Gnostiškoji biblioteka iš Nag Hammadi

Nag Hammadi biblioteka - tai raštų rinkinys, 1945-ais metais atrastas Nag Hammadi vietovėje Aukštutiniame Egipte, dešiniajame Nilo krante ir smarkiai sukrėtęs žymiausius dvidešimto amžiaus religijos tyrinėjimus, istorikus, filosofus bei psichologus. Savo reikšmingumu senųjų knygų lobis nenusileidžia Kumrano raštams bei kitiems Negyvosios jūros pakrantės atradimams.

Visas Nag Hammadi rinkinys sudaro apie 1000 puslapio rankraštinio teksto, parašyto ant papiruso koptų kalba. Yra manoma, kad kūriniai, perrašyti ir suskirstyti į trylika papirusinių knygų (kodeksų) - vertimas iš senosios graikų kalbos, ir priskiriami maždaug I-IV amžiams po Kr. Tokiu būdu koptų, kurių rašto kultūra 4 a. dar tik formavosi, dėka mokslininkai susipažino su itin įdomia senosios graikų raštijos dalimi.

Didžioji dalis Nag Hammadi bibliotekos veikalų buvo iškart priskirti ankstyvosios krikščionybės eros, gnostikų srovei, gyvavusiai apie I- III a. po Kr. Todėl dažnai Nag Hammadi biblioteka vadinama gnostiškaja.

Gnostikai (nuo graikiškojo gnosis - „žinojimas“, gnostikos - „tas, kuris žino“) buvo plačiai paplitusi naujojo tikėjimo kryptis. Jų mokslas, artimai susietas su Jėzaus Kristaus mokymu, turėjo didžiulės įtakos krikščionybės gnostikų raštai buvo naikinami. Tik nuo šios unikalios bibliotekos atradimo prasidėjo visiškai naujas gnosticizmo studijų etapas.

Manoma, kas Nag Hammadi raštai priklauso vienai iš gnostikų bendrijų - setijams, nors atspindi kiek vėlyvesnįjį gnosticizmo etapą. Jį galima, nors ir sąlyginai, pavadinti gnostiškuoju krikščionybės interpretavimu. Todėl dar yra svarstoma ar rankraščiai yra gnostikų kūriniai, parašyti krikščionybės įtakoje, ar tai krikščionių raštai, kuriuose dar gyva gnosticizmo dvasia.

Galima išskirti kelis Nag Hammadi bibliotekos tyrimo aspektus. Išeities taškas būtų pačių kodeksų, manuskriptų, tiesiog kaip dokumentų tyrimas, vertimas į kitas kalbas ir pan. Taip pat tiriama jų parašymo istorija, susijusi su gnosticizmo problema bendrai, kuri, nors ir gausiai tyrinėta, nėra pasižymėjusi ypatingais rezultatais. Tą sąlygoja gal būt ir sudėtinga veikalų forma, ir pačių gnostikų (o taip pat ir jų priešų) intencijos - slaptas mokslas nebuvo skirtas plačiam naudojimui.

Raštų atradimo istorija

Tekstai buvo atrasti keistomis aplinkybėmis ir metų metais nebuvo žinomas tikrasis jų atradėjas. Tad buvo galima išgirsti įvairiausių gandų. Tik po 30 metų pats atradėjas Muhammad 'Ali al-Samman'as papasakojo kaip tai įvyko.

Vieną 1945-ųjų gruodžio mėnesio dieną du musulmonai broliai Muhammad ir Khalifah apžergė kupranugarius ir nujojo prie netoli Naj 'Hammadi (vėliau prigijo Nag Hammadi transkripcija) esančio Jabal al- Tarif kalno, kad pasikastų sabakh, minkšto dirvožemio, kurį kaip naudojo trąšą savo laukuose. Šiame kalne yra per 150 urvų - vieni jų yra gamtiškos kilmės, o kiti iškirsti žmonių ir papuošti piešiniais. Jie buvo naudojami laidojimui 6-osios Egipto dinastijos laikais, t.y prieš 4300 metų.

Kasinėdami žemę aplink didelį riedulį jie aptiko didelį beveik metro aukščio raudono molio ąsotį. Indo dangtis buvo užlydytas ir broliai ne iškart įsidrąsino jį atidaryti, nes bijojo, kad iš ten gali išlįsti džinas. Tačiau aukso godulys nugalėjo baimę ir Muhammad kauptuku sudaužė ąsotį. Deja, ąsotis pasirodė prikimštas sutręšusiomis papirusinėmis knygomis įrištomis oda (viso 30). Nieko labai įdomaus, bet Muhammad vis dėlto pasiėmė knygas namo į al-Qasr, nors nemanė, kad jos turi kokią ypatingą vertę. Ten jas suvertė už krosnies ant šiaudų, kuriuos naudojo kaip pakurą. Nemažai jų pakurai sudegino brolių motina 'Umm-Ahmad pareiškusi, kad jie tik nelaimes neša (tikėtina, kad ir XII kodeksą, kurio išliko labai nedidelė).

Broliai Ali priklausė al Samman'o klanui, kuris aštriai konfliktavo su kitais musulmonų klanais. Praėjus kelioms savaitėms nuo radinio jie atkeršijo savo tėvo žudikui. Sužinoję, kad tėvo skriaudikas netoli, jie pačiupo kauptukus ir "nukapojo jam galūnes, ... išplėšė širdį ir ją pasidalinę suvalgė..."

Bijodami policijos, kuri būtų radusi knygas, jie paprašė pasaugoti kai kuria jų šventiką al-Qummus Basilyus Abd al-Marih. Kol broliai buvo kvočiami vieną knygų pamatė vietinis istorijos mokytojas Raghib Andra, kuris įtarė, kad jos gali turėti vertę. Išprašęs vieną jų (III kodeksą) iš šventiko jis ją pasiuntė draugui į Kairą.

Parduoti Kairo juodojoje rinkoje rankraščiai greitai sudomino Egipto valdžią. Raghib Andra 1946 m. spalio 4 d. vieną jų "padovanojo" (už 300 svarų sterlingų) Koptų Muziejui.

Neraštingi, bet gudresni kaimynai musulmonų valstiečiai išprašė viena po kitos visas likusias knygas. Kelios jų tokiu būdu per pirklius iškeliavo ir buvo parduotos Kaire. Kaimo atstumtasis Bahij Ali, kuriam atiteko daugiausia knygų, lydimas žymiausio vietinio senienų žinovo Dhaki Basta taip pat iškeliavo į Kairą. Ne iš karto pavyko jas parduoti, bet, atsirado parduotuvės savininkas Phokion Tano, kuris urmu nupirko visą kūgį papirusų, o po to, pats atskubėjęs į Naj Hammadi vietovę, supirko viską, kas liko, iki paskutinio lapo.

Didelė dalis I kodekso iškeliavo iš Egipto. Antikos tyrinėtojas belgas Albert Eid'as išsivežė manuskriptą iš Kairo ir 1949 m. nesėkmingai bandė jį parduoti Niujorke bei En Erbore.

Nustebimas

Gandai apie jį netruko pasiekti Gilles Quispel'ą*), religijos istorijos profesorių iš Olandijos Utrecht universiteto. Jis paragino Jungo fondą Ciuriche nupirkti tą kodeksą. Tai padaryta buvo 1952-ųjų gegužės mėn. Ir kodeksą jubiliejaus proga įteikė dovanų žymiajam psichologui. Todėl I-asis kodeksas dažnai yra vadinamas Jungo kodeksu (Jung Codex).

Gilles Quispel'as 1955-ųjų pavasarį pats nuvyko į Kairą tikėdamasis kitas radinio dalis rasti Koptų muziejuje. Jame išvertęs vieno rankraščio pirmąsias eilutes jis suprato, kad tai "Evangelija pagal Tomą", kurios 1890-ais rastus fragmentus, pasinaudodamas prancūzo Jean Doresse pastabomis buvo identifikavęs Quispel'o kolega H.C. Puech'as**).

Quispel'as perskaitė: "Tai slapti žodžiai, kuriuos gyvendamas pasakė Jėzus ir kuriuos užrašė [jo] dvynys Judas Tomas". Bet negi Jėzus turėjo brolį dvynį? Šie žodžiai suvokiami tik įsigilinus į gnostikų mokymų esmę (skaitykite apie gnosticizmo sampratos vystymąsi istorijos vingiuose). Gnostikai mokė, kad mokinys pasiekęs gnosį, prilygsta mokytojui ir net tampa juo: "Kas geria iš mano lūpų tampa kaip Aš" (Tomo ev.).

"Tomo evangelija" net žinomus Jėzaus žodžius pateikė neįprastame kontekste, leidžiančiame juos suprasti kitaip. O kiti jo žodžiai skamba tarsi kokie Dzen koanai (ta proga skaitykite puslapį apie susijungimą begalybėje): 'Jei turėsite tai savyje, tai, ką turite, išgelbės jus. Jei tai neturite savyje, tai, ko neturite, pražudys jus" [70].

"Evangelija egiptiečiams" save įvardinanti kaip 'Didžiosios Neregimos [Dvasios] [šv.knyga]"; "Tiesos liudijimai" perteikia pasaulio kūrimo pasakojimą gyvatės požiūriu (gyvatė gnostikams buvo išminties simbolis). O "Griaustinė: tobula mintis" išaukština moteriškąją dievišką galią (apie moters ir Sofijos vaidmenį daugiau paskaitysite puslapyje apie pasaulio sutvėrimą):


     Esu pirma ir paskutinė.
     Esu pašlovintoji ir paniekintoji.
     Esu nusidėjėlė ir šventoji.
     Esu žmona ir nekalta mergelė...
     Esu nevaisinga ir daug yra mano sūnų...
     Esu tyla nesuprantama...
     Esu mano vardas ištartas.

Ankstyvosios krikščionybės laikotarpiu daug srovių buvo paskelbtos eretiškomis ir apie jas težinome tik iš ortodoksų rašytojų pasisakymų. Liono vyskupas Irenėjus 180-ais parašė 5-s tomus pavadintus "Klaidingo vadinamojo Pažinimo paneigimas ir nuvainikavimas", kuriame stengėsi parodyti, kokie absurdiški ir neatitinkantys tiesos yra eretikų mokymai. "Pilna šventvagysčių" jis vadino garsiąją "Tiesos evangeliją", kuri galėjo būti viena Nag Hammadi knygų. Jis užsipuolė ir "Jono apokrifą".

Dar po 50 m. Hipolitas, Romos mokytojas, parašė dar vieną didelės apimties knygą "Visų erezijų atmetimas". O Konstantinui 4 a. paskelbus krikščionybę oficialia religija, eretiškų raštų laikymas tapo kriminaliniu nusikaltimu. Knygos buvo deginamos ir kitaip naikinamos.

Tačiau tie, kurie tas knygas rašė ir garbino nelaikė jų eretiškomis. Daugumoje jų naudojama krikščioniškoji terminija neabejotinai susijusi su žydų paveldu. Dauguma iš jų tvirtino, kad išsaugojo slaptas žinias apie Jėzų - nežinomas tiems, kurie įsteigė vadinamąją "katalikų bažnyčią".

Pažinti save yra pažinti Dievą. Gnostikas Monoimas rašė:
Baik ieškoti Dievo, sutvėrimo ir kitų panašių dalykų. Pirmiausia pažvelk į jį paėmęs save. Pažink jį savyje ir ištark: mano Dieve, mano mintie, mano siela, mano kūne! Pažink liūdesio šaltinius bei džiaugsmą, meilę ir neapykantą... Jei atidžiai tai ištirsi, rasi jį savyje.

Daug dalykų atrodo, tarsi būtų tiesiai paimti iš budizmo. Edward Conze mano, kad indų mokymai galėjo turėti įtakos gnostikams. 80-200 m. tarp graikų-romėnų ir Tolimųjų rytų egzistavo prekybiniai ryšiai. Budistų misionierių buvo Aleksandrijoje. Netgi graikiškai kalbantis Hipolitas (225 m.) žinojo apie indų brahminus ir jų mokymus įtraukė į erezijų sąrašą:
Tarp indų yra erezija tų, kurie filosofuoja tarp brahmonų, kurie gyvena save užtikrinantį gyvenimą, atsisako [valgyti] gyvus sutvėrimus ir bet kokį karįtai paruoštą maistą... Jie sako, kad Dievas yra Šviesa, bet ne ta, kurią regime, ir nepanaši nei į Saulę, nei į ugnį - jiems Dievas yra pranešimas (kalba), bet ne tas, kuris išreiškiamas ištariamais garsais, o pažinimas (gnosis), per kurį išminčius pasiekia slaptas gamtos paslaptis.

Datos nustatymas

Sukelia problemų radinio datavimas. Pagal oda įrištus papirusus ir koptų kalbos analizę spėjama, kad jie yra parašyti 350-400 m. Kiti mano, kad jie negali būti vėlesni nei 120- 150 m. Tuo tarpu Liono vyskupas Irenėjus rašęs 180-ais skundėsi, kad eretikai turi daugiau evangelijų nei yra ir tos yra plačiai paplitę. Kiti mano, kad būdamos eretiškomis jos tegalėjo būti parašytos vėliau nei NT evangelijos (t.y po 60-110-ųjų). Tačiau neseniai Helmut Koester'is iš harvardo u-to tvirtino, kad nors sukompiliuota ir 140-ais, „Tomo evangelija“ yra netgi senesnė už NT evangelijas.

Nag Hammadi bibliotekos publikacijos

Po Jungo kodekso vertimo publikacijos senoji knyga po dalelę buvo sąžiningai grąžinta į Kairą, kur ją priglaudė Koptų Muziejus. Minėto Phokion Tano kolekciją perėmė Egipto senienų tyrimo departamentas (Egyptian Departament of Antiquities), apsaugodamas tokiu būdu nuo bet kokio galimo išvežimo. Tiesa, vienu metu Nasser'ui valdant Egipto respublika visa kolekcija buvo nacionalizuota, sumokėjus "kompensaciją" 4000 svarų sterlingų (!). Šiandien visa Nag Hammadi biblioteka yra grąžinta atgal ir saugiai guli Koptų Muziejuje.

Jungo kodeksas palaipsniui buvo išleistas šešiais tomais, nuo 1956 iki 1975 m. Pasirodė dar keletas vertimų publikacijų, tame tarpe ir „Evangelija pagal Tomą“ (The Gospel of Thomas, II,2). Bet, kolekcijos tyrimo reikalai iš tiesų pajudėjo tik tada, kai 1970 metais buvo suburtas Tarptautinis komitetas Nag Hammadi kodeksams tirti (International Comittie for Nag Hammadi Codices). Komitetą įkūrė Arabų Egipto Respublikos kultūros ministerija kartu su UNESCO. Jungtinių Valstijų atstovas mokslininkas James M. Robinson'as buvo išrinktas sekretoriumi. Pirmoji komiteto užduotis buvo parengti fotografuotinį faksimilinį visos Nag Hammadi kolekcijos leidimą. Nuo 1972 iki 1977-ųjų „E. J. Brill“ leidykla publikavo„Nag Hammadi kodeksų faksimilinį leidinį“ (The Facsimile Edition of The Nag Hammadi Codices), po jų sekė „Kartonažo“ (Cartonage, 1979) (dokumentai rasti taip vadinamame „katonaže“ - knygos odinio viršelio pastiprinime) publikacija ir „Įvadas" atskiru tomu (Introduction, 1984), užbaigiantis viso 12-kos tomų Faksimilinį leidinį (Facsimile Edition).

Faksimilinis leidinys smarkiai išjudino tiriamąjį darbą, nes tarytum leido mokslininkams naudotis originalais, peržiūrėti sugadintas vietas, taisyti ir t.t. Jau 1977 leidykla „E. J. Brill“ kartu su „Harper and Row“ išleido pirmąjį rankraščių vertimą anglų kalba, „Nag Hammadi biblioteka anglų kalba“ (The Nag Hammadi Library in English). Vėliau tiesiog pasipylė anksčiau ruošti atskirų dalių vertimai prancūzų, vokiečių kalbomis. Išleistos atskirų veikalų, kodeksų studijos. Vien iki 1988 metų buvo paskelbta 6536 publikacijų skirtų įvairiausioms gnosticizmo ir su juo susietoms problemoms.

Nag Hammadi bibliotekos raštai:

  • Sukūrimas ir išsilaisvinimo mitologija:
    Jono apokrifas, Archonų hipostazė, Apie pasaulio pradžią, Adomo apokalipsė, Šemo parafrazė
  • Pastebėjimai ir komentarai įvairiomis temomis:
    Tiesos evangelija, Apie prisikėlimą, Trijų dalių traktatas, Pašlovintųjų eugnostija, Antrasis didžiojo Seto veikalas, Silvano mokymai, Tiesos liudijimas
  • Liturginaiia ir įšventijimo tekstai:
    Apie aštuntąjį ir devintąjį, Padėkos malda, Valentino pristatymas, Trys Seto stelos, Apaštalo Pauliaus malda. Čia galima būtų priskirti ir vėliau paminėtą Pilypo evangeliją.
  • Raštai susiję su moteriškuoju principu (ir Sofija):
    Griaustinis ir tobula Mintis, Norėjos mintis, Jėzaus Kristaus išmintis (sophia), Sielos aiškinimas.
  • Raštai apie kai kurių apaštalų gyvenimą:
    Petro apokalipsė, Petro laiškai Pilypui, Petro ir 12 apaštalų darbai, [Pirmoji ir Antroji] Džeimso apokalipsės, Pauliaus apokalipsė
  • Jėzaus žodžiai ir jo gyvenimo faktai:
    Išpirkėjo dialogai, Tomo Prieštarautojo knyga, Džeimso apokrifas, Pilypo evangelija, Tomo evangelija

    (Paskaitykite apie gnostikų kūrinių vertimus į lietuvių kalbą)

    *) Žilis Kispelis (Gilles Quispel, 1916-2006) – olandų teologas, religijotyrininkas, krikščionybės ir gnosticizmo tyrinėtojas ir istorikas. Buvo ankstyvosios krikščionybės profesoriumi Utrechto un-te (1951-83). Užsiėmė pirmojo Nag Hammadi leidinio („Jungo kodekso“) redagavimu, ypatingą dėmesį iki gyvenimo pabaigos skirdamas „Tomo evangelijai“. Prisidėjo prie ankstyvosios žydų-krikščionių tradicijų tyrinėjimo kaip ir prie Tatiano „Diatesarono“.

    **) Anri Šarlis Piuješas (Henri-Charles Puech, 1902-1986) – prancūzų religijos istorikas, gnosticizmo ir manikėjų tyrinėtojas. Pirmiausia domėjosi graikų filosofija, ypač hermetizmu ir neoplatonizmu, vėliau persiorientavęs prie ankstyvosios krikščionybės studijų, prisidėjęs prie patristikos tyrinėjimų.

    Alogenas
    Kita gnostikų Ieva
    Patikimas mokymas
    Trejopa Protenoja
    Ankstyvasis gnosticizmas: ofitai
    Antikos filosofijos labirintai
    Trumpa graikų filosofijos istorija
    Paulius Tilichas: filosofija ir teologija
    Plotino portretas: požiūrio paprastumas
    Gnostikai Irenėjaus interpretacijoje
    Griaustinis, Tobula mintis
    Archontų hipostazė
    Teofrastas. Apie akmenis
    Hermetiškosios vizijos
    Išgelbėtojo dialogas
    Filosofijos skyrelis
    Mitologijos skiltis
    Vartiklis