Laisva mintis ir oficialioji propaganda
B. Raselas (1921)

Apie autorių
Bertranas Raselas (Bertrand Arthur William Russell, 1872-1970) – britų filosofas, matematikas ir logikas, Nobelio literatūros premijos laureatas (1950). Ši esė – jo M. Conway1) atminimui skirta kalba South Place institute 1921 m. kovo 24 d.

Ilgais tarsi moters plaukais profesorius, lordas Raselas buvo naujųjų kairiųjų ir hipių lyderiu. Dėl amoralumo ir laisvos meilės skatinimo studentų tarpe studentų moterys vargais negalais pasiekė, kad jį pašalintų iš Niujorko un-to. O visa kita buvo kaip ir priklauso lordams. Keturiskart vedęs, antroji žmona Dora Blank visam pasauliui paskelbė, kad jos kūdikis „iš kairės“. 65 m. amžiaus Bertranas 4-ą kartą vedė 26-metę. Jiems susilaukus kūdikio, laikraščiai mėgavosi linksmais sveikinimais.

1951 m. įsteigta premija įteikiama už mokymosi, mokslo ir kultūros populiarinimą. O jos pavadinimas kilo iš Indijos karalystės Kalingos, kurią 260 m. pr.m.e. užkariavo Ašoka. Ir tada jis pamatė, kiek aukų ir kančių atnešė jo pergalė, pasibaisėjo ir prisiekė, kad niekada daugiau nekariaus, o visas jėgas nukreips tautų švietimui. Tai štai koks kilnumas – nužudyti daugybę žmonių, atgailauti ir karštai užsiimti humanizmu? Tad premija už ką? Juk gėris neatperka padaryto blogio...

Ir štai Kalingos premijos laureatas B. Raselas savo knygoje „Kodėl aš ne krikščionis“ Ašokos stiliumi humaniškai užsipuolė religiją iš kelių pusių: humanizmo, moralės, logikos ir mokslo. Tiesa, nedaug nauja - argumentai senesni u- autorių: „Krikščionybės šalininkai teigia, kad viskas pasaulyje turi priežastį; eidami priežastine grandine vis gilyn būtinai privalote pasiekti pirmąją priežastį, t.y. dievą... O kas sutvėrė dievą? Ši labai paprasta mintis mane įtikino, kad pirmosios priežasties klausimas klaidingas...“
Galite paskaityti B. Raselo esė „Ar yra Dievas?“

Skrybėlius ių Alisos stebuklų šalyje, Tenielis
Kibernetikos kūrėjas Norbertas Vineris taip apibūdino B. Raselą: „...galima nusakyti vienu vieninteliu būdu, - tarus, kad jis pats tikriausias Skrybėlius... Tenielio piešinys liudija vos ne kaip aiškiaregystė...“

Moncure Conway1) (1832-1907), kurio atminimui šiandien susirinkome, savo gyvenimą pašventė dviem didingiems dalykams: minties laisvei ir individo laisvei. Šių dviejų dalykų atžvilgiu kai kas pasiekta, tačiau kai ko ir netekta. Nauji pavojai, kažkuo pakitę nuo ankstesnių laikų, kelia grėsmes abiem laisvės rūšims ir jei nebus energingos ir budrios visuomeninės nuomonės apsaugos, abiejų jų bus gerokai mažiau po šimto metų. Mano tikslas yra nurodyti naujus pavojus ir aptarti, kaip juos galime pasitikti.

Pradėkime pabandydami paaiškinti, ką reiškia „laisva mintis“. Šis išsireiškimas turi dvi prasmes. Siaurąja prasme tai reiškia mąstymą, nepripažįstantį tradicinės religijos dogmų. Šia prasmę žmogus yra „laisvas mąstytojas“ jei jis nėra krikščionis, budistas, musulmonas, šintoistas ar kokio kitos ortodoksinio tikėjimo atstovas. Krikščioniškose šalyse asmuo vadinamas „laisvu mąstytoju“ jei jis netiki Dievu, nors to nepakanka, kad jis būtų laikomas „laisvu mąstytoju“ budistinėje šalyje.

Aš nenorėčiau sumažinti laisvos minties šia prasme svarbos. Aš pats esu atskalūnas nuo visų žinomų religijų; ir tikiu, kad bet koks religinis tikėjimas mirs. Ir aš netikiu, kad religinis tikėjimas yra gėrio varomoji jėga. Nors galiu pripažinti, kad tam tikru metu ir tam tikrose vietose jis turėjo teigiamus poveikius. Aš laikau jį kaip priklausantį žmonių protavimo vaikystei, kurį dabartiniame išsivystymo lygyje mes išaugome.

Tačiau yra ir platesnė „laisvos minties“ prasmė, kuriai skiriu dar didesnę svarbą. Netgi tradicinių religijų padaryta žala atsekama iki fakto, kad jie trukdė laisvam mąstymui šia platesne prasme. Platesnę prasmę nėra taip lengva apibrėžti kaip siauresnės prasmės atveju, ir tenka skirti kažkiek laiko ieškant jos esmės.

Kai mes sakome apie kažką, kaip „laisvą“, mūsų supratimas yra toks, kaip pasakius, kad yra laisvas nuo ko. Tas, kas yra „laisvas“, nėra kažkokios išorinės prievartos objektu, ir, kad būtume tikslesni, mes privalome pasakyti, kokia yra ta prievarta. Kai kurios jų rūšys, kurių neturėtų būti, kad mintis būtų „laisva“, yra akivaizdžios, tačiau kitos yra labai subtilios ir sunkiai suvokiamos.

Pradėkime nuo aiškiausių. Mąstymas nėra „laisvas“, kai teisinis persekiojimas galimas už tam tikras nuomones ar išsakymą savo tikėjimą ar netikėjimą tam tikrais dalykais. Nedaug šalių pasaulyje beturi šią elementarią laisvės rūšį. Anglijoje, dėl Šventvagystės įstatymo, neteisėta išsakyti apie netikėjimą krikščioniška religija, nors praktikoje įstatymas netaikomas pasiturinčių atžvilgiu. Taip pat neteisėta mokyti tai, ką Kristus mokė dėl nesipriešinimo. Tad tasai, kuris nenori būti nusikaltėliu, turi atvirai pasisakyti, kad pripažįsta Kristaus mokymą, tačiau turi vengti pasakyti, kas jame mokoma. Nė vienas negali atvykti į Ameriką pradžioje nepripažinęs, kad netiki anarchizmu ir poligamija; ir, jau atvykęs, taip pat turi netikėti komunizmu. Japonijoje neteisėta išsakyti netikėjimą Mikado12) dieviškumu. Tad galim matyti, kad kelionė aplink pasaulį yra rizikingas nuotykis. Musulmonas, tolstojininkas, bolševikas ar krikščionis negali būti priimti nebūnant kažkiek nusikaltėliu arba prikandant liežuvio dėl to, ką jis laiko svarbiomis tiesomis. Tai, aišku, taikoma tik pigios klasės keleiviams; tuo tarpu pirmos klasės keleiviams leidžiami tikėti tuo, kuo jiems patinka, jei jie vengia įžeidžiančių pasisakymų.

Yra aišku, kad elementariausia sąlyga tam, kad mintis būtų laisva, yra teisinio persekiojimo nebuvimas už nuomonės išsakymą. Jokia didžioji šalis dar nepasiekė šio lygio, nors daugelis jų mano, kad pasiekė. Nuomonės, kurios tebėra persekiojamos, paliečia daugumą taip baisiai ir amoraliai, kad bendrasis tolerancijos principas negali būti joms taikomas. Tačiau tai tiksliai toks pat požiūris kaip tas, kuris pateisino Inkvizicijos kankinimus. Buvo metas, kai protestantizmas atrodė toks pat nuodėmingas kaip kad tokiu atrodo bolševizmas. Prašau iš šios pastabos nedarykite išvados, kad esu protestantu ar bolševiku.

Tačiau teisinis persekiojimas šiuolaikiniame pasaulyje yra mažiausios kliūtys laisvai minčiai. Dvi didžiausios kliūtys yra ekonominis persekiojimas bei tiesos iškraipymas. Yra aišku, kad mąstymas nėra laisvas, jei tam tikrų nuomonių išreiškimas nesudaro sąlygų pragyvenimui. Yra aišku, kas mąstymas nėra laisvas, jei visi vienos pusės argumentai yra nuolat pateikiami kaip patrauklūs, o kitos pusės argumentus galima aptikti tik po kruopščių paieškų. Abi šios kliūtys egzistuoja visose man žinomose didelėse šalyse išskyrus Kiniją, esančia paskutiniu laisvės prieglobsčiu [jo 1922 m. požiūriu]. Tai kliūtys, dėl kurių esu susirūpinęs –apie jų dabartinį lygį, tikėtiną jų stiprėjimą, galimą jų susilpnėjimą.

Galime sakyti, kad mintis yra laisva, kai jai suteikta laisvas varžymasis su kitais tikėjimais – t.y., kai visi tikėjimai gali teigti apie save ir nė vienas neturi teisinio ar finansinio pranašumo ar kliūčių. Tai idealas, kurio, dėl įvairių priežasčių, negali būti iki galo pasiektas. Tačiau įmanoma priartėti prie jo daug arčiau nei yra dabar. Free thought and Propaganda

Trys nutikimai mano gyvenime rodo kaip, šiuolaikinėje Anglijoje, svarstyklės krypsta krikščionybės naudai. Mano priežastis dėl jų paminėjimo yra ta, kad daugelis žmonių visai nesuvokia žalos, kurią viešas agnosticizmas tebedaro žmonėms.

Pirmasis nutikimas yra iš ankstyvojo mano gyvenimo laikotarpio. Mano tėvas buvo laisvamanis, tačiau numirė, kai tebuvau trijų metų. Norėdamas, kad užaugčiau be prietarų, jis paskyrė du laisvamanius mano priežiūrai. Tačiau teismai pamynė jo valią ir lavino mano krikščioniška dvasia. Bijau, kad rezultatas nuvylė, tačiau tai nebuvo įstatymo kaltė. Jei jis būtų nurodęs, kad turėčiau būti mokomas kaip kristadelfietis2), mugletonianas 3)ar Septintosios dienos adventistas4), teismai nebūtų drįsę prieštarauti. Tėvas buvo teisus nurodydamas, kad bet kuris įmanomas prietaras gali būti įskiepytas vaikui po jo mirties, tačiau neturėjo teisės nurodyti, kad jie turėtų nušalinti jį nuo bet kokio prietaro, jei tai įmanoma.

Antrasis nutikimas nutiko 1910-ais. Tuo metu ketinau balotiruotis į Parlamentą nuo liberalų ir jų vipas5) [partinės drausmės prižiūrėtojas] rekomendavo mane vienai rinkimų apygardai. Aš pranešiau Liberalų sąjungai, kuri pasisakė palankiai, ir mano pasirinkimas atrodė bus patvirtintas. Tačiau paklaustas siauros vidinės lyderių grupės, aš prisipažinau, kad esu agnostikas. Jie paklausė, ar tas faktas gali patekti į viešumą, ir aš pasakiau, kad, greičiausiai, taip. Jie paklausė, ar sutinku retkarčiais nueiti į bažnyčią, atsakiau, kad ne. Tad jie pasirinko kitą kandidatą, kuris buvo išrinktas, nuo tada yra parlamentaras, ir yra dabartinės vyriausybės nariu.

Trečiasis nutikimas įvyko iškart po to. Buvau pakviestas Kembridžo Trejybės koledžo dirbti dėstytoju, tačiau neįsidarbinant. Skirtumas nėra piniginis; darbuotojas yra vyriausybės atstovas koledže ir negali būti atleistas kitaip, nei dėl amoralumo. Pagrindinė priežastis, kodėl man nebuvo pasiūlyta pareigybė, buvo ta, kad klerikalai nenorėjo gauti anti-religinį atstovą. Rezultatas buvo tas, kad 1916 m. jie galėjo atsisakyti, kai jiems nepatiko mano požiūris į karąx). Jei būčiau priklausomas dėl paskaitų, būčiau badavęs.

Šie trys nutikimai pademonstruoja skirtingus pasipriešinimus viešai išreikštai laisvamanybei, esančius netgi dabartinėje Anglijoje. Bet kuris kitas atviras laisvamanis gali pateikto panašių nutikimų iš savo patirties, ir netgi rimtesnio pobūdžio. Ir rezultatas tas, kad žmonės, kurie nėra pasiturintys, neatskleidžia savo religinių įsitikinimų.

Ir laisvės trūkumo nėra vien ar daugiausia religijos atžvilgiu. Tikėjimas komunizmu ar laisva meile žmogų įstumia į dar nepatogesnę padėtį nei dėl agnosticizmo. Ne tik pavojinga turėti tokius požiūrius, bet dar sunkiau gauti galimybę išsakyti argumentus jų atžvilgiu. Iš kitos pusės, viskas atvirkščiai: patogumas ir valdžia pasiekiamas teigiant ateizmą, komunizmą ir laisvą meilę ir nėra laisvės pasisakyti prieš šias nuomones. Rezultatas tas, kad Rusijoje viena fanatikų grupė jaučiasi visiškai užtikrintai dėl vieno abejotinų teiginių rinkinio, kai likusiame pasaulyje kita fanatikų grupė jaučiasi visiškai užtikrintai dėl diametraliai priešingo abejotinų teiginių rinkinio. Esant tokiai situacijai bet kurios pusės iniciatyva gali kilti karas, pyktis ir persekiojimai.

Viljamas Džeimsas6) Bertrand Russell skelbė „laisvę tikėti“. Iš mano pusės, turėčiau skelbti „laisvę abejoti“. Nė vienas iš mūsų tikėjimų nėra absoliučiai teisingas; visi jie turi neaiškumo ir suklydimo šešėlį. Metodai mūsų tikėjimo tiesų lygio pakėlimui gerai žinomi; jie susideda iš visų pusių išklausymu, bandymu įvertinti visus susijusius faktus, atsisakant šališkumo diskusijose su žmonėmis, turinčiais priešingas nuomones ir išvystant pasirengimą atsisakyti bet kurios hipotezės, kuri nėra tinkamai įrodyta. Šie metodai naudojami moksle ir sudaro mokslinio pažinimo kūną. Bet kuris mokslininkas, kurio požiūris yra tikrai mokslinis yra pasirengęs pripažinti, kad kas turima moksle šią akimirką, tikrai reikalaus korekcijų vykstant atradimų progresui; ir vis tik tai yra pakankamai arti tiesos, kad tiktų daugumai praktinių tikslų, nors ne visiems iki galo. Moksle, kur sutinkama vien tik kažkas priartėjančio prie tikrojo pažinimo, žmonių pozicija yra preliminari ir pilna abejonių.

Religijoje ir politikoje, atvirkščiai, nes ten dar nėra jokių mokslinio pažinimo taikymų, kiekvienas jį de rigueur laiko dogmatine nuomone, paveikiant badavimą, kalėjimus ir karą, ir kruopščiai apsaugant nuo argumentuoto varžymosi su bet kokia kitokia nuomone. Jei tik žmonės galėtų priimti agnostinį mąstymą apie tai, 90% šiuolaikinio pasaulio blogybių išnyktų. Karas taptų neįmanomu, nes kiekviena pusė pamatytų, kad abi pusės būtų neteisios. Persekiojimai liautųsi. Švietimas siektų išplėsti mąstymą, o ne jį siaurinti. Žmonės būtų priimami į darbą pagal tinkamumą darbui, o ne todėl, kad pripažįsta valdžioje esančių iracionalias dogmas. Tad vien racionalios abejonės, jei ji būtų, pakaktų tūkstantmečiui.

Neseniai gavome puikų pavyzdį apie mokslinio mąstymo požiūrį į reliatyvumo teoriją ir tai, kaip ją priėmė pasaulis. Einšteinas, vokiečių-šveicarų žydas pacifistas, Vokietijos vyriausybės buvo paskirtas profesoriumi karo pradžioje; jo spėjimai buvo patikrinti Anglijos ekspedicijos, stebėjusios Saulės užtemimą 1919-ais, iškart po paliaubų. Jo teorija laužo visą tradicinės fizikos sistemą; ji beveik tokia griaunanti kaip buvo Darvino teorija Pradžios knygai [Biblijai]. Ir vis tik fizikai visame pasaulyje parodė esą pasiruošę ją priimti, kai tik paaiškėjo jos patikimumas. Bet nė vienas jų, bent jau ir pats Einšteinas, negalėjo pasakyti, kad jis tarė paskutinį žodį. Jis nesukūrė nejudinamų dogmų paminklo visiems laikams. Yra problemų, kurių jis neįstengė išspręsti; jo doktrinos savo ruožtu gali būti keičiamos kaip jos pakeitė Niutono doktrinas. Šis kritinis nedogmatiškas pasirengimas priimti yra tikro mokslo nuostata.

Kas būtų nutikę, jei Einšteinas būtų pateikęs kažką visiškai nauja religijos ar politikos srityje? Anglai būtų radę jo teorijoje prūsianizmo7) elementų; antisemitai būtų ją priėmę kaip sionistinį sąmokslą; visų šalių nacionalistai būtų ją laikę ją užkrėsta lelijinio tyrumo pacifizmu ir paskelbę ją būdu išvengti karinės tarnybos. Visi seno raugo profesoriai eitų į Skotland-jardą kad galėtų įsivežti jo uždraustus raštus. Jam palankūs mokytojai būtų atleisti. Jis, vis tik, galėtų rasti kažkurios atsilikusios šalies vyriausybę, kurioje būtų draudžiama mokyti bet ką, išskyrus jo doktriną, kuri peraugtų į paslaptingą dogmą, kurios niekas nesuprastų. Neabejotinai jo tiesa ar klaidingumas būtų išspręsta mūšio lauke, be jokių aiškių įrodymų už ar prieš. Šis metodas yra logiška baigtis, kuria Viljamas Džeimsas6) norėjo tikėti.

Tai, kas norima nėra valia tikėti, o noras surasti tai, kas yra visiškai priešinga.

Jeigu pripažįstama, kad racionalios abejonės sąlyga yra norima, tampa svarbu pasidomėti, kaip nutinka, kad pasaulyje yra tiek daug iracionalumų. Didele dalimi tai yra dėl standartinės žmogaus prigimties iracionalumo. Tačiau šios intelektualiosios pirmapradės nuodėmės sėkla puoselėjama skatinama ir kitų agentūrų, tarp kurių trys vaidina pagrindinį vaidmenį – būtent, mokymas, propaganda ir ekonominis spaudimas. Aptarkim juos paeiliui.

1. Mokymas

Pradinis mokymas visose išsivysčiusiose šalyse yra Valstybės rankose. Kai kurie ten mokomi dalykai yra žinomi esantys neteisingais arba bent jau kažkokiu lygiu abejotinais bet kokiam išankstinės nuomonės neturinčiam asmeniui. Paimkim, pavyzdžiui, istorijos dėstymą. Kiekviena tauta tenori save išaukštinti istorijos vadovėliuose. Kai žmogus rašo autobiografiją, jis bando būti kažkiek kukliu; tačiau, kai taura rašosi autobiografiją, nėra ribų jos pasipūtimui ir pagyroms. Kai buvau jaunas, vadovėliai mokė, kad vokiečiai yra blogi, o prancūzai dori; dabar jie moko priešingai. Vokiečių vadovėliai ryšium su Vaterlo mūšiu8) pateikia Velingtoną9) kaip sumuštą, o Blučerį10) kaip išgelbėjusį padėtį; anglų vadovėliai pateikia Blučerį10) kaip labai mažai pasižymėjusį.

Tiek vokiečių, tiek anglų vadovėlių autoriai žino, kad jie nesako tiesos.Amerikiečių vadovėliai yra griežtai antibritiškos; po karo jie tapo lygiai taip pat stipriai proangliški, nė vienu atveju nesiekdami būti teisingais (žr. The Freeman, Feb. 15, 1922, p. 532). Tiek prieš, tiek po, vienas pagrindinių mokymo Jungtinėse valstijose principų buvo margą imigrantų vaikų būrį paversti „gerais amerikiečiais“. Aiškiai nenutiko nė vienam, kad „geras amerikietis“ kaip gal ir į „geras vokietis“ ar „geras japonas“ turėtų būti, pro tanto [tik tokiu laipsniu], blogu žmogumi. „Geras amerikietis“ yra vyras ar moteris yra įtikėję, kad Amerika yra puikiausia šalis žemėje ir turėtų entuziastingai tai tvirtinti bet kokiame ginče. Tiesiog yra galima, kad šie teiginiai yra teisingi; jei taip, mąstantis žmogus negalėtų ginčytis su jais. Bet jei jie teisingi, juos turėtų mokyti visur, ne tik Amerikoje. Tai įtartina aplinkybė, kad tokiais teiginiais niekada netikėjo atskiros šalies, kurią jie šlovina, išorėje. Tuo tarpu visas Valstybės mechanizmas, visose skirtingose šalyse, virto tuo, kad siekia neapsaugotus vaikus priversti tikėti absurdiškais teiginiais, dėl kurių jie būtų pasiruošę mirti gindami įtartinus interesus manydami, kad kaunasi už tiesą ir teisybę. Tai tik vienas iš nesuskaičiuojamų būdų, kuriais mokymas pateikiamas ne tam, kad duotų tikras žinias, o kad padarytų žmones paklusniais jų mokytojams. Be išvystytos apgaulės sistemos pradinėse mokyklose būtų neįmanoma išsaugoti demokratijos kamufliažą.

Prieš baigdamas mokymo temą, pateiksiu kitą pavyzdį iš Amerikos (žr. The New Republic, Feb. 1, 1922, p. 259) – ne todėl, kad Amerika yra kokia nors blogesnė už kitas šalis, o todėl, kad ji labiausiai šiuolaikiška, parodant pavojus, kurių gausėja labiau nei tų, kurie mažėja. Niujorko valstijoje negalima įkurti mokyklos be Valstybės licencijos net jei toji išlaikoma vien privačiomis lėšomis. Nesenai įvestas įstatymas nurodo, kad licencija negali būti suteikiama nė vienai mokyklai, kurioje „gali pasirodyti, kad mokymas įtraukia doktriną, kad Vyriausybė gali būti nuversta jėga, prievarta ar įstatymo neleistomis priemonėmis“. Kaip nurodo „New Republic“, jokių apribojimų nėra šiai ar kokiai kitai Vyriausybei. Tad įstatymas turėtų padaryti neteisėtu, karo metu, leisti dėstyti doktriną, kad Kaizerio vyriausybė galėtų būti nuversta jėga; ir taip pat Kolčako11) ar Denikino12), kovojančių prieš Sovietų Vyriausybę turėtų būti neteisėtas. Apie tokias pasekmes nebuvo pagalvota, ir tai tik iš prasto parengimo. Kas buvo ketinta, matosi iš kito įstatymo, išleisto beveik tuo pačiu metu, taikomu valstybinių mokyklų mokytojams. Šis įstatymas numato, kad sertifikatai, leidžiantys mokytojams dirbti tokiose mokyklose, turi būti išduodami tik tiems, kurie „pakankamai pademonstravo“, kad yra „lojalūs ir paklusnūs šios Valstijos ir Jungtinių Valstijų vyriausybei“ ir turi būti nesuteikta tiems, kurie skelbia, nesvarbu kur ir kada, apie „kitokią nei šios Valstijos ar Jungtinių Valstijų vyriausybės formą“. Komitetas, parengęs šiuos įstatymus, kaip cituoja „New Republic“, laiko, kad mokytojas, kuris „nepritaria dabartiniai socialiniai sistemai … turi palikti savo darbą“ ir kad „jokiam asmeniui, kuris nelinkęs kovoti prieš socialinių pakeitimų teorijas, neturėtų būti suteikta atsakomybė pilietybė“. Tad pagal Niujorko valstijos įstatymą, Kristus ir Džordžas Vašingtonas buvo pernelyg degradavę morališkai, kad jiems būtų leista mokyti jaunimą. Jei Kristus ateitų į Niujorką ir sakytų: „Leiskit mažiems vaikeliams ateiti pas mane“, Niujorko mokyklos tarybos prezidentas privalėtų atsakyti: „Sere, nėra įrodymų, kad jūs siekiate kovoti prieš socialinių pokyčių teorijas. Netgi girdėjau, kad pasakojama, kad jūs skelbiate tai, ką vadinate dangaus karalyste, nors ši šalis, ačiū Dievui, yra respublika. Yra aišku, kad jūsų dangaus karalystės vyriausybė iš esmės skirsis nuo Niujorko valstijos vyriausybės, tad jokie vaikai nebus leisti prie jūsų“. Jei jis to nepasakytų, jis neatliktų savo pareigos kaip atstovas, kuriam patikėtas įstatymo laikymasis.

Tokių įstatymų poveikis labai rimtas. Tebūnie, vien vardan argumento, kad Niujorko valstijos vyriausybė ir socialinė sistema yra geriausia, kokia kada nors egzistavo šioje planetoje, bet net tada galima spėti, kad abi galima patobulinti. Bet kuris asmuo, kuris priima šią akivaizdžią prielaidą, pagal įstatymą neleistinas į Niujorko mokyklas. Tad įstatymas teigia, kad visi mokytojai turėtų būti arba veidmainiai, arba kvailiai.

Šis augantis pavojus, sukeltas Niujorko įstatymo, yra valdžios, sutelktos vienos organizacijos rankose, monopolijos rezultatas ar tai būtų Valstija, ar Trestas ar Trestų federacija. Mokymo atveju valdžia yra Valstijos rankose nuri gali neleisti, kad jaunimas išgirstų kokią nors doktriną, kuri jai nepatinka. Aš tikiu, kad yra žmonių, kurie galvoja, kad demokratinė Valstybė yra nėra atskirta nuo žmonių. Tačiau tai yra iliuzija. Valstybė yra tarnautojų, besiskiriančių tikslais, grupė, varoma komfortabilių pajamų tol, kol status quo yra išlaikomas. Vienintelis pasikeitimas, kurio jie matyt nori esant status quo yra biurokratizmo ir biurokratų valdžios sustiprėjimas. Tad yra natūralu, kad jie turėtų priimti tokių galimybių, kaip karo, privalumus, kad įgautų lemiamą valdžią savo darbuotojams, apimant teisę sukelti badą bet kuriam pavaldiniui, kuris nesutinka su jais. Tokiose srityse kaip mokymas tai yra lemiama. Tai padaro galą bet kokiam progresui, laisvei ar intelektualiai iniciatyvai. Ir tai yra natūralus rezultatas leidus visam pradiniam mokymui pakliūti į vienos organizacijos gniaužtus. Mokytojas

Religinė tolerancija, tam tikru lygiu, laimėjo, nes liovėsi laikyti religiją tokia svarbia, kaip kadaise buvo manyta. Tačiau politikoje ir ekonomikoje, kurios užėmė vietą, anksčiau priklausiusią religijai, auga persekiojimo tendencija, kuri jokiais būdais nėra būdinga tik vienai partijai. Nuomonių persekiojimas griežtesnis Rusijoje yra nei bet kurioje kapitalistinėje šalyje. Petrograde sutikau iškilų rusų poetą Aleksandrą Bloką13), kuris vėliau mirė dėl privatizacijos. Bolševikai leido jam dėstyti estetiką, tačiau jis skundėsi, kad jie verčia jį tai daryti „iš marksistinio požiūrio taško“. Jis nepajėgė nustatyti, kaip ritm teorija susieta su marksizmu, tad, kad išvengtų badavimo, jis privalėjo padaryti ką gali, kad tai rastų. Žinoma, buvo neįmanoma Rusijoje nuo tada, kai bolševikai atėjo į valdžią, išspausdinti bet ką kritiška dogmų, kuriomis pagrįstas režimas, atžvilgiu.

Amerikos ir Rusijos pavyzdžiai iliustruoja išvadą, kurią mes atrodo padarysim – būtent, kad tol, kol žmonės fanatiškai laikysis esamų tikėjimų apie politikos svarbą, laisvas mąstymas politiniais klausimais bus neįmanomas, ir tėra per didelis pavojus, kad laisvės trūkumas paplis į visas kitas sritis, kaip įvyko Rusijoje. Tik tam tikras politinio skepticizmo laipsnis gali mus apsaugoti nuo tokios nelaimės.

Neturėtų būti laikoma, kad valdininkai nori, kad vardan išsilavinimo jaunuoliai taptų išsilavinę. Priešingai, jų problema yra pateikti informaciją nelavinant proto. Mokymas turėtų turėti du objektus: pirma, duoti sugebėjimus – skaityti ir rašyti, kalbas ir matematiką ir pan.; antra, sukurti tokius protavimo įpročius, kurie leistų žmonėms pasiekti žinias ir duotų rimtus vertinimus. Pirmąjį galėtume vadinti informacija, o antrąjį – protu. Informacijos naudingumas pagrindžiamas praktiškai, o taip pat ir teoriškai; be raštingų gyventojų šiuolaikinė Valstybė yra neįmanoma. Tačiau proto naudingumas pagrindžiamas tik teoriškai, o ne praktiškai; nesiekiama, kad paprasti žmonės patys galvotų, nes jaučiama, kad žmones, kurie patys galvoja, sunkiau suvaldyti ir tai sukelia administravimo problemų. Tik globėjai, anot Platono, gali galvoti; kiti turi paklusti arba sekti vadovus tarsi avių banda. Ši doktrina, dažnai nesąmoningai, išgyveno politinės demokratijos atsiradimą ir radikaliai užteršė visas nacionalines edukacijos sistemas.

Šalimi, kuri labiausiai pažengė duodama informaciją be protavimo, yra paskutinis moderniosios civilizacijos narys, Japonija. Pasakojama, kad radinis mokymas Japonijoje grindžiamas nurodymo forma. Tačiau, papildomai nurodymui, jis turi kitą tikslą, kuriuo yra išmokyti garbinti Mikado14) – žymiai stipresnis tikėjimas nei tada, kai Japonija dar nebuvo moderni. Tad mokyklos tuo pat metu naudojamos žinių suteikimui bei prietarų stiprinimui. Kadangi mūsų nevilioja Mikado garbinimas, tad aiškiai matome, koks absurdiškas mokymas Japonijoje. Mūsų pačių prietarai mums atrodo kaip natūralūs ir prasmingi, tad nesuvokiame jų taip, kaip suvokiame japonų prietarus. Tačiau atvykęs japonas manytų, kad mūsų mokyklos moko tokių pat prietarų vietoje protavimo, kaip ir tikėjimas Mikado dieviškumu.

Šiuo metu neieškau vaistų, o tik sunerimęs dėl diagnozės. Mes susidūrėme su paradoksaliu faktu, kad mokymas tapo vienu pagrindinių kliuvinių inteligencijai ir mąstymo laisvei. Tai dėl fakto, kad Valstybė teigia monopoliją, tačiau tai jokiais būdais nėra vienintele priežastimi.

2. Propaganda

Mūsų mokymo sistema leidžia jaunimui išmokti skaityti, tačiau daugeliu atvejų neduota sugebėjimų vertinti ar susidaryti nepriklausomą nuomonę. Tad jie yra visam gyvenimui lieka apipilti tvirtinimais, skirtiems tam, kad tikėtų visokiausiais absurdiškais teiginiais, kaip tokiais, kad placebo piliulės išgydo visas ligas, kad Špicbergenas yra šiltas ir derlingas kraštas ir kad vokiečiai valgo lavonus. Propagandos menas, kaip dabar praktikuojamas dabartinių politikų ir vyriausybių, kyla iš reklamavimo meno. Psichologija daug davė reklamuotojams. Anksčiau dauguma psichologų tikriausiai galvojo, kad žmogus negali įtikinti daugelio žmonių savo paties prekių gerumu vien karštai teigdamas, kad jos puikios. Tačiau patirtis rodo, kad jie klysta. Jei atsistočiau viešoje vietoje ir imčiau tvirtinti, kad esu garbingiausias žmogus, tai būčiau išjuoktas; tačiau jei išleisčiau daugybę pinigų tam pačiam tvirtinimui visuose autobusuose ir [skelbimų] lentose palei visus pagrindinius geležinkelius, žmonės galėtų tuo patikėti. Jei nueisiu pas smulkų krautuvininką ir pasakysiu: „Pažiūrėk į konkurentą, jis atiminėja iš tavęs verslą; ar nemanai, kad būtų neblogai mesti verslą ir išeiti į gatvės vidurį ir pabandyti nušauti konkurentą, kol jis nenušovė tavęs?“ - jei taip pasakyčiau, tai bet kuris krautuvininkas mane palaikytų bepročiu. Tačiau kai tai sako Vyriausybė, garsiai ir palydint dūdų orkestrui, smulkus krautuvininkas užsidega entuziazmu ir po to būna labai nustebęs, pamatęs, kad verslas nenusisekė. Propaganda, vykdoma priemonėmis, kurias reklamuotojai laiko sėkmingomis, dabar yra vienas pripažintų metodų visose išsivysčiusiose šalyse ir vienu tų metodų, kuris formuoja visuomeninę nuomonę.

Dabartinėje propagandoje yra du blogi dalykai. Iš vienos pusės, ji labiau remiasi iracionaliais tikėjimais nei rimtais argumentais; iš kitos pusės, ji suteikia nedorą pranašumą tiems, kurie gali gauti daugiau viešumo, - per pinigus ar per jėgą. Iš savo pusės, aš linkęs manyti, kad perdaug triukšmo kartais sukeliama dėl fakto, kad propaganda labiau remiasi emocijomis nei protu. Riba tarp emocijų ir proto nėra tokia griežta, kaip kai kurie žmonės mano. Netgi daugiau, protingas žmogus gali rasti pakankamai protingą argumentą bet kuriai galimybei kuri turi bent kokį šansą nutikti. Yra gerų argumentų abiem pusėm. Neabejotini klaidingi tvirtinimai [ .... ]

Ši padėtis, žinoma, sustiprėja, kai valdžioje yra viena partija. Rusijoje valdžios rankose beveik visa propagandos monopolija, tačiau tai nėra būtinai. Privalumai, kuriuos ji įgauna prieš oponentus paprastai užtikrina pergalę, jei tik neskelbia kažko išimtinai netinkama.

Nepritarimas propagandai yra ne tik jos polinkis neprotingam, bet ir to nedoro privalumo, kurią ji suteikia turtingam ir stipriam. Lygios galimybės nuomonėms yra esminė tikrai mąstymo laisvei; ir ta lygybė gali būti užtikrinta tik į tai nukreiptais įstatymais, tačiau nėra priežasčių, kad galima būtų tikėtis, kad jie bus priimti. Vaistas regimas ne vien tokiuose įstatymose, o geresniame išsilavinime ir labiau skeptiška vieša nuomone. Tačiau dabar aš nesiruošiu aptarinėti sprendimus.

3. Ekonominis spaudimas

Jau aptariau kai kuriuos šio kliuvinio minties laivei aspektus, tačiau dabar noriu atlikti bendresnį aptarimą jo, kaip pavojaus, kuriam priešpastatyti reikia apibrėžtus žingsnius. Geriausias ekonominio spaudimo pavyzdys yra Tarybų Rusija, kur Vyriausybė gali ir verčia badauti asmenis, kurių nuomonė jai nepatinka – pvz., Kropotkiną. Tačiau šiuo atžvilgiu Rusija tik kažkiek kitų šalių priekyje. Prancūzijoje, Dreifuso bylos15) metu, bet kuris mokytojas galėjo netekti darbo, jei buvo už Dreifusą jos pradžioje, ar prieš Dreifusą – jos pabaigoje. Amerikoje šiuo metu, aš abejoju, ar gautų darbą profesorius, jei kritikuotų „Standard Oil“ kompaniją, nes visi koledžų prezidentai gavo ar tikisi gauti naudų iš p. Rokfeilerio. Visoje Amerikoje socialistai yra pažymėtieji ir labai sunkiai gauna darbą, nebent būtų didelių gabumų. Tendencija, esanti visur, kur išsivystęs imperializmas, trestams ir monopolijoms valdant visą pramonę, yra darbininkų skaičiaus mažėjimas, tad tampa lengviau ir lengviau turėti slaptus juoduosius sąrašus, priverčiant nepalankius didžiosioms kompanijoms badauti. Monopolijų augimas Amerikoje įveda daugybę blogybių susietų su valstybiniu socializmu kaip tai yra Rusijoje. Iš laisvės požiūrio taško, žmogui nėra skirtumo, ar jo vienintelis darbdavys yra Valstybė ar Trestas.

Amerikoje, kuri yra labiausiai industriškai išsivysčiusi šalis, ir mažesniu laipsniu kitose šalyse, kurios aproksimuojamos į Amerikos sąlygas, yra būtina kiekvienam paprastam piliečiui, jei nori normaliai gyventi, vengti priešiškumo iš kai kurių didžiųjų žmonių pusės. Ir šie turi pagrindą – religinį, moralinį ir politinį – ir tikisi, kad darbuotojai jo laikysis, bent jau išoriškai. Žmogui, kuris atvirai šalinasi krikščionybės ar tiki santuokinių saitų susilpninimu, ar nepritaria didžiųjų korporacijų galios stiprėjimui, Amerika yra labai nekomfortabili šalis, jei tik nėra iškiliu rašytoju. Lygiai tokie suvaržymai minties laisvei yra kiekvienoje šalyje, kurioje ekonominė organizacija iškilus iki praktinės monopolijos. Tad laisvės apsaugojimas dabartiniame pasaulyje yra gerokai sunkesnis nei buvo 17-me a., kai laisva konkurencija vis dar buvo tikrove. Susirūpinęs minties laisve susiduria su šia situacija pilnai ir aiškiai, pamatydamas, kad tapo neefektyvūs metodai, gerai tikę industrializacijos pradžioje.

Eretiko deginimas Yra du paprasti principai, kuriuos pritaikius, būtų išspręstos beveik visos socialinės problemos. Pirma, mokymas vienu savo tikslų turėtų turėti mokyti žmones tikėti teiginiais tik tada, kai yra kai kurių priežasčių tikėti, kad jie teisingi. Antra, darbus skirti vien tik už tinkamumą juos atlikti.

Pradžioje imkime antrąjį. Įprotis atsižvengti į žmogaus religines, moralines ir politines nuomones prieš skiriant jį į pareigas yra šiuolaikinė persekiojimo forma, ir ji yra tokia pat efektyvi kaip kadaise buvo Inkvizicija. Senosios laisvės gal būti teisėtai pašalintos be mažiausio vargo. Jei, praktiškai, kai kurios nuomonės verčia žmogų badauti, mažai komforto jam žinoti, kad jo nuomonės nėra uždraustos įstatymu. Yra tam tikro viešo jutimo dėl badavimo nepriklausant Anglikonų bažnyčiai ar turint kiek neortodoksinius politinius įsitikinimus. Tačiau vargiai yra kokių nors jutimų prieš ateizmo ar mormonų, ekstremaliojo komunizmo ar laisvos meilės propagavimo nepriimtinumą. Tokie asmenys laikomi nusidėjėliais ir laikoma natūraliu dalyku nepriimti jų į darbą. Žmonės dar mažai pabudę tam, kad toks nepriėmimas industrinėje Valstybėje yra rimta persekiojimo forma.

Jei šis pavojus būtų adekvačiai pripažįstamas, būtų galima suformuoti viešą nuomonę ir apsaugoti, kad į žmogaus įsitikinimus neatsižvelgiama priimant į darbą. Mažumų apsaugojimas yra gyvybiškai svarbus; ir net labiausiai ortodoksalūs iš mūsų gali vieną dieną atsidurti mažumoje, tad visi mes turėtumėm rūpintis daugumos tironijos apribojimais. Niekas, išskyrus viešąją nuomonę, negali išspęsti šios problemos. Socializmas gali padaryti tai aštriau, nes jis gali eliminuoti galinčias atsirasti galimybes. Bet koks industrializacijos padidėjimas daro padėtį blogesne, nes sumažina nepriklausomų dirbančiųjų skaičių. Turi būti toks pat mūšis kaip mūšis dėl religinės tolerancijos. Ir kaip ir tuo atveju, taip ir šiuo, tikėjimo intensyvumo sumažėjimas atrodo būsiąs lemiamu veiksniu. Kol žmonės yra įsitikinę absoliučiu katalikybės ar protestantizmo teisingumu, tol jie galės persekioti jų pagrindu. Kol žmonės yra tikri dėl šiuolaikinių dogmų, jie persekios vardan jų. Kai kurie abejonės elementai yra esminiai tolerancijos praktikoje, bet ne teorijoje. Ir tai mane atveda prie kito principo, kuris yra mokymo tikslas.

Jei pasaulyje būtų tolerancija, vienas iš mokykloje mokomų dalykų turėtų būti fakto svarbos įvertinimas ir absoliutus teiginio nepriėmimas, jei nėra priežasčių tikėti, kad jis teisingas. Pvz., turėtų būti mokoma skaityti laikraščius. Mokytojas turėtų parinkti kokį nors prieš daugelį metų įvykusį nutikimą, tada sukėlusį politines aistras. Tada turėtų papasakoti vaikams, kas buvo rašoma laikraščiuose, kas buvo kalbama apie tai, ir nešališkai paaiškinti, kas buvo iš tikro. Jis turėtų parodyti, kaip iš bet kurios pusės šališko pateikimo išgauti, kas realiai vyko, ir turėtų padėti suprasti, kad viskas laikraščiuose yra daugiau ar mažiau netiesa. Tokio mokymo ciniškas skepticizmas turėtų padėti vaikams vėliau apsisaugoti nuo tų idealizmo paskatų, kurias niekšai įtraukia į savo schemas.

Tokiu pat būdu turėtų būti mokoma ir istorijos. Pvz., Napoleono 1813 ir 1814 m. kampanijos turėtų būti išnagrinėtos pagal „Moniteur“ [pagrindinis konservatyvus prancūzų laikraštis], suteikiant galimybę nustebti, ką paryžiečiai pajuto, kai prie Paryžiaus sienų išvydo pasirodžiusius sąjungininkus, kai (anot oficialių biuletenių) jie turėjo būti sumušti Napoleono kiekviename mūšyje. Vyresnėse klasėse mokiniai turėtų suskaičiuoti, kiek kartų Leniną nužudė Trockis, kad išmoktų niekinti mirtį. Galiausiai, jiems turėtų būti pateikta Vyriausybės patvirtinta istorija ir paklausta, ką Prancūzijos istorija turėtų pasakyti apie mūsų karus su Prancūzija.

Turėtų būti, manau, pripažinta, kad blogis pasaulyje yra dėl moralės defektų tiek pat kiek dėl proto trūkumų. Tačiau žmonių rasė vis dar neatrado jokio metodo leidžiančio išnaikinti moralinius defektus; meldimasis ir prašinėjimai tik prideda veidmainystę į ankstesnių ydų sąrašą. Tuo tarpu protas lengvai praplečiamas bet kuriam edukatoriui žinomais metodais. Tad, kol bus atrastas doros mokymo metodas, progresas tebus tik didinant protą, o ne moralę. Viena pagrindine kliūčių protui yra patiklumas. Patiklumas yra didesnis blogis šiomis dienomis negu kada nors prieš tai, nes , demokratijos dėka, netikslios informacijos skleidimas gerokai svarbesnis nei anksčiau valdžią turintiems. Iš čia laikraščių cirkuliacijos padidėjimas.

Jei manęs klausia, kaip pasaulis pasirengęs priimti tas dvi maksimas – būtent, 1) kad darbas privalo būti duotas pagal jų tikimą jam; 2) kad mokymo tikslas turi būti išgydyti žmones nuo įpročio patikėti teiginiais, kuriems nėra įrodymų – galiu tik pasakyti, kad tai gali būti padaryta tik šviečiant viešąją nuomonę. Ir tai gali būti padaryta tik tų, kurie nori, kad taip būtų. Netikiu, kad socialistų propaguojami ekonominiai pokyčiai patys savaime ką nors padarys šalinant blogį. Aš manau, kad kas benutiktų politikoje, ekonominio vystymosi tendencija sunkins mentalinės laisvės, nes vieša nuomonė laiko, kad darbdavys neturi nieko reguliuoti dirbančiojo gyvenime išskyrus jo darbą. Mokymo laisvė gali būti lengvai apsaugota, jei būtų panorėta, ribojant Valstybės funkciją tikrinimas bei apmokėjimams, ir kontrolę atlikti tik griežtai pagal tinkamą instrukciją. Bet tai turėtų palikti mokymą Bažnyčios rankose, nes, nelaimei, jie labiau linkę stumti savo tikėjimą nei laisvamaniai linkę skleisti savo abejones. Tačiau tai turėtų suteikti laisvą erdvę ir suteiktų galimybę liberaliai edukacijai, jei to tikrai būtų norima. Daugiau nereiktų prašyti iš įstatymo.

Tad mano prašymas būtų skleisti mokslinę nuostatą, kas skiriasi nuo mokslinių rezultatų. Mokslinė nuostata geba regeneruoti žmoniją ir įveikti visus sunkumus. Mokslo rezultatai, kaip mechanizmas, nuodingos dujos ir geltonoji spauda, gali atvesti prie visiško mūsų civilizacijos žlugimo. Tai įdomi antitezė, kurią susidomėjęs galėtų kontempliuoti marsietis. Nuo to priklauso, ar mūsų anūkai gyvens laimingesniame pasaulyje ar vienas kitą išnaikins moksliniais metodais, išliekant galbūt negrus ir papuaniečius kaip žmonijos lemtį.


Paaiškinimai

x) Privalau pridurti, kad jie mane pasikvietė vėliau, kai įkarštis dėl karo ėmė vėsti.

1) Moncure Daniel Conway (1832 – 1907) – Amerikos abolitionistas, Unitarų bažnyčios dvasininkas ir rašytojas.

Moncure Conway; Ellen Dana Conway Gimė 1832m. kovo 17 d. turtingo fermerio ir teisėjo bei gydytojos-homeopatės šeimoje Falmouth'e, Statfordo grafystėje, Virdžinijoje. Abu tėvai buvo metodistai, motina buvo presbiterė. Vėlesnis Moncure piešiškumas vergovei buvo motinos įtaka, nes tėvas palaikė vergiją.

1849 m baigė Dikinsono koledžą, metus studijavo teisę, o tada tapo metodistų kunigu. 1852 m., nemažoje http://www.vartiklis.lt/skaityti/manifest/poet.htmR.W. Emersono įtakoje, jo religiniai ir politiniai požiūriai radikaliai pasikeitė. 1854 m. baigė Harvardo un-to dvasinę mokyklą, kurioje patyrė „transcendentizmo“ įtaką ir tapo užkietėjusiu abolitionistu.Gavo kvietimą į Pirmąją Unitarų bažnyčią Vašingtone, į kurią įšventintas 1855 m., tačiau, dėl savo nusistatymo prieš vergovę, ją paliko 1856 m.

Grįžus į Virdžiniją abolitionistinės nuostatos prieš vergovę sukėlė kaimynų priešiškumą privertė palikti valstiją ir 1856-61m. Buvo unitarų kunigu Ohajo valstijoje.

1863 m. Amerikos abolitionistai paprašė Conway, kad vyktų į Londoną, kur aiškintų, kad Amerikos pilietinis karas yra karas už vergovės panaikinimą. Parama jam greitai baigėsi, ir, užuot grįžęs į JAV, jis nuvyko į Veneciją, kur susijungė su šeima.

1864 m. tapo South Place religinės draugijos Londone vadovu ir juo buvo iki 1886 m., o vėliau grįžo prie jos vadovavimo 1892-ais ir užsiėmė tuo iki mirties. Tuo metu jis paliko teizmą ir vis labiau nuo Emersono transcendentalizmo artėjo prie labiau humanistinio „laisvojo mąstymo“. Jis nutraukė ryšius su Unitarų bažnyčia.

1875 m. vėl susijungė su šeima. 1897 m. grįžo į Niujorką, nes serganti Ellen norėjo mirti JAV – ir mirė per Kalėdas. Artėjant Ispanijos_Amerikos karui, Conway nusivylė savo piliečiais ir persikėlė į Prancūziją, kur likusį gyvenimą skyrė kovai už taiką bei rašymui. Mirė vienišas Paryžiuje 1907 m. lapkričio 15 d.

Tapo Bostono „Commonwealth“ redaktoriumi ir parašė „Atmestą akmenį“ (1861) ir „Aukso valandą“ (1862) - abu apie emancipaciją, 1862 m. paliko tarnybą Unitarų bažnyčioje dėl nepasitenkinimo jos teologiniu, liturginiu ir socialiniu konservatyvizmu.

Kai kurie jo kūriniai: „Velnio istorija“ (1859), „Stabai ir idealai“ (1871), „Demonologija ir velnio mokslas“ (2 t., 1878), „Amžinasis žydas” (1881), “Tomas Karlailas“ (1881), „Pušis ir palmė“ (2 t., 1887), „Saliamonas ir saliamonistinė literatūra” ( 1899), :Autobiografija“ (2 t., 1900)

2) Kristadelfai (Broliai Kristuje, pagal Pauliaus laišką Kolosiečiams, 1:2) – krikščioniška ubitarinė grupė, kurią JAV 19 a. įkūrė John Thomas (1805–1871), migravęs iš Anglijos 1832 m. Šiuo metu turi apie 50 tūkst. narių ir jų bažnyčių yra visame pasaulyje (apie 120 šalių). Nėra jokios centrinės valdžios: kiekviena eklezija (bažnyčia) yra autonominis vienetas. Apeigos yra paprastos, tiesiog bandymas būti panašiems į 1 a. krikščionis (ypač arianizmo doktriną). Stengiamasi kasdien perskaityti kelis Biblijos skyrius. Moterims draudžiama mokyti viešų susirinkimų metu.

Kristadelfai turi ilgą atsisakymo tarnauti armijoje (bei policijoje) praktiką. Bendruomenė leidžia labai daug literatūros, apie 1000 pavadinimų publikacijų.

Dažniausiai Kristadelfai kritikuojami dėl Trejybės ir sielos nemirtingumo atsisakymo. Pagrindinės jų tikėjimo tiesos yra šios:

Kristadelfai reguliariai susitinka, kad atliktų duonos laužymo ceremoniją, tuo prisimindami Jėzaus kančią ir mirtį. Susirenkama namuose ar kokioje nors kitoje patalpoje.

3) Mugletonianizmas - 1651 m. prasidėjęs negausus protestantų judėjimas, pavadintas Lodowicke Muggleton'o vardu. Du Londono siuvėjai (kitas - John Reeve) pasiskelbė esąs paskutiniaisias Apreiškimo knygoe minimais pranašais. Grupė iškilo iš ranterių ir buvo nusistačiusi prieš kvakerius. Mugletonianizmas yra prieš filosofinį racionalumą (protą). Jų tikėjimas turi sampratą apie pasaulio vyksmą. Jie tiki, kad pats Dievas apsireiškė Jėzaus Kristaus pavidalu – iš čia seka, kad Dievas nepastebi kasdienių įvykių ir paprastai į juos nesikiša iki pasaulio pabaigos.

Mugletoniečiai vengia bet kokių garbinimo bei maldos formų ir susirenka tik aptarimams bei socializacijai. Judėjimas egalitarinis, nepolitinis ir pacifistinis, visiškai vengiantis evangelizacijos.

Tikėjimas patraukė visuomenės dėmesį 1979 m., kai Philip Noakes, paskutinio mugletoniečio, archyvas perduotas Britų bibliotekai.

Mugletoniečiai, tarp kitų dalykų, tiki, kad siela yra mari, kad Jėzus yra dievas (o ne Trejybės narys), kad Jėzui mirštant Dievo nebuvo danguje, kuris yra 6 mylios virš Žemės, kad Dievas turi panašų į žmogaus kūną, esantį 5-6 pėdų aukščio, kad religinės apeigos nebūtinos, kad nėra Šėtono, o tėra netyras protas kad vienintelį tyrą protą teturi angelai, kad Pragaras bus Žemėje, kai užges saulė, mėnulis ir žvaigždės. Yra manančių, kad mugletonianizmas paveikė V. Bleiko kūrybą.

Mugletonianizmas giliai materialistinis – materija egzistavo netgi iki pasaulio sutvėrimo, nes niekas negali būti sukurta iš nieko. Mugletoniečiai palaiko „dviejų sėklų doktriną“ - iš moters, ir iš gyvatės. Pirmoji pasireiškia tikėjimu mumyse, antroji – protu ir troškimais. O kadangi negali būti dvasių be kūno, tai negali būti ir vaiduoklių, raganų.

4) Septintosios dienos adventistai - 1840 m. JAV susikūrusi religinė organizacija, kurios pradininku laikomas buvęs baptistų pamokslininkas Viljamas Mileris (William Miller, 1782– 1849). Pavadinimas atspindi šeštadienio sureikšminimą (JAV ir kai kuriose kitose šalyse šeštadienis yra septintoji savaitės diena).

W. Miller, remdamasis Biblijos studijomis (daugiausia Apreiškimu Jonui ir pranašo Danieliaus knygomis) apskaičiavo, kad Jėzus turėtų grįžti žemę apie 1843 metus. Būdamas baptistų pamokslininku jis dalijosi savo atradimu ir pamokslavo, skelbdamas antrojo Jėzaus atėjimo žinią. 1844 m. Millerio pasekėjų laukė didelis nusivylimas. Lyderis nebandė slėpti savo nesėkmės ar kurti naują teoriją apie Jėzaus grįžimą, jis pripažino savo klaidą ir atsisakė remti visokias naujas teorijas bei judėjimus susijusius su greitu Kristaus atėjimu, kilusius po 1844-ųjų „didžiojo nusivylimo“, įskaitant kylantį Septintosios dienos adventistų judėjimą. Netrukus Mileris mirė.

Vis tik buvo sukurta nauja teorija, aiškinanti Milerio nesėkmę ir vėliau pagimdžiusi Septintosios dienos adventistų judėjimą. Hiram Edson iškėlė teoriją, jog Jėzus išties atėjo, tačiau ne į žemę, kaip tikėjosi Mileris, bet į dangiškos šventyklos Šventų Švenčiausiąją.

Netrukus judėjimas įgijo dar vieną skiriamąjį bruožą. Dar prieš „didįjį nusivylimą“, kai kurie Milerio pasekėjai, užuot šventę sekmadienį, pradėjo švęsti šeštadienį, teigdami, kad ši diena ir yra šabas, kurį įsako švęsti ketvirtasis Dievo įsakymas bei Naujasis Testamentas. Pats Mileris šiam požiūriui nepritarė ir tik po „didžiojo nusivylimo“, kai 1846 m. vienas adventistų vadovų – Joseph Bates – išspausdino traktatą „Septintosios dienos šabas – išliekantis ženklas“, septintosios dienos šventimas paplito tarp adventistų.

Vis dėlto svarbiausią įtaką judėjimo formavimuisi ir augimui padarė moteris, Elen White (1827-1915). Adventistai pripažįsta, kad E. White turi pranašystės dovaną ir jos raštai laikomi labai autoritetingais. Artėjant 1844 m. Elen pradėjo matyti regėjimus. Iškart po „didžiojo nusivylimo“ Elen puolė į gilią depresiją, tačiau tai truko neilgai. Po kelių mėnesių mažame maldos susirinkime ji išvydo regėjimą, kuriame matė „adventistus kelyje į dangų“. Tie kurie suabejodavo adventistų tiesa, krisdavo „atgal į iškrypusį pasaulį apačioje, kurį Dievas atmetė“.

1846 m. Elen ištekėjo už James White’o, tuometinio adventistų judėjimo leidinio redaktoriaus. Džeimsas pradėjo spausdinti Elen regėjimus. 1863 m. adventistai apsisprendė įkurti savo denominaciją, kurios vienas pirmų prezidentų buvo J. White’as. Elen toliau darė didžiulę įtaką judėjimui. Ji daug rašė ir mokė apie sveikatą ir sveiką maitinimąsi. Ji ragino nenaudoti tabako, alkoholio ir stimuliatorių – kavos, arbatos ir pan., vartoti mažiau mėsos ir daugiau daržovių, kalbėjo apie fizinių pratimų naudą. Mokydama apie krikščionišką gyvenimą, Elen skatino susilaikymą ir dvasingumą.

Adventistai veikia daugiau nei dviejuose šimtuose šalių. Paprastai jų evangelizacija vyksta kartu su humanitarinės ir medicinos pagalbos teikimu. Pavyzdžiui, Lietuvoje adventistų misijų organizuojamuose renginiuose visada susipina evangelizaciniai, bibliniai ir sveiko gyvenimo motyvai. Visame pasaulyje Adventistų Bažnyčiai priklauso šimtai ligoninių, klinikų ir kitų sveikatos apsaugos įstaigų. Bažnyčia turi tūkstančius misionierių, keliasdešimt leidyklų, spausdinančių literatūrą įvairiomis kalbomis, radijo ir televizijos programų.

Adventistai taip pat garsėja mokymo institucijomis, kurių visame pasaulyje priskaičiuojama apie 5000. Ypač žinomas Loma Lindos universitetas, o jo klinika pripažįstama viena geriausių gydymo įstaigų vakarinėje JAV pakrantėje.

Adventistai atmeta kelias doktrinas – sielos nemirtingumą ir amžinąją nusidėjėlių kančią pragare. Jų manymu, miręs žmogus patiria „miego“ būseną; jo siela (kuri, anot jų, tėra tik žmogaus gyvybė, o ne nematerialioji asmenybės dalis) nefunkcionuoja, tad po mirties akimirkos kitas suvoktas žmogaus išgyvenimas būtų prisikėlimas. Po prisikėlimo Dievas nuteis nusidėjėlius ir visiškai sunaikins juos, mat amžina žmogaus kančia nėra suderinama su Dievo meile.
Adventistai pripažįsta tik suaugusiųjų krikštą, jų mokymas apie sakramentus taip pat turi savitų ypatybių.

5) Vipas - tai išrinktas politinės partijos narys kai kuriose įstatymų leidybos sistemose, kurio tikslas yra užtikrinti partinę drausmę, kad partijos nariai dalyvautų balsavime ir balsuotų taip, kaip nusprendė partija. Terminas kilo iš anglų kalbos medžioklės termino whipping in (suginti), t. y. neleidžiant skalikams atsiskirti nuuo būrio.

Vipų sistema plačiai išvystyta Didžiojoje Britanijoje (ir buvusiose pavaldžiose jai teritorijose, kaip Indija, Australija ir pan.). JAV vipų sistema sutinkama lokaliame (miesto, valstijos), tiek federaliniame lygmenyse. Kongresas, Atstovų rūmai ir Senatas turi vipus tiek daugumai, tiek mažumai.

6) Viljamas Džeimsas (William James, 1842 -1910) – amerikiečių filosofas, psichologas, vienas iš pragmatizmo bei funkcionalizmo pradininkų. William James

V. Džeimsas plėtojo psichologinį arba instrumentinį pragmatizmą. Dėl to jis vadinamas instrumentalistu, t. y. teorijos – yra veiklos įrankiai, instrumentai, todėl kai kalbame apie teoriją reikia nurodyti kokios veiklos dalis yra ši teorija. V. Džeimsas mano, kad teisinga yra tik tokia idėja, tokia teorija, kuri padeda suvokti objektą, padeda pasiekti patenkinamų rezultatų ir turi praktinių padarinių individui, yra jam naudinga. Teorijos, idėjos, sąvokos traktuojamos kaip instrumentas, padedantis orientuotis pasaulyje, tvarkyti „sąmonės srauto“ chaosą. „Sąmonės srautas“ visada individualus. Pasak jo, elementarus psichinis faktas yra ne „mintis“ apskritai, ne „ta ar kita akimirka“, o „mano mintis“, „mintis priklausanti kam nors“. „Sąmonės srautas“ yra vieningas, tačiau jame galima išskirti atskirus išgyvenimus, jausmus ir mintis.

Nuo kitų pragmatistų Džeimsas skyrėsi tuo, kad jį domino ne filosofinių sąvokų savaiminis aiškumas, bet jų egzistencinė prasmė. Štai todėl jis yra laikomas psichologizuoto „gyvenimo filosofijos“ varianto kūrėju. Du aspektai, kurie sudarė V. Džeimso filosofiją buvo: tiesioginiai faktai ir bendra metafizinė pasaulio samprata. Ši filosofija tiesą tapatina su naudingumu, o tikrovę – su patyrimu.

Dar vienas V. Džeimso filosofijos tikslas – išspręsti nesutarimus kylančius tarp religijos ir mokslo. Jis teigė, kad be religijos gyvenimas yra neįmanomas, o mokslas, jo nuomone vis labiau trynė religijos pamatus. Todėl ieškodamas išeities bandė sukurti optimistinę filosofiją. V. Džeimsas siūlė: „Jeigu ko negalime įrodyti empiriniais faktais, ieškokime argumentacijos tikėjime, nes kiekvienos problemos sprendimas priklauso nuo paties žmogaus, jo valios“.

V,. Džeimsas vienas pirmųjų atkreipė dėmesį į didžiųjų asmenybių ir jų aplinkos abipusį ryšį (paskaitų cikle „Didieji žmonės ir jų aplinka“). Jis laikė, kad genijus reikia priimti kaip duotybę, kaip „spontaniškas mutacijas“ pagal analogiją su Darvino natūralios atrankos teorija. Jis laikė, kad pokyčiai visuomenėje daugiausia įvyksta dėl aktyvios asmenybių veiklos ar jų pavyzdžio. Tačiau genijus gali tapti ir dvasinio nuopuolio bei žmonių žūties priežastimi.

7) Prūsianizmas – karinė dvasia, sistema ir politika, istoriškai siejama su Prūsija. Osvaldas Špengleris yra parašęs „Prūsianizmas ir socializmas“ (1919) , kuriame lygino prūsų charakterį su socializmu. Anot jo socializmas Vokietijoje iškilo ne su marksistiniais sukilimais (1918-19), o anksčiau. Atseit, prūsų bruožai (kūrybingumas, disciplina, rūpinimasis didesnės naudos, produktyvumas ir pasiaukojimas) yra grynai socialistinės. Špenglerio prūsiškojo socializmo idėjos buvo populiarios tarp dešiniųjų ir padarė įtaką nacizmui.

8) Vaterlo mūšis tarp Napoleono Bonaparto ir sąjungininkų kariuomenių.

1815 m. kovo 1 d. Napoleonas paliko savo tremties vietą – Elbos salą ir išsilaipino Prancūzijoje, ten subūręs sau ištikimų karių armiją perėmė šalies valdžią. Tuo metu sąjungininkai, pamiršę visus vyravusius tarpusavio nesutarimus, sukūrė Septintąją antiprancūzišką koaliciją. Napoleonas į sąjungininkų koaliciją atsakė įsiveržimu į Belgiją.

1815 m. birželio 18 d. prie Vaterlo, netoli Briuselio įvyko lemiamas mūšis. Anglų kariuomenė vadovaujama A. Velingtono9), sugebėjo atlaikyti prancūzų armijos puolimą, o laiku į mūšio lauką atskubėjusi Prūsijos kariuomenė, kuriai vadovavo G. Bliucheris10), nulėmė visą mūšio eigą. Napoleonas pralaimėjo. Jo antrasis viešpatavimas, trukęs šimtą dienų baigėsi. Pats Napoleonas, pasidavęs britams, jų buvo ištremtas į Šv. Elenos salą Atlanto vandenyne.

9) Artūras Kolis Velslis Velingtonas (1769-1852) – Anglijos politikas ir kariuomenės vadas. Gimė Airijoje. 1803 m. rugsėjo 23 d. pasižymėjo Assaye mūšyje Indijoje. 1808 m. pradėjo dalyvauti Napoleono karuose puldamas Lisaboną. Baigiantis 1813 m. perėmė visos Ispanijos kontrolę.

1815 m. birželio 18 d. sutriuškino Napoleoną Vaterlo mūšyje8). Po 1827 m. tapo vyriausiuoju Didžiosios Britanijos kariuomenės vadu. 1828 m. tapo Jungtinės Karalystės ministru pirmininku. 841-46 m. buvo Lordų rūmų vadovas. 1846 m. pasitraukė iš politinės veiklos.

10) Gebhardas Leberechtas von Bliucheris (1742-1819) – prūsų feldmaršalas, kariavęs prieš Napoleoną, laimėjęs Vaterlo mūšį8). Po mokyklos užsiverbavo švedų armiją. Septynmečio kare (1756—63) kovėsi prieš Prūsiją, pateko į nelaisvę. Perėjo į Prūsijos pusę, išėjo į atsargą, bet grįžo į karinę tarnybą po Fridricho Didžiojo mirties 1788-ais. Nuo 1806 m. iki 1812 m. pabaigos dykadieniavo, tačiau vos atsirado mažiausia galimybė nusimesti Napoleono jungą, jau būdamas 70 m. amžiaus, ėmė vadovauti nacionaliniam judėjimui Vokietijoje. Jo sėkme buvo permaininga, bet jis neprarasdavo dvasios. 1815 m. Vaterlo mūšyje jo kariuomenės manevras nulėmė mūšio eigą. Už nuopelnus Fridrichas Vilhelmas II jam padovanojo rūmus prie Berlyno Brandenburgo vartų. Po karo pasitraukė į savo dvarą Silezijoje, kur ir praleido paskutines savo dienas.

11) Kolčakas ir Denikinas – baltųjų vadai per Rusijos pilietinį karą (1917- 1923).

Aleksandras Kolčiakas (1874-1920) 1894 m. baigė Jūrų kadetų korpusą ir tarnavo Rusijos karo laivyne Kronštate. Nuo 1899 m.. per 2,5 m. dalyvavo keliose E. Tolio rengtose Arkties ekspedicijose hidrologu. Viena jo tyrinėtų salų pavadinta Kolčako vardu. Parašė fundamentalų veikalą „Karo ir Sibiro jūrų ledas“. Skaitė paskaitas Jūrų akademijoje.

Per 1904-05 m. Japonijos-Rusijos karą gynė Port Artūrą. Buvo sužeistas, 4 mėn. išbuvo japonų nelaisvėje. Nuo 1912 m. ir per Pirmąjį pasaulinį karą tarnavo Baltijos laivyne. Nuo 1916 m. balandžio iki 1917 m. birželio mėn. - Juodosios jūros karo laivyno vadas. Po 1917 m. Vasario revoliucijos išėjo į atsargą ir su karine misija išvyko į JAV užsitikrinti paramos.

1918 m. pavasarį per Japoniją grįžo į Rusiją ir ėmė telkti jėgas kovai su bolševikais. Užėmė didesnę dalį Sibiro, Uralą, 1919 m. kovo mėn. pasiekė Volgą. 1919 m. vasarą ir rudenį patyręs pralaimėjimų, 1920 m. sausio 4 d. vyriausiojo valdytojo pareigas perleido A. Denikinui12). 1920 m. sausio mėn. suimtas Čekoslovakų korpuso kareivių, perduotas bolševikams. Irkutsko karinio revoliucinio komiteto sprendimu sušaudytas.

12) Antonas Denikinas (1872 - 1947 ) gimė Lenkijos Vloclaveko priemiestyje. Buvo gabus Aleksandras Blokas (D. Fiodorov) matematikai. Nuo 1890 m. tarnavo Rusijos kariuomenės šaulių pulke, dislokuotame Plocke. 1904 m. vasarį savanoriu užsirašė tarnauti Rusijos-Japonijos kare.

1917 m. rugpjūčio 28 d., palaikęs generolo L. Kornilovą, buvo suimtas. 1917 m. pabaigoje, išlaisvintas iš kalėjimo, pasitraukė į Novočerkaską, kuriame padėjo kurti Baltųjų Savanorių armiją, vadovavo jos divizijai. 1919 m. pradžioje A. Denikino pajėgos kontroliavo visą Šiaurės Kaukazą.. Iki 1919 m. rugsėjo A. Denikino vadovaujamos pajėgos užėmė visą pietinę Rusiją, Ukrainą ir priartėjo prie Maskvos. Nuo 1919 m. spalio A. Denikino vadovaujamos kariuomenės situacija ėmė blogėti. 1920 m. balandį A. Denikinas pasitraukė į Jungtinę Karalystę, perdavęs vadovavimą P. Vrangeliui. Mirė Ann Arbor‘o mieste, JAV.

13) Aleksandras Blokas (1880-1921) – ypač garsus rusų poetas, klasikas.

Pirmus eilėraščius parašė būdamas 5 m. 1894-97 su broliais leido ranka rašytą žurnalą „Vestnik“. 16 m. amžiaus susižavėjo teatru. 1912 m. parašė pjesę „Rožė ir Kryžius“, patikusią K. Stanislavskiui, tačiau drama liko nepastatyta.

1921 m. sausį per 84-o Puškino mirties metines pasako garsiąją kalbą „Apie poeto paskirtį“. Vargdamas ir sunkiai sirgdamas mirė Petrograde. Kai kurie tyrinėtojai mano, kad V. Leninas suvaidino neigiamą vaidmenį poeto likimui.

Pradėjo kūrybą simbolizmo dvasia, kurio krizę paskelbė dramoje „Balaganėlis“ (1906), per socialinių tendencijų (ciklas „Miestas“, 1904-08), religingumo (ciklas „Sniego kaukė“, 1907) sustiprėjimą, „baisiojo pasaulio“ apmąstymą (1908-1916) atėjo prie neišvengiamo „keršto“ idėjos (poema „Kerštas“, 1910—21). Pagrindinės kūrybos temos perteiktos cikle „Tėvynė“ (1907-16). Garsiausi jo eilėraščiai „Nepažįstamoji“ ir „Naktis, gatvė, žibintas, vaistinė“.

14) Japonijos imperatorius vadinamas Tenno (jap.), o angliškai - Mikado. Pagal 1947 m. konstituciją, jis yra „valstybės ir žmonų vienybės simbolis“. Jis taip pat aukščiausias šintoizmo vadovas. Tvirtinama, kad jo šeima yra Amaterasu palikuonis. Dabartinis imperatorius Akihito (nuo 1989 m.). Jis 125-asis dinastijos valdovas.

15) Dreifuso byla - 1894-1906 m. vykęs procesas ir jį lydintis politinis skandalas suskaidęs Prancūzijos visuomenę. Prancūzijos generalinio štabo karininkas Alfred Dreyfus (1859—1935), žydas iš Elzaco, buvo kaltinamas žvalgyba Vokietijos naudai. Nuosprendis paskelbiamas 1895 m., tačiau užginčijamas.

Kaltinimo pusėje stojo visi kariniai sluoksniai, klerikalai, nacionalistai ir antisemitai. Į Dreifuso pusę stojo radikalai ir dauguma socialistų. Visuomenė skyla. Kasaciniame 1899 m. teisme Dreifusui suteikiama malonė. Galiausiai, 1906 m. Dreifusas galutinai išteisinamas bei apdovanojamas Garbės legiono ordinu.

Dreifuso procesas davė puikų peną daugybei literatūros kūrinių. Jį lietė ir U. Eko „Prahos kapinės“ (2010), R. Rolano „Žanas-Kristofas“ (1904–1912), N. Prusto ciklas „Prarasto laiko ieškant“ (1922).


Agnosticizmas
Tuo pačiu žingsniu...
Raselo arbatinukas
B. Raselas. Ar yra Dievas?
Objektyvizmas (Ayn Rand)
Atviras laiškas mokytojams
Laisva valia ir determinizmas
P. Fejerabendas prieš mokslą
Į komunizmą – atsisakant Dievo
Amerikai matematika nereikalinga!
Šiuolaikinė fizika – į tiesą panašus mitas?
Dviejų filosofinės logikos paradigmų kova
Thomas Nagel. Ką reiškia būti šikšnosparniu?
Betarpiško pažinimo problema 17 a. filosofijoje
K. Jaspersas. Filosofinis gyvenimo būdas
Islamas: Laisva valia ir determinizmas
21 a. mokslo idėjos ir švietimas
Mokslo filosofas Tomas Kunas
Voratinklis virš mokyklos
Gotfydas Vilhelmas Leibnicas
Gerumą reikia grūsti jėga?
Informacijos ekologija
Menas piešti
Filosofijos puslapis
Vartiklis