Žodžio "krikščionis" kilmė
Tęsinys, II dalis - viso: 4 dalys. Skaitykite pradžią,
skaitykite tęsinį, III dalį

   

BAŽNYČIOS NENUGALĖS PRAGARO VARTAI

Pirmųjų krikščionių persekiojimai

Evangelija atveria begalinius Dievo šlovės, jėgos ir išminties lobius kiekvienam, kuris drįsta tikėti. Tačiau drauge su palaiminimais į tikinčiųjų gyvenimą ateina ir persekiojimai. Svarbu suprasti, kad persekiojimai yra neatskiriama Evangelijos dalis. Apaštalas Paulius paskutiniajame savo laiške be menkiausio abejonės šešėlio teigia: "Ir visi, kurie trokšta maldingai gyventi Kristuje Jėzuje, bus persekiojami" (2 Tim 3, 12).

Juokas – reikalas šventas…
“… kas turi linksmą širdį, tam visuomet šventė”, Patarlių 15:15

Vadovavimas

Pažvelgęs į milijoninę minią, ponas Dievas tarė: “Sveiki atvykę į dangų, brangieji. Paprašysiu, kad moterys atsistotų prie Šv. Petro. O vyrus paprašysiu išsirikiuoti dviemis eilėmis. Noriu, kad vienoje eilėje atsistotų vyrai, kurie deramai vadovavo savo žmonoms žemėje, o kitoje eilėje tegul atsistoja tie vyrai, kurie buvo po savo žmonų padu.”

Danguje kilo didelis sujudimas. Moterys pasitraukė į šalį, o vyrai susirikiavo į dvi eiles. Eilė vyrų, kurie buvo po žmonų padu, driekėsi gal kokius 100 kilometrų. O eilėje, kur turėjo atsistoti žmonoms vadovavę vyrai, stovėjo vienas žmogelis. Ponas Dievas supyko ir tarė: “Vyrai, turėtumėt gėdytis. Sukūriau jus pagal savo atvaizdą ir pavidalą, kad vadovautumėt, o ne leistumėtės, kad jums vadovautų jūsų draugės. Štai, pažvelkite į šį mano sūnų, kuris vienui vienas atsistojo šioje eilėje. Aš juo didžiuojuosi, mokykitės iš jo.”

Atsigręžęs į vyriškį, Dievas paklausė: “Pasakyk jiems, sūnau, kaip tau pavyko atsistoti šioje eilėje?”
“Nežinau”, - atsakė žmogelis. “Man žmona taip liepė”.

Ne vienas mano, kad pamaldus arba dvasinis žmogus bus visų priimamas, gerbiamas ir giriamas. O jeigu kuris nors susilaukia blogų atsiliepimų, patyčių ir neapykantos, tai tikrai nepažįsta Dievo arba tarnaudamas Jam daro kažką neteisingai. Tačiau tokie samprotavimai iš esmės neteisingi. Dievobaimingi ir gyvai tikintys žmonės visada buvo šmeižiami ir persekiojami, o dažnas visų giriamas "dvasinis tėvas'' visai nepažino Dievo. Jėzus, įspėdamas savo mokinius nepasikliauti žmonių nuomonėmis, mokė: "Palaiminti esate, kai žmonės nekenčia, atstumia, niekina ir atmeta kaip blogą jūsų vardą dėl Žmogaus Sūnaus. Džiaukitės tą dieną ir linksminkitės, nes jūsų laukia gausus atlygis danguje. Juk lygiai taip kadaise jų protėviai darė pranašams'', bet "vargas jums, kai visi žmonės jus giria, nes jų protėviai lygiai taip gyrė netikrus pranašus" (Lk 6, 22-23, 26).

Prieš palikdamas mokinius, Jėzus daug kalbėjo apie jų laukia ateitį. Mokiniai neturi stebėtis ir piktintis, susidūrę su persekiojimais.

"Atsiminkite mano žodžius, kuriuos esu jums pasakęs: tarnas ne didesnis už šeimininką! Jei persekiojo mane, tai ir jus persekios, jeigu laikėsi mano žodžio, laikysis ir jūsų. Aš jums tai paskelbiau, kad nepasipiktintumėte. Jie šalins jus iš sinagogų ir netgi ateis valanda, kada jūsų žudikai tarsis atlieką šventą pareigą Dievui. Jie tai darys, nes nei Tėvo, nei manęs nepažįsta" (Jn 15, 20; 16, 1-3).

Krikščionybės istorija patvirtino šiuos Jėzaus žodžius. Visas krikščionybės istorijos kelias pažymėtas panieka, atstūmimu, patyčiomis, grasinimais ir galiausiai kankinių mirtimis. Minėtoje citatoje iš Jono Evangelijos Jėzus ne tik tiksliai išpranašavo krikščionis lydėsiančius persekiojimus, bet ir atskleidė jų tikrąją priežastį: "Jie tai darys, nes nei Tėvo, nei manęs nepažįsta".

Tikrosios krikščionių persekiojimo priežastys visada yra dvasinės, o ne išorinės.

Ne vienas istorikas yra traktavęs krikščionių persekiojimų priežastis kaip visuomenines, religines, valstybines ar politines. Tačiau iš tiesų jos žymiai gilesnės - tai dvasinė konfrontacija: neteisaus - su teisiu, netikinčio - su tikinčiu, išorinės religijos - su gyvu tikėjimu. Šią dvasinę konfrontaciją sutinkame beveik kiekvienoje Biblijos knygoje: kūniškas Izmaelis persekiojo pažado sūnų Izaoką, nuoširdų ir teisingą Juozapą broliai pardavė vergu į Egiptą ir t. t. Visi Senojo Testamento pranašai, gyvenę arti Dievo, buvo niekinami, nekenčiami ir žudomi.

Taip pat ir Naujojo Testamento Bažnyčia nuo pat savo gimimo patyrė persekiojimus. Ketvirtame Apaštalų darbų knygos skyriuje skaitome, kaip žydų tautos seniūnai bei aukštieji kunigai su4mė apaštalus ir uždarė į kalėjimą. Paleisdami prigrasino, kad "šiukštu neskelbtų bei nemokytų Jėzaus vardu" (Apd 4, 18). Tačiau Jėzaus mokiniai paskelbė kovos manifestą, lydėjusį nuoširdžius krikščionis ištisus šimtmečius: "Spręskite patys, ar teisinga jūsų klausyti labiau negu Dievo! Juk mes negalime tylėti apie tai, ką esame matę ir girdėję" (Apd 4, 19). Krikščionys nė nemanė tylėti apie Jėzaus prisikėlimą iš numirusių ir apie stebuklingą Šventosios Dvasios išliejimą, kuris pakeitė jų gyvenimus. Drąsiai ir atvirai kiekvienoje vietoje jie skelbė Gerąją Naujieną. Tūkstančiai patikėjo jų žodžiais, tačiau kiti piktinosi, niršo ir stengėsi atsikratyti aktyviausiais pamokslininkais.

Pirmasis krikščionis, miręs kankinio mirtimi, buvo Steponas. Apie jį kalbama 6 - ame ir 7 - ame Apaštalų darbų knygos skyriuose:

"Steponas, pilnas malonės ir galios, darė žmonėse didžių ženklų ir stebuklų. Tuomet pakilo kai kurie iš vadinamosios libertinų sinagogos, iš kirėniečių, aleksandriečių ir iš Kilikijos bei Azijos ir mėgino ginčytis su Steponu. Tačiau jie negalėjo atsispirti išminčiai ir Dvasiai, kurios įkvėptas jis kalbėjo. Tada jie papirko keletą vyrų, kad sakytų girdėję Steponą piktžodžiaujant Mozei ir Dievui. Taip jie sukurstė liaudį, jos seniūnus ir Rašto aiškintojus, pritykoję sučiupo jį ir nuvedė į aukščiausiojo teismo tarybą. Ten pastatė melagingus liudytojus, kurie tvirtino: "Šitas žmogus nesiliauja kalbėjęs prieš šventąją vietą ir Įstatymą" (Apd 6, 8-13).

Steponui iškelti kaltinimai (piktžodžiavimas Dievui, šventų vietų ir šventų tradicijų ignoravimas) bus vėl ir vėl metami nuoširdiems krikščionims per visą krikščionybės istoriją, juos persekiojant ir žudant. Atsakydamas į šiuos kaltinimus, Steponas peržvelgia beveik visą judaizmo istoriją, atskleidžia judėjų dvasinį aklumą, akcentuoja jų priešinimąsi Šventajai Dvasiai, rodo nuolatos naudojamą smurtą prieš Dievo pateptuosius ir baigdamas taria: "Štai regiu atsivėrusį dangų ir Žmogaus Sūnų, stovintį Dievo dešinėje". Aukščiausiojo teismo tarybos nariai, "baisiai rėkdami, užsikimšo ausis ir visi kaip vienas puolė jį, išsitempė už miesto ir užmušė akmenimis" (Apd 7, 56-58).

Po Stepono buvo nužudytas apaštalo Jono brolis Jokūbas (Apd 12, 1-2). Pradedant jais, šventųjų kraujo upė plačiai išsiliejo per visą krikščionybės istoriją. Iš pradžių Bažnyčią, kaip pražūtingą sektą, persekiojo vien tik judėjai. Romos valdininkai neskyrė krikščionių nuo judėjų dar maždaug 30 metų. Romėnai laikė krikščionis judaizmo atskala, atsiradusia dėl nevienodo Šventojo Rašto aiškinimo. Štai 18 - ame Apaštalų darbų skyriuje skaitome apie imperatoriaus Klaudijaus įsakymą, kuriuo buvo liepiama visiems žydams išsikraustyti iš Romos. Apaštalai Akvilas ir jo žmona Priskilė turėjo palikti Rom1 ne kaip krikščionys, bet kaip judėjai. Šis Klaudijaus įsakymas išėjo 49 ar 50 metais, todėl aišku, kad iki to laiko krikščionys vis dar buvo tapatinami su judėjais. Tačiau Evangelijai sklindant po visą Romos imperiją krikščionimis tapo ne vien žydai. Gimdavo naujos bažnyčios, kurias sudarydavo krikščionys vien iš pagonių. Būtent tuomet romėnai pradėjo skirti judaizmą ir krikščionybę, suprasdami, jog kažkokia nauja religija su didele jėga plinta Romos imperijoje.

Romėnai su baime žiūrėjo į tuos atvejus, kai imperijoje atsirasdavo nauji dievai ir juos garbinę žmonės imdavo burtis į bendruomenes. Mecenatas imperatoriaus Augusto laikais skelbė, kad naujų dievybių atsiradimas iššaukia sąmokslus ir slaptų sąjungų susikūrimą. Viena ryškiausių Romos imperijos charakteristikų - karinė diktatūra, kuria buvo malšinami tautiniai ir kitokie sukilimai. Imperija buvo išraizgyta gerai grįstais keliais, kuriais kariuomenė galėdavo greitai žygiuoti ir pasiekti faktiškai kiekvieną imperijos vietą, kurioje prasidėdavo sukilimas. Iš čia kilęs žinomas posakis: "Visi keliai veda į Romą". Sparčiai plintanti ir didelio pasekėjų skaičiaus susilaukianti krikščionybė pradėjo gąsdinti romėnus. Apaštalas Paulius apie 60-uosius metus rašytame laiške liudija: "Apie tą viltį jūs esate girdėję Evangelijos tiesos žodyje, kuris pasiekė jus, ir, panašiai kaip ir visame pasaulyje, taip ir pas jus, neša vaisių ir auga" (Kol 1, 5-6). "Visas pasaulis" tuo metu reiškė visą Romos imperiją. 19 - ame Apaštalų darbų skyriuje sakoma: "...visi Azijos gyventojai, tiek žydai, tiek pagonys, išgirdo Viešpaties žodį" (Apd 19, 10). Evangelijos žinia iš tikrųjų žaibišku greičiu keliavo tais gerai grįstais Romos imperijos keliais, plisdama ne tik geografiškai, bet ir etniniu bei socialiniu požiūriu. Jėzaus mokiniais tapdavo tiek vargšai, tiek turtingi, tiek išprusę valdytojai, tiek jų vergai. Tame pačiame Apaštalų darbų skyriuje skaitome, kad apaštalas Paulius turėjo ne vieną draugą iš valdininkų (Apd 19,31). Taigi visai netikėtai Romos imperija buvo užtvindyta nauju mokymu ir naujais žmonėmis, kurių buvo visur: pradedant vergais kalėjimuose (pvz., Onesimas, minimas Pauliaus Laiške Filemonui) ir baigiant paties imperatoriaus rūmais (Laiško filipiečiams pabaigoje Paulius rašo: "Jus sveikina visi šventieji, ypač iš ciesoriaus šeimynos" (4, 22).

Kankinys Justinas, gyvenęs 100 - 167 metais, rašė: "Nėra žmonių rasės, kurioje nekiltų maldos Jėzaus vardu". Apologetas Ermas liudija tą patį apie 189 metus: "Dvylika tautų gyvena žemėje, visos išgirdo Evangeliją''. Antrojo amžiaus pabaigoje vienas žymiausių krikščionybės gynėjų Tertulijanas sakė: "Mes atsiradome tik vakar, tačiau pripildėme visa tai, kas jūsų: miestus, salas, tvirtoves, municipalitetus, portikus, stovyklas, kurijas, rūmus, senatą ir forumą... Jeigu mes esame jūsų priešai, tai jūs turite daugiau priešų negu piliečių, nes visi jūsų piliečiai tapo krikščionimis".

Skverbdamiesi į pagonišką visuomenę, krikščionys ne susiliedavo su pagonybe, o atvirkščiai - ją pasmerkdavo. Tai, be abejo, sužadino intelektualiųjų sluoksnių neapykantą. Atsiribojimas nuo religinių ir kultūrinių antikinio pasaulio pasiekimų jiems buvo kaip nusigręžimas nuo civilizacijos ir grįžimas į laukinį barbarų gyvenimą. Toks krikščionybės supratimas ir įvairūs šmeižtai paruošė dirvą krikščionių persekiojimams visoje Romos imperijoje.

Pirmasis toks persekiojimas prasidėjo 64 metais po milžiniško Romos gaisro, trukusio šešias dienas, kurio metu sudegė 10 iš 14 miesto kvartalų. Daug istorikų teigia, kad pats imperatorius Neronas padegė miestą, norėdamas jį atstatyti ir pelnyti sau dar didesnę šlovę. Tačiau kilus įtarimams, jog miestas buvo padegtas imperatoriaus iniciatyva, Neronas visą kaltę suvertė krikščionims. Manoma, kad būtent šio persekiojimo metu, apie 67 metus, buvo nužudyti apaštalai Petras ir Paulius.

Juokas – reikalas šventas…
“… kas turi linksmą širdį, tam visuomet šventė”, Patarlių 15:15

Naujas atvykėlis

Prie dangaus vartų Jonas pasiprašė įleidžiamas vidun. Šv.Petras, atidžiai vartydamas jo gyvenimo aprašymą, ilgai tylėjo. Galiausiai jis pasakė: “Ką gi, gyvendamas tu nebuvai nei labai geras, nei labai blogas. Todėl niekaip negaliu nuspręsti, ką daryti – įleisti tave vidun ar ne.”

Dar kiek pagalvojęs pasakė: “Žinai, jei papasakosi man, kokį didžiausią ir geriausią darbą esi nuveikęs per savo gyvenimą, ir jei jis pasirodys vertas to – aš tave įleisi.” Pasikrapštęs pakaušį Jonas pradėjo: “Kartą bevažiuodamas išvydau didelių, plaukuotų baikerių gaują. Jie buvo pasigavę vieną vaikėzą ir visaip iš jo tyčiojosi. Jie atėmė jo pinigus, nuplėšė batus ir sudaužė jo akinius. Jie šaipėsi iš jo ir stumdė jį, spardydami jam sėdynę. Aš neapsikenčiau, sustojau, išlipau iš mašinos ir nuėjau tiesiai prie vadeivos. Jis buvo didelis, baisus vyriokas. Pažvelgęs jam tiesiai į akis, aš pareikalavau, jog jis tučtuojau paleistų tą vargšą vaikiną.

“O, tai bent”, - sušuko susižavėjęs Petras. “Tai nuostabu. Tačiau kodėl šis įvykis nebuvo užfiksuotas mūsų įrašuose? Kada tai nutiko?”
“Maždaug prieš dvi minutes”, - atsakė Jonas.

"Jei Tiberio upė kyla iki Romos miesto mūrų, jei Nilas išsilieja ant lankų, jeigu blogas oras arba žemė dreba, arba kilo badas ar maras krašte, tuojau šaukiama: "Šalin krikščionis! Atiduokite juos liūtams sudraskyti! Jie yra to kaltininkai" ,- rašė Tertulijanas. Kristaus mokiniai buvo deginami, kryžiuojami, užmėtomi akmenimis. Bėgdami nuo persekiojimų, krikščionys ištisomis bendruomenėmis pradėjo slėptis olose ir katakombose. Iki šių dienų yra išlikę virš 4000 krikščioniškų raižinių požeminėse galerijose, esančiose po Romos miestu. Laikotarpiu nuo imperatoriaus Tiberijaus (12 m. - 37 m.) iki Konstantino (306 m. - 337 m.), kurio valdymo metu krikščionių persekiojimai kuriam laikui paliovė, Romos katakombose buvo palaidoti milijonai Jėzaus mokinių. Jų kapų skaičius viršija 2.000.000, o kai kurie archeologai suskaičiuoja net 7.000.000. Bet kuriuo atveju tai liudija apie masines represijas I - III amžiuose ir kad net žiauriausios bausmės negalėjo sustabdyti Evangelijos plitimo. Tiksliai pildėsi Pauliaus žodžiai: "dėl kurios (Evangelijos) man tenka kentėti, net būti surakintam, lyg piktadariui. Bet Dievo žodis nesurakinamas!" (2 Tim 2, 9).

I-ojo amžiaus pabaigoje Romos imperijoje buvo oficialiai pripažintas imperatoriaus kultas. Pergamo mieste buvo pastatyta pirmoji šventykla dar gyvam imperatoriui Domicianui (81 m. - 96 m.) garbinti. Tai žinoma iš istorinių šaltinių. Tačiau įdomu, kad paskutinė Biblijos knyga - Apreiškimas Jonui (parašyta apie 96 m., valdant būtent Domicianui) parodo dvasinę šio istorinio reiškinio pusę. Apaštalas Jonas buvo ištremtas į Patmos salą (Apr 1, 9) ir ten regėjime gavo Viešpaties Jėzaus nurodymus parašyti laiškus septynioms bažnyčioms. Apreiškimo 2 skyriuje 12-13 eilutėse skaitome:

"Pergamo bažnyčios angelui rašyk: "Tai sako tas, kuris turi aštrų dviašmenį kalaviją. Aš žinau, kur tu gyveni: ten, kur šėtono sostas. Bet tu tvirtai laikaisi mano vardo ir neišsigynei mano tikėjimo, net ir tomis dienomis, kada pas jus,- kur gyvena šėtonas,- buvo nužudytas mano ištikimas liudytojas Antipas." Ši ištrauka dar kartą patvirtina dvasinę krikščionių persekiojimų kilmę.

Reikia pabrėžti, kad romėnų įstatymai baudė ne už įsitikinimus, o už veiksmus. Kiekvienas krikščionis galėjo būti patrauktas į teismą, jeigu būdavo įrodomas jo atsisakymas dalyvauti imperatoriaus garbinimo ceremonijose. Perskaitykime išlikusio prokonsulo Plinijaus laiško imperatoriui Trajanui (112 m.) ištrauką:

"Tuo tarpu aš elgiuosi taip su tais, kuriuos man įskųsdavo kaip krikščionis. Aš tardžiau juos, klausinėdamas, ar jie yra krikščionys. Kai jie prisipažindavo, aš klausdavau antrą ir trečią kartą, grasindamas mirties bausme. Tuos, kurie atkakliai priešinosi, įsakydavau nubausti mirtimi, nes aš neabejojau, kad kaip ten bebūtų, kame jie beprisipažintų, bet kokiu atveju jau tas jų užsispyrimas ir nenoras atgailauti nusipelno mirties bausmės. Kitus gi panašius bepročius, kadangi jie buvo Romos piliečiai, aš nutariau išsiųsti į Romą. Kai prasidėjo byla, kaip dažnai būna, kaltinimai įgavo sudėtingas ir įvairiopas formas. Buvo pateiktas anoniminis skundas ir jame išvardinti vardai daugumos tų, kurie pareiškė, kad jie ne krikščionys ir niekada jais nebuvo. Kada jie, sekdami mano pavyzdžiu, kreipėsi į dievus, atidavę garbę tam atvaizdui, kurį aš įsakiau atnešti kartu su dievų statulomis šiam tikslui, per fimiamo smilkymą ir vyno išpilstymą priešais atvaizdą, netgi prakeikė Kristų (kalbama, kad tikrųjų krikščionių neįmanoma priversti įvykdyti nė vieno iš šių veiksmų), aš nutariau paleisti juos.

Kiti, paminėti sąraše, prisipažino, kad pirma buvo krikščionimis, bet dabar jau nebepriklauso jiems, vieni atsižadėjo krikščionybės prieš trejus metus, kiti truputį anksčiau, kai kurie net prieš 20 metų. Visi jie pagarbino tavo atvaizdą bei dievų statulas ir prakeikė Kristų. Pagal jų žodžius, visa jų kaltė arba klaida buvo ta, kad jie tam tikromis dienomis susirinkdavo anksti ryte kartu ir giedodavo giesmes Jėzui Kristui kaip Dievui. Duodami priesaiką, jie pasižadėjo ne tik vengti bet kokių nusikaltimų, bet taip pat nevogti, neplėšikauti, nesvetimoteriauti, būti teisingais, grąžinti patikėtus užstatus. Po to jie išsiskirstydavo ir vėl susirinkdavo valgyti maistą, kuris nebuvo niekuo ypatingas, tačiau nekaltas, bet ir tai nustojo daryti, kai aš tavo ediktu, sutinkamai su tavo paliepimu, uždraudžiau visa tai. Atsižvelgdamas į tai, aš nutariau būtinai pakankinti ir ištardyti dvi tarnaites, kurios buvo vadinamos diakonėmis, kad sužinočiau, kaip gi čia yra iš tikro. Bet aš nieko kito neįžvelgiau, tik grubų ir beribį prietaringumą. Dėl to, atidėjus tolimesnį nagrinėjimą, aš kreipiuosi į tave patarimo. Man atrodo, kad ši byla verta dėmesio, ypatingai dėl didelio kiekio įsivėlusių joje. Daugelis žmonių, įvairaus amžiaus ir padėties, ir vyrai, ir moterys įtraukti į pavojų, gresiantį jiems ir vėliau. Šio prietaringumo infekcija paplito ne tik miestuose, bet ir kaimuose, nors, rodosi, ją įmanoma sustabdyti ir pataisyti ši reikalą. Bent jau dabar žinoma, kad beveik ištuštėjusios šventyklos (imperatoriaus garbinimo - aut. past.) pradėjo vėl pritraukti garbintojus, atsinaujino ilgam laikui sustojęs aukojimas ir prasidėjo aukojamųjų gyvulių pašaro realizavimas, iki šiol turėjęs labai nedaug pirkėjų. Iš to nesunku padaryti išvadą, kad daugybė žmonių paklus nustatytai tvarkai, jeigu juos priversim atgailauti." 1 Ļīńķīā Į. Ż. Ęńņīšę õšęńņęąķńźīė šåšźāę.- Įšžńåėü., 1964. - Š. 96-97

Atsakydamas į šį laišką, imperatorius Trajanas rašo: "Nagrinėdamas bylą tų, kurie tau buvo įskųsti kaip krikščionys, tu, mano tarne, pasielgei kaip pridera". 2 Ten pat. P. 97.

Tikintieji nebuvo sukilėliai. Jie gerbė imperatorių, pripažino jį krašto valdovu, pakluso jo įsakymams, bet atsisakydavo garbinti jį kaip dievą (žiūrėti Rom 13, 1-7; 1 Pt 2, 13;17). Yra išlikę daug užrašytų pasakojimų apie tai, kaip žmonės, ilgiau bendravę su krikščionimis, įsitikindavo romėnų valdžios kaltinimų neteisingumu, pamildavo juos ir patys atsiversdavo, įtikėdami Jėzų Kristų.

Kaip potvynio vandenys, taip krikščionių persekiojimai Romos imperijoje tai pakildavo, tai nuslūgdavo, tačiau nepaliovė pirmus tris mūsų eros amžius. Žemiau pateikiu Romos imperatorių sąrašą, kuriems valdant vyko aršiausi krikščionių persekiojimai.

Neronas (54 m. - 68 m.) - pirmojo imperinio krikščionių persekiojimo organizatorius. Jam valdant buvo nužudyti pirmosios apaštalų bažnyčios lyderiai - Petras ir Paulius.

Domicianas (81 m. - 96 m.) - antrojo imperinio krikščionių persekiojimo iniciatorius, kurio metu buvo nukankinta ir nužudyta per 40.000 tikinčiųjų. Pergame pastatyta šventykla jam garbinti. Apaštalas Jonas ištremtas į Patmos salą.

Trajanas (98 m. - 117 m.) paskelbė krikščionybę nelegalia imperijoje.

Markas Aurelijus (161-180 m.) išleido ediktą, kuris prasideda tokiais žodžiais: "Dieviškasis Markas įsako siųsti į salas kiekvieną, nešantį savo prietaringą mokymą, kuris drumsčia silpnų žmonių sielas...'' ir žiauriaipersekioja krikščionis.

Valerianas (253 m. - 260 m.) stengėsi visiškai išnaikinti krikščionis.

Diokletianas (284 m. - 305 m.) - paskutinis Romos imperatorius, persekiojęs krikščionis. Sistemingų ir žiauriausių represijų iniciatorius, siekęs sunaikinti visas Šventojo Rašto kopijas.

Baigdamas šį skyrių pasakysiu, kad krikščionių persekiojimai nesiliovė ir po to, kai krikščionybė buvo įteisinta Romos imperijoje. Iš tiesų labai greitai tokių pat ir net žiauresnių persekiojimų Jėzaus mokiniai susilaukė iš "krikščioniškų" imperatorių, o imperijai žlugus - iš "šventųjų Romos tėvų".

Apibendrinimas

Dvasinė konfrontacija tarp tamsos ir šviesos ryški visoje Biblijoje. Ji tęsiasi per visą krikščionybės istoriją ir siekia mūsų dienas. Kiekvienas gyvai tikintis Dievo vaikas neturi stebėtis ir piktintis neapykanta, šmeižtais ir patyčiomis, kylančiomis dėl tyro tikėjimo Viešpačiu Jėzumi ir Jo žodžiu. Atvirkščiai, kiekvienas tikintysis turi "džiaugtis, jeigu dėl Jėzaus vardo užsitarnauja panieką" (Apd 5, 41). Mes galime džiaugtis, nes mūsų vardai įrašyti Gyvenimo knygoje ir šiandien jau nebe praeitų amžių krikščionys, o mes rašome istoriją drauge su Dievu. Atsiminkime: "Šviesa spindi tamsoje, bet tamsa jos neužgožė" (Jn 1, 5). Jėzus nugalėjo pasaulį ir yra šios žemės Viešpats.

Yra 4 dalys: skaitykite tęsinį, III dalį

Ištrauka iš G.Saulyčio knygos "Ankstyvoji krikščionybė"

Žodžio "krikščionis" kilmė, 1 dalis
Žodžio "krikščionis" kilmė, 3 dalis
Žodžio "krikščionis" kilmė, 4 dalis
Kristaus dieviškumo pagrindimas šv.Jono rašiniuose
Ignacijaus laiškas Polikarpui
Musulmonų-krikščionių dialogas
Visų dienų apmąstymai
Apsinuoginę kvakeriai
Nikėjos susirinkimas
Biblijos skiltis
Mitologijos puslapis
Vartiklis