Apsinuoginę kvakeriai  

Apokaliptiniai apsėdimai ir vieši apsinuoginimai – toks ankstyvųjų kvakerių pasaulis  

„... vyras, kvakeris*), perėjo nuogas per [Vestminsterio] salę, tik kukliai apsijuosęs privačias vietas, kad išvengtų skandalo, ir aptrintu dubeniu su ugnimi ir siera ant galvos ... šaukdamas „Atgailaukite! Atgailaukite!“ The Quakers Dream, 1655
(Samuel Pepys1). Dienoraštis, 1667 m. liepos 29 d.)

Šiandien neretai kvakerius laiko nepavojinga, jei ne gerbtina, krikščionių sekta. Ir netgi Britanijoje Religinė draugų draugija, kaip formaliai vadinami kvakeriai, dabar netgi beveik nelaikoma religine jaučiantis komfortabiliau teigiant, kad jie „dalijosi gyvenimo būdu, o ne tikėjimu“ ir priskiriant jų nariais ir ateistus bei humanistus.

Tačiau kvakerių judėjimas atsirado Anglijos revoliucijos sumaištyje, kurioje gimė ir tokios radikalios grupės kaip digeriai, leveleriai, ranteriai, Penktosios monarchijos vyrai ir mugletonianai. Tačiau skirtingai nuo kitų, kvakeriai turėjo globalias ambicijas. Per kelis metus nuo pasirodymo Anglijos šiaurėje netrukus po 1650-ųjų jų pranašai, tiek vyrai, tiek moterys, skelbė savo „amžinąją Evangeliją“ nuo Konstantinopolio iki Surinamo, ir iki Laplandijos...

Apimti stiprių apokaliptinių nuotaikų, kvakeriai kvietė žmones paklusti Kristaus šviesai savyje. Dabar laikas, jie sakė, šlovinti Dievą „Dvasioje ir Tiesoje“ ir mesti visas išorinio religinio garbinimo formas. Dvasininkija buvo paskelbta „klaidingais pranašais“ ir „parsidavusiais piemenimis“. Ir nors jie buvo pacifistai, toks elgesys neretai turėjo smurtines pasekmes. Džordžas Foksas2), iškilęs vienu iš lyderių, nebuvo vienas, kurį nuolat sumušdavo lankantieji bažnyčią, supykę už įsikišimą į pamaldas. Tačiau Draugai neapsiribojo provokaciniais veiksmais bažnyčiose. Jie ne tik nesivaržė sakyti savo kalbas ten, kur laikė, kad Dvasia juos pasiuntė – ar tai būtų Parlamentas, ar Otomanų imperijos sultono rūmai – bet ir neapsiribodavo vien žodžiai, dažnai, tiek vyrai, tiek moterys, apsinuogindami.

Daugeliu atvejų, kaip atrodo, juos įkvėpė pavyzdžiai iš Biblijos ir ypač pranašas Izaijas, nuogas praeidamas pro priešininkus (nors nė vienas iš kvakerių nepakartojo 3 m. trukmės Izaijo nuogumo), nei kaip moralinės laisvės teigimą, kuris įkvėpė šiuo aspektu jiems artimas ranterius. S. Pepys1) matytam Solomon Eccles3) tai tapo įpročiu, tačiau kiti taip elgdavosi rečiau ir su tam tikru baiminimusi. Kiti būdavo su drabužiais, tačiau sukeldavo dar didesnį sujudimą. 1656 m. vienas lyderių James Nayler'is įjojo į Bristolį ant žirgo, su aiškia užuomina į Kristaus įjojimą į Jeruzalę. Tai iššaukė jo garsų teismo procesą kaltinant šventvagyste.

Toks buvo jų tikėjimas, ir jie laikė, kad tokia dvasia vyravo tarp pirmųjų krikščionių. Jie nesivaržė provokuoti visuomenę – nenusiimdavo kepurės prieš nieką, išskyrus Dievą, dirbdavo per The Quakers Dream, 1655 šabą, Velykas ir Kalėdas, atsisakydavo prisiekti teisme. Tikėdami, kad kai pabaigoje Jėzus išliejo savo dvasią: „Paskui išliesiu savo Dvasią ant visos žmonijos; / jūsų sūnūs ir dukterys pranašaus, / jūsų seneliai sapnuos sapnus, / o jūsų jaunuoliai turės regėjimų“ [Joel 2:28], tai reiškia, kad ir moterys gali pamokslauti, tūkstančiai pasekė tuo keliu. Kitame šimtmetyje Samuel Johnson'as4) apie tokias moteris pareiškė: „Sere, pamokslaujanti moteris yra tarsi šuo, vaikštant, vaikštantis ant užpakalinių kojų. Tai neatliekama labai gerai, tačiau nustembate, kad tai iš viso įmanoma“.

Tad nenuostabu, kad kvakeriai kėlė aplinkiniams šleikštulį ir būdavo apkaltinami seksualiniais iškrypimais bei magija. Pvz., 1659 m. Kembridže pasirodė anoniminis pamfletas „Keistos ir baisios naujienos“, kuriame pasakojama, kaip kvakeriai buvo teisiami už tai, kad moterį pavertė arkliu ir jodinėjo ja visą naktį. Ir nors pirmaisiais metais tūkstančiai kvakerių buvo įkalinta ir persekioti, nemažai nužudyta, atrodo, kad ankstyvieji kvakeriai persekiojimus priėmė kaip neišvengiamą apokaliptinio „Avinėlių karo“ dalį ir jų tikėjimo patvirtinimą.

Laikui bėgant kvakerių apokaliptinis įkarštis išblėso ir 17 a. ir kvakerių apsinuoginimo bei jų stebuklų darymai tapo labai reti.

Į pasaulio kraštą

Jų pastangos ypač sėkmingos buvo Amerikoje ir Karibuose, nors pradžioje tai kainavo keletą kvakerių gyvybių, tiek anglų, tiek indėnų. Tuo tarpu Pietų Amerikoje reikalai pakrypo keista linkme. Į Surinamą atvykę kvakeriai buvo vietinės valdžios išvaryti ir vos vos išgyveno, priversti gyventi „tarp beždžionių“, tačiau, anot vieno anglų plantatoriaus, jų misiją atkartodavo kažkokie paslaptingi lankytojai, turintys antgamtinių galių.

O kvakerių, pasukusių į rytus nuo Viduržemio jūros, likimai buvo skirtingi. Buvo dvi pagrindinės bangos. Pirmoji, 1657-ais, stengėsi patekti pas Otomanų sultoną ir skelbti savo tikėjimą Levante. Viena jų narių, Mary Fisher, 1658 m. Adrianopolyje gavo audienciją pas sultoną Mehmetą IV. Nepaisant, kad ji kiek išsisukinėjo paklausta apie Mahometą, buvo pagarbiai priimta ir sultonas išsakė, kad tokius žmones, net iš Anglijos atvykstančius skleisti savo tikėjimo, reikia gerbti. Tai tikrai skyrėsi nuo jos patyrimų Kembridže 1653-iais, kur buvo vejama botagais, bei Bostone 1656-ais, kur puritoniška valdžia ją išrengė, kad patikrintų, ar neturi raganos ženklų, įkalino 6-iom savaitėm, sudegino jos turėtas knygas ir tada ištrėmė iš kolonijos. Kitiems nariams pasisekė mažiau. Pvz., airis John Perrot Romos beprotnamyje buvo išplaktas džiovintu jaučio peniu už sumanymą „atvesti“ į protą popiežių. Jo bendražygiui pasisekė dar mažiau ir jisai gyvas neišėjo iš kalėjimo.

Ambicingesnis bandymas įvyko 1661 m., kai grupė kvakerių, apsiginklavusi Džordžo Fokso ir kitų laiškais į kelias kalbas, „patraukė link Kinijos ir prestiberio Jono šalies“, - legendinio krikščioniško valdovo šalis, kuri, kaip manyta, yra kažkur rytuose, o ją supa musulmonų ir pagonių kraštai. Du jų, John Stubbs ir Henry Fell, patraukė į Aleksandriją, kur ieškojo tinkamo karavano, tačiau buvo išvyti anglų konsulo. Kiti du, Daniel Baker ir Richard Scotsthrop, atvyko į Smyrną, iš ten ketindami vykti į Konstantinopolį, tačiau ir juos anglų ambasadorius išvijo namo. Quakers led to execution

Be šių dviejų misijų, buvo ir kitų spontaniškų bandymų pasiekti įvairias Žemės vietas. Dauguma jų nepavyko, pakliuvus į Inkvizicijos rankas. Pvz., Katharine Evans ir Sarah Cheevers neatspyrė pagundai sutrikdyti katalikų pamaldas Maltoje 1658-ais, buvo 3,5 m. įkalintos ir kankinamos. John Philly ir William Moore susilaukė panašaus likimo, kai 1662-ais buvo katalikų valdžios suimti Vengrijoje.

Kvakerių kelionės į Rytus turėjo vieną netikėtą ir ilgalaikę pasekmę. 1673 m. pasirodė liudijimas apie tris keliones į Konstinantinopolį, kur jie, kvakerių įpročiu, sutrikdė pamaldas, matyt mečetėje. Nepaisant tokio nuplakimo, kad „kelias dienas krito mėsos“, kvakeriai buvo atkaklūs ir dar kartą pabandė sutrukdyti pamaldas, tačiau šįkart „jų rankos buvo nukirstos, liežuviai nupjauti, akys išdurtos ir kiekvienam ... aštrus medinis kuolas buvo įvarytas per pagrindą“. Šis pasakojimas tapo labai populiarus, tačiau, labai tikėtina, toji istorija buvo išgalvota.

James Nayler'is (1618-1660) buvo vienu pirmųjų, paskelbusį apie kvakerių Amžinąją evangeliją. Jis buvo iškilus autorius ir diskutuotojas. Kvakerių oponentai jį laikė lygiu Džordžui Foksui. Tačiau 1656 m. spalį jis buvo suimtas, kai, apsirengęs Jėzumi, įjojo į Bristolį ant asilo su pasekėjų grupe, šaukiančių „Osana!“ Tardymai išaiškino, kad Nayler‘io grupė turi Lentulo laišką, apokrifinį tekstą, populiarų 17-me amžiuje, kuriame aprašoma ir Jėzaus išvaizda, neminima Biblijoje. Britų parlamentas buvo labai sujaudintas šios šventvagystės ir visas 11 d. aptarinėjo šį klausimą. Jis nebuvo tikras dėl savo valdžios ir religinės laisvės teigimo. Nors Nayler‘is buvo nubaustas mirties bausme, jis buvo nuplaktas Londono gatvėse, liežuvis perdurtas karšta geležimi, o ant kaktos išdeginta B raidė (nuo blasphemer). Jis buvo nuvežtas į Bristolį ir pervestas jo gatvėmis raitas ant žirgo (veidu į užpakalį) prieš viešą nuplakimą ir nuvežimą atgal į Londoną, kad kalėtų atlikdamas sunkius darbus. Paleistas po 3 m. grįžo prie kvakerių pažiūrų agitavimo, tačiau jau nebuvo jų charizmatinė figūra ir buvo jau fiziškai palaužtas žmogus.


Paaiškinimai

*) Tai buvo Saliamonas Erelis3).
Kvakeriai (quakers - „drebantys“) arba „Religinė [Bažnyčios] draugų draugija“ – pradžioje (17 a. viduryje) buvęs protestantišku judėjimu Anglijoje ir Velse, oficialiai nuo 1652 m., kai Dž. Fokso pasekėjų grupė save vadino „Tiesos draugais“, „Dievo draugais“, „Šviesos vaikais“ ir pan. jie remiasi doktrina apie vidinį betarpišką Šv. Dvasios atsivėrimą, kuris yra aukščiau Šv. Rašto, kuris tėra tik „šaltinio deklaracija, tačiau ne pats šaltinis“. Todėl kvakeriai ragina atsisakyti regimų slėpinių, apmokamos dvasininkijos ir bažnyčios lankymo, nes žmogus pats pajėgus priimti tą atvėrimą, nes jame randasi „Vidinė šviesa“ – dieviškosios prigimties dalelytė nesanti žmogiškosios prigimties dalimi. „Šviesa“ jiems yra tokių sąvokų sinonimu: Sėkla, Kibirkštis, Malonė, Kristaus dvasia, Vidinis Kristus ir pan.
Dabar jie jungia kelias nepriklausomas religines organizacijas su nemažais skirtumais tarp jų. Jiems priklauso beveik 400 tūkst. žmonių: daugiausia JAV, Afrikoje (Kenija), Jungtinėje karalystėje, Bolivijoje ir Gvatemaloje. 1947 m. už pagalbą karo pabėgėliams ir nukentėjusiems kvakeriams buvo paskirta Nobelio taikos premija. Lietuvoje yra mažos kvakerių maldos grupės Kaune, Vilniuje ir Klaipėdoje. Dabar pasaulyje yra apie 360 000 kvakerių.

1) Samuelis Pepys (Samuel Pepys, 1633-1703) – anglų laivybos valdininkas, rašęs žinomą dienoraštį (1660-1669) apie kasdienį londoniečių gyvenimą Stiuartų restauracijos laikais. Jame sąžiningai atkūrė pagrindinius įvykus: 1665 m. marą ir 1666 m. didįjį Londono gaisrą, Antrąjį anglų-olandų karą (1665-67), politines ir rūmų intrigas ir kitka. Jo dienoraštis buvo užrašytas T. Šeltono scenografija, tad pašaliniams buvo sunkiai perskaitomas ir išgulėjo Magdalenos koledžo bibliotekoje iki 19 a. pradžios. Pirmąkart publikuotas 1825 m. S. Pepys dar muzikavo, tapė ir rašė eiles.

2) Džordžas Foksas (George Fox, 1624-1691) – batsiuvys iš šiaurės Anglijos, Religinės draugų draugijos (kvakerių) įkūrėjas. 1646-47 m. ėmė skelbti apie vidinę šviesą, kad tiesos reikia ieškoti ne Šv. Rašte ar Tikėjimo simbolyje, o Dievo balse, kalbančiam žmogaus siela. Žodis „kvakeriai“ („drebantys“) pasigirdo 1650 m. Dž. Fokso teisme, kai teisėjes taip pasišaipė iš jo, nes tasai ragino teismą „drebėti prieš Dievo balsą“.
Foksas 8 kartus sėdėjo kalėjime. Jam diktuojant buvo užrašytas „Dienoraštis“ (pirmąkart paskelbtas 1694 m.), tapęs krikščioniškos dvasinės literatūros klasika.

3) Saliamonas Erelis (Solomon Eccles, 1618–1683) - anglų kompozitorius, kvakeris. Jis buvo daug kartų baustas už nepaklusnumą. Jo kūrinių beveik neišliko, nes tapęs kvakeriu viską sudegino, nes laikė, kad muzika yra nuodėmingas dalykas. Pradžioje jis buvo pardavęs kompozicijas, tačiau jas atsiėmė, kad pirkėjas nenusidėtų.
Jis paminimas ir pusiau išgalvotame D. Defoe pasakojime apie 1665 m. marą „Maro metų žurnalas“ (1772):
„Manau, kad pasaulis girdėjo apie garsųjį entuziastingąjį Saliamoną Erelį. Jis, nors visai neužsikrėtęs, protestuodamas prieš spendimą, vaikščiojo po miestą bauginančiu pavidalu – kartais visai nuogas su keptuve žėruojančių žarijų ant galvos. Ką jis tuo sakė ar norėjo pasakyti, negaliu žinoti“.

4) Samuelis Džonsonas (Samuel Johnson, 1709-1784) - anglų leksikografas, rašytojas, poetas, literatūros kritikas, biografas, redaktorius, Anglijoje turėjęs panašų vaidmenį kaip Volteras Prancūzijoje, pvz., kai tasai išleido „Kandidą“, Džonsonas pateikė analogiško pobūdžio „Abisinijos princo Raselo istoriją“ (1759). Buvo sukėlęs škotų neapykantą savo nepadoriais pasisakymais apie juos. Vienu didžiausių jo darbų yra 10 t. „Poetų gyvenimų aprašymai“ (1779-81).

Trapistai
Mitai apie katarus
Duchoborai Kanadoje
Bažnyčia ir seksualumas
Į komunizmą – atsisakant Dievo
Eretikas Džirolamas Savonarola
Džonis ir Čarlis Wesley atsivertimas
Augustinas. Apie Susaną ir Juozapą, jų ištikimybę
Reinkarnacijos idėja tarp ankstyvųjų krikščionių
Baltieji vandenys: legendos ištakos
Šv. Jono iš Jeruzalės hospitalieriai
Pagrindinė sofijalogijos problema
Viduramžių prabudimai: Valdensai
Nepaprastas durininko kūrinys
Nenormalumai kaip norma
Demiurgai tveria pasaulį
Amžinojo gyvenimo siekis
Visi Viešpaties pavidalai
Religiniai ištvirkavimai
Susanos istorija
Martinistai
Vartiklis