Gnosticizmas ir jo šaltiniai: Iš Nag Hammadi rinkinio

Trejopa Protenoja          

Tai trumpas tekstas (16-a papiruso lapų) iš Nag Hammadi rinkinio (XIII kodeksas), gerokai pažeistas. Tai neįprastas kosmologijos prigimties, sutvėrimo ir doketistinio požiūrio į Jėzų aiškinimas – parašytas taip, tarsi pats Dievas (Protenoja, pirmoji Nematomojo mintis) tai sako. Kaip ir dauguma kitų gnostikų raštų, jis ypač prisodrintas mistikos ir dėl to sunkiai suprantamas. Bet tai yra tyčia, nes gnostikai labiau rūpinosi tuo, kaip tekstai paveikia žmones, o ne jų turiniu. Kita vertus. Ne visi tekstai buvo skirti neįšventintiems – ir šis tekstas atrodo esąs skirtas aukštesniems įšventinimo lygiams. Jame teigiama: „Susikaupkite! aš jums atskleisiu paslaptis, nes jūs mano broliai, ir jūs privalote jas visas žinoti“ – ir tada, deja, yra 5-ių eilučių spraga. Yra išsakyta ir nuomonė, kad tos 5 eilutės praleistos specialiai, jų niekada nebuvo, - ir jų nebuvimas buvo mokymo dalis.

„Trejopa [dieviškoji] Pirmoji mintis“ savo forma yra barbelitų kūrinys, praėjęs tiek setitų, tiek krikščioniškas revizijas. Jis grubiai sulygintinas su „Jono apokrifu“ (2 a. vidurys) ir išsiskiria daugeliu nepaprastų paralelių su 4-ąja evangelija ir ypač jo pratarme. Trečioji jo dalis, susijusi su logoso pateikimu, gali būti šaltiniu Jono evangelijos pratarmei, kas stiprina susidomėjimą šiuo kūriniu.

Manoma, kad kūrinys yra iš 2 a. (dėl panašumų su „Jono evangelija“), tačiau pradinis variantas ko gero gerokai ankstesnis – ir turėjo ilgą korekcijų istoriją. Paskutinė korekcija atlikta dviejų krikštytojų, Michėjaus ir Micharo, laikais, pasirodančių ir vėlesnėje „Egipto evangelijoje“, laikais – ir abiejose knygose nėra neigiamo jų aspekto, kai „Adomo apokalipsėje“ jiems jau priekaištaujama už schizmą, prisišliejant prie Romos katalikų. Bruce kodekso 3 a. veikale „Be pavadinimo“ Michėjas ir Micharas jau pasirodo kaip „galios“, matyt kaip puolę angelai globėjai.

Kūrinys suskirstytas į tris dalis, perteikiančius tris Protenojos apraiškas, nors jos ir nėra griežtai atskiriamos. Kaip ir „Jono apokrifo“ pasakotojas, Protenoja tuo pat metu yra Tėvas, Motina ir Sūnus. Ji tris kartus nusileidžia iš šviesos pasaulio, kaskart į sferą, kurią nusprendžia gelbėti. Ji gyvybė, ji viską sukūrė ir randasi visame kame. Paskutiniame skirsnyje Logosas ateina apšviesti esančių tamsoje ir supažindinti su Tėvo nurodymais šviesos sūnums. Protenoja kala Jėzų prie kryžiaus, vėliau jį nuimdama nuo jo ir perkeldama į Tėvo buveinę. Ir tada paskelbia, kad savo „sėklą“ įkurdins šventojoje šviesoje, neprieinamoje tyloje.

Trejopa Protenoja

[ Pastaba: paantraštės įterptos verčiant; jos ne iš originalaus teksto ]

Aš – Protenoja, Šviesoje glūdinti Mintis.
Aš – visame kame glūdintis judėjimas, tai, iš ko visa ima savo tvirtumą, pirmagimė tarp atsiradusių, egzistavusi prieš visa kita.
Ji (Protenoja) vadinama trimis vardais, nors buvoja viena, nes ji tobula.
Aš neregima Nematomojo Mintyje.
Aš perteikiama neišmatuojamais, neišreiškiamais (žodžiais).
Aš nesuvokiama, gyvuojanti nesuvokiamame (pasaulyje).
Aš judinu kiekvieną būtybę.

Aš – gyvybė manosios Epinojos4), besirandančios kiekvienoje galioje ir kiekviename amžiname judėjime, neregimuose šviesuliuose, archonuose,  angeluose ir demonuose, kiekvienoje Tartare besikamuojančioje sieloje, o taip pat kiekvienoje materialioje sieloje.
Aš tuose, kurie kilo.
Aš judu kiekviename ir rausiuose juose visuose.
Aš vaikštau stačia ir prižadinu miegančius.
Aš miegančiųjų žvilgsnis.

Aš – Nematomoji visuose.
Patariu slaptiems, nes žinau viską, kas tame egzistuoja.
Aš nesuskaičiuojama kieno nors išorėje.
Aš neišmatuojama, neišreiškiama, tačiau norėdama atskleidžiu save.
Aš visa ko galva.
Aš egzistuoju anksčiau už viską, ir esu – Visa, nes randuosi visame kame.

Aš tyliai sakantis balsas.
Aš gyvuoju nuo pradžių.
Aš randuosi kiekvieną jų supančioje Tyloje.
Ir tai slaptas balsas gyvuojantis manyje, nesuvokiamoje, neišmatuojamoje Mintyje, neišmatuojamoje Tyloje.

Aš nusileidau į požemių vidurį, ir apšviečiau tamsą.
Tai aš išliejau vandenį.
Tai aš slepiuosi spindinčiuose vandenyse.
Tai aš viską judinu savo Mintimi.
Tai aš tai užpildžiau Balsu.
Per mane atėjo Gnosis.

Aš randuosi neišreiškiamame ir nepasiekiamame (būvyje).
Aš suvokimas ir žinojimas, išreiškiama Balsu mintis.
Aš – tikrasis Balsas.
Aš šaukiu kiekviename, ir jie išgirstą jį (balsą), nes juose randasi sėkla.
Aš esu Tėvo Mintis, ir per mane sklinda Balsas, tai yra amžinų dalykų žinios.
Aš esu kaip Mintis visiems, susiliejusi su nežinomu ir nesuprantamu, - aš atskleidžiau save; taip. Aš – tarp tų, kurie mane atpažino.
Nes aš susijungiau su kiekvienu per slaptos Minties malonę ir pakylėtąjį [Balsą], tą patį Balsą iš neregimos Minties. Ir tai neišmatuojama, nes buvoja Neišmatuojamume.

Tai paslaptis; Tai neapribota Nesuprantamuoju.
Tai nematoma visiems, regimiems Visame kame.
Tai Šviesa Šviesoje.

Taipogi mes – vieninteliai, kurie atskirti nuo regimo pasaulio, nes esam išgelbėti slapta išmintimi, neišreiškiamu, neišmatuojamu Balsu.
Ir jisai, kuris slepiasi mumyse, savo vaisiaus dovaną atiduoda Gyvybės vandeniui.

Tada Sūnus, kuris tobulas visais atžvilgiais, t.y. Žodis, kilęs per tą Balsą, atsklidusį iš aukštybių, kuris savyje turėjo Vardą, kuris yra Šviesa - jis atskleidė amžinus dalykus ir tapo žinoma visa, kas buvo nežinoma.
Ir jis atskleidė sunkius supratimui ir slaptus dalykus. Ir jis atskleidė, kas yra dėl esančių Pirmosios minties Tyloje. Ir jis apsireiškė skendintiems tamsoje, pasirodė besirandantiems bedugnėje ir esantiems slaptuose turtuose jis kalbėjo neišsakomas paslaptis, ir išmokė nepakartojamų mokymų tapusius Šviesos Sūnumis.

Dabar Balsas, kilęs iš mano Minties, egzistuoja trijuose nekintamumuose: Tėvas, Motina ir Sūnus. Suvokiamas kaip Kalba, ji (Kalba) apima Žodį, apsiaustą kiekvienos [Šlovės]; ir tai turi tris vyriškumus, tris galias ir tris vardus. Jie egzistuoja kaip Trys [ ... ], kurie yra angelai sargai – slaptai Nepamatomojo tyloje.

Jis vienintelis atėjęs būčiai, t.y. Kristus. Ir aš patepiau jį savo malone Neregimos dvasios šlove. Tabar Trejetas, aš (jį) vieną iškėliau šlovėje virš Aeonų, Gyvybės vandenyje, t.y. šlovėje, supančioję tą, kuris pirmasis atėjo į tų pakylėtųjų aeonų Šviesą; ir toje šlovingoje Šviesoje, kurios jis atkakliai siekia. Ir jis stovėjo savo Šviesoje, t.y. Šviesos akis, kuri didingai spindi manyje. Jis įamžino visų aeonų Tėvą, kuriuo esu Aš, Tėvo mintis, Protenoja, t.y. Barbelo, tobula Šlovė, neišmatuojamas slaptasis Neregimasis. Aš Neregimos dvasios atvaizdas, ir per mane visa įgavo formą; ir [aš] – Motina, [kaip ir] Šviesa, kurią ji skyrė kaip Nekaltą mergelę, vadinamą Meirotėja1), nesuvokiamos Įsčios, nesulaikomas ir nesuvokiamas Balsas.

Tada Tobulasis Sūnus apsireiškė jo aeonams, sukurtiems per jį; ir jis juos atskleidė bei pašlovino, o taip pat suteikė sostus, ir buvo šlovėje su tais, kuriuos pašlovino. Jie pašlovino Tobuląjį Sūnų, Kristų, vienintelį pradėtąjį Dievą. Iš jie šlovino sakydami: „Tai jis! Tai jis! Dievo sūnus! Dievo sūnus! Būtent jis! Aeonų aeonas, apmąstantis savo sukurtus aeonus. Nes (juos) sukūrė savo valia! Todėl šlovinam tave: ma mo o o o eja ei on ei! Aeonų aeonas! Aeonas, kuris jis davė!“.

Tada, be to, pradėtasis Dievas suteikė jiems (aeonams) gyvybės galią, kuria jie gali remtis, ir jis juos paskyrė. Pirmąjį aeoną paskyrė pirmuoju: Armedonas, Nausanijus, Armozelis2); antrą paskyrė virš antrojo aeono: Fajonijus, Ainijus, Orojaelis; trečią virš trečiojo aeono: Melefanėjus, Lojosas, Daveitėjas; ketvirtą virš ketvirtojo: Mousanijus, Amefesas, Elelefas3). Taigi tie aeonai buvo sukurti pradėtojo Dievo, Kristaus; ir tie aeonai gavo bei skleidė šlovę. Jie buvo pirmaisiais pasirodžiusiais, pakylėtais jų mintyse, ir kiekvienas aeonas davė miriadus pašlovinimų nesusekamose šviesose, ir jie kartu pašlovino Tobuląjį Sūnų, pradėtąjį Sūnų.

Tada atsklido žodis iš didingosios Eleleto Šviesos sakantis: „Aš karalius! Kuris priklauso Chaosui ir kuris priklauso požemiams?“ Ir tą akimirką pasirodė jo Šviesa, spindulinga, apgaubta Epinojos. Galių Galios nemeldė jo ir nedelsiant ten atsirado didingas Demonas, kuris valdė pačią žemiausią požemio ir Chaoso dalį. Jis neturėjo nei formos, nei tobulumo, tačiau, atvirkščiai, įgijo šlovės formą tų, kurie kilę tamsoje. Dabar jis vadinosi Saklas, t.y. Samaelis, Yaltabaoth‘as5), tasai, kuris gavo jėgą, kuris nusinešė ją nuo nekaltosios (Sofijos), kuris anksčiau įveikė ją, kuris yra nusileidusios Epinojos Šviesa, iš kurios jis pradžioje kilo.

Dabar, kai Šviesos Epinoja sužinojo, kad jis [Yaltabaoth‘as], net būdamas žemiau, paprašė jo [Šviesos] kito parėdymo, [ji] tarė: „Prašyk manęs kitko, kad galėtum tapti man gyva vieta, jei užsilaikysiu šiame chaose amžinai“. Ir viso šlovės namo įrengimas buvo sutartas palei jos žodį. Ji buvo pašlovinta ir aukštesnė tvarka buvo jai skirta.

Ir didysis Demonas pradėjo kurti aeonus, panašius į tikruosius Aeonus, besiskiriančius tik tuo, kad jie sukurti jo galios.

Tada aš irgi slapta atskleidžiau savo balsą tardama: „Liaukis! Susilaikyk, [tasai, ] kurs vaikštai materijoje, nes štai leidžiuosi į mirtingųjų pasaulį dėl savosios dalies, buvusios čia nuo laikų, kai nekaltoji Sofija, kuri nusileido, buvo įveikta. Tad jų planai gali būti suardyti, kurie atskleisti jos paskirtimi“. Ir visi, esantys nežinomybės įviesos name, susijaudino; ir bedugnės virpėjo. Ir nežinomybės Arkigenetorius viešpatavo Chaose ir požemyje ir sutvėrė žmogų pagal mano atvaizdą. Tačiau jis nežinojo, kad jis (žmogus) taps jam nuosprendžiu, nes jame neįžvelgė galios.

Tačiau dabar aš nusileidau ir pasiekiau Chaosą. Ir aš buvau kartu su manaisiais, buvusiais ten. Pas paslėpta juose, juos sustiprinusi, suteikusi jiems formą. Ir nuo pirmosios doienos iki tada, kai aš padovanosiu galingąją šlovę maniesiems, atsiskleisiu klausiusiems mano paslapčių, t.y. Šviesos Sūnums.

Aš jų Tėvas, ir aš jums pasakysiu neišreiškiamą ir jokių lūpų neištariamą paslaptį: Išlaisvinsiu jus iš visų pančių ir požemių demonų grandinių, varžančias mano narius. Ir aukštąsias tamsos sienas sugriausiu, ir slaptuosius vartus tų negailestingųjų išversiu, jų sklasčius sulaužysiu. Ir piktąją jėgą, ir mušančius jus, ir trukdančius jums, tironus, priešininkus, ir Valdovą, tikrąjį priešą, ir visus, apie kuriuos paaiškinau maniesiems, kurie Šviesos Sūnūs, - kad galėtų jie juos atšaukti ir būti išlaisvinti iš tų apkaustų bei įeiti į vietą, kurioje buvo pradžioje.

Aš pirmasis, kuris nusileido dėl likusios (žemiau) savo dalies, t.y. Dvasios, besirandančios sieloje, kilusios iš Gyvybės Vandens bei paslapčių panardinimo. Ir kalbėjau kartu su archonais ir Valdžiomis. Nes nusileidau žemiau jų kalbos, ir išsakiau savo slaptąsias paslaptis saviesiems; ir pavergimas bei amžinas užmiršimas buvo pašalinti. Aš atnešiau vaisius jiems, t.y. Mintį apie nekintantį Aeoną, ir mano namus, ir jų Tėvą. Ir nusileidau iki buvusių manaisiais nuo pat pradžių, pasiekiau juos ir sutraukiau juos varžančius pančius.Tada kiekvienas jų manyje sušvito ir aš parengiau atvaizdą toms neišreiškiamoms manyje esančioms Šviesoms. Amen.

[ Protenojos pokalbis: Pirmasis ]
[sizigitinis]

Aš – Balsas, kilęs per mano Mintį, nes aš „tas, kurs jungia“, kadangi vadinuosi „Nematomojo mintis“.
Kadangi vadinuosi „nekintančiąja Kalba“, esu „Jungiančioji“.
Aš vienintelė, nes nesuteršta.
Aš Motina Balso, sakančio daugeliu būdų, užbaigiančio Viską.
Manyje glūdi žinojimas, amžinų [dalykų] žinojimas.
Aš tai, kas kalba kiekviename sutvėrime, ir aš žinoma Visų.
Tai aš, atnešanti Balso Kalbą ausims mane žinančių, t.y. Šviesos Sūnų.

Dabar aš atėjau antrąjį kartą, panaši į moterį, ir kalbėjau su jais. Ir aš jiems pasakysiu apie ateinančią Aeono pabaigą ir išmokysiu juos apie būsimą Aeoną, nekintamą, kuriame mūsų išvaizda pasikeis [žr. Kor. 15:51]. Būsime išvalyti tuose Aeonuose, iš kurių apsireiškiau Mintyje, panašioje į mano vyriškumą. Aš įsikūriau tarp tų, kurie verti mano nekintančio Aeono Mintyje.

Nes aš jums atskleisiu šio konkretaus Aeono paslaptį ir papasakosiu apie jėgas jame. Gimimas kviečia; valanda gimdo valandą, diena gimdo dieną. Mėnesiai padaro žinomais mėnesius. Laikas sukasi ratu, sukuriantį laiką. Šis konkretus Aeonas užbaigtas tokiu būdu, ir to buvo tikėtasi, ir jis [buvo] trumpas, nes tai buvo pirštas, kuris išlaisvino pirštą, ir sąnarys, kuris buvo atskirtas nuo sąnario (?).

Tada, kai didžiosios Valdžios sužinojo, kad atėjo atpildo laikas – tarsi gimdymo kančiose jis (laikas) artėjo, kaip artėjo destrukcija, - visi elementai suvirpėjo ir drebėjo požemių pagrindai ir Chaoso lubos, didelė ugnis suliepsnojo jų viduje, uolos ir žemė lingavo tarsi nendrė lankstoma vėjo. Ir Likimo bangos ir skirstantys gyvenamąją vietą buvo sutrikdyti baisaus griaustinio (?).

Ir Galių sostai buvo sukrėsti, nes buvo nuversti, o jų karaliai įsibaimino. Ir tie, kurie įsikibę Likimo, sumokėjo savo dalią, ir tarė Galioms: „Kas tai per sukrėtimai ir sugriovimai krito ant mūsų per Balsą, [priklausantį] pakylėtai Kalbai? Ir mūsų buveinė buvo sukrėsta ir mūsų gyvenimo tėkmė buvo sutrikdyta, o kelias, kuriuo einame, vedantis prie mūs pagimdžiusį Arkigenitorių, liovėsi mums egzistuoti“.

Tada Galios atsakė: „Mes irgi tai praradome, nes nežinome, dėl ko tai. Tačiau leiskite mums pasikelti pas Arkigenitorių ir paklausti jo“. Ir visos galios susirinko ir pakilo pas Arkigenitorių. Jos tarė jam: „Kur tavo pagyros, kuriomis giriatės? Argi negirdime, kad sakai: ‚Aš Dievas ir jūsų Tėvas, ir tai aš jus sukūriau; ir nėra nieko be manęs‘? Dabar pažiūrėk, ten atsirado Balsas, priklausantis tai neregimai Amžinybės Kalbai, apie kurią mes nežinome. Ir mes patys nežinome, kam priklausome, nes tas Balsas, kurį girdėjome – svetimas mums, ir mes neatpažinome jo; ir mes nežinom, iš kur jis. Jis pasirodė ir sukėlė baimę bei susilpnino mūsų legionus. Tai leisk mums kuo karčiau raudoti ir gedėti! O dėl ateities, tai leisk mums pabėgti anksčiau, nei mus įkalins jėga ir nusvies į požemių dugną. Nes atsileido mūsų pančiai, laiko liko mažai, ir dienos trumpėja, mūsų laikas baigėsi, ir raudos apie mūsų mirtį mus pasiekė, nes būsim paimti į tą vietą, apie kurią žinome. Kas dėl medžio, iš kurio išaugome, jo vaisiai - nežinojimas, lapija – mirtis, glūdinti juose, ir tamsa po jų šakomis. Ir tai buvo apgaulėje ir geisme, kurių baisius skynėme, šis (medis) per kurį nežinomumo Chaosas tapo mūsų buveine. Nes pažvelkite, net jis, mus pagimdęs Arkigenitorius, kuriuo mes giriamės, net jis nežino tos Kalbos“.

Tad dabar, o Minties sūnūs, klausykite manęs, jūsų malonės Motinos Kalbos, nes tapote verti paslapties , nuslėptos nuo Aeonų, tad galėsite ją gauti. Ir šio Aeono ir blogio gyvenimo pabaiga priartėjo, ir aušta naujas Aeonas, kuris niekad nesikeis.

Aš dvilytė.
Aš – Motina; Aš – Tėvas; ir santykiavau su savimi.
Aš santykiavau su savimi ir mylinčiais mane; ir tik per mane Visa tampa tvirta.
Aš – Įsčios, suteikiančios forma Viskam, pagimdydama spindinčioje Šviesoje.
Aš - ateinantis Aeonas.
Aš – išpildanti Visa, t.y. Meirotėja, Motinos šlovė.
Aš sviedžiu išsakytą kalbą į mane žinančių ausis.

Ir kviečiu jus į pakylėtą, tobulą šviesą. Be to, [kas] dėl tos [Šviesos], kai į ją įeisite, būsite pašlovinti suteikiančių šlovę ir tie, sostuose, pasodins į sostus. Priimsite drabužius iš duodančių drabužius, ir pakrikštytieji jus pakrikštys; ir būsite šlovingai pašlovinti tokiais, kokie buvote iš pat pradžių, kai buvote [Šviesa].

Ir aš paslėpiau save kiekviename ir atsiskleidžiau juose; manęs trokšta kiekvienas ieškantis protas, nes aš suteikiau formą Visiems, kai jie neturėjo formos. Ir Aš keičiau jų formas į [kitas] formas tol, kol forma buvo suteikta Visiems. Per mane atsirado tas Balsas, ir tai aš įkvėpiau kvėpavimą sau. Ir aš patalpinau juose amžiną Šv. Dvasią, ir aš pasikėliau ir įėjau į savo Šviesą. Aį atėjau pas savo giminę ir atsisėdau tarp šventosios Šviesos Sūnų. Ir pasitraukiau į jų buveinę, kuri [ ... ] tapo šlovinga [ ... ] Amen.

[ Apie likimą: Antrasis ]

Aš esu Žodis, gyvuojantis neišsakomame Balse. Aš randuosi nesuteptoje Šviesoje, ir Mintis atsiskleidė per didžiąją Motinos Kalbą, nors tai vyriškos lyties palikuonis, esantis mano pamatu. Iš ši [Kalba] gyvuoja nuo visa ko pamatų pradžios.

Tačiau Šviesa, glūdinti slapta Tyloje, pasirodė pirma. Nes vienintelė ji [Motina] gyvuoja kaip Tyla, tik aš viena – Žodis, neišsakomas, nesuteptas, neišmatuojamas, neišreiškiamas. Tas [Žodis] yra slapta Šviesa, nešanti gyvybės vaisių, liejantu gyvybės vandenį iš neregimo, nesuteršto, neišsemiamo šaltinio, t.y., neišreiškiama Motinos šlovės Balsi, Dievo palikuonio šlovės, slapto Proto nekalto vyriškumo, t.y. Visame paslėptos Tylos, esančios neatgaminama, neišmatuojama Šviesa, Visa šaltiniu, viso Aeono pagrindu. Tas pamatas paremia kiekvieną Aeono judesį, priklausantį galingajai šlovei. Tai visų pagrindų pamatas. Tai galių kvėpavimas. Tai akis trijų nekintamumų, egzistuojančių kaip Balsas per Mintį. Ir tai Žodis per Kalbą; jis pasiųstas, kad apšviestų tūnančius tamsoje.

Susikaupkite! aš jums atskleisiu paslaptis, nes jūs mano broliai, ir jūs privalote as visas žinoti.

[ ... praleistos 5 eilutės … ]

Aš jiems papasakojau viską apie savo paslaptis, glūdinčias nesuvokiamame, neišsakomame Aeone. Aš juos išmokiau paslapčių per Balsą, sukurtą tobulame Prote, ir aš tapau Visa ko pagrindu, ir aš juos sustiprinau.

Antrąkart aš įėjau į savojo Balso kalbą. Aš suteikiau pavidalą tiems, kurie ėmė pavidalą, iki jų tobulumo.

Trečiąkart aš apsireiškiau jų palapinėse kaip Žodis, ir pasirodžiau jų pavidalu. Ir dėvėjau įprastus drabužius, ir slėpiausi juose, o jie nežinojo, kas mane siuntė. Nes aš randuosi visuose Suverenuose ir Galiose, o taip pat angeluose, ir kiekviename judėjime bet kur materijoje. Ir aš nuslėpiau save juose iki tol, kol neatsiskleidžiau savo brolijai. Ir nė viena jų (Galių) nežinojo apie mane, nors aš veikiau jose. Netgi jos mane, kad Visa kas sukurta jų, nes jie skendėjo nežinomybėje, nežinodama savo ištakų, vietos, kurioje užaugo.

Aš Visa apšviečianti Šviesa. Aš Šviesa, kuri džiaugiasi savo broliais, nes nysileidau į mirtingųjų pasaulį vardan Šv. Dvasios, likusios ten ir kilusios iš nekaltosios Sofijos. Aš atėjau, ir aš išvadavau [ … ] ir nuėjau pas
[ … 5 eilutės praleistos… ]

[ … ], kurį turėjo anksčiau, ir daviau jam Gyvybės Vandens, kuris nuplauna jį nuo chaoso, viešpataujančio visiškos tamsos bedugnėje, t.y., kūniškosios ir psichiškosios minties. Visus. Ir išvadavau jį nuo šito, ir patalpinau jame spindinčią Šviesą, t.y. žinojimą apie Tėvų namų Mintį.

Ir atvedžiau jį pas suteikiančias apdarus – Jamoną, Elasą, Amenėjų – ir jie aprengė jį Šviesos drabužiais; ir atvedžiau jį pas krikštytojus, ir jie – Michėjus, Micharas, Mnesinojus – panardino jį į Gyvybės Vandenį. Ir aš atvedžiau jį sodinančius į sostą – Barielį, Noutaną, Sabenajų – ir jie pasodino jį į Šlovės sostą. Ir aš atvedžiau jį pas tuos, kurie pašlovina – Ariomą, Elieną, Farielį – ir jie pašlovino jį su Tėvų namų šlove. Ir tie, kurie paima paimtus – Kamalielis, […]anenas, Samblonas – ir didžiųjų šventųjų šviesulių tarnai – ir jie paėmė jį į Tėvų namų šviesos buveinę. Ir jis gavo Penkis antspaudus iš Šviesos Motinos, Protenojos, kad galėtų pasiekti pažinimo paslaptį, ir jis tapo Šviesa Šviesoje.

Tad dabar ...
[ … 5 eilutės praleistos… ]

... aš glūdėjau visuose juose kiekvieno iš jų forma. Archonai manė, kad buvau jų Christu. Iš tikro, glūdžiu kiekviename. Netgi tuose, kuriems atsiskleidžiu kaip Šviesa, slepiuosi nuo Archonų. Aš jų pamiltoji, nes ten apsitaisiau kaip Arkigenitoriaus sūnus, ir tokia buvau iki jo nurodymo galiojimo pabaigos, kas yra nežinojimas apie Chaosą. Ir tarp angelų atsiskleidžiau jų pavidalu, ir tarp Galių – tarsi būčiau viena jų; o tarp Žmogaus sūnų – kaip būčiau Žmogaus sūnus, net jei [esu] kiekvieno Tėvas.

Aš pasislėpiau visuose ii tol, kol neatsiskleisiu savo nariams, kurie [yra] manieji, ir išmokysiu juos neišreiškiamų paslapčių ir [apie] brolius. Tačiau jie neprieinami Suverenams ir bet kuriai valdančiai Galiai, išskyrus vien Šviesos Sūnus – Tėvo nurodymu. Jie yra šlovėmis, aukštesnėmis už bet kokią [kitą] šlovę, t.y. Penkiais antspaudais, užbaigtais Protu. Turintis tų vardų Penkis antspaudus, nusimeta visus nežinomumo apdarus ir apsigaubią spindinčia Šviesa. Ir niekas nepasirodys jam iš priklausančių Archonų Galioms. Tokiuose tamsa išsisklaidys ir nežinomybė žus. Ir tvėrimo mintis, kuri buvo išsklaidyta, susivienys, o Chaosas išsiskirstys ir ...

[ … 6 eilutės fragmentiškai beišlikę… ]

... ir kol neapsireikšiu savo mylimiems broliams, ir kol nesurinksiu pamiltų brolių savo karalystėje. Ir aš skelbiau jiems neišreiškiamus Penkis antspaudus, kad galėčiau glūdėti juose, o jie taip pat galėtų glūdėti manyje.

O aš pasirinkau Jėzų. Aš atitraukiau jį nuo prakeikto medžio ir perkėliau į jo Tėvo buveinę. Ir stebėję savo buveines neatpažino manęs. Nes aš nesulaikoma, aš kartu su savo sėkla; ir savo sėklą, kuri manoji, patalpinsiu į šventąją Šviesą nesuvokiamoje Tyloje.
Amen.

 

Literatūra:

  1. C.A. Evans. On the Prologue of John and the Trimorphic Protennoia// New Testament Studies, 27, 1980-1981, p.395-401
  2. Y. Janssens. La Protennoia Trimorphe, Bibliotheque Copte de Nag Hammadi, 1978.
  3. The Trimorphic Protennoia and the Fourth Gospel// The New Testament and Gnosis, ed. A.H.B. Logan, A.J.M. Wedderburn, 1983.
  4. J.M. Robinson Sethians and Johannine Thought: The Trimorphic Protennoia and the Gospel of John// The Rediscovery of Gnosticism, Vol. 2, ed. B. Layton, 1981.
  5. Kai kurie paaiškinimai

    1) Meirotėja (arba Mirotėja):
    Kaip visi aeonai, Autogenai yra androginai (arba kitaip, turintys moteriškąją sudedamąją). Gnosticizme aeonų vyro-moters pora vadinama sizigija. O toji sudedamoji vadinama Meirotėja, kuri aprašoma (Egipto evangelijoje): „didžioji šviesa, gyvoji galia, šventųjų, nepažeistųjų motina, didžioji galia, Mirotėja“.
    Keliuose fragmentuose Meirotėja siejama su Autogenais: „Tu Mirotėjas, esi mano Mirotėjas. Šlovinu tave kaip Dievą, šlovinu tavo dieviškumą“ (Trys Seto stelos).
    Čia tvėrimas nesibaigia – iš Autogenų ir Meirotėjos emanuoja 4-i kiti aeonai arba šviesos, arba 4-i didieji angelai. Kiekvienas jų atitinka tam tikrą gyvavimo sferą su atitinkamais asmenimis.
    Ir galiausiai Merotėja yra „pirmojo žmogaus“ Adomo motina (Egipto evangelija).

    Ši dieviškoji būtybė, kurios vardas pateikiamas ir vyriška forma (Mirotheos), ir moteriška forma (Mirothoe), dažnai pristatoma kaip likimo dievybė, tačiau labiau kaip „dieviškoji pateptoji“. Ji ne tik androginas, bet ir trejopa – kartu tėvas, motina ir palikuonis. [ čia pastebėsime, kad Ipolito aprašyti Naaseno gnostikai turėjo tam tikrą aukščiausių dievybių trejybės formą. Jis pabrėžia, kad jų sistemos pagrindas buvo pora: biseksualus Adomas, kuris kartu ir trejopas (taipogi ir setitų trejopas žmogus), bei Žmogaus sūnus, identifikuotas kaip Kristus. ]

    Mirotėjo vardas, „Trijose Seto stelose“ duotas Adomui, sunkiai paaiškinamas, - tačiau vienas galimų paaiškinimų gali būti Adomo sutapatinamas su Mintimi (mąstymu). Alexander Bohlig‘as6) pasiūlė, kad jis gali būti išvestas iš „moira thea“ (Mora dievybė). Taip pat Klemenso iš Aleksandrijos „Stromateis“ yra fragmentas, kuriame cituojamas Platono „Menonas“ , kad žinojimas iš Dievo gaunama kaip dieviška dovana (theia moira). Klemensas mano, kad tie žodžiai yra paslaptinga nuoroda į gnostikus. Kiek toliau, jis mini, pitagoriečiai sako, kad mąstymas gaunamas žmonių kaip dieviška dovana, o „mes sakome, kad Šv. Dvasia įkvepiama į tikintįjį. Platonistai sako, kad mąstymas yra dieviškos dovanos emanacija, o siela įsikūrusi kūne“ („Trijose Seto stelose“ Setas vadina Adomą „mano MIntimi“).

    Visai kitoks paaiškinimas (ir su savais sunkumais), kad tai Mihr yazd (Dievo Mithros, iranėnų manichėjų dievo-kūrėjo, turėjusio 5 sūnus, kurių vienas vardas buvo Šviesa-Adamas) variantas. Tai, kad Mithra yra Saulės dievas, paaiškina ryšį su šviesa. Tačiau tai labiau tinka vyriškam, o ne moteriškam vardo variantui.

    2) Armozelis - pirmojo aeono vienas 4-ių šviesulių, greta Oroajelio, Davifėjaus ir Eleleto. Kartais minimas kaip angelas, kartais kaip vieta, kurioje buvoja šventesnės ir aukštesniosios Visuotinumo eminacijos. Ten randasi dangiškasis Adomas. Iš čia dvi Aukščiausiosios esybės, Nematomasis (vyriškasis pradas) ir Barbelo (moteriškasis) veikia žemesniuosius aeonus.
    Loganas [Gnostic truth and Christian heresy] aiškina, kad tie 4-i šviesuliai perteikia zervanitų tetradą, mėnesį dalijančias dienas. Tad Armozelis kildinamas iš Ormazd‘o (+elis) – pirmoji diena; Oroajelis – iš Xwar (šviesa, 11-oji diena), vėjas – iš Day (kūrėjas, 23-ioji diena), Eleletas – iš aramėjų (illith atitinka zervanitų moteriškąją Den, Xrad, Išminties personifikaciją).
    Petrement susieja Armozelį ne su Adomu, o su Jėzumi Valentino sampratoje.

    Kai kurie mokslininkai išveda vardą iš „keturių šviesų“ (hebr., be-arba-orim), sklindančių iš Aukščiausiojo, išvesto principo. Tai Armozelis, didysis, tėvas; Oroajelis, šviesa-motina (pati Barbelo); Davifėjas, mylimojo sūnaus; Elelefas, kito, būtent pirmapradžio žmogaus.
    Liūtaveidis
    Liūtaveidžio piešinys, rastas C. Valerius Heracles ir sūnų Mithraeum, 190 m., Ostia Antika, Italija

    3) Eleletas
    Kelete tekstų Eleletas yra paskutinis iš šviesulių (dvasinių šviesų), su kuriuo siejamas Sofijos aeonas, skendėjęs tamsoje ir kuriame įvykių seka leido įsiviešpatauti Demiurgui, iš kurio valdžios (bei materialumo pasaulio) reikia išsilaisvinti.

    „Trejopoje Protenojoje“ nurodomas ketvirtojo šviesiojo Eleleto epinojos nuopuolis – jis kaltinamas Yaldabaoth‘o iškilimu, kai Sofija lieka nekalta. Eleletui priskiriama išskirtinė atsakomybė už archonų sukūrimą; Eleletas yra žemiausias dieviškos šviesos pasaulio lygis.

    Pirmieji 4 aeonai yra Autogenų, pirminių aeonų, pagalbininkai. Kiekvienas jų tveria dar po tris antrinius aeonus. Taip Eleletas emanuoja Tobulumą, Ramybė ir Išmintį (dar vadinamą Sofija). Ir Elelete įsikūrę sielos (tos, kurios dar nepasiekė gnosio).

    Atrodo, kad „Egipto evangelijoje“ Eleletui priskiriamas „kraujo“ lašas, kuriame buvo Adomo atvaizdas (todėl kitu Eleleto vardu gali būti Hipsifronas).
    “Archonų hipostazėje” angelas Eleletas gina Norėją, Ievos dukrą, nuo archonų išprievartavimo, o tada atskleidžia jos kilmę – ji yra dvasios vaikas.

    4) Epinoja (gr. epi- - „esantis kur nors“; nous - mintis) – „tai kas yra mintyje ir kur tai veda“; mastymas apie ką nors, o plačiau – mąstymo galia, kryptingumas; o taip pat tikslas, sumanymas.

    Gnosticizme – Tėvo „sekanti mintis“ (enojos, Tėvo minties, forma). Enoja pasireiškia ir kaip pronoja ar protonoja, Tėvo išankstinė ar pirmoji mintis. Kaip Tėvo palydovė dalyvavo kuriant aukštesniuosius aeonus. Tuo tarpu epinoja pasireiškia vėlesniame pasaulio tvėrimo etape, kai reikia taisyti tvėrimo klaidas. Jos pagrindine funkcija yra pažadinti ar išsaugoti slaptąjį žinojimą kaip priemonę nežinojimo ir užmaršumo pašalinimui. Taip pat ji atsakinga už Yaltabaoth‘o ir žemesniųjų aeonų kūrimą. Ji vėl pasirodo po Adomo sukūrimo, kad pašalintų savo suklydimą ir pažadintų Adomą iš jo nežinojimo ir užmaršumo, primenant apie tikrąją jo kiltį aukštesniuosiuose pasauliuose. „Jono apokrife“ Sofija kyla iš Epinojos – ir sukuria Yaltabaoth‘ą.

    Ankstyvieji krikščionių Bažnyčios tėvai kalbėjo apie suvokimo būdą, kurį jie vadino epinoja, reiškiantį (Dievo) pažinimą per intuiciją ir betarpišką apreiškimą, o ne per didaktinę logikos, doktrinos ir dogmos dianonia.

    Jonas iš Damasko sako: „Ji yra dviejų rūšių. Pirmoji ta, kuri analizuoja ir paaiškina atskirtus ir vientisus dalykus: kai paprastas reiškinys tampa sanykinai sudėtingu, pvz., žmogus tampa susidedantis iš sielos ir kūno. Antroji, sujungus pajautimą ir vaizduotę, sukuria išmones, t.y., visumą dalija į dalis ir jungia tas dalis atsitiktinai į naujas visumas, pvz., kentaurus, sirenas“. Basilidas ir Grigalius ėmė pirmąją, Eunomijus – antrąją.

    Bandant surasti vieną žodį, išreiškiantį tą sąvoką, labiausiai tiktų koncepcija. Tai reguliuojamas minties veiksmas su tuo momentu gautais duomenimis. Mintis verčiama kontempliuoti naujoje turinio, jutimų ar įgimtų idėjų, šviesoje.

    5) Yaltabaoth – gnosticizme tai Demiurgo arba „netikro Dievo“ vardas. Jis sutvertas kai Sofija (vienas žemeniųjų aeonų) bandė emanuoti kartu su savo papildančiąja puse (Kristumi). Dar vadintas Vyriausiuoju archonu, Arkigenetoriumi, Samaeliu, Saklu ir kt. vardais.

    Ofitų ir setitų sistemose pasaulio tvėrimas dažnai priskiriamas 7-iems archonams, kurių vadu yra Yaldabaoth (Ialdabaoth). „Jono apokrife” Demiurgas arogantiškai pareiškia, kad jis sukūrė pasaulį. Jis
    Liūtaveidis
    Ši liūtaveidė dievybė and gnostikų brangakmenio gali būti Demiurgo pavaizdavimu
    sutveria ir žmogų, tačiau kai spindulys iš viršaus žmogui suteikia sielą, Yaldabaoth’as supyksta ir bando apriboti jo pažinimą drausdamas skinti pažinimo vaisių Rojuje. Galiausiai viskas grįš į Pleromą, tačiau Yaldabaoth’as su materialiu pasauliu bus nutrenktas į žemesnius lygius. Yaldabaoth’as dažnai vadinamas liūtaveidžiu (leontoeides) su gyvatės kūnu. Dar sakoma, kad jis ugninės prigimties ir jam pritaikome Mozės žodžiai: „mūsų Viešpats yra liepsnojanti ir deginanti ugnis“.

    “Pistis Sophia” Yaldabaoth’as yra nusileidęs iš aukštesniosios buveinės ir įsikūręs Chaose, kur su 49-iais demonais kankina nusidėjusias sielas verdančios dervos upėse bei kitaip. Jis archonas liūto veidu, pusiau iš liepsnos, pusiau iš tamsos.

    „Judo evangelijoje“ jis yra angelas vardu Nebro (Maištautojas), vienas iš 12-os, atėjęs iš dangaus „valdyti chaoso ir požemių“ – su ugnies veidu. Jis sukuria 6 angelus-padėjėjus, o šie – dar 12-a, „kurių kiekvienas gauna dangaus dalį“.

    Įtikinamiausią Yaldabaoth vardo paaiškinimą pateikė J.K.L. Gieseler’is – iš aramėjų yalda bahut (Chaoso sūnus). Tačiau ne visi su tuo sutinka ir siūlo egiptietišką vardo kilmę.

    Samaelis aramėjiškai reiškia „Aklasis Devas“ (arba „Aklojo Dievas“) – jis ne tik aklas (nežinantis savo kilmės), bet ir piktas – jis taip pat sutinkamas kaip „Mirties angelas“ bei krikščionių demonologijoje, kas leidžia sieti su Šėtonu.
    Saklas aramėjiškai „kvailys“.

    Demiurgo įvardijimui naudojamas ir Arielis (hebr., „Dievo liūtas“), kai kuriuose gnostikų tekstuose vadinamas „tobulu vardu“. Ant amuletų yra išraižyta „Ariel Ialdabaoth“, o taip pat archono atvaizdas su „Aariel“.

    6) Aleksandras Bohligas (Alexander Bohlig , 1912-1996) – vokiečių orientalistas, koptologas ir bizantologas.

    Papildomai:
    Alogenas
    Trys Seto stelos
    Kainitai ir setitai
    Adomo apokalipsė
    Archontų hipostazė
    Patikimas mokymas
    Kita gnostikų Ieva
    Griaustinis, Tobula mintis
    Krikščioniškasis gnosticizmas
    Moteriškasis sutvėrimo pradas
    Gnostikai Irenėjaus interpretacijoje
    Žmogaus išsilaisvinimas. Valentinas
    Budizmo įtaka Vakarams: Basilidas
    Filono Aleksandriečio Logoso koncepcija
    Gnosticizmas ir ankstyvoji krikščionybė
    Efraemas Sirietis: gnosticizmo kritika
    Gnostikų kūrinių vertimai į lietuvių kalbą
    Nag Hammadi bibliotekos atradimas
    Ankstyvoji krikščionybė Egipte
    Gnosticizmas: ofitai
    Apie prisikėlimą
    Filosofijos skiltis
    Vartiklis