Spinoza. Laisvoje valstybėje kiekvienas gali galvoti ir sakyti, ką galvoja
Ši esė yra 20 skyrius iš 1670 m. anonimiškai paskelbto Spinozos (1632-1677) Teologijos ir politikos traktato. Galbūt vertimas ir ne tobuliausias, Spinozos argumentacija ne pati stipriausia, tačiau išvados ir tema ypač aktuali, nes žodžio laisvės vis mažėja ir mažėja, o ir jo vertė nyksta, nes darbus galima daryti pačius bjauriausius, tačiau žodžiai apie juos daros nieko verti (ar net gali būti apkaltintas).
20:1. Jei valdyti protus būtų taip pat lengva, kaip kalbas, tai visi karaliai ramiai sėdėtų sostuose ir liautųsi valdymas pasitelkiant prievartą, nes kiekvienas tvarkytų savo gyvenimą pagal valdovų nuostatas ir tik pagal jas spręstų, kas tiesa ir kas netiesa, kas gera ir bloga, teisinga ir neteisinga. Tačiau jokio žmogaus protas negali visą laiką būti kito valioje, nes nė vienas negali kitam perduoti nei savo prigimtinės teisės, nei sugebėjimo laisvai mąstyti ir spręsti apie bet kokius dalykus; ir niekas negali jo priversti. Tad vyriausybė, bandanti valdyti protus, vadinama tironiška ir ji laikoma kaip piktnaudžiaujanti prieš pavaldinius ir uzurpuoja jų teises, kai bando nurodyti, ką kiekvienas privalo laikyti tiesa ir melu, o taip pat kokios nuomonės privalo kilti Dievo atžvilgiu. Visa tai priklauso kiekvieno prigimtinei teisei, kurios jis, kad ir kaip norėtų, negali perleisti.
20:5. Pripažįstu, kad spendimas gali būti šališkas daugeliu ir beveik neįtikėtinų būdų, o taip pat ir taip, kad jis ir nėra betarpiškai kito valioje, tačiau tiek nuo jo priklauso, kad reikia laikyti nelaisvu. Tačiau kiek nusitęstų ta įtaka, tačiau niekad nepasiekia tokio laipsnio, kad žmonės nesuprastų turį nuosavą mąstymą ir jis yra toks pat įvairus kaip skonio suvokimas.
20:6. Mozė, kuris ne gudrybės, o Dievo duotos doros dėka taip veikė savo tautą, kad buvo laikomas antžmogiu, kalbėjo ir veikė Dievo įkvėptas, ir tasai neįstengė išvengti tautos murmėjimo ir piktų kalbų. Kiek mažiau to gali išvengti kiti monarchai! Ir tokia neribota valia, jei išvis įmanoma, gali būti siejama tik su monarchine valstybe, ir visai ne demokratine, kurią bendrai valdo visi arba didesnė piliečių dalis. Manau, kad tai kiekvienas sau pačiam gali paaiškinti.
20:10. Tad, kiek bematytume, kad aukščiausios valdžios tvarko viską ir kad jos yra įstatymų ir religijos teikėjos, vis tik jos niekada nepajėgs priversti žmonių neišsakyti savo nuomonės apie tokius nors dalykus ar būti paveikiamiems tam tikrų emocijų. Tikra, kad valdžios gali priešais laikyti visus, kas besąlygiškai su jomis nesutinka, tačiau dabar mes aptariame ne jų teisę, o tai, kas naudinga. Priimu, kad jos turi teisė karaliauti su didžiausia prievarta ir net pasmerkti piliečius mirčiai dėl mažiausių priežasčių, tačiau niekas nepasakys, kad taip elgtis galima turint sveiką protą. Ir kadangi jie gali tai daryti su didele rizika visai valstybei, tai galim netgi neigti juos turint neribotą galią šiam ir panašiems dalykams, tad ir neturint neribotos teisės tam, nes juk įrodėme, kad aukščiausių valdžių teisė apibrėžiama jų galia.
20:14. Tad, jei niekas pagal prigimtinę teisę negali perleisti savo teisės spręsti ir mąstyti apie ką nori, nes kiekvienas yra visiškas savo minčių šeimininkas, seka, kad valstybėje negalima niekada, nesibaiminant didelių pasekmių, pasiekti, kad žmonės, nors ir turi skirtingų ir prieštaringų minčių, nieko nesakyto kita, nei liepia aukščiausia valdžia, nes net atsargiausi, jau nekalbant apie minią, negali nutylėti. Šis bendras žmonių trūkumas kitiems patikėti savo planus, nors ir reiktų tylėti; taigi, toji yra labiausiai prievartą naudojanti vyriausybė, kurioje draudžiama kiekvienam kalbėti ir mokyti tai, ką jis mano, ir atvirkščiai, toji yra nuosaiki vyriausybė, kurioje tai leidžiama. Iš tikro, mes niekaip negali neigti, kad valdžia gali būti įžeista tiek žodžiu, tiek veiksmu, tad, jei neįmanoma pavaldiniams atimti tą laisvę, tai ir atvirkščiai, labai neigiamai atsilieps jos neribotas leidimas. Tad mums čia reikia ištirti, iki kurios ribos ta riba gali r privalo būti duota kiekvienam be nuostolio dėl ramybės valstybėje ir nepažeidžiant aukščiausios valdžios teisių; ir tai mano pagrindinis tikslas. Iš pateiktų valstybės pagrindų seka, kad galutinis jos tikslas yra ne viešpatavimas žmonėms ar ribojimas keliant baimę, o atvirkščiai, kiekvieną išlaisvinti iš baimės, kad tasai gyventų jausdamas visą įmanomą saugumą; kitais žodžiais, palaikyti jo prigimtinę teisę gyventi ir veikti nedarant žalos nei sau, nei kitiems.
20:19. Sakau, kad vyriausybės tikslas nėra žmonių paversti žvėrimis ar lėlėmis, tačiau leisti jiems saugiai lavinti savo mąstymą bei kūnus, naudoti savo protą nerodant nei neapykantos, pykčio ar apgaulės, nežvelgiant su pavytu ar siekiant pakenkti kitam. Iš tikro, tai tikrasis vyriausybės tikslas yra laisvė.
20:21. Taigi matome, kad valstybės sudarymui tereikia tik vieno kad visa įstatymų leidžiamoji valdžia būtų visų arba nedaugelio rankose. Kadangi žmonių laisvas mąstymas labai skirtingas ir kiekvienas atskirai galvoja, kad jis viską žino, o nėra įmanoma, kad visi galvotų ir kalbėtų vienodai , tad jie negalėtų gyventi taikiai, jei kiekvienas elgtųsi pagal savo sprendimus.Tad kiekvienas darytų tik pagal savo norus, o ne teise galvoti ir spręsti dar apie kažką; tad ir niekas nepažeisdamas aukščiausios valdžios teisės negalėtų veikti prieš jų sprendimus, tačiau galėtų tiesiog galvoti ir spręsti, tad ir kalbėti, kad tiesiog sakytų ir apgintų savo mintį remiantis protu, o ne apgaule, pykčiu ar neapykanta ir neketindamas ką nors įvesti į valstybėje savo sprendimo autoriteto pagalba.
20:24. Pavyzdžiui, jei kas parodys, kad koks nors įstatymas prieštarauja sveikam protui ir jį reikia atšaukti, ir jei jis savo nuomonę pateiks aukščiausiajai valdžiai (kuriai vienai ir pridera priimti ir atšaukti įstatymus) ir tuo tarpu nieko nedarys prieš tą įstatymą, jis daro paslaugą valstybei ir elgiasi kaip geras pilietis; bet jei jis kaltina valdžią neteisingumu ir kelia žmones prieš ją ir maištu stengiasi atšaukti tą įstatymą, tai jis kiršintojas ir maištininkas. Tad matom kaip kiekvienas, nepažeisdamas aukščiausios valdžios teisės ir autoriteto, gali kalbėti ir mokyti to, ką galvoja: t.y., jei savo nuomonę apie tai, ką reikia daryti, pateikia jai ir nieko kita nedaro prieš tą įstatymą, nors ir galėtų dažnai daryti prieš tai, o nelaiko gera, ir apie ką atvirai pasisako.
20:25. Taigi matome, kaip kiekvienas gali kalbėti ir mokyti tai, apie ką galvoja, nepažeisdamas valdžios autoriteto ar. visuomenės ramybės: o būtent, jei jų rankose palieka įstatymų leidybą įtakojančią veiką ir nieko nedarydamas pažeidžiant įstatymus, nors ir privalėtų dažnai elgtis priešingai tam, ką laiko gera ir apie ką atvirai pasisako. Tai, žinoma, jis gali daryti nepažeisdamas teisingumo ir pareigingumo, ir netgi privalo, jei nori pasirodyti teisiu ir pareigingu, nes, kaip jau parodėme, teisingumas priklauso tik nuo valdžios sprendimų, tad niekas iš ten negali būti teisinga, nei gyvena ne pagal visuotinai priimtus sprendimus.
20.27. Kaip ankstesniame skyriuje parodėme, aukščiausias pareigingumas yra pasireiškiantis rūpestyje apie pasaulį ir ramybę valstybėje; tačiau šie negali būti išlaikomi, jei kiekvienas pradės gyventi pagal savo įnorius - tad ir netinkama ką nors daryti prieš valdžios sprendimus, nes jei tai išplistų visuotinai, galėtų sugriauti valstybę. Netgi daugiau, jis nieko negali daryti prieš savo proto sprendimus ir numatymus, kol veikia pagal valdžios nurodymus, nes jis savo proto patarimu nusprendė jai perleisti teisę prižiūrėti jo veiksmus. Mes tą doktriną galim patvirtinti pačia praktika, nes tiek aukštesnės, tiek žemesnės valdžių susirinkimuose retai kas nors sprendžiama vieningu visų balsavimu ir vis tik nusprendžiama bendru sprendimu: tiek pasisakiusių prieš, tiek už. Tačiau grįžtam prie savo tikslo.
20.31. Iš valstybės pagrindų matėme kaip niekas negali naudotis sprendimo laisve nepažeisdamas valdžios teisių. O iš to nesunkiau galime nustatyti, kokios nuomonės yra maištingos valstybėje: būtent tos, kurias priėmus sunaikinama sutartis, pagal kurią buvo perduota laisvo elgesio teisė. Pavyzdžiui, jei kuris žmogus laiko, kad valdžia neturi teisių jam, arba nereikia laikytis sutarimų, arba kiekvienas gali gyventi kaip kiekvienas ark ą nors panašaus, kas yra priešinga minėtai sutarčiai, tai jis yra maištininkas, ne tiek iš jo tikrųjų nuomonių ir sprendimų, kiek iš jo veiksmų, kuriuos tie sukelia; ir tasai, kuris laikosi tokios nuomonės, pažeidžia ištikimybės priesaiką, išsakytą valdžiai mintyse arba viešai. Tad kitos nuomonės, nesukeliančios sutartį pažeidžiančių veiksmų, tokių kaip kerštas, pyktis ir pan., nėra maištingos; jos tokiomis yra nebent kažko išbalansuotoje valstybėje, t.y. tokioje, kur yra taip gausiai prietaringų ir ambicingų asmenys, negalinčių pakęsti išsilavinusių žmonių, kad jų žodis vertingesnis už įstatymą.
20:35. Tačiau mes neneigiame, kad yra kai kurių nuomonių, kurios, nors tarsi susiję su abstrakčiais tiesos ir melo [klausimais], yra pateikiamos ir platinamos su blogais ketinimais. Jas mes aptarėme 15 skyriuje ir parodėme, kad protas vis tiek turi likti nevaržomu. Jei mes laikomės principo, kad žmogaus lojalumą valstybei, kaip ir Dievui, galima spręsti tik iš darbų, o būtent meilės artimam, tada mums niekaip nebegalima abejoti, kad geriausia vyriausybė kiekvienam suteikia tokią pat filosofavimo laisvę, kokią, kaip parodėme, kiekvienam suteikia tikėjimas.
20:38. Žinoma, aš pripažįstu, kad tokia laisvė sukelia kai kuriuos nepatogumus, bet ar kada buvo kas nors įvesta taip išmintingai, kad iš to nekiltų kokių nors kaltinimų? Kas nori viską sureguliuoti įstatymais, tas labiau sukels žalą nei ją pašalins. Geriau leisti tai, kas negali būti uždrausta, net jei tai ir būtų žalinga. Juk kiek blogio kyla iš prabangos, pavydo, gobšumo, girtuokliavimo ir pan.! tačiau tai yra pakenčiama, nes negali būti uždrausti teisiškai. Tuo labiau turi būti užtikrinta mąstymo laisvė, nes ji savyje yra vertybė ir negali būti nuslopinta. Dar pridurkime, kad blogus rezultatus nesunku patikrinti pasaulietinei valdžiai, jau neminint to, kad tokia laisvė absoliučiai būtina mokslo ir menų progresui: nes tai vystoma tik žmonių, kurie turi laisvą ir nevaržomą sprendimų teisę.
20:44. Bet tarkim, kad laisvė gali būti suvaržyta ir žmonės taip prispausti, kad net cyptelti negali kitaip, nei valdžios leista; bet vis tik niekad nepavyks pasiekti, kad žmonės galvotų tik tai, kas pageidautina valdžiai, nes tada būtinai žmonės galvotų viena, o kalbėtų kita, tad atvirumas, labiausiai reikalingas valstybėje, būtų pašalintas, o pasibjaurėtinas meilikavimas ir klasta rastų užuovėją; iš čia kiltų apgaulės ir visų gerų dalykų sugedimas.
20:45. Tačiau toli gražu netiesa, kad galima pasekti, kad visi kalbėtų kaip leista; netgi kuo daugiau valdytojai stengiasi suvaržyti žmonių žodžio laisvę, tuo atkakliau jie jos laikosi ir ne godūs, meilikautojai ir kiti netikėliai, kuriems didžiausias gerbūvis yra tame, kad mėgautis pinigų kapšais ir turėti prikimštą skilvį, bet tie, kurie geru išsilavinimu, tyra morale ir dora davė daugiau laisvės. Žmonės paprastai tokie, kad labiausiai linkę piktintis kai jų teisingomis laikomos nuodėmės priimamos kaip nusikalstamos prieš Dievą ir žmones; iš to kyla jų nepaklusnumas įstatymams ir priešinimasis valdžiai, manant, kad negėdinga, o netgi labai garbinga skatinti maištui ir daryti įvairias piktadarystes. Esant tokiai žmogaus prigimčiai, matome, kad nuomonių atžvilgiu įvesti įstatymai liečia teisingai, o ne blogai mąstančius, ir kad jie išleidžiami ne piktadarių pažabojimui, o sąžiningų žmonių suvaržymui, todėl negali būti be didelio pavojaus valstybei.
20:48. Pridurkime, kad tokie įstatymai beveik visad nenaudingi, nes laikantys įstatymo draudžiamas nuomones teisingomis, negalės paklusti įstatymui, o tie, kurie jas atmeta kaip klaidingas, priima jas smerkiančius įstatymus kaip privilegijas ir taip juos iškelia, kad vėliau valdžia nepajėgi jų atšaukti net to panorėjus.
20:49. Prie šių aptarimų galima pridurti tai, ką išvedėme 18 skyriaus 2 p. iš žydų istorijos. Ir galiausiai, kiek skilimų įvyko Bažnyčioje iš valdžios bandymų įstatymais išspręsti teologinių prieštaravimų vingrybes. Jei žmonės nebūtų apimti vilties į savo pusę patraukti įstatymus ir valdžią, triumfavimo prieš priešininkus pritariant miniai ir garbės ženklų troškimo, jie nekovotų taip aršiai ir jų minčių nejauktų toks įniršis. To moko ne tik protas, bet ir kasdieniniai pavyzdžiai, nurodantys, ką kiekvienas turi tikėti, ir draudžiantys kalbėti ir rašyti priešingai, kurie buvo įvedami naudai, o greičiau kaip nuolaida pykčiui tų, kad negali pakęsti laisvai mąstančių protų ir gali dėka grėsmingo autoriteto lengvai pakeisti minios nuostatas į pyktį prieš tuos, prieš ką jie nori jį panaudoti. Tačiau kiek geriau būtų sulaikyti minios pyktį ir įniršį nei įvedinėti nenaudingus įstatymus, kuriuos gali pažeisti tik žmonės, mėgstantys dorą ir laisvus mokslus, ir valstybėje sukelti apsunkinančią padėtį, rodančią, kad negali pakęsti padorių talentingų žmonių! Ar galima sugalvoti didesnį blogį valstybei, nei padorius žmones laikyti nedorėliais, nes jie kitaip mano ir nemoka apsimetinėti? Kas, sakau, yra žalingiau už žmonių laikymą priešais ir vedimą mirčiai ne už kokį nors nusikaltimą ar nedorą poelgį, o todėl, kad jis turi laisvą protą, ir kad ešafotas blogų žmonių siaubas tampa puikiausiu teatru, kur žmonėms parodomi aukščiausi tolerancijos ir doros pavyzdžiai su visa nepagarba, kokią tik gali įstengti valdžia?
20:56. Juk save laikantys sąžiningais nebijo mirties kaip nusikaltėliai ir neprašo atšaukti bausmės, nes jų dvasia nesikankina jokia gėdinga atgaila, ir jie mirtį už laisvę laiko garbe ir šauniu darbu, o ne bausme mirštant už gerą darbą.
20:57. Tai koks tikslas pasiekiamas baudžiant tokius žmones, koks pavyzdys rodomas? Priežastys dėl kurių jie miršta yra nežinomos inertiškiems ir kvailiems, maištingi jos neapkenčia, o sąžiningi gerbia. Kiekvienam ji tegali būti pamoka pamėgdžiojimui arba bent jau pretekstu meilikavimui.
20:58. Tad tam, kad vertinama būtų ne įtikimas, o sąžiningumas, ir kad valdžia geriausiai išlaikytų autoritetą ir nebūtų priversta nusileisti maištininkams, būtina leisti nuomonių laisvę ir žmones valdyti reikia taip, kad jie, atvirai dėstydami įvairias ir priešingas idėjas, vis tik gyventų santarvėje. Ir negalime abejoti tuo, kad šis valdymo būdas yra geriausias ir sudaro mažiausiai nepatogumų, nes labiausiai dera su žmogaus prigimtimi. Juk demokratinėje valstybėje (kuri yra natūraliausia, kaip parodėme 16 skyriuje) visi susitaria veikti pagal bendrą sprendimą, o ne pagal savo asmeninius sprendimus ir samprotavimus, nes kadangi visi žmonės negali mąstyti vienodai,jie susitarė, kad sprendimo teisę turėtų tai, kas gavo daugiausia balsų, išlaikant, tarp kitko, teisę atšaukti tą sprendimą, kai pamatys geresnį. Taigi, kuo mažiau žmonėms suteikiama laisvo sprendimo galios, tuo labiau nutolstama nuo natūralumo, ir iš to seka, kad vyriausybė tampa labiau tironiška.
20:62. Toliau, siekiant įrodyti, kad iš tokios laisvės neatsiranda jokių nepatogumų, kurių nebūtų galima pašalinti vien valdžios autoritetu, ir jai vienai tėra lengva sulaikyti žmones nuo skriaudos vienas kitam darymo, nors jie ir turėtų visiškai priešingas nuomones, pavyzdžiai čia pat. Amsterdamas gausiai skina tokios laisvės vaisius visuotinei visų tautų nuostabai, nes šioje klestinčioje valstybėje ir puikiame mieste visų tautų ir religijų žmonės gyvena didžiausioje harmonijoje ir norėdami kam nors patikėti savo turtą tesidomi tik ar tai turtingas ar vargšas žmogus ir ar įpratęs elgtis sąžiningai ar linkęs žulikauti. Jo religija ar sekta nelaikoma svarbia, nes ji neturi poveikio teisėjams laimint ar pralaimint bylą; ir nėra tokios visiškai nepakenčiamos sektos, kurios pasekėjai, jei niekam nekenkia, kiekvienam duoda kas priklauso ir gyvena sąžiningai, nebūtų saugomi municipalinės valdžios.
20:67. Netgi atvirkščiai, kai kartą remonstrantų ir kontr-remonstantų ginčas religiniu klausimu imtas nagrinėti politikų ir provincijų valdininkų, jis galiausiai virto schizma, o tada daugeliu atvejų pasitvirtino, kad įstatymai, leidžiami apie religiją kaip tik su tikslu nutraukti ginčus, labiau išerzina žmones nei juos sutaiko, nes kiti vėliau įgauna neribotą laisvę remiantis tais įstatymais; be to, susiskaidymas kyla ne iš didelio tiesos siekio (kuris yra mandagumo ir gerumo šaltinis), o iš didelio noro viešpatauti. Iš šių samprotavimų aiškiau nei saulei šviečiant vidurdienį, kad tie, kurie smerkia kitų kūrinius ir maištingai sukelia minią prieš jų autorius, labiau schizmatikai nei patys autoriui, daugiausia rašantys mokslininkams ir į pagalbą pasikviečiantys į pagalbą tik protą;taip pat matosi, kad tikrieji sumaišties kėlėjai tie, kurie spendimų laisvę, kurios negalima nuslopinti, nori sunaikinti valstybėje.
20:70. Taip parodėme, kad:
1) neįmanoma iš žmonių atimti laisvę galvoti, ką mano;
2) toji laisvė be žalos valdžios teisei ir autoritetui kiekvienam gali būti duota, jei jis nesiima nieko ką nors teisiško įvesti valstybėje ar daryti ką nors prieš egzistuojančius įstatymus;
3) tą pačią laisvę gali turėti kiekvienas išlaikant ramybę valstybėje, ir iš to nekyla jokių nepatogumų, kurie nebūtų galima pašalinti;
4) kiekvienas gali ją turėti be žalos atsidavimui;
5) įstatymai, leidžiama apie spekuliatyvius dalykus, yra visiškai nenaudingi.
6) galiausiai, toji laisvė ne tik gali būti įvesta be žalos valstybei, valdžiai ir jų teisei, bet ją netgi būtina leisti, kad tai išlaikyti.20:77. Priešingai, ten, kur stengiasi ją atimti iš žmonių ir teismui atiduodamos kitaip manančių nuomonės, o ne sielos, kurios tik ir tegali nusidėti, ten dėl pavyzdžio baudžiami sąžiningi žmonės. Tie pavyzdžiai daugiau atrodo kankinyste ir ne tiek atgraso, kiek erzina likusius ir sukelia užuojautą, jei ne kerštavimą; be to, geri gyveniški įpročiai ir sąžiningumas genda, meilikautojai ir prisitaikėliai skatinami, priešininkai džiūgauja, kad nusileido jų pykčiui ir jie įgavo valdžią turintiems savus mokymus. Iš to kyla tai, kad jie išdrįsta sau prikirti valdžios autoritetą ir teises ir nesigėdina girtis, kad būtent jie yra Dievo išrinktieji ir jų sprendimai dieviški, o valdžios sprendimai, tuo tarpu, žmogiški, todėl turi nusileisti dieviškiems, t.y. jų, sprendimams. Kad visa tai be abejo prieštarauja valstybės gerbūviui, niekas negali nežinoti. Todėl čia, kaip aukščiau, 18 skyriuje, padarėme išvadą, kad valstybei nėra nieko saugiau, nei kad religija būtų ribojama tik meile ir teisingumu ir kad valdžios teisė tiek dvasinių reikalų, tiek pasaulietinių būtų tik veiksmams, o kitame būtų leista kiekvienam galvoti, ką jis nori, ir kalbėti tai, ką galvoja.
20:82. Tuo baigiu tai, ką ketinau išdėstyti šiame traktate. Belieka tik atskirai priminti, kad jame neparašiau nieko, ko neatiduočiau mano tėvynės valdžios išnagrinėjimui ir įvertinimui. Nes jei ji palaikys, kad kažkas mano pasakyta priešiška įstatymams ar kenkia visuomenės gerovei, tai ir aš nenorėjau to pasakyti. Aš žinau, kad kaip žmogus galiu klysti, tačiau visaip stengiausi, kad nesuklysčiau, o labiausiai apie tai, kad visa, ką parašiau, visiškai atitiktų mano šalies įstatymams, lojalumui ir morale.
Benediktas Spinoza
Ankstyvosios utopijos
Ar angelai turi valios laisvę?
Laisva valia ir determinizmas
Postmodernistas Žakas Derida
Pašalinės mintys ir jų traktavimai
Post-modernistinis tylėjimo diskursas
Th. Nagel. Ką reiškia būti šikšnosparniu?
Aleksejus Cvetkovas. Stebuklo jausmas
Francesko Petrarka: Apie panieką pasauliui
Amžinasis teksto sugrįžimas poststruktūralizme
Raselas. Laisva mintis ir oficialioji propaganda
Kodėl šiandien verta skaityti Boecijų?
Dviejų filosofinės logikos paradigmų kova
Ned Crosby. Kaip turėtume gyventi drauge?
Islamas: Laisva valia ir determinizmas
Betarpiško pažinimo problema 17 a.
Virš-sąmonė ir mistinio proto kritika
R. Descartes. Cogito ergo sum
Šopenhauerio gyvenimo vingiai
Kuo būtent abejojo Dekartas?
Deleuze ir Whitehead sąryšis
Andrė Morua. Kuo aš tikiu?
Kinų kambarys
Filosofijos skiltis
Vartiklis