Senovės Graikijos filosofijos srovės

Kita gnostikų Ieva  

Šiai temai yra skirtas ir kitas puslapis „Gnostikai: sutvėrimo veiksnys“,
kuris papildo ir paaiškina daugelį šiame puslapyje aprašomų teiginių.

Taip pat skaitykite: Kas tas gnosticizmas?

Aš ta, kuri mano motinos dalis;
Ir ta, kuri motina pati;
Ir ta, kuri žmona;
Ir ta, kuri nekalta mergelė;
Ir ta, kuri nėščioji;
Ir ta, kuri pribuvėja;
Ir viena tų, nuraminančių gimdymo skausmus;
Ir esmi mano vyras, kuris paėmė mane;
Ir ta, kuri jo motina;
Ir tasai, kurs mano tėvas ir viešpats;
Ir tasai, kurs mano galia;
Tai ko jis trokšta - išaiškina,
Aš esmi tapsmo vyksme.
Taigi, aš pagimdžiau žmogų, kurs viešpats.
	                 „Apie pasaulio pradžią“

Ezoterinės tendencijos kilo ankstyvosios krikščionybės terpėje. Jų šaknys gnostikų (tų, „kurie žino“) mokymuose. Gnosticizmu įvardijama žymi religinių judėjimų Viduržemio jūros regione visuma krikščionybės tvėrimosi metu - romėnų okupuotose helenų etnoso teritorijose. Krikščionybės ortodoksinė teologinė sistema buvo kuriama kaip priešprieša gnostikų „erezijoms“ (Klemensas,  Origenas,  Irenėjus).

1945-ais Nag Hammadi (Egiptas) (apie tai skaitykite šiame puslapyje) buvo surastas didelis (13) išlikusių gnostikų raštų koptų kalba, kurie datuojami 3-5 a. Jie atskleidė labai sudėtingą mitologinę gnostikų sistemą.

Anima Mundi, Worldsoul
Anima Mundi
(Pasaulio siela),
iš Thurneisser zum Thurn,
Quinta Essentia, Leipzig: 1574

Gnosticizmas, kaip religinė sistema, negali būti išreikšta suklasifikuotomis teologijos struktūromis. Jis suvokiamas tik per mitą. Dėl nepaprastai gausių ir sudėtingų sluoksnių gnostikų sistemoje, paprastai išskiriamas tik kuris nors vienas jos aspektas nebandant aprėpti gnosticizmo visumos.

Gnostiškasis pasaulio suvokimas

Gnosticizmo mokymo esmė yra gnosis, viduje įgytas trancendentinis pažinimas per asmeninę religinę patirtį išreiškiamas mitais, kai „mitas“ reiškia, kad juose pateiktos tiesos skiriasi nuo teologijos dogmų ar filosofijos teiginių.

Visos religijos teigia, kad pasaulis nėra tobulas - besiskirdamos tik aiškindamos to netobulumo priežastis ir išeitis. Gnostikai - pasaulis buvo sukurtas netikusiu būdu.

Žemė sklidina kančių [tai ir budizmo pagrindinė nuostata]. Visos gyvybės formos engia viena kitą sukeldamos baimę, skausmą ir mirtį. Jas padidina gamtos katastrofos: drebėjimai, ugnikalniai, sausros ir liūtys. O žmonės dar kenčia ir papildomai suvokdami, kad jie yra svetimi šiame absurdo pasaulyje.

Dauguma religijų moko, kad žmonės kalti dėl pasaulio netobulumo (pvz., pirmosios poros nuopuolis). Gnostikai sako, kad kaltas pasaulio sutvėrėjas (kuris daugelyje religijų yra Dievas).

Gnostikų netenkino nė vienas aiškinimas. Graikų platoniečiai siūlė žvelgti į Visatos harmoniją. Tačiau jei jinai yra su trūkumais, tai jos vertė nėra labai didelė. Kaip ir Rytų karmos sąvoka, kuri gnostikams buvo tapati Sutvėrimo netobolumo ir kančių aiškinimui. Nes karma tegali paaiškinti kančių ir netobulumo virtinės faktą.

Gnostikai išvystė aiškinimą apie pirmapradę esybę, Tikrąjį Dievą, ir jo nepilnavertę apraišką, Sutvėrėją. Tikrasis Dievas nieko nėra tvėręs. Tačiau jis iš savęs emanavo (ar „išskyrė“) visų pasaulių, matomų ir nematomų, substanciją. Dalis dieviškosios esybės dalių taip nutolo nuo savo šaltinio, kad pakito. Tad ir šlovinti kosmosą arba gamtą, arba įkūnytąsias būtybes yra tapatu kaip garbinti susvetimėjusias ir pažeistas dieviškosios emanacijos dalis.

Visos gnosticizmo atmainos minėjo Aeonus, tarpines dieviškąsias būtybes esančias tarp Tikrojo Dievo ir mūsų... Aeonai kartu su Tikruoju Dievu užpildo Pilnaties karaliją (Pleromą), kurioje visiškai pasireiškia dieviškosios savybės. Priešingai Pleromai mūsų pasaulį galima pavadinti Tuštuma.

Vienas iš svarbiausių Aeonų yra Sofija (Išmintis). Savo klajonėse ji iš savęs emanuoja netobulą būtybę, kuri tampa materialaus ir dvasinio pasaulio kūrėju, kuris visa tai sukuria pagal savo (netobulą) atvaizdą. Ir ši būtybė nepaisydama savo kilmės įsivaizduoja esanti absoliutus ir tikrasis Dievas. Kadangi jis ima jau egzistuojančią dieviškąją substanciją ir jai teikia įvairias formas, tai jis dar vadintinas Demiurgu (arba pusiau sutvėrėju). Šis demiurgas ir jo kosminė svita arba Archonai (valdovai) nesuvokia, kad yra ir kita (ir tikrai dieviškoji) pasaulio sutvėrimo dalis.

 
Ouroboros, aeon
Ouroborosas,
gnostikų aeono ženklas,
iš Horapollo, Selecta Hieroglyphica, 1597  (daugiau apie tai)

Ievos vaidmuo

Kartais pasakoma, kad visa gnostikų sistema paremta vienu šaltiniu - Biblijos Pradžios knygos 1-3 skyriais (papildomai skaitykite Pradžios knygą su komentarais ir aplankykite Biblijos skyrių). Tad gnosticizme dominuoja pasaulio Tvėrimo tema bei Adomo bei Ievos motyvai. Nag Hammadi rinkinyje šiai temai skirtas „Apie pasaulio pradžią“ (PP) papirusas. Ieva yra centrinis asmuo ir kituose Nag Hammadi raštuose: „Archonų hipostazė“ bei „Adomo apokalipsė“.

Krikščionys moters vietą visuomenėje pagrindė tuo, kad ji buvo sukurta kitaip nei vyras (žr. Pr 2:21-22):
Tuomet Viešpats užmigdė žmogų kietu miegu ir, jam miegant, išėmė vieną jo šonkaulių, o jo vietą užpildė raumenimis. O iš išimto šonkaulio padarė moterį ir atvedė ją pas žmogų.

Tad Paulius galėjo tvirtinti (1 Kor 11:8-9), kad vyras yra Dievo atspindys, o moteris - vyro atspindys ir sukurta vyro reikmėms. 4 a. pabaigos Milano vyskupas Ambrozijus „niekino“ ją savo „Rojuje“, nes „ji pirmoji nusidėjo“ ir už jo kaltę nukentėjo nekaltas Adomas. O 5 a. pradžioje Augustinas aiškiai pasisakė prieš Ievą:

„Ar tai nebuvo todėl, kad žmogui galėjo nepatikėti [žalčio melu], kad moteriai buvo įteigta, kad jos pažinimas yra ribotas, ir kad ji gyvena kūno, o ne minties dvasia.“

Ir net po 1000 metų Martinas Liuteris parašė:
„kaip Saulė puikesnė už Mėnulį (kuris taipogi puikus dangaus kūnas), taip moteris, būdama puikiausiu Dievo tvariniu, negali prilygti vyrui šlove ir svarba“.

Ieva ir Adomas Kitoks Ievos vaidmuo gnostikų mokymuose:

„Po poilsio dienos Sofija pasiuntė dukrą Zoją, vadinamą Ieva, kaip vadovą, kuri galėtų "pažadinti" neturintį sielos Adomą, kad jo pradėtieji galėtų tapti šviesos indais“

Gnostikų „Pasaulio pradžioje“ žmogų tvėrė 7-i valdovai (žemesniojo rango antgamtiškos būtybės, kurios išsigando, kad, gavęs sielą, jis pranoks juos). Ir tik aukštesniojo rango Sofija jam davė [gyvybės] kvapą.

"Ir kai jie užbaigė Adomą, paliko jį kaip negyvą indą, kad tikrasis žmogus galėtų įeiti į sukurtą formą ir tapti jos valdovu. Todėl paliko sutvertą formą 40 dienų be sielos, kol 40-ą Sofijos Zoja perdavė jos kvapą Adomui, neturėjusiam sielos. Jis pradėjo judėti žemės paviršiumi. Jis negalėjo atsistoti" (PP, 115:3-15).

Tačiau gyvybės dovana dar nesuteikė Adomui visos galios. Jis silpnas šliaužiojo žeme, tad 7-i valdovai patalpino jį į „rojų“. Ir čia pasirodo Ieva, kuri paliepia:
„Adomai! Atgyk! Pakilk virš žemės!“

Dangiškoji valdžia, sužinojusi, kad jų sutvertoji forma atgijo ir pakilo nuo žemės, labai sunerimusi pasiuntė 7-is archangelus sužinoti, kas nutiko. Jie išvydę Ievą, aiškinančią Adomui, klausinėjo vienas kito: „Kas toji šviesi moteris? Ji panaši į tai, kas pasirodo mums šlovėje. Tad čiupkime ją ir įliekime jai savo sėklą, nes suteršta ji negalės pakilti į savo šviesą. Ir tie, kuriuos ji išnešios, bus pavaldūs mums. Bet nesakykime Adomui, nes jis nėra vienas mūsų. Jį užmigdykime giliu miegu ir, jam bemiegant, įteigime, kad ji kilo iš jo šonkaulio, ir turi jam paklusti kaip savo viešpačiui“.

Bet Ieva, turėdama galią, pasijuokė iš jų sprendimo ir paleido miglą jiems į akis. Tada slapta pakeitė savo išvaizdą ir, sukūrusi pažinimo medį, įsikūrė jame. Kai jie ją persekiojo, ji atskleidė jiems, kad pavirto medžiu. Nepaprastai išsigandę, aklosios būtybės išskrido atgalios. (PP 116:8-34).

O kad sukompromituotų Ievą, dangaus valdovai sukūrė mitą apie Adomo šonkaulį. Tad krikščionys perėmė dangiškosios valdžios apgaulės variantą - kildindami Ievą iš Adomo šonkaulio. Tikroji Ieva liko (pažinimo ar išminties) medyje...


Bet Ievos istorija nesibaigė. Su Adomu buvusi „panaši“ į jį Ieva (tikroji buvo gnosio-pažinimo medis) nusprendžia valgyti (kartu su Adomu) pažinimo medžio vaisių:

„Tada jų protas atsivėrė. Pažinimo šviesa užliejo juos. Ir kai jie pamatė, kad juos sutvėrusieji turi žvėrių formą, jie jais pasibjaurėjo. Nuo tos dienos dangiškoji valdžia sužinojo, kad iš tikro yra kažkas galingesnis už juos“. (PP, 119:10-20; 120:13-15)

Tai parodo, kad buvo dvi skirtingos Ievos - ir jos yra slaptuoju raktu išgelbėjimui!

Kas iš to seka? Krikščionių Ieva, kaip žmonių nuopuolio kaltininkę, užtepa dėmę visoms moterims, kurią tik kiek pridengia kita iškili krikščionių moteris, Nekaltoji mergelė Marija. Tuo tarpu gnostikų Ieva yra žmonijos mokytoja („Adomo apokalipsėje“ Adomas aiškina savo sūnui Setui apie evą „Ji mane išmokė amžinojo Dievo pažinimo žodžių“), apsireiškianti kaip šviesi esybė, žmonijai atnešanti (išsigelbėjimo) šviesą (gana smarkiai tai išplėtota "Jono apokrife"; žr. >>>>>).

Labai tikėtina, kad Pauliaus eilutės laiške Timotėjui į Efesą (1 Tim 2:12-14) buvo nukreiptos prieš tokią gnostikš „ereziją“:
Aš neleidžiu, kad moteris mokytų nei kad vadovautų vyrui – ji tesilaiko tyliai. Juk pirmas buvo sukurtas Adomas, o paskui – Ieva. Be to, Adomas nesidavė suvedžiojamas, o moteris buvo apgauta ir nupuolė.

Sunku tiksliai nustatyti, į kokius mokymus nurodė Paulius. Į Efesą iš Aleksandrijos 1 a. pabaigoje persikėlė gnostikas Kerintas, tačiau nežinome, ką jis mokė apie Adomą ir Ievą. Apr. 2:6 mini nikolaitų sektą, bet apie ją mažai žinoma.

Gimęs šliaužioti, skraidyti negali

Tai eilutė iš M. Gorkio „Dainos apie sakalą“ (1898). Greičiausiai jis pasinaudojo panašiu posakiu iš rusų poeto pasakėčių kūrėjo Ivano Chemnicero*) sakmės „Mužikas ir karvė“, kurioje pasakojama, kaip kartą mužikas sumanė karve joti, tačiau toji sukniubo nuo jojiko svorio.

Šuoliuoti karvė nesimokė
Tad ir moko protingos raidės:
Kas šliaužioti gimė – neskraidys!

Beje, ir kai lėktuvą kūrė, daug kam irgi atrodė kad metalas skraidyti negali).

Gimęs šliaužioti skraidyti negali /Maksimas Gorkis/ 

Jei tau sakys, kad šliaužioti gimei
Ir negali skraidyt aukštai padangėj,
Pažvelki į drugelį, juk kadais
Jis vikšru slinko pažeme gan vangiai.
Kol vienądien išsiskleidė sparnai
Ir šie vaiskiausiomis spalvom sužibo,
Jeigu svajoji – pildos, ar žinai?

Pakilki iki savo obelisko!
Kažkam juk būsi spinduliu šviesiu
Ir gal padėsi perbrist klampų liūną,
Kaip atsakas grįš gėris su kaupu, 
Ir patikėk, juk taip dažnai ir būna.
Skraidyk aukštai, nes tau duoti sparnai
Ir dar pakelk nuo žemės tą, kurs šliaužia,
Priimk lemties duotybes iškiliai,
Juk perskrist skardžius gali tiktai paukščiai".

*) Ivanas Chemniceras (1745-1784) – rusų poetas ir vertėjas, diplomatas, kilęs nuo Astrachanės, žinomas pasakėčių autorius. Kariavo Septynerių metų kare (1756–1763), o po to pasišventė kalnakasybai. Geriausios jo pasakėčios „Metafizikas“, „Medis“, „Turtuolis ir vargšas“...

Adomo apokalipsė
Gnosticizmas: ofitai
Kas tas gnosticizmas?
Kumrano ritinių paslaptis
Gnostikai: sutvėrimo veiksnys
Sofijalogas Sergejus Bulgakovas
Paulius Tilichas: filosofija ir teologija
E. Blavatskaja. Apolonijus iš Tianos ir Simonas Magas
Sofija kaip amžinojo moteriškumo vaizdinys
Gnostikų kūrinių vertimai į lietuvių kalbą
Nag Hammadi bibliotekos atradimas
P. Florenskio teoantropokosmizmas
Pagrindinė sofijalogijos problema
Trumpa graikų filosofijos istorija
Makrobijus. Vėlyvoji pagonybė
Filosofijos puslapis
Mitologijos skyrius
Religijos skiltis
Vartiklis