Žodžio "krikščionis" kilmė
Tęsinys, III dalis - viso: 4 dalys. Skaitykite pradžią
Skaitykite II dalį
skaitykite tęsinį, IV dalį

   

Krikščionybės puolėjai

Intensyvūs ir ilgi krikščionių persekiojimai nebūtų buvę įmanomi be aiškios ideologinės-filosofinės koncepcijos, traktuojančios krikščionybę kaip blogį. Tačiau tokia koncepcija buvo sukurta. Ji persmelkė visus Romos imperijos aukštuomenės sluoksnius, ir ja vadovavosi dauguma imperatorių bei valdytojų. Kas gi formavo ir kūrė tokį iškreiptą ir tikrovės neatitinkantį požiūrį į krikščionybę? Atsakymas labai paprastas: Romos imperijos intelektualinis elitas, arba kitais žodžiais tariant, - šviesiausi to meto protai.

Jau Apaštalų darbų knygoje rašoma apie konfliktus tarp Evangelijos skelbėjų ir filosofų: "Tuomet pakilo kai kurie iš vadinamosios libertinų sinagogos, iš kirėniečių, aleksandriečių ir iš Kilikijos bei Azijos ir mėgino ginčytis su Steponu. Tačiau jie negalėjo atsispirti išminčiai ir Dvasiai, kurios įkvėptas jis kalbėjo" (Apd 6, 9-10).

Nors šioje vietoje aprašytas konfliktas vis dar judėjų inspiruotas, pastebėkime, kad jie buvo iš libertinų sinagogos. Ją lankė žydai, gimę ir augę graikų kultūros centruose ir laikę save labiau apsišvietusiais negu kiti. Neatsitiktinai būtent jie pasipiktino paprasta, tačiau galinga Evangelija ir panoro savo išmintimi sukirsti Steponą. Kitą panašų konfliktą, tik jau su tikraisiais graikų filosofijos atstovais, sutinkame Apaštalų darbų 17- ame skyriuje: "Belaukdamas Atėnuose jų atvykstant ir matydamas pilną stabų miestą, Paulius netvėrė apmaudu. Jis aiškinosi sinagogoje su žydais ir dievobaimingaisiais ir kasdien kalbėdavo susirinkusiems aikštėje. Kai kurie epikūrininkų ir stoikų filosofai bandė su juo ginčytis. Vieni klausė: "Ką šis plepys nori pasakyti?" Kiti: "Atrodo, kad jis - svetimų demonų skelbėjas". Mat jis skelbė Jėzų ir prisikėlimą... Išgirdę kalbant apie prisikėlimą iš numirusių, vieni ėmė tyčiotis, o kiti sakė: "Apie tai paklausysime kitą kartą" (Apd 17, 16-18. 32). Filosofams Pauliaus skelbiamas Kristaus mokymas sukėlė vien panieką ir patyčias. Kita vertus, ir Pauliaus dvasia buvo prislėgta dėl pagoniškos Atėnų stabmeldystės. Pirmųjų amžių krikščionybės istorija liudija, kad tokių konfliktų skaičius didėjo, kol peraugo į žiauriausius krikščionių persekiojimus. Tertulianas II amžiaus pabaigoje rašė: "Krikščionys ir pagonys yra svetimi vienas kitam".

Pagonims, perėmusiems graikų filosofiją, krikščionių mokymas buvo per daug lėkštas, kvepiantis fanatizmu, nelogiškas ir net bedieviškas. Graikai didžiausia žmogaus vertybe laikė jo protą. Žodis "filosofija" kilo iš dviejų graikiškų žodžių: "phileo" - "myliu" ir "sophia" - "išmintis". Paraidžiui - "myliu išmintį". Kadangi Kristaus žinia reikalavo širdies, o ne proto atvirumo, graikų mąstytojams ji atrodė menkos vertės. Nors žmogaus kūnas, jo grožis buvo liaupsinamas graikų kultūroje, mene ir sporte, tačiau filosofiniu požiūriu materialus pasaulis buvo sielos priešas. Mirtį graikai suprato kaip sielos išvadavimą iš fizinio kūno vergijos ir amžiną palaimą bei poilsį. Krikščionių skelbiamas mirusiųjų prisikėlimas jiems reiškė grįžimą į vergiją ir todėl buvo didžiausia nesąmonė ir alogizmas. Ypač juos piktino tai, kad tiesas, kurias šimtmečiais bandė suvokti giliausi žmonijos protai, drąsiai ir su pasitikėjimu aiškina paprasti žmonės, dažniausiai kilę iš žemesniųjų visuomenės sluoksnių. Todėl nenuostabu, kad krikščionybei sparčiai plintant daugelis filosofų laikė savo pareiga atskleisti šio naujo mokymo tuštybę ir žalą. Pacituosiu Minucijaus Felikso apologijos "Oktavius", parašyto greičiausiai antroje II amžiaus pusėje, ištrauką, atspindinčią būdingiausius ir dažniausiai krikščionims metamus kaltinimus:

"Nors dievų kilmė ir prigimtis mums nėra žinoma, vis dėlto visos tautos vieningai ir tvirtai tiki jų buvimu. Dėl to sunku pakelti tokį įžūlumą ir niekšingą beprotystę tų žmonių, kurie pradeda neigti ir griauti mūsų senąją, naudingą ir gelbstinčią religiją <...> Apgailestautina, kad dievybėms priešinasi žmonės apgailėtinos, uždraustos ir pasmerktos sektos. Savo nedoros bendruomenės pasekėjais jie stengiasi padaryti žmones iš pačių liaudies padugnių ir iš lengvabūdžių moterų tarpo, klystančių dėl jų lyčiai būdingo lengvabūdiškumo <...> Jie atmeta šventoves, vadindami jas dievų kapinėmis, neigia dievų buvimą, tyčiojasi iš šventų ritualų ir stengiasi, jei gali, padėti vargstantiems. Patys būdami pusnuogiai, jie niekais laiko žynių titulus ir rūbą. Jie niekina kančias, nors jos jų pačių laukia.

Jie nebijo mirties, bet bijo mirties po mirties. Štai kaip klaidinga viltis mirusiųjų prisikėlimu apgauna juos, užgniauždama bet kokią baimę.

Kodėl jie neturi šventorių, altorių ir visiems būdingų atvaizdų? Ir iš kur atsirado tas jų Dievas, vienintelis, vienišas, nematomas, kurio nepažįsta nei viena laisva tauta, nei viena valstybė, bent jau romėnų maldingieji? Tik vienintelė vargšė žydų tauta garbino vienintelį Dievą, bet ir ji tai darė atvirai, - turėjo savo šventyklą, aukurus, šventus ritualus ir aukas. Beje, ir tas jų Dievas buvo bejėgis, nes kartu su savo tauta buvo romėnų pavergtas. Jie (krikščionys) sako, kad Dievas, kurio jie neregi ir kitiems parodyti negali, vis dėlto atidžiai seka žmonių darbus, žodžius ir net sugeba įžvelgti slapčiausius širdies troškimus. Atrodytų, kad Dievas visuomet jaudinasi ir rūpinasi žmonėmis, net begėdiškai kišasi į jų reikalus - atseit jis visur prieina ir yra kiekvienoje vietoje <...> Bet ir tai dar ne viskas: krikščionys gąsdina žemės ir visos visatos su jos žvaigždėmis griuvimu. Pranašauja pasaulio pabaigą, lyg amžina gamtos tvarka, įtvirtinta dieviškų įstatymų, iš tiesų galėtų subyrėti. Taip pat neįmanoma, kad dangaus elementai sutirptų ir begalinė visata, taip tvirtai suręsta, sugriūtų." 1

Vienas žymiausių romėnų istorikų Kornelijus Tacitas (gyvenęs maždaug 58-117 m.) savo "Analuose" sako, kad krikščionys - tai "žmonės, kurie dėl savo nedorybių patys užsitraukė visuotinę neapykantą". Krikščionybę jis apibūdina kaip "pasišlykštėjimą, kuris su kitomis bjaurybėmis ir begėdiškumu užklydo į Romą".

Lukjanas apie 165 m. parašė satyrą "Apie Peregryno mirtį", kurioje ciniškai tyčiojasi iš krikščionių.

Celsas apie 178 m. pradėjo atvirą polemiką prieš krikščionis. Jis bandė įrodyti, kad krikščionybė neturi istorinio pagrindo, Kristaus mokymas - iracionalus, labai žalingas, griaunantis asmenybę. Jo veikalas "Tikrasis žodis" yra nuosekli biblinio mokymo kritika. Juo Celsas siekia išblaivyti ir išgelbėti tuos, kurie per savo lengvabūdiškumą įsipainiojo į apgaulingas krikščionių sektos gretas. Celsui tarsi gaila vargšų apgautų žmonių, tapusių krikščionimis. "Tikrajame žodyje" galima rasti faktiškai visus kaltinimus, kurie buvo metami Dievo žmonėms per visą krikščionybės istoriją:

"Štai ką jie (krikščionys) kalba: "Tegu pas mus neateina nė vienas išsilavinęs, ar protingas žmogus, nes visa tai mes laikome niekais. Bet tegu drąsiai ateina kiekvienas prasčiokas, neišmintingas ar nepilnametis". Laikydami tik tokius vertais savo Dievo, be abejo, jie nori ir gali patraukti savo pusėn tik nepilnamečius, nekilmingus, neišsilavinusius vergus ir vaikigalius. Bet iš tikrųjų kas blogo, jei esi išsilavinęs, apsišvietęs, besidomintis geriausiais mokymais, būtum ir atrodytum išmintingas? Negi tai trukdys pažinti Dievą? O gal, atvirkščiai, tai naudinga ir palengvina atrasti tiesą?

Bet mes matome, kad skelbiantys aikštėse ir skleidžiantys pačius bjauriausius dalykus neprisijungia prie šviesaus proto žmonių ir nebando jiems diegti savo pažiūrų. Bet pamatę jaunimą, vergų sambūrį ar prastuomenės minią, įsimaišo į jų tarpą ir ten reiškiasi. Panašiai jie (krikščionys) elgiasi ir namuose. Ponų ir labiau išsimokslinusių akivaizdoje šitie audėjai, batsiuviai ir patys didžiausi prasčiokai nedrįsta burnos praverti, tačiau kai jiems pavyksta nuošaliau sutikti vaikus ar kokias kvailas moteris, šiems pradeda pasakoti nuostabius dalykus. Moko, kad nereikia gerbti tėvų ir mokytojų, o klausyti tik jų. Anie atseit, būdami paralyžiuoto mąstymo ir prietarų vergai, kvailystes šneka ir iš esmės nežino bei nemoka daryti to, kas gera ir gražu. Tik jie žino, kaip reikia gyventi. Jeigu vaikai jų klausys, bus laimingi ir į namus ateis laimė <...>

Kviečiantys prisijungti prie kitų (nekrikščioniškų) religijų ir žadantys nuodėmių atleidimą, skelbia: "Kieno rankos švarios ir kalba protinga" arba "Kieno siela laisva nuo blogio, kas gyveno teisiai ir teisingai" - teateina. Bet paklausykime, ką skelbia šie. "Kiekvieno nusidėjėlio, kiekvieno mažamokslio, kiekvieno silpnapročio, žodžiu, kiekvieno niekšo laukia Dievo karalystė". Juk tie, kuriuos vadinate nusidėjėliais, yra nesąžiningi vagys, plėšikai, žmogžudžiai, šventvagiai, kapų niekintojai. Ar ne tokius į savo tarpą kviečia ir plėšikai?" 2

Su panašia neapykanta krikščionis puolė neoplatonikų filosofas Porfinijus (232-304m.). Jis parašė net iš 15-os knygų susidedantį veikalą "Prieš krikščionis". Bitinijos valdytojas Hieroklas, imperatoriui Dioklecijanui valdant, sekdamas Celsu, paruošė "Teisingą žodį", kuriame kreipėsi į krikščionis, ragindamas juos atsipeikėti nuo klaidingo tikėjimo Jėzumi.

Ne išimtis yra ir šiandieninės paskalos bei šmeižtai apie gyvai tikinčius krikščionis. Jie tiek seni, kiek senas "Tikrasis žodis".

Nežiūrint šių didelių filosofinių darbų, kuriais buvo siekiama sustabdyti Evangelijos plitimą ir pateisinti žiaurius krikščionių persekiojimus, Bažnyčia gyvavo ir augo. Pildėsi Jėzaus žodžiai: "Pasaulyje jūsų laukia priespauda, bet jūs būkite drąsūs: aš nugalėjau pasaulį" (Jn 16, 32).

Apologetai

Kaip atsvarą filosofiniams išpuoliams prieš Bažnyčią Dievas iškėlė apologetų (krikščioniško tikėjimo gynėjų) kartą. Graikų kalba "apologia" - "gynimas", "užtarimas". Vėliau apologetai drauge su pirmųjų amžių kankiniais (Klemensu, Ignotu, Polikarpu ir kitais, kurių raštai pasiekė mūsų dienas) buvo pavadinti Bažnyčios tėvais. Apologetai, arba Bažnyčios tėvai, buvo iš aukšto atgimę krikščionys, kurie iki atsivertimo priklausė intelektualiajam Romos imperijos visuomenės sluoksniui. Skirtingai negu pirmieji apaštalai, paprasti žmonės, apologetai buvo teisininkai, mokslininkai, filosofai, gerai išmanę tuo metu dominavusią graikų filosofiją. Tikėjimą Jėzumi Kristumi jie galėjo skelbti, naudodamiesi klasikinės literatūros formomis. Apologetai stengėsi išaukštinti krikščionišką tikėjimą, prieš pagonišką stabmeldystę. Jų raštuose ryškios dvi pagrindinės tendencijos: teisinė ginamoji ir filosofinė aiškinamoji.

Apologetai visų pirma neigė šmeižtą, kad krikščionių gyvenimo būdas ir siekiai amoralūs, žalingi, griaunantys asmenybės ir visuomenės gyvenimą. Lygindami valstybės pripažintų religinių kultų ir krikščionybės skelbiamą moralę, jie iškėlė pastarosios pranašumus. Paneigę krikščionims metamus kaltinimus dėl kraujomaišos, kanibalizmo, ateizmo ir neapykantos imperatoriui, apologetai siekė krikščionybės pripažinimo ir visiško įteisinimo.

Iš kitos pusės, Bažnyčios tėvai kūrė filosofinį mokymą, pagrindžiantį Evangelijos tikėjimą. Pavyzdžiui, graikišką "logos" sąvoką, (ji buvo svarbi graikų filosofinėse kryptyse), traktuotą kaip tikslingai veikiančią ir pasaulį formuojančią sielą, apologetai priartino prie krikščioniško "logos" - "žodžio": "Pradžioje buvo Logos. Tas Logos buvo pas Dievą ir Logos buvo Dievas <...> Tas Logos tapo kūnu <...> (toks buvo graikiškos Evangelijos pagal Joną originalas) (Jn 1, 1-2. 14). (-js- pastaba: apie "žodžio" vietą pasaulio sukūrimui skaitykite Egipto puslapyje)

Šventąjį Raštą - Gyvojo Dievo žodį - apologetai aprengė graikiškosios filosofijos rūbais ir pristatė Romos imperijos elitui. Jų raštais ir prasidėjo krikščioniškoji teologija. Graikiškai "Teos" - Dievas, "logos" - žodis. Paraidžiui - "žodžiai apie Dievą" arba "mokslas apie Dievą".

Aristidas. Filosofas iš Atėnų maždaug 140 metais parašė apologiją, kurią nusiuntė imperatoriui Antonijui Pijui. Pirmuose keturiolikoje skyrių Aristidas, pabrėždamas krikščionių Dievo garbinimo kilnumą, pasakoja, kuo jis skiriasi nuo egiptiečių ir judėjų. Paskutinieji trys skyriai pateikia išsamų ankstyvųjų krikščionių elgesio ir papročių paveikslą.

Justinas Kankinys (apie 100-165 m.). Atidarė krikščionišką mokyklą Romoje. Tiesos ieškojimas įvairiose filosofinėse kryptyse neatnešė jam trokštamos sielos ramybės. Knygoje "Pokalbis su Trifonu" jis aprašo savo atsivertimą - kaip pajūryje sutiko senyvą žmogų, kuris nurodė jam Evangeliją, kaip tikrosios filosofijos šaltinį. Šventojo Rašto studijos atvėrė jam gelbstinčią Dievo malonę ir jis, vis dar apsirengęs "keliaujančio filosofo" rūbais, leidusiais jam stoti į mokslininkų disputus, visiems pradėjo skelbti Jėzų Kristų. Apie 150 metus parašė savo "Pirmąją apologiją" imperatoriui Pijui, ragindamas jį panaikinti įstatymo apribojimus krikščionims bei sustabdyti jų persekiojimus.

Štai kaip Justinas Kankinys aprašo to meto krikščionių susirinkimą: "Perskaitoma ištrauka iš Apaštalų darbų ar Pranašų raštų, kiek leidžia laikas. Po to pamokslaujantis ragina sekti tokiais kilniais darbais. Tada mes visi atsistojame ir vieningai meldžiamės. Maldos pabaigoje, kaip anksčiau aprašiau, palaiminami duona ir vynas, susirinkimui pritariant "Amen". Pašvęsti jie dalinami susirinkusiems, o neatėjusiems diakonai nuneša į namus. Tada turtingesni ir visi trokštantys aukoja, kiek kas yra nutarę. Aukas gauna vadovaujantis, kuris ir paskirsto jas našlaičiams, našlėms, kaliniams, atvykstantiems svečiams bei kitoms reikmėms". 1

Tatianas (apie 110-172 m.) - Justino mokinys. Maždaug apie 150 metus parašė "Kreipimąsi į graikus", kuriame, lygindamas Evangelijos mokymą su graikiška mitologija, įrodinėjo krikščionybės pranašumą. Štai trumpa ištrauka: "Jūsų pagoniška gražbylystė nėra kas kita, kaip tik melo ginklas. Jūsų poezijoje apdainuojami tik dievų barniai ir jų meilės intrigos. Ir tai veda žmones į pražūtį. Kvailiai ir apgavikai buvo jūsų filosofai".

Tatianas parengė pirmąjį Biblijos žodžių žodyną (konkordansą).

Atenogoras iš Atėnų. Atsivertė, skaitydamas Šventąjį Raštą. Maždaug 177 metais parašė apologiją "Krikščionių užtarimas", kurioje paneigė prasimanymus, esą krikščionys aukoja ir valgo savo vaikus, yra kalti kraujomaiša ir bedievyste. Įrodinėjo stabmeldystės niekingumą ir prašė imperatoriaus pasigailėti neteisingai persekiojamų krikščionių.

Teofilas iš Antiochijos. Apie 180 m. parašė "Apologiją Artolikui", kuris greičiausiai buvo teisėjas, išpažįstantis pagonybę. Teofilas pirmasis, apibūdindamas Dievą, pavartojo žodį "trisn" - trejybė.

Toliau kalbant apie žymiausius pirmųjų amžių apologetus galima išskirti dvi mokyklas: Aleksandrijos ir Kartaginos.

Aleksandrijos mokykla

Maždaug 185 metais Pantaenas, iki atgimimo buvęs stoiku, įkūrė krikščionišką mokyklą, kurioje buvo siekiama susisteminti ir filosofiškai pagrįsti Evangelijos mokymą. Aleksandrijos mokykloje taip pat buvo dėstoma antikinė literatūra ir filosofija, manant, kad šios disciplinos turi būti naudojamos kuriant krikščioniškos teologijos pagrindus.

Ši mokykla atvėrė duris daugeliui vėlesnių klaidžiamokslių bei erezijų. Ypač žalinga ir nepagrįsta buvo alegorinė Biblijos aiškinimo sistema, kurią sukūrė Aleksandrijos teologai. Įvairiai aiškindami Šventojo Rašto turinį, jie išskyrė tris pagrindinius interpretacijos aspektus: istorinį, moralinį ir paslėptąjį - dvasinį. Juos prilygino trilypei žmogaus prigimčiai: kūnui, sielai ir dvasiai. Istorinis Rašto nagrinėjimas atitiko žmogaus kūną, Rašto moralinė prasmė - sielą, o giliausia, alegorinė - dvasią. Tik "ypatingai dvasingi" krikščionys, jų nuomone, gebėjo įžvelgti paslėptas Biblijos alegorijas. Tokiai Biblijos aiškinimo sistemai buvo naudojama žydų kilmės filosofo Filono Aleksandriečio metodika, kuris mėgino sujungti judaizmą su graikų filosofija.

Aleksandrijos mokyklos atstovai visą laiką stengėsi aptikti kažkokias paslėptas Šventojo Rašto reikšmes. Dažniausiai jų aiškinimo metodas kliudė teisingai suprasti Šventąjį Raštą ir kartais atvesdavo iki visiško absurdo.

Klemensas Aleksandrietis. Gimė Atėnuose apie 150 metus. Daug keliavo ir mokėsi pas įvairius savo meto mokytojus. Tapo Pantaeno mokiniu, o vėliau ir Aleksandrijos mokyklos vadovu. Klemensas gerai žinojo graikų literatūrą, savo kūriniuose cituoja apie 500 jos autorių. Jis siekė sukurti krikščionišką filosofiją.

Origenas (185-254 m.). Pakeitė Klemensą šioje mokykloje. Nuo pat vaikystės jis pasižymėjo neeiliniais sugebėjimais. Būdamas 18 metų tapo mokyklos vadovu. Visas savo jėgas pašventė krikščioniškos minties įtvirtinimui antikos filosofinėse sistemose. Savo kūriniuose, kurių parašė apie 6000, Origenas įrodinėjo krikščionybės pranašumą prieš graikiškų krypčių filosofijas.

Savo turtingo draugo Ambrozijaus prašymu Origenas parašė 8 knygų apologiją "Prieš Celsą". Cituodamas Celso "Tikrąjį žodį", eilutė po eilutės pagrįstai paneigė visą Celso krikščionybės kritiką.

Nėra nė mažiausios abejonės, kad Aleksandrijos mokykla, gindama ir įtvirtindama krikščionybę, darė labai didelę įtaką Romos visuomenei. Nežiūrint šito, akivaizdu, kad Aleksandrijos apologetai pradėjo silpninti pačios Evangelijos autoritetą. Manydami, jog Kristaus žinia be filosofinio ramsčio niekada neįsitvirtins visuomenėje, jie nesąmoningai neigė jos efektyvumą ir jėgą. Jeigu pirmieji Kristaus mokiniai ir apaštalai pasikliovė Šventosios Dvasios jėga, patvirtinančia jų skelbiamą Evangeliją, tai Aleksandrijos apologetai atsirėmė į žmogiško intelekto jėgą ir įžvalgumą. Gretindami Jėzaus Kristaus mokymą su graikų filosofija ir plėtodami alegorinį Biblijos aiškinimą, jie ėmė iškreipti ne vieną biblinę tiesą.

Kartaginos mokykla

Šios mokyklos apologetus daugiau domino ne abstrakti teorinė teologija, bet praktiniai Bažnyčios gyvenimo, organizacijos ir mokymo klausimai. Žymiausiais šios mokyklos atstovais laikomi Tertulianas ir Kiprianas.

Tertulianas (apie 160-220 m.). Gimė romėnų šimtininko šeimoje Kartaginoje. Nuo vaikystės buvo mokomas graikų, lotynų kalbų, susipažino su antikos klasika. Iki atsivertimo dirbo advokatu, mokė oratorystės. Pirmasis iš apologetų, pradėjęs rašyti lotyniškai. Savo raštuose gynė Evangelijos mokymą, įrodinėjo krikščionių persekiojimų beprasmiškumą ir žalą pačiai imperijai. Tertulianas pirmasis aiškiai pateikė mokymą apie Trejybę.

Kelios ištraukos iš jo apologijų:

"Dabar noriu pasakyti, kuo užsiima krikščionių sekta <...> Sujungti vieno tikėjimo ir tos pačios moralės ryšiais, mes sudarome tarsi vieną kūną. Mes susirenkame, kad atvirai melstumės Dievui. Pagal Jo valią meldžiamės dėl imperatorių, dėl ministrų, dėl visų valdytojų, dėl pasaulio, dėl gerovės visame pasaulyje, dėl paskutinės valandos atitolinimo. Mes susirenkame, kad skaitytume Šventąjį Raštą, iš kurio ir semiamės būtinų mums žinių ir pamokymų, tinkančių įvairioms aplinkybėms <...> Būtent tada vyksta įkalbinėjimai ir taisymai, skelbiami Dievo nuosprendžiai <...>

Vadovauja vyresnieji (presbiteriai), ir to titulo jie nėra pirkę, bet nusipelnę dėl išbandytų dorybių. Tarnavimas Dievui neparduodamas už auksą. Jeigu mes ir turime turtų, tai juos įsigijome ne pardavinėdami savo tikėjimą. Kiekvienas iš mūsų kiekvieną mėnesį ar kitu jam tinkamu laiku aukoja konkrečią sumą, kiek gali ir kiek nori. Ši rinkliava visiškai priklauso nuo geros aukotojų valios. Pinigai eikvojami ne puotų kėlimui ar lėbavimui, bet vargšų maitinimui ir jų laidojimui, neturtingų našlaičių palaikymui, tarnautojų išlaikymui, senelių priežiūrai, pagalbai nelaimių (laivo dužimo) ištiktiesiems. Krikščionys, ištremti į rūdų kasyklas, pasodinti į kalėjimą ar išsiųsti į salas dėl išpažįstamo tikėjimo, taip pat gauna iš mūsų paramą".

"Mes garbiname vienintelį Dievą <...> O kiti padarai, kuriuos jūs vadinate dievais, mes žinome, kad yra ne kas nors kita, bet demonai. Vis dėlto įstatymas - natūralus ir viešas - reikalauja, kad būtų užtikrinta teisė kiekvienam garbinti tai, ką jis nori...

Krikščionis niekam nėra priešas, tuo labiau imperatoriui, žinodamas, kad pastarąjį Dievas skyrė būti imperatoriumi ir kad jį reikia mylėti, gerbti, rodyti jam pagarbą, melstis dėl jo sveikatos ir valstybės gerovės, kol pasaulis egzistuoja <...> Imperatorius, be abejo, pritars tokiems gerbėjams, nes mes, laikydami jį žemesniu už Dievą, pripažįstame jį aukštesniu už kitus žmones ir net aukštesniu už visus jūsų dievus, kurie yra jo valdžioje. Mes taip pat atnešame aukas už imperatoriaus gerovę, bet atnešame jas vieninteliam mūsų ir jo Dievui, o aukos tos yra mūsų maldos, Dievo nustatytos <...> Mes sudarome didžiąją imperijos dalį ir vis dėlto esame tiek tylūs ir santūrūs, kad pažįstate mus tik kaip atskirus pavienius asmenis <...>" 1

Kiprianas laikė Tertulianą savo mokytoju. Gimęs ir augęs Kartaginoje, jis apie 246 metus įtikėjo ir truputį vėliau tapo Kartaginos bažnyčios vyskupu. Išlikę Kipriano raštai liudija, kad jis buvo puikus bažnyčios vadovas, kovojęs prieš erezijas, netvarką ir brolių susiskaldymus.

Apibendrinimas

Krikščionių skaičiui greitai augant, įtikėdavo žmonės ne tik iš žemiausių visuomenės sluoksnių (l Kor 1, 26), bet ir iš aukštesniųjų. Būdami filosofais, oratoriais, teisininkais, jie, pasinaudodami savo išsilavinimu, pradėjo ginti Evangeliją. Šiandien jie vadinami apologetais, arba Bažnyčios tėvais. Apologetai buvo Dievo pašaukti, ir jų tarnavimas stabdė Evangelijai priešiškų filosofų puolimą bei švelnino Romos imperatorių įniršį prieš krikščionis. Pats Jėzus Kristus tiksliai apibūdino būsimus apologetus palyginimu, nors taikė jį judėjų teologams: "Todėl kiekvienas Rašto aiškintojas, tapęs Dangaus Karalystės mokiniu, panašus į šeimininką, kuris iškelia iš savo lobyno naujų ir senų daiktų" (Mt 13, 52).

Atgimę iš aukšto ir apšviesti apreiškimo, apologetai iš savo filosofinio lobyno kėlė tai, kas sena ir pradėjo kurti krikščioniškąją teologiją. Ši nauja filosofinė sistema greitai pranoko jau egzistavusias ir III a. pradžioje tapo kardinalaus Romos imperijos posūkio į krikščionybę priežastimi bei atrama.

Kita vertus, laikui bėgant, apologetų raštai, gynę Evangelijos tyrumą ir tikrumą, užgožė jos paprastumą. Žinia apie išgelbėjimą per asmeninį tikėjimą Jėzumi Kristumi darėsi vis sudėtingesnė ir galiausiai tapo nebeprieinama paprastam žmogui. Atsitiko tai, prieš ką kovojo ir apie ką įspėjo apaštalas Paulius: "Žiūrėkite, kad kas jūsų nepavergtų tuščia ir apgaulinga filosofija, žmonių padavimu bei pasaulio pradmenimis, o ne Kristumi" (Kol 2, 8); "Bet aš bijau, kad kaip angis savo gudrumu suvedžiojo Ievą, taip ir jūsų minčių kas nesugadintų ir neatitrauktų nuo paprastumo Kristuje" (2 Kor 11, 3). Susižavėję pranašesnės filosofijos kūrimu, apologetai prarado Evangelijai būdingą paprastumą. Iš širdies kylantį tikėjimą pradėjo keisti racionalaus proto logika, neatnešanti Gyvojo Dievo pažinimo ir neatverianti Dievo jėgos. "Kai pas jus, broliai, lankiausi, aš atėjau skelbti jums Dievo liudijimo ne iškalbingais žodžiais ar išmintimi. Mano kalba ir mano skelbimas pasižymėjo ne įtikinančiais išminties žodžiais, o Dvasios ir Dievo jėgos parodymu, kad jūsų tikėjimas remtųsi ne žmonių išmintimi, bet Dievo galybe" - rašė apaštalas Paulius (1 Kor 2, 1, 4-5), akcentuodamas, kur slypi Evangelijos jėga.

Ilgainiui apologetų ir Bažnyčios tėvų raštams buvo pradėta teikti didesnė reikšmė negu pačiam Šventajam Raštui, kurį jie gynė. Galiausiai šie raštai tapo tarsi raktais suprasti Evangeliją. Net šiandien daugelis mano, kad Evangelija yra labai sudėtinga ir jai suvokti reikalingas ilgas ir visapusiškas teologinis pasiruošimas. Dar taip neseniai kai kurios krikščioniškos konfesijos mokė, o kai kur ir tebemoko, kad eiliniam tikinčiajam pavojinga studijuoti Šventąjį Raštą, nes jį neteisingai supras ir iškraipys. Teologinės Bažnyčios tėvų raštų studijos pateikiamos kaip įvadas į Evangelijos mokslą. Tačiau tokia samprata iš esmės klaidinga ir pražūtinga. Bažnyčios tėvų teologija yra paini, prieštaringa ir net kai kur prieštaraujanti pačiai Biblijai. Amžinąjį gyvenimą teikia Evangelija, o ne teologija. Tačiau dėl minėtos sampratos ištisus šimtmečius milijonai žmonių negalėjo atsiversti Biblijos - vienintelės žemėje knygos, teikiančios amžinąjį gyvenimą ir asmeninį Dievo pažinimą.

Vis tik Bažnyčios tėvų indėlis Dievo darbe buvo tikrai didelis ir reikšmingas. Šiandien jis leidžia mums pamatyti krikščionybės kelią pirmaisiais mūsų eros šimtmečiais ir daug ko pasimokyti.

Yra 4 dalys: skaitykite tęsinį, IV dalį

Ištrauka iš G.Saulyčio knygos "Ankstyvoji krikščionybė"

Pirmieji krikščionių raštai
Žodžio "krikščionis" kilmė, 1 dalis
Žodžio "krikščionis" kilmė, 2 dalis
Žodžio "krikščionis" kilmė, 4 dalis
Paulius Tilichas: filosofija ir teologija
Kristaus dieviškumo pagrindimas šv.Jono rašiniuose
Abelaras. Prieštaravimas neišmanančiam dialektikos
Augustinas. Apie Susaną ir Juozapą, skelbiant ištikimybę
Vienuolių institucijos įsigalėjimas
Eriugena. „Apie gamtos skirstymą“
Šv. Ignacijus iš Antiochijos
Nikėjos susirinkimas
Bonaventūras
Biblijos skiltis
Mitologijos puslapis
Vartiklis