Islamo pakraščiai: Maurai Ispanijoje. Vartiklis

Iberijos pusiasalio musulmonai 711-1492 m. valdę Ispaniją vadinti maurais. Savo žemes jie vadino Andalus, kuri pradžioje apėmė ir Portugaliją bei Prancūzijos pietus, o vėliau - tik Granada karalystę. 'Ansalusia' kilusi iš arabų 'al-Andalus', turinčio kelias reikšmes, kurių viena - „sužaliuoti po ilgos vasaros ar sausros“...

Pakeliui į Prancūziją musulmonai 732 m. ramadano mėnesį buvo sumušti ties Tours-Poitiers. Ta vieta vadinama „Kankinių grindinys“, o musulmonų kronikose kaip Balaat aš-Šuhada. Laikas nuo laiko musulmonai valdė Toulouse, Narbonne, Lyon bei aplinkines teritorijas.

Maurai yra sudarkytas marokiečių (žmonių iš Maroko) pavadinimas. Iberijos pusiasalio krikščionys ėmė jį naudoti, kai musulmonai neteko valdžios Portugalijoje ir šiaurinėje Ispanijoje. Vėliau, nuo 13 a. pradžios naudoti kiti žodžiai: Moriscos bei Mudejares.

711-ais į Ispaniją atvykę musulmonai save laikė arabais bei Šiaurės Afrikos berberais. Su laiku dauguma Andalūzijos gyventojų priėmė musulmonų tikėjimą, nes norėjo taikos, saugumo ir išraiškos laisvės.

Žlungant Romos imperijai, Ispaniją užėmė vizigotų gentis. Vizigotai buvo germanai, o gal germanų ir prūsų genčių sąjunga, kuri iš pradžių gyvavo Vyslos žiotyse, po to nusidangino į Ukrainą, o dar vėliau (420 m.) vizigotai pasiekė Ispaniją, jų giminaičiai ostrogotai įsitvirtino Italijoje (490 m.) (kur juo vėliau išpjovė bizantiečiai (apie 550 m.), o dar kiti giminaičiai vandalai apsistojo Tunise (kur juos taip pat išpjovė bizantiečiai irgi apie tą patį laiką). Tuo tarpu Vizigotams apsiginti nuo bizantiečių pavyko.

Visi tie vizigotai, ostrogotai ir vandalai buvo arijai, ir diegė savo pasaulėžiūrą užkariautose žemėse. Tačiau apie 580 m. vizigotų karalius Rekaredas priėmė katalikybę ir ėmė persekioti arijus ir žydus (tiems tau jau visada kliūva). Aišku, arijai neišnyko tik pasislėpė, apsimetė katalikais ir laukė progos. Susilpnėjus vizigotų valstybei, tokia proga atsirado. Apie 710 m., mirus vienam iš vizigotų karalių, katalikai išstatė vieną sosto įpėdinį, o arijai - kitą. Kilo pilietinis karas.

O tuo metu musulmonai plėtė savo imperiją ir užėmė šiaurės Afriką, kur daug berberų priėmė islamą. Arijai sugalvojo paprašyti pagalbos iš musulmonų, kurie pasiuntė gan nedidelį dalinį, sudarytą iš arabų ir berberų (apie 10 tūkst. žmonių), bet jo pagalba buvo lemtinga. Katalikai buvo sutriuškinti (711m). Istorinių šaltinių apie šį laikotarpį išliko nedaug, bet galima manyti, kad tuoj po mūšio katalikams buvo itin riesta, ypač tiems kurie pateko į arijų rankas. Tiems, kurie pasidavė arabų vadams, ko gero buvo daug geriau, nes arabai jokio priešiškumo ant katalikų neturėjo. Yra išlikęs dokumentas, kad vienas arabų karo vadas priėmė vasaliteto priesaiką iš vieno katalikiško vizigotų kunigaikščio ir leido jam išpažinti savo religiją, o tas įsipareigojo mokėti džiziją ( duoklę, kaip tai numato šariatas). Visgi daug katalikų pabėgo į Šiaurės Vakarų Ispanijos kalnuotus rajonus, iš kur jie vėliau ėmė atkariauti Ispaniją, bet tai buvo po kelių šimtmečių.

Spėjama, kad arijų didelė dalis jų iškart atsivertė į Islamą, nes tikėtina, kad islamas jiems teatrodė pagerinta arijų tikėjimo versija (taip atrodė ir katalikams). Dalis galėjo atsiverti į islamą ir vėliau, tad apie 800 m. islamiškoje Ispanijos dalyje vadintoje Andalūzija krikščionių teliko mažuma (tuo tarpu žydų buvo daug ir didžioji dauguma jų liko ištikimų Mozės Įstatymui). Netrukus po lemtingojo mūšio, 714 m. arijų sosto pretendentas atsisakė pretenzijų į sostą Damaske reziduojančio Umajadų kalifo naudai, ir tokiu būdu Ispanija tapo Kalifato provincija. Išlikusiems katalikams kalifatas irgi garantavo teises išlikti religine mažuma. Ko gero, valdymo struktūra dar ilgai išliko beveik nepasikeitusi nuo vizigotų laikų ir stipri valdžia, atrodo, taip ir nebuvo įvesta. Nusistovėjo feodalinis susiskaldymas,ir įvairūs arabų, berberų, romanų (ispanų), vizigotų kunigaikštukai, kurie laikas nuo laiko kovojo tarpusavyje. Į ispaniją ėmė atsikelti musulmonų ir iš kitų šalių(atrodo, kad daugiausia atvyko iš Maghribo šalių ir iš Jemeno).

Apie 750 m. Kalifate įvyko perversmas, Umajadai buvo nuversti ir beveik visa giminė išžudyta, ir atėjo nauja Abasidų dinastija^*). Sakoma, kad vienas iš Umajadų vardu Abd ar-Rachmanas pabėgo ir po itin neįtikimų nuotykių pasiekė Ispaniją. Išlikusios kronikos aprašo tą Abd ar-Rachmaną kaip šviesiaplaukį ir mėlynakį, tad jo kilmės iš Umajadų versija gana abejotina, - greičiausiai buvo jis koks nors ispaniškas ar vizigotiškas lžedimitrijus, bet šiaip ar taip jis pasiekė Išbiliją (dabar. Sevilla) ir ten karūnavosi emiru ir paskelbė Ispanijos nepriklausomybę nuo Kalifato. Taigi ispanai, nors ir tapę musulmonais, nusprendė, kad laisvė visgi geriau. Abd ar-Rachmanui I galiausiai pavyko likviduoti feodalinį susiskaldymą, nors tiktai po 30m. trukusio valdymo, bet šiaip ar taip, savo įpėdiniui jis perdavė stiprią, centralizuotą valstybę. Jis taip pat nutarė, panaikinti bendras krikščionių ir musulmonų pamaldas, ir pastatė krikščionims atskirą bažnyčią.

Beje, nors Abd ar-Rachmanas I ir iškovojo nepriklausomybę, arabizacija ne tik nesulėtėjo, bet priešingai, pagreitėjo. Dalykas tas, kad Arabų civilizacija tuo metu(apie 800-900) pasiekė savo apogėjų. Arabų kalba ir kultūra labai sparčiai plito Ispanijoje. Ispanų didikai ėmė susikurti sau genealogijas apie kilmę iš Pranašo, pirmųjų kalifų ar šiaip kilmingų arabų (gerai pamokėjus genealogijos specialistui, galėdavo sukurti ir genealogiją iš Pranašo, Ne tik musulmonai, bet ir žydai ar krikščionys ėmė rašyti ir kalbėti arabiškai, vartoti arabiškus vardus, rengtis arabiškais drabužiais. Yra išlikęs raštas, rašytas apie 960 m. kataliko San Eulogio, kuriami jis graudžiai verkė, kad jaunimas jau visai pamiršo gimtąją kalbą ir nieko nenori girdėti, tik saracėnų kalbą, poeziją ir madas. Beje minėtajam San Eulogio nuo didelio sielvarto matyt pasimaišė protelis. Įlipęs į bažnyčios sakyklą, jis ėmė raginti katalikus geriau nusižudyti, negu gyventi saracėnų valdžioje, Keli taip ir padarė, nors pats San Eulogio - ne. Musulmonų valdžia liepė jį pakarti, kaip kelių žmonių beprasmiškos žūties kaltininką.

Iki 770-ųjų iš Šiaurės Afrikos ir arabų pasaulio į Iberiją atsikėlė daugelio tautų atstovai. Jie susimaišė su kitais ir Ispanija tautybės atžvilgiu tapo vienalyte. Abdur-Rahman, "Andalūzijos sakalo", valdymo laikotarpiu (755-788) pradėta kurti islamo civilizacija panaši į Damasko, Bagdado ir kitų centrų. Per šimtmetį išsivystė pažangi maurų civilizacija.

Klestėjo menai, literatūra ir mokslai: matematika, astronomija, botanika, istorija, filosofija ir teisė. Didingi paminklai liudija Isabella, Charles V, Philip II, Kolumbo, Cortes ir Pizarro epochą. Toledo ir Almeria menai stulbino. Roger Bacon, Leonard, Erno al Felquni, Raymond Lot, San Thoma ir Azfonish X Qushqani visiškai priklausė nuo arabų knygų.

Jie sukūrė cheminius vaistų darymo metodus. Saliram mokykla buvo augalų chemijos pradžia. Farmacijoje naudota tiek žolelių, apie ką graikai net nesapnavo.

Kordova mieste buvo 800 viešųjų bibliotekų, kai tuo metu Europos didikai nemokėjo parašyti savo vardo.

Iš Ispanijos musulmonų tarpo yra kilę daug žmonių, žymių visame Islamo pasaulyje, tokie kaip malikitų fakihai - Abu Layth ir Sahnun,fakihas, poetas ir filosofas Ibn Hazm, filosofai Ibn Bajja, Ibn Tufayl ir Ibn Rushdis (Averojus), sufijai Ibn Masarra, Ibn Arabi, Ibn Sab`in, daug žymių poetų.

1499 m. gruodžio 18-ą kardinolas Ximenes pakrikštijo 3000 maurų, o Granada pagrindinė mečetė tapo bažnyčia. "Krikštą" lydėjo kelių tūkstančių islamo knygų sudeginimas. Nedaug medicinos knygų buvo palikta Alcala universitetui. Viso sunaikinta per milijoną tomų.

Po to, kai XIII-XV, islamiškas Ispanijos žemes nukariavo katalikai, musulmonų likimas buvo liūdnas. Jeigu musulmonų valdovai pastatydavo krikščionims bažnyčių, tai krikščionys po 700 metų atsidėkodami spirgino musulmonus ant inkvizicijos laužų. Nenuostabu - kiekviena civilizacija turi savo stilių. Katalikus siutino tai, kad didžioji dalis Ispanijos krikščionių taip lengvai atsivertė į Islamą, o visos katalikų pamokslininkų pastangos įdiegti "didžias tiesas" apie Trejybę ir Dievo Sūnų į musulmonų sąmonę patyrė visišką fiasko, netgi grasinant inkvizicijos laužais. Naudodavo ispanų kunigai ir tokį "propagandos" metodą - vaikščiodavo kunigas su kiaulienos taukų indu, ir ką sutikęs liepdavo valgyti (nenorėčiau aišku sakyti, kad visi katalikai buvo tokie kaip ispanai, būtų šmeižtas). Kas atsisakydavo - įduodavo inkvizicijai. Musulmonai aišku tuo taukus apsimesdavo, kad suvalgo, nusisukę nuo kunigo išspjaudavo, ir... toliau likdavo musulmonais. Galiausiai neapsikentęs Ispanijos karalius liepė musulmonus ištremti iš Ispanijos ir tai galutinai įvyko 1611 m.

^*) Abasidai - musulmoniška sunitų kalifų dinastija, valdžiusi 750-1258 m. Joje buvo 37 kalifai, valdę iš Bagdado (dar vadinta Bagdado kalifatu). Dinastijos ištakos iš Mahometo dėdės al Abaso ibn Abd al Muttalibo. 8 a. ji valdė teritorijas nuo Andalūzijos Ispanijoje iki Chorasano (dabart. Afganistanas), tačiau nuo 10 a. jai teliko tik Bagdadas. Abasidų kalifai į valdžią pateko remdamiesi judėjimu, nukreiptu prieš tuo metu pernelyg pasaulietiška laikytą Omejadų dinastiją, kuri atstovavo senąją Mekos aristokratiją. Jos pradininku buvo Abual Abasas as Safa (valdė 749– 754 m.). 750 m. Didžiojo Zabo mūšyje Šiaurės Irake Abasidai galutinai nugalėjo Omejadus, 762 m. naujai įkūrė Bagdadą ir perkėlė į jį sostinę iš Damasko. Nuo 8 a. pabaigos Abasidų valdžia provincijoje silpnėjo; skilimus neretai inspiravo religiniai nesutarimai tarp atskirų islamo atšakų. Abasidai rėmė sunitus kaip vienintelį tikrą tikėjimą, ir persekiojo kitas sektas, ypač šiitus, charidžitus ir kt. 934 m. įkurta persiška šiitų Bujidų dinastija 945 m. nukariavo likusias Abasidų teritorijas, užėmė Bagdadą ir iš Abasidų galutinai atėmė politinę valdžią, o kalifus paliko tik sunitų religiniais vadovais. Abasidų valstybė galutinai žlugo 1258 m., kai mongolų užkariautojas Chulagu chanas^**) užėmė Bagdadą. Jis nužudė paskutinį Bagdado kalifą al-Mustasimą, sutrypdamas arkliais, jo sūnų išsiuntė į Mongoliją, o dukrą pasiėmė į haremą. Kitas kalifo sūnus pabėgo į pietinę Persiją, kur įsikūrė Bastako kaime; jo palikuonys žinomi kaip bastakiai. Po 3 m., 1261 m. Mameliukų sultonate Egipte atkurta kalifo institucija, į šį postą skiriant tolimą al-Mutasimo giminaitį al-Mustansirą. Tai buvo Kairo Abasidai, kurie, išlaikė savo dinastiją iki 1517 m., kuomet kalifo titulas buvo perduotas Osmanų sultonams.

^**) Hulagu chanas (apie 1217-1265) – Čingis chano anūkas, mongolų karo vadas, kariavęs Centrinėje Azijoje ir Artimuosiuose Rytuose. Labiausiai žinomas dėl 1258 m. Bagdado užėmimo. 1253 m. kaganas Munkė pavedė Hulagu užkariauti musulmoniškas valstybes Azijos vakaruose. 1255 m. Hulagu vedama kariuomenė atakavo asasinų ordiną Šiaurės Persijoje ir užėmė Alamutą. Tada pasuko į Bagdadą, iš kurio prisiplėštas brangenybes ir verges išsiuntė Munkei. 1260 m. sausio 25 d. Hulagu kariuomenė užėmė Alepą, kovo 2 d. – Damaską. Po to armija buvo nukreipta į Chorasaną, bet tuo metu atėjo žinia apie Munkės mirtį ir jam buvo privaloma grįžti į Mongoliją, kur ir mirė. Sirijoje jis paliko tik menką armijos kontingentą, tad Egipto ir mongolų pajėgos susikovė 1260 m. rugsėjį Ain Džaluto mūšyje Galilėjoje - ir tai buvo pirmas kartas istorijoje, kada mongolų ekspansija buvo sustabdyta. Po jo mirties Azerbaidžane, Irane, Irake valdė jo palikuonys hulagidai.

Musulmonai į Indijos Sindo sritį įžengė 711 m. bandydami išlaisvinti musulmonų įkaitus, piratų paimtus Radžos Dahir valdose. Nepavykus deryboms, Hajjaj bin Yusuf'as, Bagdado Umayyad gubernatorius, pasiuntė 17 m. amžiaus kariuomenenės vadą Muhammad bin Qasin su nedideliu karių būriu, sumušusiu radžos karius ties dabartiniu Hyderabad (Pakistane). Radžos armijos likučius sumušė Nirun, Rawar, Bahrore, Brahmanabad, Aror, Dipalpur ir Multan miestuose. Iki 713 m. jis pavergė Sind sritį ir dalį Punjab iki Kashmir. Qasim buvo pamėgtas Indijoje ir į Bagdadą išlydėtas su ašaromis. Beveik visa dabartinio Pakistano teritorija liko musulmonų valdžioje iki Mughal imperijos žlugimo 1857 m.

Bet musulmonų bendrija Indijoje buvo Malabar mieste nuo 618 m. karaliui Chakrawati Farmas priėmus islamą iš pranašo Mahometo rankų.

11 a. musulmonai įkūrė Delhi sostinę, kuri liko valdžios centru iki paskutinio Mughal dinastijos valdovo Bahadur Shah Zafar pralaimėjimo britams 1857-ais. Šiuo metu musulmonai sudaro 15% (150 mln.) šalies gyventojų.

Tarp įžymių musulmonų mokslininkų Indijoje paminėtini al-Beruni (išbuvęs Indijoje 20 m.), al-Masu`di bei ibn Battuta, andalūzietis, gimęs Maroke ir tarnavęs Delyje (1334-1341 m.) valdant sultonui Muhammad Tughluk'ui. Spėjama, kad būtent jo Indijos aprašymas paskatino Ispanijos karalius Ferdinand ir Isabella (paskutiniųjų Granada musulmoniškųjų valdovų) 1492-ais pasiųsti Columbus į Indiją ieškoti aukso ir prieskonių.

Seras John Bagot Glubb apie žudynes Bagdade (1258 m.):
Miestas buvo sistemingas plėšiamas, griaunamas ir deginamas. Sakoma, kad nužudyta buvo 800 tūkst. žmonių. Kalifas Mustasin buvo užsiūtas į maišą ir sutryptas mongolų žirgų.
Penkis šimtus metų Bagdadas buvo rūmų, mečečių, bibliotekų ir mokyklų miestas. Jo universitetai i ligoninės buvo geriausios pasaulyje. Nieko iš jų neliko - tik krūvos skaldos ir pūvančios mėsos smarvė.

James Adsison:
Nuo kryžiaus žygių kentėjo ir musulmoniškųjų kraštų krikščionys. Saracėnams pagaliau užėmus visą Palestiną, krikščionys atgavo ankstesnį savo, kaip dhimmis, statusą. Saladino (Salahuddin) griežto valdymo laikais koptų bažnyčia turėjo nedaug nusiskundimų, o ankstyvųjų mameliukų sultonų laikais koptų bažnyčia patyrė daugiau teisingumo nei bet kada kitu metu. Vienintelis Kryžiaus žygių poveikis Egipto krikščionims tebuvo jų piligrimysčių į Jeruzalę nutrūkimas. Ir tik musulmonų pergalės leido pasinaudoti jų, kaip krikščionių, teisėmis.

Edward Montet. La propagande Chretienne et ses Adversaries Musulmans, 1890:
Kalifų laikais pagarboje laikyti tiek žydai, tiek krikščionys... Jis [kalifas Haroon Rasheed) niekada nežiūrėjo koks mokyto žmogaus tikėjimas...

Napoleonas Bonapartas. Iš Correspondence de Napoleon Ier Tome v piece no 4287 du 17/07/1799
6 a. po Kristaus arabų pasaulis buvo stabmeldiškas. Tada Mahometas įvedė Abraomo, Izmailo, Mozės ir Jėzaus Dievo garbinimą. Arijų ir kitų rytų sektų nariai buvo sutrikę dėl klausimo apie Tėvą, Sūnų ir šv.Dvasią. Mahometas paskelbė, kad tėra tik vienas Dievas, neturintis nei tėvo, nei sūnaus, ir kad trejybė tėra stabmeldystės idėja.

Tikiuos, kad jau netolimas laikas, kai galėsiu suvienyti visų šalių visus išsilavinusius žmones ir įsteigsiu vieningą valdžią paremtą Korano principais - vieninteliais teisingais ir žmones vedančius į laimę.

Pastaba: kai kurie musulmonų istorikai mano, kad Asad bin al-Furat, musulmonų karių vadas Sicilijoje (827 m.) buvo Napoleono (1769-1811 m.) protėvis [Asado palikuonys buvo žinomi 'Banu Furat' vardu]. Vienas Napoleono svainių buvo Joachim Murat'as.