Jumoras islame. Vartiklis

Požiūris apie nevienareikšmišką ar net neigiamą islamo požiūrį į jumorą giliai įsišaknijo žmonių sąmonėje, ką sustiprino garsūs atvejai: Salmano Rušdžio¹⁾ byla, filmo „Musulmonų nekaltybė²⁾“ platinimas, skandalas dėl karikatūrų³⁾, išpuolis prieš „Charlie Hebdo⁴⁾“ redakciją. Prie požiūrio apie islamo gelotofobiją nemažai prisidėjo nuosaikiojo islamo požiūrio nebuvimas (arba jo mažas atspindėjimas medijose).

Pirmiausia aišku, kad skandalas ir kanditatūrų ir panašūs dalykai skitringai suvokiami vakariečių ir musulmonų – islame tai net neįtraukiama į „jumoro“ sritį, netgi į juodojo ar nepadoraus. Be to reikia pabrėžti, kad jumoro ir juoko Je suis Charlie

fenomenai ilgą laiką praktiškai nebuvo aptariami musulmonų aplinkoje, nors padažnėjo paskutiniaisiais metais. Pagrindiniais argumentais pasitelkiami Koranas ir Suna, ajatai⁵⁾ ir hadisai.

Viena iškilesnių analizių yra Abd al-Gani Abu Gudos⁶⁾ „Pokštas islame“. Jo „pokšto“ (muzah) sąvoka apima daug komiškumo aspektų. Įdomus ir Sudano politinio veikėjo, „an-Ansar“ judėjimo lyderio Sadiko al-Mahdi⁷⁾ „Jumoras nėra nereikalingas“ darbas, apimantis tiek Vakarų elementus – aptariant įvairias komiškumo koncepcijas nuo Aristotelio iki V. Raskino⁸⁾ ir S. Atardo⁹⁾, - tiek islamo. Verti dėmesio ir teologo Jusufo al-Karadavi¹⁰⁾ samprotavimai.

Musulmonų religiniai veikėjai, samprotaudami apie jumorą ir juoką, vieningai nurodo jų atitikimą islamo įstatymui, aiškindami tai būtinybe. Štai al-Karadavi pažymi, kad juokas – išskirtinis žogaus bruožas, leidžiantis žmogui suprasti, ką mato ir girdi, ir pamatyti, kas juokinga žodžiuose ir situacijose. Anot jo, islamas negali atšaukti įgimtų žmogaus polinkių ir biologinių poreikių (kurių vienas - juokas). Žmogaus gyvenimas sunkus, jam tenka patirti skausmą ir kančias, o tikinčiajam dar sunkesnis, nes jam aukštesni reikalavimai. Visiems žmonėms reikia „oazių kelyje“: juokas, džiaugsmas, linksmumas padeda palengvinti gyvenimiškus sunkumus. Tam jis pasiremia Ali ibn Abi Talibu: „Palengvinkite savo širdis, jos pavargsta kaip ir kūnai“.

al-Karadavi daug kur seka klasikinio islamo tradicija: pas Viduramžių autorius galima aptikti paminėjimų, kad pavargusiam nuo įtempto darbo protui reikia prasiblaškyti, - ir vienu veiksmingu būdu nurodomas jumoras. Pvz., Abul-l-Faradžas al-Džauzi¹¹⁾ tam tikslui yra sudaręs šmaikščių pasisakymų ir anekdotų rinkinius.

Sadikas al-Mahdi pabrėžia, kad juokas gyvybiškai būtinas žmogui. Jis jį lygina su reakcija į labai ryškią šviesą: žmogus nevalingai prisimerkia, taip sumažindamas šviesos poveikį. Taip ir juokas nuima įtampos perteklių. Juokas priskiriamas žmogaus rekreaciniams poreikiams. Jo vengdamas žmogus patiria psichologinę ir socialinę įtampą.

Dažnai pasiremiama Korano ajatu: „... Jis, kuris privertė verkti ir juoktis“ (53:44). Be to dažnai pasiremiama gausiomis nuorodomis į hadisus, kuriuose, atskiru atveju, minimi pokštininkai – Pranašo amžininkai ir pasekėjai – Nu‘aimanas¹²⁾ ir Suvaibitas. O ir Pranašas, bendraudamas su šeima, draugais ir sekėjais dažnai leisdavo sau papokštauti – nesutarimai tik dėl pasireiškimo laipsnio: kaip dažnai Pranašas juokavo, jis juokėsi ar tik šypsojosi...

Komiškumo tyrinėtojas Z. Magenas¹³⁾, aprašydamas jumoro vietą ankstyvojoje islamiškoje visuomenėje, nurodo buvus „antijumoristinę partiją“, kuriai priklausė ir garsus Viduramžių įstatymleidybininkas Achmadas ibn Hanbalas¹⁴⁾, o iš šiuolaikinių Saudo Arabijos religinis veikėjas Salmanas ibn Fachda al-Saudi¹⁵⁾, žinomas aktyviu salafizmo idėjų skleidimu. Pvz., jie vengia veiksmažodžio dahika (juoktis) jį pakeisdami, ypač kai kalbama apie Pranašą, tabassama (šypsotis). Kai kurie tyrinėtojai nurodo, kad kai kurie hadisai juokams suteikia neigiamą atspalvį, pvz., „Pokštas – šaitano pagunda“, „Pokštas sunaikina orumą kaip kad ugnis sunaikina medį“, o ypač „Daug juoko numarina širdis“ (nors tie žodžiai nukreipti į Pranašo pasekėją Abu Hurairą¹⁶⁾).

Be to islame svarbus ir klausimas apie jumoro ir juoko ribas. Al-Karadavi pabrėžia, kad islamas nepriima pertekliaus bet kuriuo klausimu – ir kaip įrodymą pateikia ne tik Mahometo žodžius „Daug juoko numarina širdis“, bet ir Ali „Žodyje turi būti tiek pokšto, kiek maiste druskos“. Islamo tradicijoje labai pabrėžiamas saiko būtinumas.

Apribojimai jumorui ir juokui susiję su dviem aspektais. Žmogus kaip sociumo dalis turi laikytis priimtų normų, o be to tikintysis turi laikytis įsipareigojimų Dievui. Pirmu atveju žmogaus elgesys neturi atnnešti žalos visuomenei, nesukelti diskomforto jos nariams, o antruoju – jumoras neturi kreipti žmogaus šalin nuo religinių taisyklių laikymosi.

Tad al-Karadavi pateikia taisykles, kurių turėtų laikytis pokštaudamas musulmonas. Tikinčiajam nereikėtų naudoti melo ir apgaulės, negarbingai elgtis kito žmogaus atžvilgiu, šaipytis ir tyčiotis iš jo. Neleidžiami ir juokai, galintys išgąsdinti musulmoną; nereiktų juokauti temomis apie svarbius santykius, jumoras turi būti saikingas ir protingas, jis neturi šalinti įsipareigojimų duotų Dievo ir žmonių. Be to, musulmonui labai svarbus ulamos¹⁷⁾ autoritetas ir reputacija, priklausomybė teisinei mokyklai.

Toliau Abu Guda pokštą (muzah) nagrinėja kaip veiksmą, pažymėdamas, kad priklausomai nuo aplinkybių ir savo turinio gali būti vertinamas skirtingai. Islame žmogaus poelgiai skirstomi į 5 lygius: 1) būtinus (vadžib), 2) rekomendojamus ir palaikomus (mandub), 3) leistinus arba neutralius (mubah), 4) smerkiamus (makruh) ir 5) draudžiamus (haram). Dažniausiai mokslininkai pokštą priskiria mubah arba mandub, tačiau kai kuriais atvejais jis gali tapti vadžib, pvz., kai žmogus yra sunkioje būklėje dėl ligos, artimųjų mirties ir pan., kai jo sveikatai gali grėsti pavojus, o pokštas gali padėti atstatyti normalią būklę.

Bet kartu Abu Guda nurodo ir draudžiamus pokštus, juos skirstydamas į du tipus: al-muzah al-haram ir al- muzah al-makruh. Pirmajam priskiriami melagingi pokštai, išmonės siekiant pajuokti ar išgąsdinti musulmoną, nuvesti nuo religinio kelio; be to šiems priskiriami ir balandžio 1-ios pokštai, nes jie svetimi islamo tradicijai. Taip pat draudžiami moterų (ar vyrų) išjuokimas, o taip pat juokai, įžeidžiantys tikėjimą bei musulmonų jausmus. Antrajam (al-makruh) tipui priskiriamas perteklinis jumoras, juokai iš paprastų žmonių, nepadorūs ir ne vietoje juokai.

Pagrindinė problema ta, kad praktiškai nenurodomi kriterijai, leidžiantys atskirti įvairias jumoro apraiškas. Kada komiškumas priskirtinas hazl (ironija), fukaha (jumoras), nukta (pokštas); kada jis leistina, o kada smerktinas ar turintis neigiamą atspalvį, kaip kad suhriija (satyra, sarkazmas), iztihza (pašaipa), tahakkum (patyčios)… Ir visai neaišku, koks islamo požiūris į naujus komiškumo žanrus (karikatūros, komiški filmai, …) [šiaip, paprastai karikatūros paprastai laikomos iztihza ar tahakkum].

Įdomu, kad kartais panašiose situacijoje atsiduria patys dvasiniai islamo veikėjai, pvz., Saudo Arabijos pamokslininkas šeichas Machomedas al-Arafis¹⁸⁾, gana ortodoksalus nepaisant savo ekspresyvaus būdo, vieno pamokslo metu padeklamavo pabrėžtinai primityvų atseit sakralinį tekstą [ „Achmedas nuėjo į turgų ir nusipirko obuolį, o tada važiavo autobusu, grįžo namo, bet pametė raktą, tada užėjo pas kaimyną ir į savo namus bei pailsėjo“ ], su tokia intonacija, kad sukėlė audringą ir nevienareikšmę fakichų¹⁹⁾ ir visuomenės reakciją. Salafitiški šeichai Salich al- Fauzanas²⁰⁾ ir Ubeid al-Džabiris²¹⁾ jį apkaltino šventvagyste ir išdavyste, kviesdami tikinčiuosius neklausyti jo pamokslų. Al- Džabiri tai palaikė pašaipa (suhriija) ir patyčia (tahakkum) iš šventųjų raštų, o al-Fauzanas jį pavadino atsimetėliu nuo religijos. Pats al-Arafis nelaikė savo poelgio švenvagišku ir aiškino, kad jo išgalvota „sura“ buvo pateikta iškart po „Mariamos“ suros, kad parodytų, kaip Korano žodžiai skiriasi nuo įprastinio teksto, perskaityto Korano stiliumi. Ir jis rado nemažai užtarėjų.

Mahometo pokštų pavyzdys:

Anasas sakė, kad Pranašas su jais bendravo dažnai ir kažkaip pasakė jo jaunesniajam broliui: „O Abu Umaite, ką daro paukščiukas?“

Kaip suprasti šį hadisą? Pirmiausia, kad nėra nieko bloga berniukai duoti paukštį, kad jis galėtų su juo žaisti. O Pranašo pasakymas yra apie tai, kad berniukas turėjo paukštį ir su juo žaidė, o kai tasai numirė, jis nuliūdo. Tada Mahometas ir papokštavo su juo: „O Abu Umaite, ką daro paukščiukas?“

Anekdotas apie Nasradiną:

- Kai kartą buvau dykumoje, - kartą pasakojo Nasradinas, - aš priverčiau bėgti visą baisią ir kraujo ištroškusią beduinų gentį!
- Kaip jums tai pavyko? – paklausė vienas klausytojas.
- Labai paprastai. Aš bėgau, o visa gentis bėgo man iš paskos...

¹⁾ Salmanas Rušdis (Ahmed Salman Rushdie, g. 1947 m.) - indų kilmės rašytojas, kritikas, Išgarsėjęs su antrąja savo knyga „Vidurnakčio vaikai“ (1981 m.). Jo kūryba priskiriama magiškajam realizmui. Jo siužetuose persipina Rytų ir Vakarų kultūros, mitologiniai ir religiniai simboliai. 1989 m. išleistas S. Rushdie romanas „Šėtoniškos eilės“ sukėlė protesto bangą musulmoniškame pasaulyje. Už islamo išniekinimą Irano ajatola Khomeinis per Teherano radiją rašytojui paskelbė fatvą - mirties nuosprendį. Dėl S. Rušdžio slėpimo Iranas buvo nutraukęs diplomatinius santykius su Jungtine Karalyste (1989-98).

²⁾ Musulmonų nekaltybė - anti-islamiškas trumpametražis 14 min. trukmės rež. N.B. Nakoula filmas (2012). Ji spasakoja apie pranašo Mahometo gyvenimą įžeidžiančia forma, vaizduojant jį gėjumi ir „visišku idiotu“. Po jo fragmentų parodymo musulmoniškose šalyse prasidėjo neramumai, Libijoje buvo nužudytas JAV pasiuntinys.

³⁾ Mahometo karikatūrų skandalas - 2005 m. pabaigoje kilęs konfliktas tarp musulmonų ir Vakarų šalių, kurį sukėlė 12-os Mahometo karikatūrų ciklas viename Danijos laikraščių (Jyllands-Posten). Jis truko iki 2006 m. kovo pabaigos.

⁴⁾ Charlie Hebdo - prancūzų satyrinis savaitinis žurnalas, spausdinantis piešinius, anekdotus, apžvalgas ir polemikas; veikia nuo 1970 m. Jo redakcija patyrė du teroristinius aktus – 2011 ir 2015 m., kaip reakciją į žurnalo išspausdintas Mahometo karikatūras. Antrojo teroro akto metu žurnalo redakcijoje buvo nužudyti 10 darbuotojų, tarp jų ir redaktorius, bei 2 policininkai, saugoję redakciją. Kitą numerį išleido jau 3 mln. tiražu su Mahometo, laikančio plakatą su užrašu „Je suis Charlie“, karikatūra ant viršelio. Jos viršuje buvo užrašyta „Tout est Pardonné“ („viskas atleista“).

⁵⁾ Ajatas („ženklas, stebuklas“) – smulkiausias Korano elementas, panašiai kaip eilėraščio eilutė, paprastai perteikiantis vieną „apreiškimo“ aspektą (pvz., vienu pirmųjų yra „Jis sukūrė žmogų iš grumsto“).

⁶⁾ Abd al-Gani Abu Guda (1917-1997) – Sirijos Musulmonų brolijos lyderis, sunitų mokslininkas. Už priklausymą opozicijai buvo įkalintas 11-ai mėnsių; 1967 m. pasitraukė į tremtį Saudo Arabijoje, iš kurios grįžo 1995 m.

⁷⁾ Sadikas al-Mahdi (g. 1935 m.) – Sudano politinis ir religinis veikėjas, buvęs Sudano premjeru (1966-67; 1986-89); sufijų judėjimo al-Ansar imamas.

⁸⁾ Viktoras Raskinas (g. 1944 m.) – žydų kilmės, gimęs Rusijoje, Purdue un-to prof., semantinės juoko teorijos autorius. Į Izraelį emigravo 1973 m., o 1978 m. persikėlė į JAV. Įkūrė žurnalą „Humoras“. Parašė „Semantiniai humoro mechanizmas“, „Ontologinė semantika“.

) Salvatorė Atardo (g. 1962 m.) – Teksaso A&M unto prof., žurnalo „Humoras“ vyr. redaktorius. Išplėtojo V. Raskino rašytinio semantinio humoro teoriją į bendrąją verbalinio humoro teoriją (SSTH). Laikomas vienu humoro literatūroje ekspertų.

¹⁰⁾ Jusufas al-Karadavis (g. 1926 m.) – islamo (sunitų) teologas iš Egipto, Musulmonų mokslininkų lygos prezidentas, žinomas laida „Šariatas ir gyvenimas“ ir svetaine „Islam Online“. Yra apie 120 knygų autoriumi. Yra pareiškęs: „Izraelis neturi teisės egzistuoti. Ta žemė niekada nebuvo žydų.“

¹¹⁾ Ibn al-Džauzi (apie 1116-1201) – arabų istorikas, fakichas, hadisų žinovas. Paliko didelį kiekį rašinių (200- 1000), kurių dauguma skirti Korano išaiškinimui, hadisams, teisei, Pranašo bendražygių, asketų ir sufijų biografijoms, islamo istorijai. Jo poleminiuose traktatuose „Talbis ib-lis“ ir „Said al-hatir“ atsispindėjo kova su „naujovių įvedimu“ (bida), visų pirma su sufizmo kraštutinumais. Gyvenimo pabaigoje organizavo šiitų persekiojimus, todėl 1194 m. šiitų viziris Ibn al-Kasabas jį uždarė į kalėjimą, iš kurio po 5 m. išleistas tik prašant kalifo motinai.

¹²⁾ Al-Nuayman ibn Amras - Mahometo bendražygis, linksmas žmogus, greitas sąmojui ir pokštams.

¹³⁾ Zejevas Magenas (g. 1964 m.) – žydų istorikas, Bar-Ilan’o un-to prof. Jis rašo apie islamą, šiuolaikinį Iraną, musulmonų požiūrį į judaizmą, žydų įtaką islamui.

¹⁴⁾ Achmadas ibn Hanbalas (780–855) – arabų teisininkas, teologas, asketas, hadisų tradicionalistas, įkūręs sunitų teisinę Hanbalos mokyklą. Neigė islamo dogmų racionalaus paaiškinimo galimybę. Pripažino dieviškąją lemtį, tačiau laikė, kad žmogaus laisvė jai neprieštarauja.

¹⁵⁾ Salmanas bim Abdula al-Saudi (g. 1935 m.) - Saudo Arabijos karalius (nuo 2015 m.) ir premjeras. Jam tapus karaliumi, Saudo Arabija karinėmis priemonėmis įsikišo į Jemeno politinę krizę. 2017 m. jis patvirtino dekretą, kuriuo leido moterims vairuoti automobilius.

¹⁶⁾ Abu Huraira (603–681) - Mahometo bendražygis (sahabas), padiktavęs ar jo autorystei priskiriama daugiausiai hadisų (5375). Anot sunitų tradicijos, turėjo fenomenalią atmintį. Gyvenimo pabaigoje gyveno Medinoje.

¹⁷⁾ Ulama (“išsimokslinęs) – islamo teorinių ir praktinių klausimų žinovai, jų pagarbi pravardė. Jie buvo priešpastatomi filosofams ir sufijams. Jų sluoksnis sustiprėjo 16 a., ką paskatino sunitų priešpastatymas šiitams. Pagal išlikusią tradiciją ulamai mokosi madrasose (religinėse mokyklose).

¹⁸⁾ Machomedas al-Arafis (g. 1970 m.) – Saudo Arabijos šeichas, teologas ir autorius; Saudo un-to prof., musulmonų lygos iš Musulmonų mokslininkų lygos narys. Aktyvus socialiniuose tinkluose. Kritikavo leidimą vairuoti moterims. 2014 m. jis buvo įkalintas už pasisakymą, kad traukinys, jungiantis Meką ir kitas šventąsias vietas, yra „prasčiausias pasaulyje“. 2017 m. jam uždrausta dvejus metus lankytis Danijoje.

¹⁹⁾ Fakichas - įtakingas musulmonų teologas, fikchos (teisės) žinovas. Jų samprata susiklostė 7 a. pabaigoje, o 9 a. jie jau sudarė įtakingą miestų sluoksnį; įvairioms valdiškos pareigoms buvo skiriama dažniausiai iš jų tarpo.

²⁰⁾ Salichs al-Fauzanas (g. 1933 m.) – Saudo Arabijos teologas, teisininkas, kelių įtakingų organizacijų narys; vienas salafitų judėjimo lyderių. Pasisakė, kad vergija yra norma islame, o taip pat, kad musulmonai ne arabai negali vesti arabių. Vakaruose tapo žinomas pasisakymu 2016 m., kad pareiškė, kad draudžiama fotografuoti.

²¹⁾ Ubeid al-Džabiris (g. 1938 m.) – Saudo Arabijos šeichas, autorius, imamas, Medinos fakichas.