Musulmonų-krikščionių dialogas  

Vienas įtakingų 20 a. musulmonų mąstytojų Said Nursi*) 50 m. iki „Nostra Aetate“ krikščionis ir musulmonus kvietė dialogui ir bendradarbiavimui. Jo vienas iškiliausių mokinių Fethullah Gulenas, nepaisydamas kritikos iš abiejų ekstremumų pusių, perėmė ir adaptavo jo mokymą.

Tuo metu, kai pusė Otomanų imperijos jau buvo okupavusios Rusija, Italija, Anglija ir Prancūzija, Said Nursi Damasko Umayyad‘o mečetėje 10 tūkst. musulmonų, tarp kurių buvo ir 100 religijos mokslininkų, susirinkime per pamokslą pakvietė dialogui su krikščionimis. Tai vyko tuo metu, kai jo kolegos pasisakė už pasipriešinimą kolonizavimui. Jis tas mintis dėstė ir po Otomanų imperijos žlugimo. Tai puvo maždaug pusė amžiaus iki Antrajam Vatikano susirinkimui paskelbiant „Bažnyčios ryšį su nekrikščioniškomis religijomis“ (1965), pirmiausiai skirtą santykiams su judaizmu, tačiau arabų kraštų katalikų, maronitų ir koptų vyskupai privertė į šią deklaraciją įtraukti ir musulmonus[1].

Nursi buvo tvirtai įsitikinęs, kad tarptautinės agresijos šaltiniu yra materialistinė filosofija („civilizacijos blogis“), o ne prieštaravimai tarp Rytų-vakarų, musulmonų-krikščionių. Jam Europa buvo dviejų tipų: a) „besilaikanti mokslo, suteikiančio teisingumą ir visuomenės gyvenimui naudingas veiklas, per įkvėpimą iš tikrosios krikščionybės“; b) „pažeista natūralizmo filosofijos tamsos, ... kuri stumia žmoniją į priešingą pusę ir suklydimas“ („Blyksniai“).

Anot jo, abi minėtos religijos turi bendrus priešus, kurie yra skurdas, neišsilavinimas ir nesantaika. Nursi už savo pažiūras buvo įkalintas, ištremtas ir antrą savo gyvenimo pusę gyveno namų arešte, kas trukdė jo pažiūras įgyvendinti.

Anot Benedikto XVI (2005), „Nostra Aetate“ yra Magna Carta krikščionių- musulmonų santykiams. Nuo 1967 m. popiežiai pasveikina musulmonus per Eid al-Fitr po ramadano. 1974 m. Vatikanas sudarė Religinių ryšių su musulmonais komisiją (CRRM), o 1976 m. kartu islamiškąja WICS Tripolyje surengė krikščionybės-islamo kongresą. 1990 m. įsteigtas „Nostra Aetate“ fondas. 1994 m. Pontifinė tarpreliginių ryšių taryba (PCID) kartu su Musulmonų pasauline lyga ir kitomis musulmonų organizacijomis Kaire surengė konferenciją. 1995 m. įsteigtas Musulmonų-krikščionių santykių komitetas – bendras su 4-is tarptautinėmis musulmonų organizacijomis. 1998 m. įsteigtas Nuolatinis dialogo komitetas (bendrai su Al-Azhar universiteto Monoteistinių religijų komitetu)[2].

2001 m. Jonas Paulius II apsilankė Umayyad‘o mečetėje – ir tai buvo pirmasis popiežiaus apsilankymas mečetėje po prieš 363 m. įvykusio kalifo `Umar ibn Khattab (586-644) apsilankymo Jeruzalės Šv. Sepulkrijaus bažnyčioje. 2007 m. 138 musulmonų mokslininkai ir vadovai pasirašė viešą laišką Benediktui XVI, „Bendrą Jūsų ir Mūsų žodį“, kaip atsaką į popiežiaus pastabą per paskaitą Regensburgo universitete. 2008 m. PCID, Islamo kultūros ir ryšių organizacijos tarpreliginio dialogo centras Irane padarė bendrą pareiškimą. 2013 m. vasarį Vatikanas ir al-Azhar universitetu pasirašė taiką skelbiančią deklaraciją.

Iš tikro, dialogas tarp abiejų religinių bendruomenių vyksta nuo pat islamo atsiradimo – ir netgi Koranas ragina krikščionis sąžiningam pokalbiui garbinant vieną Dievą (3:64), o musulmonus kalbėtis su krikščionimis (26:46)[3].

Fethullah Gulen Fethullah Gulen'as, atsižvelgdamas į „Nostra Aetate” pritaikė Nursi filosofiją ir 1986 m. kvietė savo pasekėjus pradėti dialogą su skirtingais Turkijos visuomenės segmentais[4]. Jis įkvėpė 1994 m. įsteigti Žurnalistų ir rašytojų fondą[5]. Anot Enes Ergene iš Guleno studijų centro, Gulenas remiasi ne vien teologiniais šaltiniais – anot jo, žmogus yra susijęs su viskuo kosmose ir užmegzti dialogą su kitomis būtybėmis yra žmogaus prigimties dalis[6]. Anot kito Guleno mokinio Mehmet Seker‘o, siekiama pasaulio, kuriame neslopinami jokie skirtumai ir šie išreiškiami meilės civilizacijai forma[7].

Nuo Turkijos respublikos įkūrimo iki pat maždaug 1990-ųjų buvo laikomi neįmanomais musulmonų ir nemulsumonų vadovų susitikimai. Tačiau Gulenas sulaužė tą nerašytą taisyklę ir susitiko su Turkijos vyriausiuoju rabinu David Pinto, armėnų patriarchu Mesrob Mutafyan‘u, Jeruzalės vyriausiuoju rabinu Eliyahu Bakši-Doron‘u, stačiatikių patriarchu Stambule Bartolomėjumi, buvusiu Vatikano atstovu George Marowich‘ium, 1998 m. surengusiu Guleno susitikimą su Jonu Pauliumi II. Tokius susitikimus aštriai kritikavo ultra-sekuliaristai ir kai kurie islamistai.

1999 m. Gulenas dėl sveikatos reikalų nuvyko į JAV ir ten pasiliko dėl politinės padėties Turkijoje. Jam padrąsinus, imti steigti dialogo centrai[5]. Viena Gulemo judėjimo (Vakaruose vadinamo ir Hizmet judėjimu) sėkmės priežastimi yra visuotinio Dievo vizija, pateikiama su ne prievartos ir tolerancijos požiūriu. Tie centrai neapsiriboja vien religijos sritimis, o rengia ir bendrus pietus, seminarus, vykdo bendrus projektus, rengia keliones į šventas vietas (Stambulą, Jeruzalę, Romą, Londoną), leidžia žurnalus ir knygas. Imta steigti tarpreliginių ryšių tyrimų ir studijų centrus (Nursi katedra Ohajo John Carroll un-te, F. Guleno kategra Australijos katalikiškame un-te Melburne, F. Guleno katedra Leuveno katalikiškame un-te Belgijoje ir kt.).

A. Siddiqui analizavo islamo mokslininkų darbus ieškodamas juose tarpreliginio dialogo apraiškų[2]. Tačiau Nursi ir Gulenas siekė ir institucinio dialogo įvirtinimo[8]. Todėl susitikimo su popiežiumi metu Gulenas ir siūlė įsteigti bendrą religinę mokyklą Urfoje (Turkija), keistis studentais ir rengti bendras keliones į šventas vietas. Tiesa, į tai negavo atsakymo iš Vatikano, galbūt, dėl politinės padėties Turkijoje.

Yra pastebėta, kad dialogas padėjo atskleisti bendras abiejų tikėjimų šaknis[9]. Kita vertus, ne visi krikščionys ir musulmonai priėmė „Nostra Aetate”. 1970 m. Frankfurte buvo pasirašyta „Frankfurto deklaracija“, pabrėžianti Kristaus misiją ir aštriai kritikuojanti dialogą, kaip atsiskyrimą nuo Kristaus visuotinumo[10].

Atsakydamas į popiežiaus laišką, Pakistano islamo atgaivinimo partijos steigėjas Abu `Ala Mawduki (1903-79) prašė popiežiaus pašalinti visus „nuodus“, trukdančius ryšiams tarp abiejų religijų, tokius kaip krikščionių mokslininkų užsipuolimus prieš pranašą Mahometą ir Koraną. Tuo metu, kai Vatikano antrasis susirinkimas svarstė istorinių trukdžių panaikinimo idėją, Muhammad Hamidullah Prancūzijoje parašė laišką popiežiui reikalaudamas, kad Vatikanas oficialiai paneigtų už Bažnyčios praeityje padarytus anti- islamiškus pasisakymus[2].

Kiti mąstytojai, pvz. Ismail Radži al-Faruqi (1921-86) ir kt., iškėlė sąlygas dialogo pradžiai, išreiškiančias baimę, kad jis gali būti panaudotas misionieriškai veiklai ir politinei įtakai. Kuršid Ahmad‘as teigė, kad Vakarai islamo nelaiko religija ar civilizacija, o tik politine jėga. Pvz., jis sako, kad Vakarai priimtinu dalyku laiko „bikini kaip vakarėlio aprangos kodą“, tačiau stoja prie hidžabos nešiojimą. [11]. O Al-Azhar‘o un-to rektorius 2005 m. pareikalavo, kad Vatikanas atsiprašytų už Kryžius žygius[12].

Tačiau Guleno pažiūros sulaukia ir įvairiausios kritikos. Pvz., P. Stenhouse sako, kad nors Glenas tarytum ir deklaruoja toleranciją, tačiau iš tikro slapta siekia įsteigti kalifatą, o jo judėjimas siekia skleisti islamiškąją ideologiją. Ir jei Vakaruose jis kaltinamas kaip „Trojos arklys“, tai Turkijoje yra atvirkščiai – kaip popiežiaus „Trojos arklys“.

Papildomai:

Nuorodos:

1. Kail Ellis. Vatican II and the Contemporary Islam// New Catholic World, 23/1386, 1988
E. Idris Cardinal Cassidy. Ecumenism and Interreligious Dialogue: Unitatis Redintegratio, Nostra Aetate, 2005

2. Žr. Ataullah Siddiqui. Christian-Muslim Dialogue in the Twentieth Century, 1997
S.C. Alexander. We go way back….// U.S. Caholic, feb. 2007
J. Borelli. Interreligious Dialogue as a Spiritual Practice// Conf. Islam in the Age of Global Challenges

3. Khaled Akasheh. Nostra Aetate: 40 Years Later// L’Oservatore Roman, 28 June 2006
O taip pat „Ir nesiginčyti su Biblijos žmonėmis išskyrus tokiu būdu, kuris eriausias“ (Kor. 26:49).

4. Th. Michel. Two Frontrunners for Peace: John Paul II and Fethullah Gulen// Conf. Islam in the Age of Global Challenges

5. Vien JAV yra per 50 tarpreliginio dialogo centrų, įsteigtų Guleno įtakoje (o pasaulyje per č00).
Žr. Th. Michel. Fighting Poverty with Kimse Yok Mu? // Conf. Islam in the Age of Global Challenges
Zeki Saritoprak. An Islamic Approach to Peace and Nonviolence: A Turkish Experience// The Muslim World, vol.95, no 3, 2005
M. Hakan Yavuz. The Gulen Movement: The Turkish Puritans// M.H. Yavuz, J.L. Esposito. Turkish Islam and the secular State, 2003

6. Enes Ergene. The Gulen Movement, Dialogue, and Tolerance, 5 Aug 2008

7. M. Seker. Musbet Haretek, 2006

8. Mahmoud Ayoub. Christian-Muslim Dialogue: Goals and Obstacles// The Muslim World, vol.94, no 3, 2004

9. Liyakatali Takim. From Conversion to Conversation// The Muslim World, vol.94, no 3, 2004

10. Y. Haddad, W. Haddad. Christian-Muslim Encounters, 1995

11. I.R. al-Faruqi. Common bases between Two Religions...//Seminar in Tripoli, 1976

12. R. Spencer. A. Vatican Apology for the Crusades?, March 22, 2005


*) Saidas Nursis (oficialiai Said Okur, 1877-1960) – Turkijos kurdų sunitų teologas, Korano aiškintojas. Pagrindinis jo kūrinys, viso gyvenimo darbas, yra „Risale-i Nur“ – Korano komentarai. Jame atmetamos visos priešiškumo ir prievartos formos, kviečiama visus musulmonus susivienyti kovai prieš bedievystę ir šiuolaikinio pasaulio ištvirkimą. Jis savo kūriniuose nurodo, kad visos pasaulinės religijos turi tas pačias ištakas. Jo idėjos buvo artimos Antrajam Vatikano susirinkimui, pripažįstant islamą abraomiškąja religija. Nors gyveno atsiskyrėlišką gyvenimo būdą, surinko aplink save daugybę mokinių.

Babelio bokšto data
Šiitai, sufijai ir kiti
Dvasinė praktika sufizme
Žydų tauta sukurta dirbtinai
Sufi ir Sabatėjo Sevi paralelės
Islamo mokslas: Omaro Chajamo laikmetis
Šachas Karimas Aga Chanas: gyvasis imamas
Religinė charizma: avatarai ir pranašai
Islamas: Laisva valia ir determinizmas
Regima ir neregima Ibn Arabi įtaka
Arabų filosofija: Ibn Sina
Didysis bastūnas Chodža
Jėzus Kristus musulmonams
Pranašų nenuodėmingumas
Mano sielos liūdesiai
Istorikas Al-Masudi
Kaaba Mekoje
Filosofijos skiltis
Vartiklis