Archontų hipostazė. Vartiklis

„Archontų hipostazė“ (arba Valdytojų realumas) – anoniminis kūrinys (4-is Nag-Hamadi II kodekse), ezoteriškai aiškinantis Pradžios knygos 1-6 skyrius. Tai atliekama angelo ir klausinėtojo dialogo forma.

Nors kūrinys perteikia heleniškąjį sinkretizmą, akivaizdūs ir jo judėjiškieji elementai, nors bendrai kūrinys yra krikščioniško pobūdžio ir jame nėra tiesioginių prieštaravimų krikščionių mokymui. Jis yra stiprios setitų gnostinės pakraipos, panašiai kaip ir „Jono apokrifas“, „Pasaulio kilmė“ ir Irenėjaus minimas ofitų šaltinis. Setitams būdingas Adomo sukūrimo ir nušvitimo aiškinimas bei dviejų žmonijos rasių susikūrimas (iš Kaino ir Abelio), o taip pat Seto gimimas iš nušvitusio Adomo sąjungos su dvasine Ieva-Zoja.

Laikoma, kad „Archontų hipostazė“ yra vertimas iš graikų kalbos į koptų kalbą. Žodžių žaismas frazėje „greta manęs“ (Iz 46:9) ir „aklasis“ (86:30; 94:22) bei žvėriagalvių archontų^*) aprašymai leidžia spėti, kad jis galėjo būti parašytas Egipte. Jis apytiksliai datuojamas 3 a. Priskyrimui ankstyvesniam laikotarpiui trukdo gerai išvystyta gnostinė koncepcija, mitraistinis teksto atspalvis. O ir 96:11-14 filosofinė orientacija priskiriama 3 a. neoplatonizmui. Tad kūrinys laikytinas priklausančiu pereinamajam gnosticizmo laikotarpiui jam keičiantis iš grynai mitologinio į filosofinį.

Yra pastebima paralelių tarp „Archontų hipostazės“ ir „Pasaulio kilmės“ (kitas Nag-Hamadi rankraštis) – atrodo, tarsi abu kūriniai turi bendrus šaltinius, galbūt kitą Pradžios knygos 1-9 skyrių variantą. Gali būti, kad „Archontų hipostazė“ gali būti patyrusi ir dvi vėlesnes redakcijas: setitų („Norėjos apokalipsė“) bei krikščionių (matyt, įtakotą Pauliaus mokymo, palyg. Ef 6:11-12 su II 86:22-25) įtakoje.

Po trumpo įvado ir „apaštalo Pauliaus“ pacitavimo (Kol 1:13), „Archontų hipostazė“ dėsto savo mitinį samprotavimą. Dialoge dalyvauja „aklasis“ valdytojas Samaelis²⁾, vadintas ir Saklu („Durnium“) bei Jaldabaotu, sukilęs prieš dieviškąją tvarką, o taip pat Dvasingoji moteris, iškėlusi Adomą ir pergudravusi klastingus valdytojus; gundytoja Gyvatė (žaltys), siūlantis ragauti archontų uždraustą vaisių, bei Norėja, Ievos dukra, mergaitiškai skaisti ir pakylėta pažinime. Vėliau situacija keičiasi: centre vietą užima arkangelas Eleletas¹⁾, Norėjai atskleidžiantis archontų galių kilties šaltinį ir būsimą lemtį.

„Archontų hipostazė“ atskleidžia archontų-valdytojų realumą – jie nėra fikcijomis, įsivaizduojamomis esybėmis, o egzistuoja iš tikro. Jame atskleidžiama, kaip archontiškosios jėgos užpildo dangų tarp Žemės ir Ogdoado; ir kaip žmogaus likimas yra paveiktas tų pirmapradžių vyksmų. Galiausiai žmogus taps galingesnis už archontus, šie žus, o Šviesos vaikai (žmonės) pažins savo Tėvą ir jį šlovins.

Kosmologinis mitas čia pateikiamas sutrumpintai. Jame kosmologiškai Visata perskirta uždanga į dvi nesikertančias sritis. Pirmoji yra dvasinė nepažeidžiama (nekintanti), neregima, esanti virš uždangos, metančios šešėlį, sudarantį kintančią ir regimą fizinį pasaulį. Po aukštesniosios būtybės Pistis Sofijos (Išminties, Tikėjimo) paraginimo žemesniojo pasaulio tiesos nežinantis ir piktybinis dievas Jaldabaotas savo palikuonis suskirsto pagal hierarchiją, kurią mato aukštesniajame pasaulyje. Taip jie tampa valdytojais (archontais), minimais Pauliaus laiškuose efeziečiams ir kolosiečiams. Tokiu būdu žemesniojo pasaulio valdytojai atitinka aukštesniojo pasaulio angelų tvarką.

Pamatę nuostabų aukštesniojo pasaulio atvaizdą vandenyje, archontai sumano sukurti to pasaulio kopiją materialiame pasaulyje. Ja tampa Adomas, kuris negali atsiplėšti nuo žemės, nes archontai tegali jam suteikti tik fizinę gyvybę, o negali duoti to, kas yra tik aukštesniajame pasaulyje, t.y., nepažeidžiamos (nekintančios) sielos. Tačiau tą situaciją išvydusi Dvasia nusileidžia ir įsikūnijo Adomo kūne. Tiesa, nepaaiškinama, kodėl tai įvyksta.

Iš perkelto į Sodą Adomo šono jie išima Ievą. Siela lieka ir Ievos dalyje. Supykę archontai ją išprievartauja Ievą, kad pradėtų Kainą, tačiau, prieš tai įvykstant, Dvasia palieka Ievą ir persikelia į gyvatę (žaltį), tad lieka nesuteršta. Toji dvasią turinti gyvatė moko Adomą su Ieva neklausyti archontų ir valgyti vaisių nuo uždraustojo medžio, kad galėtų atpažinti gėrį ir blogį.

Vėliau Dvasia iš gyvatės persikelia į judviejų dukrą Norėją. Kai archontai pabando išprievartauti Norėją, ši šaukiasi pagalbos ir atvyksta arkangelas Eleletas¹⁾ , kuris ją išgelbsti ir paaiškina, kaip Sofija sukūrė pirmąjį archontą Jaldabaotą, o šis – fizinį pasaulį ir kitus archontus. Dėl piktžodžiavimo prieš aukštesnįjį pasaulį, jis nutrenkiamas į bedugnę, o jo vietą užima nuolankesnis sūnus Sabaotas.

Tada Norėjai atskleidžiama, kad ji ir jos palikuonys yra iš aukštesniojo pasaulio, į kurį sugrįš, kai į žemesnįjį pasaulį ateis Tikrasis žmogus. Kūrinys baigiamas eschatologiniu himnu apie dvasingųjų būtybių išlaisvinimą ir archontų žlugimą.

Archontų hipostazė

Pastaba: Antraštės ir pastabos yra įterptos redaktoriaus. Vertime „archontai“ dažnai versti kaip „valdytojai“. Papildomi komentarai – puslapio pabaigoje.

[Samaelio nusidėjimas]

[80:20-27] Apie valdytojų esmę Tiesos Tėvo dvasia mums kalbėjo didysis apaštalas apie Tamsos jėgas: „Mes grumiamės ne su kūnu ir krauju, o su kunigaikštystėmis, valdžiomis, šių tamsybių pasaulio valdovais ir dvasinėmis blogio jėgomis dangaus aukštumose“ [Ef 6:12]. Siunčiu [šiuos žodžius], nes klausei apie valdytojų esmę.

[80:27-31] Jų vadas yra aklas. Iš savo galios, per savo nežinojimą ir pasikėlimą jis pasakė su sava jėga: „Aš dievas, nėra kito, be manęs“.

[80:31-87.4] Kai jis tai ištarė, jis nusidėjo Viskam, o jo žodis pasiekė Nepažeidžiamąjį. Ir tada iš Nepažeidžiamojo atėjo balsas: „Tu klysti, Samaeli“, kas reiškia „aklųjų dievas“.

[87.4-11] Jo mintys buvo aklos. Ir išleidęs savo galią – kuri buvo jo išsakytas piktžodžiavimas – jis išsiuntė ją žemyn į Chaoso ir bedugnės gelmes, savo motiną, pakursčius Pistis Sofijai. Ir ji skyrė jo sūnus atitinkamai pagal jų jėgą, aeonų aukštumose pavyzdžiu, kad iš neregimųjų regima atsirastų [pažodžiui, būtų surasta].

[87.11-20] Nepažeidžiamasis pažvelgė į Vandenų gelmę, jo atvaizdas pasirodė vandenyse. Ir Tamsos jėgos ją pamilo. Bet jos negalėjo suvaldyti vandenyse pasirodžiusio atvaizdo, nes buvo silpnos – juk „negali turintys sielą [psychikos] suvaldyti dvasios [pneumatikos]“, nes jos yra iš apačios, o ji [atvaizdas] iš viršaus.

[ Adomo ir Ievos sutvėrimas ]

[87.20-27] Todėl Nepažeidžiamasis pažvelgė į Vandenų gelmę, kad Tėvo valia ji galėtų sukurti vientisumą, visa ką sujungus su šviesa. Susitarę valdytojai [archontai] tarė taip: „Sutverkim žmogų iš dalies žemės dulkių“. Jie sulipdė savo tvarinį, kuris buvo žmogus, [sudarytas] vien tik iš žemių.

[87.27-33] Tada valdytojai ... kūną ... jie ... moterį ... yra ... su žvėries veidu. Ir paėmę dalį žemės [dulkių], nulipdė [žmogų] pagal atvaizdą savo bei [pagal atvaizdą] dievo, pasirodžiusio [jiems] vandenyse.

[87.33-88.10] Ir jie tarėsi taip: „Užvaldysime jį [atvaizdą] per mūsų sukurtą formą, [kad] ji išvystų tarsi savo [vyriškąjį] dvynį [ ... ], ir mes įveiktumėm jį per mūsų sukurtą formą“ – nesuprasdami Dievo galios dėl savo silpnumo. Ir jis [Sabaotas, vyriausiasis archontas] papūtė į jo veidą; ir gavo žmogus sielą ir [buvojo su ja] žemėje daug dienų. Tačiau jie negalėjo privesti jį pasikelti dėl savo silpnumo. Tarsi audringi vėjai jie stengėsi [toliau pūsti] bandydami užgrobti jiems vandenyse pasirodžiusį atvaizdą. Jie nežinojo tikrosios jo galios.

[88.10-16] Visa tai nutiko pagal Visuotinybės Tėvo valią. Tada pamatė Dvasia žemėje besielį žmogų. Ir nusileido Dvasia iš nepažeidžiamojo [Adamanto, Dvasios, t.y. Adomo šviesiojo, buveinės] pasaulio, ir įsikūnijo jame, ir taip tapo žmogus gyvas su siela.

[88.16-24] Jis jį pavadino Adomu, nes jis buvo rastas judantis žeme. Balsas atėjo iš Nepažeidžiamojo pasaulio į pagalbą Adomui. Ir valdytojai surinko visus žemės tvarinius ir visus dangaus paukščius; ir juos atvedė pas Adomą, kad pamatytų, kaip juos pavadins Adomas, kad duotų vardą kiekvienam paukščiui ir gyvūnui.

[88.24-32] Ir jie paėmė Adomą ir įkurdino sode, kad tasai galėtų jį vystyti ir prižiūrėti. Ir nurodė jam valdytojai: „Nuo kiekvieno medžio sode valgyk, o [nuo] gėrio ir blogio pažinimo medžio nevalgyk ir jo neliesk; nes tądien, kai [nuo] jo ragausite, mirsite“.

[88.32-89.3] Jie [ ... ] tai. Jie nežino, ką [sakė] jam. Tačiau Tėvo valia jie pasakė taip, kad jis galėjo [ir] valgyti, ir kad Adomas galėjo [nesi]skaityti su jais, kaip išimtinai materialius žmogus.

[89.3-11] Valdytojai pasitarė tarpusavyje ir pasakė: „Adomui užleiskim miegą“. Ir jis užmigo. Tačiau tasai miegas, kurį „jie užleido ir jis užmigo“, yra nežinojimas. Jie jie atvėrė jo šoną tarsi jis būtų gyva moteris. Jie jie užtaisė šoną audiniais vietoje jos; ir Adomas liko tik su siela [m-psychikos].

[89.11-17] Ir atėjo pas jį Dvasinė moteris [t-shime m-pneumatike] ir paliepė jam: „Kelkis, Adomai!“ Ir ją išvydęs jis pasakė: „Tai tu man suteikei gyvybę; tu vadinsies ‚Gyvasties motina‘.nes tai ji yra mano Motina. Tai ji yra Žiniuonė, ir Moteris, ir Gimdytoja“ [palyg. Su Ievos himnu „Pasaulio sutvėrime“].

[89.17-31] Tada pas savąjį atėjo valdytojai. Ir kai jie išvydo su juo besikalbančią jo dvynę, nepaprastai susijaudino; ir jie ją pamilo. Jie vienas kitam sakė: „pasėkime savo sėklą [pan- sperma] joje“ ir ėmė ją persekioti. O ji juokėsi iš jų dėl jų beprasmybės ir aklumo. Ir sučiupta jų gniaužtuose virto medžiu, o prieš juos metė į save panašų savo šešėlį; ir nedorai jie [jį] išniekino. Ir jie išniekino jos balso antspaudą – ir tuo užsitarnavo pasmerkimą iš jų sukurtos formos ir [savo] atvaizdo.
[ Kitas atstatymo variantas yra „jos“. Čia pasirinkta „savo“, t.y., „jų“, kadangi toliau Norėja sako: „Jūs nepažinote mano motinos, tačiau jūs pažinote savo atvaizdą“].

[89.31-90.2] Tada Dvasingoji įsikūnijo į gyvatę, Gundytoją, ir ji gundė [juos] sakydama: „Ką jis [sakė] jums? ‚Nuo kiekvieno medžio sode valgyk, o [nuo] gėrio ir blogio pažinimo medžio nevalgyk‘?“

[90.2-5] Ir Kūniškoji moteris [t-šime n-sarkike] pasakė: „Ne tik ‚nevalgyk‘ sakė jis, bet net ir ‚nesiliesk prie jo, nes nes tądien, kai [nuo] jo ragausite, mirsite‘.

[90.6-12] Ir gyvatė, Gundytoja, tarė: „Jūs nemirsite, nes iš pavydo jis tai jums sakė. Tik atsivers jūsų akys ir būsite lyg dievai, žinantys gėrį ir blogį‘. Ir Gundytoja buvo pašalinta iš gyvatės, ir toji liko paprastu žemišku padaru.

[90.13-19] Ir kūniškoji moteris skynė nuo medžio ir valgė; davė ir vyrui savo valgyti kartu su ja; valgė ir teturintys tik sielą [am-psychikos]. Ir jų defektyvumas išryškėjo kaip jų nežinojimas; ir sužinojo, kad jų dvasingumas nuogas, tad nuskynė jie figos lapus ir pritvirtino prie lyties organų.
[ t.y. jie suprato, kokiu blogiu buvo jų nežinojimas. Toliau seka simbolinis gnostiniu supratimu aktas: supratę, kad jie „nuogi dvasia“, t.y, kad jos neturi, jie lygies organus paslėpė pažinimo medžio lapais (Pasaulio sutvėrime sakoma, kad jo lapai kaip figos), taip paslėpdami dvasinį nuogumą, t.y., įgaudami dvasingumą ]

[90.19-30] Tada atėjo vyriausiasis valdytojas ir pasakė: „Adomai! Kur tu?“ – nes jis nesuprato, kas nutiko. Ir atsakė Adomas: „Išgirdau tavo balsą ir išsigandau, nes buvau nuogas, todėl pasislėpiau“. Ir pasakė archontas: „Kodėl tu slėpeisi, jei ne todėl, kad valgei nuo medžio, dėl kurio buvau paliepęs ‚Nevalgyk tik nuo jo vieno; ir tu valgei?‘“ Pasakė Adomas: „Moteris, kurią man davei, [davė] man ir aš valgiau“. Ir išdidus archontas prakeikė moterį.

[90.30-91.3] Moteris tarė: „Tai gyvatė mane sugundė, ir aš valgiau“. [Jie keipėsi] į gyvatę ir prakeikė jos šešėlį t.y., atvaizdą], [ ... ] [kad taptų] silpnu, nežinodami, [kad] tai buvo jų [pačių] sukurta forma [nes gyvatę jau buvo palikusi Gundytoja, ir ji vėl tebuvo paprastu tvariniu]. Nuo to laiko gyvatė yra valdytojų prakeikta; iki Tobulo žmogaus [p-teleios n-rome] atėjimo tas prakeiksmas gulė ant gyvatės.

[91.3-11] Jie kreipėsi į savajį Adomą, paėmė jį ir išvijo iš sodo kartu su žmona; nes jie neturėjo palaiminimo, nes taip pat buvo prakeikti. Ir dar jie pasmerkė žmonių giminę dideliems sunkumams ir vargui, kad ji būtų užimta pasaulietiniais dalykais ir nepasišvęstų Šventajai dvasiai.

[91.11-21] po viso to, ji pagimdė sūnų Kainą, kuris dirbo žemę. Vėlaiu jis vėl pažino savo žmoną; tapusi nėščia ji jam pagimdė Abelį, tapusį avių piemeniu. Ir kai Kainas aukojo savo laukų auką, Abelis aukojo savo ėriukus. Dievas priėmė Abelio aukas, tačiau atmetė [Kaino aukas. Iš kūniškasis Kainas persekiojo Abelį, savo brolį.

[91.21-30] Tada Dievas klausė Kainą: „Kur Abelis, tavo brolis?‘ Jis atsakė: „Ar aš esu brolio globėjas?“ Dievas pasakė Kainui: „Klausyk! Tavo brokio kraujas šaukia mane! Tu nusidėjai savo lūpomis. Ir jis [kraujas] atsigręš prieš tave: kas užmuš Kainą, išlaisvins septynis kerštus [žr. Pr. 4:15 „Jei kas užmuš Kainą, už jė bus atkeršyta 7 kartus“], ir tu gyvensi žemėje raudodamas ir drebėdamas“.

[91.30-92.3] Ir Adomas [vėl pažino] savo atvaizdą Ievą, kuri pastojo ir Adomui pagimdė [Setą]. Ir pasakė ji: „Pagimčiau kitą per Dievą vietoje [Abelio]“. Ir dar kartą pastojo Ieva ir pagimdė Norėją. Ir ji pasakė: „Jis manyje pradėjo nekaltą mergelę kaip pagalbą [nou-parthenos n-boetheia] daugeliui žmonių kartų“. Ji nekalta mergina, kurios neišniekino valdytojai.

[92.3-8] Ir ėmė žmonės daugintis ir vystytis. Valdytojai pasitarė ir pasakė: „Sukelkim tvaną ir išnaikinkim visą gyvastį, nuo žmogaus iki žvėrių“.

[92.8-18] Tačiau kai valdytojų archontas sužinojo apie jų užmačias, jis paliepė Nojui: „Pasistatyk arką iš medžio, kuris nepūva, ir pasislėpk joje – su vaikais, ir su gyviais žemės ir oro nuo mažo iki didelio – ir plauk ant Sirų kalno. [N]orėja atėjo pas jį, norėdama plaukti arka. Ir kai jis neleido, ji papūtė į arką ir ją sudegino. Ir jis vėl pasistatė arką, antrąkart.

[92.18-26] Pas ją atėjo valdytojai, ketindami apgauti ją. Jų vadas tare jai: „Tavo motina Ieva perėjo pas mus“. Tačiau Norėja kreipėsi į juos sakydama: „Jūs esate tamsos valdytojai, būkite prakeikti. Jūs nepažinote mano motinos, nes tai buvo jūsų atvaizdas, kurį jūs pažinote. Nes ne iš jūsų [kilusi] aš, o atėjusi iš aukščiau“.

[92.27-32] Tada vadas pasinaudojo savo galia ir jo veidas tapo tarsi juoda [ … liepsna? ... ]; įžūliai jis tarė jai: „Privalai mums padaryti paslaugą, kaip tavo motina Ieva [padarė]; nes man duota [ ... ]“.

[92.32-93.6] Tačiau Norėja pasinaudojo [savo/šviesos] galia; ir kreipėsi galingu balsu į Šventąjį, Visuotinybės Dievą: „Išvaduok mane nuo neteisybės valdytojų ir išgelbėk mane iš jų letenų – dabar iškart!“
Iškart iš dangaus nusileido [ark]angelas ir tarė jai: „Ko šauki Dievą? Kodėl įžūliai kreipiesi į Šventąją dvasią?“. Norėja paklausė: „Kas tu?“ [93.7-13] Neteisybės valdytojai atsitraukė nuo jos. Jis tarė: „Aš Eleletas, Skvarbumas, arkangelas, stovintis Šventosios dvasios akivaizdoje. Buvau pasiųstas, kad pakalbėčiau su tavimi ir išlaisvinčiau iš neteisiųjų rankų. Ir paaiškinsiu tau apie tavo ištakas“.

[93.13-17] – O dėl angelo, tai negaliu kalbėti apie jo jėgą: jo išvaizda kaip gryno aukso, o apdarai tarsi sniegas. Iš tiesų, mano lūpoms nepakeliama apsakyti jo išvaizdą ir jėgą!

[93.18-93.32] Arkangelas Eleletas kalbėjo man: „Tai Aš esu Žinojimas. Aš esu vienas iš keturių Švytinčiųjų, kurie stovi didžiosios Neregimos Dvasios akivaizdoje. Ar tu manai, kad šie valdytojai turi kokią nors valdžią tau? Nė vienas jų neturi galios prieš Tiesos ištakas. Nes jos [Tiesos] dėka Jis apsireikš; ir jie turės valdžią valdytojams. Ir šitie valdytojai negali išniekinti tavęs ir tos giminės. Nes jūsų buveinė – Nepažeidžiamumo pasaulyje, kur viešpatauja Nekalto prasidėjimo Dvasia [p-pneuma m-partenikon], kuris randas virš chaoso valdytojų ir jų pasaulio“.

[93.32-94.8] Tačiau aš tariau: „Viešpatie išaiškink man apie šių valdytojų [galią] – [kaip] jie atsirado, iš kur ir [iš] kokios materijos, kas sutvėrė juos ir jų galią?“ Ir arkangelas Eleletas, Žinojimas, man aiškino: „Užribio aeonuose tvyro Nepažeidžiamumas. Sofija vardu Pistis panoro sutverti kažką atskirai nuo savo vyro; ir tai, ką ji sutvėrė, tapo dangaus atvaizdu“.

[94.8-19] Tarp dangaus ribų ir aeonų apačioje kybo uždanga; ir jos [uždangos mestas] šešėlis virto materija; ir tasai šešėlis atsiskyrė. Ir tai, ką ji sukūrė, tapo materialiuoju tvariniu tarsi persileidimo vaisiumi. Ir ji priėmė savo formą pagal šešėlio atvaizdą, ir tapo kilmingu žvėrimi panašiu į liūtą. Tai buvo dvilytis [oy-hoyt-šime], kaip sakiau, nes kilo iš materijos.

[94.19-34] Būtybė atvėrė akis ir išvydo beribę materiją; ir ji išdidžiai tarė: ‚Esmi dievas ir nėra nieko be manęs‘. Kai ji tai ištarė, ji nusidėjo prieš Visuotinybę. Ir atsklido balsas iš aukštesniosios Valdžios: ‚Klysti, Samaeli, t.y. aklųjų dieve‘“. Ir ji atitarė: „Jei kas egzistavo iki manęs, teapsireiškia man!“ ir nedelsdama Sofija ištiesė savo pirštą ir į materiją įleido Šviesą; ji nusekė paskui ją žemyn, į chaoso sritis ir [tada vėl] grįžo ji [prie] savo šviesos, o materija vėl [... paniro į ... ] tamsą.

[94.34-95.5] Tasai valdytojas [archontas], būdamas dvilyčiu, sau susikūrė didingą aeoną, beribę didybę. Ir mąstė apie savo palikuonius. Ir sutvėrė septynis palikuonis, dvilyčius, kaip ir jų tėvas Ir tarė savo vaikams: ‚Aš visuotinybės dievas‘.

[95.5-13] Ir Zoja, Pistis Sofija dukra, ir sušuko jam: „Tu klysti, Saklai!“, o kitaip, Jaldabaotai. Ji papūtė jam į veidą, ir jos kvėptelėjimas virto ugniniu angelu; ir tasai angelas sukaustė Jaldabaotą ir įmetė į Tartarą, esantį žemiau bedugnės.

[95.13-25] Ir kai jo sūnus Sabaotas išvydo to angelp jėgą, atgailavo ir pasmerkė savo tėvą ir savo motiną materiją. Jis neapkentė jos ir giedojo Sofiją ir os dukrą Zoją šlovinančias giesmes. Ir Sofija su Zoja jį pagerbė jį ir įkurdino septintame danguje, po uždangą tarp viršutinio ir apatinio [pasaulių]. Ir jis vadinasi „galių dievas Sabaotas“, nes jis yra virš chaoso galių, nes Sofija jį skyrė.

[95.26-31] Tad kai tai nutiko, jis sau susikūrė milžinišką keturveidį vežimą iš cherubinų [žr. Ezechielio viziją, o taip pat apie Merkabą] ir nesuskaičiuojamą kiekį angelų kaip patarnautojus, o taip pat arfas ir lyras.

[95.31-96.3] Ir Sofija pasodino dukrą Zoją dešinėje jo, kad jį išmokytų dalykų, egzistuojančių aštuntame [danguje, t.y. Ogdoade]. O pykčio angelą pasodino kairėje jo. [Nuo] tos dienos [jo dešinė pusė] vadinasi Zoja [t.y., Gyvybe], o kairioji tapo aukštesniosios valdžios neteisybės karalystės atvaizdu. Jie atsirado [dar] iki tavojo laikmečio.
[ T.y iki tol egzistavo teisingumas ir neteisybė, o nuo momento juos sutapatino su dešine ir kaire pusėmis ]

[96.3-11] Kai Jaldabaotas išvydo jį [Sabaotą] apsuptą didžios šlovės ir iškilusį, ėmė pavydėti jam, ir Pavydas virto androginu [nou-ergon efo n-hooyt-šime], ir tai buvo pavydo pirmąja priežastimi. Pavydas pagimdė Mirtį, kuri [savo ruožtu] gimdė savo sūnus. Kiekvieną jų skyrė į jo dangų. Visi Chaoso dangūs užsipildė daugybe jų.

[96.11-15] Tačiau visa tai vyko pagal Visuotinybės Tėvo valią – kad visa rastųsi pagal daiktų viršuje atvaizdą, kad Chaoso skaičius būtų užbaigtas.

[96.15-17] Štai tau išdėsčiau [žinias] apie archontus ir materiją, kurioje jie gimę, apie jų tėvą ir apie jų pasaulį“.

[96.17-19] Aš gi tariau: „Viešpatie, tai ir aš priklausau tai materijai?“

[96.19-31] „Tu ir tavo vaikai priklauso Tėvui, egzistavusiam nuo pat pradžių. Jų sielos nusileido iš aukštybių, iš nepažeidžiamojo pasaulio. Tad archontai negali priartėti prie jų dėl juose glūdinčios Tiesos dvasios. Visi, pažinę tą kelią, bus nemirtingais tarp mirtingų žmonių.Tačiau toji sėkla [pe-sperma] išdygs ne dabar, o [tik] po trijų kartų, ir ji numes nuo jų archontų suklydimo pančius“.

[96.31-32] Aš gi tariau: „Viešpatie, o kada?“

[96.32-97.9] Jis man pasakė: „Kai gims Teisusis žmogus tvarinio pavidalu ir atskleis Tėvo siųstą Tiesos dvasią. Tada tasai išaiškins visus dalykus ir juos pateps amžino gyvenimo patepimu, kurį jam suteikė kartą, neturėjusi valdytojų [virš savęs]. Tada jie nusimes aklas užmačias, pamins archontų mirtį ir pakils į beribę Šviesą, kurioje randasi toji sėkla.

[97.10-21] Tada archontai neteks savo laikų, ir angelai apverks jų žūtį, ir nuliūs demonai jų netekę. Tada visi Šviesos vaikai iš tikro pažins Tiesą ir jos Ištakas, ir Visuotinį Tėvą, ir Šventąją dvasią. Jie visi tars vieningu balsu: ‚Teisi Tėvo tiesa, ir Sūnus viešpataus visiems, per visus, per amžių amžius šventas, šventas, šventas! Amen‘.

¹⁾ Eleletas - didysis gnostikų angelas, kuris atrodo tarsi būtų auksinis, o apdarai – kaip sniego. Jis vienas iš 4-ių „šviečianciųjų“, supančių (lydinčių) savipatį aeoną (arba Dievą). Kiti trys: Orojaelis, Daveitė ir Armozis.

²⁾ Samaelis (hebr. „Dievo nuodai“ arba „Dievo įtūžis“) – svarbų vaidmenį turintis arkangelas Talmudo ir vėlesnėje žydų literatūroje – kaip kaltintojas, gundytojas ir naikintojas. Laikytas turintis tiek gėrio (kaip Esau ir Edomo, arba Romos imperijos, globėjas), tiek blogio (mirties) aspektus. Randasi 7-me danguje, nors skelbiamas esantis 5-o dangaus valdovu. Vadintas ir Saklu.

Gnosticizme, Samaelis – trečiasis demiurgo (kurio kiti du vardai yra Jaldabaotas ir Saklas, o taip pat dar ir kaip Arijaelis) vardas, kuris tame kontekste reiškia „aklasis dievas“. Jis aprašomas kaip gyvatė liūto galva. Sietas su Saturno planeta.

Antroposofijoje jis vienas iš 7-ių arkangelų. Taip pat, anot kai kurių mitų, Samaelis vedęs Eihet Zenunim, Naama, Lilitę ir Agrat Bat Mahlat, kurie, išskyrus Lilitę, yra šventosios prostitucijos „angelai“. Kabaloje tai „dievo kerštas“, Briah pasaulio arkangelas, Ievą gundęs žaltys, ir net ją apvaisinęs, kad pagimdytų Kainą. Su Lilite pradėjo demonų gausą, tarp kurių ir Sarielis, „Samaelio kardas“. Dar pasakojama, kad Baal Šemas buvo iškvietęs Samaelį ir privertęs jį vykdyti jo pavedimus.