Kritiniai etiudai. Vladimiras Šuliatikovas, 1901

Rusų inteligentija vėl išgyvena pereinamąjį laikotarpį, vėl stovi kryžkelėje.

Nuvainikuojami kumyrai, kuriais neseniai taip karštai tikėjo. [ ... ] Materializmas inteligentų akyse netenka patrauklumo. [ ... ] atgimsta senasis romantizmas ir romantiškasis idealizmas. Atsiranda balsų, aiškinančių apie būtinumą prikelti metafiziką. Menas užsikrečia iracionaliomis nuotaikomis. [ ... ] Kuriasi teorijos, bandančios įteisinti individualizmą... [ ... ]

Inteligencijai buvo iškeltas naujas uždavinys: išlaisvinti savo dvasią nuo filisterių ir „miesčioniško“ materializmo pasikėsinimų. Išlaisvinti savyje „tikrąjį ir nekintamą“ pradą, savo aš, egzistuojantį nepriklausomai nuo laiko ir niekam nepriklausantį – nei „kontorai“, nei „tarnybai“, nei buržuazinei visuomenei. Tačiau kaip atlikti tą „didįjį moralinį išsilaisvinimą“? Kaip šį uždavinį sujungti su kitais šventaisiais inteligentijos uždaviniais?

Pagunda buvo didelė: reikėjo ypatingos „pilietinės“ drąsos, kad šis naujas uždavinys būtų artimiausiu, svarbiausiu inteligencijos uždaviniu, kad būtų iškilta virš vienpusiškų savisaugos rūpesčių. Pas daugelį „pilietinės“ drąsos visai nebuvo, o moralinis išsilaisvinimas tapo vieninteliu jų gyvenimo tikslu: jiems priklauso, pvz., rusų Nyčės gerbėjai ir, iš dalies, dekadentai. Daugelis sustojo pusiaukelėje: neatsisakydami tarnauti tautai, likdami progresyviaisiais, jie, tuo pat metu, į pirmą planą iškėlė savo interesų, inteligentiškos asmenybės interesų gynybą. Ir ginant savo asmens interesus jiems teko pasiskelbti romantinio idealizmo propaguotojais.

Berdiajevas Su šio romantinio idealizmo esme supažindina p. Nikolajaus Berdiajevo1) straipsnis „Kova už idealizmą“, išspausdintas „Dievo pasaulio“ birželio numeryje2).

Savo prodesion de foi [pranc., pasaulėžiūrą] kovotojas už idealizmą dėsto taip:
Visų pirma ir labiausia idealistai turi skatinti, kad moralinis tobulumas būtų žmogaus gyvenimo tikslu, kad tobulėjimas aukščiau už bet kokį pasitenkinimą. Laikas atsisakyti ir to sofizmo, pagal kurį svarbiausia yra savo dvasios paaukojimas vardan kitų gerovės. Savo gyvenimą galima, o kartais ir būtina atiduoti, tačiau dvasios už nieką negalima atiduoti. Tik dvasiškai išsivysčiusi ir tobula siela gali būti tikru kovotoju už progresą, į žmonijos gyvenimą įnešti tiesos, gerumo ir grožio šviesą, kiekviena asmenybė, neužmiršta ir galutinai neprislėgta, privalo suvokti savo prigimtinę teisę dvasiniam tobulėjimui, teisę savo gyvenime laisvai kurti absoliučią tiesą ir grožį. Dvasios vulgarizacija yra didžiausias moralinis nusikaltimas.

Inteligentiškasis p. Berdiajevo individualizmas išreikštas kaip įmanoma aiškiai: pasaulyje už viską labiausiai jis vertina :dvasisškai išsivysčiusią ir tobulą sielą“, o didžiausia netiesa laiko jos paaukojimą vardan ko nors; progresą užtikrina vien išsivysčiusios asmenybės. Jis „dvasios aristokratas“.

Žlugdantis kultūrinio buržuaziškumo poveikis neišmatuojamas; p. Berdiajevas jš regi visur: jis pažymi, kad jo įtaka užsikrėtė nrt progresyvūs visuomeniniai elementai: „Atkakliai tai teigiu, - priduria jis, - nors mano žodžiai nuskambės kaip baisi erezija ir paradoksas“. Savo mintį įrodinėja taip: sunki kova už gyvenimą, kuri teko progresyviems elementams, vertė juos rūpintis tik gyvenimiško minimumo pasiekimu ir tai „susiaurino asmenybės horizontus“: tokioje epochoje „žmogus negalėjo būti savo tikslu“, asmenybė negalėjo žvelgti į dvasinę tolumą. Ir kadangi „vardan istorinio momento“ progresyvūs elementai iššvaistė savo jėgas materialioms priemonėms, tai „iš psichologiškai suprantamos iliuzijos [tos] priemonės buvo palaikytos tikslu, o patys žmogaus gyvenimo tikslai suvokti pernelyg materialiai“. Progresyvininkai neturėjo galimybės iškilti virš kultūrinio buržuaziškumo. Savo požiūriais į gyvenimą ir pasaulį jie pasirodė esą tiesmukiškais materialistais. „Jų dvasinis akiratis ribotas. Idealistai pagal savo pagrindinį uždavinį – jie kaunasi prieš bet kokį idealizmą. Jie įsisavino materialistinį-evoliucinį požiūrio tašką ir tapo priešiški metafizikai, meniniam idealizmui ir romantizmui, absoliučiam moralumui“. Tačiau dabar, anot p. Berdiajevo, laikas ištaisyti klaidą, atsiskirti nuo psichologinės iliuzijos: visuomeninių santykių progresas pasiekė tokį aukštą lygį, kad atsirado galimybė rūpintis jau ne vien „žmogaus gyvavimo minimumu“. Akivaizdu, kad p. Berdiajevo susirųpinimas „prislėgta asmenybe“ pernelyg didelis, ir pernelyg didelis jo nekantrumas greičiau imtis „artimiausio inteligentijos uždavinio“, moralinio žmogaus dvasios išlaisvinimo: jie iš jo atėmė sugebėjimą kritiškai suvoktirealaus gyvenimo faktus ir vertė jį dabartiniam istoriniam momentui priskirti tai, ko jam pačiam, iš tikro, trūksta.

Ne kitaip, kaip tais pačiais egoistinais „inteligentiškos“ dvasios jausmais galima, aišku, paaiškinti iš jo išsakytą „baisią ereziją ir paradoksą“ – naivų progresyvistams į veidą kaltinimą „buržuaziškumu“. Tie patys egoistiniai jausmai, toliau, pradiktavo jam ir protestą prieš realistinio-evoliucinio požiūrio į gyvenimą ir istorinį progresą valdžią.

Evoliucinis požiūris į gyvenimą, kaip kategoriškai pareiškia p. Berdiajevas, trukdo žmogui užpildyti savo dvasinį gyvenimą „pakylėtu turiniu bei prasme“, iš sielos atima „jos gyvenimiškų išgyvenimų pilnumą“.

Evoliucionistas dabar mums ims įrodinėti, kaip vystėsi pažinimas nuo zoologinės būsenos iki mūsų, ir baigs tuo, kad pripažins tiesos idėją, nepaprastai vertingą mums, kaip gyvai, ieškančiajai būtybei, tik naudinga iliuzija, jis atliks cheminę analizę ir iš vertingo išgyvenimo, sudarančio intymią mūsų dvasios prigimtį, neliks nieko. Tokiu būdu gali susidaryti mokslinė padėtis, tačiau ji bus ne prie ko, nes šiuo metu jūs neklausiate, jomis nesidomite... Tą akimirką, kai savarankiškai savo sieloje įjungiate gerumo savybę, pripažįstate jo absoliučią vertę ir tarnaujate jam, atliekate didžiausią savo gyvenimo aktą. Tačiau štai ateina evoliucingumas, šaukia jus atgal prie moliuskų tyrinėjimo ir siūlo jums nedelsiant parodyti, kad visa, ką jūs išgyvenate, kas yra šventenybė, tėra tik naudinga iliuzija kovoje už gyvenimą, kad moralinė sąmonė išsiskaido į kažkokias daleles, neturinčias nieko bendra su moralumu, ir kas nenuginčijamai įrodoma žuvų moralinių idealų lygiu...

Taip pat evoliucionizmas griauna, p. Berdiajevo nuomone, grožio iliuziją. „išsivysčiusi žmogaus siela suvokia grožį ir juo žavisi, ji jaučia, kad grožis yra didi jėga – ir išgyvena grožio jausmą“. Grožis pakylėja išvystytą žmogaus sielą „virš gyvenimiškos nedoros“. Tačiau ... vėl „ne prie ko“ ateina evoliucionistas, kuris nežino apie grožį, kaip mus pakylėjančią vertybę, išskaido grožį į molekules ir parodo, kaip gražumo jausmas žingsnis po žingsnio išsivystė iš gyvūnų pasaulio.

Taip nelemto evoliucionisto atėjimas apnuodija geriausius p. Berdiajevo gyvenimo momentus, neleidžia jam pilnai atsiduoti gėrio, tiesos ir grožio siekiu. „Tiesos ieškotojas“, kokiu p. Berdiajevas save pristato; tačiau iš esmės, aptinkama, kokie silpni ir nepagrįsti jo tiesos siekiai.

Galima, aišku, laikyti, kad tą ar kitą momentą bet kokie moksliniai tyrinėjimai nesavalaikiai, kad žmogus turi užsiimti išimtinai praktine veikla, atsiliepti į visuomeninių poreikių balsą. Prie tokį požiūrį nieko negali paprieštarauti. Tačiau p. Berdiajevas visai nesilaiko tokio požiūrio taško. Priešingai, jis laiko šį momentą kaip galima palankų ramiam visapusiškam savęs tobulinimui. Tiesos drąsus tyrinėjimas yra šio tobulėjimo suvokime. Tačiau p. Berdiajevas vis tik jaučia panišką baimę prieš evoliucionisto atėjimą. Kitaip negalima apibūdinti jo santykio su „tiesa“. Argi neturime visos žinomų tiesos ieškotojų eilės(kaip Helmgolcą3)), kurių akyse evoliucinis metodas ne tik žudė gyvenimo poezijas, bet ir apvainikavo „absoliučią žmogaus išgyvenimų vertybę“.

O paniška p. Berdiajevo evoliucinės tiesos valdžios baimė paaiškinama, savo ruožtu, niekuo kitu, o tik utriruotu, liguistu „prislėgtos“ inteligentiškos asmenybės, egoizmu aklai siekiančios gyvenimiškų išgyvenimų ir nenorinčios neatiduoti nė mažiausios savo „aš“ dalelės, pertekline jausmų ir nuotaikų, galinčių suteikti nors iliuzorinį pasitenkinimą tam „aš“, dalelės.

Ir dėl šio iliuzorinio inteligentiško egoizmo patenkinimo p. Berdiajevui tenka aukoti labai daug. Visų pirma, griežtą moksliškumą.

Nežiūrint į jo pasisakymus prieš evoliucionistinio ir materialistinio metodo valdžią, jis pasiskelbia materialistinio istorijos aiškinimo šalininku, ir net daugiau, tą aiškinimą laiko vieninteliu teisingu. Tam, kad tokį požiūrį suderintų su jam brangia „absoliutaus moralumo“ idėja, jam tenka panaudoti iracionalias prielaidas. Jis remiasi metafizine literatūra, savo įrodymus semia iš vokiečių neokantininkų. Jis priima žinomą mokymą apie Kanto moralumą dėl ko patenką į didelį prieštaravimą su savimi pačiu: aistringas bet kokio biurokratinio prado priešininkas, jis lenkiasi Kanto moralumo sampratai, tai „aukščiausiajai smulkiaburžuazinio moralumo formulei“. Atkreipkim dėmesį, Kanto moralė – ne moralė plačiąja altruistine šio žodžio prame, o „šalta, formali moralė“.

Tada, susiviliojęs metafizinėmis idealizmo formulėmis, jis su ypatingu įkarščiu skelbia sugrįžimą prie Fichtės6) filosofijos, jo drąsios individualizmo apologijos bei jo progreso formulės. „Progresas yra esaties judėjimas privalomo kryptimi, yra privalomo šventė esatyje. Kitos prasmės progresas negali turėti, ir progreso filosofijoje mes privalome grįžti prie didžiųjų praeities idealistų, ypač prie Fichtės, nė kiek neatsižadėdami realistinio mokslo tradicijų“.

Tačiau sugrįžimas prie Fichtės yra formali tų tradicijų išdavystė.

Pirma, jei p. Berdiajevas tikrai „tiesos ieškotojas“, jei jis ne vien tik žodžiais laikosi genetinio istorijos aiškinimo, tai jis, visų pirma, turi Fichtės mokymą laikyti kaip istoriškai susiklosčiusią doktriną. Jis turėtų žinoti, kad Fichtės mokymas kilo tarp tų visuomeninių santykių, kurie nesuteikė inteligentui galimybės susikurti platesnę pasaulėžiūrą. Fichtė gyveno atsilikusio ūkio ir visuomeninės sandaros laikais: jis prieš akis teturėjo tik smulkiąją ir vidutinė biurgeriją, buvo supamas tikai vienodos, „pilkos“ „miesčioniškos“ aplinkos. Ir jo filosofija galėjo būti tik filisterystės protestu, ir savo proteste jis negalėjo turėti jokių vilčių į tai, kad atsiras kokie nors progresyvūs visuomeniniai elementai, jis galėjo remtis tik išsivysčiusios inteligentiškos asmenybės jėga. Ir jis stengėsi įtikinti save, kad žmonija eis progreso keliu kol viena asmenybė po kitos vystys savo individualumą. Ir Fichtės būsimoji ideali karalystė buvo būtent tokia atskirų išsivysčiusių asmenybių sąjunga7). Ir jis sudainavo pakilų romantinį himną vienišai, progresuojančiai asmenybei.

Berdiajevas be jokios kritikos priėmė jo romantinę pasaulėžiūrą8). Žinoma, panašus poelgis paaiškinamas psichologine p. Berdiajevo, visiškai užhipnotizuoto vienalyte „pilka“ mase, būkle, nematant aplink nieko, o tik krautuvininkus, filsiterius ir archifilisterius; iš psichologinio požiūrio taško visai suprantamas jo pakilus nusilenkimas mąstytojui, išgyvenusiam tas pačias dvasines nuotaikas kaip ir jis pats. Tačiau kaip mokslo žmogui, kaip „tiesos ieškotojui“, p. Berdiajevui nepateisinama būti hipnozės įtakoje ir nebandyti jos nusipurtyti nuo savęs. Kaip mokslo žmogus p. Berdiajevas negalėjo sutapatinti dviejų netapačių sąvokų, negalėjo žavėtis Fichtės mokymu apie progresą, kai turėjo naujausias progreso formules, sukurtas remiantis susipažinimu su išsivysčiusiu dabartiniu visuomeniniu gyvenimu, negalėjo derinti Fichtės minčių apie idealią karalystę ir tas išvadas, kurias apie galutinius progreso tikslus daro realistinis mokslas.

„Naujųjų“ laikų žmogus prikėlė romantinės praeities padavimus. Vienas kitą neigiančių elementų derinys sudaro išskirtinį jo „dvilypės“ pasaulėžiūros bruožą. Tarnavimas „tautai“ ir tarnavimas „sau“, altruistinės tendencijos ir individualistiniai polinkiai, evoliucinis požiūrio taškas ir protestas prieš evoliucionizmo „valdžią“ liko nesutaikyti.

Tokia „pusiaukelėje“ stovinčio inteligento filosofija.

Meisteris Ekchartas (Meister Eckhart, t.y., Mokytojas, t.p. Johannes Eckhart, 1260-1328) – vokiečių teologas ir filosofas, vienas stambiausių krikščionių mistikų, mokęs, kad Dievas randasi visame kame. Katalikybė negalėjo priimti Ekcharto koncepcijos ir netrukus po jo mirties popiežiaus Jono XXII 1329 m. bule buvo paskelbtas klaidingu, tačiau 20 a. buvo iškeltas jo reabilitacijos klausimas.

Jis paveikė vokiečių mistikos vystymąsi, aplenkė Hėgelio idealistinę dialektiką, įtakoje Liuterį, grindė literatūrinės vokiečių kalbos formavimąsi. Mat savo pažiūras dėstė ne lotynų, o vokiečių kalba.

Anksti įstojo į domininkonų ordiną, mokėsi jų mokyklose ir Kelno aukštesnioje mokykloje, kurioje dar tebetvyrojo Alberto Didžiojo dvasia. Po 3 m. gydytojo praktikos buvo paskirtas Erfurto prioru ir Tiuringijos vikaru. Tuo metu pasirodė „Reden der Unterscheidung“, kuriame aiškinama, akip atskirti, kas svarbu, o kas nesvarbu.

1311 m. paskirtas lektoriumi-magistru Paryžiuje, o 1312-1320 m., matyt, praleido Strasbūre., o tada skirtas prioru į Frankfurtą. Tada skaitė paskaitas Kelno aukštesnioje mokykloje, kur atvirai dėstė savo pažiūras, tuo keldamas dvasininkų nepasitenkinimą, tarp kurių išsiskyrė arkivyskupas Henrichas III von Virneburgas. 1325 m. ordino susirinkime Venecijoje buvo nutarta tirti Ekcharto bylą – jis buvo išteisintas, tačiau jam uždrausta liesti teologinius klausimus. Tai nepatiko Kelno arkivyskupui ir jis rinko įkalčius prieš Ekchartą. 1327 m. sausį jį apklausė arkivyskupo inkvizitoriai. Tai Ekchartas apskundė popiežiui, išreikšdamas, kad gali atsižadėti savo mokymo, jei jis bus pripažintas klaidingu – taip ir padarė Kelno domininkonų susirinkime.

Pagrindinė jo apmąstymų idėja: Dievybė – beasmenis absoliutas, esantis už Dievo-Kūrėjo. Jis nepasiekiamas ir nepaaiškinamas, jis yra „visiškas dieviškosios esmės tyrumas“, kuriame nėra jokio judesio (žr. ein sof). Per savo pažinimą Dievybė tampa Dievu, kuris yra amžina būtis ir amžinasis gyvenimas. Žmogus pajėgus pažinti Dievą, nes jo sieloje yra „dieviška kibirkštis“, Dievybės dalelytė. Tada siela, atsisiejusi nuo visko, pakils link Dievybės ir mistinėje ekstazėje, nutraukdami ryšį su žemiškuoju pradu, susilies su dieviškumu. Malonė priklauso nuo žmogaus savarankiškumo.

Ekchartas pirmasis išsilaisvino iš panteistinių neoplatonikų pažiūrų ir apie Dievo ir sielų esmę aptarinėjo krikščioniška dvasia.

Ekcharto požiūris paveikė vėlesnius vokiečių mistikus I. Taulerį ir G. Suzo, o taip pat Liuterį, ypač ankstyvuoju laikotarpiu, kai jis pasižymėjo radikalizmu. Žinoma, kad Nikola Kuzietis vienu metu įdėmiai studijavo Ekcharto kūrinius. Jis surinko jo veikalų rinkinius lotynų kalba (rinkinys išlikęs – ir paraštėse likę jo pastabos).

Jį buvo beveik užmirštas 16-19 a. Susidomėjimas juo atgijo 19 a. – dir augiausia vokiečių romantikų ir idealistinių filosofų dėka. O A. Šopenhaueris pasakė: „Buda, Ekchartas ir aš mokome to paties“. 19 a. pabaigoje ir 20 a. pradžioje Ekchartas buvo nagrinėjamas santykyje su neoscholastiniais mokymais – kiek jie dera su kito dominikono, Tomo Akviniečio, mintimis.

Nuo 20 a. 7-o dešimtm. Vokietijoje vyko diskusijos apie tai, ar galima vadinti Ekchartą „mistiku“. Karl Albert‘as tvirtino, kad jis priskirtinas Parmenido filosofinio misticizmo tradicijai (Platonas, Plotinas, Porfirijus, Proklas ir kiti neoplatonikai). O štai Kurt Flasch‘as iš Bocum‘o mokyklos išstoja prieš Naujojo amžiaus misticizmo įtaką ir Ekchartą priima vien tik kaip hermeneustinį filosofą.

Katalikų bažnyčioje Ekcharto statusas šiuo metu vis dar neapibrėžtas.

Išnašos

1) Nikolajus Berdiajevas (1874-1948) – filosofas, literatorius, publicistas, visuomenės veikėjas. Žavėjosi marksizmu, šliejosi prie „legaliojo marksizmo“. Tremtyje atsisakė marksizmo ir vystė rusų religinę filosofiją, ją jungdamas su kabala, J. Bėmės ir M. Ekcharto idėjomis, krikščioniškąja F. Baaderio antropologija, F. Nyčės nihilizmu ir okultizmu. Jo filosofijos pagrindas – kūrybiškumo vaidmuo žmogaus tobulėjimui. Daugiau >>>>>

2) „Dievo pasaulis“ (1891-1906) – Peterburgo mėnesinis literatūrinis, politinis ir mokslo populiarinimo radikaliai demokratinės pakraipos žurnalas. Estetinę žurnalo platformą palaikė publicistas ir kritikas A.I. Bogdanovičius.

3) Hermanas von Helmgolcas (Hermann von Helmholtz, 1821-1894) – vokiečių fizikas ir psichologas, rašęs apie regėjimo ir klausos fiziologiją. Jausmų psichologijos, kurioje fiziologiniai pojūčiai priimami kaip veiksmai, išorinių priežasčių sukeliami jutimų organuose, įkūrėjas.

4) Imanuelis Kantas (1724-1804) – vokiečių klasikinės filosofijos pradininkas, išvystė transcendentinio idealizmo filosofiją, kurios pagrindiniu tikslu tapo visuotinių ir būtinų žmogaus pažinimo, humanistinių vertybių ir asmens laisvės pagrindų suradimas. Svarbiausia jo filosofijoje tam pa idėja apie tai, kad visuotinis ir būtinas pažinimas negali kilti iš patirties, nes niekada nebuvo pilnas. Įvedė terminus transcendentinis (esančiam už sąmonės ir nepažinaus ribų) ir transcendentalinis (vidujai būdingas pažinimui ir pažiniam). Kanto etika grindžiama pareigos sąvoka – kategorišku imperatyvu. Žmogus, kaip asmenybė, yra žemiau už gamtos dėsnius, būdamas po išorinio pasaulio įtaka, tačiau kaip individualybė, jis laisvas ir laikosi tik savo praktinio proto. Moralus poelgis tampa ne dėl laimės siekio, kokių nors turtų ar meilės pasiekimas, o tik dėl pagarbos moraliniam dėsniui ir pareigos laikymosi. Pareigos etika žmogui suteikia tikrumą dėl moralaus poelgio laisvės ir nemirtingumo, tačiau gyvenime jis neturi tikėtis apdovanojimo už savo moralumą, tačiau gauna tikrumą Dieve kaip moralumo ir apdovanojimo už jį garantą. Šios idėjos išdėstytos „Grynojo proto kritikoje“ (1781), „Praktinio proto kritikoje“ (1798).

5) žr. puikią A. Bogdanovo knygą „Pažinimas istoriniu požiūriu“, p. 199. Žr. kiek kitokį, tačiau taip pat realistinį Kanto moralės mokymo aiškinimą pas Diumoną (La Morale base sur la dempgraphie; Moralė pagal tautų kraustymosi duomenis), p. 48. - V. Šuliatikovo pastaba.
Aleksandras A. Bogdanovas (1893-1928) – poetas, prozininkas, publicistas. Daugiau žr. >>>>>
Arsenas M. Diumonas (1849-1902) – prancūzų filosofas, antropologas, demografas. Parašęs ir „Depopuliacija ir civilizacija“.

6) Johanas Gotlibas Fichtė (1762-1814) – vokiečių filosofas, vokiečių klasikinio idealizmo atstovas. Filosofinei Fichtės veiklai, perėjusiai du etapus, būdingas moralinio dėsnio pripažinimas ir klausimo apie laisvė nagrinėjimas pirmajame etape ir po 1780 m. religinio-mistinio apreiškimo, pagal kurį žmogaus veiklos tikslu yra ne moralus veiksmas, o vienybės su absoliutu pasiekimas, teigimas. Parašė „Bet kokio atvėrimo kritikos patirtis“ (1791), „Teisės filosofija“ (1796), „Moralumo filosofija“ (1798), „Žmogaus paskirtis“ (1800).

7) Žr., pvz., „Dei Bestimmung des Menschen“, p 110. – V. Šuliatikovo pastaba.
Cituojama Fichtės knyga „Žmogaus paskirtis“.

8) Fichtės progreso formulę N. Berdiajevas papildė skubios tautos perauklėjimo idealizmo dvasia idėja, paimta iš neokantininko Natorpo. – V. Šuliatikovo pastaba.
Paulius Natorpas (1854-1924) – vokiečių filosofas, Marburbo neokantizmo mokyklos atstovas.

Nikolajus Berdiajevas
V. Vernadskio noosfera
Aleksandras Bogdanovas
V. Nalimovo kitoniškumas
Apie nuobodulio filosofiją
Berdiajevo meilės filosofija
Laisva valia ir determinizmas
Nuo nihilizmo į Kristų (Solovjovas)
Berdiajevas ir Sartras – du egzistencializmo poliai
Gogolis: Kristaus brolijos pradai
Levas Tolstojus – grafas ir socialinis kritikas
T. Manas. Nyčės filosofija mūsų patirties šviesoje
Paulius Tilichas: filosofija ir teologija
Sofija kaip amžinojo moteriškumo vaizdinys
Z. Froidas. Dostojevskis ir tėvažudystė
Filosofija iki vėlyvojo neoplatonizmo
K. Jaspersas. Filosofinis gyvenimo būdas
Kūniškumo problema rusų filosofijoje
Kibernetikos istorijos etiudai
Anarchizmas: kas jis iš tikro?
Pagrindinė sofijalogijos problema
P. Florenskio teoantropokosmizmas
Anarchizmas: kas jis iš tikro?
Apmatai: Kryžkelė
Visi Viešpaties pavidalai
Rusų kosmizmo gimimas
Cinizmas kaip amatas
Sergejus Bulgakovas
Isichazmas
Filosofijos puslapis
Vartiklis