žmogų sukuria žemesnioji dievybė iį įkalina kūne bei Edene, kur apreiškėjas, iki tol egzistavęs Setas, trečiasis Adomas gyvatės forma, per Ievą atskleidžia pirmosios poros dieviškąją kiltį. Kaip ir "Eugnostos pašlovintasis", kur kitas apreiškėjas, Eugnostos (arba tas pats tik kitu vardu), perpasakoja dieviškąją hierarchiją ir skirtingų aeonų kosmogenezę. O ir apokaliptinėje "Trys didžiojo Seto stelos" Adomas Setui kalba dalykus, kurie nutiks po jo mirties – apie tvaną, Nojaus ir Abraomo kartas - iki pat laikmečio, kai visa vėl susijungs su dieviškąja Pradžia ir žemė bei dangus bus atviri kaip knyga.

Setitų gnosticizme dvarbus ir ketvirtasis vaikas, Norea, pirmasis moteriškos lyties Ievos palikuonis, esantis tobulas žemiškasis dieviškosios Sofijos atitikmuo. Ji pradėjo išrinktąją (elitinę) rasę. Reikia paminėti, kad ankstyvojoje setitų versijoje laikyta, kad ankstesnieji sūnūs, ar bent Kainas, buvo archonų ar net paties Demiurgo palikuonys. Setas gimė, kad pakeistų Abelį kaip rasės teisuolį ir patriarchą.

Setitai siejasi su barbelitais ir ofitais (šie dar ryškiau išreiškė mintį, kad Jėzus Kristus buvo toji gyvatė Edene). Origeno "Contra Celsum" ofitų diagrama apibūdinama kaip "setitų ofitai". Jie žinojo ir Basilido bei valentiniečių mokymus, bet jų idealai skyrėsi. Setitai buvo arčiau mesijo doktrinos, tikėdami, kad išsigelbėjimas susijęs su žmogaus, o tiksliau pneumatinės rasės, dieviškosios kilmės atskleidimu.

Setas buvo taipogi ir Allogenes, t.y. keistuolis arba "kita sėkla" ir Jėzus Kristus, nusakomas kaip Seto antroji ar trečioji "hipostazė". Setitai pateikia ir "nušvietėjo" (arba Fosterio) idėją, mokančią žmones to, ko Adomas mokė Setą ir žinias gavo iš Išgelbėtojo, įvardijamo kaip Enochas, Nojus, Melchizedekas, Zoroastras ir pagaliau pats Jėzus.

Rezultatas buvo "nutraukimas", pirmoji sąmonė, neužbaigtas ciklas, kai pirmoji mintis ir Autogenes, pagal savo padalintą prigimtį sukūrė žemesniuosius pasaulius ir jų sargybinius archonus. Tai išsakoma "Trimorfiniu Protennoia "ir "Pasaulio pradžia" bei "Archonų hipostaze".

Atstovas doketizmo [dokesis, "tik atrodantis"], su kuriuo atkakliai kovojo Bažnyčios tėvai įskaitant Klemensą Aleksandrietį. Spėjama jį gimus turtingoje romėnų šeimoje. Buvo susipažinęs su markionitais, Cerinthus ir Saturninus, kaip ir valentiniečiais, bet jo mokymas skyrėsi. Juliui Teisingumo dievas Iehovah yra Jėzaus Kristaus tėvas, o Jėzus Tiesos dvasią paveldėjo iš "senelio", demiurgo tėvo. Jis dalyvaus teismo dieną ir vykdys tėvo parengtą išgelbėjimo planą. Žemesniosios angeliškos būtybės sukūrė žemesniąsias sferas, o aukštesniosios - dausas. Nei demiurgas, nei Pirmasis Dievas nieko nekūrė už dausų ribų, bet demiurgas yra iš žemesniųjų angelų, nes jie atrado "galią". Kaip ir Karpokratas, jis sukūrė sudėtingą angelų hierarchiją. Spėjama, jį žinojus apie slaptą Merkabos mokymą. Klemensas kaltino Julių platoniškuoju tėvo doktrinos supratimu.

Jis laikė, kad Žmogus yra Visata, t.y. žmogaus mikrokosmosas ne tik atitinka makrokosmosą, bet jis ir yra.

Daugiausia apie jį žinome iš Ipolito. Jo minėtas Pirmasis Pirmapradis Adomas sutinkamas gnostikų, manichiečių, mandėjų ir izmailitų kosmologijose. Jam Žmogaus sūnus neturi ryšio su Dievu ir visiškai skiriasi nuo Dievo sūnaus. Jėzaus Kristaus išpirkimo veiksmas buvo "vedybos", Kosmoso susijungimas su pirmąja kiltimi. Jam priskiriamas pasakymas: "Nesiekite Dievo ir tvėrimo bei panašių dalykų, siekite Jo savyje ir sužinokite, kad visi jo dalykai sutelpa tavyje ir tark sau: 'Mano Dievas yra mano sąmonė, mano suvokimas, mano kūnas. Ir sužinosi iš kur liūdesys, džiaugsmas, meilė, neapykanta kaip ir nesąmoningas silpnumas, išglebimas, pyktis ir ligos. Jei atidžiai tai išnagrinėsi, atrasi Patį [Dievą], vienumą ir daugumą savyje, ir to dėka aptiksi išėjimą iš savęs".

Tad jis buvo teosofinės psichologijos arba antroposofijos pradininkas, savęs pažinimą laikęs vieninteliu dieviškumo pažinimo būdu.

Padaręs įtaką manicheizmui, buvo imperatoriaus Absgar VIII proteguojamas. Pirmasis Sirijoje himnų kūrėjas, kuriam priskiriamas "Perlų himnas" žinomas iš "Tomo darbų". Jis buvo emanacionalistas, t.y. Viską laikė esant Dievo "išsiplėtimu" be tvėrimo akto. Jo Kristaus aiškinimas doketistinis. Kaip ir Basilidas, buvo susijęs su astrologija.

1) Marcus, charizmatinė asmenybė. Jis labai neramino bažnyčią, nes Marcus turėjo ezoterinių žinių. Kaip ir Simonas Magas, save apsupęs moteriškomis palydovėmis sudarė gerą dirvą priešininkų apkalboms. Marcus mokykla praktikavo Dieviškumo anatomiją paremtą graikų abėcėle (panašiai, kaip Kabala - hebrajų abėcėle).

2) Herakleon, Theodotus ir Ptolemėjas siekė apšviesti siekiančius aukštesnių tikslų nei tikinčiųjų bendruomenė. Raštininkų tarp valentiniečių buvo daugiau nei Bažnyčioje. Ptolemėjus parašė laišką seseriai Florai, kuri yra arba aliuzija į krikščionių bendruomenę, arba jos narė. Laiškas įvardija, kad Mozės Įstatymas yra trejopas: vieną dalį persakė Dievas, kitą - Mozė dėl jo kuriamos bendruomenės reikmių, trečią - kunigai, kad galėtų valdyti Izraelį. Jėzus atėjo užbaigti Įstatymo dalies perduotos Dievo.

Valentiniečiai norėjo taikiai sugyventi su kitais krikščionimis laikydami juos "mažutėliais", kuriuos reikia išgelbėti. Jų mokymas galėjo pasitraukti į rytus ar Afrikos gilumą. Viduramžių gnostikų iš Turlupins bei Laisvosios dvasios brolijos ir seserijos bei vėlesnieji mistikai kaip Jacob Boehme ir rozakreiceriai turėjo valentiniečių aspektų.

Paulius iš Samosatos (200-275) – Antiochijos vyskupas (260-268), kilęs iš senosios armėniškos Komagenos karalystės sostinės Samosatos. Savo pro-monarchianistiniu (neigiančiu Dievo trilypiškumą) pamokslu sukėlė ginčus. Neigė ir dievišką Jėzaus Kristaus prigimtį, teigdamas, kad tasai tebuvo tik žmogus, ant kurio nusileido Dievo žodis. 269 m. Antiochijos susirinkime buvo pasmerktas ir pašalintas iš posto, tačiau Palmyros karalienės Zenobijos palaikomas jo nepaliko iki 272 m., kai krikščionių prašymu imperatorius Aurelianas jį išvijo iš Antiochijos. Tai buvo pirmasis kartas, kai valdžia įsikišo į vidinį bažnyčios ginčą.

Tai labiau krikščionis su gnostine pakraipa palaikęs senąjį mokymą, kad Jėzus Kristus dvejopos prigimties - Jėzus kaip žmogus ir Kristus kaip Dievas. Iš Cerinthus paėmė ir tai, kad Žodžio (Kristaus) inkarnacija Jėzuje įvyko krikšto Jordane metu. Marija tebuvo Jėzaus, bet ne Kristaus motina, Dievo sūnaus motina tegalėjo būti šv. Dvasia.

Jėzaus personalizacija buvo išankstinė apėmusi Adomo ir visų žmonių sielas. Tad jis pratęsė Sirijos mokyklos tradicijas: Kerintas, Menanderis, Tatianas ir Barsedanas (šis irgi buvo Sirijos vyskupas prie Absgar'o IV). Jis ignoravo Nikėjos sinodą laikęs, kad jame vadovavo pats Antikristas, o ne geriausi krikščionių Eklesijos vyrai. Jo dėka susikūrė schizmatinės Epicopos Vagrantes grupės. Jis buvo Žodžio propaguotojas ištaręs: „Aš irgi, jei noriu, Dievo pakviestas, galiu tapti Kristumi, nes aš, išpirktasis, ir Kristus yra tos pačios prigimties“. Jam Jėzaus prigimtis buvo nuodėminga (kaip žmogaus).

Buvo Avila (Ispanija) vyskupas, sukėlęs skandalus dėl bendravimo su paslaptingu egiptiečiu Marku iš Memfio. Po 10 m. išpuolių iš Bažnyčios pusės pabandyta atskirti nuo bažnyčios, bet pirmas bandymas buvo užvetuotas, tačiau netrukus jis vėl buvo apkaltintas dėl erezijos, kankintas ir kalintas Trier'o kalėjimuose, taip pradėdamas Tamsiųjų amžių aušrą. Vis tik dabar kai kurių laikomas kankiniu.

Jo „nuodėmės“:
Silpną kūną įveikė aistros, geismai ir agresijos, kurios yra gyvuliškos prigimties ir nedera su žmogaus siela, tad bažnyčios skelbiamas kūniškasis prisikėlimas neturi būti suprantamas pažodžiui. Jis skelbė kraštutinį asketizmą - nevalgyti mėsos, kiaušinių, žuvies, pieno ir t.t., negerti vyno net ir eucharistiniais tikslais. Pagal jį kunigai neturėtų nuosavybės, laikytųsi celibato ir pan.

Žinoma jį gyvenus su daug jaunesne nekalta mergele Procula. Kaltintojai įrodinėjo, kad ji nebuvo nekalta ir net buvo pastojusi, bet Priscillian'as magijos pagalba ją vėl „užantspaudavo“. Jiems tai atrodė šėtoniška, bet juk ir Marija tebuvo „nekalta mergelė“ net ir pagimdžiusi Jėzų. Tada tai buvo stebuklas, bet Tamsiaisiais amžiais Inkvizicija Mariją būtų sudeginusi.

Priscillian'as tikėjo, kad moterys yra šv.Dvasios indai. Ir iš to darė daug įvairių išvadų.

^*) Prunika - epitetas, gnostikų raštuose dažnai suteikiamas Sofijai. Tai galima aiškinti taip: savo gelbėtojiško vaidmens įgyvendinimui skaisti moteris tegali prieš archontus panaudoti tik vienintelę jai prieinamą priemonę, per klasta ji įvilioja juos į spąstus - sukeldama jiems aistros protrūkį. Tačiau yra ir kitoks pateikimas: „Pasaulio sutvėrime“ ji pati elgiasi kaip archontai, vedama jos aistros, kol galiausiai sugundo gašlius archontus.
Beje, manichėjų tikėjime sugundymo aktas irgi turėjo pozityvų ir specifinį vaidmenį išsigelbėjimo procesui.