Trys Seto stelos. Vartiklis

„Trys Seto stelos“ – gnostinis setitų šakos Naujojo testamento apokrifinis tekstas iš Nag Hamadi bibliotekos. Tai apreiškimas Dositėjui^*) (kartais vadinamo Natanaeliu), įkūrusiam samariečių sektą, pažinojusiam Joną Krikštytoją ir, galbūt, buvusiam Simono Mago mokytoju (ir todėl kartais laikomas vienu mandaenizmo^**) įkūrėjų).

Dalis mokslininkų mano, kad tai liturginis tekstas, priskiriamas 3 a. pirmajai pusei. Turima kopija Kairo muziejuje yra iki 352 m. padarytas vertimas iš graikų į koptų kalbą.

Jame nesimato krikščioniškosios įtakos. Terminais ir dvasia artimas „Svetimojo alogenams“. Iš esmės, tai 7-i Barbelo garbinantys himnai iš Seto archetipo ir jo tėvo Adomo (arba Geradamo) perspektyvos. 1 a. istorikas Jozefas Flavijus savo „Žydų senovėje“ (1.67-71) mini, kad Adomo sūnus Setas aukštai kalnuose paliko akmenines plokštes su surašytomis ezoterinėmis žiniomis. Panašus paminėjimas „Egipto evangelijoje“ bei „Adomo apokalipsėje“.

Šie himnai dera su setitų mitologija, perteikta „Zostrianos” ir „Jono apokrife”. 1 stela (2 himnai) perteikia Seto balsą, o tada jis su Geradamu garbina sutvėrėjus. 2 stela (3 himnai) – bendras jų Barbelo garbinimas. 3 stela (2 himnai) – kolektyvinis Seto palikuonių balsas.

Pirmajame himne Barbelo pašlovinimas už „buvimą ramybėje“, kas filosofiškai reiškia nesikeitimą, stabilumą. Neaiški vieta yra pastraipa, prasidedanti „Tu iš kitos rasės ir jos vieta virš kitos rasės“. Čia „kita rase“ laikomas Neregimas Tėvas, iš kurio buvo sutvertas Barbelo. Iš jo per Adomą kilo žmonių rasė.
Barbelo padalijimas į penketą yra nuoroda į Barbelo sandarą, aprašytą „Jono apokrife“. Tolimesnis „trigubos galios“ (ir kelis kartus trejopumo; amžinasis Tėvas, dieviškoji motina Barbelo, apibūdinama kaip vyriškos giminės, ir savipatis Sūnus) paminėjimas reiškia, kad tos dvi struktūros nebūtinai viena kitą neigia.

^*) Dositėjas (Natanaelis - „Dievo dovana“) – religinis veikėjas iš Samarijos, samariečių sektos įkūrėjas. Pagal vienus gyveno vėliau nei Simonas Magas, kiti laiko jį buvus šio mokytoju. Laikomas gnostiku, pažinojusiu Joną Krikštytoją. Jį minėjo Ipolitas I, Jeronimas, Justinas Kankinys, Irenėjus. Jų pasekėjų buvo iki pat 6 a.
Anot Pseudo-Tertuliano, buvo pirmuoju, neigusiu Pranašus – erezija, atvedusi prie sadukėjų iškilimo: „... pirmasis, kuris atmetė pranašus, kaip nekalbinčius nuo šventosios Dvasios. Aš praeisiu sadukėjus, atsišakojusios nuo šio suklydimo šaknies...“ (bet tada jis turėjo gyventi prieš mūsų erą – ir kai kurie tyrinėtojai spėja buvus du Dositėjus iš Samarijos).

^**) Mandėjai - etnoreliginė grupė, išpažįstanti mandėjizmą (mandaeizmą, mandaenizmą) ir gyvenanti pietinės Mesopotamijos lygumose (Irake irk t.). Joje iki 70 tūkst. gyventojų (11 tūkst. gyvena Švedijoje, kur jiems pastatyta didžiausia Europoje bažnyčia). Jie kalba mandėjų (rytų aramėjų pošeimio) kalba. Iki šių dienų musulmonai juos laiko žvaigždikiais (žvaigždžių garbintojais). Daugiausia užsiima juveyriniais darbais. Pasisako prieš bet kokią kovos formą ir kraujo praliejimą.
Mandėjizmas yra viena iš dviejų išlikusių gnostiškųjų monoteistinių tikėjimų dar vadinama sabaėjizmu (arabų kalba šaknis „sabba“ išvedama iš krikšto pavadinimo). Pavadinimas kilęs iš aramėjų žodžio manda - „žinojimas“ (kas graikų kalboje atitinka gnosis). Kilo pirmaisiais mūsų eros amžiais (1-3), nors kai kas laiko jį esant ankstesniu tikėjimu. Anot jų „Haran Gawaita“, grupė, vadinama nazariečiais, 1 a. dėl persekiojimo paliko Judėją (Palestiną) ir persikėlė į Mesopotamijos kalvas.
Laikoma, kad aukščiausioji Dievybė („Didžioji gyvybė“) iš savęs emanuoja dangaus esybes (aeonus – emanacijos simboliu yra Jordanas], kurios tapo Bibliniais žmonijos protėviais ir pranašais. Paskutiniuoju buvo Jonas, Zacharijo sūnus (Jonas Krikštytojas). Jėzų Kristų ir Mahometą mandėjai laiko netikrais pranašais. Visa egzistuoja dualizmo dėka: Šviesa-Tamsa, kosminiai Tėvas-Motina, materialus-dvasiškas, Kairė-Dešinė,... Siela yra materialaus pasaulio kalinė, tačiau galiausiai grįžta į savo ištakas. Planetos ir žvaigždės veikia žmonių likimą ir pomirtinį gyvenimą. Sielos klajonėsi padeda Išgelbėtojo dvasia, nukreipdama link Šviesos pasaulių. Didžioji tiesa atskleidžiama tik pašvęstiesiems.

Dositėjaus apreiškimas apie tris Seto, gyvosios ir nepalaužiamos rasės Tėvo, stelas, kurias jis [Dositėjas] matė ir suvokė. Ir jas perskaitęs įsiminė. Jie perdavė jas išrinktiesiems, kaip kad buvo išrėžta jose. Daug kartų aš prisiliesdavau su pagarba prie galių, ir tapau vertas neišmatuojamos didybės. Tad jos [stelos] yra tokios:

Pirmoji Seto stela

Šlovinu tave, Tėve Geradamai, kaip tavasis Sūnus, Emacha Setas, kurį pradėjai nepradėdamas, kaip mūsų Dievo pašlovinimą, nes esu tavo Sūnus. O tu esi mano mintys, o Tėve. Ir aš sėjau ir pradėjau, o tu regėjai didybes. Šlovinu tave, Tėve. Pašlovink mane, Tėve. Nes dėka tavęs esu tasai. Tu šviesa, nes sugėrei šviesą. Tu Mirotėjas, esi mano Mirotėjas. Šlovinu tave kaip Dievą, šlovinu tavo dieviškumą. Didis save pradėjęs esantis gėris, Dievas, kuris jau buvo. Tu atėjai gerume, pasirodei ir tu atskleidei gerumą. Turiu ištarti tavo vardą, nes tu pirmasis vardas Tu nepradėtasis. Tu apsireiškei kaip galingiausias apreiškia amžinuosius. Tu esti, kas jis esti. Tad atskleidei tuos, kokiais iš tikro jie yra. Tu tasai, kuris ištartas balsu, tačiau mintimi esi pašlovintas, tu tasai, kuris viešpatauja visur. Tad juslinis pasaulis taipogi tave žino, dėka tavęs ir tavo sėklos. Tu gailestingas.

Tu iš kitos rasės ir jos vieta virš kitos rasės. Ir dabar esi iš kitos rasės ir jos vieta virš kitos rasės. Tu iš kitos rasės, nes nepanašus. Tu gailestingas, nes amžinas. Ir tavo vieta virš rasės, nes buvai gausėjimo priežastis; ir dėl sėklos man. Nes tu žinai, jos vieta pradėjime. Tačiau jie iš kitų rasių, nes jie nepanašūs. O jų vieta virš kitų rasių, nes jų vieta gyvenime. Tu Mirotėjas.

Šlovinu jo galią, duotą man, davusį vyriškumą, kuris iš tikro tapo vyrais tris kartus; jis, kurs padalintas į penketą, kurs duotas mums triguba galia, kurs pradėtas nepradėtas, kurs atėjo iš išrinktųjų; nes jis išsiskyrė iš žemesniųjų tarpo.

Tu Tėvas iš Tėvo, žodis iš priesako. Šloviname tave, nes suvieniji visus per visus, nes sustiprinai mus. Iš to tu iškilai, iš to išsiveržei priekin, atėjai tas tą. Tu išgelbėjai, išgelbėjai, išgelbėjai mus, o karūnos nešiotojau! Šloviname tavo amžinumą. Šloviname tave, nes buvome išgelbėti kaip tobuli individai, tobuli pagal tave, kurie tapo tobuli su tavimi, kuris yra išbaigtas, tobulas per visus, kurie panašūs kur bebūtų.

Triskart vyriškas tu išstojai. Tu jau buvai išstojęs. Tu pasidalijai į visur. Išlikai vienas. Ir tuos, kurie norėjai, išgelbėjai. Ir tu išsaugosi visus, kurie to verti. Tu Tobulas! Tu Tobulas! Tu Tobulas!

Antroji Seto stela

Didis yra pirmasis aeonas, vyriška skaisčioji Barbelo, pirmoji neregimo Tėvo šlovė, toji, kuri vadinama "tobula".

Tu [mot.] pirmoji, kuri iš tikro regėjo tą, kuris egzistavo nuo pradžių, nes jis yra ne-būtis. Ir iš jo ir per jį tu buvai iš anksto amžinai, ne-būtis iš to paties nedalomo, triguba galia; tu triguba galia, tu didžioji monada iš tyrosios monados, tu išrinktoji monada, pirmasis šventojo Tėvo šešėlis, šviesa iš šviesos.

Šloviname tave, tobulumo kūrėja, aeono davėja. Tu regėjai amžinuosius, nes jie iš šešėlio. Ir tu tapai suskaičiuojama. Ir aptikai, kad tebesi viena, net tapusi skaičiuojama padalijime, tu esi trilypė. Tu iš tikro triguba, tu viena [mot.] iš vieno [vyr.]. Ir esi iš jo šešėlio, tu Slaptoji, tu suvokimo pasaulis, žinanti tuos iš vienatinio, kurie iš šešėlio. Ir tie yra tavieji širdyje.

Dėl jų tu perkėlei amžinuosius į būtį, tu perkėlei dieviškumą į gyvuosius, tu perkėlei žinojimą į gėrį, palaimindama tu perkėlei šešėlius, kurie išsiskyrė iš vienatinio. Tu iškėlei tą pažinime, tu iškėlei kitą sutvėrime. Tu iškėlei tąjį, kuris lygus, ir tąjį, kuris nelygus; tąjį, kuris panašus,ir tąjį, kuris nepanašus. Tu iškėlei pradėdama; ir tu ir sukūrei formas, kuriose kiti egzistuos. [ … ] Tu iškėlei tuso. Jis yra Slaptasis širdyje. Ir atėjai pas tuos ir iš tų. Tu pasidalijai tarp tų. Ir tapai didžiuoju vyrišku noetiniu Pirmuoju pasirodžiusiuoju.

Tėviškasis Dieve, dieviškasis vaikas, daugio sutvėrėjas padalijant visus, kurie realiai yra, tu [vyr.] pasirodei visiems jiems žodyje. Ir tu [vyr.] suvaldei visus nepradėdamas ir amžinai nesunaikinamas dėka tavęs [mot.].

Išgelbėjimus ateis mums, nes tu esi išgelbėjimas. Tu esi išmintis, tu žinojimas, tu tiesa. Dėka tavęs yra gyvybė; iš tavęs yra gyvybė. Tu esi mąstymas; iš tavęs yra mąstymas. Tu esi mintis, tu tiesos pasaulis, tu triguba galia, tu trilypė. Iš tikro, tu triguba, aeonų aeonas. Tu tesi vienintelė, kuri tikrai regėjo pirmuosius amžinuosius ir nepradėtuosius.

Tačiau yra pirmieji padalijimai, nes tu buvai padalinta. Suvienyk mus, kaip pati buvai vientisa. Išmokyk mus tų dalykų, kuriuos matei. Suteik mums jėgų, kad galėtume būti išgelbėti amžinam gyvenimui. Nes mes kiekvienas esame tavo šešėliu, tos pirmosios iš egzistavusios nuo pradžių. Išklausyk mums pirma. Mes amžinieji. Išgirsk mus kaip tobulus individus. Tu esi aeonų aeonas, visų tobuliausia vienatinė, kuri sukurta.

Turi išgirsti! Turi išgirsti! Turi išgelbėti! Turi išgelbėti! Dėkojame! Šloviname tave visados! Garbiname tave!

Trečioji Seto stela

Mes džiaugiamės! Mes džiaugiamės! Mes džiaugiamės!
Mes matome! Mes matome! Mes matome iš tikro egzistavusią nuo pat pradžių, kuri iš tikro egzistuoja, kuri yra pirmoji iš amžinųjų.

Šloviname tave, nesančioji, kurios buvimas yra iki egzistencijos, pirmąją kuri yra prieš kitas būtybes, dieviškumo ir gyvybės Tėvą, mąstymo sukūrėją, gėrio davėją, pašlovintąją!

Šloviname tave, žinančiąją, pagarbindami, nes iš tų [visų, kurie yra … iš tikro, … ], kas žino tave, per tave vienintelę. Nes nėra nieko, kas veikė iki tavęs. Tu esi vienintelė ir gyvoji dvasia. Ir tu žinomiausia, nes kas priklauso tau, yra kiekvienoje pusėje. Mes negalime išreikšti to. Mes tu šviesa spindinti virš mūsų.

Paliepk mums regėti tave, kad galėtume būti išgelbėti. Žinojimas apie tave yra mūsų visų išgelbėjimas. Paliepk! Kai paliepi, mes esame išgelbėti! Iš tikro, mes išgelbėti! Tave regime mintyse! Tu esi visuose, nes išgelbėsi visus, kurie nebuvo išsaugoti ar buvo išsaugotas per juos. Nes tu, tu paliepei mums.

Ti esi vienatinė. Tu esi viena, kaip vienas yra tas, kuris sako tau: Tu viena, tu vienintelė gyvoji dvasia. Kaip turėtume tave vadinti? Neturime tavo vardo. Tu esi visų egzistencija. Tu esi visų gyvybė. Tu esi visų mąstymas. Tu esi, kuo visi džiaugiasi.

Tu paliepi visiems, kurie bus išgelbėti per žodį [ … ] šlovė, buvusi prieš jį, Slaptąjį, pašlovintąjį Senaoną, pradėjusį save patį, Asineusas, […]ephneusas, Optaoną, didžiąją galią Elemaoną, Emouniarą, Nibereu, Kandephorą, Aphredoną, Deiphaneusą, tu esi Armedonas man, pradedančioji galia, Thalanatheusas, Antitheusas, tu, egzistavusi savyje – ir po tavęs niekas neveikė.

Kaip turėtume tave pašlovinti? Nesame galios palytėti. Tačiau esame dėkingi, nuolankūs prieš tave. Nes paliepei mums, kaip išrinktasis, šlovinti tave tiek, kiek galime. Šloviname tave, nes esame išgelbėti. Visada tave šlovinsime. Todėl turime tave šlovinti, nes gausime amžiną išgelbėjimą. Šloviname tave, nes gavome galią. Mes išgelbėti, nes visada norėjai, kad tai darytume.

Visi darėme tai [ … ] ne per [ … aeonas … ], tas, kuris buvo [ … ], mes ir tie, kurie [ … ]. Kuris prisimins tuos ir suteiks šlovę, visada bus tobulas tarp tobulų ir anapus visų daiktų. Nes visi šlovina individualiai ir kartu. Ir po viso to, jie tylės. Ir kai bus nulemta, jie pakils. Po tylos, jie nusileis iš trečio. Jie pašlovins antrąjį. Pakilimo kelias yra nusileidimo kelias.

Tad žinokite, kurie gyvenate, kad gavote. Ir išmokote amžinųjų dalykų. Žavėkitės tiesa, kuri yra juose, ir apreiškime.

Ši knyga priklauso tėvui. Sūnus parašė ją. Pašlovink mane, Tėve. Šlovinu tave, Tėve, ramybėje. Amen.