Laisva valia ir determinizmas

Gyvenimas yra tarsi upė, kurioje nuolat atsitiktinai susidaužia miriadai molekulių. Mes judame panašiai kaip tos molekulės ir mūsų kelius apsprendžia neapibūdinamos jėgos ir postūmiai, kurie mus neišvengiamai stumia link mūsų likimo.

Iš kitos pusės, aš esu laisvas rinktis, ką noriu daryti: skaityti knygą, žaisti kompiuterinį žaidimą, ar rašyti šį tekstą. Galiu daryti ką noriu, tiek, kiek nesu suvaržytas gamtos (fiziologijos ir pan.) dėsnių. Pvz., nenuskrisiu oru, net jei norėčiau. Tačiau esu laisvas to norėti.

Mūsų veiksmus nusprendžia ne tik praeitis, bet ir susirūpinimas dėl ateities.

Pateiksime kelias pastabėles Laisvos valios ir determinizmo tema.

x) Laisva valia ir determinizmas suderinami. Natūralistinėje pasaulėžiūroje yra tendencija pasaulį ir visa, kas jame yra, laikyti uždara priežastine sistema. Tai gali reikšti, kad mūsų norai ir troškimai, galų gale, gali būti determinuoti išorės jėgų. Jei gamta determinuota nuo pat pradžių (mes dalis gamtos), tai, tikėtina, kad ir laisva valia determinuota nuo pat pradžios. Tačiau tai išvedama iš prielaidos, kad laisva valia ir gamtos priežastinis determinizmas yra nesuderinami.

Apie suderinamumą kalba keli filosofai, pvz., amerikietis Harry Frankfurt.
Skaitykite: Laisva valia klausime apie asmenį

y) "Hoi Polloi" filmo "Trys komikai" - tai klasikinis ginčas apie kilmę ir aplinką. Psichologijoje užimamos skirtingos pozicijos, nuo pat kraštutinių deterministų (B. F. Skinner). Tačiau viską nulemia žodžiai – kaip kuris jais grindžia argumentus.
Jei į klausimo svarstymą įtraukiamas dieviškumas, o taip pat šiuolaikiniai mokslo pasiekimai (pvz., superstygų teorija), tai sukelia papildomus klausimus apie jų prigimtį ir savybes.

z) Aš galiu laisvai rinktis, kaip elgsiuos. Tol, kol tai galiu pakęsti. Ko negaliu ištverti, to nesirenku. Tad svarbiau ne "laisva valia", o tai, ką Jeffrey Schwartz vadina "laisvu nedarymu" (free won't).

w) Pvz., sriubos virimas. Mes galime rinktis ingredientus, tačiau turime tai daryti tinkamomis proporcijomis ir virti atitinkamą laiką.

q) Laisva valia tėra iliuzija. Ji neįmanoma – ir net jeigu Dievas yra, tai ir jis neturi laisvos valios.

Papildomai skaitykite:
Islamas: Laisva valia ir determinizmas
B. Skineris. Kas yra biheviorizmas
S. W. Allen, J. Schwartz. Kasdien laikykitės proto higienos
W. Allen, J. Shwartz. Teisės firmų lyderiavimas neurologijos paribyje


Priedai

Haris Frankfurtas

Harry Gordon Frankfurt (g. 1929.03.29) – filosofijos profesorius Prinstono universitete (prieš tai dėstė Jeilo ir Rokfelerio un-tuose). Bakalauro laipsnį gavo 1949 m, o daktaro laipsnį – 1954 m. Pagrindinės domėjimosi sritys yra moralės filosofija, mąstymo ir veiksmo filosofija, 17 a. racionalizmas. Brošiūra "Apie jaučio šūdą" (On Bullshit, 1986) nelauktai tapo bestseleriu. 2006 m. jis išleido jai į draugiją "Apie tiesą", kurioje nagrinėja tiesos pripažinimo praradimą visuomenėje.

Filosofų sluoksniuose geriausiai žinomas kaip Dekarto racionalizmo interpretatorius, jis valios laisvę grindė aukštesnio lygio norais ir sukūrė tai, kas vadinama "Frankfurto kontr- pavyzdžiais" (t.y. mintiniais eksperimentais, parodančiais situacijas, kuriose asmuo negalėjo pasielgti kitaip nei pasielgė; ir kuriose mūsų intuicija negali pasakyti, kad jis rinkosi laisvai).

Veiksmo laisvė ir valios laisvė

"Man atrodo natūralu ir naudinga aiškintis klausimą apie tai, ar žmogaus valia yra laisva pagal artimą analogiją su klausimu, ar agentas turi veiksmo laisvę. Veiksmo laisvė yra (imant grubiai) laisvė daryti, ką nori. Tada analogiškai, teiginys, kad asmuo turi valios laisvę reiškia (irgi grubiai), kad jis laisvas norėti, ko nori, arba turėti norą norėti."

"[Tarkim, kad asmuo] turi tiek veiksmo, tiek valios laisvę. Tada jis ne tik laisvas daryti, ką nori, bet ir laisvas norėti, ko nori norėti. Man atrodo, kad jis, šiuo atveju, turi visą laisvę, kurios gali trokšti ar įsivaizduoti"

Frankfurto teorija

  1. Asmuo turi veiksmo laisvę (dėl A) kai padaro A, ir turi valios pastangas padaryti A, tačiau jei būtų norėjęs padaryti kažką kita, būtų tą kita padaręs.
  2. Žmogus turi valios laisvę (dėl W), kai turėjo norą daryti W ir antros eilės noras (noras norėti) buvo norėti W, bet jei jos antros eilės noras būtų norėti kažko kita, jis būtų norėjęs kažko kita.
  3. Žmogus yra laisvas (veiksmo A ir valios W atžvilgiu), jei jis padarė A pasėkoje W ir turėjo tiek veiksmo, tiek valios laisvę (dėl A ir W, atitinkamai).

Papildomai skaitykite: Laisva valia klausime apie asmenį

Leidiniai:

  1. Demons, Dreamers, and Madmen (The Philosophy of Descartes), 1970
  2. Freedom of the Will and the Concept of the Person// J. of Philosophy, 1971
  3. Necessity, Volition, and Love, 1999
  4. The Reasons of Love, 2004

Hoi Polloi

"Hoi Polloi" (1935) – 10-asis trumpametražis 18 min. trukmės filmas, kuriame vaidina "Trys komikai". Šis trio 1934-59 m. viso sukūrė 190 filmukų.

"Pigmalijono" adaptacijoje prof. Ričmondas, įsitikinęs, kad aplinka, o ne kilmė lemia socialinį elgesį, susilažina iš 10 tūkst. dol. (vėliau išaugusiais iki 2 mln.) su prof. Nicholsu, kad jis tris storžievius padarys džentelmenais, jiems sudaręs atitinkamą aplinką ir tinkamą mokymą. Po daugybės bandymų išmokyti juos tinkamo etiketo (apimant ir šokio pamokas), jiems leidžia dalyvauti prabangioje puotoje.

Puota nevyksta sklandžiai – trejetas iškrečia daugybę eibių. Pvz., Moe meilinantis prof. Nicholso dukteriai, ši murkia, kad jis surastų "amžiną pavasarį". Moe ranka įsmunka į skylę sofoje, ir jis ištraukia spyruoklę, kuri prisikabina prie jo rankos, kurią nusikratydamas prikabina šokančiam Curly prie nugaros. Kai vienas svečių atsitrenkia į jį, jis krenta, tačiau spyruoklė vėl jį pakelia (pastaba: angl. "spring" reiškia ir "pavasarį", ir "spyruoklę", ir "šaltinį").

Taigi prof. Ričmondas pralaimi lažybas ir turi sumokėti 2 mln. dol. lažybų partneriui. Šis savo ruoštu padaro pastabą poniai, kad įgriso "triukšmautojai". Pastaba jai nepatinka ir ji pliaukšteli jam per veidą. Prof. Ričmondas nusijuokia, ir savo ruoštu gauna per veidą. Ir kiti svečiai ima juoktis ir visi ima pliaukšėti visiems per veidus.

B. F. Skinner

Burrhus Frederic Skinner (1904-1990) – amerikiečių psichologas, poetas, išradėjas, socialinių reformų šalininkas. 1948-74 m. Harvardo universiteto psichologijos profesorius. Išvystė savą mokslo filosofiją, vadinamą "radikaliuoju behaviorizmu", įkūrė eksperimentinę elgsenos tyrimų mokyklą. Žmogaus elgesio tyrinėjimus vainikavo "Verbalinė elgsena" (1957). Apdovanotas nacionaliniu mokslo medaliu (1968), Amerikos psichologų fondo Aukso medaliu (1971), Metų humanisto vardu (1972), pagerbimu už viso gyvenimo nuopelnus psichologijai (1990).

Gimė 1904 m. kovo 20 d. Susquehanna, Pensilvanijoje. Lankė Hamiltono koledžą Niujorke ketindamas tapti rašytoju. Bakalauro laipsnį anglų literatūros srityje gavo 1926 m. Po baigimo, greitai nusivylė savo literatūriniais gabumais. Tuo metu jam į rankas pakliuvo B. Raselo "Filosofijos apmatai", kuri aptariama behavioristinė filosofija. Jo apsakymuose pradėjo atsirasti "psichologinė" gaida. Jis nusprendžia užmesti literatūrą ir pradėti studijuoti psichologiją Harvardo un-te. Filosofijos daktaro laipsnį gavo 1931 m. ir liko Harvardo un-te kaip tyrinėtojas iki 1936 m. 1936 m. vedė Y. Blue (1911-1997), su kuria susilaukė dviejų dukterų. Tada dėstė Minesotos ir Mineapolio un-tuose, kol grįžo į Harvardą, kuriame liko iki karjeros pabaigos. Mirė nuo leukemijos 1990 m. rugpjūčio 18 d.

Siekdamas padėti žmonai, jis patobulino vaikų lovelę, oro-gardą (air-crib), kuris buvo vertinamas prieštaringai. Elgesio registravimui grafiškai jis sukūrė "kaupiantįjį registruoklį", reaguojantį į atsakymus. Taip pat jis yra sukūręs mechaninę "mokymo mašiną", kuri "apdovanoja" už teisingus atsakymus.

Jis siekė paaiškinti elgseną kaip aplinkos istorinių pasekmių funkciją. Jo radikalusis behaviorizmas atsižvelgia į asmeninius aspektus, tokius, kaip mintys, suvokimas ar emocijos. Taip pat, skirtingai nuo kitų behavioristų, B. Skinner kardinaliai atmetė tarpinius darinius ir hipotetinį-deduktyvų metodą, o siūlė griežtai indukcinį, valdomą pagal duomenis, metodą, įrodžiusį esant sėkmingu daugelyje sričių, nuo behavioristinės farmakologijos iki kalbos terapijos.

B. Skinner įtaka pastebima ir edukacijos teorijoje. Savo požiūrį išdėstė knygoje "Mokymo technologija" (1968). Jis sakė: "Mokytojai turi mokytis, kaip reikia mokyti… Jie privalo mokyti tik efektyvesniais metodais". Jis pasisakė prieš bausmes mokymo procese, nes bausmės teišmoko, kaip kitą kartą išvengti bausmių. B. Skinner įvardijo 5 pagrindines kliūtis:
1) žmonės bijo nesėkmių; 2) nėra krypties; 3) nėra aiškumo kryptyje; 4) nepakankamai naudojamas pozityvūs paskatinimai; 5) užduotis nepadalinta į pakankamai mažus etapus.

Jis pasiūlė tokius mokymo principus:
1) eiti mažais žingsniais; 2) eiti nuo paprastesnių prie sudėtingesnių dalykų; 3) kartoti kiek tik galima; 4) nedelsiant įvertinti; 5) teigiamai skatinti.

Visuomenėje žinomas knygomis "Antrasis Voldenas" (1948) ir "Anapus laisvės ir kilnumo" (1971). Pirmojoje jis aprašo apsilankymą įsivaizduojamoje utopinėje 5-ojo dešimtmečio komunoje, kurioje produktyvumas ir narių lamingumas yra gerokai skiriasi nuo aplinkinio pasaulio. Kaip ir Toro "Voldene", propaguojamas gyvenimo būdas, kuriame nėra vietos karui ir socialiniams sukrėtimams. "Anapus laisvės ir kilnumo" siūloma elgsenos technologija, turinti pagerinti visuomenę.

Susipažinimui: B. Skineris. Kas yra biheviorizmas

Jeffrey Schwartz

Jeffrey M. Schwartz - amerikiečių mokslininkas, dirbantis neuroplastikos srityje, pritaikydamas idėjas OCD (maniakinės prievartos sutrikimui, obsessive-compulsitibe disorder) gydyti. Dabar yra UCLA Medicinos mokyklos psichiatrijos profesorius, parašęs per 100 publikacijų iš neurologijos ir psichiatrijos srities, kelias populiarias knygas. Paskutinius du dešimtmečius jo pagrindinėmis domėjimosi sritimis buvo smegenų vaizdinė/ funkcionalinė neuroanatomija ir suvokimo-elgsenos terapija (CBT, cognitive-behavioral therapy), pabrėžiant patologinius mechanizmus ir psichologinį OCD gydymą.

Gavęs filosofijos bakalauro laipsnį Ročesterio un-te, jis pasuko į mediciną. 8 dešimtm. paniro į budistinę filosofiją, ypač įsisąmoninimo (mindfulness) ir sąmoningo suvokimo (awareness). Tai idėja, kad mąstymas aktyviai veikia pasaulyje, ir kad mąstymas turi poveikį smegenų (cheminei) veiklai. Paskutiniame 20 a. dešimt. jis padarė pagrindinį atradimą – kad 4 žingsnių suvokimo-elgsenos terapija gali pakeisti tam tikrą smegenų veiklą OCD pacientams. Tie tyrinėjimai tapo knygos "Smegenų užraktas" pagrindu.

Susipažinimui: W. Allen, J. Shwartz. Teisės firmų lyderiavimas neurologijos paribyje

Mąstymas ir smegenys

Ilgus metu buvo išskirti smegenys, kurie laikyti tarytum mašina, ir kasdienė patirtis, vertusi manyti, kad „mąstymas" yra kažkas besiskiriančio nuo fizinių smegenų, mūsų naudai veikianti galia. J. Schwartz, suderinęs dviejų dešimtmečių tyrinėjimų patirtį su progresyviu požiūriu, kuriam įtaką darė budizmo „prisimenančio pažinimo" principas, savo metodu ėmė sėkmingai gydyti OCD. Tačiau kartu jis pastebėjo, kad pacientų į save orientuota terapija iš tikro pakeičia neuronų jungtis smegenyse. Tai ir tapo jo knygos (kartu su Sh. Begley) „Mąstymas ir smegenys" (2002 m.) pagrindu.

Šis atradimas turi platų panaudojimų ratą, pvz., psichikos pažeidimų atvejais (kaip smegenų sutrenkimas) sumažinti vaistų naudojimą. Terapiniu požiūriu, jis gali būti pritaikytas pagerintų psichikos būsenai kenčiant nuo disleksijos iki depresijos.

Tačiau idėjos išeina už praktinių ribų ir gali būti argumentu aptariant žmogaus laisvos valios problemą, t.y. žmonių sugebėjimą aktyviai rinktis vaidmenį gyvenime. J. Schwartz nurodo „moralinį vakuumą", kurį sukūrė senoji, materialistinė pasaulėžiūra ir naujai kelia klausimą apie asmeninę atsakomybę. Kriminaliniais atvejais, pvz., „jei veiksmai buvo smegenų jungčių pasekmė, tai ... nuoširdžios moralinės kaltės koncepcija tampa nepagrįsta", tai leidžia palankiai vertinti nusikaltėlius, kurie piktnaudžiavo gynyba, paremta argumentacija apie psichinį susirgimą.

Tai „aiškus paneigimas materialistinio prietaro, kuris prigriebia biheviorizmo pasaulį ir atmeta mąstymo pirmumą prieš smegenis", knygą įvertino G. Gilder („Mikrokosmas ir telekosmas" autorius).

Nekaltybės sugrįžimas: filosofijos vadovas cinizmo amžiuje

Neįtikėtinos gausos, asmens laisvės ir mokslo galios amžiuje milijonai žmonių vis tiek pasijunta emociškai ir morališkai plūduriuojantys. Materialinio pasaulio tvarkymui pasiekus aukštumas, vidinio mūsų veiksmų, emocinių ir slapčiausių vilčių pasaulio sutvarkymas lieka beviltiškai tragiškas. Šeimos skiriasi, suaugusieji susvetimėja, jaunimas įninka į sekso ir narkotikų „kultūrą", cinišką materializmą, save susinaikinantį nihilizmą. Ir tikrai atrodo, kad Jėzaus žodžiais tariant, „laimime visą pasaulį, o pralaimime savo sielas".

Žydų kilmės psichiatras ir neurologas J. Schwartz (kartu su A. Gottlieb, P. Buckley), apibendrindamas budistinės meditacijos patirtį ir krikščioniškosios filosofijos studijas,1998 m. išleistoje knygoje bando parodyti, kad nekaltybė savo pradine reikšme „nekenk" vis dar tebėra aukščiausiu ir sunkiausiu žmogaus siekiu. Savikontrolė, kuri vertė nekenkti kitiems, buvo didžiausių žmonijos mokytojų (Mozės, Jėzaus, Budos, Mahometo ir kt.) mokymų esmė. yra prarasta. Jei norime gero savo vaikams, kultūrai, netgi savo laisvei, tai turime susigražinti nekaltybę, kaip vidinės šviesos, tyrumo ir dvasinės galios šaltinį. Kelią prieš 2500 m. nurodė Gautama Buda.

Literatūra:

  1. J. Schwartz, Sh. Begley. The mind and the brain: Neuroplasticity and the power of mental force. 2002
  2. J. M. Schwartz, H. P. Stapp, M. Beauregard. Quantum theory in neuroscience and psychology: A neurophysical model of mind-brain interaction// Philosophical Transactions of the Royal Society of London, Series B, No 360, 2005

Kas yra asmuo?
Apmatai: Moralumas
Nyčė: Dievo mirties idėja
Kuo būtent abejojo Dekartas?
B. Skineris. Kas yra biheviorizmas
Laplasas. Dėl tikimybių
Andrė Morua. Kuo aš tikiu?
Heidegeris. Europos nihilizmas
Islamas: Laisva valia ir determinizmas
Iškilesni mūsų laikmečio sociologai
Gerumą reikia grūsti jėga?
Raselas. Laisva mintis ir oficialioji propaganda
Spinoza. Laisvoje valstybėje kiekvienas gali galvoti ir sakyti, ką galvoja
Froidas. Totemas ir tabu. Tabu ir jausmų ambivalencija
W. Allen, J. Shwartz. Teisės firmų lyderiavimas neurologijos paribyje
Otto Weininger. "Aš" problema ir genialumas
Kvantinė mechanika: Triumfas ar mokslo ribotumas?
Augustinas. Apie Susaną ir Juozapą, skelbiant ištikimybę
Thomas Nagel. Ką reiškia būti šikšnosparniu?
B. Paskalis: mokslinis mąstymas ir krikščionybė
Nikolajus Berdiajevas - rusų religinis filosofas
Gnosticizmo ištakos: blogio misterija
Egzistencializmas: prielaidos ir pateikimas
Francesko Petrarka: Apie panieką pasauliui
Rudolfas Šteineris. Krikščionybės esmė
Ar angelai turi valios laisvę?
Jonas Auksaburnis. Apie Susaną
Svetimų minčių problema
B. Raselas. Ar yra Dievas?
Filosofų zigzagai
Etikos konspektai
Filosofijos puslapis
Religijos sritis