Apie prisikėlimą. Gnostikų tekstai. Vartiklis

Apie kūrinį

„Apie prisikėlimą“ yra gnosticizmo ar kvazi-gnosticizmo kūrinys iš Nag Hamadi rinkinio, kartais vadinamas „Laišku Reginui“.

Šio trumpo didaktinio teksto svarba yra netradiciniame požiūryje į krikščionišką mokymą apie gyvenimą po mirties. 2 a. pabaigoje, kai, tikėtina, parašytas šis kūrinys, krikščionys (ortodoksai ir gnostikai) svarstė tą klausimą. Ar tas išgyvenimas filosofiškai parodomas (kaip Sokratas teigė „Fedone“? Kokia formą įgauna (sielos nemirtingumą, kūno prisikėlimą, reinkarnaciją)? Kada tas išgyvenimas patiriamas (mirštant, grįžus Kristui, o gal net prieš mirtį)? Naujasis testamentas kažkiek nevienareikšmis tais klausimais, nors atrodė, kad Bažnyčioje vyravo sutarimas dviem aspektais: a) pagrindu ir precedentu buvo Jėzaus Kristaus prisikėlimas; b) prisikeliant bus išlaikyta tapatybė.

Pagrindinė kūrinio mintis ta, kad krikščionys turėtų save laikyti jau prisikėlusiais dvasine prasme ir kad prisikėlimas yra realus, o ne metafora. Laikoma, kad Jėzus gyveno „kaip mėsa“ ir buvo „kartu ir žmogiškas, ir dieviškas“. Tai rodo, kad atmetamas doketizmas, paplitęs tarp gnostikų. Tekste nurodoma ir kad „Jėzus save pateikė kaip Dievo sūnus“. Sakoma, pasaulis yra iliuzija ir nurodoma Reginui gyventi „sandėryje su mėsa“, nes žmogaus tikslas yra „išsilaisvinti iš šio Elemento“ (t.y. materialaus pasaulio). Taip pat yra teiginių apie (išankstinę) lemtį.

Galite susipažinti ir su Tomo Girdzijausko vertimu (https://lt.wikibooks.org/wiki/Nag_Hammadi_biblioteka/Traktatas_apie_prisik%C4%97lim%C4%85) – lokali kopija

Mano sūnau Reginai, yra daug norinčių sužinoti daugelį dalykų. Jie turi tą tikslą keldami klausimus, į kuriuos nėra atsakymų. Jei jie įveikia juos, tada dažniausiai apie save labai gerai galvoja. Tačiau nemanau, kad jie turi Tiesos Žodį. Jie tik ieško sau ramybės, kurią mes gavome per Išpirkėją, mūsų Viešpatį Kristų. Pasiekėme ją, kai atėjome sužinoti tiesos ir likome joje. Tačiau, jei mūsų maloniai klausi, kaip teisingai turi būti suprantamas prisikėlimas, rašau tau, nes tai būtina. Iš tikro, daugelis netiki juo, tačiau keli jį rado. Tad aptarkime tą temą.

Kaip Viešpats skelbė mokymą, kai buvo kūne ir kai vėliau atskleidė esąs Dievo sūnus? Jis gyveno ten, kur tu pasilikai, ir kalbėjo apie Gamtos dėsnį – tačiau aš jį vadinu Mirtimi. Taigi, Reginai, Dievo sūnus buvo Žmogaus sūnus. Jis apjungė abu pradus, kūniškąjį ir dieviškąjį, tad, iš vienos pusės, kaip Dievo sūnus jis galėjo išvengti mirties, o iš kitos, kaip Žmogaus sūnui, galėjo įvykti Pleroma^*) atstatymas; nes pradžioje jis buvo iš aukščiau, Tiesos sėkla, prieš ateinant į būtį. Taip atėjo nemaža valdžios ir deiviškumo dalis.

Suprantu, kad medžiagą dėstau sunkiais terminais, tačiau nėra nieko sudėtinga Tiesos Žodyje. Ir kadangi Atsakymas nepalieka nieko nuslėpta ir visus dalykus atvirai atskleidžia – blogio sunaikinimą, iš vienos pusės, ir apreiškimą išrinktiesiems, iš kitos. Tokia yra Tiesos ir Dvasios emanacija: Malonė yra Tiesa.

Išpirkėjas nurijo mirtį – [to] negali nežinoti - palikęs nuošalyje žūstantį pasaulį. Jis pasivertė amžinuoju aeonu ir pakilo, nematomas prarijęs matomą, taip davęs mums kelią į nemirtingumą. Ir netgi, kaip sako apaštalas: "Kentėjome su juo, prisikėlėm su juo ir pakilom į dangų su juo". Ir jei šiame pasaulyje apsireiškiame jo gaubiami [vilkėdami juo], tada esame jo spinduliai ir esame jo globoje iki pat mūsų nusileidimo, t.y. mūsų mirties. Jis mus pasiima į dangų, tarsi saulės spindulius, niekieno nesulaikomus. Tai dvasinis prisikėlimas, prarijantis psichiškai lygiai taip pat, kaip ir kūniškai.

Tačiau netikintis negali [būti] įtikintas. Tokia yra tikėjimo sritis, mano sūnau, o ne ta, kuri priklauso įtikinėjimui: mirusieji prisikels! Yra vienas tuo tikintis tarp filosofų pasaulyje. Bent jau jis prisikels. Ir tegu nebūna [tokiu] šio pasaulio filosofas, turintis priežastį tikėti, kad pats sugrįš – nes [tai įvyks] dėl mūsų tikėjimo. Nes mes pažinome Žmogaus sūnų ir tikėjome, kad jis užaugo tarp mirtingųjų. Jis vienas tų, apie kuriuos sakome: "Jis sunaikino mirtį, tad yra didis, kuriuo tiki". Didūs tie, kurie tiki.

Mintys tų, kurie išgelbėti, neišblės. Mintys tų, kurie jį pažinojo, neišblės. Tad mes pasirinktieji išgelbėjimui ir atgavimui, nes mums buvo lemta nuo pat pradžių nebūti apgautiems nežinančiųjų, tačiau turime priimti išmintį žinančiųjų Tiesą. Saugoma Tiesa negali būti ir nebuvo apleista. "Stipri Pleromos sistema; mažai [jos] atitrūksta [ir] tampa pasauliu. Bet Visuma yra tai, kas apima. Tai netapo būtimi; tai egzistavo". Tad niekada neabejok prisikėlimu, mano sūnau Reginai! Neturėjęs kūno, jį gavai, ateidamas į pasaulį. Kodėl negali gauti kūno, pakildamas I Aeoną? Geriau už kūną yra tai, kas yra gyvybės priežastis. Ar tas, kuris su tavimi tapo būtimi, nėra tavo? Ar tas, kuris su tavimi, nėra su tavimi? Ir kol esi pasaulyje, ar tai nėra tai, ko tau trūksta?

Po kūno gimimo ateina senatvė ir jis pagenda. Turi nebūtį kaip pasiekimą. Nebus nieko geriau, nei išvykimas. Tai, kas blogiau, sumažėja, tačiau tam yra malonė.

Niekas, tada, atrodo, neišlaisvins mūsų iš šio pasaulio. Tačiau Visame, kuo esame, mes išgelbėti. Mus išgelbsti nuo pabaigos iki pabaigos. Taip galvokime! Taip supraskime!

Tačiau yra norinčių suprasti, klausinėdami apie tuos dalykus, į kuriuos gilinasi, ar išgelbėtasis, kai paliks kūną, bus nedelsiant išgelbėtas. Tegu niekas tuo neabejoja. [ … ] ir netgi, matomi mirusieji nariai nebus išsaugoti, o tik gyvieji nariai tarp jų prisikels.

Kas tada yra prisikėlimas? Jis visada yra atskleidimas tų, kurie iškilo. Jei prisimeni skaitęs Evangelijoje, kad Elijas apsireiškė su Moze, tai nemanai, kad prisikėlimas tėra iliuzija. Tai ne iliuzija, o tiesa! Netgi labiau tinka sakyti, kad pasaulis tėra iliuzija nei prisikėlimas, kuris įvyko per mūsų Viešpatį Išpirkėją, Jėzų Kristų.

Tačiau ką aš jums sakau? Gyvenantys mirs. Kaip jie gali gyventi iliuzijoje? Turčiai tapo skurdžiais, o karaliai buvo nuversti. Visa yra linkę keistis. Pasaulis yra iliuzija! – jei tik, aišku, aš neperdedu!

Tačiau prisikėlimas neturi minėto pobūdžio, nes yra pagrįsta tiesa. Tai atskleidimas to, kas yra, bei daiktų virsmas ir perėjimas į nauja. Amžinybė nusileidžia ant laikinumo, šviesa sklendžia virš tamsos, ją surydama, o Pleroma užpildo trūkius. Tai prisikėlimo simboliai ir vaizdiniai. Tai, kas daro gera.

Tad, Reginai, negalvok apie dalį, negyvenk derindamasis prie kūno siekdamas vienovės, o išsilaisvink iš suskirstymų ir pančių, ir prisikelsi. Nes jei mirsiantis žino, kad mirs - net jei ir daug nugyvens, tuo jis baigs - kodėl turi nelaikyti savęs prisikelsiančiu ir [jau] nulemtu tam? Jei tau skirtas prisikėlimas, tačiau tęsi taip, tarsi turėtum mirti, - ir net jei tas žino, kad mirė – kodėl, tada, aš ignoruoju tavo pažinimo stoką? Jis kiekvienam tinka panaudoti daugeliu būdų; ir jis bus išlaisvintas iš šio Elemento, nekrisdamas į suklydimą, o atgaudamas save vėl tokį, koks pradžioje buvo.

Tokius dalykus gavau iš mūsų Viešpačio, Jėzaus Kristaus, dosnumo. Mokau tave ir tavo broliją, o mano sūnūs, aptarti juos, nes nepraleidau nieko, galinčio jus sustiprinti. Bet jei kuris nors iš parašytų dalykų yra neaiškus mano dėstyme, galėsiu jį jums paaiškinti, kai paklausite. O dabar, nepavydėkite nė vienam iš savųjų, galinčiam padėti.

Daug yra ieškančių tai, ką tau parašiau. Tiems sakau: Ramybė jums ir malonė. Būkite pašlovinti ir tie, kurie jus kaip broliai myli.

^*) Pleroma (gr. pilnatvė, gausa) – vienas pagrindinių gnosticizmo terminų, perteikiantis dieviškąją pilnatvę. Daugelyje gnostiškųjų kūrinių (dažniausiai susijusių su Valentinu, kuris išdėstė mokymą apie pirmąjį aštuonetą, pirmus 8 aeonus) Jėzus tiesiai nurodo, kad randasi Pleromoje (pvz., „Tiesos evangelijoje“). Anot gnostikų, Pleroma yra dangiškųjų esybių, aeonų, visuma (Kristus irgi vienas iš aeonų, pasiųstas į žemę tam, kad žmonės susigražintų prarastą pažinimą - gnosį).