Bergsoniška juoko teorija. Vartiklis

Anri Bergsonas parašė populiarią esė „Juokas: apie komiškumo prasmę“ (1900) apie tai, ką visi humoristai laiko rimtu dalyku: juoką. Iki jo tik nedaugelis filosofų juokui buvo skyrę didesnį dėmesį. Demokritas buvo pravardžiuojamas „besijuokiančiu filosofu“ už linksmumo kaip gyvenimo būdo palaikymą. Tačiau apie jo mintis apie atomus žinome daugiau nei mintis apie juoką. Aristotelio „Poetikos“ skyrius buvo skirtas komedijai, tačiau jis mūsų nepasiekė. Tarp kitų filosofų, palikusių refleksijų apie juoką, kartais visai nejuokingų, buvo T. Hobsas ir R. Dekartas, kuris manė, kad juokiamės todėl, kad esame pranašesni, I. Kantas ir A. Šopenhaueris, kuris manė, kad komedijos šaknys nesuderinamumo jausme, H. Spenceris ir Z. Froidas, kuris pasiūlė mintį, kad humoristai pateikia taip reikiamo atsipalaidavimo formą (nuo „nervinės energijos“ ir nuslopintų emocijų). A. Bergsono tai neįtikino. Jis manė, kad juoko klausimas vertesnis nei keli skambūs apibūdinimai. Ir nors jo teorija išlaikė nesuderinamumo jausmo ir pranašumo elementus, ji atvėrė naujas perspektyvas klausimo analizei.

Vis tik, kodėl, jau tampantis garsiu, jis nukrypo nuo tradicinių ir rimtesnių klausimų: apie laiko prigimtį, atmintį, suvokimą, laisvą valią ir mąstymo-kūno santykį. Kas buvo gauta jo analizėje?

Tema labai jautri. Jis pats rašė, kad juokas „sugeba suklaidinti bet kokią pastangą, išslysti ir pasprukti, vien tam, kad vėl iššoktų, kelia iššūkį filosofiniams aptarimams“. Ir tikrai, kiekvienas žino, kad komiškumas neišgyvena tokių analizių. Kaip rašė E.B. White¹⁾ ir K.S. White²⁾ (1941): „Humoras gali būti išskrostas tarsi varlė, bet esmė dingsta tame procese ir nuvilia visus, išskyrus grynai mokslinį mąstymą“.
A. Bergsonas nenorėjo stebėti varlės mirties. Jis tikėjo, kad juokas turėtų būti tiriamas kaip „gyvas dalykas“. Tai labiau panašu į tai, kaip zoologas stebi varles gamtoje. Ir laikantis zoologinės metaforos, jis pradėjo savo studiją „varlės gyvenamąja aplinka“: t.y. sąlygomis, kurioms esant tikėtiniausia, kad pasireikš ir tarps juokas. Ir pirmiausia pateikė tris bendrus pastebėjimus.

Pirmasis, toks „svarbus“ ir „paprastas“, kad A, Bergsonas stebėjosi, kad jis nepatraukė filosofų dėmesio: „Komiškumas neegzistuoja anapus griežtai žmogiškos srities ribos“. Ech, rašydamas tai, jis negalėjo numatyti interneto galios, kur vienu linksmiausių dalykų yra gyvūnų elgesys. Vis tik apie juoką iš ne žmonių jis parašė: „Galite juoktis iš gyvūno, tačiau tik todėl, kad jis parodo kažkokį žmogišką laikyseną ar išraišką“. Ant ko paslydai?

Tas pats ir su negyvais daiktais. Vodevilių atlikėjas amerikietis Will Rogers³⁾ kartą mestelėjo: „Svogūnas gali priversti jus verkti, tačiau niekad nebuvo daržovės, kuri priverstų žmones juoktis“. Nueikite į internetą ir rasite tonas juokingų video su antropomorfinėmis daržovėmis, įrodančių, kad jis klydo. Anot Bergsono, įmanoma juoktis iš daržovių ir negyvų daiktų, tačiau tik jei juose pastebimi žmogiškumo išraiškos:
„Galite juoktis iš skrybėlės, tačiau linksmumą jums sukelia ne fetras ar šiaudas, tačiau forma, kurią jai suteikia žmonės – kurią suformavo žmogaus kaprizas“.

Antrasis pastebėjimas gali atrodyti neintuityviu kiekvienam, kuriam yra bėgę ašaros nuo nevaldomo kikenimo: „Juokui nėra didesnio priešo nei emocija“. Tačiau čia apie tai, kad kai kurios emocinės būsenos (gailestis, melancholija, įsiūtis, baime ir t.t.) mums apsunkina rasti juokingus dalykus ten, kur kiti atveju nesijuoktume.

Tai nereiškia, kad negalima juoktis esant sunkioje padėtyje. Daugeliu atvejų humoras pasitarnauja kaip apsauginis mechanizmas susidūrus su tragedija ar nelaime. Gulėdamas mirties patale, Volteras tariamai pasakė kunigui, kuris ragino atsižadėti Šėtono: „Dabar ne laikas įsigyti naujų priešų“.

Pagaliau, atrodo, kad juokui „reikia aido“. Evoliucijos požiūrio teoretikai kėlė mintį apie adaptyviną juoko vertę, ypač socialinių santykių kontekste. Juokas galėjo atsirasti kaip priešlingvistinis saugumo ar priklausymo grupei signalas. Ir tikrai, juokas tebeturi svarbų vaidmenį įvairiose socialinėse grupėse. Dauguma šalių, regionų ir miestų turi platų anekdotų rinkinį apie savo kaimynus (pvz., vilniečiai sovietiniais laikais taip „varė“ ant kauniečių: „Jei Kauną aptvertumėm spygliuota viela, visi kauniečiai žinotų, už ką sėdi!“).

Anekdotai neturėtų būti nacionalistiniai ar žeminantys, kad netrikdytų socialinių ryšių. Dauguma draugų dalinasi „vidiniais juokeliais“, kurie suprantami tik jų konkrečios socialinės grupės kontekste (futbolininkai, vienos srities specialistai, pvz., IT [Žmonių tipų yra 10: tie, kurie supranta dvejetainius skaičius, ir tie, kurie nesupranta], ir pan.). Besijuokiantis visad yra „mano grupės besijuokiantis“, anot Bergsono. Ir net kai juokiamės vieni,visad įsivaizduojame galimus klausytojus.

Taigi, Bergsono pastebėjimai mums nurodo, kur galima sutikti juoką, kokiomis sąlygomis juokas pasireiškia, tačiau jie nepasako, kodėl mes juokiamės. Bet čia reiktų panagrinėti Bergsono gyvenimo filosofiją.

Praėjus dešimtmečiui po esė „Juokas“, Bergsonas dėmesį sutelkė vienai iš to laiko „karštų“ temų: biologinei evoliucijai. Jo „Kūrybinė evoliucija“ (1907) gyvybę aprašo kaip nuolat kintančią, kūrybinę (t.y., sukuriančią visiškai naujas ir nenuspėjamas formas), spontanišką. Taigi, gyvybė yra priešinga mechanistiniai inertiškai materijai. Tačiau tuo pat metu, gyvybė ir materija yra glaudžiai susipynusios. Naudodamas metaforinę kalbą, Bergsonas gyvybę apibrėžia kaip „pastangą“, vital impetus, nuolat siekiančią išsiveršti į laisvę iš materialinių suvaržymų per vis sudėtingesnes evoliucines naujoves. Tačiau labai dažnai tos pastangos būna „trumpos“. Nesugebėję prisitaikyti organizmai išnyko.

Tos mintys turėjo būti Bergsono galvoje, kai jis rašė „Juoką“. Jis įžvelgė komiškumą, kurį provokavo juokas, kaip sudėtingą sprendimą konkrečiai žmogiškai problemai. Kaip biologinės evoliucijos produktas, žmonių bendruomenės buvo susirūpinę ir kova tarp gyvybinių ir materialistinių (mechanistinių) tendencijų. Socialinis gyvenimas reikalauja „subtilaus valių priderinimo“ ir nuolatinės grupės narių atsinaujinančios adaptacijos. Bendruomenė reikalauja didesnio elastingumo ir socialumo ir jai reikia apsaugoti save nuo „tam tikrų kūno, mąstymo ir charakterio griežtumų“. Tos sustingusios žmonių gyvenimo išraiškos yra komiškumo šaltinis, nes būtent tai besijuokiantis siekia ištaisyti. Tad Bergsonas daro išvadą: mes juokiamės iš kažko mechaniško įdėto į gyvą. Pavyzdžiai padės paaiškinti tai.

Žmogus eina gatve, paslysta ir griūva. Linksma!? Kodėl tokie atvejai beveik visada juokingi? AnotBergsono, būtent nevalingas jų pobūdis verčia mus juoktis. Kliuvinėjimas, griuvinėjimas, netaiklumas ir aplamai visokie nerangumai rodo tiek universalumo, tiek sąmoningumo stoką: „ten, kur tikimės aptikti lankstumą ir prisitaikomumą“, tematome „tam tikrą mechaninį neelastingumą“.

Prisiminkime sceną iš klasikinio filmo „Dabartiniai laikai“ (1936), kuriame Č. Čaplinas vaidina fabriko darbuotoją, dirbantį prie konvejerio. Net ir ne fabrike, jis ir toliau veržia įsivaizduojamus varžtus, užsiciklindamas pasikartojančiame veiksme, kurį jis darė per visą dieną. Tai juokinga, nes kažkas elgiasi pagal giliai įsitvirtinusius įpročius, nors aplinkybės reikalauja elgtis kitaip.

Tai paaiškina, kodėl tiek daug veiksmo filmų panaudoja „nepastebinčio liudininko“ motyvą: veikėjas, dažniausiai su ausinėmis, visiškai nieko nenutuokia apie greta vykstantį veiksmą: tarp nesenų pavyzdžių paminėtina padavėja, nekreipianti dėmesio į šalia vykstantį stebuklą – dvikovą jos kavinėje („Haris Poteris ir Mirties relikvijos: 1 dalis, 2010); Antienos sriuba

biuro darbuotoja, nepastebinti vyro, bandančio išmatuoti pastatą už jos lango („Misija: neįmanoma - Fallout“, 2018 m.). Kita besikartojanti figūra yra išsiblaškęs profesorius: jis taip įsijautęs į savo mintis, kad pamiršta atkreipti dėmesį į savo aplinką – pvz., „Ezopo pasakų“ astronomas, kuris krito į šulinį žvelgdamas į naktinį dangų, arba ekscentriškasis Dr. Emmett Brown‘as („Atgal į ateitį“ franšizė, 1985-1990).

„Marx Brothers“ komedijos „Antienos sriuba“ (1933) klasikinėje scenoje matome du identiškai apsirengusius personažus (juos vaidina Harpo ir Groucho Marx). Kad Groucho manytų esąs priešais veidrodį, Harpo atkartoja jo kiekvieną judesį. Anot Bergsono, gamtoje gyvybė niekad nekartoja savęs, nėra dviejų visiškai identiškų būtybių – tad visur, kur yra kažkoks pakartojimas, mes įtariame esant mechanizmą, o kai šis vienaip ar kitaip įgauna žmogišką formą,mes potencialiai turime komiškumą.

Pasirodžius 2-jam „Fleabag⁴⁾“ sezonui (2019), kritikai ėmė šaukti, kad Phoebe Waller-Bridge⁵⁾ iš naujo atrado komediją. Ir viena iš šauniausių sezono scenų lieka juokai su pirstelėjimais. Anot Bergsono, nenuostabu, kad komiškumas sukasi apie kūną ir kūno funkcijas. Jos (kaip humoras apie tualetus ir užuominos apie seksą) remiasi tuo, kad „mūsų dėmesys nuo dvasios staiga nukreipiamas į kūną“. Kūniškos funkcijos įsibrovimas nukreipia mūsų dėmesį į mūsų kūnišką ribotumą. Kūnas pasireiškia, kaip „sunkus ir grėmėzdiškas apdaras, ... kuris link žemės traukia norinčią pakilti sielą“.

Įdomu, kad tą pačią logiką Bergsonas taiko ir žodžių žaismui. Daugelis žodžiu besiremiančių juokų naudoja tiesioginę žodžio ar frazės išraišką ten, kur paprastai ją naudojame perkeltine prasme („Aš turiu liūto širdį ir man draudžiama lankytis zoologijos soduose“). Tie juokai parodo mechaniškumą kalboje (ribotumą).

Retoje įžvalgos akimirkoje supermodelis Derek Zoolander’is⁶⁾ (2001 m. komedijoje) išreiškia: „Ar kada pagalvojote, kad gyvenime yra kažkas daugiau nei tikrai, tikrai, tikrai juokingai gerai atrodyti?“ Anot Bergsono, tuštybė yra vienas juokingiausių objektų:

tuštybė, nors yra socialinio gyvenimo natūralus produktas, yra nepatogi visuomenei, lyg tam tikri nestiprūs nuodai, nuolat skleidžiami žmogaus organizmo, kurie per ilgą laiką gali ją pažeisti, jei nebus neutralizuoti kitų išskyrų. Juokas tai padaro ypač gerai.

Kitaip sakant, juokas turi socialinę funkciją: jo tikslas yra subtiliai, tačiau tvirtai pakoreguoti tuos socialiai netinkančius santykius. Mes juokiamės iš žmonių, kurie yra arba pernelyg ekscentriški, arba pernelyg nelankstūs, kad leistų visuomenei vystytis sparčiau. Šia prasme juokas yra baudžiamasis.

Tačiau Bergsonui juokas nėra vien išskirtinai baudžiamuoju smerktiniems atvejams. Homerio Simpsono morališkai nepriekaištingas kaimynas Nedas Flandersas yra įrodymu, kad net dorybė gali būti juokinga, kai pavaizduojama moralinio griežtumo forma. Juokas sužadina mus dėl tam tiktų asmeninių bruožų ar elgesio ir taip mus atgraso nuo tokių mūsų pačių veiksmų.

Bergsono kritikai skundėsi, kad jo juoko teorija yra pernelyg suvaržyta ir jo pasikartojantis komiško apibūdinimas kaip „kažkas, kas mechaniškai atspindima gyvame“ tampa savo ruožtu juokingu, bandant sudėtingą ir spontanišką gyvą reiškinį pakišti po viena griežta formule. Tačiau Bergsonas aiškino, kad jo formulė tėra „leitmotyvas“: jo teorija neužkerta kelio tam, kad galime juoktis iš dalykų, kurie nėra akivaizdžiai mechanistiniai, ir netvirtina, kad tik mechaniškumas tėra šaltinis juokui.

Komiškumui skyręs deramą dėmesį, Bergsonas atvėrė naujas perspektyvas sunkiems klausimams apie biologiją ir meną, žmonių visuomenių evoliuciją bei mūsų pačių humaniškumą. Jis atskleidė, kad juokas ne visada parodo, kas yra geriausia mumyse – jis gali būti panaudotas patyčioms ir įžeisti kitus. Tačiau savo esme jis primena mums, kad būti žmonėmis yra būti gyviems ir laisviems. Darl Larsen’as (g. 1963 m.) savo „Monty Python’s Flying Circus” (2008) rašo, kad Bergsono teorija turėjo įtaką Pitonams⁷⁾, nes jis juoko problemą kilstelėjo į akademinį lygmenį.

¹⁾ Elvinas Bruksas Vaitas (Elwyn Brooks White, 1899-1985) – amerikiečių rašytojas, publicistas, eseistas, parašęs labai populiarių knygų vaikams („Šarlotės voratinklis“, 1952) ; „Mažasis Stiuartas“, 1945; „Gulbės trimitas“, 1970 ir kt.). Didelę gyvenimo dalį buvo savaitraščio „The New Yorker“ darbuotoju. Vienu svarbesnių jo darbų (kaip bendraautoriaus) buvo „Stiliaus elementai“ (1959). Kartu su Katerina S.A. Vait parengė antologiją „Amerikos jumoro sub-lobynas“ (1941).

²⁾ Katarina Vait (Katharine Sergeant Angell White, 1892-1977) – amerikiečių rašytoja ir „The New Yorker“ redaktorė, E. Vaito žmona (nuo 1929 m.). Po jos mirties išleista „Sukantis darže“ (1979), E. Vaito redaguota ir su jo pratarme.

³⁾ Viljamas Rodžeris (William Penn Adair Rogers, 1879-1935) – amerikiečių teatro ir kino aktorius (nusifilmavęs 71 filme, iš jų 50-mt nebylių), komikas, vodevilių atlikėjas, kaubojus, žurnalistas (per 4000 straipsnių laikraščiuose), kilęs iš indėnų čerokių. Atliko tris keliones aplink pasaulį. Susidomėjęs aviacija, žuvo aviakatastrofoje.

⁴⁾ Nepritampanti (Fleabag) – britų komedijinis serialas (2016), parašytas Phoebe Waller-Bridge, remiantis jos vienos moters vaidinimu 2013 m. Antrasis (ir paskutinis) sezonas vyko 2019 m. Veiksmas Londone sukasi apie jauną, užsispyrusią ir nuolat susiduriančią su nemalonumais moterį.

⁵⁾ Fibė Voler-Bridž (Phoebe Mary Waller-Bridge, g. 1985 m.) – anglų aktorė, rašytoja ir scenaristė, geriausiai žinoma tragikomedija „Užsispyrusi“ (2016), kuriam parašė ir scenarijų, ir už vaidmenį bei scenarijų gavo Emmi apdovanojimus.

⁶⁾ Zūlanderis (Zoolander) – komedijinis veiksmo filmas (2001), režisuotas B. Stiller’io. Delekas Zūlandelis – geriausias modelis pasaulyje. Tačiau šiais metais šį titulą iš jo perima jo pagrindinis konkurentas, kylanti žvaigždė Henselas. Jis meta modelio karjerą ir grįžta į gimtąjį Niu Džersį, kur bando dirbti anglies kasykloje. Deja, tai nepavyksta… 2016 m. sukurtas jo tęsinys „Zūlanderis 2“, kur veiksmas vyksta po dešimtmečio…

⁷⁾ Pitonai (Monty Python arba Pythons) - anglų 6-ių komikų trupė, išgarsėjusi savo trumpų komiškų TV spektaklių serialu „Monti Paitono skraidantis cirkas“ (BBC, 1969-74; 45 serijos). „Susimetė“ 1964 m. uširo 1983 m. Nemažai Monty Python pasirodymų epizodų tapo klasika: „Mirusi papūga“, „Medkirčio daina", „Konservai“ (Spam; beje šis pavadinimas davė pradžią el. laiškų brukalų pavadinimui) ir kt.