Pranašų nenuodėmingumas
Ar pranašai ir Alacho pasiuntiniai yra nenuodėmingi? Ar gali būti žmogaus prigimtis būti nenuodėminga? Ar gali Alachas, Visatos sutvėrėjas ir prižiūrėtojas, siųsti nuodėmingą žmogų vadovauti žmonėms?
Šiitai nelaiko, kad kokia nors žmogiškoji būtybė (kas ji bebūtų, imamas ar Alacho pasiuntinys) gali būti dieviška. Jie nei garbina žmogiškąsias būtybes, nei tam pritaria.
Sunitų nuomonės tuo klausimu nėra vieningos. Kai kurie jų laiko, kad Pranašas yra nenuodėmingas tik perduodamas Alacho žinią. Kitu metu jis, kaip ir kiti, nusidėjo ir darė klaidas daugeliu atvejų. Jie remiasi savo tradicija, mininčia, kaip Pranašas užmigo ir praleido maldos metą ar netgi užmiršo atlikti būtiną apsiplovimą prieš maldą (wudu). Ir netgi minima, kad jis sėdėjo su Aiša, klausėsi muzikos ir stebėjo šokį. Dar teigiama, kad jis buvo paveiktas magiško užkeikimo, kuris kelis kartus jam sukėlė haliucinacijas (Sahih al-Bukhari*), arabiškas variantas).
Tačiau šiitų požiūriu, tie liudijimai nėra autentiški ir juose nėra jokios tiesos. Anot jų, tai į knygas vėliau įtraukė umayadai**), kad pateisintų savo pasileidimą ir įžūlumą. Dabartinės umos yra tokios ne todėl, kad kai kurie nesimaldė ir nepasninkavo; jos tokios, nes kai kurie asmenys pakeitė ir sužalojo Alacho religiją, kad patenkintų savo nuodėmingus troškimus, kaip tai padarė ir žydai, ir krikščionys. Tad nusirista iki to, kad sakoma: mes nusidedam, nes Pranašas nusidėjo!
Tuo tarpu šiitai tvirtina, kad visi pranašai ir Alacho pasiuntiniai, be jokių išimčių, buvo nenuodėmingi, - net ir iki tol, kai tapo pranašais ar pasiuntiniais. Tad nors Mahometas ir tapo Pranašu sulaukęs 40-ies, jis niekada nenusidėjo ir iki tol.
Nenuodėmingumo (ismah) koncepcija
Koranas sako: [žmogaus] sielą neabejotinai kursto blogis, jei tik mano Viešpats neparodė savo malonės (12:53).
Čia aiškiai padaroma išimti jei tik. Žmogus gali būti kurstomas blogio, tačiau jo siela yra laisva ir gali nepriimti to kurstymo. Jei žmogus paklūsta blogiui, jis tampa atsakytas už padarytą blogą dalyką. Taip supaprastintai galime paaiškinti pasirinkimo laisvę. Taigi, pranašų ir pasiuntinių sielose yra kažkas, kas leidžia visada atmesti blogio kurstymus. Tai nereiškia, kad jisai negalėtų padaryti blogo dalyko, jei panortų. To panorti neleidžia ta paminėta malonė.
Korane Šėtonas (15:39-43):
Pasakė: mano Viešpatie, kadangi pasiuntei mane klaidinti, neabejotinai aš turiu jiems rengti suklydimų kelią žemėje ir juos visus apgaudinėti.
Išskyrus tuos, kurie yra tavo tikrai pasišventę tarnai.
[Alachas] tarė: Tas tikrai yra Kelias, tiesiai vedantis pas mane.
O kas dėl mano vergų, tai neturi jokio kito kelio į juos, išskyrus tave pasekančius ir darančius bloga.
Ir tikrai, visiems tokiems žmonėms yra pažadėtas pragaras.Taigi Šėtonas neturi jokių kitų galimybių paveikti Alacho tarnus ir tik bloga darantys gali pasekti Šėtonu. Taigi Alacho tarnai yra nenuodėmingi Alacho malonės dėka. Tiesa, kadangi čia nepaminimi, kad yra tie "tarnai", lieka atviras klausimas dėl imamų nenuodėmingumo.
Pranašai
"Ir mes nesiuntėme jokio pasiuntinio, jei jam nepaklūstama Alacho valia" (4:64)
Taigi pranašui ar pasiuntiniui reikia paklusti, jo sprendimai nėra svarstytini. Jei suabejosime kokiu nors jo veiksmu, tai sukels abejonę visa jo misija. Tad pranašai ir pasiuntiniai yra neklystantys, kitaip Viešpats nelieptų jiems paklusti besąlygiškai. Tuo tarpu Korane gausu vietų, nurodančių paklusti jiems, pvz., "Kas paklūsta Pasiuntiniui, paklūsta ir Alachui" (4:80) arba "Ir viską, ką Pranašas jums duoda, priimkite; o viską, ką jis draudžia, nepriimkite" (59:7). Nes kitaip,. Jei pranašas būtų nuodėmingas, kaip Alachas galėtų liepti besąlygiškai paklusti nuodėmingam žmogui? Visagalis kalba (53:1-5): "Per žvaigždę, kuri nusileidžia,
Jūsų bendrakeleivis [t.y. Pranašas] neklysta ir neklaidina,
Ir nekalba savo valia;
Tai vien apreiškimas to, kas apreiškiama.
Visagalis moko jį."Ir galiausiai, Pranašo iškilumą pažymi šie žodžiai:
"Ir tikrų tikriausiai esi aukščiausio moralumo" (68:4)Žmogus, darantis klaidas, nėra nusipelnęs tokio komplimento! Bet pasvarstykime ir tokį klausimą: ar įmanoma, kad Sutvėrėjas siųstų nuodėmingą Pranašą?
Pirma, Alachas, siųsdamas Pranašą, jį išskiria iš kitų išvalydamas iš blogio ir nuodėmių tam, kad tasai galėtų būti pavyzdžiu (žr. 33:21). Tad tasai, kuris atstovauja Alachą žemėje, negali būti suterštas blogio ar nuodėmingas. Kaip jis galėtų raginti daryti gerus darbus pats nusidėdamas?! Jis būtų labai nepatraukus! Kaip atrodytų imamas mečetėje, liepiantis "negerkite" ir pats mosuojantis sklidina taure?! Juk Alachas sako: Labiausiai niekinama Alacho akyse, kai sakai ne tai, ką darai (61:3). Ar tokį žmogų Alachas galėtų siųsti savo žodžiui skelbti?
Galimybė Pranašui klysti (kaip leidžia sunitai, laikydami, kad jis nenuodėmingas tik skelbdamas Alacho žodį) sukuria daugybę loginių spragų. Štai sunitai sako, kad kartą Pranašas davė patarimą žemės ūkio klausimu, žmonės jo paklausė ir patyrė nuostolį. Tada Pranašas paaiškino, kad tai buvo jo asmeninis patarimas, o ne Dievo žodis. Tačiau tai prieštarauja tam, kas cituota prieš tai, kad Pranašas niekada nekalba savo žodžiais (53:3-4). O ir kaip mes atskirtume, kada jis kalba Dievo vardu, o kada savo? Tada kiltų įtarimas dėl kiekvieno jo žodžio tikrumo.
Pats Pranašas yra tvirtinęs, esąs nenuodėmingas (Sahih al-Tirmidhi):
Taigi, Aš ir mano Ahlul-Bayt [namų gyventojai] yra be nuodėmės.Sahih al-Bukhari hadisai (9:306) pateikia įdomią tradiciją apie asmenis, kurie yra Masoom (nepažeidžiami). Ten aiškiai nurodoma, kad tokie yra pranašai ir jų įpėdiniai (kalifai):
Pasakyta Abu Said al-Khudri:
Ir Pranašas pasakė: Alachas niekada nesiunčia pranašo ar skiria kalifato kalifui, tik taip, kad jis [pranašas ar kalifas] turi dvi patarėjų grupes: grupę, patariančią daryti gerus dalykus ir įtikinėjančią tai daryti; ir kitą grupę, patariančią daryti bloga ir įtikinėjančią tai daryti. Tačiau apsaugotas asmuo ,[Masoom] yra tasai, kurį saugo Alachas.Pagal Koraną Pranašas yra žmogus kaip ir visi kiti. Tačiau jis išsiskiria nuo jų dora, žiniomis ir artumu Alachui. Alachas jam suteikė tokias galias, kurių paprasti žmonės neturi. Sahih al-Bukhari hadisuose aiškiai nurodoma, kad jis yra kitoks. Pvz., daugelyje vietų minima al-Wisal [nepertraukiamas pasninkas pavalgant vakare] laikymasis, pvz. 3:182
Anas pasakojo.
Pranašas tarė: 'Nepraktikuokite al-Wisal'. Žmonės sakė Pranašui: 'Bet tu laikaisi al-Wisal?' Pranašas atsakė: 'Aš ne toks kaip jūs, nes man Alachas duoda maisto ir gėrimo naktį'.
*) Sahih al-Bukhari - vienas iš 6-ių svarbiausių chadisų (Kutub al-Sittah) sunitiškų rinkinių. Jie laikoma patikimiausiu šaltiniu po Korano (sahih ir reiškia tikras, teisingas). Rinkinį sudarė Mahometas al-Bukhari (810-870), persų mokslininkas iš Bucharos, Korano komentatorius, laikomas Hanbali teisinės sistemos pasekėju. Jis taip pat parašė daug kitų darbų, tame tarpe Al-Adab al-Mufrad su 1300 chadisų, liečiančių įvairiausias temas: šeimos santykius, kaligrafiją, prekybą, vaikščiojimo būdą, svečių priėmimą ir t.t. 1998 m. Uzbekistane Chartange pastatytas jam skirtas ištaikingas memorialinis kompleksas.
**) Omajadai arba Umajadai (Banu Umaja) iš Damasko kurašitų genties kilusi sunitų kalifų dinastija, valdžiusi, valdžiusi 661750 m. (Omajadų kalifatas). Didžiausio savo išsiplėtimo metu 8 a. viduryje valdė teritorijas nuo Al-Andalus (dab. Ispanija) iki Sindo (dab. Pakistanas) ir Transoksianos (dab. Uzbekija). Ji kildinama iš Mahometo giminaičio Umajo, ir buvo priešiška atšaka tiesioginiams Mahometo palikuonims hašemitams. Jų atstovas Utmanas buvo išrinktas 3-uoju Rašidunų kalifato kalifu, kurį nužudžius 656 m., Utmaro sūnėnas Muavija I (tuo metu Sirijos vietininkas) pradėjo pilietinį karą su naujai išrinktu kalifu Ali. Jam pavyko įgyti karinį pranašumą ir 661 m. Kufoje nužudžius Ali, Muavija įžengė į buvusio kalifato sostinę ir įtikino kitu kalifu išrinkti jį, o ne Ali sūnų Hasaną. Taip jis tapo pirmuoju Omejadų kalifu ir įtvirtino paveldimąją dinastiją, o kalifato sostinę įkūrė savo anksčiau valdytame Damaske.
Vėliau jų valdymas ėmė nebetenkinti visuomenės, iškilo Hašimijos judėjimas, daugiausia rėmiamas persų, nepatenkintų arabų kilmingųjų valdymu, iškėlęs naują kandidatą į sostą Abu al-Abasą. 750 m. Didžiojo Zabo mūšyje Šiaurės Irake Abasidai galutinai nugalėjo Omejadus ir jų paskutinįjį kalifą Marvaną II. Šio giminaitis, Hišamo anūkas Abd ar-Rachmanas pabėgo į vakarus, kur 756 m. įkūrė atskirą dinastinę liniją Kordobos emyratą (apie tais skaitykite >>>>>).
Omejadų kalifato visuomenė buvo suskirstyta į 4 aiškias klases su skirtingomis teisėmis: musulmonai arabai, musulmonai nearabai (mavali), laisvieji kitatikiai (dhimmi: krikščionys, žydai, zoroastrai, ...) ir vergai. Valdant Omejadams buvo sukurta daugiau ar mažiau stabili kariuomenės, politinio administravimo sistema, nusistovėjo provincijos, atsirado centrinės valdžios struktūros. Omejadai buvo puikūs statytojai, puoselėjo menus ir kultūrą. Jų viešpatavimo laikotarpis priklauso islamo aukso amžiui. Svarbiausi išlikę omejadų paminklai yra Uolos kupolo šventykla Jeruzalėje, Omejadų mečetė Damaske, Pranašo mečetė Medinoje ir kt.Anti-semitizmas
Imamo Ali kalifatas
Kas dėbtelėjo į akląjį?
Mahdi: Paskutinysis šviesuolis
Sufi ir Sabatėjo Sevi paralelės
Sukantis aplink sufizmo pavadinimą
Pranašas Mahometas: islamo pradininkas
Kalnų Senis - Sayyidna Hasan Bin Sabbah
Šachas Karimas Aga Chanas: gyvasis imamas
Izmailitų imamatas Persijoje po Alamuto žlugimo
Reinkarnacijos idėja tarp ankstyvųjų krikščionių
Islamas: Laisva valia ir determinizmas
Asasinai, šiitai-izmailitai
Dvasinė praktika sufizme
Jėzus Kristus musulmonams
40 an-Navavi chadisų
Istorikas Al-Masudi
Pranašas Nostradamas
Izmailitų istorija
Filosofijos puslapis
Religijos puslapis
Vartiklis