|
Patristinė literatūra Vienas patristinės literatūros klasifikavimų yra pagal laiką. Galima juos skirstyti į 1) iki Nikėjos susirinkimo (iki 325 m.); 2) 4 a. ir 5 a. pirmos pusės (325-451 m.); 3) vėlyvieji. Dar galima skirstyti į Vakarų ir Rytų, kai šiais laikomi graikų, sirų, armėnų ir koptų. Čia skirstysime į smulkesnes grupes pagal laiką. A. Po apaštališkųjų tėvų 2 a. pasirodo graikų apologetai, po kurių eina Vakarų apologetai, taip pat gnostikų ir markionitų eretikai su savo apokrifiniais raštais, į kuriuos atsako katalikai. B. Trečias amžius mums duoda Aleksandrijos katachetinę mokyklą, Artimųjų rytų, Palestinos rašytojus, pirmuosius Vakarų rašytojus, Romoje Ipolitą (graikų kalba) ir Novacianą1), rašytojus ir Afrikos ir kitur. C. 4 a. pradeda apologetiniai ir istoriniai Eusebijaus
iš Kesarėjos darbai, su kuriais galime sieti
Šv. Kirilą iš Jeruzalės ir Šv.
Epifanijų, Aleksandrijos
D. 5 a. mums duoda nestoriečius, eutichėjus3), įskaitant vakarietį Šv. Leoną4), istorikus. Vakaruose turime Lerino mokyklą5), popiežių laiškus. E. 6-7 a. jau mažiau svarbių vardų. A. Pagrindinių apaštališkųjų tėvų (Klemenso, Ignacijaus, Polikarpo) laiškai, kuriuose gana laisvai cituojamas Naujasis testamentas, ir kuriuose gausu naudingos istorikams informacijos. Prie šių pridedant Didachę, anti-žydišką Barnabo laišką, Hermo Ganytoją, popiežiaus Pijaus I6) brolio vizijas, kurios ilgą laiką buvo pridedamos prie Naujojo Testamento, Šv. Jono ir Aristiono8) [Smyrno vyskupo] mokinį Papijas7), kurio kūriniai prarasti. Apologetų filosofiniai veikalai buvo pateikiami imperatoriams, kad sustabdytų nuo persekiojimų. Tai Quadratus9) apologija Adrianui, Aristono iš Pella10) žydams, Miltiades11), Apolinaro iš Hierapolio ir Melitono iš Sardo12) kurios yra dingę, tačiau išlikę keletas svarbių: Aristido iš Atėnų, daugiausia aiškinanti apie tikrą Dievą Antoninui Pijui13); puiki Šv. Justino apologija įdomi dėl joje aprašytos Romos liturgijos (apie 150 m.), jo argumentai prieš žydus randamas gerai sudarytame Dialoge su Trypho. Justino mokinio Sirijoje Tatiano Apologija ne toks žymus kūrinys, o jo autorius užsikrėtė erezija. Atenagoras iš Atėnų Markui Aurelijui ir Komodui14) skyrė elegantišką krikščionių nusidėjimų paneigimą. Antiochijos vyskupas Teofilas parašė tris apologijas adresuotas kažkokiam Autolycus. Visi tie darbai ganėtinai literatūriški, kas negalioja Tertuliano Apologeticus, parašyta grubia ir neišverčiama lotynų kalba, tačiau esančia nepaprastai vertinga. Jo Ad Scapulam yra įspėjimai krikščionis persekiojančiam prokonsului. Adversus Judaeos pavadinimas kalba už save. Kiti lotyniškai rašę apologetai pasirodė vėliau. Minucius Felix'o15) Octavios yra tiek pat nušlifuotas, kiek Tertuliano netašytas; jo data neaiški. Jis labiau skirtas padaryti įspūdį pagoniui. Paminėtinas ir vėlesnis Lactantius, su literatūriškai puikiais Divinae Institutiones ir De Mortibus persecutorum (abu apie 305-314 m.). Vėlesnėmis nei 2 a. apologijomis yra Hermias16) Irrisiones ir puikusis Laiškas Diognetui17) . 2 a. eretiški rašiniai (montanistų ir kt.) beveik visi prarasti. Gnostikai turėjo savo mokyklas ir filosofavo ir jų raštų yra gausu. Kai kurie įdomūs tekstai mus pasiekė iš koptų. Iš graikiškų kiek svarbesniais tėra Ptolemėjaus laiškas Florai. Markionas įkūrė ne mokyklą, o bažnyčią ir išlikęs jo Naujojo testamento variantas. Prie visa to dar pridėkime klastotes, tokias kaip Pauliaus laiškas Senekai ir Petro apokalipsė. Šv. Justino Syntagma, nukreipta prieš visas erezijas, dingusi; kaip ir Egezipo19), žydo iš Palestinos, vykusio per Korintą į Romą (apie 160-180 m.) su intencija paneigti gnostikų ir markionitų naujoves. Tačiau Šv. Irenėjaus kūrinys prieš erezijas, kuris rėmėsi Papiju18), Egezipu ir Justinu, mums suteikia žinių apie daugelį gnostikų sistemų kartu su jų paneigimu. Šalia Irenėjaus, kuriuo gausiai pasinaudoja, reiktų paminėti Tertuliano erezijų kritiką su nuostata, kad Šv. Raštą turėtų aiškinti Bažnyčia, o ne privatūs asmenys. Jis dažnai kandžiai ar įžeidžiančiai pasako vietoje rimto argumento. Tuo metu jau buvo prasidėję prieštaravimai Bažnyčioje, kurių svarbiausiu klausimu buvo kada švęsti Velykas. Kitu karštu klausimu buvo, ar reiktų patvirtinti montanistų pranašystes, o taip pat jau 3 a. pradžioje dėl montanizmo oponentų, kurie neigė Šv. Jono rašinių autentiškumą (kas tada buvo nauja). B. Aleksandrijos bažnyčia jau 2 a., su įpročiu, perimtu iš Aleksandrijos žydų, ypač Filono, alegoriškai aiškinti Raštą. Tai jau sutinkama Barnabo laiške20) , kuris gali būti iš Aleksandrijos. Pantamas buvo pirmasis, kurio mokykla tapo garsi, tačiau jo rašinių neišliko, tačiau jo mokinys Klemensas, mokęs kartu su Pantamu, bei kaip mokyklos vadovas (maždaug 180-202 m.) paliko jų žymų kiekį aptariančių mitologinius, mistinės teologijos, edukacijos ir kitus klausimus apie dalykus žemėje ir danguje. Po jo sekė Origenas, kurio šlovė sklido net tarp pagonių. Jo išlikę darbai, laisvai išversti į lotynų kalbą, sudaro kelis tomus. Origenas turėjo daug ir iškilių mokinių. Vieno jų, Šv. Aleksandro iš Jeruzalės21), įkurta biblioteka vėliau pravertė Eusebijui. Labiausiai gerbiami buvo Šv. Dionisas Didysis Aleksandrietis22) ir Šv. Grigalius iš Neokasarėjos Ponte, žinomas kaip stebukladarys, kuris, panašiai kaip Šv. Nonosas23) Vakaruose, kaip sakoma, savo maldomis perkėlė kalną. Tik jų rašinių nedaug beišlikę. Montanizmas ir klausimas dėl Velykų Mažąją Aziją pašalino iš lyderiavimo, turėto 2 a. Be Šv. Grigaliaus, to amžiaus pabaigoje Šv. Metodijus24) buvo puikiu rašytoju ir Origeno šalininkų (dėl to jo nemini origenietis Eusebijus) priešininku; turime jo Puotą graikų kalba ir kelis smulkius kūrinius senąja slavų kalba. Rytuose išsiskyrė Antiochija. Emause gyveno Julius Afrikanas, sudaręs Romos, Aleksandrijos ir Antiochijos vyskupų chronografiją, išlikusią Eusebijaus kronikos
Kesarėja buvo Origeno šalininkų centras, kur Šv. Pamfilas su draugu Eusebijumi, Amoniju26) ir kitais surinko Origeno raštus, pakoregavo jo Hexapla ir atliko daug pataisymų tiek Senajame, tiek Naujajame testamentuose. Romoje nesigirdėjo apie kokius rašinius kita, nei graikų kalba, iki tol, kol kai pasirodė kai kurie smulkūs popiežiaus šv. Viktoro rašiniai lotynų kalba. Ipolitas rašė maždaug 200-235 m. ir tik graikiškai, nors iki tol Kartaginoje Tertulianas rašė lotyniškai. Jei Philosophumena autoriumi buvo Ipolitas, tai jis buvo antipopiežius ir sklidinas nepagrįsto priešiškumo savo varžovui Šv. Kalikstui27); jo teologijoje Žodis kyla iš Tėvo jo Valia, savo esme skiriasi nuo Jo ir tampa Sūnumi, tampant žmogumi. šiame veikale nėra nieko romėniško ir jis labiau siejasi su graikų apologetais. Didelė dalis plataus komentaro Danielio knygai ir rašinys prieš Noetijų28) tėra tik kiti šio netrukus pamiršto Vakaruose rašytojo likučiai; išliko jo chronografijos kai kurios dalys. Kitas Romos antipopiežius Novacianas rašė painiai. Kai kurie jo rašiniai mus pasiekė Šv. Kipriano vardu. Kaip ir Ipolitas, savo griežtais požiūriais sukėlė pretekstą schizmai. Tačiau, skirtingai nuo Ipolito, jis visiškai ortodoksinis savo svarbiausiame veikale De Trinitate. Tertuliano ankstyvieji rašiniai parašyti jam esant Kartaginos bažnyčios kunigu, bet apie 200-uosius jis įtikėjo montanistų iš Frygijos pranašais sukeldamas schizmą Kartaginoje. Daugelyje traktatų jis gina savo poziciją su jam būdinga jėga ir skubotumu. Dideliu kontrastu yra šv. Kipriano (Kartaginos vyskupas 249-258 m.) iškalba. Šio šventojo trumpi veikalai ir plati korespondencija skirti vietiniams klausimams ir poreikiams ir jis vengė bet kokios spekuliatyvios teologijos. Per visą patristinį laikotarpį be jo nėra nieko, išskyrus Eusebijaus istoriją, kas daugiau nušviestų ankstyvosios Bažnyčios reikalus. Tik amžiaus pabaigoje Arnobijus parengė nuobodžią apologiją. 4 a. pasirodė Laktancijus, buvęs iškalbingu, tačiau nebuvo pakankamai išsimokslinęs. C. 4-is amžius buvo Bažnyčios Tėvų amžius. Jo pradžioje (313 m.) Konstantinas paskelbė įsaką (Milano ediktas) apie toleranciją ir prasidėjo nauja era krikščionybei. Pirmiausia pasireiškė Eusebijus iš Kesarėjos savo apologetiniais Praeparatio Evangelica ir Demonstratio Evangelica bei istoriniais Kronika ir Istorija (surinkusius fragmentus iš persekiojimų laikų ir išsaugojusių daugiau nei pusę to, ką žinome apie tą metą) veikalais. Ir nors buvo Origeno sekėjas, tačiau atmetė amžino Tvėrimo ir Logoso idėjas, tad galėjo gana palankiai priimti Arijaus mokymą. Pradinė pseudo-Klemenso29) rašinio forma su ilgais ir varginančiais dialogais, atrodo, yra 4 pradžios kūrinys, nukreiptas prieš naujus pagonybės pokyčius, ir jis buvo parašytas arba Finikijos pakrantėje, arba Sirijos kaimynystėje. Daugelis rašytojų atsiliepė į didžiausio iš pagonių, Porfirijaus, užsipuolimus po pagonybės atsigavimo valdant Julianui (361363). Šv. Kirilas iš Jeruzalės paliko mums visą krūvą instrukcijų katechumenams ir apkrikštytiesiems, tad iš jo žinome apie to meto Rytų bažnyčios nuostatas. Šv. Epifanijus iš Palestinos tapo Kipro Salamio vyskupu ir parašė visų erezijų istoriją, bet, deja, nebuvo atidus ir tvarkingas ir nenurodė savo šaltinių. Jis buvo šv. Jeronimo draugu ir bekompromisiu Origeno mokymo priešininku.
Aleksandrijos dvasininkas Arijus buvo ne šio miesto mokyklos, o Lukiano iš Antiochijos pasekėjas; ir Aleksandrijos mokyklos nuostatos labai skyrėsi nuo Antiochijos. Aleksandrijos vyskupas Aleksandras30) pasmerkė Arijų savo laiškuose. Aleksandrijos tradicija buvo labiau toji, kurią Dionisas Didysis gavo iš popiežiaus Dioniso31). Praėjus 3 m. po Nikėjos susirinkimo (325 m.) Aleksandrijos vyskupu 45-iems metams tampa šv. Atanazas, kurio raštai nebuvo gausūs, tačiau jų istorinė vertė didelė, ypač kovojant su arianizmu. Šios mokyklos vadovu buvo Didimas Aklasis. Vėlesniuoju rašytoju paminėtinas Sinezijus iš Kirenės32), pasireiškęs energija ir pamaldumu kaip vyskupas. Jo laiškai labai įdomūs. Antrąją 4-o amžiaus pusę atstovauja garsus Kapadokijos trejetas: šv. Vasilijus, jo draugas šv. Gregoras Nazianzietis bei šv. Gregoras Nisietis. Jų mokymas apie Trejybę buvo žingsniu pirmyn ir labai artimas Romos bažnyčios mokymui, vėliau įkūnytame Atanazo tikėjimo simbolyje. Iš jų labiausiai tolerantiškas mažiau pažengusiųjų atžvilgiu buvo Vasilijus, kartais net švelnindamas savo žodžius. Jis laikėsi griežto asketizmo ir paliko taisykles vienuoliams. Gregoras Nazianzietis buvo mažiau pakantus, bet pasižymėjo iškalba, o taip pat tikslumu ir net neklystamumu. Tuo tarpu Gregoras Nisietis išlaikė ir Origeno mokymą. Tuo tarpu Antiochijos mokykla atrodė lyg esanti persunkta Arijaus mokymo. Diodoras, tapęs Tarso vyskupu, buvo Nikėjos mokymo šalininku, produktyviu autoriumi, tačiau didžioji jo kūrinių dalis dingo. Teodoras iš Mopsuestia buvo išsilavinęs ir geras komentatorius, tačiau opozicija Apolinaro iš Laodikėjos33) erezijai nuvedė jį į nestoriečių kraštutinumą. Jono Auksaburnio garsieji pamokslai irgi sakyti Antiochijoje prieš jam tampant Konstantinopolio vyskupu; jis kurį laiką buvo atsiskyrėliu ir visą gyvenimą išliko asketu ir buvo karštu socialiniu reformatoriumi. Jį oratorinio meno išmokė pagonis Libanijus34). Jis nebijojo kartotis ir nepaisė taisyklių, nes nenorėjo, kad juo žavėtųsi, o tik įtikėtų. Tačiau neturėjo spekuliatyvaus polinkio į filosofiją ar teologiją jis buvo praktiškas žmogus. Sirijoje iškilo Edesos diakonas šv. Efreamas, kurio dauguma rašinių buvo eiliuoti ir jo himnai labai gražūs, o komentarai proza, tačiau jų išliko mažiau. Be to dėmesį patraukia ir 23-ys Afraato pamokslai. Vakaruose garsiausiu ankstyvuoju arianizmo oponentu buvo Ilarijus Piktavietis35), rašęs komentarus ir poleminius kūrinius, tarp jų ir De Trinitate (Apie Trejybę). Jo stilius buvo labai painus ir neaiškus. Liuciferis36), Kaljario vyskupas Sardinijoje, buvo labai grubiu polemistu, rašęs populiaria ir beveik neišsilavinusio žmogaus maniera. Pietų Ispanijoje buvo Gregoras iš Elviros37). Retoriko Marijaus Viktorino komentarai ir prieš Arijų nukreipti kūriniai neturėjo pasisekimo. Eusebijus38), Verčelos vyskupas, mums paliko kelis laiškus, o Zenonas iš Veronos39) trumpų pokalbių. Įdomus puikus popiežiaus Julijaus I40) laiškas arianiečiams bei keli popiežių Liberijaus41) ir Damaso I42) laiškai. Damasas parašė ir prastų, bet įdomių eilėraščių, suteikiančių informacijos apie kankinius ir katakombas.
Romoje originalus, keistas ir išsilavinęs nežinomas (minimas kaip Ambroziastras44) ) rašytojas parašė komentarą apie Šv. Pauliaus laiškus ir keletą klausimų apie Senąjį ir Naująjį Testamentus. Viską iš savęs parašė Jeronimas, likusią gyvenimo dalį nugyvenęs atsiskyręs ir mokinių supamas Betliejuje. Jis neturėjo potraukio filosofijai, tačiau rašė be paliovos. Jo didžiausiu darbu buvo ST vertimas į lotynų kalbą. Labai sumaniai užsipuldavo eretikus, savo rašiniuose nenaudodamas kalbos įmantrybių. Tik jo trūkumas skuba: jis labai netikslus ir jos istorinius pasisakymus reikia labai atidžiai tikrinti. Didelę įtaką padarė jo atsiskyrėlių aprašymai, rašiniai apie vienuolių gyvenimą, nekaltybę, tikėjimą, Dievo Motiną, šventųjų relikvijas. Afrika nesivėlė į kovą su Ariju, nes turėjo savąją ereziją. Donatizmas46) ilgą laiką viešpatavo Numidijoje, nors didžioji dalis jų raštų dingo. Maždaug 370 m. Optatas prieš juos paskelbė kontraversišką kūrinį, o vėliau labai efektyviai puolimą tęsė Augustinas, jau sudavęs stiprius smūgius ir manichėjams. Nuo 417 m. jis buvo įsivėlęs į dar didesnę kovą su filosofine ir natūralistine Pelagijaus46) ir Celestijaus47) erezija. Kartu jis buvo ir iškiliu filosofu, platoniku iki kaulų smegenų su iš Ambrozijaus paimta tendencija alegorizuoti. Be to, jis Tagaste įsteigė vienuolyną, Afriką aprūpinančiu vyskupais. Ispanijoje poetas Prudencijus48) pranoko savo pirmtakus. Įdomūs eretiko Prisciliano49) kūriniai, aptikti tik 1889 m. Galijoje Rufinas iš Akvilėjos50) pažymėtinas Origeno vertimu, o pietų Italijoje Paulinas iš Nolos51) paliko mums pamaldžių eilėraščių ir įmantrių laiškų. Trumpos biografijos ir paaiškinimai: 1) Novacianas (Novatianus, apie 200-258 m.) Romos teologas, rašytojas, anti-popiežius. Jo mokymas pavadintas novocianizmu, pagal kurį bažnyčia yra šventųjų bendruomenė, o visi nusidėję mirtina nuodėme turi būti iš jos šalinami ir niekada atgal nepriimami. Buvo Kornelijaus išrinkimo popiežiumi priešininku ir jį palaikė 3 vyskupai už tai buvo atskirtas nuo Bažnyčios. To nepripažino, įsteigė savo bendruomenę, išsilaikusią iki 7 a. (kafarai neaiškus jos ryšis su vėlesniais katarais). Mirė kankinio mirtimi. Išliko du jo veikalai: Apie Trejybę ir Apie judėjų maistą. 2) Didimas Aklasis (Didymous, apie 313-398) graikų krikščioniškasis rašytojas, teologas,
Aleksandrijos
mokyklos atstovas. Apako 4 m. amžiaus. Gynė Origeno mokymą, todėl po Antrojo Konstantinopolio
susirinkimo (553 m.), pasmerkusio Origeno mokymą, jo darbai nebuvo perrašinėjami. Pats jis pasmerktas kaip eretikas 5-me (553 m.) ir 6-me
(680-681) Visuotiniuose susirinkimuose. Parašė Apie Šventą Dvasią (apie 381 m.), 3 kn. Apie Šv. Trejybę, traktatą prieš
manichėjus ir kt. Laterono susirinkime (649 m.) jo kūriniai uždrausti. Tačiau koptų bažnyčia jį laiko
šventuoju. Tai kitas asmuo nei Didimas iš Aleksandrijos.
3) Eutichas (Eutyches, apie 380-456) Konstantinopolio archimandritas. Pirmąkart pasireiškė 431 m. Pirmajame susirinkime Efese, kur pasisakė prieš Nestorą. Ta konfrontacija atvedė į kitą kraštutinumą, galiausiai taip pat pasmerktą kaip ereziją, 7-o a. imtos vadinti monofizitais. Eutichėjai laikė, kad Kristus teturėjo tik vieną, dievišką prigimtį (Viešpats buvo dviejų prigimčių prieš įsikūnijimą, tačiau po įsikūnijimo liko tik viena prigimtis - žmogaus prigimtis kaip lašas medaus paskęsta dieviškojoje jūroje), tad laikytinas tik Dievu, o ne žmogumi. Už tai Eutichas buvo pasmerktas 448 m. Konstantinopolio sinode, tačiau nepripažino savo suklydimo, tad kitais metais buvo sušauktas Antrasis Efeso susirinkimas, tačiau dėl pažeidimų pavadintas plėšikų sinodu. Teko šaukti sušaukė Chalkedono IV visuotinį susirinkimą (451 m.), kuriame pripažinta, kad Kristus buvo vienas asmuo, tačiau turėjo dvi prigimtis. Rytietiškos bažnyčios to nepripažino, tarp jų ir armėnų. 4) Leonas I (Leo I, apie 400-461) - Romos popiežius (nuo 440 m.), šventasis, Bažnyčios mokytojas. Gynė ortodoksiją, kovojo su erezijomis. Atskleisdamas monofizitų klaidingus teiginius aiškiai pasisakė už dvi Jėzaus Kristaus prigimtis viename asmenyje; pasisakė prieš manichėjus. Siekdamas išsaugoti Bažnyčios vienybę jis nusileido Aleksandrijos bažnyčiai dėl Velykų datos apskaičiavimo. Skelbė Romos vyskupo viršenybę kitų vyskupų atžvilgiu. Parašė liturginių tekstų (96 pamokslai ir 120 laiškų). 5) Lerino abatija - tai vienuolynas Sent-Onoro saloje (Lerino salyne), esančioje netoli Kanų, įkurtas apie 410 m. 426 m. abatu buvo išrinktas šv. Maksimas, juo išbuvęs 7 m. Laikoma, kad čia 5-me a. mokėsi Airijos šv. Patrikas. 8-me amžiuje tapęs vienu įtakingiausių Europoje. Jų vienuoliai pasižymėjo asketizmu ir socialiniu aktyvumu, daugelis jų tapo vyskupais ar įsteigė savo vienuolynus. Dėl tiek daug žymių asmenų buvimo gyvavo įsitikinimas, kad čia egzistuoja teologinė mokykla, kurios nebuvo, nes nebuvo organizuoto mokymo. Dėl saracėnų Provanse veikla nutrūko porai amžių ir atgijo tik 11 a., kai vėl ėmė klestėti. Šiandien vienuoliai turi vynuogynus ir gamina vyną bei likerius. 6) Pijus I (m. apie 154 m.) Romos popiežius (140-154), laikoma, kad buvo Hermo, parašiusio Piemuo, brolis (kas nėra patvirtinta). Priešinosi įsigalėjusioms gnostikų (markionitų) ir valentiniečių erezijoms, kurias pasmerkė Romos sinode. Tame jam padėjo šv. Justinas. Jo iniciatyva pastatyta vieną iš seniausių bažnyčių Romoje, Santa Pudenziana. Spėjama, kad mirė Romoje kankinio mirtimi, nors tai ir ginčijama (be to, tuo metu valdė Antoninas Pijus, smarkiai nepersekiojęs krikščionių). Palaidotas vienoje iš Vatikano katakombų. 7) Papijas iš Hieropolio (apie 60-130) Hieropolio vyskupas, šventasis, Bažnyčios mokytojas, parašęs 5 knygas (neišlikusių) Viešpaties pasisakymų (apie 95-110), kurių pagrindu buvo liudininkų prisiminimai. Mirė Smyrne. 8) Kiek žinoma, pirmuoju krikščionių atstovu Smyrne buvo Aristionas. 9) Kodratas iš Atėnų (Kodratos) graikų apaštališkasis tėvas, vienas iš 70-ies Rytų bažnyčios apaštalų, Atėnų vyskupas. Gyveno greičiausiai antroje 1 a. ir 2 a. pradžios pusėje. 126 m. Adrianui, tam lankantis Mažojoje Azijoje, įteikė krikščionis ginančią Apologiją. Už krikščionybės propagavimą buvo sumuštas akmenimis, suimtas ir mirė iš bado kalėjime. 10) Aristonas iš Pelijos (Aristo Pellaeus, apie 100-160) krikščionių apologetas ir istorikas, tikėtinas Jasono disputo su Papisku autorius. Eusebijus iš Kesarėjos mini, kad aprašinėjo Jeruzalės sugriovimo įvykius Šimono bar Kokhba sukilimo metu. 11) Miltiadas (Miltiades, m. 314 m.) Romos popiežius (311-314), kilęs iš šiaurės Afrikos (greičiausiai, iš Berberos). Jam Konstantinas paskyrė Laterano rūmus, vėliau tapusius popiežių rezidencija. Jo popiežiavimo metu buvo priimtas Milano ediktas, kuriuo skelbiama laisvė išpažinti krikščioniškąjį ir kitus tikėjimus bei bažnyčios turto sugražinimo. 12) Melitonas iš Sardo m. apie 180) krikščionių teologas, Sardo vyskupas, ankstyvojoje krikščionybėje laikytas autoritetu, tačiau apie jo gyvenimą žinoma labai mažai. Daugumos jo kūrinių neišliko net ištraukos. 13) Antoninas Pijus (Titus Aurelius Fulvius Boionius Arrius Antoninus Pius, 86-161) Romos imperatorius (nuo 138 m.), imperatoriaus Adriano įsūnis. 141 m., mirus žmonai Faustinai I, jai forume pastatė šventyklą, kuri tebestovi ir šiandien. Buvo labai religingas ir šlovino romėnų dievus, - ir nors nepersekiojo krikščionių, suvaržymų jiems neatšaukė. Jo valdymo metu jurisprudencijos veikla padėjo pamatą Romos teisės suklestėjimui 3-iame a. 14) Lucijus Aurelijus Komodas (Lucius Aurelius Commodus Antoninus, 161-192) Romos imperatorius (nuo 176 m.), Marko Aurelijaus sūnus. Siekdamas populiarumo organizavo brangias cirko žaidynes, pats kovėsi su gladiatoriais, pasivadinęs romėnų Herakliu. Kadangi gyveno įsivaizduojamame pasaulyje, labai specifiškai įsivaizduodamas tikrovę, valstybės valdymo klausimus paprastai sprendė jo favoritai. Galiausiai viską spręsti ėmėsi laisvasis vergas Kleandras, gavęs išskirtinį durklo titulą (a pugione), prie kurio suklestėjo korupcija ir prekyba valstybės pareigomis. Komodas nužudytas sąmokslininkų. 15) Minucijus Feliksas (Marcus Minucius Felix, m. 250 m.) Romos teisininkas, krikščionių apologetas iš Afrikos, parašęs apologiją dialogo formą Oktavijus (apie 180-192 m.). Ji yra viena geresniųjų tiek literatūrine, tiek ir įrodymų logikos prasme. Įdomu, kad jame paminimas žaidimas blyneliais akmenukų atšokimais nuo vandens paviršiaus. 16) Hermijus (Hermias Philosophus) - kažkur 3 a. (ar vėliau) gyvenęs krikščionių apologetas, parašęs Pagonių filosofų išjuokimas, parodiją apie graikų filosofines temas (kūno, sielos, pasaulio prigimtį). Atrodo, kad jis rašė apie nesenai jam artimus dalykus. Į krikščionybę atsivertė pagonys į pagonišką filosofiją paprastai arba atsiliepdavo su tam tikra pagarba (kaip Justinas Filosofas) arba besąlygišku pasmerkimu (kaip Tatianas), prie kurių prisišlieja ir Hermijus. 17) Mokinio laiškas Diognetui - krikščioniškosios apologetikos pavyzdys ją ginant nuo kritikos. Nei aiško autorius, nei adresatas yra nežinomi, tačiau spėjama jį rašytą apie 130 m. ar vėliau. Tėra vienas rankraštis, rastas 13 a. greta Justinui Kankiniui priskiriamų rašinių; pirmąkart paskelbtas 1592 m. Tačiau originalas sudegė 1870 m. per Prancūzijos-Prūsijos karą. 18) Papijus iš Hierapolio (Papias, apie 60-130) krikščionių šventasis, rašytojas, parašęs neišlikusius Viešpaties pasisakymus (5 kn.), kurių šaltiniu buvo senųjų (tame tarpe ir apaštalo Pilypo) pasakojimai. Pažinojo apaštalą Joną Teologą ir draugavo su Polikarpu. Pas įvairius autorius yra išlikę jo ištraukų. Jis davė ankstyviausias nuorodas apie Evangelijų autorius, o taip pat pateikia groteskinę Judo Iskarioto likimo istoriją. 19) Egezipas Nazarietis (Hegesippus, apie 110-180) krikščionių rašytojas, žydas, atsivertęs iš judaizmo,
pasisakęs prieš gnostikų ir Markiono erezijas. Jo kūriniai prarasti, išskyrus 8
Eusebijaus užrašytus fragmentus; anot
šio, jis buvo parašęs 5 knygų apimties apaštališkąją tradiciją (Hypomnemata). 20) Barnabo laiškas - laiškas graikų kalba, nepatekęs į Naujojo testamento kanoną. Parašytas kažkur 70-132
m. laikotarpiu. Klemensas Aleksandrietis ir Origenas
jo autoriumi laikė apaštalą Barnabą, nors šiuo metu tai neigiama. Pirmojoje laiško dalyje stengiamasi įrodyti,
kad Senasis testamentas yra krikščioniškas, tik jį reikia suprasti ne paraidžiui, o dvasiškai. Antroji laiško dalis mokymas apie du kelius
(gyvenimo ir mirties). Laiške autorius panaudoja ir gematrijos techniką. 21) Aleksandras iš Jeruzalės (m. 251 m.) krikščionių kankinys, tapęs pirmuoju Kapadokijos vyskupu. Po įkalinomo, persikraustė į Jeruzalę, o 3 a. pradžioje išrinktas Flavijos vyskupu, o vėliau 38 m. vadovavo Jeruzalės vyskupijai. Iš jo rašinių telikę tik ištraukos kitų autorių kūriniuose daugiausia iš jo laiškų. 22) Dionisas iš Aleksandrijos - krikščionių šventasis, Aleksandrijos vyskupas (248-264). Apie jį daugiausia žinoma iš jo laiškų. Jis žinomas savo polemika su monarchianizmu. 23) Nonosas arba Nonozijus (Nonnosus, apie 500-560) šv. Silvestro vienuolyno Sorakto kalne (šiauriau Romos) vyresnysis (prioras). Labai garbinamas Bavarijoje, kur saugomos jo relikvijos, perkeltos į Freizingą, kai 9 a. Sorato kalną užpuolė musulmonai. Yra legendų apie jo stebuklus, pvz., apie milžiniškos uolos pašalinimą iš lauko, kuriame jis panoro auginti kopūstus, ir kt. 24) Metodijus Olimpietis (apie 260-312) krikščionių kankinys ir teologas, parašęs rašinių, nukreiptų prieš Origeną, o taip pat Šv. Rašto aiškinimų. Kūrinyje Apie laisvą valią pasisako prieš Valentino pasekėjus. Vienas pirmųjų pasisakė už amžinai skaisčios Marijos kaip Dievo motinos garbinimą bei teigė, kad Jėzus irgi buvo skaistus. 25) Lukianas iš Antiochijos (apie 240-312) krikščionių teologas, kilęs iš Samosatos, asketas, kankinys, vienas iš pirmųjų graikiškos Biblijos redaktorių. Buvo Antiochijos mokyklos pradininku. Buvo įtartas erezija ir atskirtas nuo Bažnyčios, - tačiau sunku atkurti jo mokymą iš išlikusių šaltinių, nes gaunami labai prieštaringi rezultatai. 26) Amonijus iš Aleksandrijos - 3 a. krikščionių filosofas, Mato ir Jono evangelijų komentatorius. Galbūt, jis tas pats asmuo, kaip neoplatonikas Amonijus Sakas. Sudarė Evangelijų harmoniją (Diaterasoną), kuri neišliko. 27) Kalikstas I - krikščionių šventasis, Romos popiežius (apie 218-222). Apie jį žinoma praktiškai vien iš Ipolito. Pradžioje buvo vergu, bet dėl incidentų buvo ištremtas į Sardinijos kasyklas. Vėliau į Romą jį pasikvietė popiežius Zefyrinas, kur jis tapo arkidiakonu, popiežiaus patarėju bei kapinių prie Apijaus kelio, dabar vadinamų šv. Kaliksto katakombomis, kur palaidoti 8 popiežiai bei apie pusė milijono krikščionių, vadovu. Po Zefyrino mirties paveldėjo jo postą, nors dalis dvasininkų popiežiumi pripažino (antipopiežių) Ipolitą. Tikriausiai mirė riaušių metu, o jo kūnas buvo įmestas į šulinį, kurio vietoje dabar yra pastatyta šv. Mergelės Marijos bazilika. 28) Noetijus (Noetius) krikščionių teologas, kilęs, greičiausia, iš Smyrno, apie 230 m. buvęs presbiteriu Mažojoje Azijoje, modalinio monarchianizmo arba patripasianizmo pradininkas ir atstovas. Save vadino Moze ir jo broliu Aaaronu. Pasisakė prieš Trejybę; tapatino Dievą Tėvą su Sūnumi ir Sūnų vadino tik atvaizdu ta prasme, kad iki įsikūnijimo tebuvo Tėvas, o įsikūnydamas tapo Sūnumi. Apie 230 m. jį paskelbė eretiku, o vėliau atskyrė nuo Bažnyčios. Tačiau labai tikėtina, kad jo mokymas buvo nukreiptas prieš gnostikus (visų pirma, Valentiną), mokiusius apie du dievus: Dievą ir demiurgą. 29) Pseudo Klemenso rašiniai - apokrifinis 2 ar 3 a. kūrinys, parašytas eretikų greičiausiai Sirijoje, kažkada buvęs priskirtas Klemensui I iš Romos (1 a.). Pirmąkart apie 230 m. paminėtas Origeno. Jame pateikiamas krikščionių iš judėjų ir iš pagonių mokymo palyginimas. Jame pirmųjų dviejų Trejybės narių santykis neatitinka šv. Rašto, neigiamos amžinos kančios ir Jėzus gretinamas su Moze. 30) Aleksandras I iš Aleksandrijos (m. 326 m.) - Aleksandrijos vyskupas (nuo 313 m.), aktyvus religinių diskusijų (pvz., apie Velykų dieną) dalyvis. Pirmininkavo Pirmajame visuotiniame susirinkimui (325 m.), kuriame pasisakė prieš Arijaus mokymą. Dalyvavo Nikėjos susirinkime. Dauguma jo rašinių neišliko; išliko tik pora laiškų, tariamai pora pamokslų, iš fragmentų atstatytas Petro Aleksandriečio pagarbinimas. 31) Dionisas (Dionysius, m. 268 m.) - Romos popiežius (nuo 259 m.). Jam teko reorganizuoti Romos
32) Sinezijus iš Kirenės (Synesius, apie 373-414)
neoplatonikas, krikščionių teologas, Ptolemėjo vyskupas (nuo 409 m.),
Hipatijos mokinys. Išliko jo himnai (10),
laiškai (159) ir bažnytinio-politinio pobūdžio kalbos. Be to jis buvo parašęs Apie sapnus, kuriame sapnus laikė labai svarbiu šaltiniu
žmogaus pakylėjimui, kad aukštesnėse sferose įgautų tikrąjį kosmoso paslapčių pažinimą. Jis pripažino, kad sapnus galima panaudoti
ateities spėjimui. Jis rekomendavo vesti asmeninį dienoraštį (nakties knygą). 33) Apolinarijus iš Laodikijos (apie 310-390) Laodojos (Sirijoje) vyskupas, teologas, monofizitizmo pirmtakas, karštas Arijo mokymo priešininkas. Savo kūrinius rašė mėgdžiodamas graikų klasikus. ST siužetai tapo jo herojinių giesmių ir tragedijų pagrindu. Žinomas originaliu mokymu apie Kristais asmenį, kuris paskelbtas eretišku. Remdamasis prielaida, kad tobulas žmogus ir tobula dievybė negali susijungti į vieną asmenį, todėl Kristus buvo nuodėmingas ir todėl negalintis išpirkti, - tad Kristus turėjo tik dvi žmogiškas dalis (kūną ir sielą), o trečią dalį (protą) jame užėmė Dievo Logosas. Savo pasekėjams Antiochijoje surengė bendruomenę ir jo pasekėjai sparčiai pasklido po Siriją ir aplinkinėse šalyse. Po Apolinarijaus mirties suskilo į dvi dalis: ištikimu spradiniam mokymui vitaliečius ir poliamiancus, teigią, kad dieviška ir žmogiška prigimtis Kristuje susiliejo į vieną esybę ir todėl reikia garbinti ir kūną. Nors buvo labai produktyvus autorius, labai mažai jo rašinių išliko. 34) Libanijas (Libanius, apie 314392) - graikų retorius Antiochijoje, sofistas, vienas iš Jono Auksaburnio mokytojų. Buvo puikus oratorius. Jį vertino Julianas Atskalūnas, suteikęs kvestoriaus titulą. 334 m. nukentėjo nuo žaibo ir nuolat jautė galvos skausmus. Nepripažino krikščionybės, garbino pagoniškus dievus. Išliko apie 60 jo kalbų įvairiomis temomis, apie 1500 jam priskiriamų laiškų, nemažai rašinių. 35) Ilarijus Piktavietis (Hilarius Pictaviensis, apie 310-367) krikščionių šventasis, teologas, Puatjė (Prancūzijoje) vyskupas (nuo maždaug 350 m.), už tvirtą poziciją prie Arijaus mokymą gavęs Vakarų Atanazo pravardę. Buvo ištremtas į Mažają Aziją (356-359), kur parašė Apie Trejybę, įrodinėjantį Kristaus dieviškumą. Jame išsakoma ir mintis, kad skirtumas taip tikro ir eretiško tikėjimo gali kilti ir dėl skirtingo terminų supratimo. 360 m. kreipėsi į imperatorių leisti viešą disputą su Saturninu bei dalyvauti naujajame Konstantinopolio susirinkime, tačiau abu jo prašymai buvo atmesti, tad išsakė viešą kaltinimą Konstancijui (Prieš Konstancijų Augustą). Kitu svarbiu traktatu buvo De synodis (359) ruošiantis Arimino ir Seleukijos susirinkimams. Vis tik 361 m. jam leista grįžti į Galiją, kur tęsė kovą prie arijiečius. 36) Liuciferis iš Kaljario (Lucifer Calaritanus, m. 370 m.) - Kaljario (Sardinijoje) vyskupas (nuo 353 m.), aktyviai kovojęs prie arijonizmą. Sardinijoje laikomas šventuoju. Buvo Nikėjos susirinkimo nuostatų šalininkas. 355 m. Milano susirinkime gynė Atanazą, už ką vėliau Konstancijaus II buvo išvytas į tremtį. Iš tremties rašė aštrius laiškus imperatoriui. Grįžęs iš tremties nesutiko taikytis su atgailaujančiais Arijaus šalininkais. Parašė kelis traktatus, kuriuose gausiai cituoja Bibliją. 37) Grigalius iš Elviros (Gregorius Illiberitanus (Baeticus), m. apie 392 m.) - Elviros (Ispanijoje) vyskupas, teologas, pagarsėjęss kaip vienas nuosekliausių Nikėjos susirinkimo nuostatų gynėjų. Buvo prieš Arijaus pasekėjų priėmimą į Bažnyčią ir atsisakė bendrauti su jais. Parašė keletą traktatų, kuriuose jaučiama Origeno, Tertuliano, Novaciano ir kitų įtaka. Apie šv. Dvasią jis teigia, kad Sūnus pasiuntė ją iš savo paties ir vieningos prigimties, kame įžvelgiama filioque ištakos. 38) Eusebijus iš Verčelos (Eusebius Vercellensis, apie 283-371) - Verčelos vyskupas, kilęs iš Sardinijos, kovojęs su Arijaus erezija. Laikomas Pjemonto globėju. Už laikymąsi Atanazo pažiūrų (gynęs Jėzaus dieviškumą), buvo ištremtas iki 361 m. Paskelbti trys trumpi jo laiškai ir jam keli priskiriami keli rašiniai. 39) Zenonas iš Veronos (Zenone da Verona, apie 300-380) Veronos vyskupas iš Afrikos, teologas, garbinamas kaip Veronos globėjas. Grigalius I Didysis mini stebuklą Veronoje 558 m., kai potvynio metu vanduo sustojo ties bažnyčios slenksčiu. 1508 m. buvo atrastas rankraštis su 105 pamokymais arba pamokslais. Buvo aršus kovotojas prieš pagonybę ir Arijaus mokymą. 40) Julijus I (, m. 352 m.) - Romos popiežius (nuo 337 m.), kilęs iš romėnų šeimos. Palaikė smerkiamą Atanazą ir 342 m. priėmė jį į Romą. Tada pasiuntė laišką Rytų vyskupams skelbdamas Romos vyskupo viršenybę. Taip jam popiežiaujant įvyko pirmas rimtas nesutarimas tarp Vakarų ir Rytų dvasininkų. Nustatė gruodžio 25 d. kaip Kristaus gimimo dieną. 41) Liberijus (Liberius, 310-366) Romos popiežius (nuo 352 m.), pasižymėjęs kova prieš arijonizmą ir Atanazo palaikymą, už ką Konstancijaus II buvo pasiųstas į tremtį. Atsisakęs Atanaso palaikymo, grįžo į Romą, tačiau ir toliau pasisakė už Nikėjos soboro nutarimus. Prie jo buvo sudarytas pirmas Romos vyskupų sąrašas ir oficialus kankinių sąrašas. 352 m. pastatyta Santa Maria Maggiore bazilika. Palaidotas Priscilos katakombose. 42) Damasas I (Damasus I, apie 305-384) - Romos popiežius (nuo 366 m.), šventasis, kilęs iš dabartinės Portugalijos teritorijos. Jis pirmasis Romos vyskupas pasivadinęs popiežiumi (papa) ir Romos bažnyčią pavadinęs Apaštalų sostu. Sunormino Šv. Trejybės terminiją; 380 m. prisidėjo prie krikščionybės paskelbimo valstybine religija Romos imperijoje. Pavedė Jeronimui išversti Bibliją tas vertimas vėliau pavadintas Vulgata. Smerkė arijonizmą. Pasisakė už šventųjų garbinimą, iškėlė Šv. Petro kultą. Restauravo katakombas, popiežių kriptą, tvarkė kankinių kapus, sukūrė jiems epitafijų. Išliko jo susirašinėjimai. 43) Apoftegma - trumpas sąmojingas ir pamokomas posakis arba pasakojimas iš Bažnyčios tėvų, karalių, didikų, karvedžių gyvenimo. Forma ir išraiška artima aforizmui, tik neturi jam būdingo subjektyvumo. Jų tematika apsiriboja elgesio bei moralės normomis, jų svarba asmens ir visuomenės gyvenime. 45 a. buvo populiarios religinės, 1718 a. religinės bei pasaulietinės apoftegmos. 44) Ambroziastras arba Pseudo-Ambrozijus - vardas suteiktas nežinomam Pauliaus laiškų komentatoriui (apie 366-384 m.). Užuominos leidžia spėti autorių gyvenus Romoje. Tie komentarai buvo labai populiarūs Viduramžiais, jais naudojosi ir Augustinas. 45) Donatizmas - 4 a. pradžioje nuo Kartaginos Bažnyčios atskilusi sekta, išsilaikiusi iki musulmonų
užkariavimo 7-8 a. Skilimo priežastimi buvo krikščionių, Dioklecijaus persekiojimo
metu bendradarbiavusių su Romos valdžia, elgesys. Lyderiu buvo vyskupas Donatas (m. apie 355 m.). Donatizmas išvystė savą mokymą, kad teisingos
46) Pelagijus (Pelagius, apie 354418) keltų kilmės krikščionių vienuolis ir teologas, žinomas savo požiūriais į valios laisvę, neigiančiais pirminės nuodėmės doktriną. Jis pradėjo vieną pagrindinių 5 a. erezijų (pelagizmą) dėl klausimų apie Dievo malonę, žmogaus jėgas ir nuopelnus, mirtį ir lemtį. 5 a, pradžioje atvykęs į Romą pasibaisėjo ištvirkimu, pasisakęs, kad neįveikiamos nuodėmės nėra (žmogus iš prigimties geras). Dievas nereikalauja neįmanomo; tad jei žmogus privalo, jis ir gali įvykdyti Dievo nurodymus. Askezę nukėlė į antrą planą; gelbsti ne išoriniai žygdarbiai, o tik vidinis nusistatymas (žmogus pats gelbstisi, kaip pats ir nusideda). Neigė pirmapradės nuodėmės svarbą, o tuo pačiu ir malonę, nes Dievo malonė yra viskas, ką jis suteikia žmogui. Svarbiausias savo pažiūras išdėstė apaštalo Pauliaus aiškinimuose. Buvo pasmerktas kaip eretikas, tačiau užtartas Rytų krikščionių. Galiausiai 418 m. susirinkime Kartaginoje, paskelbtas, kad kaltinimas yra galutinis. 431 m. susirinkimas Efese pelagizmą paskelbė erezija. 47) Celestijus (Caelestius) - svarbiausias 4 a. Pelagijaus pasekėjas, kartu su juo patyręs nuolatinę kritiką iš Augustino, Jeronimo ir kitų. 411 m. jiems atvykus į Šiaurės Afriką, Kartaginoje turėjo ginti savo požiūrius dėl diakono Paulino iš Milano kaltinimų, tačiau buvo pasmerktas. Kaltintas dėl 6-ių teiginių: 1) net nenusikaltęs Adomas turėjo mirti; 2) Adomo nuodėmė nepaveikė visos žmonijos; 3) kūdikiai gimsta tokie, kaip gimė Adomas; 4) Visa žmonija nei miršta dėl Adomo nuodėmės, nei išgelbstima dėl Kristaus prisikėlimo;5) Įstatymas užtikrina įėjimą į dangų kaip ir Evangelijos; 6) Iki Kristaus žmonės gyveno be nuodėmės. 418 m. jiedu popiežiaus Zosimo paskelbti eretikais, o vėliau ir Pirmajame Efeso susirinkime 431 m. 48) Prudencijus (Aurelius Prudentius Clemens, 348 - po 405) krikščionių poetas iš Ispanijos, kilęs iš kilmingos šeimos ir užėmęs aukštus valstybinius postus. 57 m. amžiaus pasitraukė į vienuolyną, kur rašė religinio turinio eiles, puikiai mėgdžiodamas klasikinius Romos poetus. Labai populiari buvo Psychomachia, vaizdavusi gėrio ir blogio kovą žmoguje. Surinko ir kitas krikščioniškas eiles, joms parašęs pratarmę (405). 49) Priscilianas (Priscillianus, apie 340-385) turtingas didikas iš Ispanijos pusiasalio,
Avilos vyskupas (381-385), propagavęs griežtą asketizmą. Iki 600 m. turėjo pasekėjų dėl mokymo (priscialinizmas),
kurio pagrindas buvo gnostikų-manichėjų dualizmas. Iki 11 a. išliko vieninteliu Vakarų krikščioniu, nubaustu už ereziją
(kaip besilaikęs Basilido mokymo bei savo požiūriu į demonys ir žmogaus gyvenimą, taip pat
abejotinai kaltinant ir burtais bei nepadoriu gyvenimu). Nemažai piktinosi jo bausme. Parašė nemažai kūrinių, kurių dalis išliko (daug atrasta 1885 m.). 50) Tiranijus Rufinas (Tyrannius Rufinus, 344411) krikščionių vienuolis, teologas filosofas, istorikas, į lotynų kalbą vertęs graikiškus patristinius tekstus (ypač Origeno), dėl kurių ir pats buvo apkaltintas erezija). Kilęs iš Akvilėjos Italijoje. Tapęs vienuoliu, gyveno dykumoje, vėliau buvo presbitoriu Akvilėjoje. Dėl Origeno mokymo labai nesutarė su Jeronimu (nuo 394 m.). Taip pat išsaugojo Eusebijaus Bažnyčios istoriją (jo išverstą 401 m.), kuriai parašę dviejų knygų pratęsimą. Yra parašęs ir savo kūrinių. 51) Paulinas iš Nolos (Paulinus Nolanus, tikras vardas Pontius Meropius Anicius Paulinus, apie 354-431) romėnų poetas, rašytojas, senatorius, Nolos (Neapolio priemiesčio) vyskupas (maždaug nuo 410 m.). Įšventintas 394 m. netrukus su žmona Terazija Noloje įsteigė vienuolyną. Terazijai mirus, netrukus paskirtas Nolos vyskupu. Parašė eiles savo pirmtako šv. Felikso garbei. Jam priskiriami varpų įvedimo į krikščioniškas pamaldas nuopelnai ir jis padėjo išspręsti ginčytiną popiežiaus Bonifaco I išrinkimo klausimą. Pasižymėjo asketizmu ir filantropiniu gyvenimo būdu. Dalyvavo daugelyje bažnytinių sinodų, nagrinėjančių įvairius ginčus, tame tarpe ir dėl pelagianizmo. Kitos nuorodos: |
rašytojus 
O didžiausiu arianizmo priešininku Vakaruose buvo 
bažnyčią po imperatoriaus 
bažnyčios požymiu yra šventumas ir tikri tik tie slėpiniai, kuriuos atlieka tikras vyskupas. Jų pagrindiniu reikalavimu buvo ne tik dvasinis
teisingumas, bet ir padorumas, švarumas. Išlaikė daug 3 a. papročių (pvz.,